2017-12-20 Nr. AB-24437-3-63-3-00674-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1877-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00674-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 3) į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2015 m. sausio 8 d. periodiškai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Areštinė) buvo laikomas perpildytose kamerose, pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą. Kameros neatitiko sveikatos ir higienos normų reikalavimų: buvo drėgna, blogas kvapas, trūko oro, nebuvo galima laisvai judėti, nebuvo mechaninės vėdinimo sistemos ir šaldytuvo, tualetas neatitvertas, ant lubų ir sienų buvo pelėsis, į kameras nepatekdavo dienos šviesa, be to, kameroje nebuvo spintelės, šaldytuvo sudėti maisto produktus. Dėl tokių laikymo sąlygų buvo pažemintas jo orumas, jam buvo sužalota sveikata – atsirado galvos, gerklės, akių skausmai bei buvo chroniška sloga. Pareiškėjo teigimu, nurodyti pažeidimai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 3 dalį.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į skundą (b. l. 8–12) prašė pripažinti pažeistą pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas; pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas periodiškai nuo 2015 m. sausio 9 d. iki 2015 m. birželio 4 d. Pareiškėjo laikymo Areštinėje metu 12 parų teisės aktų nustatytas minimalus plotas, turintis tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, buvo nežymiai pažeistas. Areštinė pareiškėjo laikymo metu atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) nustatytus reikalavimus. Klaipėdos visuomenės sveikatos centrui 2015 m. kovo 30 d. ir 2015 m. spalio 2 d. atlikus Areštinės patikrinimus, buvo konstatuota, kad santykinė oro drėgmė atitinka HN 37:2009 24 punkto reikalavimus, įrengtas centrinis šildymas, mechaninė ir dirbtinė ventiliacija (galimybė atsidaryti langus), pelėsio nėra. Nurodytuose patikrinimo aktuose konstatuota, kad natūralaus apšvietimo srauto ir oro judrumo neatitikimas HN 37:2009 reikalavimams nežymus, neatitikčiai pašalinti reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, todėl pagal HN 37:2009 2 punkto reikalavimus tokia neatitiktis nevertintina kaip pažeidimas. Areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitinka HN 37:2009 20 punkto reikalavimus – atskirti 120–130 cm aukščio pertvara nuo kameros bendrojo ploto. Atsakovas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nenumato pareigos aprūpinti areštinėse laikomus asmenis šaldytuvais. Areštinės kamerų aprūpinimas baldais atitinka Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 81 punkto reikalavimus. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo buvimo Areštinėje metu nusiskundimų dėl jo sutrikusios sveikatos negauta, pareiškėjas nėra reiškęs pretenzijų dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas yra 7 kartus teistas. Atsakovo atstovui nežymiai pažeidus nustatytus minimalaus ploto, tenkančio vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, reikalavimus, bei atsižvelgiant į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, kaip savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas taikytinas teisės pažeidimo pripažinimas.

II. 5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 18 d. sprendimu (b. l. 33–38) iš dalies patenkino pareiškėjo G. A. skundą. Teismas pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų, atlyginimo priteisimo.

7. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Teismas taip pat vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodė, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus, be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas. Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą.

8. Teismas nurodė, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (Taisyklių 80 p.). Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 9 d. iki 2015 m. birželio 4 d. tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygos neatitiko Taisyklių 80 punktu nustatyto laikomam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m minimalaus ploto reikalavimo: nuo 2015 m. sausio 9 d. iki 2015 m. sausio 12 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 32, kurios plotas 20,14 kv. m, kartu su dar 3 asmenimis, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė 4,75 kv. m (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo plotą), nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2015 m. sausio 15 d. – kameroje Nr. 4, kurios plotas 14,15 kv. m, kartu su dar 3 asmenimis, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė 3,23 kv. m, nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2015 m. kovo 9 d. – kameroje Nr. 10, kurios plotas 6,18 kv. m, vienas, tačiau atskaičius sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui tenkantis kameros plotas sudarė 4,98 kv. m, nuo 2015 m. kovo 9 d. iki 2015 m. kovo 13 d. – kameroje Nr. 10, kurios plotas 6,18 kv. m, kartu su dar 1 asmeniu, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė 2,49 kv. m. Taigi pažeidžiant minimalų vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą pareiškėjas buvo laikomas 12 parų. Teismas vertino, jog nuo 2015 m. sausio 9 d. iki 2015 m. sausio 12 d. ir nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2015 m. kovo 9 d. pažeidimas buvo nežymus, o nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2015 m. sausio 15 d. ir nuo 2015 m. kovo 9 d. iki 2015 m. kovo 13 d. vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto neatitikimas buvo nuo 2,49 kv. m iki 3,23 kv. m. Teismas vertino, kad nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2015 m. kovo 9 d. (4 paras) kameros Nr. 10 plotas tik 0,02 kv. m buvo mažesnis, nei vienam asmeniui turintis tekti plotas, todėl šis laikotarpis nelaikytinas pažeidimu Taisyklių 80 punkto prasme. Todėl teismas priėjo išvadą, kad pažeidžiant minimalų vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą pareiškėjas buvo laikomas 8 paras.

9. Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu higienos normas policijos areštinėse reglamentavo HN 37:2009. Teismas, įvertinęs Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktą, 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo aktus, nurodė, jog atliktų patikrinimų metu dalis pareiškėjo nurodytų pažeidimų nebuvo nustatyti.

10. Teismas nurodė, kad Klaipėdos visuomenės sveikatos centrui 2015 m. kovo 30 d. atlikus patikrinimą kamerose Nr. 4, 39, buvo nustatyta, jog dirbtinė apšvieta neatitiko HN 37:2009 21 punkto reikalavimų. Kadangi minėtose kamerose reikia atlikti apšvietos sistemos pakeitimus, o tam reikia atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, tai nevertinta kaip pažeidimas, nes pagal HN 37:2009 2 punktą veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie HN 37:2009 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patikrinimo metu nustatyta, kad kamerose yra mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, taip pat kameros vėdinamos ir per skaidraus stiklo atidaromus langus; pažymėta, kad oro santykinė drėgmė kamerose Nr. 4 ir 39 atitiko HN 37:2009 24 punkto reikalavimus; kitų HN 37:2009 pažeidimų nenustatyta.

11. Teismas nurodė, kad Klaipėdos visuomenės sveikatos centrui 2015 m. spalio 2 d. atlikus patikrinimą kamerose Nr. 14, 23, nustatyta, jog yra mechaninė patalpų vėdinimo sistema, taip pat vėdinama ir per atidaromus langus; kameroje Nr. 23 sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120–130 cm aukščio pertvara; kamerose ant sienų ir lubų paviršių pelėsių nebuvo. Pažymėta, kad oro temperatūra ir oro santykinė drėgmė kamerose Nr. 14, 23 atitiko HN 37:2009 24 punkto reikalavimus, dirbtinė apšvieta, natūralaus apšvietimo koeficientas ir oro judrumas neatitiko HN 37:2009 reikalavimų. Kitų HN 37:2009 pažeidimų nenustatyta. Nurodyta, kad Areštinės patalpas valo UAB „Radvydė“. Pažymėta, jog Areštinėje laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose, tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Patikrinimo metu kameroms skirtas valymo inventorius buvo tvarkingas ir švarus.

12. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjo buvimo Areštinėje laikotarpiu jis kreipėsi į Areštinės administraciją su skundais dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų. Teismas vertino, jog dalis patikrinimo metu konstatuotų neatitikimų higienos normų reikalavimams galėjo sukelti tam tikrus nepatogumus, tačiau nebuvo skunde nurodytų pasekmių priežastimi.

13. Teismas pažymėjo, kad teisės aktų, numatančių pareigą teritorines policijos įstaigų areštines kamerose aprūpinti šaldytuvais, nėra.

14. Teismas, vadovaudamasis bylos duomenimis, Taisyklių 7.13 punktu, EŽTT, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo užtikrinta ir naudodamasis tualetu jis galėjo patirti nepatogumus.

15. Teismas, įvertinęs, kad 8 paras pareiškėjas buvo laikomas kamerose, pažeidžiant vienam asmeniui turintį tekti minimalų kameros plotą, o sanitarinio mazgo erdvės neatitvėrimu nuo likusio kameros ploto pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo užtikrinta ir naudodamasis tualetu jis galėjo patirti nepatogumus, konstatavo, jog atsakovo atstovo neveikimas, t. y. neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, pareiškėjui sukėlė atitinkamas neigiamas pasekmes (nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus). Teismas CK 6.250 straipsnio prasme laikė, jog nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus pareiškėjas patyrė dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

16. Teismas, vadovaudamasis Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, CK 6.250 straipsniu bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus, pareiškėjui priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 61–62) prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 18 d. sprendimą ir priimti naują – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

18. Pareiškėjas paaiškina, kad teismas neteisingai įvertino konstatuotus pažeidimus ir teismo priteistas 100 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus. Teismas tinkamai neįvertino padaryto pažeidimo dėl dirbtinės apšvietos, oro judrumo. Teismas nustatė, kad buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, naudojantis tualetu, tik 8 paras, tačiau pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas ilgesnį laikotarpį. Toks elgesys nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniame skunde (b. l. 45–48) prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 18 d. sprendimą, pripažįstant pažeistą pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsakovas paaiškina, kad sutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria nustatyta esant pažeistą pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas (8 paras neužtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas areštinės kameros plotas). Teismas nepagrįstai ir neteisingai nusprendė dėl žalos atlyginimo būdo. Pareiškėjo kreipimasis į teismą praėjus daugiau kaip 13 mėnesių kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo realiai patirtų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų nustatyta, kad pareiškėjas, skaičiuojant tik iki 2015 m. sausio 9 d. (patekimo į areštinę data) buvo jau 6 kartus teistas (buvimo areštinėje pabaigos metu – 2015 m. birželio 4 d., teistas 7 kartus), areštinės sąlygos pareiškėjui buvo žinomos, todėl neturėjo sukelti psichinių ir fizinių sunkumų. Pareiškėjas, nuolat darydamas tyčines nusikalstamas veikas, suvokė, kad bus apribota laisvė ir jis patirs nemalonių išgyvenimų, susijusių su laisvės apribojimu.

Šiuo atveju pareiškėjo tikslas yra tik turtinės naudos gavimas. Pareiškėjas nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo. Objektyvių įrodymų apie patirtą žalą pareiškėjas nepateikė. Nenustatyta, kad buvimas areštinėje esamomis sąlygomis pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Žalos dydžio nustatymo kriterijai (atsakovo atstovas nesiekė sukelti nepatogumų pareiškėjui, nėra žalos pasekmių, kalinimo įstaiga (pastatas yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą), atsakovo turtinė padėtis, piliečių bendras materialinis lygis) bei sąžiningumo ir teisingumo principai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma. Teismas sprendime neteisingai konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, kuriais buvo pažeista pareiškėjo teisė privačiai naudotis Areštinėje esančiais tualetais. Pareiškėjas skunde nurodo, kad tualetas turi būti atskirtas (atskirai) nuo kameros, tačiau galiojantys teisės aktai to nenumato. Pareiškėjas nurodo, kad buvo suvaržytas privatumas, tačiau jokių aplinkybių nenurodo, taip pat nenurodo, ar tai galėjo sukelti (sukėlė) kokius nors nepatogumus.

Atsižvelgiant į tai, uždaro sanitarinio mazgo neįrengimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga įrengti uždarą sanitarinį mazgą, todėl tokio neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

21. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 67–68) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22. Pareiškėjas paaiškina, kad teismas atsakovo padarytus pažeidimus nustatė ir juos ištyrė pakankamai objektyviai bei pagrįstai priteisė neturtinę žalą pinigais. Pareiškėjas pažymi, kad jo ankstesni teistumai neturi nieko bendro su esamomis aplinkybėmis.

23. Atsakovo atstovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 70–71) prašo apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsakovo atstovas paaiškina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos skunde (dėl lytinės aistros tenkinimo), todėl teisme nagrinėtos nebuvo. Pareiškėjas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nepateikė įrodymų, pagrindžiančių prašomos žalos dydį. Be to, pareiškėjas nėra nuoseklus įvardindamas žalos dydį – skunde pirmos instancijos teismui jis nurodė, kad prašo priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o apeliaciniame skunde patirtą neturtinę žalą vertina 1 000 Eur. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo sprendimas yra formalus, šališkas, nepagrįstas ir neteisingas, neobjektyvus ir skaidrus, tačiau atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad byla išnagrinėta pakankamai objektyviai, o sprendimu priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais yra pagrįstas ir teisingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs dėmesį, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

26. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

27. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

28. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).

29. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje V. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

30. Nagrinėjant skundus dėl mažo kalinamiems asmenims tenkančio ploto remiamasi EŽTT suformuota nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos kalinimo (sulaikymo) sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje V. B. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 9967/06), 30 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); taip pat žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013).

31. EŽTT naujausioje savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje.

32. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (Žin., 2007, Nr. 61-2361), kurios nustato teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką, 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pastebėtina, jog vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 5-V-177 „Dėl kai kurių Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų policijos areštinių veiklos klausimais pripažinimo netekusiais galios“ 1.1 ir 2 punktais, šios Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės netenka galios vidaus reikalų ministrui patvirtinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Jas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras patvirtinto 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247.

33. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

34. Įvertinus nutarties 8 punkte nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad minimalų plotą, tenkantį vienam asmeniui kameroje, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto, pareiškėjo kalinimo metu nebuvo pažeisti nacionalinių teisės aktų reikalavimai (Taisyklių 80 p.) ir Konvencijos 3 straipsnis, todėl valstybės atsakomybė dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam įkalintajam asmeniui, reikalavimų nekyla nesant neteisėtų veiksmų.

35. Dėl teisės į privatumą pažeidimo. HN 37:2009 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara.

36. Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. LVAT praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

37. Byloje nustatyta, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai pripažinta pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, taigi yra visos nutarties 25 punkte nurodytos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

38. Teisėjų kolegija nesutinka su kitais pareiškėjo argumentais dėl jo kalinimo sąlygų pažeidimo – dėl dirbtinės apšvietos, oro judrumo. Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodė tapačias aplinkybes kaip ir pirmosios instancijos teismui, atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

39. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

40. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo. LVAT yra nurodęs, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).

41. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

42. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

43. LVAT, atsižvelgęs į nurodytus EŽTT išaiškinimus, pareiškėjo individualią situaciją, konstatuotus neteisėtus veiksmus, tam tikrais atvejais apsiriboja teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015 ir kt.).

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią EŽTT ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kumuliacinį pareiškėjo laikymo sąlygų poveikį, sprendžia, kad byloje yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

45. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

46. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

47. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

48. Atsižvelgusi į neturtinės žalos, atsiradusios dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, atlyginimo nustatymo kriterijus, t. y. į pažeidimo mastą, jo pobūdį (nacionalinės teisės, nustatančios minimalius vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje, dydžius reikalvimų pažeidimas ir Konvencijos garantuojamų privatumo standartų pažeidimas) trukmę (8 dienos – ploto pažeidimai ir visą kalinimo laikotarpį trukęs privatumo pažeidimas), bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius ir kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, ir vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteista padarytos neturtinės žalos atlyginimo suma didinama iki 340 Eur (ABTĮ 144 str. 1 d. 3 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 18 d. sprendimą pakeisti.

Padidinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjui G. A. priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą iki 340 Eur (trys šimtai keturiasdešimt eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Skirgailė Žalimienė