2018-03-28 Nr. AB-6610-3-64-3-00343-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1979-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00343-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ramutės Ruškytės ir Sirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 3–5), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. iki 2011 m. liepos 23 d., pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų. Laikomas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu (b. l. 10–16) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senatį.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, o pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs senaties terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie tariamą jo teisių pažeidimą, nepagrįstai ilgai, manydamas, kad jo teisės pažeistos, negynė savo teisėtų interesų. Ieškinio senaties pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu (b. l. 41–43) pareiškėjo Ž. R. skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių TI per laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. iki 2011 m. liepos 23 d. jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas.

7. Teismas byloje esančių dokumentų pagrindu nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. iki 2011 m. liepos 28 d.

8. Teismas nurodė, kad sprendžiant, ar atsakovo neveikimas (pozityvios pareigos nevykdymas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta.

9. Teismas nurodė, kad CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

10. Teismas, atsižvelgęs į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. iki 2011 m. liepos 28 d., įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatavo, jog pareiškėjas apie galimus savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Kadangi iš Šiaulių TI pareiškėjas išvyko 2011 m. liepos 28 d., todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2017 m. kovo 15 d. (pagal spaudą ant voko), teismas sprendė, jog pareiškėjas visą jo laikymo Šiaulių TI laikotarpį 2010–2011 metais žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi praėjus beveik šešiems metams po išvykimo iš Šiaulių TI, todėl praleido 3 metų senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

11. Teismas nurodė, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl teismas rėmėsi LVAT praktika, kurioje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

12. Teismas pažymėjo, kad pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Aplinkybę, kad priežastys, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, yra tokios svarbios, jog sudaro pagrindą šį terminą atnaujinti, turi įrodyti šalis, kuri praleido terminą kreiptis į teismą ir siekia teisių apsaugos po senaties termino pabaigos arba tokia aplinkybė turi būti nustatyta teismo.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė atnaujinti praleistą terminą, nurodydamas, kad Šiaulių TI nebuvo supažindintas su laikymo sąlygų normomis, neturi teisinio išsilavinimo, todėl negalėjo teisiškai įvertinti laikymo sąlygas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog neigiamus išgyvenimus dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė buvimo Šiaulių TI metu 2010–2011 metais, taigi apie savo teisių pažeidimus turėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, tačiau per įstatymo numatytą 3 metų terminą į teismą nesikreipė.

14. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas pripažino, kad, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

15. Teismas nurodė, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti. Toks ilgas pareiškėjo delsimas kreiptis į teismą taip pat leidžia daryti prielaidą, kad skunde jo nurodyti kaip patirti nepatogumai, išgyvenimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška.

III. 16. Pareiškėjas Ž. R. padavė apeliacinį skundą (b. l. 45), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo skundą pritaikydamas ieškinio senatį. Nagrinėdamas prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad jis atlieka bausmę ir jo teisė atlikti procesinius veiksmus yra suvaržyta, todėl nežinodamas savo teisių, t. y. nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino, negalėjo jų tinkamai ginti.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu (b. l. 49–51) pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

19. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būtų pagrindu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisės normas taikė teisingai, ieškinio senaties terminą taikė pagrįstai, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamos bylos dalykas – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė pareiškėjo Ž. R. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui už kalinimą Šiaulių TI nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. iki 2011 m. liepos 23 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

22. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka teigdamas, kad dėl to, jog atlieka laisvės atėmimo bausmę, jo teisė atlikti procesinius veiksmus buvo suvaržyta, todėl buvo pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

24. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

25. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, jog šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).

26. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2017 m. kovo 15 d. (b. l. 7), prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą jo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu, trukusiu nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. iki 2011 m. liepos 23 d.

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ieškinio senaties eigos klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

28. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus, nagrinėjamu atveju spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

29. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį.

30. Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių priežasčių, lėmusių senaties termino praleidimą, buvimo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo argumentus dėl tokio termino praleidimo įvertino tinkamai, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo motyvus palaiko ir jų nebekartoja. Teisėjų kolegija apelianto teiginius, susijusius su ieškinio senaties termino atnaujinimu dėl to, kad jis negalėjo tinkamai ginti savo teisių, nes atlieka laisvės atėmimo bausmę vertina kaip subjektyvius, priklausiusius nuo paties pareiškėjo valios. Pareiškėjo nežinojimas apie teisės aktais nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo, nesant kitų objektyvių aplinkybių, nesudaro pagrindo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino.

33. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė