2021-04-14 Nr. AB-7554-3-61-3-02807-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1101-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02807-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 23.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK, atsakovas) 2019 m. birželio 19 d. sprendimą „Dėl A. V.“ Nr. KS-163 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad VTEK Sprendime pripažino, jog jis 2013 m. vasario 5 d. pradėjęs eiti (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pareigas, iki 2016 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nustatyta tvarka ir terminais nepateikęs privačių interesų deklaracijos, pažeidė šio Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas; Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nepapildęs privačių interesų deklaracijos duomenimis apie asmenimis, dėl kurių jam einant (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pareigas gali kilti interesų konfliktas, pažeidė šio Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir 7 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Tokios išvados yra nepagrįstos, nes pareiškėjas, kaip to reikalauja Įstatymas, pateikė privačių interesų deklaracijas (toliau kartu – ir Deklaracijos): 2013 m. per elektroninio deklaravimo sistemą (toliau – ir EDS) Deklaracijas teikė net tris kartus – 2013 m. sausio 10 d., sausio 11 d. ir 2013 m. vasario mėn., jau tapęs (duomenys neskelbtini) vadovu (nors Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) administruojamos elektroninio deklaravimo sistemos duomenimis, paskutinis teikimas nurodomas 2013 m. sausio 11 d.).

Pareiškėjas dėl sistemos sutrikimų negalėjo užpildyti naujos deklaracijos, jam buvo leista tik pildyti 2013 m. sausio 11 d. Deklaraciją. Tuo metu EDS buvo ypatingai daug techninių nesklandumų, akivaizdu, kad netinkamai veikianti EDS neišsaugojo duomenų apie jo 2013 m. vasario mėnesį teiktus duomenis. VMI pateiktas atsakymas patvirtina aplinkybes, kad 2013 m. buvo vykdomi EDS diegimo/atnaujinimo darbai. VTEK tyrimo medžiagoje yra dvi 2013 m. Deklaracijų kopijos – 2013 m. sausio 9 d. deklaracijos kopija, kurią pareiškėjas užpildė kaip „pretendentas į valstybės ar savivaldybės įmonių darbuotojo pareigas, nurodytas 450-453 klasifikatoriaus punktuose (174)“ bei 2013 m. sausio 9 d. deklaracijos kopija, kurią pareiškėjas užpildė kaip „juridinio asmens vadovas ar jo pavaduotojas (701)“.

Vadovo deklaracijoje būtent ir nurodyti duomenys, kad pareiškėjo darbovietė yra (duomenys neskelbtini). Remiantis VMI raštu Nr. (17.2-40 E), pretendento deklaracija buvo pateikta VMI 2013 m. sausio 10 d., o vadovo deklaracija buvo teikta 2013 m. vasario mėnesį, tačiau dėl EDS gedimo šios deklaracijos teikimo momentas nurodomas 2013 m. sausio 11 d., tačiau realiai deklaracija buvo teikiama 2013 m. vasario mėnesį. Teismui teikiami duomenys akivaizdžiai įrodo skirtingų deklaracijų – pretendento deklaracijos ir pareiškėjo kaip (duomenys neskelbtini) vadovo – pildymo ir teikimo faktus.

Pareiškėjas nežino, kodėl 2013 m. vasario mėnesį jo teikta deklaracija nebuvo tinkamai išsaugota ir išviešinta, tačiau į šiuos klausimus turi atsakyti ne jis, o subjektas, atsakingas už tinkamą EDS funkcionavimą t. y. VMI. „Popierinę“ deklaraciją pareiškėjas teikė ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, kuri atlieka (duomenys neskelbtini) savininko funkcijas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad viešojoje erdvėje 2019 m. sausio 16 d. buvo paskelbta, jog (duomenys neskelbtini) veikiančių įmonių akcininkai I. U., L. B., V. D., A. T. suteikė finansinę paramą Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos (toliau – ir LVŽS) rinkiminei kampanijai Klaipėdos mieste. Pareiškėjas po 2019 m. kovo 3 d. įvykusių rinkimų tapo (duomenys neskelbtini) tarybos nariu. Pareiškėjas 2019 m. kovo 14 d. VTEK pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad apie verslininkų V. D., I. U., L. B., A. T. paaukotas lėšas LVŽS rinkiminei kampanijai nieko nežinojo iki 2019 m. sausio 16 d. viešumoje pasirodžiusio LRT.lt straipsnio. Pareiškėjas nurodė, kad su minėtais asmenimis nėra niekaip susijęs, nėra gavęs jokios paramos, neturi jokių privačių interesų. Pareiškėjas 2019 m. kovo 24 d. per EDS pateikė patikslintą Deklaraciją, kurioje panaikino visus duomenis dėl LVŽS parėmusius asmenis, tokiu būdu išreikšdamas aiškią nuostatą dėl nesutikimo su interesų konflikto atsiradimo faktu.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo dalyvavimas politinėje veikloje savarankiškai, ir/ar dalyvavimas su konkrečia politine partija savivaldybių tarybų rinkimuose nelaikytinas asmeniniu suinteresuotumu, o yra tiesiog politinis suinteresuotumas, kuris savaime nelemia interesų konflikto, ką patvirtina ir sisteminis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos aiškinimas. VTEK neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas atšaukė nusišalinimą ir patikslino Deklaraciją, ir nevertino jų kartu su kitais įrodymais, nors šie pareiškėjo veiksmai akivaizdžiai pagrindžia faktą, kad pareiškėjas niekada neišreiškė konkliudentiniais veiksmais savo sutikimo dėl neva kilusio interesų konflikto.

Nei viena pareiškėjo, kaip generalinio direktoriaus, sudaryta sutartis teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo pripažinta negaliojančia ar niekine, o (duomenys neskelbtini) atlikti auditai patvirtino pareiškėjo nepriekaištingą darbo kokybę, nenustatant jokių darbo organizavimo, funkcijų vykdymo, darbo skaidrumo ar etikos pažeidimų. Neaišku, kokį interesų konfliktą VTEK nagrinėjo – ar buvusį praeityje, kai pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius, ar interesų konfliktą, kuris neva galėjo kilti, kai pareiškėjas pateikė savo kandidatūrą į (duomenys neskelbtini) merus ir į (duomenys neskelbtini) tarybos nario postą.

Tačiau nei vienu atveju VTEK neįrodė galimo interesų konflikto. Pareiškėjas, nors ir nesutikdamas su faktu dėl galimo interesų konflikto dėl asmenų, teikusių paramą LVŽS, kilimo, tačiau jausdamas iš Susisiekimo ministerijos bei visuomenės informavimo priemonių spaudimą ir siekdamas bet kokių dviprasmybių išvengimo t. y. netinkamo faktinių aplinkybių interpretavimo tiek pačioje ministerijoje, tiek ir žiniasklaidos priemonėse bei siekdamas kurti tolimesnius skaidrius ir pasitikėjimo grįstus santykius su Susisiekimo ministerija, Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, 2019 m. sausio 22 d. pateikė Deklaraciją pagal ministerijos atstovų pageidavimą.

Joje nėra nurodyta, kad ji teikiama Vyriausiajai rinkimų komisijai (toliau – ir VRK). Vien tai, kad pareiškėjas deklaracijoje prie pareigų kodo nurodė „153“, nereiškia, kad jis šią deklaraciją siekė pateikti VRK. Šį kodą jis turėjo nurodyti dėl to, kad tuo metu faktiškai nėjo (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pareigų, nes buvo ne tik pateikęs nusišalinimą, bet ir išėjęs atostogų. Pareiškėjas neatsako už tai, kad VMI šią deklaraciją perdavė VRK, o ne VTEK. (duomenys neskelbtini) darbuotojas D. N. teiravosi VTEK, kodėl nėra šios deklaracijos, bet atsakymo nesulaukė.

Priimdama sprendimą, VTEK objektyviai neištyrė reikšmingų aplinkybių (daromo spaudimo, realaus interesų konflikto buvimo, kt.), todėl jos sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

5. Atsakovas VTEK atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas teigė, kad nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog Deklaracija 2013 m. vasario mėnesį buvo pateikta. Pareiškėjas pats pripažino jam kilusį interesų konfliktą. Tai patvirtina rašytiniai dokumentai ir pareiškėjo atlikti konkliudentiniai veiksmai: ministrui raštu pateiktas nusišalinimas ir jame išdėstyti argumentai, 2019 m. sausio 22 d. deklaracijos pateikimas ir joje nurodyti duomenys apie interesų konfliktą keliančias aplinkybes ir kt. Pareiškėjas tvirtina, kad buvo išprovokuotas ir ministro priverstas nusišalinti, tačiau ministerija raštu VTEK paneigė šį teiginį ir nurodė, jog pareiškėjui buvo tiesiog suteikta atitinkama ekspertinė pagalba, pateikti pavyzdžiai dėl Įstatymo nuostatų vykdymo.

7. Atsakovas nurodo, kad aplinkybė, jog 2019 m. sausio 22 d. pareiškėjas pateikė kandidato į savivaldybės tarybos narius deklaraciją, teisinės reikšmės pareiškėjo elgesio vertinimui neturi. Kandidatas nėra valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, jų teisinis statusas yra skirtingas. Kandidato į politikus ir valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens deklaracijos teikiamos skirtingų teisės aktų nustatyta tvarka, jos teikiamos skirtingiems subjektams: pirmu atveju – VRK, antru – VTEK. Tai, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo įgyja ir kitą (papildomą) – kandidato į politikus statusą, nepanaikina jo, kaip valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens statuso ir atitinkamų pareigų.

Įstatymas nenumato jokių išimčių, kad tapus kandidatu į politikus asmuo atleidžiamas nuo pareigos vykdyti šio įstatymo nuostatas. Toks teisinis reglamentavimas prieštarautų sąžiningumo bei teisingumo principams. Įstatymai negali nustatyti tokio teisinio reglamentavimo, kuriam esant vieni asmenys būtų nepagrįstai išskirti kitų asmenų, nagrinėjamuoju atveju – privačius interesus deklaruojančių tinkamai ir laiku, atžvilgiu. Taip pat nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas dėl atostogų, nes jų metu valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens statusas neprarandamas, jam ir toliau galioja Įstatymo nustatyti reikalavimai.

Aplinkybė, kad vėliau (2019 m. kovo 25 d.) pareiškėjas atšaukė savo nusišalinimą, taip pat neatleido jo nuo pareigos papildyti privačių interesų deklaraciją per 7 kalendorines dienas nuo aplinkybių dėl interesų konflikto paaiškėjimo (nagrinėjamu atveju – nuo 2019 m. sausio 17 d., kai pareiškėjas pateikė ministrui nusišalinimo raštą, kuriame nurodė, jog jam, kaip (duomenys neskelbtini) vadovui, gali kilti interesų konfliktas). Nors pareiškėjas pabrėžė, kad interesų konfliktas jam negalėjo kilti, nes vykdydamas (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas jis negalėjo priimti vienašališkų sprendimų tam tikrų asmenų atžvilgiu, tačiau tiek (duomenys neskelbtini) valdybos rašte susisiekimo ministrui nurodytų aplinkybių, tiek (duomenys neskelbtini) VTEK pateiktoje medžiagoje matyti, jog pareiškėjas turi teisinius įgaliojimus dalyvauti priimant sprendimus dėl (duomenys neskelbtini) veikiančių subjektų.

Tokia išvada darytina ir įvertinus (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pareigines funkcijas. Neturi esminės reikšmės aplinkybė, jog asmuo nedalyvauja priimant tam tikrą galutinį sprendimą – sprendimo priėmimas neturėtų būti suprantamas pernelyg siaurai, tik kaip galutinio sprendimo priėmimas. Būtų nelogiška, jeigu aukščiausias vadovaujančias pareigas einantis asmuo negalėtų dalyvauti priimant su (duomenys neskelbtini) veikiančiais subjektais susijusius sprendimus.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą atmetė.

9. Teismas, išsamiai aprašęs bylos faktines aplinkybes, nurodė, kad ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjas pateikė Deklaraciją kaip (duomenys neskelbtini) vadovas ir dėl to, ar jam dalyvaujant rinkimuose buvo kilęs interesų konfliktas, kurio jis tinkamai nedeklaravo Įstatymo nustatyta tvarka.

10. Teismas dėl (duomenys neskelbtini) vadovo Deklaracijos, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas nepateikė per 30 dienų deklaracijos 2013 m., kai jis tapo (duomenys neskelbtini) vadovu, o deklaraciją pateikė tik 2016 m. liepos 10 d. Įstatymo 22 straipsnio 4 dalis nustatė 3 metų terminą, kuriam nepasibaigus VTEK gali imtis tirti Įstatymo pažeidimą. Kadangi pažeidimas buvo trunkamojo pobūdžio, t. y. tęsėsi iki 2016 m. liepos 10 d., VTEK turėjo teisę tirti pažeidimą ir priimti dėl jo sprendimą ta apimtimi, kiek nebuvo pasibaigęs terminas.

11. Teismas interesų deklaravimo dalyvaujant rinkimuose aspektu pažymėjo, jog aplinkybę, kad kyla abejonė dėl interesų konflikto, iš esmės pripažino ir pats pareiškėjas, nes 2019 m. sausio 17 d. pateikė nusišalinimą susisiekimo ministrui nuo sprendimų priėmimo. 2019 m. sausio 22 d. VRK teiktoje kandidato į savivaldybės tarybą deklaracijoje jis nurodė, kad su minėtais asmenimis susijusių įmonių veikla yra susijusi su (duomenys neskelbtini) veikla, taip pat įteikė nusišalinimą nuo sprendimų, susijusių su šiomis įmonėmis. Teismas sutiko, kad tokie vertinimai iš dalies yra subjektyvūs, bet patvirtina, jog ir pats pareiškėjas įžvelgė interesų konflikto grėsmę. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pateikdamas nusišalinimą jis išreiškė ne savo valią, o tik pasidavė susiekimo ministro spaudimui. Susisiekimo ministerija 2019 m. balandžio 12 d. rašte paneigė argumentą dėl spaudimo, paaiškino, kad pareiškėjui buvo suteikta ekspertinė pagalba. Kaip matyti iš šalių į bylą pateiktų LRT 2019 m. kovo 26 d. laidos „Dienos tema“ tekstų, susisiekimo ministras taip pat paneigė, kad reikalavo pareiškėją nusišalinti. Taigi pareiškėjas neįrodė, kad reikšdamas nusišalinimą išreiškė ne savo valią. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog vėliau, kai jau vyko tyrimas VTEK, atšaukė savo nusišalinimą (2019 m. kovo 25 d.), vertinimo šiuo požiūriu nekeičia. Teismas sprendė, jog aplinkybė, kad pareiškėjas tam tikru laikotarpiu (nuo 2019 m. sausio 18 d. iki 2019 m. kovo 2 d.) buvo atostogose, nėra reikšminga. Be to, dėl buvimo atostogose valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens statusas neprarandamas, jam ir toliau galioja Įstatymo nustatyti reikalavimai. Įstatymas nenumato jokių išimčių, leidžiančių atostogų metu nevykdyti jame nustatytų pareigų. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad pareiškėjas yra vadovas, taigi jo įtaka įmonės sprendimams ir sprendimus priimantiems asmenims išlieka bei nusikelia ir į laikotarpį po atostogų.

12. Teismas dėl pareiškėjo 2019 m. sausio 22 d. deklaracijos nurodė, kad jis, kaip rinkimų kandidatas, 2019 m. sausio 22 d. pateikė deklaraciją VRK. Tyrimo metu gautame VRK rašte buvo nurodyta, kad viešai skelbiamos deklaracijos yra pateiktos kartu su rinkimų dokumentais (iki 2018 m. gruodžio 28 d.). Vėliau pateiktos deklaracijos viešinamos tik kandidato prašymu. Tokio prašymo pareiškėjas nepateikė. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas D. N. taip pat nurodė, kad išsiaiškino su VTEK, jog pastaroji nemato VRK pateiktos deklaracijos, apie tai informavo pareiškėją. Taigi kandidatų į savivaldos institucijas, dalyvaujančių rinkimuose, ir valstybės įmonės vadovo Deklaracijos yra viešinamos (prieinamos visuomenei) visiškai skirtingais būdais, todėl šios priemonės nepakeičia viena kitos. Šiuo atveju svarbu ne tik tai, kaip VRK viešina šias Deklaracijas, bet ir kaip pats asmuo jas pateikia. Aplinkybę, kad Deklaracijos yra skirtingo pobūdžio, įskaitant ir jų galimus viešinimo ypatumus, turėjo suprasti ir pareiškėjas, nes apsisprendė ją teikti būtent kaip kandidato, o ne įmonės vadovo, ir, liudytojo teigimu, buvo informuotas apie tai, kad VTEK šios Deklaracijos nemato. Įstatymas nenumato, kad tapus kandidatu į politikus ir vykdant su tuo susijusias deklaravimo pareigas, asmuo būtų atleidžiamas nuo pareigų atsiradusių įmonės vadovo statuso pagrindu. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo kaip kandidato rinkimuose 2019 m. sausio 22 d. Deklaracija nepakeitė ir neatleido jo nuo pareigos teikti įmonės vadovo Deklaraciją. Be to, šiuo požiūriu pareiškėjo pozicija nėra nuosekli – jis remiasi argumentu, kad interesų konflikto grėsmės apskritai nebuvo, bet taip pat teigia, kad tinkamai šį konfliktą deklaravo.

13. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, sprendė, kad nėra pagrindo naikinti VTEK 2019 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. KS-163 „Dėl A. V.“.

III. 14. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti VTEK Sprendimą, taip pat priteisti 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėjas, aprašęs bylos faktines aplinkybes ir pirmosios instancijos teismo sprendimo esmę, nurodo, kad teismas nepakankamai įsigilino į jo nurodytas aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės bylai, todėl nepagrįstai sprendė, jog apeliantas neįrodė pateikęs per EDS (duomenys neskelbtini) vadovo deklaraciją, bei popierinę deklaracijos formą Susisiekimo ministerijai. VMI rašte Nr. (17.2-40E) nurodyta, kad apeliantas 2013 m. deklaracijas teikė 2013 m. sausio 10 d. ir 2013 m. sausio 11 d. 2013 m. sausio 10 d. deklaracija buvo teikiama kaip pretendento į (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pareigas, sausio 11 d. apeliantas atliko deklaracijos pakeitimus. Trečiąjį kartą deklaracija buvo teikta vasario mėnesį jau kaip (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus, tačiau dėl EDS trikdžių pati deklaracija neišsisaugojo, o trečiosios deklaracijos teikimo data sistemoje liko 2013 m. sausio 11 d. Pažymi, kad jam tapus (duomenys neskelbtini) generaliniu direktoriumi, 2013 m. vasario mėnesį jis negalėjo per EDS pateikti deklaracijos dėl sistemos techninių gedimų – negalėjo nei prisijungti prie EDS, nei pateikti aktualių duomenų. Be to, jam buvo leidžiama EDS peržiūrėti ir taisyti deklaraciją, kurią jau buvo pateikęs kaip kandidatas į (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pareigas, todėl siekdamas pateikti duomenis dėl privačių interesų kaip (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius, jis neturėjo jokio kito pasirinkimo kaip tik duomenis pildyti ant tos deklaracijos formos, kurią pati EDS leido koreguoti, t. y. ant jau pateiktos deklaracijos, kurią apeliantas teikė kaip kandidatas į (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pareigas. Tai reiškia, jog dėl pačios sistemos techninių kliūčių jam neliko kito būdo kaip tik taisyti jau pateiktą deklaraciją ir pateikinėti ją kaip (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pareigas einančio asmens deklaraciją. Tai buvo atlikta 2013 m. vasario mėnesį, pateikiant deklaraciją per EDS.

16. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog apeliantas, nepavykus deklaracijos pateikti 2013 m. vasario mėnesį, galėjo matyti per EDS, kad deklaracija nėra pateikta ir pateikti ją vėliau. Jis, tinkamai pateikęs visus duomenis, dėl jų buvo tikras ir neturėjo jokių įtarimų, kad dėl pateiktos vadovo deklaracijos gali būti kilę kažkokių nesklandumų. Būdamas įsitikinęs, kad deklaraciją pateikė, apeliantas neturėjo priežasčių tikrinti jau pateiktų duomenų. Byloje yra pateiktas rašytinis įrodymas – 2013 m. sausio 9 d. deklaracija (kurios teikimo data sistemoje – 2013 m. sausio 10 d.), kurioje nurodytos apelianto pareigos kaip vadovo. Apeliantas 2013 m. sausio mėn. negalėjo teikti deklaracijos kaip vadovas, nes juo tapo tik 2013 m. vasario 5 d. Tai akivaizdžiai patvirtinta, kad EDS neveikė tinkamai. Tačiau teismas neatsižvelgė į šias esmines aplinkybes, patvirtinančias, kad apeliantas deklaraciją teikė, tačiau vien dėl netinkamo sistemos darbo duomenys buvo neišsaugoti. Teismas neįvertino to fakto, kad EDS dažnai susiduria su techniniais trukdžiais. Pavyzdžiui, 2019 m. kovo 20 d. visuomenės informavimo priemonė diena.lt paskelbė, kad sutriko VMI tinklapio veikla, 2019 m. gegužės 7 d. visuomenės informavimo priemonėje alfa.lt buvo paskelbtas straipsnis „Dėl techninio gedimo VMI sistemos laikinai nepasiekiamos“, o 2018 m. liepos 24 d. visuomenės informavimo priemonė „Respublika“ nurodė, kad 2018 m. liepos 24 d. buvo iškilę VMI elektroninių paslaugų (Mano VMI, EDS) techniniai sutrikimai. Šie ir kiti vieši duomenys apie VMI sistemų gedimus įrodo, kad VMI sistemų naudotojai dažnai susiduria su neveikiančiomis sistemomis dėl kurių naudotojai negali prie sistemų prisijungti, taip pat pildyti, taisyti ar teikti duomenis.

17. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis neįrodė pateikęs vadovo deklaraciją 2013 m. vasario mėn. Susisiekimo ministerijai. Pažymi, kad Susisiekimo ministerija, remiantis Įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi (redakcija galiojusi nuo 2012 m. birželio 27 d. iki 2014 m. gegužės 14 d.), privalėjo saugoti gautas deklaracijas. Už deklaracijų saugojimą buvo atsakingi tų institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai. Sunaikinimo faktą labiausiai patvirtina tai, kad A. R. paliudijo, jog 2013 m. ji rado tik keleto žmonių deklaracijas, kas mažai tikėtina, jog visi kiti asmenys būtų neteikę deklaracijų. Taigi A. R. patvirtino aplinkybes dėl Susisiekimo ministerijoje vykusių pertvarkų, kurių metu ir galėjo būti sunaikintos deklaracijos kaip pertekliniai duomenys, o galbūt net kraustymosi metu šios deklaracijos galėjo būti pamestos. Tačiau tas faktas, kad Susisiekimo ministerija nepateikė nei pagal apelianto užklausą, nei pagal VTEK paklausimą privačių interesų deklaracijos kopijos, negali būti naudojamas neva apelianto kaltiems veiksmams įrodyti. Apeliantas yra visiškai įsitikinęs popierinės deklaracijos formos pateikimo Susisiekimo ministerijai faktu, be to, pareigą pateikti popierinę deklaracijos formą nustatė ir pats Įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. birželio 27 d. iki 2014 m. gegužės 13 d.). Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis nustatė, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo per vieną mėnesį nuo išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į tarnybą dienos pateikia deklaraciją valstybės ar savivaldybės institucijos, kurioje dirba, vadovui ar šio įgaliotam atstovui). Susisiekimo ministerija neturėjo jokių teisių sunaikinti apelianto deklaracijos, kurią jis teikė kaip (duomenys neskelbtini) vadovas. Šiuo atveju apeliantas negali būti pripažintas atsakingu už aplaidų Susisiekimo ministerijos darbą.

18. Pareiškėjas pažymi, kad svarbi yra aplinkybė, kuri buvo paviešinta ir teismo posėdžio metu, tačiau teismas jos tinkamai nevertino, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. birželio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1502-9/2013 pasisakė, jog būtent popierinės formos deklaracijų teikimas atitinka Įstatymo reikalavimus. Be to, minėtame sprendime administracinėje byloje Nr. I502-9/2013 pripažinta, kad Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų Komisijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 (toliau – ir Taisyklės), 6 punktas, nustatęs, kad privačius interesus deklaruojantys asmenys atitinkamas deklaracijas teikia tik elektroniniu būdu, prieštarauja Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies bei 8 straipsnio 2 dalies nuostatoms ta apimtimi, kuria juo nenustatoma tvarka, kaip asmenų, turinčių pareigą pateikti deklaraciją, deklaracijos pateikiamos Įstatyme numatytiems subjektams, kurie yra atsakingi už deklaracijų saugojimą. (duomenys neskelbtini) yra kontroliuojama Susisiekimo ministerijos, todėl 2013 m. apeliantui pradėjus eiti (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pareigas, jis pateikė savo privačių interesų deklaraciją ministerijai.

Teismas nepagrįstai teigė, kad apeliantas turi pareigą įrodyti, jog deklaracija buvo pateikta. Šiuo atveju tiek dėl netinkamo EDS veikimo, tiek dėl Susisiekimo ministerijos aplaidumo elektroninė ir popierinė deklaracijos yra dingusios/buvo prarastos. Tokioje situacijoje yra neproporcinga teigti, jog apeliantas neįrodė deklaracijos pateikimo fakto, kadangi dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių jo galimybės yra ribotos pateikti faktus pagrindžiančius įrodymus, t. y. jis neturi jokių realių galimybių įrodyti deklaracijos pateikimo faktą kitais, nei jau byloje pateikti įrodymai, būdais.

Šiuo atveju apelianto pateikti įrodymai – nuorodos į viešus pranešimus apie netinkamą EDS darbą, VMI raštas Nr. (17.2-40E) bei Susisiekimo ministerijos darbuotojos A. R. liudijimas dėl sistemos darbo sutrikimų bei tvarkymo darbų patvirtinta faktą, kad apelianto teiktos deklaracijos buvo prarastos. Jis siekė tinkamai įgyvendinti visas teisės aktų jam nustatytas pareigas, neturėjo jokių asmeninių interesų ir pagrindo deklaracijos neteikti. Tas faktas, kad apeliantas teikė pretendento į (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pareigas deklaraciją patvirtinta, jog jis siekė atlikti ir atliko jam privalomus įpareigojimus.

Šiuo atveju būtent VMI ir Susisiekimo ministerija yra atsakingos už dokumentų neišsaugojimą, praradimą. Taigi teismas neišsamiai ištyrė byloje esančias faktines aplinkybes ir neįvertinęs surinktų duomenų visumos, netinkamai interpretavo įrodymus, pagrindžiančius 2013 m. apelianto pateiktos jo, kaip (duomenys neskelbtini) vadovo, deklaracijos faktą. Apeliantas neturėjo jokių ketinimų ir priežasčių, dėl kurių būtų siekęs deklaracijos neteikti.

19. Pareiškėjas dėl interesų deklaravimo dalyvaujant rinkimuose nurodo, kad jis neturėdamas jokių ryšių su V. D., I. U., L. B. ir A. T., nežinojo ir net neturėjo pareigos domėtis, jog šie asmenys planuoja paaukoti ar paaukojo atitinkamai politinei partijai. Apeliantas ir visa visuomenė sužinojo apie minėtų asmenų aukas LVŽS tik iš žiniasklaidos priemonių. Pažymi, jog būtent žiniasklaidos priemonėse buvo paviešinta ir atitinkamai pateikta visa situacija, siekiant sukompromituoti apeliantą. Sužinojęs apie esamas sąsajas, kurios nelemia niekieno suinteresuotumo ir jokios interesų konflikto situacijos, apeliantas susitikimo su susisiekimo ministru metu buvo įkalbėtas pateikti nusišalinimą nuo veiklos, susijusios su minėtais asmenimis.

Nors apeliantas ir pateikė nusišalinimą, jis tam nematė jokio pagrindo. Pabrėžia, jog šioje situacijoje nebuvo ne tik subjektyvaus pagrindo teikti nusišalinimą, bet ir objektyvių aplinkybių. Tai, kad apeliantas ir minėti asmenys parėmė tą pačią partiją, nereiškia jokio jų tarpusavio suinteresuotumo. Lietuvos teismų praktikoje ne kartą buvo akcentuojama, jog asmenų nešališkumas yra preziumuojamas, o priklausymas tam tikrai politinei partijai gali reikšti bendrus politinius interesus, tačiau ši aplinkybė savaime nerodo savivaldybės tarybos nario privataus intereso.

Šiuo atveju apeliantas neturėjo jokių sąsajų su ginče minimais fiziniais asmenimis ir nebuvo jokio privataus intereso, nes minimi asmenys rėmė ne apeliantą, o partiją, kuriai apeliantas niekada nepriklausė. Kaip konstatavo VTEK, apeliantas nebuvo LVŽS partijos narys, o rinkimuose dalyvavo tik kaip LVŽS atstovaujamasis kandidatas. Be to, dalis paramą partijai skyrusių asmenų patys dalyvavo rinkimuose, todėl akivaizdu, jog aukas skyrė būtent partijai, o ne parėmė apeliantą. Tai itin svarbi aplinkybė vertinant V. D., I. U., L.

B. ir A. T. bei paties apelianto ketinimus aukojant LVŽS. Direkcijoje yra įtvirtinta daugiapakopė sprendimų priėmimo tvarka ir viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai nesudaro sąlygų (duomenys neskelbtini) vadovui priimti sprendimus dėl sutarčių sudarymo su šiuo atveju LVŽS rinkiminę kampaniją parėmusių verslininkų bendrovėmis. Tokius sprendimus dėl sutarčių sudarymo priima (duomenys neskelbtini) valdyba pagal susisiekimo ministro patvirtintą strateginį planą. Dėl šios priežasties pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, kad apeliantas galėjo išreikšti suinteresuotumą, dalyvaudamas sprendimų, susijusių su LVŽS parėmusiais (duomenys neskelbtini) verslininkais, priėmime.

Akivaizdu, jog buvo siekiama (duomenys neskelbtini) valdybai daryti spaudimą, tokiu būdu sukeliant abejones dėl apelianto nešališkumo ir veiklos skaidrumo. Be to, (duomenys neskelbtini) valdybos protokolo garso įraše valdybos narių išreikšta pozicija ir faktiškai pasirašytame – nesutampa, kas suteikia pagrindą manyti, jog protokolas buvo suklastotas.

20. Pareiškėjas nurodo, kad teismas taip pat visiškai neanalizavo jo pateiktų argumentų, susijusių su 2019 m. sausio 17 d. nusišalinimu. Apeliantas viso proceso metu akcentavo, kad savo 2019 m. sausio 17 d. nusišalinimą pateikė tik reikalaujant susisiekimo ministrui ir dar dviem ministerijos darbuotojams. Teismas neįvertino šių aplinkybių, kad dėl patirto spaudimo apeliantas buvo priverstas pasirašyti nusišalinimą, nors ir neįžvelgė jokių galimų grėsmių. Apeliantas, sužinojęs apie abejones dėl jo nešališkumo, buvo priverstas pateikti nusišalinimą susisiekimo ministrui, nors niekada nesutiko su interesų konflikto kilimo faktu. Teismas nepagrįstai vertino, kad apeliantas neįrodė jam daryto Susisiekimo ministerijos spaudimo pateikti nusišalinimą fakto. Pažymi, kad šiuo atveju nei VTEK, nei teismas net nebandė surinkti duomenų šiuo aspektu ir objektyviai įsitikinti apelianto teikiamų duomenų teisingumu. 2019 m. kovo 26 d. LRT įrašo LRT įraše akivaizdžiai pastebimas susisiekimo ministro išankstinis neigiamas nusiteikimas prieš apeliantą ir net pats susisiekimo ministras neslepia fakto, kad nurodė apeliantui pateikti nusišalinimą, o tai įrodo psichologinio spaudimo faktą. Tačiau VTEK pati nerinko duomenų ir nesigilino į šias aplinkybes, perkeldama visą įrodinėjimo pareigą išimtinai apeliantui. Teismas šių aplinkybių taip pat nevertino. Šiuo atveju pats susisiekimo ministras ir jo veiksmai lėmė, kad apeliantas nusišalinimą pateiktų. Nesutinka su teismo vertinimu, kad toks interesų konfliktas gali būti paremtas teorinėmis tikimybėmis, t. y. objektyviais duomenimis nepagrįstas. Pats interesų konfliktas yra siejamas su asmens sprendimų priėmimo aspektu, kuris siejasi su privačiu interesu.

21. Dėl 2019 m. sausio 22 d. deklaracijos pareiškėjas nurodo, kad teismo išvada, jog apelianto kaip kandidato rinkimuose 2019 m. sausio 22 d. deklaracija nepakeitė ir neatleido nuo pareigos teikti įmonės vadovo deklaraciją, yra prieštaraujanti teisės aktuose nurodytiems reikalavimams ir pačios VTEK rekomendacijoms. Apelianto deklaracija, dėl kurios tinkamo pateikimo yra kilęs ginčas byloje, yra pateikta Taisyklėse nustatyta tvarka, t. y. Deklaracijos tituliniame lape, 6 laukelyje nurodytas pareigų kodas 153 (kandidatas į savivaldybės tarybos narius), o deklaracijos priede „Ryšiai su juridiniais asmenimis“ nurodyta, kad apelianto darbovietė yra (duomenys neskelbtini), J8 laukelyje nurodant pareigų kodą 452 (Valstybės ar savivaldybės įmonės vadovas ar jo pavaduotojas).

Šiuo atveju aplinkybę, kad apelianto deklaracija yra užpildyta ir pateikta tinkamai, deklaruojant tiek apelianto kaip kandidato į savivaldybės tarybos narius, tiek ir kaip valstybės tarnyboje dirbančio asmens privačius interesus, patvirtina ir viešai skelbiama metodinė medžiaga dėl privačių interesų deklaravimo „Privačių interesų deklaravimo dažniausiai užduodami klausimai“. Pažymi, kad ši deklaracija buvo pateikta VRK išimtinai VMI nuožiūra, nors apeliantas teisingai užpildė tą pačią formą – ID001.v.2, kurią pildydavo elektroninio deklaravimo sistemoje, būdamas (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius.

Tačiau VRK nesiaiškino aplinkybių, kodėl deklaracija VMI sprendimu buvo perduota VRK ir kodėl VRK, gavusi šią deklaraciją, neinformavo VTEK. Šiuo atveju būtent VMI yra subjektas, nuo kurio priklausė, kam duomenys bus teikiami. Taigi apeliantas 2019 m. sausio 22 d. pateikė deklaraciją ir dėl to ginčo nėra. Tačiau VTEK ir teismas nepagrįstai vertino, kad ši deklaracija pateikta tik VRK. Pažymi, kad deklaracija buvo pateikta ir tai turi būti tinkamai įvertinta. Šiuo atveju itin reikšminga yra ta aplinkybė, kad 2019 m. kovo 25 d. apeliantas atšaukė savo nusišalinimą, taip patvirtindamas savo poziciją, kad nereikėjo nusišalinti ir 2019 m. sausio 22 d. deklaracijoje nurodyti atitinkamų duomenų dėl galimo interesų konflikto.

Tai dar kartą patvirtina jo poziciją, kad jis neigia buvus bet kokią interesų konflikto grėsmę. Tiek VTEK, tiek bylą nagrinėjęs teismas privalėjo vertinti, ar šiuo konkrečiu atveju buvo interesų konflikto situacija, dėl kurios būtų reikėję apeliantui deklaruoti savo privačius ryšius. Šiuo atveju nesiaiškinus ir nevertinus pačios interesų konflikto situacijos ir apsiribojus tik pavieniais VTEK argumentais, teismas neteisingai vertino situaciją, pripažindamas, kad buvo kilusi interesų konflikto grėsmė ir kad apeliantas, pateikdamas savo nusišalinimą ir 2019 m. sausio 22 d. deklaraciją, tai pripažino.

Tiek viso proceso VTEK metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme, apeliantas laikėsi tos pačios pozicijos – jis nepripažįsta, kad buvo kilusi interesų konflikto grėsmė bei kad jis savo konkliudentiniais veiksmais tai pripažino. Neaišku, kodėl šiuo atveju deklaracijos išviešinimo ir pateikimo tinkamiems subjektams pareiga yra perkeliama apeliantui, nors tokių funkcijų atlikimas negali būti priskiriamas asmens (vartotojo, sistemos naudotojo) kompetencijai. Akivaizdu, kad sistemos naudotojai nežino, kokiais pagrindais VMI paskirsto deklaracijas VRK ar VTEK, be to, tai nėra sistemos naudotojų kompetencijos dalykas.

EDS naudotojai/vartotojai objektyviai negali žinoti, kad viešojo administravimo subjektai - VTEK, VRK bei VMI – tarpusavyje nebendradarbiauja, o šių viešųjų administravimo subjektų kompetencijai priskiriamos sistemos tarpusavyje nekoreliuoja. Aplinkybė, kad VTEK nematė deklaracijos, nes ji buvo gauta tik VRK, niekaip nėra susijęs su apeliantu, kuris tinkamai įvykdė savo pareigą pateikti deklaraciją. Apeliantas nesutinka su teismo pozicija, kad jis nepateikė savo, kaip (duomenys neskelbtini) vadovo, deklaracijos. Deklaracija buvo pateikta pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau dėl nuo apelianto nepriklausančių priežasčių neperduota VTEK.

22. Atsakovas VTEK atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. Atsakovas nurodo, kad susisiekimo ministro 2013 m. vasario 4 d. įsakymu A. V. buvo paskirtas į (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pareigas ir Įstatymo nustatyta tvarka privalėjo per vieną mėnesį nuo jo paskyrimo į šias pareigas dienos pateikti naują privačių interesų deklaraciją, net ir tuo atveju, jeigu duomenys deklaracijoje nesikeitė ir jam tereikėjo pakeisti pareigų kodą. Pareiškėjas šios pareigos bei termino, per kurį privalėjo ją įgyvendinti, neginčija. Tačiau deklaraciją kaip (duomenys neskelbtini) vadovas (t. y. nurodydamas atitinkamą kodą) jis pateikė tik 2016 m. liepos 10 d., t. y. praėjus daugiau nei trims metams nuo jo paskyrimo į šias pareigas dienos. Pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad jis, tapęs vadovu, deklaraciją pateikė 2013 m. vasario mėnesį ir buvo įsitikinęs, jog pareigą pateikti naują (vadovo) deklaraciją jis įgyvendino, todėl neturėjo pagrindo abejoti dėl šios aplinkybės. Tačiau kiekvienas deklaruojantysis privačių interesų deklaracijas teikia per savo asmeninę EDS paskyrą ir joje iš karto mato informaciją dėl deklaracijos statuso (ar ji yra pateikta į EDS, ar ji yra priimta). Šią informaciją jis gali matyti ir prisijungęs prie EDS vėliau. Pareiškėjas privalėjo imtis visų veiksmų, kad Įstatymo reikalavimai būtų tinkamai vykdomi, jis, kaip ir visi kiti asmenys, turėjo galimybę patikrinti, ar jo deklaracija pateikta.

24. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog EDS atsirado klaidingas įrašas ir deklaracija tariamai teikta 2013 m. sausio 11 d., yra neįmanoma, t. y. EDS automatiškai fiksuoja kiekvienos deklaracijos pateikimo datą ir laiką, nepriklausomai nuo to, kokią datą deklaracijoje nurodo ją pildantis asmuo. Reali deklaracijos pateikimo data fiksuojama ir PIDTIS sistemoje. Deklaracijos teikimas (taisymas) anksčiau teiktos deklaracijos pagrindu yra vienas iš VTEK patvirtintose Privačių interesų deklaracijų pildymo taisyklėse numatytų būdų. Todėl toks būdas nelaikytinas EDS gedimu. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, Komisija siekdama patikrinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kreipėsi tarnybinės pagalbos į VMI ir gavo oficialų atsakymą, jog 2013 m. (tiksli data nenurodyta) vyko EDS atnaujinimo darbai, tačiau jokių duomenų praradimo incidentų nebuvo. Be to, pareiškėjo pateiktose nuorodose internete apie EDS gedimus 2018–2019 m. nurodyta, jog tam tikri techniniai nesklandumai atsirado pajamų deklaravimo vajaus metu, t. y. tikrai ne 2013 m. vasario mėn., be to, gyventojų duomenys neprarasti, trikdžiai buvo trumpalaikiai, taigi tokie sutrikimai, jeigu jų ir buvo, tikrai nesitęsė 3 metus po to, kai jis tapo (duomenys neskelbtini) vadovu, ir niekaip neapribojo pareiškėjo galimybės pateikti privačių interesų deklaraciją dar 2013 m. Taigi VTEK ėmėsi aktyvių veiksmų tikrindama pareiškėjo nurodytas aplinkybes, tačiau nei viena jų nepasitvirtino. Todėl nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog tapęs (duomenys neskelbtini) vadovu pareiškėjas pateikė deklaraciją Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais.

25. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo argumentas, jog Susisiekimo ministerija galbūt prarado jo, kaip vadovo teiktą deklaraciją, galbūt netgi sąmoningai sunaikino ją, yra tik pareiškėjo subjektyvūs pasvarstymai, neparemti jokiais objektyviais įrodymais. Ministerija tokią informaciją paneigė, nurodydama, jog A. V. asmens byloje be jo, kaip pretendento į (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pareigas, yra tik dar dvi popierinės deklaracijos, kurias jis pateikė jau būdamas (duomenys neskelbtini) vadovu: 2018 m. sausio 22 d. gauta deklaracija, kurioje nurodyta, jog jos pildymo data yra 2017 m. rugpjūčio 14 d.; 2019 m. vasario 8 d. gauta deklaracija, kurioje nurodyta, jog ji pildyta 2019 m. sausio 22 d. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo elgesio vertinimui neturi reikšmės jo popierinių deklaracijų pateikimas (jeigu jos ir būtų pateiktos), nes popierinių deklaracijų teikimas pagal atitinkamą teisinį reglamentavimą neatleidžia asmens nuo pareigos teikti elektronines deklaracijas per EDS. Nuo 2014 m. Įstatyme jau buvo įtvirtinta, jog galioja tik elektroninės deklaracijos, tačiau pareiškėjas atitinkamą deklaraciją pateikė tik 2016 m. Pareiškėjas neteisingai nurodo, kad jo teiginį dėl 2013 m. vasario mėn. teiktos deklaracijos patvirtino buvusi Susisiekimo ministerijos Personalo administravimo skyriaus vedėja, kuri anksčiau buvo atsakinga už deklaravimą. Iš tikrųjų VTEK posėdyje ji pasisakė, kad negali nei patvirtinti, nei paneigti pareiškėjo žodžius, nes įvykiai yra seni. Tai pat ji nepatvirtino, jog jo deklaracija buvo sunaikinta, ji tik padarė prielaidą, kad galbūt kažkokie dokumentai buvo sunaikinti, tačiau ji to nežinanti, nes dokumentų skaitmenizavimo metu ji jau ėjo kitas pareigas ir minėtų veiksmų neatliko. Liudytojos paaiškinimai yra užfiksuoti VTEK posėdžio garso įraše. Pareiškėjo teiginiai dėl popierinės deklaracijos pateikimo yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, tėra jo subjektyvios prielaidos ir neturi teisinės reikšmės pareiškėjo elgesio vertinimui. VTEK ir teismas aktyviai tyrė bylai svarbias aplinkybes ir ėmėsi visų įmanomų veiksmų pareiškėjo nurodytiems duomenims nustatyti (patikrinti).

26. Atsakovas dėl duomenų apie interesų konfliktus keliančius asmenis deklaravimo nurodo, kad pareiškėjas kaip (duomenys neskelbtini) vadovas privalėjo VTEK deklaruoti duomenis apie interesų konfliktą jam kelti galinčius asmenis. Šios aplinkybės yra išsamiai išdėstytos ginčijamame VTEK sprendime ir VTEK atsiliepime, teiktame pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad atitinkamos aplinkybės yra itin detaliai įvertintos ir argumentuotos teismo sprendime, ir šie argumentai, VTEK nuomone, yra pakankami pareiškėjo padarytam Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir 7 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimui pagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2019 m. birželio 19 d. sprendimo „Dėl A. V.“ Nr. KS-163 teisėtumo pagrįstumo.

28. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

29. VTEK, atlikusi tyrimą, nustatė, kad nors pareiškėjas pateikė pretendento į valstybės įmonės vadovo pareigas Deklaraciją 2013 m. sausio 10 ir 11 d., tačiau turėjo pareigą per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskyrimo (duomenys neskelbtini) vadovu, t. y. nuo 2013 m. vasario 4 d., pateikti deklaraciją kaip įmonės vadovas, o tą atliko tik 2016 m. liepos 10 d., todėl VTEK priėjo išvadą, kad tuo pareiškėjas pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. VTEK taip pat nustatė, kad 2019 m. sausio 16 d. visuomenės informavimo priemonėse buvo paviešinta informacija, jog keli asmenys (privačių įmonių, turinčių tiesioginių komercinių interesų (duomenys neskelbtini), vadovai ir akcininkai) parėmė LVŽS sąrašą rinkimuose į (duomenys neskelbtini) savivaldybę, kuriame pirmu numeriu buvo įrašytas pareiškėjas. Pareiškėjas, kaip (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius, buvo įgaliotas dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, susijusius su (duomenys neskelbtini) veikiančiomis bendrovėmis. Susisiekimo ministerijos ir (duomenys neskelbtini) valdybos pateiktais duomenimis, kelios paminėtų įmonių 2018 m. užėmė reikšminga (duomenys neskelbtini) krovos dalį - 20,7 proc. nuo bendros (duomenys neskelbtini) apyvartos. Pareiškėjas 2019 m. sausio 17 d. raštu informavo susisiekimo ministrą nusišalinąs nuo visų sprendimų dėl keturių (duomenys neskelbtini) veikiančių juridinių asmenų. Todėl, VTEK nuomone, pareiškėjas pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktą bei 7 straipsnio 2 dalį, kaip (duomenys neskelbtini) vadovas privalėjo apie tai nurodyti privačių interesų deklaracijoje.

30. Pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

31. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas, paduotas pirmosios instancijos teismui, naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodyta. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje surinktus faktinius duomenis, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, jas visapusiškai ir objektyviai ištyrė, skundžiamame sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, todėl apeliacinės instancijos teismas detaliai nevertina visų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių.

32. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XI-2063 redakcija, galiojusi iki 2014 m. gegužės 14 d.) buvo įtvirtinta, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, taip pat asmuo, pretenduojantis į pareigas valstybinėje tarnyboje, privalo deklaruoti privačius interesus šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikdamas privačių interesų deklaraciją (toliau – deklaracija). Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XI-2063 redakcija, galiojusi iki 2014 m. gegužės 14 d.) nustatė, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo per vieną mėnesį nuo išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į tarnybą dienos pateikia deklaraciją valstybės ar savivaldybės institucijos, kurioje dirba, vadovui ar šio įgaliotam atstovui.

33. Taigi pareiškėjas per mėnesį, skaičiuojant nuo jo paskyrimo į (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pareigas dienos (t. y. nuo 2013 m. vasario 4 d.) privalėjo pateikti Deklaraciją. Įgyvendinant Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą deklaravimo pareigą, valstybės tarnyboje dirbančiam asmeniui yra keliami padidinti atidumo, rūpestingumo bei apdairumo standartai. Tai reiškia, jog valstybės tarnyboje dirbantis asmuo, pateikiantis Deklaraciją, privalo įsitikinti, jog deklaracija buvo gauta institucijoje, kuriai minėtas asmuo privalėjo ją pateikti.

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti veiksmai, kurių jis ėmėsi, kaip pats teigia, pateikdamas Deklaraciją, neatitinka pakankamų atidumo, rūpestingumo ir atidumo standartų. Pareiškėjas paaiškino, jog Deklaraciją jis pateikė per EDS. Taigi jis privalėjo patikrinti, ar deklaracija yra priimta. Pareiškėjo nurodyti galimi sistemos veikimo trikdžiai ar sutrikimai, nagrinėjamu atveju, nėra reikšmingi sprendžiat pareiškėjo atsakomybės klausimą dėl minėtos pareigos nevykdymo. Byloje nėra surinkta duomenų, kad EDS sutrikimai nepertraukiamai tęsėsi per visą pareiškėjo pareigos pateikti Deklaraciją terminą. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis įsitikino, jog Deklaracija pateikta per EDS yra priimta. Nors pareiškėjas taip pat tvirtino, jog jis buvo pateikęs deklaraciją Susisiekimo ministerijai, tačiau Susisiekimo ministerija informavo VTEK, kad asmens byloje yra tik pareiškėjo pretendento į įmonės vadovus Deklaracija. Pareiškėjas irgi nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių faktą, jog jis pateikė Deklaraciją Susisiekimo ministerijai. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyręs byloje surinktus duomenis dėl Deklaracijos pateikimo, priėjo pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė pateikęs vadovo Deklaraciją 2013 m. vasarį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl įrodymų, susijusių su Deklaracijos pateikimu vertimu, todėl jų nekartoja.

35. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis ( 2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1667 redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.) nustatė, kad privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis (2000 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. VIII-1562 redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d. ) numatė, jog viešieji interesai - visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (2000 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. VIII-1562 redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d. ) buvo nustatyta, kad interesų konfliktas - situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais.

36. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustatė, kad deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti artimus asmenis ar kitus jam žinomus asmenis arba duomenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas. Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (2015 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XII-2180, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, kad jeigu paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją papildyti nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šių aplinkybių paaiškėjimo.

37. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas dalyvavo 2019 metais vykusiuosiuose (duomenys neskelbtini) tarybos ir (duomenys neskelbtini) miesto mero rinkimuose kaip LVŽS kandidatas. LVŽS (duomenys neskelbtini) sąraše pareiškėjas buvo įrašytas pirmu numeriu. Sąrašą parėmė su (duomenys neskelbtini) veikiančiomis įmonėmis susiję asmenys. Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra.

38. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas savo esme yra prevencinis ir valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 1 straipsnyje apibrėžta šio įstatymo paskirtimi. Interesų konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Taigi įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino pirmiau minėtas teisines priemones, kurių turi laikytis asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, kad visuomenei nekiltų jokių abejonių dėl valstybės tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo, skaidrumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011, 2013 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-230/2013, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013, 2013 m. birželio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-998/2013).

39. Šios nutarties 29 punkte nurodytų faktinių aplinkybių kontekste, pareiškėjo dalyvavimas vietos savivaldos rinkimuose traktuotinas kaip neturtinis suinteresuotumas, dėl ko galėjo kilti interesų konfliktas pareiškėjui dalyvaujant sprendimų dėl (duomenys neskelbtini) veiklos priėmime. Taigi pareiškėjas, kaip (duomenys neskelbtini) vadovas, privalėjo papildyti Deklaraciją duomenimis apie dalyvavimą savivaldos rinkimuose.

40. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes dėl interesų konflikto, sąlygoto pareiškėjo dalyvavimu savivaldos rinkimuose, bei dėl pareigos Įstatymo nustatyta tvarka papildyti Deklaraciją, išsamiai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl šios ginčo dalies išsprendimo, todėl jų nekartoja.

41. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius Dainius Raižys