2018-04-05 Nr. AB-7033-3-61-3-02709-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-231-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02709-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.8.1; 43.8.2; 55.1.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. I. skundą atsakovams Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. I. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2017 m. liepos 4 d. raštą Nr. S-3149 „Dėl informacijos pateikimo“; 2) įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. birželio 27 d. skundą ir 2017 m. birželio 29 d. elektroninį pranešimą; 3) priteisti 999 milijardų Eur neturtinę ir turtinę žalą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja 2018 m. vasario 1 d. pateikė (gautas teisme) Vilniaus apygardos administraciniam teismui elektroninių ryšių priemonėmis (per „Liteko“ Elektroninių paslaugų posistemę) prašymą priimti papildomą sprendimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 2 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, motyvuodamas tuo, kad pareiškėja prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo pateikė trimis dienomis praleidusi įstatyme nustatytą keturiolikos kalendorinių dienų terminą tokiam prašymui pateikti, o Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nenustato, jog gali būti atnaujinamas terminas prašymui dėl papildomo sprendimo priėmimo.

II. Pareiškėja A. I. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. nutartį ir klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo išspręsti iš esmės.

Pareiškėja nurodo, kad apie tai, jog galima parašyti prašymą teismui dėl papildomo teismo sprendimo administracinėje byloje, sužinojo tik 2018 m. vasario 1 d., kai rengė kitą procesinį dokumentą šioje administracinėje byloje, todėl negalėjo anksčiau nei 2018 m. vasario 1 d. pateikti Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymo priimti papildomą teismo sprendimą. Pateikdama prašymą dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo, pareiškėja manė, kad pavėlavo vieną dieną ir todėl paprašė terminą atnaujinti. Terminą skaičiavo pagal tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 15 d. sprendimą priėmė raštu, o toks sprendimas laikomas įteiktu pareiškėjai kitą dieną po patvirtintos kopijos išsiuntimo dienos elektroninėmis ryšio priemonėmis, t. y. sprendimas gautas 2018 m. sausio 17 d. (išsiųstas pareiškėjai 2018 m. sausio 16 d. lydraščiu). Taigi pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai nustatė, kad pareiškėja pavėlavo daugiau nei vieną dieną. Šiuo atveju atsižvelgtina į pasekmes, kurias pareiškėjai turės teismo atsisakymas atnaujinti terminą, ir ar nebus pažeistos bei paneigtos pagrindinės bylos šalies teisės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-719-492/2017).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo praleidus tokio prašymo padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad pareiškėja prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo pateikė trimis dienomis praleidusi įstatyme nustatytą keturiolikos kalendorinių dienų terminą tokiam prašymui pateikti, o ABTĮ nenustato, jog gali būti atnaujinamas terminas prašymui dėl papildomo sprendimo priėmimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti. Iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per keturiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (ABTĮ 97 str. 2 d.).

Kaip matyti iš ABTĮ 97 straipsnio 2 dalies nuostatos, prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo gali būti paduodamas per keturiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, todėl šį terminą skaičiuoti nuo teismo sprendimo įteikimo pareiškėjai dienos nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, su tuo susiję pareiškėjos argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėja 2018 m. vasario 1 d. paduodama teismui prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo (2018 m. sausio 15 d. priėmus teismo sprendimą), trimis dienomis praleido įstatyme nustatytą keturiolikos kalendorinių dienų terminą tokiam prašymui pateikti.

Kita vertus, teisėjų kolegija nesutinka su teismo teiginiais, kad ABTĮ nenustato, jog gali būti atnaujinamas terminas prašymui dėl papildomo sprendimo priėmimo paduoti.

ABTĮ 64 straipsnio 1 dalis nustato, kad procesiniai veiksmai atliekami per įstatymų nustatytus terminus. Teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymo nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Skundai (prašymai, pareiškimai) ir dokumentai, paduoti pasibaigus tam terminui, grąžinami juos padavusiems asmenims (ABTĮ 66 str. 2 d.), tačiau teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (ABTĮ 66 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, jog ABTĮ nenustato naikinamojo termino, kuriam pasibaigus praleistas terminas negalėtų būti atnaujintas. Toks naikinamasis terminas, kuriam pasibaigus prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo negalėtų būti patenkintas, nėra nustatytas ir ABTĮ bendrosiose nuostatose, reglamentuojančiose procesinius terminus (64–66 str.). Įstatyme nesant nustatyto naikinamojo termino, kuriam pasibaigus praleistas terminas negalėtų būti atnaujintas, asmenys gali kreiptis į teismą su analogiškais reikalavimais daug kartų, tačiau teismas, nagrinėdamas termino atnaujinimo klausimą, turi termino atnaujinimo teisės normas taikyti tokiu būdu, kad nebūtų paneigtas proceso ekonomiškumo principas bei teisinių santykių apibrėžtumas ir stabilumas (žr., pvz., 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-90/2012, 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. TA-110-662/2015, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-611-602/2016).

Vertinant nagrinėjamu atveju pareiškėjos 2018 m. vasario 1 d. prašyme nurodytas termino prašymui dėl papildomo sprendimo priėmimo paduoti praleidimo priežastis, t. y. kad terminą ji praleido dėl apsirikimo, nes nežinojo, kad administracinėje byloje prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo teikiamas per keturiolika dienų (kadangi civiliniame procese prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo teikiamas per dvidešimt dienų), pažymėtina, jog nurodytos priežastys nėra svarbios, t. y. pareiškėja terminą iš esmės praleido dėl savo pačios neapdairumo ir nerūpestingumo, taigi dėl subjektyvių, o ne dėl objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė jai laiku kreiptis į teismą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atskirajame skunde pareiškėja, prašydama panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, termino šiam prašymui paduoti praleidimo priežasčių apskirtai nenurodė. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad praleisto termino prašymui dėl papildomo sprendimo priėmimo paduoti šiuo atveju pareiškėjai nėra pagrindo ir atnaujinti.

Pasisakydama dėl prašymo priimti papildomą sprendimą esmės, teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant ir taikant šį procesinį institutą, papildomas teismo sprendimas gali būti priimtas tik dėl teismui pareikštų, tačiau neišspręstų materialinių teisinių reikalavimų (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-943/2011, 2011 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-371/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-35/2012 ir kt.). Dėl naujų reikalavimų, kurie nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku, papildomas sprendimas negali būti priimamas, be to, papildomo sprendimo institutas negali būti taikomas teismo padarytoms teisės aiškinimo ir taikymo klaidoms taisyti, o tai gali būti padaryta tik skundžiant atitinkamą teismo sprendimą apeliacine tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-785/2011, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-943/2011, 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-405/2011).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos skundo, prašymo priimti papildomą sprendimą bei atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog pareiškėja skundu (kurį teismas priėmė 2017 m. spalio 3 d. nutartimi) teismui reiškė tris reikalavimus – 1) panaikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. liepos 4 d. raštą Nr. S-3149 „Dėl informacijos pateikimo“; 2) įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. birželio 27 d. skundą ir 2017 m. birželio 29 d. elektroninį pranešimą; 3) priteisti 999 milijardų Eur neturtinę ir turtinę žalą. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas šiuos pareiškėjos reikalavimus 2018 m. sausio 15 d. sprendimu atmetė (kadangi pareiškėjos visą skundą atmetė kaip nepagrįstą), todėl pareiškėjos inicijuotas ginčas buvo išnagrinėtas iš esmės, t. y. skunde suformuluoti materialiniai teisiniai reikalavimai, dėl kurių proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra išnagrinėti bei atmesti. Taigi šiuo atveju taip pat nėra nei vienos ABTĮ 97 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, kuriai esant gali būti priimamas papildomas sprendimas.

Kaip matyti iš pareiškėjos 2018 m. vasario 1 d. prašymo priimti papildomą sprendimą bei jos atskirojo skundo argumentų, pareiškėja iš esmės nesutinka su tam tikrais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, t. y. pareiškėja iš esmės reiškia savo nesutikimą su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau, šie pareiškėjos išdėstyti sprendimo vertinimo aspektai gali būti apeliacinio skundo, o ne pareiškimo dėl papildomo sprendimo priėmimo objektu.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenų matyti, kad pareiškėja 2018 m. vasario 19 d. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimo apeliacinės instancijos teismui ir šis jos apeliacinis skundas yra priimtas. Todėl vertintina, jog pareiškėja pasinaudojo savo apeliacijos teise ir šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas bus patikrintas apeliacine tvarka.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą atsisakyti priimti pareiškėjos prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, tačiau ne tuo pagrindu, t. y. turėjo atsisakyti priimti pareiškėjos prašymą dėl to, kad prašymas paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą, o prašymas atnaujinti šį terminą netenkinamas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos A. I. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė