2022-06-22 Nr. AB-16836-3-62-3-03349-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2899-654/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03349-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. O. M. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. O. M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. O. M. M. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2021 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 21S34367 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr.6K-1993 (toliau - ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini). Lietuvoje pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį, tačiau Migracijos departamentas prieglobstį suteikti atsisakė.

2.2. Nesutiko su atsakovo priimtu Sprendimu, teigė, kad Migracijos departamento tyrimas atliktas atmestinai, paviršutiniškai, neįvertinus objektyvios kilmės šalies situacijos ir individualių jo nurodytų aplinkybių. Jo gyvybei ir sveikatai kilo reali grėsmė, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga.

3. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti šiais motyvais:

3.1. Pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo istorija dėl pasakojimo trūkumų nelaikytina patikimu įrodymu, o jo įžvelgiama grėsmė yra hipotetinio pobūdžio. Paprašius patikslinti, (duomenys neskelbtini), to nurodyti negalėjo. Tyrimo metu nebuvo pagrįsta, kad pareiškėjo įvardinta grėsmė būtų siejama su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tiktai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Nenustačius priežastinio ryšio tarp persekiojimo ir minėtų „konvencinių“ priežasčių, kas yra būtinoji pabėgėlio statuso taikymo nuostata, pareiškėjo nurodyti motyvai nesudaro pagrindo suteikti jam pabėgėlio statusą.

3.2. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali ir individuali persekiojimo grėsmė. Nenustatyta, kad kilmės valstybėje kiltų grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

3.3. Įvertinęs pareiškėjo individualias savybes ir tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nebuvo nustatyta, atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 4. Regionų apygardos administracinis teismo Panevėžio rūmai 2022 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo S. O. M. M. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 21S34367 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus – sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 2 metų ir C.SIS II perspėjimo terminą nuo 3 iki 2 metų. Atitinkamai pakeista ir Komisijos sprendimo dalis. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pasakojo, jog (duomenys neskelbtini).

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė teismų praktiką ir teisės aktų nuostatas, kuriomis grindė savo sprendimą. Teismas rėmėsi bylai aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konvencija, Įstatymu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas). Teismas taip pat įvertino atsakovo surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę.

7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo pasakojimui pagrįsti nepateikė jokių įrodymų – (duomenys neskelbtini).

8. Teismas pažymėjo, kad vien tik prieglobsčio prašytojo istorija apie tariamus grasinimus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Pareiškėjo pasakojimą pripažinus nepatikimu, pareiškėjas nepateikė jokių kitų įrodymų, kad jam buvo kilusi reali grėsmė būti nužudytam. Migracijos departamento surinkta informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai.

9. Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau - ir EPPB) 2021 metų ataskaitoje nurodyta, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Ataskaitoje nurodyta, jog įvairiuose (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Be to, nėra pagrindo jį priskirti prie kurių nors iš EPPB nurodytų grupių, susiduriančių su padidinta persekiojimo rizika.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje yra hipotetinio pobūdžio, ji nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjo nurodyta baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualių aplinkybių, padidinančių tokią grėsmės riziką, nenustatyta. Todėl ginčijamu Sprendimu pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose.

11. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė padarytam pažeidimui. Teismas atsižvelgė į tai, kad iš byloje surinktų įrodymų nenustatyta, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Remiantis šiais argumentais terminas sutrumpintas iki 2 metų, taip pat sutrumpintas ir C. SIS II perspėjimo terminas.

III. 12. Pareiškėjas S. O. M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus. Prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje jis nurodė konkrečias aplinkybes, jog jam realiai grėsė persekiojimo ir/ar susidorojimo pavojus. Jo kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).

14. Pareiškėjas priskirtinas padidintos rizikos grupei, kaip (duomenys neskelbtini).

15. Atsakovas rėmėsi EPPB ataskaita ir nurodė, kad 2021 metų EPPB ataskaitoje nurodyta, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Iš esmės EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio. Be to, apibendrintoji informacija yra iki 2020 metų spalio mėnesio, taigi, vienerių metų senumo. Atsižvelgiant į tai, atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius nėra pagrindo atsakovo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto.

16. Pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Atsiliepime motyvuoja, kad tyrimo metu nenustatyta, o ir pareiškėjas nenurodė, kokios realios grėsmės jam gresia kilmės valstybėje. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

21. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

22. Teisėjų kolegija nenustatė kokių nors aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

V. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Apeliaciniame skunde teigiama, kad (duomenys neskelbtini).

25. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

26. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis nustato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, kad yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

27. Svarstant šį argumentą reikšminga, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, jog viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, egzistuoja „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1631/2008 ir 2015 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2565-662/2015 ir kt.). „Visiškai pagrįstos baimės“ buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prieglobsčio prašančio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, sąvoka „baimė“ yra siejama su dvasine būsena ir subjektyvia būkle, todėl minėta sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-879/2011 ir 2015 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1430-822/2015). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015 ir 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

28. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, prieglobsčio bylose siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

29. Vertinant pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes nustatyta, kad jo pasakojimas nepasižymėjo nuoseklumu, o pasakojimo detalės yra prieštaringos. Pareiškėjas savo pasakojimui pagrįsti nepateikė jokių įrodymų – (duomenys neskelbtini).

30. Susipažinus su pareiškėjo pasakojimo transkripcija matyti, kad jis viena vertus teigė, kad (duomenys neskelbtini), tačiau vėliau nurodė, kad jis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini). Visi šie duomenys, kaip teisingai konstatuota skundžiamuose sprendimuose, kelia abejonių pareiškėjo pasakojimo teisingumu. Viena vertus, pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini). Be to, mažai tikėtina, kad pareiškėjas neturėtų visiškai jokių įrodymų dėl (duomenys neskelbtini).

31. Vertinant pareiškėjo nurodytos informacijos pagrįstumą bei jo individualią situaciją teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, (duomenys neskelbtini), jose net nesvarstė pasilikti, prieglobsčio suteikimo galimybe jose nesidomėjo, pats savo noru nusprendė neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išadai, kad šios aplinkybės patvirtina, jog tikrasis pareiškėjo kelionės tikslas nėra pasislėpti nuo jam kylančios grėsmės (duomenys neskelbtini).

32. Kartu su individualia pareiškėjo situacija buvo įvertinta ir padėtis pareiškėjo kilmės valstybėje. Nustatyta, kad Europos prieglobsčio paramos biuro 2021 m. ataskaitoje nurodyta, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Ataskaitoje nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Be to, nėra pagrindo pareiškėją priskirti prie kurių nors iš EPPB nurodytų grupių, susiduriančių su padidinta persekiojimo rizika.

33. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo nurodyta baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje yra hipotetinio pobūdžio, ji nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjo nurodyta baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualių aplinkybių, padidinančių tokią grėsmės riziką, nenustatyta. Todėl ginčijamu Sprendimu pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose.

34. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad atsakovas turėjo surinkti naujausią ir aktualiausią kilmės valstybės informaciją ir individualiai įvertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei susiklosčiusią situaciją.

35. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, kurios turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi ir nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

36. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, įsigaliojusi 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

37. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

38. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

39. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu ir tai, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą;

b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą;

c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;

d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala;

e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 straipsnio 3 dalies a–e punktai). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;

b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;

c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju;

d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 straipsnio 5 dalies a–e punktai). Iš esmės analogiško pobūdžio nuostatos buvo įtvirtintos iki 2013 m. gruodžio 21 d. galiojusios 2009 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ 4 straipsnyje.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie jo individualią situaciją. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentus, informaciją apie kilmės valstybę. Susipažinus su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta informacija matyti, kad ji nepaneigia atsakovo padarytų išvadų, yra bendro pobūdžio ir nėra naujesnė nei atsakovo rinkta ir vertinta informacija.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. O. M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė