2020-11-04 Nr. AB-21131-3-62-3-01029-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2495-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01029-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. liepos 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. 2019 m. gegužės 8 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. buvo laikomas Kauno TI nežmoniškomis, garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, neatitinkančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų. Dėl ploto trūkumo kameroje (ypač atsižvelgiant į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą; kameroje periodiškai laikoma su 4 asmenimis) pareiškėjas negalėjo pakankamai judėti, pailsėti. Kameroje trūko kėdžių, natūralios šviesos (ant langų daug grotų) ir dirbtinio apšvietimo, ventiliacijos, nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra (žiemą būdavo apie 14–16 laipsnių, vasarą – iki 40 laipsnių), buvo didelė drėgmė. Dėl nuo bendros kameros erdvės nevisiškai atskirto sanitarinio mazgo nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, kameroje tvyrodavo nemalonūs kvapai. Pareiškėjas tvirtino dėl tokių bausmės atlikimo sąlygų patyręs dvasinius sukrėtimus, nevisavertiškumo jausmą ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė šį skundą atmesti.

4. Atsakovas tvirtino, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Kauno TI nėra gavęs pastabų iš kontroliuojančių įstaigų dėl kamerų įrengimo, kamerose prie stalo įrengti suoliukai. Kamerose užtikrinamas tinkamas vėdinimas, kadangi jose esantys langai atsidaro visiškai, arba įrengtos orlaidės, taip pat veikia mechaninė ventiliacijos sistema. Visuomenės sveikatos centras ginčui aktualiu laikotarpiu neatliko apšvietimo, temperatūros patikros kameroje Nr. 213, nes nebuvo dėl to gavęs skundų, o kameroje Nr. 204 tokio pobūdžio pažeidimai 2017 m. gruodžio mėn. nenustatyti, tame pačiame aukšte esančioje kameroje Nr. 215 oro temperatūra 2018 m. gruodžio mėn. atitiko normas. Sanitarinių mazgų įrengimas Kauno TI kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus, t. y. sanitariniai mazgai atitverti 2,1 m aukščio lengvai valomomis sienelėmis, turi duris. Atsakovo nuomone, byloje nėra duomenų, įrodančių, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl Kauno TI pareigūnų veiksmų patyrė papildomus neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus.

5. Pareiškėjas 2019 m. birželio 25 d. teismui pateiktuose paaiškinimuose nesutiko su atsakovo atsiliepime į skundą nurodytomis aplinkybėmis. Pažymėjo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė įvairius sveikatos sutrikimus, fizinius ir dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas teigė, jog iš pateiktų nuotraukų matyti mažas kamerų plotas, jose nepakako vietos 3 žmonėms pasivaikščioti. Atsakovas nepaaiškino, kodėl nebuvo tikrinamas dirbtinis apšvietimas kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas. Pareiškėjas teigė, jog mechaninė oro vėdinimo sistema neveikė. Nuotraukos taip pat patvirtina, jog sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendro kameros ploto.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. liepos 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. V. skundą.

7. Teismas pažymėjo, kad nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog kameroje buvo laikomas su 4 asmenimis (nenurodė šių asmenų vardų, nepateikė jokių įrodymų), teismas rėmėsi atsakovo pateiktais duomenimis ir konstatavo, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas. Kadangi nebuvo nustatytas nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos minimalios ploto normos pažeidimas, teismas nevertino skundo argumentų dėl sanitarinio mazgo užimamo ploto.

8. Teismas iš atsakovo pateiktų nuotraukų nustatė, kad Kauno TI kamerose sanitariniai mazgai įrengti atskirose kabinose su durelėmis, kurios užtikrina, kad tualetu besinaudojantis asmuo nebūtų matomas kameroje esančių asmenų ar įeinančių pareigūnų; kamerose įrengta ištraukiamoji ventiliacija bei atidaromi langai, o sanitariniame mazge įrengta atskira oro ištraukimo sistema. Taigi nebuvo pagrindo pripažinti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, susijusius su pareiškėjo pretenzijomis dėl sanitarinio mazgo įrengimo.

9. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo nusiskundimų dėl sąlygų kamerose atitikties higienos normų reikalavimams, akcentavo, jog teisės aktuose nereglamentuojamas natūralaus apšvietimo koeficientas laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akte užfiksuota, jog oro temperatūra kameroje Nr. 215 atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, reikalavimus. Nepaisant to, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo laikomas kameroje Nr. 215, teismas nutarė remtis minėtu įrodymu, kadangi patikrinimas atliktas iškart po ginčo laikotarpio pabaigos, o atsakovo atstovas paaiškino, jog Kauno TI veikia centralizuota šildymo sistema, todėl oro temperatūra tame pačiame aukšte esančiose gretimose kamerose negalėjo iš esmės skirtis. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus apie drėgmės kaupimąsi, per aukštą oro temperatūrą vasaros metu, tačiau net ir laikant, jog šie rodikliai tam tikrais laikotarpiais galbūt nevisiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių neišreiškė nusiskundimų Kauno TI administracijai. Be to, pareiškėjas nenurodė, kokius nepatogumus ar neigiamus išgyvenimus jam sukėlė šios aplinkybės, nedetalizavo, kokius sveikatos sutrikimus patyrė, nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų, o tik deklaratyviai konstatavo, jog oro temperatūra ir drėgmė neatitiko teisės aktų reikalavimų. Tokie abstraktūs ir deklaratyvūs skundo teiginiai pripažinti atmestinais.

10. Teismas padarė išvadą, jog byloje nenustatytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą nepagrįstas.

III. 11. Pareiškėjas A. V. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. liepos 19 d. sprendimą ir tenkinti jo skundo reikalavimus.

12. Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes. Teismas, vertindamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai neatsižvelgė į baldų užimamą kameros plotą. Pareiškėjas 200 parų buvo laikomas sąlygomis, kai iki 3,1 kv. m ploto normos jam trūko net 1,45 kv. m ploto. Teismas taip pat netinkamai vertino pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, kai kameroje Nr. 213 vienu sanitariniu mazgu turėjo naudotis 4 nuteistieji. Be to, pareiškėjas negalėdavo nusiprausti tada, kada reikėdavo, dėl to visada jautėsi nešvarus ir patyrė labai didelę žalą. Kameroje Nr. 213 buvo daug tarakonų, dėl to pareiškėjas negalėdavo išsimiegoti, jautėsi pažemintas.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti.

14. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pastebi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė naujas aplinkybes, iš kurių kildinamas neturtinės žalos atsiradimas, – negalėjimą nusiprausti ir tarakonų buvimą. Atsakovo nuomone, šios naujos aplinkybės neturėtų būti vertinamos bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d., atlyginimo priteisimo.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė naujas aplinkybes, su kuriomis sieja neturtinės žalos atsiradimą, – negalėjimą nusiprausti tada, kada reikia, ir tarakonų buvimą kameroje. Šios aplinkybės nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismui ir, atitinkamai, pirmosios instancijos teismas neatliko jų vertinimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepaaiškina, kodėl šių aplinkybių teismui nenurodė ir negalėjo nurodyti anksčiau. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka tirti pareiškėjo pretenzijas dėl pakankamų sąlygų nusiprausti nesudarymo ir buitinių parazitų buvimo kameroje, todėl dėl šių aplinkybių nepasisako.

18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

19. Dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto akcentuotina, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, konkrečiai nenustato vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto.

20. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius duomenis (Kauno TI 2019 m. birželio 6 d. pažyma Nr. 11-3107, b. l. 19–24; 2018 m. birželio 6 d. pažyma Nr. 8-680, b. l. 27–29), konstatavo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikimą su tokia išvada iš esmės grindė tik savo įsitikinimu, jog, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą pagal nacionalines teisės normas, iš bendro kameros ploto turėtų būti išskaičiuojamas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas, tačiau, kaip minėta, tokia pareiškėjo pozicija nepagrįsta. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, jog, iš bendro kameros ploto atskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą (apie 1,553 kv. m), net kai kameroje buvo laikomi 4 asmenys, pareiškėjui tekdavo daugiau nei 3 kv. m ploto. Taigi pareiškėjo nusiskundimai, jog jam tekęs gyvenamasis plotas kameroje neatitiko teisės aktų reikalavimų, yra nepagrįsti.

21. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 papunktį, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Be to, akcentuotina, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.). Taigi, sanitarinio mazgo neįrengimas atskiroje patalpoje nėra nesuderinamas su Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimais.

22. Nepaisant to, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, ir Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu.

Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)). Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07; 60800/08)).

Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018).

23. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog kameroje, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, esantis sanitarinis mazgas nuo bendros erdvės buvo atskirtas sienele ir durimis. Atsakovo teigimu, sienelės aukštis – 2,1 m. Iš byloje esančių nuotraukų, kurių atitikties tikrovei pareiškėjas neginčijo (b. l. 18), matyti, jog kameroje įrengta atskira kabina, kurios sienelės yra aukštesnės už vidutinio asmens akių lygį, įėjimas į sanitarinį mazgą užtvertas durimis. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu nebuvo pažeista.

24. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje neįrodyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai. Nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą buvo pagrįstai atmestas.

25. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius