2016-10-03 Nr. AB-18847-3-62-3-01865-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1319-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01865-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir Pareiškėjas) 2015 m. balandžio 20 d. Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė patikslintą skundą, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl: 1) neteisėto jo baudimo ir laikymo baudos izoliatoriuje bei drausmės grupėje laikotarpiu 2014 m. birželio 5 d. iki 2015 m. vasario 4 d.; 2) dėl netinkamų kalinimo sąlygų kameroje Nr. 20 laikotarpiu 2014 m. gruodžio 9 d. iki 2015 m. sausio 13 d. joje esant neįstiklintiems langams; 3) dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 24 d. kameroje Nr. 20 kalint septyniems asmenims, kuomet ji yra pritaikyti šešių asmenų laikymui.

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose (toliau – PN) jis buvo laikomas pažeidžiant jo teises dėl netinkamo kalinimo ir nepagrįsto jo baudimo. Teigė, kad laikotarpiu 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 24 d. kameroje Nr. 20, kur jis gyveno, gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose, nurodė jog tekdavo miegoti ant įšalusių grindų, kadangi kameroje pritaikytoje gyventi šešiems asmenims, gyveno septyni. Laikotarpiu 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. sausio 13 d. (laikotarpis patikslintas 2015 m. gegužės 18 d. posėdžio metu) toje pačioje kameroje Nr. 20 buvo laikomas, joje nesant įstiklintų langų. Dėl to pareiškėjui žiemos laikotarpiu teko jausti šaltį, miegoti su rūbais, kepure, pirštinėmis. Teigė, kad laikotarpiu 2014 m. birželio 5 d. iki 2015 m. vasario 4 d. atsisakydamas eiti į 22 būrį buvo neteisėtai baudžiamas bei laikomas baudos izoliatoriuje ir drausmės grupėje. To pasėkoje pareiškėjui atsirado psichikos sutrikimai, peršalimo problemos, nutrūko socialiniai ryšiai su artimaisiais, iširo santuoka. Prašė skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad dėl pareiškėjo atsisakymo eiti į 22 būrį buvo atliktas Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūno tyrimai nustatyti atsisakymo atlikti bausmę 22 būryje pagrįstumą. Nenustačius aplinkybių, kad pareiškėjo atsisakymas yra pagrįstas, jam buvo skiriamos nuobaudos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 142 straipsniu Kadangi pareiškėjas kas kart nurodydavo tas pačias atsisakymo eiti į 22 būrį priežastis, pakartotinai tyrimo neinicijuodavo. Dėl teisių ribojimo, atsakovas nurodė, kad pagal BVK 146 straipsnio 1 dalį yra nustatyta, jog asmenims atliekantiems bausmę baudos ir drausmės izoliatoriuose nesuteikiama teisė eiti į pasimatymus, gauti smulkiuosius paketus su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendimu Pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir V. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos PN, priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pasisakydamas dėl neteisėto pareiškėjo baudimo ir laikymo baudos izoliatoriuje bei drausmės grupėje laikotarpiu 2014 m. birželio 5 d. iki 2015 m. vasario 4 d. pažymėjo, kad teismui nekilo abejonių, jog Pareiškėjas patyrė nepatogumų susijusių su pareiškėjo teisių apribojimu skiriant jam nuobaudas uždaryti jį į baudos izoliatorių ar drausmės grupę. V. S. 2014 m. liepos 22 d. direktoriui siųstame skunde nurodžius naujas aplinkybes, konkrečius asmenis ir aplinkybes, dėl kurių tarp jų yra kilę konfliktai, PN neinicijavo tyrimo ir apie tai nepranešė kriminalinės žvalgybos skyriui, kad šios aplinkybės būtų ištirtos ir nustatyta, ar pareiškėjas atsisako eiti į 22 būrį pagrįstai. Pareiškėjo 2014 m. liepos 22 d. skunde skirtame Marijampolės pataisos namų direktoriui, nurodyti asmenys nebuvo apklausti, nurodytos aplinkybės nebuvo tiriamos. Teismas konstatavo, jog nuo 2014 m. liepos 22 d. paskirtos nuobaudos V. S. dėl atsisakymo eiti į 22 ir 21 būrius negali būti vertinamos kaip paskirtos teisėtai ir pagrįstai

Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. sausio 13 d. kameroje Nr. 20 jam teko gyventi, joje nesant įstiklintų langų. Dėl to nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (gyvenant patalpoje kurioje nėra įstiklintų langų), 34 paras pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas pripažino, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, dėl laikymo nepriimtinomis sąlygomis, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjui septynias paras (laikotarpiu 2014 m. gruodžio 17 d. – 2014 m. gruodžio 24 d.) kalint Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 20 nebuvo užtikrinamos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2. punkte reglamentuotos vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normos (trūko 0.68 kv.m), taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Todėl teismas konstatavo, kad Marijampolės pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv.m. kameros ploto norma, tenkanti vienam asmeniui. Taigi, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas nusprendė, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu (2014 m. gruodžio 17 d. – 2014 m. gruodžio 24 d.) pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo itin mažas, todėl tam tikru laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui būnant baudos izoliatoriuje pasimatymai negalėjo būti suteikiami BVK 146 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pažymėtina ir tai, kad į baudos izoliatorių pareiškėjas buvo patalpintas dėl to, kad buvo baustas nuobaudomis, taigi jo paties elgesys lėmė jo teisių apribojimą iki 2014 m. liepos 22 d. Pareiškėjo 2014 m. balandžio 18 d. sudaryta santuoka 2014 m. rugsėjo 12 d. iširo. Pareiškėjas neteisėtai buvo baudžiamas nuo 2014 m. liepos 22 d. t.y. 55 dienas iki santuokos nutraukimo. Ieškinyje dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės nurodytos santuokos nutraukimo priežastys nenusiję su pareiškėjo negalėjimu turėti trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys ir nustatytos aplinkybės neleidžia spręsti, jog tai galėjo turėti įtakos pareiškėjo santuokos iširimui.

Teismui pripažinus, kad pareiškėjas buvo neteisėtai baudžiamas 196 paras, iš kurių 7 buvo pažeidžiama minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma ir 34 paras pareiškėjo gyvenamojoje kameroje buvo pažeidžiami Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ 22 punkto reikalavimai, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 10‘000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Akivaizdžių įrodymų dėl pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimo byloje nebuvo nustatyta. Todėl, įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, bei tai, kad pareiškėjo patalpinimą į bausmės atlikimo įstaigą iš dalies sąlygojo sąmoningi paties pareiškėjo veiksmai – jis padarė nusikaltimą, ir jam turėjo būti akivaizdu, kokios to pasėkoje kils pasekmės, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 500 Eur suma.

III. Pareiškėjas V. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimu ir prašo jį pakeisti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priteista 500 Eur neturtinė žala už atsakovo padarytus pažeidimus yra per maža. Pabrėžia, jog 8 mėnesius buvo neteisėtai baudžiamas ir laikomas baudos izoliatoriuje, kuriame negalėjo rašyt artimiesiems, pranešti apie save. Dėl to suprastėjo Pareiškėjo santykiai su sutuoktine. Atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis 2014 m. birželio mėnesio ligoninės epikrize, yra matoma, jog Pareiškėjui buvo sutrikusi psichika ir dėl to teko gydytis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, psichiatrijos skyriuje. O tuo metu, kai kameroje nebuvo lango, Pareiškėjas buvo peršalęs. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šias faktines aplinkybes, į byloje esančius gydytojo raštus dėl nesuprantamo gydytojo rašto. Aiškina, jog buvo pažeista nekaltumo prezumpcija.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į Pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė su apeliaciniu skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai atspindi atsakovo poziciją šioje byloje, todėl kitų duomenų tikslinančių ar papildančių bylos nagrinėjimą atsakovas neturi. Atsakovas taip pat pateikė ir apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimu ir prašo jį pakeisti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Pareiškėjas buvo neteisėtai baudžiamas 196 paras (teismas pažeidimą motyvavo tuo, jog Kriminalinės žvalgybos skyrius neatliko tyrimo dėl 2014 m. liepos 22 d. Pareiškėjo skundo pataisos namų direktoriui), kadangi 2014 m. rugpjūčio 19 d. V. S. parašė prašymą, kuriuo prašė nenagrinėti 2014 m. liepos 22 d. skundo ir šio prašymo pagrindu 2014 m. rugpjūčio 19 d. jam buvo parašytas atsakymas dėl skundo nenagrinėjimo, kurio Pareiškėjas neapskundė. Taigi atsakovas pažymi, jog tyrimas ir neturėjo būti atliktas, kadangi Pareiškėjas atsisakė savo skundo t.y. neliko tyrimo pagrindo. Taip pat pažymėjo, kad dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus yra sudėtinga tenkinti nuteistųjų pageidavimo dėl paskyrimo į būrius.

Atsakovas nesutinka ir su tuo, jog Pareiškėjas patyrė nepatogumų, dėl kameroje nesančio stiklo. Pažymi, jog nė vienas iš šešių asmenų, buvusių toje kameroje laikotarpiu kai nebuvo stiklo, raštiškai nesikreipė ir nepateikė jokių skundų dėl susidariusių nepatogumų. Teigė, jog nesant kameroje stiklo, gyvenimo kokybė nesuprastėjo. Atkreipė dėmesį, jog 2014 m. spalio mėnesį kameros Nr. 20 langas buvo įstiklintas ir PN personalas vėliau šio stiklo tyčia neišėmė ir ne sudaužė, siekiant sudaryti blogesnes sąlygas.

Apeliaciniu skundu atsakovas pabrėžė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pažeista teisė, į minimalų gyvenamąjį plotą (kamerų tipo patalpose 3,6 m2), truko 7 paras ir į tai, kad pažeidimo pobūdis buvo nežymus (0,68 m2), teigtina, jog toks pažeidimas negalėjo sukelti pareiškėjui depresijos ar kitokių išgyvenimų ar kančių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Be kita ko, apeliantas savo skunde išreiškė norą būti atvežtas į teismo posėdį, kas turėtų būti prilyginama prašymui bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Apeliantas apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka visiškai nemotyvavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Todėl šis prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo jam padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis bei neteisėtai skiriant drausmines nuobaudas ir jį laikant baudos izoliatoriuje, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjui priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjas 196 paras buvo nepagrįstai laikomas baudos izoliatoriuje, 7 paras jam teko mažesnis kameros plotas nei nustatytas minimalus, o 34 paras jis buvo laikomas kameroje neįstiklintu langu. Kitus pareiškėjo nusiskundimus pirmosios instancijos teismas pripažino neįrodytais ir nepagrįstais.

Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo, jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma, pakartodamas argumentus, susijusius su jo sveikatos būkle, kalinimo sąlygų kamerose atitikimu teisės aktų reikalavimams, ribotomis galimybėmis bendrauti su artimaisiais.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo Marijampolės pataisos namų administracijos pažeidimus, uždarant pareiškėją į baudos izoliatorių ir nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino nagrinėjamą bylą laikydamasi šios įstatymo normos reikalavimų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands).

Pareiškėjas skunde kaip vieną iš žalos atsiradimo pagrindų, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto trūkumą ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus. Kiek tai susiję su šiuo pareiškėjo nurodytu pažeidimu, teisėjų kolegija pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (pvz., administracinės bylos Nr. A502-1774/2010, A756-116/2011).

Teisėjų kolegija, įvertinusi Marijampolės PN kameros Nr.20, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, dydį bei asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 17 d. – 2014 m. gruodžio 24 d. buvo laikomas tokiomis sąlygomis, kai jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tokius neteisėtus atsakovo veiksmus, kai pareiškėjui buvo neužtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis kalinimo plotas.

Nors atsakovo apeliaciniame skunde teigiama, kad šis pažeidimas buvo nežymus ir negalėjo sukelti tokio lygio nepatogumų, kad juos būtų galima įvertinti neturtine žala, tačiau šie argumentai nepaneigia paties neturtinės žalos padarymo fakto.

Kitas pareiškėjo nurodytas ir pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotas žalos atsiradimo pagrindas – neįstiklinto kameros Nr.20 lango buvimas 34 paras šaltuoju metų laiku. Turint omenyje pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pripažintina, kad ši faktinė aplinkybė yra nustatyta, o teismo išvados apie tai, kad to sukelti nepatogumai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, yra pagrįstos. Atsakovo apeliaciniame skunde išsakytas argumentas, jog kiti kartu kalėję nuteistieji raštiškai nesikreipė dėl žemos temperatūros ir blogų gyvenimo sąlygų, nepaneigia teismo padarytų išvadų.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jam padarytą neturtinę žalą dėl minimalaus ploto trūkumo ir neįstiklinto lango, atmeta kaip nepagrįstus, o atsakovo apeliacinio skundo teiginius dėl Marijampolės PN pastangų užtikrinti kamerų ploto ir buvimo sąlygų jose reikalavimus laiko nesudarančiais pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pasisakydama dėl drausminių nuobaudų skyrimo V. S. ir jo laikymo Marijampolės pataisos namų baudos izoliatoriuje, teisėjų kolegija pabrėžia, kad šie tarp ginčo šalių susiklostę teisiniai santykiai reglamentuojami Bausmių vykdymo kodekso straipsniuose ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse.

Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnis numato, kad visi nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, be to, jie privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. To paties kodekso 110 straipsnio 1 dalis įpareigoja laisvės atėmimo bausmę atliekančius nuteistuosius laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos ir vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus.

Nuteistųjų laisvės atėmimo bausmę suskirstymą į būrius, skyrius ir kameras reglamentuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punktas, kuris, be kita ko, numato, jog skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, į nuteistųjų elgesį bausmės atlikimo metu, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Nuteistųjų suskirstymas į būrius, skyrius ir kameras įforminamas pataisos įstaigų direktorių įsakymais.

Nagrinėjamu atveju Marijampolės PN administracija turėjo teisę, atsižvelgdama į V. S. elgesį bausmės atlikimo metu bei pradėtus ikiteisminius tyrimus, pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu perkelti jį atlikti bausmę į kitą būrį, o pareiškėjas turėjo tokį įsakymą vykdyti.

Atsisakius pareiškėjui vykdyti administracijos nurodymą dėl bausmės atlikimo kitame būryje, pagal Bausmių vykdymo kodekso 118 straipsnį pataisos namų administracija privalėjo nedelsiant išsiaiškinti atsisakymo vykdyti šį administracijos įsakymą priežastis, nuteistojo reikalavimus ir jų teisėtumą. Jei nuteistojo reikalavimai yra neteisėti, jam galėjo būti skiriamos Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje išvardintos nuobaudos, tarp kurių yra ir nuteistojo uždarymas į baudos izoliatorių iki 15 parų.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2015 m. vasario 4 d. buvo neteisėtai laikomas baudos izoliatoriuje, akcentavęs tai, kad pataisos namų administracija tinkamai neištyrė jo 2014 m. liepos 22 d. pareiškimo. Su tokiu vertinimu apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka, nes teismas privalėjo įvertinti byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, susijusią tiek su pareiškėjo elgesiu viso laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu, tiek su jo rašytiniuose atsisakymuose vykdyti administracijos nurodymus išdėstytais faktais.

Šioje byloje esančiais dokumentais nustatyta, kad V. S. laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN pradėjo atlikti 2012 m. birželio 7 d. 22 būryje, po mėnesio buvo perkeltas į 8 būrį, o 2013 m. balandžio 10 d. buvo perkeltas atlikti bausmės vėl į 22 būrį. Su paskutiniu perkėlimu pareiškėjas nesutiko, atsisakė atlikinėti bausmę 22 būryje, todėl, administracijai patikrinus jo reikalavimų teisėtumą, jam buvo skirta nuobauda. Tokia situacija kartojosi iki 2013 m. liepos 3 d.,t.y. pareiškėjas, baigęs atlikti nuobaudą, atsisakydavo atlikti laisvės atėmimo bausmę 22 būryje, o Marijampolės PN administracija jam skirdavo nuobaudas. 2013 m. liepos 3 d. V. S. buvo perkeltas atlikti bausmę į 11 būrį ir tokį nurodymą įvykdė. 2014 m. birželio 4 d. pareiškėjas vėl buvo perkeltas į 22 būrį, tačiau pareiškė, jog šio nurodymo nevykdys. Atlikus tarnybinį tyrimą, V. S. reikalavimų teisėtumas patvirtintas nebuvo, todėl jam buvo skirta nuobauda - jis uždarytas į baudos izoliatorių. Pasibaigus nuobaudos terminui, pareiškėjas vėl pareikšdavo, kad toliau atsisako atlikti bausmę 22 būryje, todėl jam buvo skiriamos panašios nuobaudos.

Pareiškėjo atsisakymo atlikinėti bausmę jam administracijos nurodytame būryje priežastys, nurodytos jo pareiškimuose 2013 - 2014 metais iš esmės yra panašios - V. S. tvirtindavo, kad 22 būryje atlieka bausmę nuteistieji, su kuriais jį sieja priešiški santykiai ir jam dėlto gręsia pavojus. Šios aplinkybės ne kartą buvo tikrintos Marijampolės PN darbuotojų, tačiau nebuvo patvirtintos jokiais objektyviais įrodymais, todėl pagrįstai laikytos vengimu atlikti laisvės atėmimo bausmę sustiprinto stebėjimo sąlygomis.

Atkreiptinas dėmesys ir į tą faktą, kad V. S. paskyrimą atlikti bausmę 22 būryje lėmė paties nuteistojo elgesys bausmės atlikimo metu-jis, atlikdamas bausmę 8 būryje, aktyviai dalyvavo 2012 m. rugsėjo 1 d. vykusiuose neramumuose, susijusiuose su smurtu ir turto gadinimu; 2013 m. balandžio 8 d. jis asmeniškai naudojo psichinį ir fizinį smurtą prieš kartu kalinčius nuteistuosius; 2013-2014 metais buvo gaunami kriminalinės žvalgybos duomenys, kad V. S. užsiima telefoniniais sukčiavimais.

Pasisakydama dėl V. S. 2014 m. liepos 22 d. pareiškimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas pats vėliau paprašė minėto pareiškimo nenagrinėti, o jam skirtų nuobaudų Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 8 dalies nustatyta tvarka neskundė.

Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad Marijampolės PN administracija, siekdama užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms ir užtikrinti režimo laisvės atėmimo vietose reikalavimus, pagrįstai ir teisėtai skirdavo V. S. atlikti laisvės atėmimo bausmę 22 būryje, o šiam nevykdant administracijos nurodymų - Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnyje numatyta tvarka pagrįstai skirdavo nuobaudas. Šios nuobaudos atitikdavo nuteistojo asmenybę, padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį.

Taigi atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies šalintinos išvados, kuriomis konstatuota, kad Marijampolės PN nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2015 m. vasario 4 d. neteisėtai skirdavo nuobaudas ir laikė V. S. baudos izoliatoriuje.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su priteistos neturtinės žalos įvertinimu pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Priteisdamas konkrečią neturtinę žalą, teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimas Scordino prieš Italiją).

Kaip minėta šioje nutartyje, nustatyta, jog V. S. 7 paras buvo laikomas kameroje, kurioje neužteko minimalaus ploto ir 34 paras kameroje, kurioje buvo išdaužtas lango stiklas. Kiti V. S. skunde nurodyti galimi jo teisių pažeidimai nebuvo įrodyti.

Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimų mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį, tai, kad nenustatyta, jog Marijampolės PN būtų sąmoningai siekę pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į bylai aktualiu laikotarpiu galiojusį minimalios mėnesinės algos dydį, į tai, kad administracinėje byloje nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų realiai pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai jo sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, vertina, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimui pirmosios instancijos teismo priteista 500 Eur suma nėra adekvati dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Marijampolės PN , atlyginti priteistina suma yra 300 Eur. Todėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjui priteistą 500 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti sumažinant iki 300 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui V. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 500 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 300 Eur (trijų šimtų eurų).

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas