2019-01-23 Nr. AB-2135-3-61-3-02841-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-106-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02841-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Ukmergės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo valstybės įmonės Ukmergės miškų urėdijos (teisių perėmėjas: valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija) skundą atsakovui Ukmergės rajono savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo: A. V.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Ukmergės miškų urėdija (toliau – ir pareiškėjas, Urėdija) 2016 m. liepos 11 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nuolatinės komisijos, sudarytos medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti (toliau – ir Komisija), 2016 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 3 „Dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo“ (toliau – ir Sprendimas), taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjas nesutiko su Sprendime apskaičiuota A. V. ūkiui padaryta žala (pasėlio pakenkimo intensyvumo procentu). Jo nuomone, pakenktas plotas buvo nustatytas nesinaudojant jokiais matavimo prietaisais, jokiomis techninėmis priemonėmis nebuvo užfiksuoti žvėrių ir jų veiklos pėdsakai, kitos įvykio aplinkybės. Be to, vienas iš pasėlių plotų yra miško apsuptyje, todėl turėjo būti aptvertas elektriniu piemeniu, tačiau tai nebuvo padaryta, taigi pats ūkininkas nesiėmė jokių priemonių savo pasėliams apsaugoti. Pareiškėjas teigė, kad jis, kaip medžioklės plotų naudotojas, organizavo medžiokles, pastatė medžioklės bokštelius, iš kurių buvo baidomi šernai, t. y. dėjo visas pastangas, kad žala neatsirastų. Komisija į šias aplinkybes neatsižvelgė. Komisija Sprendime privalėjo konkrečiai apibrėžti žalos atsiradimo vietą, patvirtinti tai rašytiniais įrodymais, tiksliai nustatyti ir apskaičiuoti ne tik pasėlių pakenkimo plotą, bet ir atskirų pasėlio dalių pakenkimo intensyvumą, taip pat, esant suinteresuotų šalių prieštaravimams dėl agrotechninių reikalavimų laikymosi, išreikšti dėl to savo aiškią poziciją. Nagrinėjamu atveju Komisijos skaičiavimai yra atlikti nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos, Sprendime nėra išsamių duomenų apie pasėlio pakenkimo intensyvumą, todėl Urėdija negali patikrinti, ar pakenkimo plotas bei laipsnis yra nustatyti teisingai.

3. Atsakovas Ukmergės rajono savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovas, Administracija) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pasėlių apžiūros metu buvo fiksuojama vizualiai matoma laukinių žvėrių padaryta žala, Komisija turėjo matavimo juostą, GPS matavimo prietaisą, kuriais pagal galimybes naudojosi, buvo daromos fotonuotraukos, iš kurių galima nustatyti pasėlių plotų sugadinimo apimtis, taip pat buvo vertinamos kitos faktinės aplinkybės. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad vertinamų laukų formos paprastai nebūna taisyklingos, dėl labai didelio ploto juos sudėtinga išmatuoti įprastomis priemonėmis, o teisės aktai nereikalauja tikslaus matavimo. Be to, labai tikslus matavimas nedaro įtakos skaičiuojant pasėlių pakenkimo procentinę išraišką. Atsakovo teigimu, remiantis pasėlių ir kitų naudmenų deklaravimo sistemos duomenimis, nė vienas iš A. V. nurodytų sklypų nėra miško apsuptyje.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 27 d. sprendime pareiškėjo VĮ Ukmergės miškų urėdijos skundą tenkino, t. y. panaikino Nuolatinės komisijos, sudarytos medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti, 2016 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 3 „Dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo“, taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo Ukmergės rajono savivaldybės administracijos 847,58 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad A. V. 2015 m. rugsėjo 16 d. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) seniūną, nurodydamas, jog jis 2015 m. rugsėjo 14 d. pastebėjo, kad 3,26 ha laukas kontroliniame žemės sklype (toliau – ir KŽS) Nr. (duomenys neskelbtini) ir 18,31 ha laukas KŽS Nr. (duomenys neskelbtini) yra suniokoti laukinių gyvūnų, bei prašydamas atvykti įvertinti padarytą žalą. Komisija, susidedanti iš A. P., A. D. ir A. M., 2015 m. rugsėjo 18 d. apžiūrėjo laukus ir surašė medžiojamų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams apskaičiavimo aktą Nr. 36 (toliau – ir Aktas Nr. 36), kuriame nustatė, kad laukuose esantiems pupų pasėliams pakenkė šernai, pasėlio pakenkimo intensyvumas – 65 proc. (už žalos atlyginimą atsakingo asmens atstovas E. A. su nustatytu pasėlio pakenkimo intensyvumu nesutiko, prierašu akto 8 punkte nurodė, kad dalis pasėlių turėjo būti aptverta). Komisija, susidedanti iš A. P., A. D. ir R. P. 2015 m. rugsėjo 18 d. surašė Ukmergės rajono gyventojų, kurių pasėliams padaryta žala, aktą Nr. 36, kuriame, be kita ko, nurodė, kad A. V. patirti nuostoliai yra 19 235,50 Eur (aktą pasirašė tik Komisijos nariai A. D. ir R. P.) (teismo posėdyje, vykusiame 2017 m. sausio 18 d., atsakovo atstovas nurodė, kad šis aktas ir jame pateikti skaičiavimai nėra oficialus dokumentas, tai yra tik darbinis Komisijos dokumentas, todėl juo neturėtų būti remiamasi). Komisija 2015 m. gegužės 24 d. priėmė Sprendimą, kuriame nutarė derliaus netekimui ir žalos piniginei išraiškai apskaičiuoti naudoti einamųjų metų (2015 m.) savivaldybės teritorijoje nustatytą vidutinį 2,94 t ha-1 derlingumą ir A. V. ūkiui padarytą žalą įvertinti 7 869,62 Eur.

7. A. D. 2017 m. sausio 18 d. teismo posėdžio metu paaiškino, jog ji 2015 m. rugsėjo 18 d. nuvyko įvertinti pasėliams padarytą žalą, apžiūroje dalyvavo Komisijos nariai A. P., A. D. ir E. A., taip pat seniūnijos atstovas; tikrinimas pradėtas nuo mažesnio lauko; tikrintojai turėjo matavimo prietaisus – GPS ir matavimo juostą, bandė juos naudoti, tačiau išmatuoti visus plotus fiziškai buvo neįmanoma; Komisija privalo išmatuoti tik tuos plotus, kuriuose yra padaryta konkreti žala; pamačius pasėlių vaizdą žala buvo akivaizdi; Komisija su 50 m matavimo juosta pamatavo nedidelį plotelį didesniame lauke ir intensyvumą nustatinėjo tarp 60 ir 70 proc.; mažesnio lauko Komisija nematavo, nes jis buvo visas suniokotas; bendrą suniokojimo intensyvumą Komisija nustatė vizualiai, naudodama savo formulę; GPS panaudoti praktiškai buvo neįmanoma, nes išknistas buvo visas laukas, t. y. nebuvo nepažeistų vietų. Matavimai iš fotonuotraukų nebuvo vykdomi; apžiūros metu buvo vertinamos augalų ankštys, augalų retumas, piktžolėtumas. Be to, ji nurodė, kad Sprendimą priimant dalyvavęs Komisijos narys A. V. yra ūkininko A. V. tėvas.

8. A. M. 2017 m. sausio 18 d. teismo posėdžio metu teigė, kad Komisijos nariai, nuvykę į laukus, juos bandė matuoti su matavimo juosta ir GPS, bet pasitarę nusprendė, kad matuoti nėra prasmės, nes laukas didelis ir matavimai užtruktų daug laiko, todėl matavimų nuspręsta neatlikti; žala laukui vienose vietose buvo didesnė, kitose mažesnė; pirmiausiai buvo apžiūrimas mažesnis, po to didesnis laukas.

9. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, priėjo išvadą, kad teisės aktuose yra nustatyta pareiga atlyginti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės sklypų (pasėlių) savininkams. Pasėliams padarytos žalos pobūdį, intensyvumą bei dydį kiekvienu konkrečiu atveju nustato bei apskaičiuoja savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta nuostolių skaičiavimo komisija. Šios komisijos kompetencija yra griežtai reglamentuota, t. y. komisija kiekvienu atveju privalo apžiūrėti pakenktus pasėlius, užpildyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 486/359 patvirtintos Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodikos (toliau – ir Metodika) 1 priede įtvirtintos formos apžiūros aktą, prie jo pridėti visą apžiūros metu užfiksuotą medžiagą bei dokumentus, išmatuoti visas pasėlio dalis, kuriose pastebimi medžiojamųjų gyvūnų padaryti pakenkimai, ir tik tada vertinti, kokiu laipsniu (procentais) pakenktame plote lauktinas derlius sumažės, lyginant su nepakenktomis pasėlio vietomis, o tais atvejais, kai atskiri pasėlio plotai yra pakenkti nevienodai intensyviai, vidutinį svertinį pasėlio pakenkimo intensyvumą apskaičiuoti pagal Metodikos 7.2 papunktyje įtvirtintą formulę.

10. Teismas, įvertinęs 2015 m. rugsėjo 18 d. medžiojamų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams apskaičiavimo akto Nr. 36 turinį, konstatavo, jog jame yra surašyti netikslūs duomenys – neteisingai nurodyta nukentėjusio ūkininko pavardė (vietoj „V.“ nurodyta „V.“) bei apžiūrimų laukų plotai (vietoj 3,26 ha ir 18,31 ha nurodyti 2,50 ha ir 60 ha ploto laukai). Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pasėlių apžiūros metu pakenkti plotai buvo įvertinti tik vizualiai, jie matavimo prietaisais nebuvo matuoti, prie apžiūros akto pridėta tik viena fotonuotrauka, iš kurios nėra galimybės įvertinti bendro A.

V. nurodytų pasėlių pakenkimo laipsnio. Daugiau Administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 13-2036 patvirtinto Nuolatinės komisijos, sudarytos medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiuoti, darbo reglamento (toliau – ir Reglamentas) 18 punkte nurodytų dokumentų kartu su Aktu Nr. 36 nėra pridėta. Liudytojo A. M. teigimu, pasėlių pakenkimas KŽS Nr. (duomenys neskelbtini) esančiame 18,31 ha lauke buvo nevienodas, tačiau, nustatydama A. V. pasėlių pakenkimo laipsnį, Komisija nesivadovavo Metodikos 7.2 papunktyje įtvirtinta formule.

Liudytoja A. D. teismui nurodė, kad Komisija vadovavosi savo formule, tačiau pastarosios teismui negalėjo nurodyti. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad, 2015 m. rugsėjo 18 d. apžiūrėdama ūkininko A. V. pasėlius bei vertindama jų pakenkimo laipsnį, Komisija nesilaikė Lietuvos Respublikos medžioklės įstatyme, Metodikoje bei Reglamente nustatytų esminių procedūrų, kurios yra privalomos, siekiant tinkamai nustatyti (individualizuoti) pasėliams padarytą žalą. Šiuo atveju liudytojų teiginiai, kad išmatuoti pakenktas vietas buvo neįmanoma, nes buvo pažeisti visi pasėliai, t. y. nebuvo nepažeistų vietų, buvo įvertinti kaip prieštaringi, kadangi Komisija nustatė, jog 35 proc. pasėlių (t. y. apie 7,55 ha) buvo nepažeista, o liudytojas A.

M. teismui tvirtino, kad pasėliai buvo pažeisti nevienodai. Teismas pabrėžė, jog teisės aktai Komisijai nesuteikia diskrecijos teisės spręsti, ar pakenktų pasėlių plotų matavimus atlikti yra tikslinga. Teisės aktuose Komisijai yra nustatyta imperatyvi pareiga kiekvienu konkrečiu atveju tiksliai išmatuoti pakenktus plotus bei, esant nevienodam pakenkimui, nustatant pakenkimo laipsnį taikyti Metodikos 7.2 papunktyje įtvirtintą formulę. Atitinkamai, Komisijai šių pareigų neįvykdžius, Aktas Nr. 36 negali būti laikomas dokumentu, pagrindžiančiu, kad ūkininko A.

V. pasėlių pakenkimo intensyvumas buvo 65 proc. Aplinkybę, kad šis Komisijos aktas yra niekinis bei kad Komisija dėl ankstesnio jos pirmininko nekompetentingumo nesilaikė nustatytų procedūrų, 2017 m. sausio 18 d. teismo posėdyje pripažino ir atsakovas.

11. Teismas akcentavo, kad Sprendime Komisija į anksčiau minėtas aplinkybes neatsižvelgė ir jų neįvertino, dėl jų nepasisakė, taip pat nenurodė šio sprendimo priėmimo teisinio pagrindo, o tik apsiribojo žalos apskaičiavimu. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika, pabrėžė, kad Komisijos sprendime turėjo būti nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu veikia šis viešojo administravimo subjektas, sprendimo priėmimo priežastys, kokiomis teisės normomis grindžiamas atitinkamos žalos paskaičiavimas, ar nėra žalos atlyginimą šalinančių išimčių, o nustatytos faktinės aplinkybės privalo būti aiškiai apibrėžtos.

12. Teismas pastebėjo, kad Sprendimas buvo priimtas praleidus tiek Reglamento 6 punkte, tiek Metodikos 10 punkte nurodytus terminus, jo priėmimas Komisijoje teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo pratęstas. Be to, A. D. nurodė, kad Sprendimo priėmimo metu Komisijos nariu buvo ūkininko A. V. tėvas A. V., kuris pasirašė Sprendimą, nors, pagal Reglamento 3 ir 20 punktų nuostatas, jis nuo sprendimo priėmimo turėjo nusišalinti. Šios aplinkybės teismui taip pat kėlė pagrįstų abejonių Sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.

13. Teismas konstatavo, kad Komisija nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurias nustatyti ją įpareigoja specialiosios teisės normos – Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymas (toliau – ir Įstatymas), Metodika ir Reglamentas, bei priimdama Sprendimą nesilaikė administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir procedūrų, turėjusių užtikrinti objektyvų aplinkybių vertinimą ir teisės akto priėmimą. Atitinkamai, nustačius, jog Aktas Nr. 36, kurio pagrindu buvo priimtas Sprendimas, buvo surašytas grubiai pažeidžiant teisės aktų nuostatas, prieita išvada, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo keliamų reikalavimų, todėl yra naikintinas.

14. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą priteisti 847,58 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, jį tenkino.

III. 15. Atsakovas Ukmergės rajono savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo VĮ Ukmergės miškų urėdijos skundą atmesti.

16. Atsakovo nuomone, teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Atsakovas nesutinka su teismo sprendime nurodytu liudytojos A. D. teiginiu, jog bendrą suniokojimo intensyvumą Komisija nustatė vizualiai, naudodama savo formulę. Atsakovas pabrėžia, jog žala buvo skaičiuojama naudojant formulę, patvirtintą Metodikoje (2015 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. D1-69/3D-36 redakcija). Atsakovas pripažįsta, kad Aktas Nr. 36 buvo surašytas su klaidomis, tai įvyko dėl objektyvių ir subjektyvių aplinkybių (aktas buvo surašinėjamas lauko sąlygomis, pakenkti pasėliai yra faktiškai bendrai valdomi A.

V. ir I. D., tuo metu Komisijos pirmininko pareigas ėjęs A. P. aplaidžiai atliko savo pareigas). Atsakovas tvirtina, kad, Administracijoje įvykdžius struktūrinius pertvarkymus, Administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 13-512 buvo sudaryta naujos sudėties Komisija, kuri nedelsiant ėmėsi nagrinėti ir vertinti likusius neįvertintus žalos padarymo atvejus. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad Sprendime neįvertintos teismo sprendimo 10 punkte nurodytos aplinkybės, nenurodytas Sprendimo teisinis pagrindas.

Atsakovas, priimdamas Sprendimą, atsižvelgė į šias aplinkybes, statistinius vidutinio rajono derlingumo duomenis, žalą apskaičiavo vadovaudamasis Metodikoje įtvirtinta formule. Atsakovas pripažįsta, kad Sprendimas buvo priimtas praleidus nustatytus terminus, bet mano, jog jis yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovo vertinimu, panaikinus Sprendimą dėl formalių klaidų ar trūkumų, bus pažeistas teisingumo principas. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo pasiūlymo apie tai, koks neva iš tiesų buvo pakenkimo intensyvumas, nepateikė, o Urėdijos atstovas, dalyvavęs Komisijoje kaip narys, savo nesutikimo su Komisijos nustatytu procentu niekaip nepagrindė, be to, Urėdijos atstovui kaip Komisijos nariui taip pat buvo kilusi pareiga matuoti laukus.

Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 27 d. sprendime analogiškoje administracinėje byloje Nr. eI-762-189/2017 atmetė Urėdijos skundą. Nors pastarasis teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, jis, atsakovo nuomone, yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas nagrinėjamoje administracinėje byloje nesutinka tik su vienu iš rodiklių, kuris naudojamas apskaičiuojant žalos dydį pagal atitinkamą formulę – netekto pasėlio intensyvumu.

17. Pareiškėjas VĮ Ukmergės miškų urėdija atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

18. Pareiškėjas sutinka su teismo pozicija dėl Komisijos nario pareigos nusišalinti nuo sprendimo priėmimo. Pareiškėjo atstovas Komisijoje E. A. dėl interesų konflikto Komisijos darbe nedalyvavo, todėl jis neturėjo jokios pareigos atlikti veiksmus, priskirtinus Komisijos kompetencijai. Pareiškėjas teigia 2015 m. rugsėjo 18 d. kreipęsis į atsakovą su prašymu sudaryti kitą Komisiją, bet šio prašymo buvo nepaisyta. Pareiškėjo atstovo pastabos 2015 m. rugsėjo 18 d. priimtame Akte Nr. 36 nebuvo pateiktos, nes jį pasirašant nebuvo jokių realių galimybių jas pateikti, bet pareiškėjas tą pačią dieną pateikė minėtą prašymą. Pareiškėjas kitą dieną nuvyko į ginčo plotus, siekdamas išmatuoti sunaikintus plotus ir užfiksuoti faktus, bet derlius jau buvo nuimtas. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas teismui nepateikė jokių konkrečių dokumentų, nuotraukų, kuriais neva buvo remiamasi skaičiuojant sunaikintų pasėlių plotą, o vėliau – ūkininko patirtą žalą. Teismo posėdžio metu liudytojai patvirtino, kad pasėlių plotai išmatuoti nebuvo, o formulės Komisija netaikė, t. y. pakenktų plotų intensyvumą nustatė vizualiai. Paklausus, kodėl teismui nėra pateikta A. V. derlingumo suvestinė, A. D. nurodė, jog ji yra jos namuose ir ji gali ją pristatyti. Ji taip pat nurodė, kad, apskaičiuojant pakenktų plotų intensyvumą, Komisija naudojo savo formulę. Pareiškėjo vertinimu, teismo posėdžio metu liudytojų pateikti paaiškinimai rodo akivaizdų Komisijos nekompetentingumą, aplaidumą ir neveikimą. Pareiškėjas sutinka su teismo išvadomis dėl Sprendimo turinio ir jo priėmimo procedūrų neatitikimo teisės aktų reikalavimams, bei akcentuoja, jog apeliaciniame skunde atsakovas pripažįsta, kad Aktas Nr. 36 buvo surašytas su klaidomis, kad Komisijos pirmininkas aplaidžiai atliko savo pareigas, ir neneigia fakto, kad Sprendimas buvo priimtas praleidus nustatytus terminus.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 9 d. nutartyje pakeitė reorganizuotą pareiškėją VĮ Ukmergės miškų urėdiją jo teisių perėmėju VĮ Valstybinių miškų urėdija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl laisvėje gyvenančių medžiojamų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo ribų.

22. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017).

23. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Atsakovas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nors tuo pačiu pripažįsta, kad Aktas Nr. 36 buvo surašytas su klaidomis, atsiradusiomis dėl objektyvių ir subjektyvių aplinkybių.

24. Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnis, Medžioklės įstatymo 18 straipsnis nustato laukinės gyvūnijos išteklių naudotojų ir valstybės prievolę atlyginti laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių savininkams, valdytojams ir naudotojams, numato atvejus, kai ši prievolė atsiranda. Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 2, 5 ir 6 dalys nustato tvarką, pagal kurią medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala įvertinama ir atlyginama. Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą pagal Metodiką apskaičiuoja atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta nuostolių skaičiavimo komisija.

25. Metodikos 7 punkte nustatyta, kad žemės ūkio pasėliams padarytos žalos dydžiui apskaičiuoti nustatomas plotas, kuriame pasėlis yra pakenktas medžiojamųjų gyvūnų, ir pasėlio pakenkimo intensyvumas: plotas, kuriame yra medžiojamųjų gyvūnų pakenktas pasėlis, nustatomas išmatavus visas pasėlio dalis, kuriose pastebimi medžiojamųjų gyvūnų padaryti pakenkimai (7.1 p.); pasėlio pakenkimo intensyvumas nustatomas, įvertinant, kokiu laipsniu (procentais) pakenktame plote lauktinas derlius sumažės, lyginant su nepakenktomis pasėlio vietomis. Jeigu atskiri pakenkti pasėlio plotai yra pakenkti nevienodai intensyviai, vidutinis svertinis pasėlio pakenkimo intensyvumas suskaičiuojamas pagal formulę (7.2 p.).

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą konstatavęs, kad Komisijos pareiga yra atlikti gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo procedūrą ir jos rezultatus įforminti galutiniu savo sprendimu, kuriame turi būti nurodyta, kokios faktinės aplinkybės nustatytos, kokios teisės normos nulemia atitinkamą žalos paskaičiavimą, ar nėra išimčių, šalinančių žalos atlyginimą (žr., pvz., 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1126/2014, 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-1126/2014).

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos normos prasmę, sprendžiant dėl gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo, Komisija, kaip viešojo administravimo sistemos subjektas, privalo priimti individualų administracinį aktą – sprendimą. Tokio sprendimo turiniui taikytini Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimai, nustatantys, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis (1 d.). Tai reiškia, jog Komisijos sprendime turi būti nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu veikia šis viešojo administravimo subjektas, jo priėmimo priežastys, kokiomis teisės normomis grindžiamas atitinkamos žalos paskaičiavimas, ar nėra žalos atlyginimą šalinančių išimčių; nustatytos faktinės aplinkybės privalo būti aiškiai apibrėžtos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad tokie reikalavimai nėra pertekliniai, kadangi tiek žalą turintis mokėti asmuo, tiek į žalos atlyginimą pretenduojantis asmuo, tiek galbūt teismas, nagrinėsiantis ginčą dėl žalos atlyginimo, padaryto laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų, turi aiškiai suvokti žalos atsiradimo pagrindą bei jos aplinkybes, o taip pat teisinį pagrindą, kuriuo įpareigojama atlyginti patirtą žalą. Toks sprendimas laikytinas administraciniu aktu ir turi atitikti ne tik Medžioklės įstatymo, bet ir Viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus (žr., pvz., 2009 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-557/2009, 2010 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1014/2010, 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-2041/2012).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog 2015 m. rugsėjo 18 d. medžiojamų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams apskaičiavimo aktas Nr. 36 negali būti laikomas dokumentu, pagrindžiančiu, kad ūkininko A. V. pasėlių pakenkimo intensyvumas buvo 65 proc., dėl nustatytų trūkumų šio akto turiniui, t. y. nurodyti netikslūs duomenys – neteisingai nurodyta nukentėjusio ūkininko pavardė (vietoj „V.“ nurodyta „V.“) bei apžiūrimų laukų plotai (vietoj 3,26 ha ir 18,31 ha nurodyti 2,50 ha ir 60 ha ploto laukai), taip pat dėl to, kad, 2015 m. rugsėjo 18 d. apžiūrėdama ūkininko A. V. pasėlius bei vertindama jų pakenkimo laipsnį, Komisija nesilaikė Medžioklės įstatyme, Metodikoje bei Reglamente nustatytų esminių procedūrų, kurios yra privalomos, siekiant tinkamai nustatyti (individualizuoti) pasėliams padarytą žalą: pasėlių apžiūros metu pakenkti plotai buvo įvertinti tik vizualiai, jie matavimo prietaisais nebuvo matuoti; prie apžiūros akto pridėta tik viena fotonuotrauka, iš kurios nėra galimybės įvertinti bendro A. V. nurodytų pasėlių pakenkimo laipsnio; Reglamento 18 punkte nurodytų dokumentų kartu su Aktu Nr. 36 nebuvo pridėta; Komisija nesivadovavo Metodikos 7.2 papunktyje įtvirtinta formule, o taikė savo formulę, kurios teismui negalėjo nurodyti. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad teisės aktuose Komisijai yra nustatyta imperatyvi pareiga kiekvienu konkrečiu atveju tiksliai išmatuoti pakenktus plotus bei, esant nevienodam pakenkimui, nustatant pakenkimo laipsnį taikyti Metodikos 7.2 papunktyje įtvirtintą formulę, tačiau teisės aktų nuostatos nesuteikia Komisijai diskrecijos teisės spręsti, ar pakenktų pasėlių plotų matavimus atlikti yra tikslinga.

29. Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad Sprendime Komisija į nutarties 28 punkte minėtas aplinkybes neatsižvelgė ir jų neįvertino, dėl jų nepasisakė, taip pat nenurodė šio sprendimo priėmimo teisinio pagrindo, o tik apsiribojo žalos apskaičiavimu. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika, pabrėžia, kad Komisijos sprendime turėjo būti nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu veikia šis viešojo administravimo subjektas, sprendimo priėmimo priežastys, kokiomis teisės normomis grindžiamas atitinkamos žalos paskaičiavimas, ar nėra žalos atlyginimą šalinančių išimčių, o nustatytos faktinės aplinkybės privalo būti aiškiai apibrėžtos.

30. Be to, Sprendimas buvo priimtas praleidus tiek Reglamento 6 punkte, tiek Metodikos 10 punkte nurodytus terminus, jo priėmimas Komisijoje teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo pratęstas, o Sprendimo priėmimo metu Komisijos nariu buvo ūkininko A. V. tėvas A. V., kuris pasirašė Sprendimą, nors, pagal Reglamento 3 ir 20 punktų nuostatas, jis nuo sprendimo priėmimo turėjo nusišalinti. Šios aplinkybės taip pat buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo kaip keliančios pagrįstų abejonių Sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.

31. Pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą, skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Taigi skundžiamas teisės aktas negali būti naikinamas dėl formalių procedūrą reglamentuojančių taisyklių pažeidimo. Pagrindas panaikinti skundžiamą teisės aktą dėl procedūros pažeidimo atsiranda tik tuomet, kai nustatoma, jog procedūros taisyklių nesilaikymas turėjo įtakos priimto akto objektyvumui bei pagrįstumui. Objektyvumas sietinas su reikšmingų akto priėmimui aplinkybių nustatymu ir nešališku jų įvertinimu.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nors Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje nustatyto termino pažeidimas nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste ir nepaneigia administracinės procedūros teisėtumo, tačiau procedūriniai pažeidimai, nurodyti nutarties 28–30 punktuose, yra pripažintini esminiais pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, pažeidimais, lėmusiais individualaus administracinio akto – Sprendimo – nepagrįstumą ir neteisėtumą.

33. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į numanomus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).

34. Vadovaudamasis nutarties 33 punkte nurodytu teisės aiškinimu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovo nutarties 16 punkte nurodomoje administracinėje byloje (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendime išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-762-189/2017) ir nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės nelaikytinos tapačiomis.

35. Taip pat pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai atliko įrodymų teisinį vertinimą ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl Sprendimo turinio ir jo priėmimo procedūrų neatitikimo teisės aktų reikalavimams, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

37. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, Administracinių bylų teisenos įstatymo 39-41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

38. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 13 d. teismui pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 484 Eur (b. l. 139–139), taip pat 2017 m. gegužės 31 d. klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaitą (sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 9260), kurioje nurodoma paslaugų suma – 400 Eur (b. l. 140), 2017 m. kovo 29 d. – 2017 m. gegužės 31 d. banko sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad pareiškėjas savo atstovui pagal sąskaitą Nr. 9260 sumokėjo 484 Eur (b. l. 141), bei 2017 m. gegužės 31 d. sąskaitą faktūrą Nr. 9260, kurioje nurodoma paslaugų suma – 400 Eur (su PVM – 484 Eur) (b. l. 142). Įvertinus pateiktus dokumentus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas realiai patyrė bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Vadovaujantis Rekomendacijų 8 punkte nurodytais koeficientais ir Lietuvos statistikos departamento skelbiamu užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju – 2016 m. IV ketv.) vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualių įmonių) laikytina, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistino užmokesčio maksimalus dydis – 1 069,64 Eur (1,3 x 822,80 Eur). Pareiškėjo prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 484 Eur – šio maksimalaus dydžio neviršija. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, nenustatė pagrindo mažinti jam priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą, todėl pareiškėjui priteistina visa jo prašyta suma bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Ukmergės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjui valstybės įmonei Ukmergės miškų urėdijai (teisių perėmėjas: valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija) iš atsakovo Ukmergės rajono savivaldybės administracijos priteisti 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė