2023-10-11 Nr. AB-17965-3-61-3-05031-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1315-442/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05031-2021-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. (8.1) DV_S-87569 „Dėl prašymo atleisti nuo mokestinių prievolių“ (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. (9.8E) I-8616 „Dėl A. S. skolos nepripažinimo beviltiška“ (toliau – ir VSDFV sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą atleisti jį nuo mokestinių prievolių (toliau – ir Prašymas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė šiuos argumentus:

2.1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-9769-868/2021 pareiškėjui nustatyta rūpyba, jo rūpintoja paskirta sutuoktinė I. S.. Pareiškėjui rūpyba reikalinga dėl to, kad jis nuo 2020 m. birželio mėnesio yra neįgalus, jam nustatytas netektas darbingumas ir 20 procentų darbingumo lygis. Pareiškėjas nuo 2020 m. birželio iki 2020 m. lapkričio mėnesio praleido gydymo įstaigų stacionaruose, kur jam buvo atliktos kelios (duomenys neskelbtini) operacijos, taikytas gydymas slaugoje, skirtos reabilitacijos. Visą šį laikotarpį pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Teismo nutartimi pareiškėjui nustačius rūpybą, o sutuoktinę paskyrus rūpintoja, ji inicijavo Gyventojų pajamų deklaracijos (toliau – ir GPM deklaracija) pateikimą pareiškėjo vardu, kurią pateikus paaiškėjo, kad jis turi mokestinių prievolių Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) ir VSDFV.

2.2. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas ilgą laiką praleido (duomenys neskelbtini) ir prarado bet kokias galimybes dirbti iki tol dirbtą programuotojo darbą ir vienintelės jo gaunamos pajamos buvo nedarbingumo ir kitos socialinės išmokos, jis neturėjo ir neturi jokių galimybių vykdyti mokestinių prievolių, pareiškėjo rūpintoja jo vardu kreipėsi į VMI ir VSDFV dėl mokestinių prievolių pripažinimo beviltiškomis. VMI pareiškėjo prašymą tenkino, o VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu ir VSDFV sprendimu analogiškas pareiškėjo prašymas atleisti nuo mokestinių prievolių VSDFV vykdymo buvo atmestas.

2.3. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo priimdami sprendimus tinkamai neįvertino pareiškėjo argumentų ir faktinės situacijos. Pareiškėjas 2020 m. birželio mėnesį autoįvykio metu buvo sunkiai sužalotas, (duomenys neskelbtini), kurie turi ir ateityje turės didžiulę įtaką jo sveikatos būklei. Dėl šio autoįvykio yra iškelta ir Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-2563-1100/2021, kurioje pareiškėjas yra pripažintas nukentėjusiuoju. Po autoįvykio praėjo pusantrų metų, tačiau pareiškėjo sveikata išlieka bloga – jis nuolat lankosi pas medikus, nepertraukiamai naudojasi reabilitologų, kineziterapeutų ir kitų medikų paslaugomis, (duomenys neskelbtini), dėl ko neturi jokių galimybių dirbti ir gauti pajamų. Siekiant, kad pareiškėjas bent iš dalies atgautų regėjimą, jam yra reikalinga sudėtinga (duomenys neskelbtini), kuri gali būti atliekama tik Šveicarijoje, tačiau reikalingos operacijai sumos jis ir jo šeima neturi, todėl, įkūrus paramos fondą, viešai renka lėšas, būtinas operacijos atlikimui. Šiuo atveju egzistuoja faktinės aplinkybės, leidžiančios atleisti pareiškėją nuo mokestinių prievolių VSDFV vykdymo, jas pripažįstant beviltiškomis.

3. Atsiliepime į skundą atsakovas prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą nurodė šiuos argumentus:

4.1. Draudėjo skola gali būti pripažinta beviltiška, jeigu atitinka visas sąlygas, numatytas VSDFV direktoriaus 2014 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-427 patvirtintų Draudėjų skolų valstybinio socialinio draudimo fondui pripažinimo beviltiškomis ir jų nurašymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (redakcija, galiojusi iki 2021 m. gruodžio 31 d.) 9 punkte, taip pat į Taisyklių 101 punkte įtvirtintą draudėjo skolos pripažinimo beviltiška išieškojimo senaties terminą. Į Valstybinio socialinio draudimo fondą (toliau – ir Fondas) nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Teisė priverstinai išieškoti įmokas ir delspinigius atsiranda nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos ir delspinigiai turėjo būti sumokėti. Priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas bei delspinigius atsiradimo dienos.

4.2. Individualią veiklą vykdantis pareiškėjas VSDF biudžetui 2022 m. sausio 31 d. yra skolingas 9 011,93 Eur: 6 619,44 Eur valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų ir 2 392,49 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų. Paskutinį kartą VSD ir PSD įmokos pareiškėjui, kaip asmeniui, vykdančiam individualią veiklą, priskaičiuotos 2021 m. gegužės mėnesį, deklaravus jo gautas pajamas už praėjusius metus.

4.3. Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 21 d. pateikė atsakovui pakartotinį ir patikslintą prašymą dėl atleidimo nuo mokestinių prievolių, nurodydamas, kad neturi jokio turto, taip pat nei teorinių, nei praktinių galimybių dirbti, jam nuolat reikalinga kitų asmenų slauga, priežiūra ir pagalba, ateityje nėra pagrindo manyti, kad galės vykdyti mokestines prievoles. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir įvertinęs visas aplinkybes atsakovas 2021 m. rugsėjo 28 d. priėmė VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą, kuriuo netenkino prašymo, nes šis neatitiko Taisyklių 9 punkte nustatytų visų būtinų sąlygų. Šiuo atveju nėra praėję 5 metai, kai paskutinį kartą buvo priskaičiuotos VSD įmokos.

4.4. VSDFV ir jos teritoriniai skyriai yra viešojo administravimo institucijos, kurios, atlikdamos Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų pavestas funkcijas, turi vadovautis galiojančiais, jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir juos vykdyti. VSDFV Vilniaus skyrius tinkamai pritaikė ginčui aktualias galiojančias Taisyklių 4, 9 ir 101 punktų nuostatas.

5. Atsiliepime į skundą trečiasis suinteresuotas asmuo prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. VSDFV atsiliepime į skundą nurodė, jog paskutinį kartą VSD ir PSD įmokos pareiškėjui, kaip individualią veiklą vykdančiam asmeniui, buvo priskaičiuotos 2021 m., kai buvo pateikta GPM deklaracija už 2020 m., taigi nuo paskutinį kartą pareiškėjui priskaičiuotų minėtų įmokų nėra praėję 5 metai ir nėra tenkinama viena iš Taisyklių 9 punkte numatytų sąlygų, todėl pareiškėjo VSD ir PSD įmokų skola pagrįstai nebuvo pripažinta beviltiška.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo ir VSDFV sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) Vilniaus I teritorinio skyriaus 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. STS-4599 nuo 2020 m. lapkričio 13 d. iki 2022 m. lapkričio 12 d. yra nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Pagal NDNT 2020 m. lapkričio 23 d. pažymą Nr. 3341 pareiškėjui nuo 2020 m. lapkričio 13 d. iki 2022 m. lapkričio 12 d. nustatytas 20 procentų darbingumo lygis (netektas darbingumas 80 procentų).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eYT-9769-868/2021 pareiškėjui nustatyta rūpyba, jo rūpintoja paskirta sutuoktinė I. S.. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. I-2563-1100/2021 nukentėjusysis pareiškėjas yra pripažintas civiliniu ieškovu. Pareiškėjas, kaip asmuo vykdantis individualią veiklą, su 2021 m. rugsėjo 21 d. prašymu kreipėsi į VSDFV, prašydamas jo mokestines prievoles VSDFV pripažinti beviltiškomis ir nuo šių prievolių atleisti.

Nurodė, kad 2020 m. birželio mėnesį autoįvykio metu buvo sunkiai sužalota jo sveikata, ko pasėkoje jam buvo nustatytas 20 procentų darbingumo lygis, specialios nuolatinės slaugos poreikis, išduotas neįgaliojo pažymėjimas, nustatyta rūpyba, vienintelės jo gaunamos pajamos yra neįgalumo išmoka bei tikslinė kompensacija, kurių nepakanka kasdienių ir būtiniausių poreikių tenkinimui. Pažymėjo, kad neturi jokio turto ir jokių galimybių dirbti, jam nuolat reikalinga kitų asmenų slauga, priežiūra ir pagalba, todėl jis neturi ir ateityje neturės galimybių vykdyti mokestines prievoles.

VSDFV Vilniaus skyrius, išnagrinėjęs Prašymą, VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, nurodė, kad pareiškėjo, kaip asmens vykdančio individualią veiklą, įsiskolinimas 2021 m. rugsėjo 27 d. yra 9 011,93 Eur (6 619,44 Eur VSD įmokų ir 2 392,49 Eur PSD įmokų) ir informavo, kad pagal Taisyklių 4.3 punkto nuostatas, neturi teisinio pagrindo pripažinti skolą beviltiška, nes nėra praėję 5 metai, kai paskutinį kartą buvo priskaičiuotos įmokos. Atsakovas sprendime paaiškino pareiškėjui apie jo teisę kreiptis į VSDFV teritorinį skyrių su prašymu atidėti socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimą dalimis.

Pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą apskundė VSDFV, kuri VSDFV sprendimu skundo netenkino.

10. Teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 19 straipsnio 7 ir 9 punktais, 32 straipsnio 2 dalies 9 punktu (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) ir Taisyklių 4, 9 ir 101 punktais (redakcija, galiojusia nuo 2018 m. birželio 12 d. iki 2022 m. sausio 1 d.).

11. Teismas nurodė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo, kaip fizinio asmens, ekonominė (socialinė) padėtis Taisyklių 4.3 papunkčio prasme yra sunki, taip pat ir dėl to, kad paskutinį kartą VSD ir PSD įmokos, jam, kaip asmeniui, vykdančiam individualią veiklą, buvo priskaičiuotos 2021 m. gegužės mėnesį. Taisyklių 9 punkte yra įtvirtintos kumuliatyvios sąlygos, kurioms esant pagal Taisyklių 4.3 papunktį draudėjo (šiuo atveju – pareiškėjo) skolą Fondui galima pripažinti beviltiška. Viena iš šių sąlygų yra apibrėžta 9.1. papunktyje, kuriame nustatyta, kad skola Fondui gali būti pripažinta beviltiška, kai yra praėję 5 metai nuo tada, kai buvo paskutinį kartą priskaičiuotos VSD įmokos. Pareiškėjas skunde neginčijo, jo atstovas teismo posėdyje pripažino, kad paskutinį kartą VSD ir PSD įmokos pareiškėjui, kaip asmeniui, vykdančiam individualią veiklą, buvo priskaičiuotos 2021 m. gegužės mėnesį, t. y. Prašymo pateikimo metu nebuvo praėję 5 metai nuo tada, kai buvo paskutinį kartą priskaičiuotos VSD įmokos.

12. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, siekdamas, jog jo skola Fondui būtų pripažinta beviltiška, neatitiko vienos iš būtinųjų sąlygų, kurioms esant jo Prašymas galėjo būti tenkintas. Teismas padarė išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas ir VSDFV sprendimas priimti tinkamai nustačius faktines aplinkybes, teisingai aiškinant ir taikant aktualias teisės normas, yra pagrįsti ir teisėti, todėl nėra teisinio pagrindo juos naikinti. Netenkinant skundo reikalavimų dėl VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų panaikinimo, netenkintas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus, t. y iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą.

III. 13. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

14. Apeliaciniame skunde nurodo, jog formalus teisės akto nuostatos taikymas neatitinka jo teisių ir teisėtų interesų. Pareiškėjas, remdamasis VSDĮ 19 straipsnio 7 ir 9 punktais, 32 straipsnio 2 dalies 9 punktu ir Taisyklių 4 punktu, akcentuoja, kad teismas netinkamai įvertino teisinį reglamentavimą pareiškėjo teisių kontekste.

15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime pažymi, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nepažeidžia pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino byloje surinktus įrodymus, atsakė į esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neprieštarauja, jog jam paskutinį kartą VSD ir PSD įmokos buvo priskaičiuotos 2021 m. gegužės mėnesį, jog prašymo pateikimo metu nebuvo praėję 5 metai nuo tada, kai paskutinį kartą buvo priskaičiuotos įmokos.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

VSDFV atsiliepime akcentuoja, jog paskutinį kartą VSD ir PSD įmokos pareiškėjui, kaip individualią veiklą vykdančiam asmeniui, buvo priskaičiuotos 2021 m., kai buvo pateikta GPM deklaracija už 2020 m. Nuo tada, kai pareiškėjui buvo paskutinį kartą priskaičiuotos VSD ir PSD įmokos, nėra praėję 5 metai, ir nėra tenkinama viena iš Taisyklių 9 punkte numatytų sąlygų. Todėl pareiškėjo VSD ir PSD įmokų skola pagrįstai nebuvo pripažinta beviltiška. Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčijame sprendime detaliai išdėstė motyvus ir nurodė teisės aktų nuostatas, kuriomis remiantis pareiškėjui nebuvo atidėtas įmokų įsiskolinimo sumokėjimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. (8.1) DV_S-87569 „Dėl prašymo atleisti nuo mokestinių prievolių“ ir VSDFV 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. (9.8E) I-8616 „Dėl A. S. skolos nepripažinimo beviltiška“ teisėtumo ir pagrįstumo.

19. ABTĮ 140 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

20. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės yra išdėstytos šios nutarties 9 punkte. Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde sutinka, kad ginčijami administraciniai sprendimai formaliai atitinka aukštesnę galią turinčių teisės aktų nuostatas, kuriomis vadovaujantis viešojo administravimo subjektai priėmė minėtus administracinius aktus. Pareiškėjas tik pažymi, jog formalus teisės aktų reikalavimų taikymas neatitinka jo teisių ir teisėtų interesų, o pirmosios instancijos netinkamai įvertino teisinį reglamentavimą pareiškėjo teisių kontekste.

22. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, vadovaujasi įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais; nepiktnaudžiavimo valdžia principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų teisės aktų nustatyta, tikslų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 4 ir 8 p.).

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu (turi remtis įstatymu ir atitikti jo reikalavimus), viešojo administravimo subjektų veikla turi būti vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją (lotynų kalba – ultra vires), pripažįstami neteisėtais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I1-2/2006; 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2008; 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010). Akcentuotina, kad viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, todėl plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-1052/2007). Viešojo administravimo subjektui galioja administracinės teisės principas, nustatantis, jog viešojo administravimo subjektui leidžiama tiek, kiek nustato įstatymas. Šis imperatyvas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos teisės peržengti jam nustatytos kompetencijos ribas ar veikti tokiu būdu, kokio nenumato teisės aktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2853/2012).

24. Ginčo teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai nesuteikia atsakovui diskrecijos pripažinti socialinio draudimo įmokų, delspinigių, baudų ir palūkanų skolas beviltiškomis, nesant visų teisės aktuose įtvirtintų būtinųjų sąlygų. Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad ginčijami administraciniai sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

25. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamus administracinius sprendimus, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą.

26. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys