2016-05-10 Nr. AB-10455-3-63-3-02596-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3367-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02596-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro skundą atsakovams D. Z., G. Z. ir uždarajai akcinei bendrovei „Progresyvūs projektai“ dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, KRATC) patikslintu prašymu prašė priteisti už komunalinių atliekų tvarkymą ir surinkimą iš atsakovų D. Z. ir G. Z. 92,09 Eur už turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., o iš atsakovo UAB „Progresyvūs projektai“ – 1 138,91 Eur už turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir už turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas prašyme ir patikslintame prašyme nurodė, kad komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 str. 31 p., Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 str.). Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą iš atliekų turėtojų. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai) (Nuostatų 2008 m. gruodžio 23 d. Nr. T2-426 ir 2010 m. lapkričio 25 d. Nr. T2-330 redakcijos su pakeitimais). Cituojami aktai skelbiami savivaldybės interneto tinklapyje www.klaipeda.lt.

Atsakovai D. Z. ir G. Z. žodžiu informavo, kad jiems nuosavybės teise priklausantys ginčo nekilnojamojo turto objektai yra išnuomoti UAB „Progresyvūs projektai“, tačiau sutarties kopijų nepateikė ir sandorių neįregistravo viešame registre, todėl pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl vietinės rinkliavos priteisimo iš D. Z. ir G. Z.. Gavus atsakovų atsiliepimą ir nuomos sutartis, patikslino savo reikalavimą. Kadangi butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, atsakovui UAB „Progresyvūs projektai“ išnuomotas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., pareiga mokėti vietinę rinkliavą už šį butą už 2009 m. teko D. Z., G. Z..

2016 m. vasario 3 d. buvo gautas pareiškėjo ir atsakovo UAB „Progresyvūs projektai“ atstovų prašymas patvirtinti jų sudarytą taikos sutartį. Iš pateiktos 2016 m. vasario 2 d. taikos sutarties Nr. 15 (toliau – ir Taikos sutartis) matyti, kad ši sutartis sudaryta tarp pareiškėjo UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro ir atsakovo UAB „Progresyvūs projektai“, kuria UAB „Progresyvūs projektai“ pripažįsta susidariusį 1 387,52 Eur įsiskolinimą, dėl kurio vyksta teisminis ginčas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme už turto objektą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, ir už turto objektą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Skolininkas sumokėjo 615,50 Eur, o likusią 772,02 Eur nesumokėtą vietinės rinkliavos dalį įsipareigojo sumokėti dalimis per 6 mėnesius.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras prašymą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo UAB „Progresyvūs projektai“ 1 046,91 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už turto objektus, esančius adresais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Kitą pareiškėjo patikslinto prašymo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas dėl prašymo patvirtinti taikos sutartį išdėstė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 521 straipsnio nuostatas. Iš pateiktos Taikos sutarties matyti, kad sutarties dalykas ir šalys yra kiti, nei nurodyti pareiškėjo patikslintame prašyme, t. y. vietinės rinkliavos mokėjimas nukreipiamas tik į vieną atsakovą UAB „Progresyvūs projektai“ (patikslintame prašyme reikalauta iš trijų atsakovų – D. Z., G. Z. ir UAB „Progresyvūs projektai“); patikslintu prašymu iš visų trijų atsakovų prašoma priteisti iš viso 1 231 Eur, o Taikos sutartimi nurodyta didesnė nesumokėta vietinė rinkliava – 1 387,52 Eur ir nurodytas ilgesnis laikotarpis, t. y. nuo 2008 m. liepos 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad Taikos sutarties dalykas yra kitokio pobūdžio nei patikslintame prašyme nurodyti reikalavimai, Taikos sutarties ir patikslinto prašymo šalys (atsakovai) skiriasi, prašymas dėl Taikos sutarties patvirtinimo netenkintas.

Dėl vietinės rinkliavos mokėjimo teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kurio bendras plotas 114,50 kv. m, gyvenamasis plotas – 81,78 kv. m, ir butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kurio bendras plotas 196,50 kv. m, naudingas plotas 196,50 kv. m, nuosavybės teise priklauso D. Z. ir G. Z. nuo 2005 m. balandžio 21 d. Iš Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių matyti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. išnuomotas UAB „Progresyvūs projektai“; butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, išnuomotas UAB „Progresyvūs projektai“ nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Minėtos Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartys nėra įregistruotos viešame registre, tačiau tarp pareiškėjo ir atsakovų nėra ginčo dėl vietinės rinkliavos mokėjimo už išnuomotas patalpas. Iš pareiškėjo 2015 m. gruodžio 8 d. pažymos Nr. (8.2)-5R-4193 matyti, kad pareiškėjas butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, yra apmokestinęs už 95 kv. m; butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, tai pat apmokestintas už 95 kv. m.

Dėl vietinės rinkliavos nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties taikymo ir priteistinos sumos dydžio teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1202-575/2015, kurioje nurodyta, jog mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (taip pat rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai), paprastai yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ). Atitinkamai Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi MAĮ nuostatomis. Šiuo atveju taikytina MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Kartu akcentuota, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (žr., pvz., 2005 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-485/2005 ir kt.).

Vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, pareiškėjui priteistina vietinė rinkliava gali būti apskaičiuojama už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. Konstatuota, jog pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovų D. Z. ir G. Z. 92,09 Eur už turto objektą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. yra nepagrįstas ir atmestinas. Netenkintas pareiškėjo prašymas ir dalyje dėl 92,09 Eur priteisimo iš atsakovo UAB „Progresyvūs projektai“ už turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., todėl iš atsakovo UAB „Progresyvūs projektai“ priteista pareiškėjui 1 046,91 Eur už turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Pareiškėjas UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimą ir patvirtinti šalių pasirašytą Taikos sutartį ir administracinę bylą nutraukti.

Pareiškėjas nurodo, kad UAB „Progresyvūs projektai“ pateikė ginčo nekilnojamojo turto objekto nuomos sutartis, iš kurių aišku, kad butai UAB „Progresyvūs sprendimai“ buvo išnuomoti nuo 2008 metų. Pagal šiuos duomenis buvo perskaičiuota rinkliava ir paruošta Taikos sutartis dėl vietinės rinkliavos sumokėjimo dalimis. Prašyme patvirtinti Taikos sutartį pareiškėjas ir atsakovas aiškiai nurodė, kad tikslinamas reikalavimas ir nesumokėtą vietinę rinkliavą, apskaičiuotą už nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, ir (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, prašoma priteisti iš atsakovo UAB „Progresyvūs projektai“ ir patvirtinti šalių pateiktą Taikos sutartį dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos skolos sumokėjimo dalimis. Teismas visiškai nepagrįstai nustatė, jog pateiktos sutarties dalykas yra skirtingo pobūdžio, nei skunde nurodyti reikalavimai. Be to, teismas administraciniame procese yra aktyvus ir kilus abejonėms dėl sutarties dalyko turėjo pareigą Taikos sutarties šalių (administracinės bylos šalių) pareikalauti pateikti paaiškinimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo.

Kaip matyti, pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu, kurį patikslino, (b. l. 65–67) prašydamas priteisti už komunalinių atliekų tvarkymą ir surinkimą iš atsakovų D. Z. ir G. Z. 92,09 Eur už turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., o iš atsakovo UAB „Progresyvūs projektai“ – 1 138,91 Eur už turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir už turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

2016 m. vasario 3 d. buvo gautas pareiškėjo ir atsakovo UAB „Progresyvūs projektai“ atstovų prašymas patvirtinti jų sudarytą Taikos sutartį (b. l. 73–74), pagal kurią UAB „Progresyvūs projektai“ pripažįsta susidariusį 1 387,52 Eur įsiskolinimą, dėl kurio vyksta teisminis ginčas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme už turto objektą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, ir už turto objektą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Skolininkas patvirtintino, jog sumokėjo 615,50 Eur, o likusią 772,02 Eur nesumokėtą dalį vietinės rinkliavos dalį įsipareigojo sumokėti dalimis per 6 mėnesius, iki 2016 m. liepos 31 d.

Pirmosios instancijos teismas šalių pateiktos Taikos sutarties nepatvirtino dėl to, jog Taikos sutarties dalykas yra kitokio pobūdžio nei patikslintame prašyme nurodyti reikalavimai, Taikos sutarties ir patikslinto prašymo šalys (atsakovai) skiriasi. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą iš esmės ir, taikydamas MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisė pareiškėjui iš atsakovo UAB „Progresyvūs projektai“ 1 046,91 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, jog teismas nepagrįstai nepatvirtino šalių pateiktos Taikos sutarties ir nepagrįstai nustatė, jog pateiktos sutarties dalykas yra skirtingo pobūdžio, nei skunde nurodyti reikalavimai.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 521 straipsnyje įtvirtinta šalių teisė administracinę bylą bet kurioje proceso stadijoje baigti taikos sutartimi, t. y. jų pageidaujamu būdu, nebetęsiant pradėto bylos proceso. Pažymėtina, kad tai nėra absoliuti šalių teisė, nes įtvirtindamas tokią šalių teisę, įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, tik kurioms esant yra galima administracinę bylą užbaigti taikos sutartimi: 1) jei taikos sutartį sudaryti galima atsižvelgiant į ginčo pobūdį; 2) jei taikos sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeidžia trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų; 3) jei taikos sutarties dalykas yra to paties pobūdžio, kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai (ABTĮ 521 str. 1 d.).

Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad iš nurodyto teisinio reguliavimo galima teigti, jog taikos sutarties sudarymas savaime reiškia, kad tarp šalių yra kilęs konfliktas ir šalys siekia jį išspręsti. Taigi taikos sutarties esmė – tarpusavio kompromiso radimas, nes gana dažnai šalys, siekdamos bendro sprendimo, atsisako tam tikrų jų pozicijas išskiriančių argumentų, reikalavimų ir taip kiek atitolsta nuo pradinės ginčo pozicijos, siekiant rasti bendrų problemos sprendimo būdų (žr., pvz., 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1466-492/2015; 2015 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-721-502/2015). Įstatymų leidėjui ABTĮ įtvirtinus galimybę bylą užbaigti taikos sutartimi, spręsti, ar tokia galimybe pasinaudoti, priklauso šalims, nuo jų priklauso ir derybinės taktikos dėl tokios sutarties sudarymo ir jos sąlygų pasirinkimas (žr., pvz., 2014 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-840/2014).

Taigi, sudarydamos taikos sutartį, šalys abipusiu susitarimu sulygsta dėl jos sąlygų, nustato savo teisių ir pareigų balansą, t. y. tokia sutartimi realizuojamas dispozityvumo principas, šalių teisė įstatymo nustatytose ribose laisva valia disponuoti savo materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis. Tačiau dispozityvumo principas nėra absoliutus, nes šalių veiksmus kontroliuoja teismas. Dispozityvumas materialiojoje teisėje taip pat nėra absoliutus. Šalys, sudarydamos sutartį, negali nepaisyti imperatyviųjų teisės normų, riboti ar kitaip pažeisti trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų; nemažai klausimų įstatyme reguliuojami įsakmiai ir šalys savo susitarimu negali šito keisti. Be to, tam tikri santykiai vienaip ar kitaip liečia kitų visuomenės narių ar visos visuomenės interesus. Tokie materialieji santykiai, jų atsiradimas, raida ir pabaiga nėra vien tik privatus šalių reikalas. Kilus ginčui iš tokių materialiųjų santykių, byla taip pat nėra vien tik privati, nes jos baigtis vienaip ar kitaip paveiks ir visuomenės (viešąjį) interesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1279-520/2015).

Bylos administraciniuose teismuose nagrinėjamos pagal skundus (prašymus), kuriuos pateikia pareiškėjas, tad jis ir nustato nagrinėjimo dalyką ir pagrindą, kurį tik jis pats ir gali tikslinti bei keisti (ABTĮ 52 str.). Nustatydamas tokią pareiškėjo išimtinę teisę, įstatymas tuo nustato dar vieną reikalavimą teismo sprendimui – draudimą peržengti reikalavimų ribas. Teismas negali keisti pareiškėjo reikalavimo, taip pat ir nuspręsti nagrinėti naują, pareiškėjo nepareikštą, reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2012). Taikos sutartimi šalys išsprendžia kilusį teisminį ginčą, o teismas, tvirtindamas taikos sutartį, priima nutartį, kuria nutraukia bylą. Tai reiškia, kad ir taikos sutartis gali būti sudaroma ir tvirtinama tik teismui pareikštų reikalavimų apimtimi, o klausimai, dėl kurių išsprendimo įstatymo nustatyta tvarka į teismą nebuvo kreiptasi, taikos sutartimi negali būti sprendžiami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1279-520/2015).

Įvertinusi šioje administracinėje byloje pateiktos Taikos sutarties turinį, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šia sutartimi iš esmės išspręsti klausimai, dėl kurių išsprendimo įstatymo nustatyta tvarka į teismą nebuvo kreiptasi. Nors pareiškėjas, pateikdamas prašymą patvirtinti taikos sutartį, patikslino atsakovą, t. y. nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad buvo pateiktos patalpų nuomos sutartys, iš kurių aišku, kad nekilnojamojo turto objektas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, atsakovui UAB „Progresyvūs projektai“ išnuomotas nuo 2008 m. sausio 1 d., prašo nesumokėtą vietinę rinkliavą priteisti iš atsakovo UAB „Progresyvūs projektai“, tačiau paties savo prašymo reikalavimo (priteisti 92,09 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., ir 1 138,91 Eur už turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir už turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.) nepatikslino. Taikos sutartimi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nurodytas didesnis nesumokėtos vietinės rinkliavos dydis, taip pat ir ilgesnis laikotarpis, už kurį vietinė rinkliava nesumokėta, t. y. nuo 2008 m. liepos 1 d. Tokiu būdu pareiškėjas KRATC ir UAB „Progresyvūs projektai“ susitarė dėl įsipareigojimų, kurie peržengia šios nagrinėjamos bylos ribas. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog negali būti tvirtinama tokio turinio Taikos sutartis, nes ja sprendžiami klausimai, kurie nebuvo šios administracinės bylos dalykas ir dėl kurių išsprendimo įstatymo nustatyta tvarka į teismą nebuvo kreiptasi. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nustatęs, jog prašoma patvirtinti taikos sutartis neatitinka nagrinėjamos administracinės bylos ribų, tokią sutartį atsisako patvirtinti (žr., pvz., 2014 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-994/2014).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pabrėžia, jog sudarant taikos sutartį galima susitarti tik dėl tų materialiųjų teisinių reikalavimų, kurie įstatymų nustatyta tvarka yra pareikšti ieškinyje arba priešiniame ieškinyje (žr., pvz., 1999 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-249). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. balandžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-443 nurodė, jog teismas negali išeiti už bylos nagrinėjimo ribų ir spręsti klausimų, kurie nėra ginčo dalykas. Civilinio proceso dispozityvumo principas sąlygoja reikalavimą taikos sutartyje spręsti tik tuos klausimus, dėl kurių įstatymo nustatyta tvarka buvo kreiptasi į teismą (CPK 35 str. 2 d., 186 str. 3 d.).

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog teisės doktrinoje pažymima, kad teismas negali keisti taikos sutarties sąlygų, peržengti ieškinio ir priešinio ieškinio reikalavimo ribų ir, pavyzdžiui, nustatęs, kad šalių sudarytos ir pateiktos tvirtinti taikos sutarties kurios nors sąlygos negalioja, vadovaudamasis taikos sutarties prievolės nedalumo principu (CK 6.983 str. 2 d.) ir CPK 140 straipsnio 4 dalimi, turėtų pripažinti, jog negalioja visa taikos sutartis, ir motyvuota nutartimi atsisakyti ją tvirtinti (R. Simaitis. Taikos sutartis Lietuvos privatinėje teisėje. Justitia, 2004, Nr. 1(49), p. 15). Lietuvos apeliacinis teismas atitinkamai yra konstatavęs, jog teismas savo iniciatyva negali pakeisti šalių sutartų esminių sutarties sąlygų ar tvirtinti tik tam tikrą taikos sutarties dalį, netvirtinant kitos dalies, nes tai reikštų sutarties „išbalansavimą“ bei šalių valios sudaryti būtent tokią sutartį paneigimą (žr., pvz., 2016 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-320-178/2016).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pažymi, jog šiuo atveju byloje nėra galimybės patvirtinti dalį Taikos sutarties, kuri sutampa su šios bylos ginčo dalyku, kadangi tokiu būdu šalių valia sudaryti būtent tokią Taikos sutartį būtų paneigta, taip pat būtų padaryta nemaža intervencija į šalių sudarytą sutartį.

Teisėjų kolegija atmeta argumentą, kad kilus abejonėms dėl sutarties dalyko teismas turėjo šalių pareikalauti pateikti paaiškinimus. Visų pirma, taikos sutartis turi išreikšti tiek atsakovo, tiek ir pareiškėjo valią ir siekį taikiai išspręsti administracinėje byloje kilusį ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2698-624/2015). Dėl taikos sutarties turinio sprendžia tik pačios šalys, todėl teismas negali šalims nurodyti, kaip šalys turi surašyti taikos sutartį, todėl šiuo atveju nelaikytina, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą nustatyti terminą šalims pašalinti Taikos sutarties trūkumus ar pasiūlyti pateikti papildomus paaiškinimus, nustatęs, kad pateikta Taikos sutartis negali būti teismo patvirtinta. Be to, pastebėtina, jog netgi žinodamos, dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismas nepatvirtino šalių pateiktos Taikos sutarties, apeliacinės instancijos teismui šalys (pareiškėjas ir atsakovas) nepakeitė tokios Taikos sutarties, kurios dalykas sutaptų su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku.

Apibendrindama nustatytas faktines ir teisines aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė šioje byloje netvirtinti pateiktos Taikos sutarties ir bylą išnagrinėjo iš esmės.

Teisėjų kolegija pasisakydama dėl bylos esmės papildomai pažymi, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pažymėtina, jog tokios vyraujančios praktikos analogiškose bylose (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1201-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-556/2015, 2015 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-602/2015, 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1056-602/2015, 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1712-442/2015 ir kt.). Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo aktualios ir vyraujančiuos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams pagrįstai ir teisingai taikė Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias mokesčio apskaičiavimo bei perskaičiavimo senaties terminą. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgus į minėtas nuostatas ir įvertinus nagrinėjamo ginčo pobūdį, spręstina, kad šiuo atveju Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas su pareiškimu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2015 m. gruodžio 16 d. (pagal gavimo spaudą ant prašymo, reg. Nr. I-2582, b. l. 3), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovo UAB „Progresyvūs projektai“ priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2015 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d.

Iš šalių pateiktos Taikos sutarties matyti, jog atsakovas 615,50 Eur įsiskolinimą yra sumokėjęs, tačiau pirmosios instancijos teismui tokį faktą patvirtinantys įrodymai nebuvo pateikti, dėl to nebuvo pagrindo šios sumos išskaičiuoti iš pareiškėjui iš atsakovo priteistinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sumos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan