2013-10-16 Nr. AB-6316-3-61-3-01804-2010-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -1837/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01804-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, taip pat atstovaujančios atsakovą Lietuvos valstybę, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-132-437/2013 pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas 2010-06-15 kreipėsi su skundu, kurį patikslino (b. l. 17-20, 76-78) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti ir įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir VRM) sumokėti paskirtos pareigūnų valstybinės pensijos nepriemoką – 2 459,81 Lt; panaikinti VRM 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. lD-4225-(2), kuriuo atsisakyta mokėti bazinę pensiją kaip dirbančiam pensininkui bei priteisti nepriemoką.

Pareiškėjas nurodė, kad jam 2006 m. lapkričio 11 d. buvo paskirta 996,21 Lt pensija už ištarnautus metus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, tačiau 2010 m. vasario 26 d. pareiškėjas gavo 615,63 Lt pensijos. Nesutikdamas su pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimu, pareiškėjas 2010 m. gegužės 5 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą su prašymu paaiškinti, kodėl taip ženkliai sumažėjo jo pensija. VRM pateikė atsakymą, kuriame nurodė, jog pensija buvo mažinama pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį bei 5 straipsnio 1 dalį. Nurodo, kad pareiškėjui, kaip dirbančiam pensininkui, VRM nemoka ir bazinės pensijos, kurios dydis yra 360 Lt per mėnesį. Teigia, jog iš viso jo pensija sumažėjo 740,58 Lt. Pareiškėjas mano, kad Laikinojo įstatymo taikymas aiškiai yra neproporcingas ir neprotingas, taip pat šis įstatymas yra diskriminacinis ir pažeidžia pareiškėjo konstitucines teises. Minėtame įstatyme nėra numatyta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nusavintos dalies kompensacinio mechanizmo. Tokiu būdu pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo nuostatos. Pareiškėjas pažymėjo, kad yra suvaržyta jo konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Paaiškino, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, taip pat, pripažinta, kad Laikinuoju įstatymu buvo pažeisti konstituciniai lygiateisiškumo ir proporcingumo principai bei konstatuota, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai numačius dėl jų sumažinimo susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, kuris iki šiol nėra priimtas.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 96-97).

Nurodė, kad pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu. Mano, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Dėl šios priežasties tvirtino, jog VRM atsakymas į pareiškėjo prašymą ir atitinkami veiksmai skunde nurodytu laikotarpiu pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją buvo teisėti, nepažeidžiantys pareiškėjo teisių ir /ar jo teisėtų interesų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 92-93), kuriuo prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad 2006 m. gruodžio 7 d. pareiškėjui A. K. nuo 2006 m. lapkričio 14 d. neterminuotai buvo paskirta 996,21 Lt pensija už tarnybą (suma nurodyta be valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo – 360 Lt, nes pareiškėjas A. K. yra dirbantis pensijos gavėjas). Nurodė, jog vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę apskaičiuotas pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8402 (K = 0,8402). Pritaikius minėtą koeficientą pareiškėjo A. K. pensijos dydis perskaičiuotas taip: 996,21 Lt x 0,8402 = 837,02 Lt. Teigė, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitoje institucijoje, pateiktą 2010 m. vasario 23 d. sąrašą, pareiškėjas A. K. 2010 m. sausio mėn. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai nustatytas 0,7355 koeficientas (K = 0,7355), apskaičiuotas pagal įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Pritaikius šį koeficientą, pareiškėjui A. K. 2010 m. vasario mėn. už 2010 m. sausio mėn. buvo išmokėta 615,63 Lt dydžio pensija (837,02 Lt x 0,7355 = 615,63 Lt). Nurodo, jog Tarnyba neturi teisinio pagrindo šiuo metu elgtis kitaip, nei numato įstatymai, ir mokėti pareiškėjui visą jam paskirtą pensiją. Pažymėjo, kad įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 5 d. sprendimu (b. l. 104-109) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išmokėti A. K. 2459,81 Lt (du tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt devynis Lt ir 81 ct) dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1D-4225-(2) dalį, kurioje atsisakyta A. K. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostata, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota pozicija, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo.

Teismas nustatė, jog pareiškėjui paskirta 996,21 Lt dydžio valstybinė pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi.

Atsižvelgdamas į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, bei tai, jog pareiškėjas neginčijo pensijos sumažinimo šiuo pagrindu, teismas dėl pareiškėjo pensijos sumažinimo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu nepasisakė.

Remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu bei tokio pobūdžio bylose suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas nusprendė priteisti pareiškėjui dėl antikonstitucine pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. susidariusią pensijos nepriemoką – 2 459,81 Lt.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl atsakovo VRM kaltės, kadangi jis, priimdamas sprendimus, taikė galiojusius teisės aktus, kurie vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės, kuri turi užtikrinti, kad priimamais įstatymais nebūtų pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės.

Konstatavęs, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo buvo pažeistos pareiškėjo teisės, teismas panaikinto VRM 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1D-4225-(2) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Pareiškėjo reikalavimo priteisti valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo nepriemoką, kuri buvo neišmokėta jam, kaip dirbančiam pensininkui, teismas atsisakė tenkinti pažymėjęs, jog pareiškėjas 2010 m. sausio mėn., 2010 m. kovo mėn. – 2010 m. rugsėjo mėn., t. y. tuo laikotarpiu, kai jam nebuvo išmokėtas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas, dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jam nepriklauso valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas už šį laikotarpį.

III. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudamas ir Lietuvos valstybę, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 112-114), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą dalyje dėl patenkintų pareiškėjo reikalavimų ir šiuos reikalavimus atmesti. Atmetus šį apeliantų reikalavimą, prašoma sprendimo vykdymą aidėti iki 2014 m. vasario 1 d., kuomet bus patvirtintas 2014 m. valstybės biudžetas.

Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog Konstitucinio teismo nutarimo galiojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat į tai, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos neteko galios priėmus 2012 m. birželio 30 d. įstatymą Nr. XI-2195, kuris įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 1 d., todėl nepagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimą. Teigia, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Atsižvelgus į tai, kad nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių bei 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, nenustatyta, jog jie taikytini į praeitį, Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo teisiniams santykiams. Nesutinka su teismo sprendimu panaikinti VRM 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1D-4225-(2) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 2 d. pareiškimu prisidėjo prie apeliacinio skundo (b. l. 118).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovo Vidaus reikalų ministerijos, kartu atstovaujančio atsakovą Lietuvos valstybę, apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju vyksta ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1D-4225-(2) bei atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimų argumentai patvirtina, jog Vidaus reikalų ministerija, pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį būdama įgaliota skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, A. K. nuo 2010 m. sausio mėn. mokėjo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Ši sumažinta pensija dar kartą buvo perskaičiuoja vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta pensija (kurios dydis skirtingais laikotarpiais keitėsi) pareiškėjui buvo mokama iki 2010 m. gruodžio mėnesio.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 23-1070) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl asmens teisės į valstybinę pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėtoje byloje sprendė, jog pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo teisinius santykius, todėl konstatavo, kad atsakovu bylose dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turi būti Lietuvos valstybė.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 23 d. pažyma Nr. 11D(P)-799 (b. l. 95) patvirtina, kad taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, vėliau pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai, nuostatas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas negavo 2 459,81 Lt jam priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, todėl šią nepriemoką Lietuvos valstybė privalo išmokėti.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, taip pat atsižvelgiant į išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje, be kita ko, išsamiai pasisakyta atsakovų apeliaciniame skunde keliamu Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimu bei administracinio sprendimo, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, pašalinimo iš teisės sistemos klausimu, suformuotą praktiką, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė priteisti pareiškėjui 2 459,81 Lt valstybinės pensijos nepriemoką ir panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kurioje atsisakyta A. K. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teisėjų kolegija neturi objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, todėl apeliacinį skundą šioje dalyje atmeta tais pačiais argumentais.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjui nuo 2010 m. vasario 19 d. pagrįstai buvo nutrauktas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas, kadangi toks sprendimas buvo pagrįstas, ne Laikinojo įstatymo, o Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatomis.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo. Teismas turi priimti tokį sprendimą, kurį būtų galima realiai įvykdyti. Kadangi teismo sprendimas vykdomas pagal teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytą teismo nurodymą, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje privalu išdėstyti patenkinto reikalavimo turinį (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 5 d. 1 p.). Tai turi būti padaryta itin aiškiai ir nedviprasmiškai. Teismo nurodymas, išdėstytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, neturi sudaryti byloje dalyvaujantiems asmenims galimybės skirtingai aiškinti teismo sprendimo turinį, to kaip konkrečiai ir kokia apimtimi jis turėtų būti vykdomas.

Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas apgynė pareiškėjo teises ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 2 459,81 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, tačiau teismas nenurodė laikotarpio, kuriuo pareiškėjo teisės buvo apgintos. Konstatuotina, jog tokia teismo sprendimo rezoliucinė dalis neatitinka aukščiau paminėtų reikalavimų. Dėl šių priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas patikslintinas nurodant laikotarpį, už kurį pareiškėjui priteista pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

Atsakovai apeliaciniame skunde prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. Teisėjų kolegija pažymi, jog Civilinio proceso kodekso 284 straipsnis, kuris pagal analogiją yra taikomas ir administracinių bylų teisenoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-844/2010) numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovai nepateikė apeliacinės instancijos teismui argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes atsakovams, taip pat kad neatidėjus pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta pirmosios instancijos teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, taip pat įvertinusi pareiškėjui priteistos sumos dydį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra objektyvaus, įrodymais pagrįsto pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovams, todėl prašymą pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. atmeta kaip nepagrįstą.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą. Nustačius, kad teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje netinkamai išdėstyta patenkinto reikalavimo turinys, teismo sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina nurodant laikotarpį, už kurį pareiškėjui priteista pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vidaus reikalų ministerijos, kartu atstovaujančio atsakovą Lietuvos valstybę, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą patikslinti, nustatyti, kad A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, priteista 2 459,81 Lt (du tūkstančiai keturi šimtai penkiasdešimt devyni litai ir 81 ct) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, neišmokėta laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė