2021-05-19 Nr. AB-10912-3-61-3-01192-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-355-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01192-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. M. (V. M.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. (V. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. M. (V. M.) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 3I-00101/4U-342 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Ukrainos piliečiui V. M.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) iki galutinio sprendimo priėmimo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: stabdyti skundžiamo Sprendimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 punkte nurodytų sprendimų vykdymą; leisti pareiškėjui pasilikti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir dirbti tol, kol tęsiami pareiškėjo darbo santykiai su trečiuoju asmeniu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu bus pabaigta ši byla; 3) įpareigoti atsakovą kreiptis į kompetentingas Ukrainos institucijas, siekiant nustatyti, ar: Mokymo centras buvo/yra tinkamai akredituotas rengti mūrininkus; Mokymo centras išdavė pareiškėjui diplomą, kuriame nurodyta mūrininko profesinė kvalifikacija ir jai taip - kokiu pagrindu buvo išduotas diplomas, ir gautus atsakymus pateikti proceso dalyviams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 20 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, bet netenkino pareiškėjo V. M. prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde prašė: 1) stabdyti Skundžiamo Sprendimo 2 ir 3 punktų vykdymą; 2) leisti jam pasilikti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir dirbti tol, kol tęsiami pareiškėjo darbo santykiai su trečiuoju asmeniu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu bus pabaigta ši byla. Pareiškėjas prašyme nurodė, jog skundžiamu Sprendimu jam yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus ir sudaromos rimtos prielaidos, jog artimiausius 3 metus jis taip pat nebus įleidžiamas į kitų Europos Sąjungos valstybių ir šalių, priklausančių taip vaidinamai Šengeno erdvei, teritoriją. Dėl to pareiškėjas ne tik negalės tęsti darbo santykių pagal sudarytą darbo sutartį, bet ir negalės įsidarbinti Šengeno erdvės šalyse. Tokios pasekmės sukels jam ir jo šeimai neatitaisomai didelę finansinę ir socialinę žalą. Be to, draudimo atvykti įvedimas į C.SIS sistemą sukels nepataisomą žalą pareiškėjo reputacijai neapibrėžtą laiką netgi, jeigu paaiškėtų, kad jis nepadarė jokio pažeidimo. Taip pat šie apribojimai sukels neatitaisomas finansines pasekmes ir trečiajam suinteresuotam asmeniui, nes jis negalės įvykdyti prisiimtų statybos rangos įsipareigojimų.

Teismas pažymėjo, jog Sprendimo 2 punktu Pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus, o 3 punktu įvestas perspėjimas į C.SIS sistemą dėl draudimo Pareiškėjui 3 metus atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvės šalyse.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas galimą žalą sieja su finansiniais nuostoliais, kurie atsirastų jam negalint atvykti į Šengeno erdvės šalis. Teismo vertinimu, tokia žala yra ekonominio pobūdžio ir nėra neatitaisoma. Tuo labiau, Sprendimas neriboja pareiškėjo teisės judėti ar pasirinkti užsiėmimą jo kilmės šalyje ar kitose šalyse. Be to, kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo turinio, pareiškėjas, nors yra įdarbintas pas trečiąjį suinteresuotą asmenį nuo 2020 m. birželio 1 d., nuo 2020 m. rugpjūčio iki 2020 m. gruodžio draudžiamųjų pajamų negavo. Šių aplinkybių pareiškėjas nei skunde, nei prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neneigė, tik paaiškino, kad tuo laikotarpiu buvo Ukrainoje ir užtruko vizos gavimas. Dėl trečiojo asmens interesų teismas pažymėjo, kad jie susiję su ekonominio pobūdžio nuostoliais, kurie nėra neatitaisomi.

Pareiškėjas taip pat prašė leisti jam pasilikti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir dirbti tol, kol tęsiami jo darbo santykiai su trečiuoju asmeniu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu bus pabaigta ši byla. Teismo vertinimu, tokia priemonė nėra tiesiogiai susijusi su skundžiamu Sprendimu ir reikalavimu šioje byloje. Pareiškėjas neginčijo sprendimų, susijusių su jo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, jo prašymas leisti pasilikti Lietuvos Respublikoje nėra tiesiogiai susijęs su skundo dalyku.

Teismas sprendė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Atsižvelgęs į tai, teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Pareiškėjas V. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas pažymi, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nereikalaujama įrodyti, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių asmeniui bus padaryta neatitaisoma žala. Pakankamas įrodinėjimo pagrindas yra reikšmingos žalos sukėlimas, kurios atitaisymas ar kompensavimas būtų sudėtingas. Didelė žala gali būti pripažįstama ne tik reikšmingas finansinės padėties pablogėjimas ir negalėjimas tęsti vykdomos veiklos dėl ginčijimo administracinio akto, bet ir bendra susiklosčiusi sunki ekonominė situacija ir jos metu kylantys finansiniai sunkumai.

Uždraudus pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno valstybes, pareiškėjo galimybės tęsti jo vykdomą veiklą – darbo santykius su trečiuoju asmeniu ar įsidarbinti pagal profesiją pas kitus, užsidirbti ir gauti pajamas bei išlaikyti šeimą tapo iš esmės niekinėmis. Pareiškėjas negali išvykti dirbti į Rusiją ar kitas valstybes, kadangi jose ekonominė padėtis yra tokia pati arba dar prastesnė nei Ukrainoje. Dėl susiklosčiusios sunkios ekonominės padėties, negalėjimo įsidarbinti kilmės valstybėje ar kitose valstybėse, uždraudus pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir kitas Šengeno valstybes, jo galimybės susirasti darbą ir gauti pajamas tapo niekinėmis, todėl pareiškėjas laiko nepagrįsta teismo išvadą, kad Sprendimas neriboja jo teisės judėti ar pasirinkti užsiėmimą jo kilmės šalyje ar kitose šalyse. Skundžiamu Sprendimu pareiškėjui iš esmės yra apribotos bet kokios galimybės judėti, įsidarbinti ir gauti pajamas net 3 metų terminui.

Pareiškėjas, įsidarbinęs pas trečiąjį asmenį 2020 m. birželio mėn. pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, 2020 m. rugpjūčio mėn. dar neįgijo teisės į apmokamas kasmetines atostogas, kas paaiškina, dėl kokių priežasčių pareiškėjas negavo pajamų. Pareiškėjas iki 2020 m. gruodžio mėn. buvo atostogose, nes užtruko vizos gavimo procedūra, o tik gavęs vizą, jis atvyko į Lietuvą. Pareiškėjas per atostogas išnaudojo visas jo ir šeimos santaupas, todėl uždraudus atvykti jam į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno valstybes, bus padarytos itin sunkios neigiamos finansinės pasekmės, kurių ištaisymas nebus įmanomas dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių.

Pareiškėjo teigimu, jo reikalavimas leisti pasilikti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir dirbti tol, kol tęsiami pareiškėjo darbo santykiai su trečiuoju asmeniu iki šios administracinės bylos išnagrinėjimo, yra tiesiogiai susijęs su Sprendimu ir pareiškėjo reikalavimais, kadangi pareiškėjui netekus teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje, jis bus išsiųstas.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas savo teiginių apie galimybės įsidarbinti kitur nepagrindė jokiais įrodymais, nenurodė konkrečių skaičiavimu, kaip pasireikš ir kokio dydžio bus neigiamos pasekmės. Pareiškėjas nepagrindė, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinumo taikyti reikalavimų užtikrinimo priemonių. Pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimų užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja pagrindas taikyti prašomas reikalavimų užtikrinimo priemones, kad reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą, todėl nėra pagrindo naikinti šią nutartį.

Taip pat atsakovas pažymi, jog ginčijamu Sprendimu nėra nuspręsta išsiųsti ar grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, todėl pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, nebus pasiekiami reikalavimo užtikrinimo priemonės tikslai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos administracinė bylos pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 20 d. nutartis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki galutinio teismo sprendimo sustabdyti Sprendimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 punkte nurodytų sprendimų vykdymą ir leisti pareiškėjui pasilikti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir dirbti tol, kol tęsiami pareiškėjo darbo santykiai su trečiuoju asmeniu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu bus pabaigta ši byla, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo teismas turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti, tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; kt.).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Taigi būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas. Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Nustatyta, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 3I-00101/4U-342 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Ukrainos piliečiui V. M.“. Šiuo sprendimu buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvestas perspėjimas į C.SIS dėl draudimo Ukrainos piliečiui V. M. atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių bei Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis 3 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad nesustabdžius ginčijamo Sprendimo vykdymo, pareiškėjas negalės užsidirbti ir gauti pajamas, t. y. bus padarytos itin sunkios neigiamos finansinės pasekmės.

Įvertinusi byloje pateiktus duomenis bei pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra realios grėsmės, jog netaikius V. M. nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prielaida, jog pareiškėjas ar kiti asmenys gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Be to, teisėjų kolegijos nuomone, V. M. nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Aplinkybė, kad pareiškėjas su Lietuvos Respublika turi tam tikrų ekonominių ar socialinių ryšių, pati savaime nepagrindžia būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. V. M., pateikdamas argumentus dėl darbo Lietuvoje, galimų gauti pajamų, nepateikė jokių jo teiginius bei galimas kilti neigiamas pasekmes patvirtinančių įrodymų. Be to, kaip teisingai atsiliepime į atskirąjį skundą pažymėjo atsakovas, ginčijamu Sprendimu nėra nuspręsta išsiųsti ar grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, todėl pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, nebus pasiekiami reikalavimo užtikrinimo priemonės tikslai.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. M. skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo nepagrindė. Jis, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti.

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti, tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymo suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti bei naudotis ne pagal paskirtį. Teisėjų kolegijos nuomone, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad nėra jokio pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Įvertinus V. M. nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, iš esmės yra pagrįsta ir teisėta. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 20 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo V. M. atskirasis skundas atmetamas.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas teisėjų kolegija nurodo, kad sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. M. (V. M.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė