Legislator Case Law & Legislation
ddefc3df-10fa-4e70-9d42-ccea304103bc AI generated

ddefc3df-10fa-4e70-9d42-ccea304103bc · Kauno apygardos teismas

Case Number ddefc3df-10fa-4e70-9d42-ccea304103bc
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

        Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi apeliacinį skundÄ ,n u s t a t ė:I. Ginčo esmė          IeÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu (b. l. 2-3), praÅ¡ydama priteisti iÅ¡ atsakovės 8 286,72 Lt įsiskolinimÄ už tarptautinį pervežimÄ , atliktÄ pagal užsakymÄ Nr. 294-2013.04.09/01, 6 procentų dydžio procesines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas.          Nurodė, kad Å¡alys 2013 m. balandžio 9 d. sudarė krovinio pervežimo sutartį-užsakymÄ Nr. 294-2013.04.09/01, pagal kurį ieÅ¡kovė pervežė krovinį iÅ¡ Italijos į LietuvÄ , atsakovė už pervežimÄ Ä¯sipareigojo sumokėti 2300 EUR.

Legislator headnote

AI generated

ddefc3df-10fa-4e70-9d42-ccea304103bc · Kauno apygardos teismas: Byloje ieÅ¡kovė nekelia reikalavimo įskaitymo aktÄ pripažinti negaliojančiu, tačiau vertinant, kad nuo Å¡io sandorio tiesiogiai priklauso ieÅ¡kovės reikalavimo iÅ¡sprendimo rezultatas, teismas ex offitio pripažino vienaÅ¡alį įskaitymo sandorį negaliojančiu. Kadangi į reikalavimÄ dėl apmokėjimo už krovinio gabenimÄ vienaÅ¡aliÅ¡kai negalėjo bÅ«ti įskaitytas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, prievolė laikoma nepasibaigusia, dėl ko atsakovė privalo apmokėti suteiktÄ pervežimo paslaugÄ .

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-644-221/2014Teisminio proceso Nr. 2-13-3-02494-2013-4Procesinio sprendimo kategorijos: 40.2; (S) 121.21; KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. kovo 19 d. Kaunas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Žibutės Budžienės, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir RÅ«tos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal apeliančių uždarosios akcinės bendrovės „Vivatrans“, atstovaujamos advokato Roko Kairelio, ir uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2969-470/2013 pagal ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „Voluktė“ ieÅ¡kinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vivatrans“, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl įsiskolinimo už pervežimo paslaugas.

        Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi apeliacinį skundÄ ,n u s t a t ė:I. Ginčo esmė          IeÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu (b. l. 2-3), praÅ¡ydama priteisti iÅ¡ atsakovės 8 286,72 Lt įsiskolinimÄ už tarptautinį pervežimÄ , atliktÄ pagal užsakymÄ Nr. 294-2013.04.09/01, 6 procentų dydžio procesines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas.          Nurodė, kad Å¡alys 2013 m. balandžio 9 d. sudarė krovinio pervežimo sutartį-užsakymÄ Nr. 294-2013.04.09/01, pagal kurį ieÅ¡kovė pervežė krovinį iÅ¡ Italijos į LietuvÄ , atsakovė už pervežimÄ Ä¯sipareigojo sumokėti 2300 EUR.

Krovinys buvo pristatytas 2013 m. balandžio 15 d., o iÅ¡krautas tik 2013 m. balandžio 17 d., todėl pagal sutarties sÄ lygas atsakovė be pervežimo apmokėjimo privalo sumokėti 100 EUR už dienos prastovÄ , iÅ¡ viso 2400 EUR. Tačiau atsakovė 2013 m. balandžio 25 d. pareiÅ¡kė ieÅ¡kovei pretenzijÄ dėl 3718,50 EUR nuostolių atlyginimo, nes buvo nustatytas dalies krovinio trÅ«kumas. IeÅ¡kovė 2013 m. gegužės 24 d. iÅ¡siuntė atsakovei atsakymÄ Ä¯ pretenzijÄ , nurodydama, kad nesutinka su atsakovės reikalavimais, tačiau atsakovė 2013 m. gegužės 28 d. pateikė ieÅ¡kovei praneÅ¡imÄ apie prieÅ¡prieÅ¡inių piniginių reikalavimų įskaitymÄ .

Be to, ieÅ¡kovė dėl nuostolių atlyginimo kreipėsi į draudimo kompanijÄ â€žPZU Lietuva“, kuri pradėjo administruoti žalos bylÄ . Kadangi atsakovė draudimo kompanijai nepateikė reikalingos informacijos draudimo iÅ¡mokai gauti, žalos byla buvo nutraukta. Atsakovė į raginimus sumokėti skolÄ nereagavo, todėl ieÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ . Atsakovė pateikė atsiliepimÄ , praÅ¡ydama ieÅ¡kinį atmesti kaip neteisėtÄ ir nepagrįstÄ (b. l. 51-54). Atsakovė savo nesutikimÄ su ieÅ¡kiniu grindė tuo, kad iÅ¡kraunant krovinį buvo nustatytas prekių trÅ«kumas ir sugadinimas, kuris galėjo atsirasti dėl vežėjo (ieÅ¡kovės) kaltės. Nors krovinio plomba nebuvo nepažeista, tačiau klijuotas tentas, plombavimo trosas pervertas ne per visas kilpas, dėl ko buvo galimas priėjimas prie krovinio, nepažeidžiant plombos.

Atsakovė 2013 m. balandžio 24 d. gavo faktinio krovinio siuntėjo įmonės Mont Premier LTD pretenzijÄ dėl 3618,50 EUR nuostolių atlyginimo ir 100 EUR netesybų už vienos dienos vėlavimÄ . Å ias sumas atsakovė siuntėjui sumokėjo ir pateikė analogiÅ¡kÄ pretenzijÄ ieÅ¡kovei, kaip faktiniam vežėjui. Kadangi ieÅ¡kovė ir toliau reikalavo apmokėti už pervežimo paslaugas 8286,72 Lt (pagal sutartį 2300 EUR), bet neatlygino atsakovės už netinkamÄ pervežimÄ patirtų nuostolių 3718,50 EUR (12 839,24 Lt), 2013 m. gegužės 28 d. atsakovė pateikė ieÅ¡kovei įskaitymo aktÄ , kuriuo vienaÅ¡aliÅ¡kai įskaitė prieÅ¡prieÅ¡inius 8286,72 Lt ir 12 839,24 Lt reikalavimus (pervežimo apmokėjimo reikalavimas ir reikalavimas atlyginti nuostolius už netinkamÄ pervežimo kokybę), po ko ieÅ¡kovė liko skolinga atsakovei 4552,52 Lt.

Atsakovė laiko, kad prievolė įvykdyta įskaitymu.        Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ dėl ieÅ¡kinio reikalavimo iÅ¡ esmės nepasisakė. Nurodė, jog iÅ¡ gautų procesinių dokumentų matyti, kad draudėja UAB „Voluktė“ 2013 m. gegužės 14 d. kreipėsi į draudimo kompanijÄ su praneÅ¡imu, kuriuo nurodė, jog nustatytas krovinio trÅ«kumas. UAB DK „PZU Lietuva“ pradėjo žalos sureguliavimo tyrimÄ , tačiau negavusi iÅ¡ UAB „Vivatrans“ visų reikalautų dokumentų dėl įvykio ir negalėdama įvertinti žalos, priėmė sprendimÄ atsisakyti iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ .II.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė           Alytaus rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimu (b. l. 115-119) ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies; priteisė iÅ¡ atsakovės ieÅ¡kovei 7941,44 Lt skolÄ ir 6 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos (7941,44 Lt) nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme, 2013 m. liepos 22 d., iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo; priteisė iÅ¡ atsakovės 32 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidas valstybei.           Teismas nustatė, kad tiek ieÅ¡kovė, tiek atsakovė 1956 metų CMR konvencijos prasme yra laikomos krovinio vežėjomis.

Žalos atsiradimo kroviniui faktÄ pripažįsta abi Å¡alys, tačiau ieÅ¡kovė neigia savo kaltę dėl krovinio sugadinimo, dalies jo praradimo ir nurodo, kad dėl trÅ«kumo bei sugadinimo gali bÅ«ti kaltas jo siuntėjas. Teismas nurodė, kad nustatant asmens kaltę dėl krovinio trÅ«kumų ar sugadinimo, vadovaujamasi CMR Konvencijos nuostatomis. Vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimÄ ar jo sugadinimÄ nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotÄ pristatymÄ .

Nors ieÅ¡kovės atstovai laiko, kad žala kroviniui atsirado dėl siuntėjo kaltės, tačiau akivaizdu, kad aplaidžiai tikrindamas krovinio vietų skaičių ir troso pervedimÄ per fiksavimo kilpas, vairuotojas prisiėmė visÄ atsakomybę už krovinio kiekį ir bÅ«klę, nes pareigÄ vežėjui patikrinti, ar teisingai nurodytas krovinio vietų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija važtaraÅ¡tyje, krovinio ir pakuotės iÅ¡orinę bÅ«klę numato CMR 8 straipsnio nuostatos. Teismo vertinimu, ieÅ¡kovė aplinkybių, Å¡alinančių jos (kaip vežėjo) atsakomybę už žalÄ kroviniui, byloje neįrodė, todėl laikė, jog kroviniui padaryta žala dėl vežėjo UAB „Voluktė“ kaltės. Siuntėjas savo teisę gauti kompensacijÄ už prarastÄ ir sugadintÄ krovinį realizavo per atsakovę, gaudamas iÅ¡ jos pareikalautÄ sumÄ , o savo ruožtu UAB „Vivatrans“ pareiÅ¡kė regreso teisę dėl nuostolių atlyginimo faktiniam vežėjui UAB „Voluktė“, o Å¡iam atsisakius apmokėti nuostolius, juos likvidavo atlikusi vienaÅ¡alį įskaitymÄ .

IeÅ¡kovė nesutiko su atsakovės vienaÅ¡aliÅ¡kai atliktu įskaitymu, tuo pačiu ir su UAB „Vivatrans“ nustatytu nuostolių dydžiu. Teismas, iÅ¡analizavęs Å¡alis siejančius prievolinius santykius, nustatė, kad vertinti jų reikalavimus kaip aiÅ¡kiai prieÅ¡prieÅ¡inius, negalima. Teismas sprendė, kad ieÅ¡kovė dėl apmokėjimo už atliktÄ tarptautinio pervežimo paslaugÄ turi reikalavimo teisę į atsakovę, tačiau atsakovės reikalavimas dėl patirtų nuostolių kompensavimo turėjo bÅ«ti nukreipiamas ne į UAB „Voluktė“, bet į Å¡ios įmonės draudikÄ , t. y.

į UAB DK „PZU Lietuva“, kadangi vežėjas savo civilinę atsakomybę buvo apsidraudęs Å¡ioje draudimo kompanijoje vežėjų automobiliais atsakomybės draudimu, kas sÄ lygoja pareigÄ draudikui atsitikus draudiminiam įvykiui iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ . Draudikas priėmė sprendimÄ atsisakyti mokėti draudimo iÅ¡mokÄ tik 2013 m. birželio 14 d., o tuo tarpu atsakovė reikalavimÄ Ä¯ UAB „Voluktė“ nukreipė žymiai anksčiau, t. y. 2013 m. gegužės 28 d. padarydama įskaitymÄ .

Vadinasi, įskaitymas buvo atliktas žymiai anksčiau nei sureguliuotas žalos atlyginimas, kas teismui leido daryti iÅ¡vadÄ , kad atsiradę Å¡alių mokėjimai nelaikytini prieÅ¡prieÅ¡iniais, kadangi reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo turėjo bÅ«ti nukreipiamas ne į ieÅ¡kovę, bet į jos draudikÄ ir tik Å¡iam atsisakius padengti nuostolius, reikalavimas galėjo bÅ«ti nukreipiamas į vežėjÄ â€“ UAB „Voluktė“. Teismo vertinimu, nesant pagrindo laikyti ieÅ¡kovės ir atsakovės prievolinių santykių prieÅ¡prieÅ¡iniais, negalima teigti, kad prievolė pasibaigė įskaitymu.

Byloje ieÅ¡kovė nekelia reikalavimo įskaitymo aktÄ pripažinti negaliojančiu, tačiau vertinant, kad nuo Å¡io sandorio tiesiogiai priklauso ieÅ¡kovės reikalavimo iÅ¡sprendimo rezultatas, teismas ex offitio pripažino vienaÅ¡alį įskaitymo sandorį negaliojančiu. Kadangi į reikalavimÄ dėl apmokėjimo už krovinio gabenimÄ vienaÅ¡aliÅ¡kai negalėjo bÅ«ti įskaitytas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, prievolė laikoma nepasibaigusia, dėl ko atsakovė privalo apmokėti suteiktÄ pervežimo paslaugÄ .

Teismas, įvertinęs raÅ¡ytinius įrodymus, laikė prastovos faktÄ neįrodytu, todėl reikalavimas priteisti 100 EUR už prastovÄ atmetė.III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai Apeliaciniu skundu atsakovės atstovas (b. l. 122-125) praÅ¡o teismo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2969-470/2013 dalį, kuria buvo iÅ¡ dalies patenkintas ieÅ¡kinys ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti, likusiÄ sprendimo dalį palikti nepakeistÄ ; priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nelaikė apeliantės ir ieÅ¡kovės tarpusavio reikalavimų prieÅ¡prieÅ¡iniais, neteisėtai aiÅ¡kino materialinės teisės normas, reglamentuojančias įskaitymÄ (CK 6.130 straipsnis), nukrypo nuo LAT suformuotos teisės taikymo ir aiÅ¡kinimo praktikos ir visiÅ¡kai nepagrįstai tenkino ieÅ¡kinį.2. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad Å¡alių reikalavimai nėra prieÅ¡prieÅ¡iniai, vadovavosi ieÅ¡kovės ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudaryta draudimo sutartimi, kurioje yra nurodyta, jog draudikas įsipareigoja iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ kitai Å¡aliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, tačiau nė vienoje norminių aktų nuostatoje nėra įtvirtinta nukentėjusio (žalÄ patyrusio) asmens prievolė dėl žalos atlyginimo/iÅ¡mokos kreiptis tiesiogiai bÅ«tent į draudikÄ , o ne į žalÄ padariusį asmenį.

Draudikas iÅ¡mokÄ gali iÅ¡mokėti tiek draudėjui, tiek žalÄ patyrusiam asmeniui, priklausomai nuo to, kas kreipsis į draudikÄ . Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad reikalavimas atlyginti žalÄ gali bÅ«ti pareiÅ¡kiamas tiek žalÄ padariusiam asmeniui, tiek ir jo atsakomybę apdraudusiam draudikui. Jeigu reikalavimas atlyginti žalÄ reiÅ¡kiamas tiesiogiai žalÄ padariusiam asmeniui, taikytinos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos ir žala atlyginama bendraisiais pagrindais.

Faktas, kad ieÅ¡kovė yra apsidraudusi savo civilinę atsakomybę, niekaip neįtakoja ieÅ¡kovės prievolių apeliantės atžvilgiu pagal Å¡alių sudarytÄ transporto sutartį- užsakymÄ bei Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijÄ . Taigi, apeliantė turėjo reikalavimo teisę ieÅ¡kovės atžvilgiu ir teisėtai kreipėsi su pretenzija dėl nuostolių atlyginimo bÅ«tent į ieÅ¡kovę, o ne į draudimo kompanijÄ . Apeliantės reikalavimai ieÅ¡kovės atžvilgiu dėl žalos atlyginimo, prieÅ¡ingai nei traktavo pirmosios instancijos teismas, yra laikytini prieÅ¡prieÅ¡iniais reikalavimais ieÅ¡kovės reikalavimams apeliantės atžvilgiu dėl skolos už suteiktas paslaugas apmokėjimo.

Atsakovė visiÅ¡kai teisėtai ir pagrįstai atliko prieÅ¡prieÅ¡inių reikalavimų įskaitymÄ . Nesant ginčo dėl kitų įskaitymo sÄ lygų egzistavimo, įskaitymas laikytinas teisėtu, o atsakovės prievolė ieÅ¡kovei – pasibaigusia.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iÅ¡ atsakovės 6 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teismo iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, kadangi Å¡alis siejo teisiniai tarptautinio pervežimo santykiai, kuriems taikytinos specialaus teisės akto – CMR Konvencijos – nuostatos, nustatančios, kad pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo gali pareikalauti sumokėti 5 procentų dydžio palÅ«kanas nuo sumos, skirtos kompensacijai.

            Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ (b. l. 130-133) praÅ¡o teismo pakeisti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2969-470/2013 motyvuojamÄ jÄ dalį, kad atsakinga už žalos atlyginimÄ yra UAB DK „PZU Lietuva“ ir pripažinti, jog UAB DK „PZU Lietuva“ nėra atsakinga už žalos atlyginimÄ ir jai nekyla pareiga mokėti draudimo iÅ¡mokos dėl 2013 m. balandžio 15 d. įvykio.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:1. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad atsakingu už žalos atlyginimÄ yra laikomas draudikas, pažeidė įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ reglamentuojančias CPK normas ir materialinės teisės normas dėl draudimo sutarties sampratos bei draudiko pareigos mokėti draudimo iÅ¡mokÄ aiÅ¡kinimo. Minėta teismo iÅ¡vada yra neteisėta ir nepagrista, prieÅ¡taraujanti trečiojo asmens iÅ¡dėstytiems paaiÅ¡kinimams dėl draudimo teisinių santykių su ieÅ¡kove UAB „Voluktė“, kadangi Å¡ioje civilinėje byloje nebuvo keliamas klausimas bei sprendžiamas ginčas iÅ¡ draudimo sutarties, sudarytos su ieÅ¡kove, taip pat nebuvo sprendžiamas ginčas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo iÅ¡mokÄ buvimo/nebuvimo.

2. Draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visÄ Ä¯manomÄ , bet ribotÄ draudimo rizikÄ ; suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatomos draudimo sutartyje. Tiek įstatymuose, tiek draudimo sutartyje bei Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklėse nustatomos iÅ¡imtys, kai draudėjo patirta žala visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies nekompensuojama, dėl to, draudėjui kreipusis dėl draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo, draudikas turi teisę jos visiÅ¡kai arba iÅ¡ dalies nemokėti.

3. Atsižvelgiant į tai, kad praneÅ¡imas apie draudiminį įvykį buvo pateiktas praėjus mėnesiui po įvykio (2013 m. gegužės 14 d.), draudikas neturėjo objektyvios galimybės įsitikinti įvykio buvimu, įvertinti pagristÄ nuostolio dydį bei paties įvykio aplinkybes, krovinio trÅ«kumo priežastį/priežastis. Draudikui jo praÅ¡oma informacija ir dokumentai, patvirtinantys įvykio aplinkybes, krovinio svorį, teisėtÄ pretenzijos reiÅ¡kėjÄ bei nuostolį patyrusį asmenį pateikti nebuvo. Be to, draudikui pradėjus žalos bylos administravimÄ , buvo nustatyta, jog draudėja UAB „Voluktė“ netinkamai vykdė savo pareigas, įvykus draudiminiam įvykiui.

4. Vadovaujantis Taisyklių 17.5. punktu, draudikas neatlygina žalos, kai nuostoliai atsiranda dėl draudėjo tyčios, taip pat draudėjo didelio neatsargumo. Draudėjos UAB „Voluktė“ didelio neatsargumo dėl dalies krovinio trÅ«kumo konstatavimo atveju, draudikas įgytų papildomÄ draudimo iÅ¡mokos nemokėjimo pagrindÄ dėl aukščiau įvardinto nedraudžiamojo įvykio, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime nedetalizavo konkrečios vežėjo kaltės formos, tik konstatavo, kad kroviniui buvo padaryta žala dėl vežėjo kaltės. Atsiliepimu į apeliacinius skundus (b. l. 140-144) ieÅ¡kovė, atstovaujama advokatės Dianos Ingridos Vinklerytės, praÅ¡o teismo apeliacinius skundus atmesti, Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ ir priteisti iÅ¡ atsakovės bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Nurodė, kad žalos fakto ir dydžio bei ieškovės kaltės dėl šios žalos atsiradimo klausimai nebuvo šios bylos dalykas, todėl žalos pagrįstumo klausimu pirmosios instancijos teismas pasisakyti neturėjo pagrindo. Bylos dalykas buvo atsakovės skola ieškovei ir atsakovės atliktos užskaitos formalus pagrįstumas. Priešingai, nei teigiama atsakovės apeliaciniame skunde, atsakovė jos deklaruojamo žalos fakto, dydžio, o taip pat ir ieškovės kaltės dėl tos žalos, jei tokia buvo, atsiradimo neįrodo.

Gavusi atsakovės pretenzijÄ , ieÅ¡kovė kreipėsi į draudikÄ dėl Å¡io fakto iÅ¡tyrimo. Pagal ieÅ¡kovės praneÅ¡imÄ UAB DK „PZU Lietuva” užvedė žalos bylÄ . UAB „Vivatrans” žalos tyrime nebendradarbiavo, jokių praÅ¡omų dokumentų nepateikė, todėl 2013 m. birželio 14 d. draudikas priėmė sprendimÄ nutraukti Å¡ios žalos bylos administravimÄ ir nemokėti draudimo iÅ¡mokos. IeÅ¡kovės nuomone, 2013 m. balandžio 25 d. jai pateikta pretenzija laikytina nepagrįsta ir atmestina, kadangi nepateikti dokumentai, patvirtinantys įvykio aplinkybes, krovinio svorį, teisėtÄ pretenzijos reiÅ¡kėjÄ , nuostolį patyrusį asmenį.

Be to, atsakovė taip pat neįrodo ieÅ¡kovės kaltės dėl atsakovės galimų nuostolių. Tikrinant pervežtÄ krovinį, buvo rastas ne tik vienų prekių trÅ«kumas, bet ir eilės prekių perteklius, kas užfiksuota 2013 m. balandžio 17 d. krovinio iÅ¡krovimo-priėmimo akte, tačiau pretenzija reiÅ¡kiama tik dėl prekių trÅ«kumo. Už krovinio turinį Å¡iuo atveju atsako jį pakrovęs ir krovinį užplombavęs siuntėjas, t. y. Å¡iuo atveju krovinio siuntėjas, todėl ieÅ¡kovė (vežėjas) nėra atsakinga už Å¡io krovinio turinį, kiekį ir kokybę.

Nesant įrodytam ieškovės padarytos atsakovės žalos faktui, dydžiui ir ieškovės kaltei dėl galimos žalos atsiradimo, atsakovė neturi priešpriešinio reikalavimo ieškovei, nėra ieškovės kreditorius. Ieškovė visas žalos aplinkybes neigia, todėl šalys turėtų išsiaiškinti žalos priežasčių, paties žalos fakto ir dydžio klausimus, tam pareiškiant atitinkamus reikalavimus teisme, kas nebuvo padaryta. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad vertinti šalių santykius kaip aiškiai priešpriešinius negalima, teisinga.

Atsakovės reikalavimas dėl patirtų nuostolių kompensavimo turėjo bÅ«ti nukreipiamas į Å¡ios įmonės draudikÄ UAB DK „PZU Lietuva”, kuris turi pareigÄ atsitikus draudiminiam įvykiui iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ . Draudikas priėmė sprendimÄ atsisakyti mokėti draudimo iÅ¡mokÄ tik 2013 m. birželio 14 d., o tuo tarpu atsakovė reikalavimÄ Ä¯ ieÅ¡kovę nukreipė žymiai anksčiau, t. y. 2013 m. gegužės 28 d. padarydama įskaitymÄ . Å ios bylos atveju užskaita nebuvo galima, nes žalÄ ieÅ¡kovė ginčija.

Atsakovės reikalavimas ieÅ¡kovei atlyginti žalÄ jos atlikto prieÅ¡prieÅ¡inių reikalavimų įskaitymo dienÄ negaliojo dar ir dėl tos aplinkybės, kad atsakovė nebuvo niekam sumokėjusi žalos sumos. Atsakovės pateikti į bylÄ dokumentai neįrodo jos neva patirtos, t. y. sumokėtos žalos siuntėjui, nes skaičiuojant žalÄ Ä¯ pretenzijos sumÄ nebuvo įtrauktos perteklinės prekės. Be to, atsakovė sudarytoje sutartyje su krovinio siuntėju prisiėmė žymiai daugiau pervežėjo pareigų, nei po to jas perleido sutartimi ieÅ¡kovei, kas suteikia pagrindÄ abejoti atsakovės ir Mont Premier LTD sutarties teksto autentiÅ¡kumu.

Mano, kad atsakovės patirta žala ir tokios žalos sumokėjimas neįrodyti. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai analizavo ginčijamo reikalavimų įskaitymo pagrįstumÄ ir dėl to pasisakė sprendime. Atsakovės reikalavimas neapibrėžtas, nėra galutinai aiÅ¡ki žalos suma, ieÅ¡kovės kaltės dėl tos žalos atsiradimo laipsnis, nes atsakovė neturi jos deklaruojamos žalos įrodymo dokumentų, o esamuose dokumentuose užfiksuoti duomenys netikslÅ«s ir prieÅ¡taringi.Trečiojo asmens apeliacinis skundas turėtų pagrindÄ , jei byloje atsakovė bÅ«tų pareiÅ¡kusi prieÅ¡ieÅ¡kinį dėl ieÅ¡kovės padarytos žalos atlyginimo.

Sprendimo dalis, kad draudikas atsakingas už žalos atlyginimÄ , teisinga, nes kalbama apie draudiminio įvykio metu atsiradusios žalos atlyginimÄ . Nedraudiminės žalos atlyginti draudikas neprivalo. Å i draudimo teisinių santykių nuostata aiÅ¡ki, todėl teikti apeliacinį skundÄ aukščiau iÅ¡dėstytais motyvais trečiajam asmeniui nebuvo pagrindo.           Atsiliepimu į trečiojo asmens apeliacinį skundÄ (b. l. 155-156) atsakovės atstovas praÅ¡o teismo trečiojo asmens apeliacinio skundo netenkinti, tenkinti atsakovės apeliacinį skundÄ .

Nurodė, kad CPK 306 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato, jog apeliacinis skundas negali bÅ«ti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Bylos nagrinėjimo dalykas buvo ieÅ¡kovės reikalaujama priteisti skola, žalos padarymas kroviniui ir atsakovės atlikto įskaitymo pagrįstumas. Kadangi skunde kvestionuojamos aplinkybės, nesusijusios su bylos dalyku, trečiojo asmens apeliacinis skundas turėtų bÅ«ti atmestas. Net jei bÅ«tų konstatuota, kad trečiasis asmuo neturi pareigos ieÅ¡kovei/atsakovei mokėti draudimo iÅ¡mokos, tai niekaip neįtakoja ieÅ¡kovės atsakomybės už prarastÄ krovinį ir atsakovės atlikto įskaitymo teisėtumo, kurį atsakovė įrodinėja savo apeliaciniame skunde.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados            Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo taisyklių, nustatančių ir apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos pagrindus, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bylos esmę, nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai kvalifikavo tarp bylos Å¡alių susiklosčiusius teisinius santykius.

Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Å ioje byloje kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.Dėl atsakovės UAB „Vivatrans“ apeliacinio skundo            Dėl sÄ lygų vienarūšiams prieÅ¡prieÅ¡iniams reikalavimams įskaityti            Vienas įstatyme nustatytų prievolės pasibaigimo pagrindų – prieÅ¡prieÅ¡inių vienarūšių reikalavimų įskaitymas.

Pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai įskaitomas prieÅ¡prieÅ¡inis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibÅ«dintas pagal pareikalavimo momentÄ . Ä®skaitymui pakanka vienos prievolės Å¡alies pareiÅ¡kimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Ä®skaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės Å¡alies valios ir požiÅ«rio į tokį kontrahento veiksmÄ , tik bÅ«tina, kad kitai prievolės Å¡aliai kontrahentas praneÅ¡tų apie šį teisinį veiksmÄ ir kad bÅ«tų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sÄ lygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2013).

Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad įskaitymui atlikti turi bÅ«ti Å¡ios sÄ lygos:

1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas;

2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui;

3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.);

4) abu reikalavimai turi galioti;

5) abu reikalavimai turi būti vykdytini;

6) abu reikalavimai turi bÅ«ti apibrėžti. Nors įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės Å¡alis su tokiu prievolės pasibaigimo bÅ«du ar ne, kita prievolės Å¡alis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumÄ teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sÄ lygų, bÅ«tinų atliekant įskaitymÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2007; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2010).

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismai savo iniciatyva turi patikrinti atlikto reikalavimų įskaitymo pagrįstumÄ , kuomet viena iÅ¡ Å¡alių su Å¡iuo įskaitymu nesutinka, ir tam netgi nėra reikalinga reikÅ¡ti ieÅ¡kinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta 2009 m. birželio 26 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009). Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog žalos kroviniui atsiradimo faktÄ pripažino abi Å¡alys. Nors, kaip pažymėjo apylinkės teismas, ieÅ¡kovė bylos eigoje neigė savo kaltę dėl krovinio sugadinimo ir jo dalies praradimo, tačiau, iÅ¡nagrinėjęs ir įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas padarė iÅ¡vadÄ , jog žala kroviniui padaryta dėl vežėjo UAB „Voluktė“ kaltės ir krovinio siuntėjui įmonei Mont Premier LTD atlyginta UAB „Vivatrans“ užskaitymo bÅ«du.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad UAB „Voluktė“ dėl apmokėjimo už atliktÄ tarptautinio pervežimo paslaugÄ turi reikalavimo teisę į atsakovę UAB „Vivatrans“. Teisėjų kolegijos nuomone, UAB „Vivatrans“ atliktas įskaitymas iÅ¡ esmės reiÅ¡kia ieÅ¡kovės reikalavimų pripažinimÄ . Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog UAB „Vivatrans“ reikalavimas dėl patirtų nuostolių kompensavimo turėjo bÅ«ti nukreiptas ne į UAB „Voluktė“, bet į jos draudikÄ UAB DK „PZU Lietuva“, todėl reikalavimų nelaikė prieÅ¡prieÅ¡iniais.

Su kuo nesutinka apeliantė.Pažymėtina, kad pagal CK 6.987 straipsnyje pateiktÄ draudimo sutarties apibrėžtį draudimo sutartimi viena Å¡alis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytÄ draudimo įmokÄ sumokėti kitai Å¡aliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytÄ draudimo iÅ¡mokÄ , apskaičiuotÄ Ä¯statyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.

Taigi draudimo sutarties esmė – neigiamų turtinių padarinių, galinčių kilti draudėjui dėl jo (kito asmens) atliekamos veiklos (neveikimo) ar aplinkos veiksnių, atsiradimo rizikos perkėlimas trečiajam asmeniui – draudikui.Ä®vykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro trečiajam asmeniui žalos, Å¡is įgyja teisę reikalauti jÄ atlyginti. Reikalavimas atlyginti žalÄ gali bÅ«ti pareiÅ¡kiamas tiek žalÄ padariusiam asmeniui, tiek ir jo atsakomybę apdraudusiam draudikui.

Jeigu reikalavimas atlyginti žalÄ reiÅ¡kiamas tiesiogiai žalÄ padariusiam asmeniui, taikytinos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos ir žala atlyginama bendraisiais pagrindais (CK 6.249 straipsnis). Tačiau kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalÄ kreipiasi į draudikÄ , tai tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Nagrinėjamu atveju matyti, kad UAB „Voluktė“ dėl pervežant krovinį patirtų nuostolių kompensavimo kreipėsi į Å¡ios įmonės draudikÄ UAB DK “PZU Lietuva”, kurio pareiga atsitikus draudiminiam įvykiui, iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ (Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011 1.7 punktas).

Pažymėtina, kad tuo atveju, jei draudikas atsisako iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , reikalavimas nukreipiamas tiesiogiai į žalÄ padariusį asmenį. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad draudikas priėmė sprendimÄ atsisakyti mokėti draudimo iÅ¡mokÄ UAB „Vivatrans“ nepateikus dokumentų ir informacijos apie krovinio dalies trÅ«kumÄ 2013 m. birželio 14 d.. Tuo tarpu apeliantė, žinodama, jog pradėtas žalos bylos administravimas, neteikdama draudimo bendrovei reikalaujamų dokumentų bei informacijos, reikalavimÄ Ä¯ ieÅ¡kovę nukreipė žymiai anksčiau, t. y. 2013 m. gegužės 28 d. padarydama įskaitymÄ .

Kolegija pastebi, kad Å¡ioje byloje pagal esamus suformuotus ieÅ¡kinio reikalavimus žalos dydžio klausimas nebuvo nagrinėjamas. Taigi nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad įskaitymo dienai atsakovė neturėjo vykdytino, nustatyto dydžio reikalavimo į ieÅ¡kovę. Todėl darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai analizavo ginčijamo reikalavimų įskaitymo pagrįstumÄ (bet ne žalos pagrįstumÄ ) ir dėl to pasisakė sprendime, pagrįstai įskaitymÄ pripažindamas negaliojančiu, todėl apeliacinio skndo argumentais panaikinti sprendimo dalį, kuria tenkintas ieÅ¡kovės pareikÅ¡tas reikalavimas, nėra pagrindo.Dėl palÅ«kanų priteisimoNagrinėjamoje byloje ieÅ¡kovės praÅ¡ymu teismas, vadovaudamasis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, priteisė iÅ¡ atsakovės 6 procentų procesines palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, su kuo nesutinka apeliantė, nurodydama, jog turi bÅ«ti taikoma CMR konvencijos nuostatos.

CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo gali pareikalauti sumokėti palÅ«kanas nuo sumos, skirtos kompensacijai; palÅ«kanos – 5 procentai metams – pradedamos skaičiuoti nuo tos dienos, kai vežėjui raÅ¡tu pateikiamas reikalavimas, o jeigu tokio nebuvo, – nuo ieÅ¡kinio pateikimo dienos. Teisėjų kolegija pažymi, jog atvejais, kai vežimo sutarčiai yra taikytina CMR konvencija, ji turi bÅ«ti taikoma ne tik ieÅ¡kiniams, kurie yra reiÅ¡kiami vežėjams, bet ir vežėjo ieÅ¡kiniams, tarp jų ir jo reikalavimams dėl atlyginimo už pervežimÄ .

Tai atitinka ir formuojamÄ kasacinio teismo praktikÄ Å¡iuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-536/2007; 2011 m. liepos 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011; 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2012; 2013 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013; kt.). Taigi remiantis CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalimi, reglamentuojančia mokėtinas palÅ«kanas tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties atveju, yra pagrindas konstatuoti ieÅ¡kovės teisę gauti iÅ¡ atsakovės 5 procentų procesines palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė palūkanas reglamentuojančias materialiosios teisės normas, teisėjų kolegija sprendžia tikslinga patikslinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl palūkanų priteisimo, sumažinant ieškovei iš atsakovės priteistas 6 procentų metines procesines palūkanas iki 5 procentų metinių procesinių palūkanų nuo priteistos 7941,44 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2013 m. liepos 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CMR konvencijos 27 straipsnio 1 punktas).

Dėl trečiojo asmens UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinio skundoApeliantas, nesutikdamas su 2013 m. lapkričio 26 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimu, apeliaciniu skundu praÅ¡o pakeisti sprendimo motyvuojamÄ jÄ dalį, nurodant, kad draudimo bendrovė nėra atsakinga už žalos atlyginimÄ ir jai nekyla pareiga mokėti draudimo iÅ¡mokos dėl 2013 m. balandžio 15 d. įvykio.Pagal formuojamÄ kasacinio teismo praktikÄ , jog apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas tiek visas sprendimas, tiek jo motyvuojamoji dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-968/2003), sutiktina su apeliantu, kad tokiÄ teisę jis turi.

Tačiau teisėjų kolegija su apeliacinio skundo argumentais nevisiÅ¡kai sutinka. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime konstatuodamas, jog atsakingu už žalos atlyginimÄ yra laikomas draudikas, tuo pažeisdė įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ reglamentuojančias teisės normas, t. y. CPK 176 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio, 185 straipsnio nuostatas ir materialinės teisės normas dėl draudimo sutarties sampratos bei draudiko pareigos mokėti draudimo iÅ¡mokÄ aiÅ¡kinimo.

Apelianto nuomone, tokia teismo iÅ¡vada yra neteisėta ir nepagrista, prieÅ¡taraujanti trečiojo asmens iÅ¡dėstytiems paaiÅ¡kinimams dėl draudimo teisinių santykių su ieÅ¡kove UAB „Voluktė“, kadangi Å¡ioje civilinėje byloje nebuvo keliamas klausimas bei sprendžiamas ginčas iÅ¡ draudimo sutarties, sudarytos su ieÅ¡kove, taip pat nebuvo sprendžiamas ginčas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo iÅ¡mokÄ buvimo/nebuvimo. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliaciniu skundu, bylos medžiaga, pastebi, kad apeliantė skunde kelia klausimus dėl draudimo teisinių santykių su ieÅ¡kove, dėl vykdyto žalos bylos administravimo, sutartyje numatytų draudėjo pareigų ir panaÅ¡iai.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės atstovo atsiliepime į trečiojo asmens apeliacinį skundÄ nurodytais argumentais, kad Å¡ios bylos nagrinėjimo dalykas – ieÅ¡kovės reikalaujama priteisti skola, žalos padarymas kroviniui ir atsakovės atlikto įskaitymo pagrįstumas. BÅ«tent tai aiÅ¡kindamas, įvertinęs tai, kad ieÅ¡kovė ir trečiasis asmuo sudarę draudimo sutartį, teismas ir padarė iÅ¡vadas dėl trečiojo asmens atsakomybės  (CK 6.987 straipsnis), nes įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro trečiajam asmeniui žalos, Å¡is įgyja teisę reikalauti jÄ atlyginti.

Tačiau reikalavimas atlyginti žalÄ gali bÅ«ti pareiÅ¡kiamas tiek žalÄ padariusiam asmeniui, tiek ir jo atsakomybę apdraudusiam draudikui. Todėl trečiojo asmens argumentais keisti sprendimo motyvuojamÄ jÄ dalį, nurodant, kad draudimo bendrovė nėra atsakinga už žalos atlyginimÄ ir jai nekyla pareiga mokėti draudimo iÅ¡mokos dėl 2013 m. balandžio 15 d. įvykio, nėra pagrindo.Esant nurodytoms aplinkybėms, teismo sprendimo naikinti bei priimti naujÄ sprendimÄ apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl sprendimas iÅ¡ esmės paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis), patikslinant priteistų palÅ«kanų dydį procentine iÅ¡raiÅ¡ka.

Atsakovės apeliacinį skundÄ atmetus, tenkintinas ieÅ¡kovės praÅ¡ymas priteisti iÅ¡laidas 1500 Lt, patirtas už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ suraÅ¡ymÄ , pateikus tai patvirtinančius įrodymus (b. l. 146-147) (CPK 98 straipsnis). Pažymėtina, kad ieÅ¡kovės patirtos iÅ¡laidos nevirÅ¡ija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio.          Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimÄ palikti iÅ¡ esmės nepakeistÄ , patikslinti sprendimo dalį dėl metinių palÅ«kanų priteisimo – iÅ¡ atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vivatrans“ priteistas ieÅ¡kovei uždarajai akcinei bendrovei „Voluktė“ 6 procentų metines procesines palÅ«kanas nuo priteistos 7941,44 Lt sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos – 2013 m. liepos 22 d., iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo sumažinti iki 5 procentų metinių procesinių palÅ«kanų.

Priteisti iÅ¡ apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Vivatrans“, įmonės kodas 300073617, ieÅ¡kovei uždarajai akcinei bendrovei „Voluktė“, įmonės kodas 134927264, 1500 Lt iÅ¡laidas, turėtas už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ suraÅ¡ymÄ . Teisėjai                                                                 Žibutė Budžienė                                                                                                       Virginija Lozoraitytė                                                                                                        RÅ«ta Palubinskaitė