2016-05-17 Nr. BB-2149-1-12-1-01213-2012-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-178-222/2016

Teisminio proceso Nr. 1-12-1-01213-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.4; 1.1.5.1; 2.1.7.4; 2.4.2.1; 2.6.7.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės Rimos Ažubalytės, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. T. ir A. K. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutarties, kuria nuteistųjų A. T. ir A. K. apeliaciniai skundai atmesti.

Skundžiamas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 22 d. nuosprendis, kuriuo A. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1129,8 Eur) dydžio bauda ir A. K. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 25 MGL (941,5 Eur) dydžio bauda. Iš nuteistojo A. T. priteista nukentėjusiajam D. A. 700 Eur neturtinei žalai ir 579,24 Eur teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti. Nukentėjusiajam D. A. pripažinta teisė į civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti ir klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Iš nuteistojo A. K. priteista nukentėjusiajam G. S. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia pažeidė pareiginių nuostatų reikalavimus, atvirai demonstravo jų negerbimą, viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir savo veiksmais nukentėjusiajam D. A. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, diskreditavo valstybės tarnautojo, kuriam prilyginamas kontrolierius, vardą ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė. A. T. 2012 m. kovo 28 d., apie 23.10 val., vykdydamas Savivaldybės įmonės (toliau – SĮ) „S.“ kontrolieriaus, t. y. valstybės tarnautojui prilyginto asmens pareigas, atlikdamas viešojo transporto keleivių kontrolę, autobusų stotelėje „P.“ prie pastato (duomenys neskelbtini), atvažiavus X maršruto autobusui ir atsidarius durims, užtvėrė rankomis praėjimą keleiviams, nukentėjusiesiems D. A. ir G. S.; pažeisdamas SĮ „S.“ kontrolės skyriaus kontrolieriaus pareiginių nuostatų, patvirtintų SĮ „S.“ direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 186, IX skyriaus 9.1 punkto d papunktį, griebė už rankos D. A. ir ištempė jį iš autobuso, sudavė ranka smūgį į pilvą, dėl to nukentėjusysis D. A. nugriuvo ant šaligatvio, tuomet nugriuvusiajam sudavė rankomis ir kojomis smūgius – ne daugiau kaip dešimt trauminių poveikių į įvairias kūno vietas ir, užlaužęs rankas, nuvedė į keleivių kontrolės mikroautobusą (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kur nukentėjusysis buvo pargriautas ant mikroautobuso grindų, ir, važiuojant iki Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1 policijos komisariato, daužė (mušė) šį rankomis, laikė prispaudęs keliu ir rankomis, neduodamas atsikelti. D. A. išreiškus pastabą dėl brangaus telefono dingimo, ranka iš nugaros pusės smaugė, dėl to šis pradėjo dusti; taip padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus (kraujosruvas, odos nubrozdinimus įvairiose kūno vietose).

A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia pažeidė pareiginių nuostatų reikalavimus, atvirai demonstravo jų negerbimą, viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir savo veiksmais nukentėjusiajam G. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir diskreditavo valstybės tarnautojo, kuriam prilyginamas kontrolierius, vardą, dėl to didelės žalos patyrė valstybė. A. K. 2012 m. kovo 28 d., apie 23.10 val., vykdydamas SĮ „S.“ kontrolieriaus, t. y. valstybės tarnautojui prilyginto asmens pareigas, atlikdamas viešojo transporto keleivių kontrolę, autobusų stotelėje „P.“ prie pastato (duomenys neskelbtini), atvažiavus X maršruto autobusui ir atsidarius durims, kai kontrolierius A. T. užtvėrė rankomis praėjimą nukentėjusiesiems D. A. bei G. S., ir panaudojo prieš D. A. fizinį smurtą, jis (A. K.), pažeisdamas SĮ „S.“ kontrolės skyriaus kontrolieriaus pareiginių nuostatų, patvirtintų SĮ direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 186, IX skyriaus 9.1 punkto d papunktį, nukentėjusiajam G. S. užlaužęs dešinę ranką, už jos laikydamas, trenkė pastarajam ranka į dešinį šoną, nuvedė jį (G. S.) iki keleivių kontrolės mikroautobuso (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), į kurį įstūmė ir pasodino ant mikroautobuso grindų; važiuojant iki Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1 policijos komisariato laikė G. S. už peties, neleisdamas atsikelti; taip padarė G. S. nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus (kraujosruvas, nubrozdinimus įvairiose kūno vietose).

Nuteistieji A. T. ir A. K. kasaciniais skundais prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 22 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jiems – A. T. bei A. K. – nutraukti.

Kasaciniuose skunduose nurodyti analogiški teismų sprendimų apskundimo pagrindai ir argumentai, todėl jie atskirai nedėstomi.

Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo daugelio jų apeliacinių skundų motyvų ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nutartyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių ir surinktos medžiagos; šio teismo nutartis surašyta pažeidžiant taisykles. Kasaciniuose skunduose pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas tiesiog nurodė, jog apeliacinių skundų motyvai neturi reikšmės, yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl jų nevertina, viską yra išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ir pan. Taip teismas daugelio apeliacinių skundų motyvų neanalizavo ir dėl to pažeidė nuteistųjų teises, taip pat iš esmės pažeidė BPK 332 straipsnio nuostatas, reikalaujančias nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundai atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Kasatorių manymu, kaltinamasis aktas šioje byloje surašytas neteisingai, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, taip buvo pažeista jų teisė į gynybą, nes jai negalėjo tinkamai pasiruošti, tačiau dėl šių pažeidimų teismai nepasisakė. Kasatoriai pažymi, kad BPK 219 straipsnio nuostatos reikalauja kaltinamajame akte išdėstyti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, svarbias veikos kvalifikavimui ir kartu – baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos požymių nustatymui. Kaltinamajame akte 2014 m. spalio 10 d. buvo nurodyta, kad A. T. užtvėrė rankomis privažiavusio X maršruto autobuso duris ir paprašė G. S. ir D. A. pateikti važiavimo bilietus, pastariesiems nepateikus bilietų, A. T., pagriebęs už rankos D. A., ištempė iš autobuso ir ėmė mušti. Tačiau, pasak kasatorių, iš įvykio liudytojų parodymų matyti, kad ne A. T. ištraukė D. A. iš autobuso, o pastarasis su G. S. A. T. išmetė iš autobuso, pargriovė ir ėmė jį mušti. Be to, kaltinamajame akte nurodyta, kad, tarp A. T. ir G. S. įvykus žodiniam konfliktui, atėjęs A. K. užlaužė dešinę ranką ir su A. T. nuvedė į kontrolierių mikroautobusą, o, kaip teigia kasatoriai, iš G. S., D. A., liudytojų D. B., M. Z. bei V. T. parodymų matyti, kad kaltinimas neatitinka faktinių įvykio aplinkybių – vyko muštynės, ne žodinis konfliktas, A. T. iš autobuso buvo išmestas, pargriautas ant šaligatvio ir mušamas D. A. ir G. S.; specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad dalis kūno sužalojimų padaryti griūvant ant šaligatvio.

Kasatoriai mano, kad jų veiksmai buvo netinkamai kvalifikuoti. Jie atkreipia dėmesį į tai, kad byloje buvo nustatyta, jog 2012 m. kovo 28 d. 23 val. nukentėjusieji G. S. ir D. A. važiavo girti ir neturėjo važiavimo bilietų, t. y. įvykdė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 142 straipsnio 4 dalyje (tai patvirtina įsiteisėję administracinio teisės pažeidimo nutarimai.). Siekdami išvengti teisinės atsakomybės, D. A. ir G. S. pasipriešino kontrolieriams – valstybės tarnautojui prilygintiems asmenims, nes, paprašius pateikti važiavimo bilietus, jie išmetė kontrolierių A. T. iš autobuso, pargriovė ant šaligatvio ir sudavė smūgius. Keleivių ir bagažo vežimo taisyklėse nustatyta, kad keleivis privalo vykdyti teisėtus kontrolieriaus nurodymus; įstatymo suteiktos garantijos vykdyti kontrolieriaus pareigą. Tokios garantijos (kartu užtikrinančios pareigas atliekančio asmens saugumą) yra įtvirtintos BK 286 straipsnyje (atsakomybė už fizinio smurto panaudojimą ar grasinimą jį panaudoti viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui), 287 straipsnyje (atsakomybė, jei kaltininkas, naudodamas psichinę prievartą, grasino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui), 290 straipsnyje (atsakomybė asmeniui, kuris įžeidė savo pareigas einantį viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį). Kasaciniuose skunduose pažymima, kad BK 286 straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią veiklą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205/2008).

Kasatoriai teigia, kad pavojingas kėsinimasis prieš juos buvo prasidėjęs, jis buvo akivaizdus, realus ir pavojingas (paprašius pateikti bilietą, asmuo išmetamas iš autobuso, pargriaunamas, jam suduodami smūgiai). Kėsinimosi pavojingumą rodo ir įvykio liudytojų veiksmai: liudytoja D. B. nubėgo kviesti A. K. pagalbos, autobuso vairuotoja paspaudė garso signalą, mirksėjo šviesomis, siekdama atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta stotelėje keleiviams užpuolus kontrolierių. Kasatorių nuomone, akivaizdu, kad šiuo atveju D. A. ir G.

S. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 286 ir 290 straipsniuose, bet, nepaisant to, teismų sprendimuose visiškai nepagrįstai nurodoma, kad kontrolierių gyvybei ar sveikatai pavojaus nebuvo. Be to, agresyvus bei pavojingas aplinkiniams D. A. ir G. S. elgesys, vežant juos mikroautobusu į Vilniaus miesto 1 policijos komisariatą, ne tik patvirtina versiją, kad kasatorius A. T. buvo užpultas agresyvių ir girtų pažeidėjų, bet ir parodo, kad juos laikyti buvo būtina tam, kad apsaugotų save nuo pakartotinų smūgių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad vaizdo įraše matoma, „kaip D.

A. trenkia A. T. į veidą, vėliau, atvykus į komisariatą, D. A. vėl trenkia T. į veidą“, todėl dėl savo agresyvių ir pavojingų veiksmų uždaromas į sulaikymo kamerą. Tačiau teismai nevertino, kad bet kuris asmuo gali gintis nuo jam gresiančio ar vykdomo kėsinimosi. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad G. S. ir D. A. nustatyti nežymūs sveiktos sutrikdymai, tačiau jie buvo padaryti būtinosios ginties sąlygomis. BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal BK reikalavimus, jei jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Taip pat BK 29 straipsnyje numatyta, kad asmuo netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn už veiksmus, kuriuos jis padarė sulaikydamas nusikalstamą veiką padariusi asmenį. Kasatorių manymu, aptariamu atveju teismai nevertino nukentėjusiųjų veiksmų, įvykusio konflikto ir to, kieno iniciatyva jis pradėtas, teismų sprendimai paremti vien kaltinimui palankiais duomenimis, o kasatoriams (nuteistiesiems) svarbūs faktai buvo vienašališkai ir nepagrįstai atmetami. Dėl to, pasak kasatorių, buvo šiurkščiai pažeisti BPK reikalavimai ir jų, kaip asmenų, vykdžiusių pilietinę pareigą, teisės. Be to, tai, kad apeliacinės instancijos teismas atsisakė nagrinėti pirmiau nurodytus argumentus (vertinti nukentėjusiųjų elgesį ir jų veiksmų kvalifikaciją) yra neteisėta.

Kasaciniuose skunduose atkreipiamas dėmesys į BPK 20 straipsnio nuostatas ir teigiama, kad teismai siekė pateisinti pateiktus kaltinimus, bylos įrodymus vertino kaip „pakankamus“ remdamiesi samprotavimais, pamąstymais, tariamomis loginėmis išvadomis. Kasatorių nuomone, teismai nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų D. A., G. S. bei liudytojų K. ir I. L. parodymais (nes jie yra prieštaringi, nepatikimi) ir ignoravo („nutylėjo“) kitus svarbius ir objektyvius įrodymus – jų pačių (nuteistųjų), liudytojų V. T., D. B., M. Z. parodymus, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad konfliktas kilo dėl nusikalstamų D. A. ir G. S. veiksmų, cituojami minėtų asmenų parodymai, pateikiamas jų vertinimas, atkreipiamas dėmesys, kad nei tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo imtasi priemonių papildomai patikrinti liudytojų parodymus įvykio vietoje, nors apeliaciniam teismui buvo pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Kasatoriai teigia nesuprantantys, kodėl teismai rėmėsi vienais parodymais, o atmetė kitų liudytojų parodymus kaip nepatikimus ir taikė dvigubus standartus, suteikė pirmenybę tik daliai parodymų. Pasak kasatorių, liudytojų K. ir I. L. parodymai buvo paneigti minėtu antstolio protokolu, kur nustatyta, jog šie liudytojai, būdami tam tikru atstumu nuo įvykio vietos ir stotelėje stovint autobusui, negalėjo matyti vykusio konflikto. Apeliacinės instancijos teismas pateikto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo ir prie jo pridėtos vaizdinės medžiagos tinkamai netyrė, o nutartyje tiesiog nurodė, jog jis nepaneigia liudytojų parodymų patikimumo. Be to, šis teismas nepasisakė dėl apeliacinių skundų argumento apie tai, kad liudytojai L. tyrimo metu apklausti pažeidžiant BPK reikalavimus – vienu metu kartu dalyvavo kabinete ir turėjo galimybę iki smulkmenų suderinti savo parodymus.

Kasatoriai, pasisakydami dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, pažymi, kad BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, jei didelės žalos patyrė valstybė arba asmuo. Šiuo atveju nukentėjusiųjų patirti nežymūs sveikatos sužalojimai negali būti traktuojami kaip padarę didelės žalos, nes jie buvo padaryti valstybės tarnautojams prilygintiems asmenims (kasatoriams) ginantis nuo jų pavojingo kėsinimosi ir, be to, tariami nukentėjusieji, siekdami išvengti teisinės atsakomybes už savo padarytus teisės pažeidimus, nevykdydami teisėtų kontrolierių nurodymų, padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 286 ir 290 straipsniuose, t. y. panaudodami fizinį ir psichinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams prilygintiems ir jiems pavestas pareigas vykdžiusiems kontrolieriams.

Kasaciniuose skunduose pabrėžiama, kad piktnaudžiavimas tarnyba savo esme yra drausminis nusižengimas, o nusikalstama veika konstatuojama, jei dėl to kyla tam tikri pavojingi padariniai, padaroma didelė žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Kadangi didelės žalos požymis yra vertinamojo pobūdžio, tai reiškia, kad apie jo buvimą kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje sprendžiama atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes. Vertinant fizinę žalą atsižvelgiama į sveikatos sutrikdymo mastą, asmens patirtą skausmą, kančias, fizinės žalos padarymo pobūdį. Baudžiamoji atsakomybė, kaip kraštutinė priemonė, esant visoms sąlygoms ir galimybėms taikyti švelnesnę atsakomybės rūšį, neturi būti taikoma. Pasak kasatorių, D. A. ir G. S. veiksmai akivaizdžiai prieštarauja įstatymo saugomoms vertybėms, o jie (A. T. ir A. K.) jokios žalos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, nepadarė, teismai, dėl šių aplinkybių nepasisakė, tik apsiribojo abstrakčiomis frazėmis apie tai, kad tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu viskas yra tinkamai ištirta.

Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad tiek bylos tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apklausti policijos pareigūnai, pristatę nukentėjusiuosius į policijos skyrių. Kasatorių manymu, pareigūnų kaip liudytojų apklausa yra labai svarbi, nes jie galėtų paliudyti apie agresyvų ir neadekvatų nukentėjusiųjų, o ne jų (nuteistųjų) elgesį. Kasatoriai dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad teismai tinkamai neišnagrinėjo jų bylos bei apeliacinių skundų, nes sprendimuose nebuvo nurodyti visi motyvai ir argumentai, paaiškinantys, kodėl skundai atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Kasaciniuose skunduose pažymima ir apie BPK 305 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai bei BPK 332 straipsnyje numatytus apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui taikytinus reikalavimus, kurie, kasatorių manymu, yra pažeisti.

Atsiliepimu į abiejų nuteistųjų kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo nuteistųjų kasacinius skundus atmesti.

Prokuroro manymu, kasacinių skundų argumentai (kurie yra analogiški nuteistųjų apeliacinių skundų argumentams) dėl netinkamai įvertintų įrodymų ir padarytų neteisingų išvadų, nustatant faktines įvykio aplinkybes, yra labiau fakto nei teisės taikymo klausimai, todėl nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Atsiliepime nurodoma, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, teismai nepadarė BPK 20 straipsnio pažeidimų ir priėmė pagrįstus sprendimus. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio išvados paremtos teisiamajame posėdyje ištirtais ir šio teismo įvertintais įrodymais (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas dar kartą patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir skundžiamoje nutartyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo yra pagrįstos ir teisingos. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į kasatorių nurodytus BPK reikalavimų pažeidimus ikiteisminio tyrimo metu apklausiant liudytojus (L.) ir teigiama, kad teismai, grįsdami priimtus sprendimus, šių liudytojų parodymams neteikė pirmenybės prieš kitus bylos įrodymus, o tai dar kartą patvirtina, kad nagrinėjamu atveju BPK 20 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos.

Atsiliepime teigiama, kad apeliaciniai nuteistųjų skundai buvo išnagrinėti tinkamai, teismo nutartyje buvo atsakyta į esminius šių skundų argumentus ir nėra jokio pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas.

Pasak prokuroro, kasatorių teiginiai dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams ir dėl to pažeistos jų teisės į tinkamą gynybą taip pat nepagrįsti. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas ir šiuos skundų argumentus išsamiai išnagrinėjo, o iš bylos medžiagos matyti, kad kasatoriai viso proceso metu žinojo, kuo yra įtariami, o vėliau – kaltinami, ir turėjo galimybę tinkamai gintis nuo jiems pareikštų kaltinimų. Tai, kad kaltinime nurodytų aplinkybių buvimą jie neigia (pateikdami savo nuomonę), nereiškia, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų.

Atsiliepime prokuroras teigia, kad kasacinių skundų argumentas dėl nuteistojo A. T. veiksmų vertinimo kaip būtinosios ginties taip pat nepagrįstas. Skundžiamuose teismų sprendimuose detaliai aprašyti nuteistųjų veiksmai ir argumentuota, kodėl jie atitinka nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymius. Be to, prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas papildomai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas dėjo pastangas surinkti kuo daugiau įrodymų, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir pats pateikė išsamų bei motyvuotą byloje surinktų įrodymų vertinimą, nurodė ne tik dalies liudytojų, bet ir pačių nuteistųjų parodymų nenuoseklumą ir jų neatitikimą kitiems bylos duomenims.

Prokuroro nuomone, abiejų instancijų teismai priėmė motyvuotus sprendimus, jų naikinti nėra pagrindo.

Atsiliepimu į abiejų nuteistųjų kasacinius skundus nukentėjusysis G. S. prašo kasacinius skundus atmesti.

Nukentėjusysis teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino abu kasatorius kaltais pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, įrodymai įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, nuosprendyje padarytos išvados yra argumentuotos. Pasak nukentėjusiojo, pirmosios instancijos teismas ne tik ištyrė byloje esančius įrodymus, bet ir pats dėjo pastangas gauti kuo daugiau duomenų, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas, taip pat nepadarė esminių BPK pažeidimų, nutartyje išdėstytos išvados atitinka bylos aplinkybes ir surinktą medžiagą.

Nukentėjusiojo manymu, kasaciniuose skunduose nepagrįstai akcentuojamas klausimas dėl ikiteisminio tyrimo nepradėjimo nukentėjusiesiems ir nuteistojo A. T. pareiškimo neištyrimo, nes tai nėra šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Juolab kad A. T. dėl jo pareiškimo tyrimo nepasinaudojo įstatymo suteikta galimybe apskųsti pareigūnų veiksmus prokurorui BPK I dalies III skyriaus V skirsnyje nustatyta tvarka.

Taip pat nepagrįstai skunduose teigiama dėl netinkamo kaltinamojo akto surašymo, nes šie teiginiai grindžiami tik subjektyviu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Be to, bylos medžiaga (teismo posėdžio protokoluose užfiksuoti nuteistųjų parodymai, jų užduotų klausimų ir atsakymų turinys) patvirtina, kad kasatoriai suprato jiems pareikšto kaltinimo esmę ir tinkamai įgyvendino savo teisę į gynybą, juo labiau kad teisminio bylos nagrinėjimo metu jie buvo ginami profesionalių teisininkų advokatų.

Atsiliepime nesutinkama ir su kasacinių skundų teiginiais dėl nukentėjusiųjų veiksmų vertinimo, keliant versiją apie jų neva padarytas BK 286, 287, 290 straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas. Be to, nukentėjusysis atkreipia dėmesį į BPK 255 straipsnio nuostatas ir šioje byloje spręstą tik nuteistųjų kaltės klausimą.

Nukentėjusysis teigia, kad kasatoriai pažeidė ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20, 21 straipsnių nuostatas bei taip padarė jam (G. S.) neturtinio pobūdžio didelę žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16/2010, 2K-100/2014). Tai, kad nuteistieji tarnybos metu naudojo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius, diskreditavo valstybės tarnautojo, kuriam prilyginamas kontrolierius, vardą ir sumenkino valstybinės institucijos („S.“) autoritetą, be to tokiais veiksmais pritraukė pašalinių asmenų (liudytojai K. ir I. L.) dėmesį, į jų pastabas dėl netinkamo elgesio niekaip nesureagavo. Atsiliepime teigiama, kad teismas teisingai vertino nuteistųjų veiksmus kaip pakankami agresyvius (apie matytą įvykį liudytojas net nusprendė pranešti policijai).

Atsiliepimu į abiejų nuteistųjų kasacinius skundus nukentėjusiojo D. A. įgaliotasis atstovas advokatas Paulius Jablonskas prašo kasacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiojo atstovas teigia, kad kasacinių skundų argumentai dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto yra nepagrįsti ir atmestini, o nagrinėjamoje byloje nebuvo pažeisti BPK 256 straipsnio reikalavimai.

Pasak nukentėjusiojo atstovo, taip pat nepagrįsti kasatorių teiginiai dėl netinkamo jų veiksmų kvalifikavimo, teisiškai neįvertintų nukentėjusiųjų veiksmų pagal BK 286, 287 ir (ar) 290 straipsnius. Atstovas pažymi, kad tokie teiginiai prieštarauja BPK 255 straipsnio nuostatoms, be to, kasaciniuose skunduose nurodyta veika, numatyta BK 290 straipsnio 1 dalyje, nuo 2016 m. balandžio 1 d. yra dekriminalizuota.

Atsiliepime teigiama, kad nuteistųjų argumentai dėl būtinosios ginties sąlygų buvimo taip pat nepagrįsti, o apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu pasisakė teisingai.

Kasaciniuose skunduose neteisingai teigiama, kad nukentėjusysis D. A. neva neturėjo važiavimo bilieto ir buvo nubaustas administracine tvarka, nes jis turėjo galiojantį elektroninį bilietą, kurio niekas nepaprašė pateikti. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-1-270/2016 buvo patenkintas D. A. skundas ir, panaikinus nutarimą, kuriuo jam buvo skirta bauda pagal ATPK 142 straipsnio 4 dalį, ši byla nutraukta.

Nukentėjusiojo atstovo manymu, kasacinių skundų teiginiai, kad teismai netinkamai vertino liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymus ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, yra nepagrįsti. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai tinkamai įvertino visus įrodymus, motyvuotai pasisakė, kodėl vienus iš jų atmeta, o kitais vadovaujasi, ir padarė pagrįstas išvadas dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties pažymių buvimo abiejų nuteistųjų veiksmuose. Atsiliepime teigiama ir tai, kad kasacinių skundų argumentai, jog nukentėjusiesiems padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai ir turto sugadinimai nesudaro didelės žalos požymio (BK 228 straipsnis), yra nepagrįsti ir prieštarauja teismų praktikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-P-1/2014).

Nuteistųjų A. T. ir A. K. kasaciniai skundai atmestini. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai nepagrįsti.

Dėl įrodymų vertinimo ir apeliacinio bylos išnagrinėjimo

Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad juose nurodyti pagrindiniai argumentai dėl BPK normų (BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies) pažeidimų liečia įrodymų vertinimą ir teismų priimtų nuosprendžio ir nutarties pagrindimą. Pažymėtina, kad didžioji dalis kasacinių skundų teiginių yra apie tai, jog nuteistieji tiesiog nesutinka su teismų išvadomis dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių įrodytumo, tačiau tai nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribos yra priimtų nuosprendžių ir nutarčių, dėl kurių paduotas skundas, patikrinimas teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Taigi, teisėjų kolegija nagrinėja nuteistųjų kasacinius skundus dėl teismų sprendimų pagrįstumo tiek, kiek juose nurodyti argumentai susiję su esminiais BPK taikymo pažeidimais, galėjusiais suvaržyti įstatymų garantuotas nuteistųjų teises ir (ar) sukliudyti teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalis). Šis teismas padarė išvadas, kad A. T. ir A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės yra įrodytos. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą pagal nuteistųjų A. T. ir A. K. apeliacinius skundus, dar kartą įvertino bylos įrodymus ir pateikė šiuo klausimu išsamias išvadas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, šio teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų faktinių aplinkybių, kurias ginčija nuteistieji, buvimo, taip pat ir dėl to, kad smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius D.

A. ir G. S. jie padarė nesant būtinosios ginties situacijos. Apeliacinės instancijos teismas vertino tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, iš jų ir nurodytus kasaciniuose skunduose; taigi išnagrinėjo visus duomenis, galinčius patvirtinti arba paneigti aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam kasatorių baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Be kita ko, teismas rėmėsi specialisto išvadomis Nr. G 762/12(01) ir G 763/12 (01), teismo medicinos ekspertės paaiškinimais apie tai, kad nukentėjusiesiems D.

A. ir G. S. įvykio metu buvo padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai suabejojo kasatorių minimo antstolio surašyto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, kuris nėra informatyvus, įrodomąja reikšme, be to, dar kartą apklausęs liudytoją K. L. pašalino abejones dėl šio liudytojo parodymų patikimumo. Iš bylos medžiagos (apklausų protokolų) matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojai K. L. ir I. L. (buvusi P.), kurių parodymų gavimo teisėtumu abejojama kasaciniuose skunduose, buvo apklausti laikantis BPK V skyriaus pirmojo skirsnio ir 179, 183 straipsnių reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas šiuos liudytojus apklausė teisiamajame posėdyje laikydamasis BPK 264, 279 straipsniuose nustatytos tvarkos, be to apklausė ir ikiteisminio tyrimo pareigūną (tyrėją) G. G., atlikusį minėtų liudytojų apklausą ikiteisminio tyrimo metu. Taigi visi duomenys, kuriuos teismai laikė įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis), buvo tiesiogiai ištirti ir patikrinti teismų posėdžiuose, jie atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, bylos įrodymai įvertinti taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, t. y. pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl apkaltinamasis nuosprendis pripažįstamas teisingu, o A. T. ir A. K. apeliaciniai skundai atmetami. Be to, šio teismo priimtoje nutartyje išsamiai bei motyvuotai atsakyta į visus esminius nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus tiek dėl veikų įrodytumo, tiek dėl nustatytų faktų teisinio vertinimo, paaiškinta, kodėl jie atmetami, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo iš esmės pažeistos BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatos; vien tai, kad teismas nepritarė nuteistųjų A. T. ir A. K. apeliaciniuose skunduose išdėstytiems argumentams ir nepatenkino jų prašymų, savaime nereiškia teisės pažeidimo.

Dėl kaltinamojo akto

Kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad buvo pažeistos BPK 219 straipsnio nuostatos. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs BPK 234 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių ir kliūčių nagrinėti bylą teisme, 2014 m. lapkričio 14 d. nutartimi perdavė šią bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šiame posėdyje, įvykusiame 2014 m. gruodžio 19 d., nuteistieji A. T. ir A. K. nurodė suprantantys kuo yra kaltinami. Vėliau teisminio nagrinėjimo metu BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka priimtas prokuroro prašymas dėl kaltinimo pakeitimo, kuriame nurodyta aplinkybė, kad A. T. ir A. K. viršijo įgaliojimus; po kaltinimo pakeitimo teismas tenkino nuteistųjų ir jų gynėjų prašymą pasiruošti gynybai. Teisiamojo posėdžio, įvykusio 2015 m. balandžio 27 d., metu nuteistieji (susipažinę su pakeistu kaltinimu) jokių prašymų papildyti surinktą bylos medžiagą nepareiškė. Iš kaltinime aprašytos nusikalstamos veikos (už kurią ir nuteisti A. T. ir A. K.) matyti, kad jame nurodytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės (vieta, laikas, būdas, padariniai), t. y. visos faktinės aplinkybės, svarbios veikos kvalifikavimui ir kartu – baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos požymių nustatymui. Tai reiškia, kad kaltinimas atitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto nuostatas. Kasatoriai, teigdami apie kaltinamojo akto trūkumus, iš tiesų nurodo ne BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų pažeidimą, o tiesiog neigia kaltinime nurodytų ir teismų pripažintų įrodytomis (nustatytomis) aplinkybių buvimą. Be to, kasatorių teiginys, esą jie negalėjo tinkamai gintis nuo kaltinimo, yra deklaratyvus, prieštarauja bylos medžiagai, iš kurios matyti, kad kasatorių teisė į gynybą (BPK 10 straipsnis) buvo užtikrinta ir įgyvendinta.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

Kasatoriai A. T. ir A. K. teigia, kad jų veikoms negalėjo būti taikomas BK 228 straipsnis, ir nurodo, jog patys nukentėjusieji D. A. ir G. S. elgėsi netinkamai, nes nevykdė jų, kaip kontrolierių, nurodymų – nepateikė važiavimo viešuoju transportu bilietų, negana to – norėdami išvengti kontrolės, išsiveržė iš sustojusio mikroautobuso, priešindamiesi sulaikymui patys elgėsi agresyviai, ėmė muštis ir pan. Pasak kasatorių, jie buvo priversti gintis nuo tokių nukentėjusiųjų veiksmų, o šiems nustatyti nežymūs sveikatos sutrikdymai padaryti būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 straipsnio 2 dalis), todėl jie (A. T. ir A. K.) pagal BK neatsako. Be to, kasatoriai teigia, kad nebuvo BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių.

Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsakomybė už valstybės tarnautojui prilyginto asmens įgaliojimų viršijimą A. T. ir A. K. – SĮ „S.“ kontrolieriams – taikyta dėl to, kad jie pažeidė pareiginių nuostatų reikalavimus ir, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus, atvirai demonstruodami jų negerbimą, prieš tikrinamus asmenis – viešuoju transportu važiavusius keleivius – naudojo fizinį smurtą, pasireiškusį smūgių sudavimu, kitokiu jėgos panaudojimu (tempiant iš autobuso, pargriaunat ir pan.). Pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes susidariusioje situacijoje nuteistieji neveikė būtinosios ginties sąlygomis; vykdydami kontrolierių pareigas jie ėmėsi tikrinti, ar važiuojantys viešojo transporto priemone asmenys šią paslaugą yra apmokėję; kai D.

A. ir G. S. tokios kontrolės pabandė išvengti, išlipti (pabėgti) iš autobuso, tarp jų (kontrolierių ir keleivių) kilo konfliktas, susistumdymas, pasibaigęs fizinio smurto prieš kontrolieriams pasipriešinusius nukentėjusiuosius panaudojimu. Pažymėtina, kad iš pripažintų įrodytomis veikos padarymo aplinkybių (aprašytų teismų sprendimuose) matyti, jog A. T. ir A. K. atliko aktyvius veiksmus, kurie nepriklausė jų kompetencijai ir yra neleistini. Fizinio smurto veiksmai, kad ir siekiant atlikti suteiktus įgaliojimus – šiuo atveju – patikrinti keleivių dokumentus, bilietus, surašyti tikėtiniems pažeidėjams administracinio teisės pažeidimo protokolus, laikytini nepateisinamais, nepaisant to, kad tikrinami asmenys tam priešinosi.

Kontrolierių įgaliojimų apimtis reglamentuota pareiginėse nuostatose, kuriose, be kita ko, nurodyta, kokie kontrolieriaus veiksmai neleistini, kas draudžiama. BK 228 straipsnio 1 dalies prasme įgaliojimų viršijimas yra, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo jam teisės aktais suteiktų įgaliojimų ribas peržengia atlikdamas veiksmus, nepriklausančius jo kompetencijai, ar kurie yra uždrausti ir pan. Taigi, nagrinėjamu atveju nuteistieji atliko jų kompetencijai nepriklausančius ir pareiginėse nuostatose draudžiamus veiksmus, o tai reiškia – neteisėtus veiksmus.

Pažymėtina ir tai, kad piktnaudžiavimo tarnyba (nagrinėjamu atveju – pasireiškusio įgaliojimų viršijimu) esmė yra toks valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikimas (ar neveikimas), kuris priešingas tarnybos interesams, jos veiklos principams ir turiniui. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad A. T. ir A. K. veikė neteisėtai, viršydami savo įgaliojimus.

Taikant BK 228 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti pavojingų padarinių buvimą. Šis požymis – didelė žala valstybei, fiziniam asmeniui (ar kitiems straipsnio dispozicijoje nurodytiems asmenims) – suprantamas kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, fizinio asmens (ar kitų asmenų) turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (žalos pobūdį, pažeistų interesų svarbą ir kt.). Nagrinėjamoje byloje konstatuojant didelę žalą šio požymio nustatymui svarbios aplinkybės teismų sprendimuose yra išanalizuotos ir įvertintos. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, be kita ko, pagrįstai nurodė, kad nuteistieji, naudodami smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius, kurie dėl to patyrė nežymius sveikatos sutrikdymus, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus teises ir laisves ir savo tyčiniais veiksmais, atliktais kitų, pašalinių asmenų akivaizdoje, diskreditavo kontrolieriaus, prilyginto valstybės tarnautojui, vardą, sumenkino valstybės institucijos, kurioje dirbo, autoritetą, taigi padarė didelę žalą valstybei.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 228 straipsnio 1 dalis – A. T. ir A. K. veikai taikytas tinkamai. Teisinio pagrindo bylą nutraukti, kaip to prašo kasatoriai, nėra.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų pakeisti ar naikinti skundžiamus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, jie pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų A. T. ir A. K. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Tomas Šeškauskas

Dalia Bajerčiūtė