2017-02-14 Nr. AB-3693-3-61-3-06115-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-880-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06115-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. C. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Ž. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 10 341,71 Eur turtinei ir 18 810 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. sausio 23 d. Atkreipė dėmesį, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, o iki 2010 metų galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos.

Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ nustatė, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje kameroje vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto. Nurodo, jog Lietuvos gyventojų fizinės ir fiziologinės savybės per pastarąjį dešimtmetį nepakito tiek ženkliai, kad gyvenamojo ploto normos sumažinimas 28 proc. galėtų būti moraliai pateisinamu. Gyvenamojo ploto normos sumažinimas priartėjo prie Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nustatytos 3 kv. m ribos, kurią peržengus konstatuojamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas.

Pareiškėjas kalintas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimus. Lukiškių TI-K gyvenamąjį kameros plotą sumuoja su gyvenamajam plotui nepriskiriamo sanitarinio mazgo plotu, bei į gyvenamąjį kameros plotą nepagrįstai įskaičiuoja neteisėtai įrengtų perteklinių miegamų vietų (gultų) užimamus plotus. Visose kamerose sanitariniai mazgai nėra atskirti nuo gyvenamojo ploto, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punktą.

Sanitarinio mazgo užimamas plotas negali būti įskaičiuojamas į gyvenamąjį kameros plotą. Sanitariniai mazgai užima apie 3 kv. m. Tualetas įrengtas priešais įėjimo duris, kuriose įrengtas stebėjimo langelis. Stebėjimo langelis bei durys gali būti bet kada atidarytos. Prižiūrėtojomis dirba ir moterys. Ventiliacijos kamerose nėra, tvyro išvietės smarvė, vėdinti kamerų per langus nėra galimybės dėl įrengtų grotų. Dėl neteisėtai virš grotų įrengto metalinio tinklo, kamerose tvyro prieblanda. Kamerose neįrengtos spintelės, dėžės ir lentynos kalinamų asmenų daiktams, knygoms ir maisto produktams laikyti, dėl to asmeninius daiktus buvo priverstas laikyti ant grindų po gultu.

Pareiškėjo kalinimo metu sanitariniuose mazguose nebuvo įrengti veidrodžiai. Buvo priverstas laukti eilėje pavalgyti ir valgyti ataušusį maistą, kadangi stalo užtekdavo tik vienam asmeniui. Dėl kamerų perpildymo dažnai tekdavo laukti eilėje norint pasinaudoti tualetu. Kadangi į dušą vienu metu vedami visi kameroje laikomi asmenys, o dušuose yra tik 2 purkštuvai, norėdamas pasinaudoti dušu buvo privertas laukti eilės. Buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Nuteistiems asmenims kurie kalėjime yra laikinai, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 89 straipsnis reikalauja suteikti 2 val. trukmės pasivaikščiojimą, tačiau ši nuostata buvo ignoruojama.

Jokia veikla už kameros ribų organizuojama nebuvo, o pasivaikščioti buvo išvedamas tik 1 val. Pasivaikščioti siūloma eiti iš karto po rytinio signalo keltis, t. y. 6 val. ryto žiemos metu dar iki prašvintant. Tuo siekiama priversti atsisakyti teisės pasivaikščioti. Kamerose mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos nėra, o papildomos grotos įrengtos taip, kad kalinami asmenys negalėtų pasiekti lango. Šiltuoju metų laiku negalima vėdinti patalpų per langus ir būna nepakeliamai tvanku ir karšta, o šaltuoju metų laiku negalima langų užsandarinti ir būna šalta ir drėgna.

Kamerose nuo lubų krisdavo tinkas, kalkės ir dažų atplaišos, ypač intensyvus lubų dangos byrėjimas buvo karantino patalpose. Asmenys priversti skalbti ir džiovinti rūbus gyvenamosiose kamerose, dėl to oro drėgmė didžiulė. Ypač pasibaisėtini karantino sanitariniai mazgai, kurių niekas nevalo ir nedezinfekuoja. Galimybės valyti kamerų sienas ir lubas nebuvo, valymo ir dezinfekavimo priemonės, išskyrus per mėnesį išduodamą pakelį sodos, neišduodamos, todėl ant kamerų sienų ir lubų veisiasi pelėsis. Visose kamerose įsiveisę tarakonai.

Kalinamų asmenų sveikata atvykimo metu netikrinama. Priėmimo skyriuje nebuvo nei medicinos darbuotojo, nei informacijos apie pareigą pasinaudoti sanitarine švarykla, nei informacijos apie galimybę gauti medicinos pagalbą. Vietoje sanitarinės švaryklos sudaroma formali galimybė pasinaudoti dušu, tačiau nei muilas, nei rankšluostis neišduodami. Kalinami asmenys privalo būti aprūpinami darbinėmis pajamomis, arba jiems turi būti mokamos pašalpos ir teikiama parama iš socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų. Pašalpų nemoka, paramos neteikia, higienos ir materialinio aprūpinimo normų reikalavimo nesilaiko.

Prieš einant į dušą muilas neišduodamas, neišduodamos ir priemonės indams plauti. Neišduodami čiužinio ir antklodės užvalkalai, antra paklodė, antras pagalvės užvalkalas ir antras rankšluostis. Karantine minkštasis lovos inventorius (čiužinys, antklodė, pagalvė) naudojamas be užvalkalų ir be paklodžių, įsigeria kūno riebalais ir prakaitu, susitepa nuo lubų krentančiu tinku ir nuo grindų kylančiomis cemento dulkėmis. Vatos pagrindu pagamintas minkštasis lovos inventorius negali būti skalbiamas, o sausojo (cheminio) valymo galimybių nėra.

Minkštasis lovos inventorius geriausiu atveju tik dezinfekuojamas ir yra pasibaisėtinos būklės – purvinas, blizgantis nuo įsigėrusių į medžiagą kūno riebalų ir prakaito. Lukiškių TI-K teikia komercinę rūbų skalbimo paslaugą, tačiau šios paslaugos įkainiai specialiai nustatyti tokie, kad paslauga nebūtų galima naudotis, rūbų skalbimo kainos viršija naujų rūbų kainą parduotuvėse. Tiek būdamas nenuteistas, tiek ir turėdamas nuteistojo statusą, Lukiškių TI-K buvo laikomas nepalyginamai sunkesnėmis sąlygomis, nei jam priklausantis bausmės atlikimo režimas pataisos namuose – turėjo galimybę gauti tik iki 2 val. trukmės trumpalaikius pasimatymus, o ilgalaikiai pasimatymai nebuvo suteikiami visai.

Pareiškėjo fiziologinių mitybos poreikių nenustatinėjo. Pareiškėjas sportuoja, todėl jo maisto poreikiai ženkliai didesni, tačiau papildomo maisto davinio negavo. Valgiaraščiai nustato skirtingus maisto davinio kiekius dirbantiems ir nedirbantiems asmenims bei diskriminuoja kalinius pagal lytį. Dirbantys asmenys gauna darbo užmokestį ir gali papildomai įsigyti maisto. Tai, kad nustatyti skirtingi maisto racionai vyrams ir moterims, diskriminuoja kalinius pagal lytį. Pareiškėjui nebuvo mokamos socialinės pašalpos ir nebuvo teikiama tikslinė parama iš socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų, jis nebuvo aprūpintas darbinėmis pajamomis.

Pareiškėjo sąskaita sutaupyta materialinio buitinio aprūpinimo normose numatytų higienos, buities ir materialinio aprūpinimo priemonių vertė, kamerų įrengimo priemonių vertė sudaro pareiškėjui priteistinos turtinės žalos dydį. Jam padaryta turtinė žala yra ne tik neišduotų higienos, buities ir kitų materialinio aprūpinimo priemonių vertė, kamerose trūkstamų baldų ir privalomos įrengti tvarkingos įrangos vertė, teikto diskriminacinio maitinimo verčių skirtumas, nesuteiktos darbinės pajamos, tačiau ir kamerose neteisėtai įrengtų gultų įrengimo kaina, kamerose neteisėtai įrengtų perteklinių grotų įrengimo kaina, taip pat atsakovo atstovo neteisėtai pareiškėjo sąskaita sutaupytos lėšos.

Vertindamas padarytą neturtinę žalą nurodė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į orumą. Neteisėtas valstybės institucijų veikimas, sudarant nežmoniškas kalinimo sąlygas, diskriminavimas ir kankinimas pažemino pareiškėją kaip pilietį, sukėlė ilgalaikį beteisiškumo jausmą, taigi pažeidė konstitucinę asmens teisę į orumą. Žalą dėl draudimo susirašinėti, palaikyti šeimos ir socialinius ryšius, neaprūpinimo pajamomis, diskriminavimo ir kankinimo, įstaigos perpildymo kildina iš neteisėto reguliavimo, taigi iš Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų.

Žalą dėl įkalinimo įstaigos perpildymo, diskriminavimo ir kankinimo alkiu, neaprūpinimo pajamomis kildina iš Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Teisingumo ministerija atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1054 Teisingumo ministeriją įgaliojo atstovauti valstybei bylose dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė. Taigi, Teisingumo ministerija yra įgaliota atstovauti valstybei tik tada, kai žala atsirado dėl aukščiau paminėtų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 8 punkte yra nustatytos Teisingumo ministerijos, atliekamos funkcijos suėmimo, bausmių vykdymo ir probacijos vykdymo srityse. Nuostatų 8.1 punkte nustatyta, kad Teisingumo ministerija rengia nacionalinės teisinės sistemos plėtros, civilinės teisės, civilinio proceso, baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso, suėmimo, bausmių ir probacijos vykdymo, administracinės teisės, administracinių teisės pažeidimų nagrinėjimo proceso, administracinių bylų teisenos, kovos su korupcija, teisinių paslaugų, antstolių funkcionavimo, notariato, teismo ekspertizės, civilinės būklės aktų registravimo, pramoninės nuosavybės apsaugos, vartotojų teisių apsaugos, asmens duomenų apsaugos, rinkimų organizavimo ir vykdymo, politinių partijų steigimosi, registravimo ir veiklos, religinių bendruomenių ir bendrijų registravimo ir veiklos, registrų ir ministro valdymo sričiai priskirtų informacinių sistemų veiklos, visuomenės teisinio švietimo, tarptautinio teisinio bendradarbiavimo ir atstovavimo Lietuvos Respublikos interesams tarptautiniuose teismuose koordinavimo (užtikrinimo) sričių įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus. Atsižvelgiant į tai, kad šiame ginče pareiškėjas nekildina žalos iš neteisėtų teismo veiksmų, Teisingumo ministerija dėl kitų pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų nepasisakė.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir kiti asmenys, išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nėra. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais, saugiu vykdymu. Nustačius, kad šios aplinkybės nepatvirtintos įrodymais, darytina išvada, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimos neturtinės žalos ir nėra pagrindo kalbėti apie neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas pateikė tik savo samprotavimus ir abstrakčius paaiškinimus apie patirtą turtinę žalą, todėl pareiškėjo paaiškinimai apie patirtą realią turtinę žalą turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais.

Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan.

Todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, lentynos padarytos didesnės arba mažesnės, taip, kad visiems užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu tam skirtoje teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinamas tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pagal Higienos normą HN 76:2010 laivės atėmimo vietose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti apatinius ir viršutinius drabužius.

Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią paslaugą. Tuo atveju, jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išsiskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Suimtiesiems kas mėnesį išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Suimtiesiems parašiusiems prašymą, kiekvieną mėnesį gali būti skiriama pašalpa iš Suimtųjų pašalpų fondo, jeigu jame yra pinigų. Nuteistasis, pageidaujantis būti paliktas Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbus, rašo prašymą įstaigos direktoriui. Lukiškių TI-K Administracinių reikalų skyriuje ginčui aktualiu laikotarpiu nėra įregistruota pareiškėjo prašymų, susijusių su jo palikimu Lukiškių TI-K ūkio darbams atlikti. Nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų, ilgalaikiai – iki dviejų parų.

Trumpalaikiai pasimatymai vyksta Lukiškių TI-K atstovo akivaizdoje, nuteistojo pageidavimu toks pasimatymas gali būti pakeistas vienu telefoniniu pokalbiu.

Nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus, bei nurodant, jog bausmę atlikinėjo nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Būtina įrodyti, kad pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai darė įtaką besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pareiškėjui Ž. C. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 486 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. sausio 22 d. buvo laikomas 100 dienų, iš jų minimalus plotas užtikrintas 19 dienų, taigi 81 dieną Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Konstatuota, jog valstybė 81 dieną neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to buvo pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl atsakovo teiginių, jog Lukiškių TI-K administracija skirstydama atvykusius asmenis į kameras laikosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų, stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras, teismo nuomone nėra reikšmingos, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Teismas atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, nusprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Nurodė, kad ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl pareiškėjo nusiskundimų dėl per mažai arba netinkamai įrengtų baldų ir kito inventoriaus, teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas jo buvimo Lukiškių TI-K tam tikrais laikotarpiais, buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plota, kamerų plotas taip pat buvo pakankamai mažas, todėl darė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui ne visada užtekdavo jam priklausančio inventoriaus ar vietos pavalgyti prie stalo, todėl šis pareiškėjo teiginys vertintas jo naudai.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose nėra atskiros ventiliacijos sanitariniame mazge, nuo tualetų sklinda nemalonūs kvapai, teismas nurodė, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Pažymėjo, jog sanitarinis mazgas turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lukiškių TI-K nurodo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 metro aukščio sienele. Teismo nuomone, tokia tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad Higienos normos HN76:2010 2 punkte nustatyta, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl Higienos normos HN 76:2010 21 punktas nagrinėjamu atveju neturi būti taikomas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas reiškia nusiskundimus dėl kamerose buvusio apšvietimo, vėdinimo ir kondicionavimo sistemos, temperatūros, kamerų būklės, valymo inventoriaus, kamerose buvusių tarakonų. Lukiškių TI-K neužtikrino jo teisės į 2 val. pasivaikščiojimą gryname ore, nesuteikė ilgalaikių pasimatymų, neskyrė paramos, pašalpos, neaprūpino darbinėmis pajamomis, neišdavė pilno patalynės komplekto, o kai kurios patalynės komplekto dalys buvo nešvarios, Lukiškių TI-K teikiamos labai brangios skalbimo paslaugos, maisto buvo per mažai, be to, išduodamas maisto davinys skyrėsi nuo moterims išduoto davinio. Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjo nusiskundimai nepagrįsti, pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, jam buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

Teismas akcentavo, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi, atitinkamas aplinkybes tenka atsakovui (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Teismas nurodė, kad šiuo atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo nurodytus teiginius, tačiau įrodymų, paneigiančių pareiškėjo įvardintas aplinkybes, atsakovas nepateikė. Teismas pažymėjo, kad kartu su atsiliepimu Lukiškių TI-K pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, tačiau, kaip matyti, šie patikrinimai atlikti ne tuo metu kuomet pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, arba ne tose kamerose. Kitų įrodymų, pagrindžiančių arba paneigiančių pareiškėjo teiginius atsakovo atstovai nepateikė.

Teismas taip pat nurodė, kad įvertinus pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes bei išanalizavus teismų praktiką analogiškose bylose matyti, kad pareiškėjo skundas yra analogiškas kaip ir daugelio kitų laivės atėmimo vietose laikomų asmenų, identiškos dėstomos aplinkybės (pvz. administracinė byla Nr. I-10019-580/2015, proc. Nr. 3-61-3-03614-2015-5). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovai šiuo atveju nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių ar paneigiančių pareiškėjo argumentus, į tai, kad pareiškėjo skundas identiškas kitų laivės atėmimo vietose laikomų asmenų skundams, jokių individualių aplinkybių skunde nenurodoma, nurodė, kad nenagrinės aplinkybių susijusių su kamerose buvusiu apšvietimu, vėdinimu ir kondicionavimo sistema, kamerose buvusia temperatūra, kamerų būkle, valymo inventoriumi, kamerose buvusių tarakonų, veidrodžio, laikymo su rūkančiaisiais, teise į 2 val. pasivaikščiojimą gryname ore, ilgalaikiais pasimatymais, neskirta parama, pašalpa, darbinėmis pajamomis, patalyne, brangiomis skalbimo paslaugomis, maistu.

III. Pareiškėjas Ž. C. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą ir tenkinti skundą pilna apimtimi.

Apeliantas nurodo, kad skundžiamo sprendimo 8 puslapio 4 ir 5 pastraipose, yra atskleistas prieštaravimas taip netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir Higienos normos HN76:2010 punkto 2 nuostatos, tačiau loginė išvada iš šio prieštaravimo nepadaryta (nepakankamai argumentuota, kodėl HN76:2010 punkto 21 nuostatos laikymuisi reikalinga būtent pastato rekonstrukcija, o ne lengvos konstrukcijos įrengimas, nepaaiškinta koks teisės aktas turi būti taikomas esant akivaizdžiam žmogaus teisių pažeidimui). Pažymi, kad skundžiamas sprendimas nėra vientisas, logiškai nuosekliai surašytas dokumentas, o yra sudurstytas iš šabloninių frazių. Akcentuoja, jog sprendimo tekstas turi būti nuoseklus, rezoliucinė sprendimo dalis turi logiškai išplaukti iš motyvuojamosios dalies, tekste neturi būti paliktų neišspręstų loginių prieštaravimų, baigiamieji teismo aktai privalo būti grindžiami teisiniais argumentais (motyvais), argumentavimas turi būti racionalus (turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų teismo aktui pagrįsti, negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigiamojo teismo akto priėmimui), baigiamieji teismo aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Teigia, kad šių reikalavimų skundžiamas sprendimas neatitinka, todėl negali būti laikomas teisingumo vykdymu, kurį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija).

Dėl teismo motyvų, jog pareiškėjo skundas identiškas kitų laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų skundams ir dėl to nenagrinėtinas, apeliantas pažymi, kad savaime suprantama, jog pirmosios instancijos teismui pateiktas skundas yra identiškas kitų laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų skundams, nes pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti žmogaus teisių pažeidimai buvo identiškais kitų kalinamų asmenų teisių pažeidimams, o laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims teisinės paslaugas teikiančių visuomeninių organizacijų ir asmenų skaičius yra ribotas. Nurodo ir tai, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nenumato galimybės atsisakyti nagrinėti skundo argumentų tuo pretekstu, kad daugelio kalinamų asmenų atžvilgiu buvo padaryti identiški teisių pažeidimai ir identiškus skundus pateikė daug asmenų. Pirmosios instancijos teismo atsisakymas nagrinėti pareiškėjo skundo argumentus yra tiesioginis Konstitucijos 30 straipsnio pažeidimas. Kadangi negalioja joks aktas priešingas Konstitucijai, šis skundžiamas sprendimas naikintinas.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino CK 6.249 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendrąjį teisės principą nulius commodum capere de sua iniuria propria (niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtos veikos). Pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino CK 6.249 straipsnio 2 dalies nuostatą teigdamas, neva neteisėtai pareiškėjo sąskaita atsakovo atstovų sutaupytos lėšos nelaikytinos pareiškėjui padaryta turtine žala, o tokia taptų tik tuomet, jei pareiškėjui priklausantį išduoti materialinio buitinio aprūpinimo inventorių pareiškėjas būtų nusipirkęs už savo lėšas. Nurodo, kad teiginys absurdiškas, nes diskriminuoja asmenis pagal turtinį požymį (Konstitucijos 29 straipsnio pažeidimas) – asmuo turintis lėšų trūkstamas priemones ir inventorių nusipirkti laikomas patiriančiu turtinę žalą, o asmuo, iš kurio tokia galimybė atimta ir jis priverstas kentėti savo teisių pažeidimus, nelaikomas patiriančiu turtinę žalą. Tokia pirmosios instancijos teismo pateikta argumentacija yra tiesioginiu Konstitucijos 29 straipsnio pažeidimu.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai skaičiavo ir pareiškėjui tenkantį kamerų plotą, dėl to padarė nekompetentingą išvadą, neva pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista tik 81 parą iš 100. Būtent 5 kv. m kameros ploto yra žmogaus teisių nepažeidžiančiomis kalinimo sąlygomis ir būtent šiuo skaičiumi yra privaloma vadovautis. Europos Kankinimų prevencijos komiteto (toliau – ir CPT) ataskaitose dėl vizito Lietuvoje (CPT/Inf(2011)17, 33 p.; CPT/Inf(2014)18, 36 p.) yra nuolat pažymima, jog numatyti gyvenamojo ploto standartai yra per maži, gyvenamojo ploto norma turi būti kiek galima greičiau padidinta bent iki 4 kv. m žmogui, Akcentuotina, kad ir EŽTT praktika dėl mažesnio kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto nepriimtinumo buvo suformuota, ir CPT ataskaitos bei rekomendacijos didinti gyvenamojo ploto normą iki 4 kv. m buvo paskelbtos daug anksčiau, nei priimtas 3,6 kv. m ploto normą nustatantis ginčijamo teisėtumo Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymas. Taigi šis įsakymas prieštarauja geros moralės principams, EŽTT praktikai ir CPT reikalavimams.

Pabrėžia, kad kamerų, kuriose buvo kalinamas (Nr. 111, 112, 122, 144, 198, 285, 335, 344, 380), bendrieji plotai buvo nuo 7,08 kv. m iki 7,94 kv. m. Sanitarinis mazgas šiose kamerose užėmė 3/8 dalis kameros, taigi gyvenamieji kamerų plotai buvo nuo 4,43 kv. m iki 4,96 kv. m. Akivaizdu, kad šios kameros privalėjo būti vienvietėmis. Kadangi šiose kamerose buvo neteisėtai įrengta po 4 miegamąsias vietas, neteisėtų perteklinių gultų užimamas plotas negali būti įskaičiuojamas į gyvenamąjį kamerų plotą. Tokiu būdu realus gyvenamasis plotas kamerų, kuriose laikomas pareiškėjas, buvo nuo 2,87 kv. m iki 3,40 kv. m, o tai reiškia, kad gyvenamojo ploto norma buvo pažeidžiama net ir tuomet, kai kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Teisingumo ministerija nurodo, kad apeliantas apeliaciniame skunde neginčijo Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139, kuriuo patvirtintos „Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos“, pagrįstumo t. y., sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad žala atsirado dėl to, kad pareiškėjui ne visada užtekdavo jam priklausančio inventoriaus ar vietos pavalgyti prie stalo, nes kamerų plotas buvo pakankamai mažas. Tokiu būdu darytina išvada, kad ne inventoriaus ir baldų trūkumas sukėlė nepatogumus, bet kamerų plotai. Šiuo atveju Teisingumo ministro įsakymas nėra priežastis, dėl kurios apeliantui kilo žala. Nesant priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, o tai reiškia, kad šiuo pagrindu reikalavimas atlyginti žalą yra nepagrįstas ir netenkintinas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Kalėjimų departamentas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė nei teisinių, nei faktinių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Pažymi, kad pareiškėjo samprotavimai yra nepagrįsti jokiais įrodymais. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė.

Nurodo, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Pareiškėjas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudimų vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyto privalomo bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos. Kalėjimų departamentas apie tariamų pažeidimų aplinkybes nebuvo informuotas, todėl negali patvirtinti ar paneigti pažeidimų fakto bei pateikti duomenų. Pažymi, kad tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Atkreipia dėmesį, kad Kalėjimų departamentas su pareiškėjo laikymu Lukiškių TI-K susijusios informacijos nerinko ir nenagrinėjo, be to informacijos susijusios su konkrečių asmenų laikymu laisvės atėmimo vietose Kalėjimų departamentas nekaupia.

Dėl neturtinės žalos dydžio Kalėjimų departamentas pasisako, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Akcentuoja tai, jog pareiškėjas pateikė tik savo samprotavimus ir abstrakčius paaiškinimus apie patirtą turtinę žalą, todėl minėti pareiškėjo paaiškinimai apie patirtą realią turtinę žalą turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti. Teigia, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, negynė savo teisių. Šios aplinkybės, atsakovo manymu, rodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Teigia, kad pirmos instancijos teismo sprendimu priteistos neturtinės žalos dydis yra pakankamas kompensuoti pareiškėjui patirtą skriaudą, todėl priteistas neturtinės žalos atlyginimas neturėtų būti keičiamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo Ž. C. skundas tenkintas iš dalies ir jam priteistas 468 Eur neturtinės žalos atlyginimas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 10 341,71 Eur turtinės ir 18 810 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. sausio 23 d., atlyginimą iš Lietuvos valstybės.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo apeliacine tvarka paskirtis yra ta, kad būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas.

Teisėjų kolegija, vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Atitinkamai, siekiant apibrėžti nagrinėjamo ginčo ribas ir klausimus, ABTĮ nustato reikalavimus pateikiamam skundui. ABTĮ 23 straipsnyje konkrečiai yra nustatyta, kad pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Šis aspektas yra ypatingai svarbus, nes pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, nulemia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės nustato ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme.

Šiuo atveju pareiškėjas, kaip matyti iš jo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo (b. l. 1–33), reikalavimą priteisti turtinę ir neturtinę žalą kildino iš Lukiškių TI-K veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto ir higienos normų reikalavimų: (pvz., tualeto, dušų įrengimo, kamerų apšvietimo ir vėdinimo, drėgmės, rūbų skalbimo, tarakonų kamerose, švaryklos nebuvimo ir kt.), taip pat iš kitų teisės aktų (pvz., nustatančių pasivaikščiojimo trukmę, ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus, pašalpų nemokėjimą ir kt.) pažeidimo.

Kiek tai susiję su neturtinės žalos priteisimo sąlygomis, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos, Kalėjimo departamento ir / ar Teisingumo ministerijos veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktą pareiškėjo skundą, jame nurodytą dalyką ir pagrindą, pabrėžia, kad, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas prašomą priteisti žalą siejo su jam neužtikrintu teisės aktuose numatytu minimaliu vienam asmeniui tenkančiu gyvenamuoju plotu, taip pat su higienos normų reikalavimų bei kitų teisės aktų pažeidimais.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas iš esmės įvertino ir pasisakė tik dėl Lukiškių TI-K veiksmų, kiek tai susiję su pareiškėjui neužtikrintu minimaliu vienam asmeniui tenkančiu kameros plotu bei sanitarinio mazgo įrengimu. Pirmosios instancijos teismas sprendime kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su higienos normų reikalavimų užtikrinimu bei sąlygas įkalinimo įstaigoje reglamentuojančių teisės nuostatų pažeidimu, nevertino ir jų apskritai nusprendė nenagrinėti, nurodęs, kad pareiškėjo skundas yra analogiškas kitose administracinėse bylose kitų asmenų pateiktiems skundams, nors sprendime ir konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skundo argumentus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėjo skundo pagrindą sudarančios aplinkybės iš dalies sutampa su kitose administracinėse bylose kitų asmenų (kalinių / suimtųjų) pateiktų skundų pagrindu, nesudarė pirmosios instancijos teismui pagrindo tokių aplinkybių nenagrinėti. Pažymėtina, kad kiekvienoje administracinėje byloje dėl turtinės ir / ar neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų, individualiai yra vertinama, ar buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai pareiškėją laikant atitinkamoje įkalinimo įstaigoje ir ar dėl to pareiškėjas patyrė jo nurodytą žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik esant įvertintiems visiems pareiškėjo skunde nurodytiems neteisėtiems veiksmams, iš kurių pareiškėjas kildiną žalą ir juos nustačius ar juos paneigus, yra galima spręsti bendrai apie pareiškėjo patirtą tikrąją turtinę ir / ar neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 81 straipsnyje nurodyta, jog nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta Administracinių bylų teisenos įstatyme – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (žr., pvz., 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009). Be to aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas suponuoja tai, kad byloje gali būti tiriamos ir vertinamos ne tik proceso šalių nurodytos bylos aplinkybės, bet ir (arba) tos aplinkybės, kurias svarbiomis laiko teismas (pvz., 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-88/2012). Teismo aktyvus vaidmuo itin svarbus nagrinėjant bylas, kuriose asmens galimybės pateikti įrodymus, kuriais būtų grindžiami neteisėti valdžios institucijų veiksmai, yra ribotos (žr., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1574/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat laikosi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą teikė argumentus, susijusius su dalimi pareiškėjo skundo argumentų, tačiau pirmosios instancijos teismas jų nevertino, kaip ir nevertino Lukiškių TI-K pateiktų įrodymų, pvz., sutarčių, patvirtinančių, kad buvo susitarta dėl kenkėjų naikinimo Lukiškių TI-K ir pan.

Pastebėtina ir tai, kad teismas, ruošdamas bylą nagrinėti teismo posėdyje, apsiribojo bendro pobūdžio įpareigojimo – pateikti su ginču susijusią medžiagą, atsakovui davimu. Teismas, nagrinėdamas bylą dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, turėtų patikslinti atsakovo įrodinėjimo pareigą ir pasiūlyti atsakovui pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti (ABTĮ 57 str., 58 str. 3 d., CK 6.271 str.).

ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skunde nurodytų visų argumentų dėl Lukiškių TI-K, Kalėjimų departamento, Teisingumo ministerijos galbūt neteisėtų veiksmų ar neveikimo neįvertino ir dėl jų nepasisakė, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas ir tai sudaro pagrindą administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, inter alia įvertinant, ar nagrinėjamu atveju nėra būtina išsireikalauti papildomų įrodymų, susijusių su pareiškėjo nurodomais neteisėtais Lukiškių TI-K veiksmais (neveikimu).

Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. C. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė