2019-06-19 Nr. AB-13115-3-61-3-04212-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P-49-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04212-2016-1

(S)

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.10

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės teismų administracijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1098-822/2018 pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atsakovui Nacionalinei teismų administracijai dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Nacionalinei teismų administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinės teismų administracijos (toliau – ir NTA, atsakovas) 2016 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą Nr. 9FB-45-(4.46) „Dėl paskirtos teisėjų valstybinės pensijos nemokėjimo V. B.“.

2. Pareiškėjas nurodė, kad NTA 2016 m. rugsėjo 23 d. jį informavo, jog nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. pagal skundžiamą įsakymą jam nebus mokama teisėjų valstybinė pensija. Toks sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas) 4 straipsnio 3 punktu, 7 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Respublikos nacionalinės teismų administracijos įstatymo 2 straipsnio 7 punktu, Nacionalinės teismų administracijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko 2012 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. (1.4)-1T-36 „Dėl Nacionalinės teismų administracijos nuostatų patvirtinimo“ 7.7 punktu, atsižvelgiant į NTA direktoriaus 2016 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. 9FB-22-(4.46) „Dėl perskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos skyrimo V. B.“ bei į tai, kad 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsiteisėjo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis byloje Nr. 1-14-337/2016, kuria pareiškėjas buvo pripažintas padaręs nusikalstamą veiką.

3. Pareiškėjo teigimu, NTA nepagrįstai vadovavosi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punktu, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą įsakymą. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte aprašytas atvejis yra susijęs tik su apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimu. Jo atžvilgiu apkaltinamojo teismo nuosprendžio niekada nebuvo. NTA įvardyta Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis byloje Nr. 1-14-337/2016 yra procesinis dokumentas, kuriuo nutarta nutraukti baudžiamąją bylą.

4. Atsakovas Nacionalinė teismų administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

5. Lietuvos Respublikos Prezidentė 2012 m. rugpjūčio 3 d. priėmė dekretą Nr. 1K-1169, kuriuo sutiko, kad pareiškėjas būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas arba kitaip suvaržyta jo laisvė, taip pat sustabdė pareiškėjo įgaliojimus iki galutinio sprendimo ikiteisminiame tyrime arba sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo. 2012 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė priėmė dekretą Nr. 1K-1218, kuriuo prašė Teisėjų tarybą patarti dėl pareiškėjo atleidimo iš Radviliškio rajono apylinkės teismo teisėjo pareigų, tačiau nutarimo „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti V. B. iš Radviliškio rajono apylinkės teismo teisėjo pareigų“ priėmimas atidėtas, atsižvelgus į pareiškėjo sveikatos būklę. Lietuvos Respublikos Prezidentė 2013 m. birželio 5 d. priėmė dekretą Nr. 1K-1488, kuriuo atleido pareiškėją iš einamų pareigų dėl sveikatos būklės.

6. Dėl neteisėtų pareiškėjo veiksmų 2012 m. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris 2014 m. lapkričio 21 d. baigtas surašius kaltinamąjį aktą. Panevėžio apygardos teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą Nr. 1-14-337/2016 dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo V. B. ir 2016 m. liepos 22 d. priėmė nutartį, kuria nutarė pareiškėjo, padariusio nusikalstamą veiką, atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti ir priverčiamosios medicinos priemonės netaikyti. Ši nutartis įsiteisėjo 2016 m. rugpjūčio 12 d.

7. Pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punktą teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei įsiteisėja asmenį apkaltinęs teismo nuosprendis. Nurodė, kad nors baudžiamasis procesas pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas bei teisme tęsiamas bendra tvarka, vėliau, paaiškėjus aplinkybėms dėl pablogėjusios pareiškėjo sveikatos bei gebėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, Panevėžio apygardos teismas nutarė pradėti procesą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) XXIX skyriaus nustatyta tvarka ir nagrinėdamas baudžiamąją bylą vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 76 straipsnio 3 dalimi, BPK 401 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 22 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje pasisakė apie BPK 401 straipsnyje nustatytus pagrindus.

8. Atsakovas vertino Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto nuostatą sisteminiu požiūriu ir nurodė, kad būtina atsižvelgti į tai, jog valstybinės pensijos, be kitų pagrindų, taip pat skiriamos kaip atpildas už tarnavimą valstybei ir siejamos su atitinkamu asmens statusu. Vertinant Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kuriame įtvirtinta, kad teisėjas atleidžiamas iš pareigų, jeigu savo poelgiu pažemina teisėjo vardą, konstatuotina, kad teisėjų valstybinės pensijos skiriamos teisėjams kaip papildoma socialinė (materialinė) garantija tik už nepriekaištingą teisėjo pareigų atlikimą. Nors pareiškėjo atžvilgiu apkaltinamasis teismo nuosprendis nebuvo priimtas, tačiau Panevėžio apygardos teismas įsiteisėjusia 2016 m. liepos 22 d. nutartimi konstatavo, kad pareiškėjo padaryta nusikalstama veika yra įrodyta. Pareiškėjas savo veiksmais diskreditavo ir pažemino teisėjo vardą, pakenkė teismo autoritetui ir padarė didelę žalą valstybei, tačiau dėl sveikatos būklės bei gebėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti jis atleistas nuo bausmės. Teisėjų valstybinės pensijos už nepriekaištingą teisėjo pareigų atlikimą mokėjimas asmeniui, kuris įsiteisėjusia teismo nutartimi pripažintas diskreditavęs ir pažeminęs teisėjo vardą, prieštarautų Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo tikslams ir neatitiktų šio įstatymo 4 straipsnio 3 punkto nuostatos turinio. Pareiškėjo skundžiamas įsakymas atitinka teisės aktų nuostatas, yra pagrįstas ir teisėtas.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2014 m. spalio 15 d. NTA direktorės įsakymu Nr. 9FB-40-(4.46) nuo 2014 m. spalio 2 d. paskirta teisėjų valstybinė pensija. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 22 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-337/2016 nutarė pareiškėjo, padariusio nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti ir priverčiamosios medicinos priemonės netaikyti. Nutartyje konstatuota, kad pareiškėjo veika buvo nusikalstama, kvalifikuota teisingai ir atitinka nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 2 dalyje, sudėtį. Taip pat teismas, įvertinęs nurodytos bylos aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini), dėl ko jis negali suprasti savo veiksmų bei jų valdyti, jau po nusikalstamos veikos padarymo, todėl, vadovaudamasis BK 76 straipsnio 3 dalimi, sprendė ne dėl bausmės paskyrimo, o dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. Teismas šia nutartimi pareiškėjo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukė ir priverčiamųjų medicinos priemonių netaikė. Nutartis įsiteisėjo 2016 m. rugpjūčio 12 d. NTA direktorės 2016 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. 9FB-45-(4.46) buvo nutarta nemokėti pareiškėjui priskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. Apie priimtą įsakymą pareiškėjas informuotas NTA raštu.

11. Teismas vadovavosi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punktu, kuriame nustatyta, kad teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, kai įsiteisėja asmenį apkaltinęs teismo nuosprendis (neatsižvelgiant į atleidimą nuo bausmės atlikimo, vėlesnį teistumo išnykimą ar panaikinimą). Vadovaujantis BPK 303 straipsnio 2 dalimi, apkaltinamuoju nuosprendžiu kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jam paskiriama bausmė. Pagal BK 76 straipsnio 3 dalį asmuo, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutrinka psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, atleidžiamas nuo tolesnio bausmės atlikimo. Atleisdamas tokį asmenį nuo bausmės, teismas nusprendžia dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo.

12. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo procesiniu dokumentu yra pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. po 2011 m. lapkričio 7 d., sutriko pareiškėjo (duomenys neskelbtini), teismas sprendė ne dėl bausmės paskyrimo, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, bet dėl priverčiamųjų medicinos priemonių, kurių taikymo procesą reglamentuoja BPK XXIX skyrius, skyrimo. Remiantis tuo, Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 22 d. priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-337/2016, kurios rezoliucinėje dalyje inter alia (be kita ko) konstatuota, jog pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje.

13. Teismas, vertindamas nustatytas aplinkybes Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto kontekste, sprendė, jog nors pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kaip jis suprantamas pagal BPK 303 straipsnio 2 dalį, tačiau įsiteisėjusioje Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartyje yra konstatuota, jog pareiškėjas padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 5 d., 228 str. 2 d.), o tai pripažintina tinkamu faktiniu pagrindu priimti ginčijamą sprendimą. Todėl teismas darė išvadą, kad NTA pagrįstai, atsižvelgdama į įsiteisėjusią Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartį, taikė Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto nuostatas ir priėmė ginčijamą įsakymą nemokėti pareiškėjui paskirtos teisėjų valstybinės pensijos.

14. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog priešingas situacijos vertinimas, t. y. teismui įsiteisėjusiu teismo procesiniu dokumentu konstatavus, jog pareiškėjas savo nusikalstamais veiksmais diskreditavo ir pažemino teisėjo vardą, pakenkė teismo autoritetui ir padarė didelę žalą valstybei bei konkrečiai institucijai – Radviliškio rajono apylinkės teismui, ir pripažinus, kad esant tokiai situacijai pareiškėjui išlieka teisė į teisėjo valstybinę pensiją, įvertinus tai, kad pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus teisėjams keliami itin dideli etinio ir moralinio pobūdžio reikalavimai, jų reputacija turi būti nepriekaištinga, jie turi saugoti savo profesijos garbę ir prestižą, jausti didelę atsakomybę už tai, kaip vykdo teisingumą – atlieka Konstitucijoje jiems nustatytą priedermę, o teisėjų valstybinė pensija yra siejama būtent su ypatingu konstituciniu teisėjo statusu, prieštarautų Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo tikslams, neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų.

III. 15. Pareiškėjas V. B. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio nuostatas aiškino taikant sisteminį teisės aiškinimo metodą. Tačiau sisteminis teisės aiškinimo metodas taikomas, kai taikytinos teisės normos tekstas yra dviprasmiškas, įstatymo tekste vartojamų žodžių reikšmė neaiški, norma yra labai abstrakti arba joje nurodomi vertinamieji požymiai. Tačiau nagrinėjamu atveju aptariama įstatymo norma nėra dviprasmiška, normoje yra apibrėžtas aiškus konkrečios teisinės situacijos dalyvių elgesio modelis, šiuo teisiniu reguliavimu nėra sukurta nei teisės spraga, nei teisės normų kolizija. Todėl teismo pateiktas normos išaiškinimas ne atskleidė, bet pakeitė teisės normos turinį.

17. Pareiškėjo manymu, jeigu yra tikslinga neskirti teisėjo valstybinės pensijos arba nemokėti paskirtos pensijos asmeniui, kurio atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, bet jis teismo yra pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, tokiu atveju tai turi būti aiškiai pasakyta įstatyme. Šiuo atveju tokio pagrindo nemokėti paskirtos teisėjo pensijos įstatymas nenumato.

18. Atsakovas NTA atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės pakartojo argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Atsakovo teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 9 d. sprendime padarė pagrįstas išvadas.

IV. 20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą tenkino, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo V. B. skundą tenkino ir panaikino Nacionalinės teismų administracijos 2016 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą Nr. 9FB-45-(4.46) „Dėl paskirtos teisėjų valstybinės pensijos nemokėjimo V. B.“.

21. Teisėjų kolegija nustatė, kad , kad ginčijamu įsakymu buvo nutarta nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nemokėti pareiškėjui paskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos, atsižvelgus į tai, kad 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsiteisėjo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis byloje Nr. 1-14-337/2016, kuria V. B. pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjui pensija buvo paskirta NTA direktorės 2014 m. spalio 15 d. įsakymu – nuo 2014 m. spalio 2 d.

22. Teisėjų kolegija vadovavosi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei įsiteisėja asmenį apkaltinęs teismo nuosprendis (neatsižvelgiant į atleidimą nuo bausmės atlikimo, vėlesnį teistumo išnykimą ar panaikinimą).

23. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 22 d. nutartimi byloje Nr. 1-14-337/2016 nutarė V. B., padariusio nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti ir priverčiamosios medicinos priemonės netaikyti, šioje nutartyje konstatuota, kad pareiškėjo veika buvo nusikalstama, kvalifikuota teisingai ir atitinka nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 2 dalyje, sudėtį; taip pat teismas, įvertinęs nurodytos bylos aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini), dėl ko jis negali suprasti savo veiksmų bei jų valdyti, jau po nusikalstamos veikos padarymo, todėl, vadovaudamasis BK 76 straipsnio 3 dalimi, sprendė ne dėl bausmės paskyrimo, o dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. Tačiau teismas vertino, kad V. B. nėra pavojingas sau bei visuomenei ir taikyti jam priverčiamąsias medicinos priemones nebuvo būtina.

24. Vertindama NTA 2016 m. rugpjūčio 22 d. įsakymo pagrįstumą, teisėjų kolegija vadovavosi BPK 303 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią apkaltinamuoju nuosprendžiu kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jam paskiriama bausmė, taip pat pateikė BPK 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuosprendžio sąvoką. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis priimta vadovaujantis BPK 403 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pagal kurį teismas priima nutartį nutraukti bylą ir netaikyti priverčiamosios medicinos priemonės, – jeigu įrodyta, kad pagal padarytos veikos pobūdį ir patologinę būseną asmuo nėra pavojingas visuomenei ir jam nereikia priverčiamojo gydymo.

25. Teisėjų kolegija vertino, ar 2016 m. liepos 22 d. nutartis galėjo būti prilyginta apkaltinamajam nuosprendžiui, kuris turi būti priimtas asmens atžvilgiu siekiant nuspręsti dėl paskirtos valstybinės pensijos nemokėjimo pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, ir pabrėžė nekaltumo prezumpcijos principo laikymosi svarbą. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatos negalėjo būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų pažeistas minėtas principas – pagal Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį, asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Teisėjų kolegija apžvelgė nacionalinių teismų ir Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją, kurioje pabrėžiama, jog nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą. Teisėjų kolegija nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl priimamų procesinių sprendimų taikant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo institutą, kurioje nurodoma, kad sprendimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo nereiškia proceso užbaigimo galutiniu sprendimu, ir atskleidžiami BPK 395 straipsnio, 406–405 straipsnių taikymo ypatumai.

26. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartyje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas V. B. (prieš 2013 m. kovo 6 d.) apie jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes neigė savo kaltę piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi, tvirtino nesirūpinęs įvažiavimo prie savo gyvenamojo namo, esančio Vytauto g. 21, Šeduvoje, įrengimu, nežinojęs kas ir už kokias lėšas tai padarė.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytą, turėdama omenyje Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos tendencijas, ir ypač pabrėždama nekaltumo prezumpcijos principo laikymosi būtinybę valstybės institucijų ir pareigūnų veikloje, sprendė, kad nagrinėjamu atveju Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartimi negalėjo būti ir nebuvo nuspręsti V. B. kaltės klausimai. Minėta nutartis negalėjo būti laikoma proceso užbaigimu galutiniu sprendimu, t. y. apkaltinamuoju nuosprendžiu.

28. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, tinkamai neatsižvelgė į tai, kad konkrečiu atveju nebuvo išpildyta Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte nustatyta sąlyga – nėra priimtas V. B. apkaltinęs teismo nuosprendis ir priėmė neteisėtą sprendimą dėl valstybinės pensijos nemokėjimo.

V. 29. Atsakovas Nacionalinė teismų administracija prašo: 1) vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1098-822/2018 ir administracinę bylą nagrinėti iš naujo; 2) panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1098-822/2018 ir byloje priimti naują sprendimą – V. B. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą; 3) sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-1098-822/2018 vykdymą tol, kol bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo.

30. NTA vertinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas sprendimą, padarė akivaizdžius ir šiurkščius materialiosios teisės – Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto nuostatų – aiškinimo ir taikymo pažeidimus: neteisingai sutapatino kaltės kaip nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio ir kaltumo, pripažįstamo teismo nuosprendžiu, kategorijas, nepagrįstai laikė, kad asmens kaltė baudžiamojoje byloje gali būti nustatoma tik apkaltinamuoju nuosprendžiu; netinkamai aiškino teisėjų valstybinės pensijos kaip konstitucinės teisėjų nepriklausomumo garantijos turinį, jos skyrimo ir mokėjimo konstitucinius pagrindus, todėl priėmė iš esmės neteisingą ir nepagrįstą sprendimą byloje.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte vartojamą sąvoką „asmenį apkaltinęs teismo nuosprendis“ sutapatino su BPK vartojama „apkaltinamojo nuosprendžio“ sąvoka ir vien šiuo pagrindu pripažino, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis negali būti laikoma pagrindu nemokėti teisėjų valstybinės pensijos V. B. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto pagrindu. Tokiu būdu teismas minėtą punktą aiškino siaurinamai ir formaliai, nors šiuo atveju turėjo būti taikomas plečiamasis, sisteminis, teleologinis įstatymo aiškinimas. Vadovaujantis sprendime pateiktu apeliacinės instancijos teismo išaiškinimu, teisėjų valstybinės pensijos negalės būti skiriamos tik tada, kai asmens atžvilgiu bus priimtas ir įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, bet ne kitas teismo dokumentas, patvirtinantis, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką.

32. Spręsdamas bylą ir aiškindamas Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto nuostatas sistemiškai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad asmens kaltės ir nusikalstamos veikos padarymo klausimas baudžiamajame procese gali būti išsprendžiamas ne tik nuosprendžiais, nes BK savo normose ne tik įtvirtina baudžiamosios atsakomybės, bet ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės sąlygas ir pagrindus (BK 1 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Sistemiškai vadovaujantis atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutu, atkreiptinas dėmesys, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės baudžiamosios teisės teorijoje apibūdinamas kaip nusikalstamą veiką padariusio asmens atleidimas nuo jo pasmerkimo valstybės vardu pripažįstant kaltu padarius nusikalstamą veiką ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuo bausmės skyrimo ir teistumo.

33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija yra išaiškinusi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, gali ir turi būti nustatyta ne tik apkaltinamuoju nuosprendžiu, bet ir nuosprendžiu, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, kuris skiriasi nuo išteisinamojo nuosprendžio, nes tik išteisinamasis nuosprendis reiškia, kad asmuo yra nekaltas (žr., 2008 m. sausio 15 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100/2008). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nuosprendžiu nutraukti bylą, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, įrodomas asmens kaltumas, tačiau tokio nuosprendžio rezoliucine dalimi nėra skelbiamas asmens pripažinimas kaltu, bet baudžiamoji byla nutraukiama.

34. NTA pažymėjo, kad suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams, baudžiamasis procesas dėl senaties gali būti nutrauktas tik tuo atveju, kai BPK reglamentuota tvarka yra nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleidžiamas tik nustačius ir įrodžius, jog jis pagrįstai kaltinamas inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu. Toks konstatavimas įtvirtinamas specifiniu BPK įtvirtintu nuosprendžiu – nutraukti bylą, kuris priimamas iš esmės išnagrinėjus baudžiamąją bylą teisme. Vadovaujantis iš nekaltumo prezumpcijos kylančiais reikalavimais, šiame dokumente vengiama kaltumo pripažinimo formuluočių, apsiribojant tik atitinkamos nusikalstamos veikos požymių nustatymu ir konstatavimu, prieš tai sudarius asmeniui realias galimybes įgyvendinti jam garantuojamas teises į gynybą, bylos išnagrinėjimą nešališko ir nepriklausomo teismo. Tačiau vien tai, kad tokiame dokumente asmuo neįvardijamas kaltu, nereiškia, kad jis, baudžiamosios teisės prasme nėra laikomas nepadariusiu nusikalstamos veikos.

35. Šiuo atveju pareiškėjas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (kvalifikuotas piktnaudžiavimas, siekiant turtinės naudos). Išnagrinėjęs bylą iš esmės, Panevėžio apygardos teismas sprendė, kad atsižvelgiant į V. B. sveikatos būklę, sutrikusią po nusikalstamos veikos padarymo, šioje byloje taikytinas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas (BPK XXIX skyrius), tačiau laikė, kad V. B. padarė nusikalstamą veiką, kuri jam buvo inkriminuota.

36. Atsižvelgdama į BPK 401 straipsnio 2 dalies nuostatas, NTA pažymi, kad prieš asmeniui taikydamas priverčiamąsias medicinos priemones, teismas privalo konstatuoti inkriminuotos veikos padarymą, t. y. veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą, taip pat, kad tą veiką padarė asmuo, dėl kurio buvo pradėtas baudžiamasis procesas. NTA nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartimi nebuvo ir negalėjo būti sprendžiami V. B. kaltės klausimai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad reikia skirti nusikalstamos veikos požymių konstatavimą nuo asmens pripažinimo kaltu nusikalstamos veikos padarymu. Kaltė yra nusikalstamos veikos sudėties subjektyvusis požymis, tuo tarpu kaltumas yra apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismo padaryta išvada dėl asmens nusikalstamos veikos padarymo. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne tik neteisingai atribojo kaltės ir kaltumo kategorijas, bet nepagrįstai vadovavosi vien Panevėžio apygardos teismo priimtos nutarties forma, o ne turiniu, kuriame konstatuotas V. B. nusikalstamos veikos padarymo faktas. Panevėžio apygardos teismas savo nutartyje aiškiai konstatavo, kad byloje yra įrodyta, jog V. B. padarė BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, vadinasi konstatavo ir šios nusikalstamos veikos sudėties būtinąjį subjektyviosios pusės elementą - kaltę. Priešingu atveju, nenustačius kaltės, neegzistuotų jokia teisinė galimybė V. B. laikyti padariusiu nusikalstamą veiką, juo labiau taikyti jam priverčiamąsias medicinos priemones. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime neteisingai nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis negali būti laikoma proceso užbaigimu priimant galutinį sprendimą, t. y. apkaltinamąjį nuosprendį.

37. NTA pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas esmingai klydo nurodydamas, kad Panevėžio apygardos teismo nutartimi negalėjo būti sprendžiamas V. B. kaltės klausimas, nes tai padaryta neva negalutiniu teismo sprendimu. Toks aiškinimas neatitinka nei teisėjų valstybinės pensijos skyrimo paskirties ir tikslų, nei teisingumo ir sąžiningumo principų. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas pagrindus, kuomet dėl teisėjo neteisėtų veiksmų, įvertintų įstatymų nustatyta tvarka, teisėjo valstybinė pensija negali būti mokama, teisėjo valstybinės pensijos skyrimą ir mokėjimą kaip konstitucinę teisėjo nepriklausomumo garantiją sieja su teisėjo pareigų nepriekaištingu atlikimu. Todėl Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punktas turi būti suprantamas taip, jog asmeniui teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jeigu jo atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo šis asmuo pripažįstamas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką (t. y. jo veikoje nustatyta atitinkamo nusikaltimo sudėtis), be kita ko, pažeminęs teisėjo vardą, padaręs didelę žalą valstybei, jos institucijoms, teismo autoritetui.

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartį vien per apkaltinamojo nuosprendžio prizmę, netinkamai vertino baudžiamojo proceso institutų visumą, proceso ir procesinių sprendimų diferenciaciją. Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė skirtingas teisines kategorijas, t. y. kaltę kaip nusikalstamos veikos būtinąjį sudėties požymį ir kaltumą kaip juridinį statusą ir nuosprendžio rezultatą. Dėl šios priežasties nepagrįstai sprendė, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nebuvo nustatyta V. B. kaltė. Šiuo atveju nenustačius kaltės, t. y. nekonstatavus, kad V. B. padarė nusikalstamą veiką, jam negalėjo būti taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, o byla jo atžvilgiu turėjo būti nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

39. Pareiškėjas V. B. atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1098-822/2018 prašo jo netenkinti.

40. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinį skundą, tinkamai taikė įstatymą. NTA bando Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punktą aiškinti plečiamai. Nors Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartyje buvo konstatuota, kad pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, tačiau pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuris yra besąlygiškas Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte įtvirtintos nuostatos taikymui. Norint neskirti teisėjui valstybinės pensijos, o paskirtąją nebemokėti tuo atveju, kai jo atžvilgiu yra priimtas ne apkaltinamasis nuosprendis, o kiti procesiniai dokumentai, patvirtinantys jo kaltę padarius nusikalstamą veiką (pvz., teismo nutartimi atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės ir pan.), tai ir reikėtų nurodyti įstatyme. Šiuo atveju to nėra, nes įtvirtinta tik viena sąlyga – jei įsiteisėja asmenį apkaltinęs nuosprendis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 41. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

42. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-146-17/2012).

43. Nagrinėjamoje byloje atsakovas Nacionalinė teismų administracija prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1098-822/2018, vadovaudamasi ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.

44. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

45. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

46. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018).

47. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

48. Atsakovas Nacionalinė teismų administracija prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu sieja su, jo teigimu, klaidingu apeliacinės instancijos teismo atliktu Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto nuostatų aiškinimu ir taikymu. Atsakovas akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime neteisingai sutapatino kaltės kaip nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio ir kaltumo, pripažįstamo teismo nuosprendžiu, kategorijas, nepagrįstai laikė, kad asmens kaltė baudžiamojoje byloje gali būti nustatoma tik apkaltinamuoju nuosprendžiu.

49. Primintina, kad administracinėje byloje, kurioje atsakovas prašo atnaujinti procesą, buvo vertinama, ar Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis, kuria baudžiamoji byla V. B. atžvilgiu nutraukta ir netaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, galėjo būti prilyginta asmenį apkaltinusiam teismo nuosprendžiui, kuris turi būti priimtas asmens atžvilgiu siekiant nuspręsti dėl paskirtos valstybinės pensijos nemokėjimo pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalį.

50. Minėtoje Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normoje aiškiai įtvirtinta, kad teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei įsiteisėja asmenį apkaltinęs teismo nuosprendis (neatsižvelgiant į atleidimą nuo bausmės atlikimo, vėlesnį teistumo išnykimą ar panaikinimą).

51. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 23 d. sprendime analizavo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutarties turinį, jos priėmimo teisinį pagrindą, o vertindamas Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodytą sąvoką „asmenį apkaltinęs teismo nuosprendis“ vadovavosi BPK 29 ir 303 straipsniuose pateiktu nuosprendžio (baudžiamojo proceso kontekste) apibrėžimu, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos imperatyvą. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtame sprendime teismas pateikė išsamų, sisteminį kilusiam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimą, kuris jokių pagrįstų abejonių nekelia. Atsakovo argumentai, kuriais teigiama, kad net ir nutraukus pareiškėjo atžvilgiu baudžiamąja bylą, šiame teismo procesiniame dokumente buvo konstatuota V. B. kaltė padarius nusikalstamą veiką, t. y. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartis atitinka Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodytą „asmenį apkaltinusį teismo nuosprendį“, iš esmės vertintini kaip atsakovo nesutikimas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo išvada (bylos rezultatu).

52. Kaip jau minėta, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodytas teisėjo valstybinės pensijos nekyrimo pagrindas yra aiškus ir imperatyvus. Įstatymų leidėjas minėtoje normoje pateikė baigtinį sąrašą situacijų, kada teisėjų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, ir tai konkrečiai siejama su įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu (neatsižvelgiant į atleidimą nuo bausmės atlikimo, vėlesniu teistumo išnykimu ar panaikinimu). Su jokiomis kitomis sąlygomis teisėjo valstybinės pensijos neskyrimas (o paskirtos – nemokėjimas) pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalį nesiejamas.

53. Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

54. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 7 d. nutartyje nutarė atsakovo prašymą sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimo vykdymą tol, kol bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo, nagrinėti tik iš esmės išsprendus prašymą dėl proceso atnaujinimo ir jeigu jis bus patenkintas. Kadangi Nacionalinės teismų administracijos prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, teisėjų kolegija prašymo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimo vykdymo sustabdymo nenagrinėja.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Netenkinti atsakovo Nacionalinės teismų administracijos prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1098-822/2018.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1098-822/2018 pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Nacionalinei teismų administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė