2016-09-12 Nr. AB-17387-3-61-3-04465-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1773-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04465-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama sustabdyti administracinę bylą, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės bylas Nr. 15/2014 ir 21/2014; atnaujinus bylos nagrinėjimą priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, neišmokėtą prokuroro pareiginės algos dalį (darbo užmokesčio skirtumą), susidariusią tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento dydžio ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo privalu apskaičiuoti ir išmokėti, taikant pareiginės algos dydžio koeficientus, galiojusius iki 2009 m. gegužės 1 d., t. y. 49 713,07 Lt už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 dienos.

Pareiškėja nurodė, kad galimybės mažinti įstatyme nustatytą darbo užmokestį, mažinant pareiginės algos koeficientą, įstatymuose nenustatytos. Pareiškėja paaiškino, kad tarnybą prokuratūroje pradėjo nuo 1998 m. sausio 6 d., nuo 2008 m. birželio 2 d. dirbo Generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus (2013 m. gegužės 2 d. skyriaus pavadinimas pakeistas į Viešojo intereso gynimo) vyriausiojo prokuroro pavaduotoja, 2011 m. balandžio 7 d. perkelta į Vilniaus apygardos prokuratūros Valdymo kontrolės ir analizės skyriaus vyriausiosios prokurorės pareigas, 2012 m. gegužės 3 d. paskirta Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiąja prokurore;

Generalinio prokuroro 2009 m. rugsėjo 22 d. įsakyme Nr. P-397 suteiktas vyriausiojo justicijos patarėjo kvalifikacinis rangas. Pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 straipsnį prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas), kurio 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš: pareiginės algos; priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus; priedo už kvalifikacinį rangą. Pagal Įstatymo 4 straipsnį pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą Įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio.

Nuo apskaičiuotos pareiginės algos skaičiuojami procentiniai priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir kvalifikacinį rangą. Toks darbo užmokesčio skaičiavimo būdas reiškia, kad, nekintant baziniam dydžiui ir procentiniams priedų dydžiams, darbo užmokesčio galutiniam dydžiui lemiamos reikšmės turi pareiginės algos koeficientas, kurį mažinant iš esmės pinigine išraiška mažėja ne tik pareiginės algos dydis, bet ir nuo jos skaičiuojami procentiniai priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir kvalifikacinį rangą.

Pareiškėja nurodė, kad prokurorų pareiginės algos koeficientai nustatyti Įstatymo priedėlio III skirsnyje. Nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2009 m. gegužės 1 d. pareiškėjos kaip Generalinės prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojos pareiginės algos koeficientas buvo 14,1, apygardų ir apylinkių prokuratūrų skyrių vyriausiųjų prokurorų pareiginės algos koeficientas buvo 10,4. Prokurorų pareiginės algos koeficientai nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo keičiami keletą kartų: 2009 m. balandžio 23 d. Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatyme nustatyti prokurorų pareiginės algos koeficientai, sumažinant Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientus, nors kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai nemažinti; 2009 m. liepos 17 d.

Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatyme pirmą kartą sumažinti teritorinių prokuratūrų prokurorų pareiginės algos koeficientai: apygardų ir apylinkių prokuratūrų skyrių vyriausiųjų prokurorų pareiginės algos koeficientai sumažinti nuo 10,4 iki 9,72. Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatyme (2009 m. balandžio 23 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta vėl taikyti iki 2009 m. balandžio 30 d. galiojusius Generalinės prokuratūros (ir apygardų prokuratūrų skyrių vyriausiųjų prokurorų)) pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, tačiau Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymuose (2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) tai atidėta tris kartus.

Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai 2009 m., kitaip negu kitų prokurorų, mažinti du kartus. Teisinis reguliavimas, pagal kurį sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, tebegalioja, taigi, pareiškėjai, Generalinės prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojai, nustatytas pareiginės algos koeficientas (14,1) sumažintas du kartus: iki 12,4 (nuo 2009 m. gegužės 1 d.), po to – iki 11,47 (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.). Pareiškėja, pagrįsdama savo reikalavimus, rėmėsi, be kita ko, Europos socialinės chartijos 4 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu, 29 straipsnio 1 dalimi, 48 straipsnio 1 dalimi, 118 straipsnio 3 dalimi, Konstitucinio Teismo jurisprudencija.

Pareiškėja atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą. Pareiškėja pabrėžė, kad nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. galiojęs jos pareiginės algos koeficiento sumažinimas turėjo esminę įtaką jos darbo užmokesčio mažinimui, kadangi nuo pareiginės algos koeficiento priklauso pareiginės algos dydis, sumažinus pareiginės algos koeficientą sumažėjo ir mokėtini priedai už ištarnautus metus Lietuvos valstybei bei turimą kvalifikacinį rangą. Pareiškėjai pareiginės algos koeficientas sumažintas net du kartus, prokurorų pareiginės algos koeficientai sumažinti skirtingu mastu, vertinant procentais, taip pat prokurorų pareiginės algos koeficientai sumažinti didesniu mastu, vertinant procentais, negu daugumos 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, be to, lyginant Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastą su kitų valstybės politikų, valstybės pareigūnų, prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastu, Generalinės prokuratūros prokurorų pareigybių pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, vertinant procentais, yra daug didesnis negu, pavyzdžiui, savivaldybių merų ir merų pavaduotojų, kai kurių valstybės pareigūnų, kitų (ne Generalinės prokuratūros) prokurorų.

Galiojant teisiniam reguliavimui, pagal kurį sumažinti Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai, tam tikrų valstybės pareigūnų ir prokurorų grupių išskyrimu, t. y. didesnio pareiginės algos koeficiento, negu buvo nustatytas iki sumažinimo, nustatymu, prisidedama prie iki pareiginės algos koeficientų sumažinimo buvusių valstybės pareigūnų ir prokurorų atlyginimų dydžių proporcijų iškreipimo. Pareiškėja darė išvadą, kad jos darbo užmokestis sumažintas neteisėtai, o atsakovas pažeidė jos teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento dydžio) ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo privalu apskaičiuoti ir išmokėti, taikant atitinkamą pareiginės algos dydžio koeficientą.

Pareiškėja pažymėjo, kad šį faktą iš esmės pripažino ir Generalinė prokuratūra savo veiksmais, nes po Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo prokuratūros darbuotojams tarnybiniu elektroniniu paštu buvo atsiųstas ne vienas laiškas su pasiūlymais kreiptis į generalinį prokurorą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo, buvo atsiųsti ir prašymų generaliniam prokurorui bei skundų teismui pavyzdžiai. Pareiškėjos manymu, tai rodo, kad Generalinė prokuratūra iš esmės sutinka, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo susidaręs darbo užmokesčio skirtumas prokurorams turi būti išmokėtas.

Pareiškėja nesutiko su atsakovo Generalinės prokuratūros atsiliepime į skundą pateiktu prašymu teismui patenkinus skundą mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus, nes toks prašymas niekaip nemotyvuotas.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, atsiliepimuose į pareiškėjos skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Konstituciniam Teismui nusprendus, kad Įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 23 d., 2009 m. liepos 17 d. redakcijos) prieštarauja Konstitucijai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nustatyti priteistinos sumos kompensavimą pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį, taip pat prašo, nusprendus tenkinti pareiškėjos skundą, mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus.

Atsakovai rėmėsi Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 straipsniu, Įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi, pabrėžė, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjai darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais įstatymais. Atsakovai atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, rėmėsi Konstitucinio Teismo praktika (2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai) ir darė išvadą, kad Generalinės prokuratūros veiksmai, nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą, buvo teisėti, nepažeidžiantys pareiškėjos teisių ir (ar) teisėtų interesų. Atsakovai atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. KT14-S9/2014 ir darė išvadą, kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl sumažintos darbo užmokesčio dalies grąžinimo, nes Generalinė prokuratūra ar jos darbuotojai veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius teisės aktus. Atsakovai rėmėsi Prokuratūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad laikotarpis, už kurį priteistinos neišmokėtos darbo užmokesčio (jo dalies) sumos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 301 straipsniu, ir darė išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai reikalauja priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 dienos. Atsakovai paaiškino, kad Generalinės prokuratūros atitinkamų einamųjų ir ateinančių metų biudžetuose nenumatyta ir nebus skiriama lėšų sumoms, priteistinoms iš Lietuvos valstybės dėl teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai ir (ar) įstatymams arba dėl teisės aktų pakeitimo ar galiojimo panaikinimo. Atsakovai pažymėjo, kad Generalinė prokuratūra atstovauja Lietuvos valstybei daugelyje administracinių bylų dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismo sprendimų vykdymas išbalansuos tiek einamųjų, tiek kitų metų biudžetus, iš kurių tokie sprendimai bus vykdomi.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą, nurodė, kad Seimas, įgyvendindamas minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriuo nusprendė kompensuoti tame tarpe ir dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą), kuris buvo sumažintas Įstatymo priedėlio III ir IV skirsnių nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. (1 str. 9 p.). Šiuo įstatymu buvo nustatytas neproporcingai sumažinto kompensuotino darbo užmokesčio apskaičiavimo dydis bei kompensacijos išmokėjimo tvarka, o taip pat išmokėtinų sumų finansavimo šaltinis. Aptariamas įstatymas įsigaliojo nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., t. y. galioja šio teismo sprendimo paskelbimo metu. Kadangi šiuo metu atsakovas Lietuvos valstybė yra prisiėmusi įsipareigojimą sugrąžinti pareiškėjai dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalį tai, pasikeitus aplinkybėms, teismas konstatavo, kad neliko ginčo dalyko. Teismas nurodė, kad valstybė prisiimto įsipareigojimo vykdymo terminų bei tvarkos nepažeidžia, ginčo dėl netinkamo įstatymo vykdymo nėra.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą ir darė išvadą, kad asmens teisių pažeidimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai įstatymų leidėjas, pasibaigus sunkiai ekonominei situacijai, vengia nustatyti sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmą. Byloje nagrinėjamu atveju kompensavimo mechanizmas yra nustatytas, todėl teismas negalėjo laikyti, kad valstybė pažeidžia savo pareigas ir turi atsakyti į pareikštą reikalavimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos turtinės teisės nėra pažeidžiamos, todėl skundą atmetė.

III. Pareiškėja S. G. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą patenkinti: priteisti iš atsakovų neišmokėtą prokuroro pareiginės algos dalį (darbo užmokesčio skirtumą), susidariusią tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento dydžio ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo privalu apskaičiuoti ir išmokėti, taikant pareiginės algos dydžio koeficientus, galiojusius iki 2009 m. gegužės 1 d., t. y. 14 797,73 Eur.

Pareiškėja remiasi Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nėra nustatęs jokių koeficientų, kurie galėtų būti taikomi, apskaičiuojant grąžintiną neišmokėto darbo užmokesčio dalį, todėl, pareiškėjos manymu, nėra pagrindo teigti, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas sutampa su grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalimi, kokia ji nustatyta Grąžinimo įstatyme. Pareiškėja pažymi, kad Grąžinimo įstatymas įsigaliojo nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. ir retroaktyviai negalioja, juo nustatytas teisinis reguliavimas negali būti taikomas asmenims, kurie kreipėsi į teismą teisminės gynybos iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo.

Pareiškėjos manymu, Grąžinimo įstatymas taikytinas tik asmenims, kurie nesikreipė teisminės gynybos. Pareiškėja remiasi Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 851 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir daro išvadą, kad įstatymo leidėjas nustatė galimybę teismui atidėti sprendimo vykdymą tik kitiems biudžetiniams metams, o ne išdėstyti jo vykdymą penkeriems metams.

Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad jos teisės nėra pažeidžiamos, kadangi Grąžinimo įstatymu numatoma grąžinti mažesnę pinigų sumą ir mokėjimus išdėstyti penkerių, o ne vienerių metų laikotarpiui, kaip numatyta ABTĮ. Pareiškėja nurodo, kad teismui atmetus jos skundą ir sprendimui įsiteisėjus, būtų atimta jos teisė į teisminę gynybą (ABTĮ 37 str. 2 d. 4 p.). Pareiškėja remiasi Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymi, kad teismas ginčo dalyko ir kartu materialinio teisinio suinteresuotumo išnykimą konstatuoja tada, kai atsakovas gera valia panaikina skundžiamą administracinį sprendimą ar sumoka prašomą priteisti pinigų sumą po to, kai pareiškėjas kreipiasi į administracinį teismą.

Pareiškėja pažymi, kad šios bylos aplinkybės yra kitokios, nes atsakovai iki šiol nesumokėjo prašomos priteisti pinigų sumos. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015, kuri, pareiškėjos teigimu, yra panaši į nagrinėjamą bylą bylos dalyku ir pagrindu.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovai pabrėžia, kad savo veikloje privalo vadovautis ir vadovaujasi galiojančiais teisės aktais. Generalinė prokuratūra, būdama biudžetinė institucija, finansuojama iš valstybės biudžeto, skaičiuodama mokėtiną darbo užmokestį, neturėjo galimybės nukrypti nuo nustatyto teisinio reguliavimo. Atsakovai pabrėžia, kad Generalinė prokuratūra ir jos darbuotojai veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius įstatymus, todėl Generalinės prokuratūros veiksmai pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą buvo teisėti. Atsakovai atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą ir pažymi, kad Grąžinimo įstatymas bus taikomas ir asmenims, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III ir IV skirsnių nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 dienomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai - Generalinės prokuratūros prokurorei - 2009-2013 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Byloje nėra ginčo, kad Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėja, manydama kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir susijusių darbo užmokesčio priedų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Teismas nustatė, jog pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokuroro pareiginės algos koeficiento dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Kartu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos patirti praradimai turi būti kompensuojami Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka, o ne priteisiant skirtumą tarp faktiškai išmokėto ir apskaičiuoto pagal iki tol galiojusius teisės aktus darbo užmokesčio sumą, todėl skundą atmetė.

Apeliacinis pareiškėjos skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas realiai neapgynė apeliantės pažeistų teisių, neįsigilino į jos skundo dalyką ir nepagrįstai sutapatino jį su Grąžinimo įstatyme numatytų sumų išmokėjimu, be to, netinkamai taikė Konstitucinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo nuostatas.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, liečiančius Konstitucinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo nuostatų taikymą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad remiantis oficialiąja konstitucine jurisprudencija matyti, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai asmenys neturi absoliučių teisėtų lūkesčių, kad iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų gaunamas apmokėjimas už darbą ar kitos socialinio pobūdžio išmokos apskritai nebus mažinamos. Išimtiniais atvejais šios išmokos gali būti mažinamos, jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą). Konstitucinis Teismas taip pat yra nusprendęs, kad tam tikrų valstybės įsipareigojimų vykdymo atidėjimas, kai valstybė prisiimtų įsipareigojimų negali įgyvendinti dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo (šiuo klausimu žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimus). Vadinasi, valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai tam tikrų teisėtų lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės gali būti laikomas konstituciškai pateisinamu.

Konstitucinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjui tenka pareiga nustatyti tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Tai rodo, kad įstatymų leidėjui nekilo pareiga kompensuoti absoliučiai visus prokurorų ar valstybės tarnautojų patirtus praradimus dėl atlyginimų sumažinimo (įskaitant ir tokius, kurie buvo proporcingai patirti visų valstybės pareigūnų ir tarnautojų grupių), taigi gali teisėtai susidaryti tokios faktinės situacijos, kai prokurorams ar kitiems valstybės tarnautojams, kurių atlyginimų sumažinimo mastas buvo mažesnis, pagal Grąžinimo įstatymą nebus išmokama darbo užmokesčio nepriemoka ir šiuo aspektu Grąžinimo įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas nėra ydingas.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su susiklosčiusia ekonomine, finansine, geopolitine padėtimi, imperatyvu vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, traktuotinos kaip itin reikšmingos ir leidžiančios teigti, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. Vyriausybė turėjo ribotas galimybes realiai ir atsakingai įvertinti valstybės galimybes įvykdyti įsipareigojimą teisingai (kompensacijų mokėjimo terminų ir jų dydžių požiūriu) kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus. Be to, atsižvelgiant į iš konstitucinio biudžetinių metų instituto kylančią pareigą svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar valstybė vis dar negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nėra argumentų teigti, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatytas vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.

Apibendrinant Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Taigi tie pareiškėjos praradimai, kurie buvo patirti dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, bus kompensuoti įstatymų leidėjo nustatyta tvarka.

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.

Teisėjų kolegija, turėdama omenyje įstatymų leidėjo plačią teisėkūros laisvę ir įvertinusi, jog ginčo teisiniu reguliavimu buvo siekiama teisėto tikslo užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, sprendžia, jog nėra pagrindo manyti, kad apeliantės ginčijamas teisinis reguliavimas kelia pagrįstų abejonių dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo bei dėl to, kad jos teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą turėtų būti ginama kitu būdu, nei numatytas Grąžinimo įstatyme.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vadovautis apeliantės nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A-1410-822/2015 nėra pagrindo, kadangi minėtoje byloje susiklostę teisiniai santykiai bei faktinės aplinkybės yra skirtingi nuo šios administracinės bylos. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas