2016-01-27 Nr. AB-2051-3-61-3-05340-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-92-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05340-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Ž. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. V. skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja Ž. V. (toliau – ir pareiškėja) Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, prašydama: 1) įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus aps. VPK) viršininką paaiškinti teismui savo neveikimo priežastį; 2) įpareigoti Vilniaus aps. VPK viršininką pateikti teismui vertinti savo priimtus sprendimus nepradėti tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūros E. L., S. V., G. B. ir I. V.; 3) įpareigoti Vilniaus aps. VPK viršininką patenkinti visus pareiškėjos 2015 m. liepos 9 d. ir 2015 m. rugsėjo 28 d. skundų reikalavimus ir užkirsti kelią antstoliui D. B. tęsti psichologinį ir ekonominį smurtą prieš pareiškėją, pradedant jam ikiteisminį tyrimą; 4) priteisti pareiškėjai padarytą ir daromą žalą dėl Vilniaus aps. VPK viršininko ir pareigūnų neveikimo; 5) iškelti baudžiamąją bylą dėl policijos neveikimo.

Pareiškėja paaiškino, kad Vilniaus aps. VPK viršininkas ignoravo su pareiškėjos 2015 m. liepos 9 d. skundu pateiktus dokumentus ir informaciją dėl galbūt Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos padaryto nusikaltimo ir persiuntė minėtą skundą nagrinėti prokurorui. Vilniaus aps. VPK viršininkas 2015 m. liepos 14 raštu Nr. 10-S-178647 informavo pareiškėją, kad priimtas sprendimas nepradėti tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūros tyrėjai E. L. ir jos viršininkei D. B., tačiau minėto sprendimo nepateikė. Pareiškėja nurodė, kad ji 2015 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į Vilniaus aps. VPK viršininką su skundu dėl policijos pareigūnų pakartotinio ir sąmoningo neveikimo, tačiau į skundą buvo atsakyta priimant melagingą Vilniaus aps. VPK viršininko 2015 m. spalio 19 d. raštą Nr. 10-S-261875. Be to, kartu su minėtu atsakymu nebuvo pateikti jame nurodyti prokurorų nutarimai. Pareiškėjos teigimu, Vilniaus aps. VPK viršininkas privalėjo panaikinti tyrėjos S. V. 2015 m. rugpjūčio 10 d. ir tyrėjos E. L. 2015 m. birželio 26 d. nepagrįstus nutarimus bei pavesti pareiškėjos 2015 m. rugsėjo 28 d. skundą nagrinėti naujam pareigūnui, tačiau tai nebuvo padaryta. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad dėl tokių policijos viršininkų ir tyrėjų sąmoningų neveikimų sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ jau 15 metų vyksta 2000 metais valdininkų ir sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ pirmininko G. J. suplanuota afera dėl pareiškėjos šeimos žemės sklypų ir bendrijos bendro turto.

Pareiškėja skunde aprašė minėtos aferos esmę ir paaiškino, kad dengdami šią aferą, Vilniaus miesto ketvirtojo policijos komisariato viršininkas, tyrėjai ir kiti policijos pareigūnai sudaro sąlygas naujam nusikaltimui. Pareiškėjos teigimu, antstolis D. B. dėl policijos viršininkų ir tyrėjų sąmoningo neveikimo jau 7 metus tęsia ekonominį ir psichologinį smurtą prieš pareiškėją, t. y. antstolis sąmoninga tyčia suklastojo turto arešto aktą ir 2008 m. kovo 26 d. neteisėtai areštavo pareiškėjai priklausantį žemės sklypą, vėliau pradėjo prievartauti pareiškėjos kilnojamąjį turtą (pensijas) ir nekilnojamąjį turtą (pareiškėjos šeimos žemės sklypus) bei nuo 2008 metų iki šiol terorizuoja pareiškėją savo patvarkymais.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad policijos pareigūnai privalo užkirsti kelią antstoliui D. B. vykdyti psichologinį ir ekonominį smurtą prieš pareiškėją. Pareiškėjos teigimu, policijos pareigūnai privalo pradėti ikiteisminį tyrimą ne tik dėl antstolio D. B. veiksmų, bet ir dėl uždarosios akcinės bendrovės „Capital vertinimas“ ekspertės K. V. 2015 m. rugsėjo 18 d. išvadų klastojimo fakto. Pareiškėja nurodė, kad jai yra daroma moralinė ir materialinė žala, nes už minėtą neteisėtą ekspertizę iš pareiškėjos senatvės pensijos išieškoma 140 Eur.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas konstatavo, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, tačiau administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo, paaiškinimo. Dėl to reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Atsižvelgęs į tai, kad reikalavimų įpareigoti Vilniaus aps. VPK viršininką pateikti tam tikrus paaiškinimus ar dokumentus teismui, o ne pareiškėjai, išsprendimas nesukurtų pareiškėjai jokių realių teisinių pasekmių, teismas konstatavo, kad pirmas ir antras skundo reikalavimai yra nenagrinėtini teismų administracinio proceso tvarka. Teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) administraciniams teismams nėra suteikti įgaliojimai pradėti ikiteisminį tyrimą, iškelti baudžiamąją bylą, todėl penktas skundo reikalavimas taip pat yra nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Teismo vertinimu, trečiu skundo reikalavimu pareiškėja iš esmės siekia, jog būtų panaikinti nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminius tyrimus pagal pareiškėjos prašymus, tačiau ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog administracinių teismų kompetencijai, be kita ko, nepriskiriama tirti ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. Įvertinęs pareiškėjos skundo ketvirtą reikalavimą priteisti jai žalą dėl Vilniaus aps. VPK viršininko ir pareigūnų neveikimo, teismas nustatė, kad pareiškėja žalą kildina iš nutarimų atsisakyti pradėti ikiteisminius tyrimus pagal pareiškėjos prašymus. Teismas sprendė, kad nors administracinis teismas nagrinėja ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str., ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), tačiau ginčai dėl žalos atlyginimo, kai žala siejama su ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, atliktais tiriant nusikalstamas veikas bei šioms institucijoms veikiant kaip ikiteisminio tyrimo baudžiamajame procese subjektams, nepatenka į ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą administracinio teismo nagrinėjamų bylų kategoriją, todėl jie turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad visi pareiškėjos skundo reikalavimai yra nenagrinėtini teismų administracinio proceso tvarka.

II. Pareiškėja Ž. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį ir priimti nagrinėti pareiškėjos skundą.

Pareiškėja atskirajame skunde pakartoja skunde nurodytas aplinkybes. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teiginys, jog administraciniams teismams nėra suteikiami įgaliojimai iškelti baudžiamąjį bylą ir todėl penktas skundo reikalavimas yra nenagrinėtinas administraciniuose teismuose, prieštarauja ABTĮ 109 straipsniui, kuris nustato, jog jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikaltimo požymių, tai iškelia baudžiamąją bylą. Pareiškėja nesutinka su tuo, kad visi skundo dėl policijos pareigūnų neveikimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus reikalavimai yra nenagrinėtini teismų administracinio proceso tvarka. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas iš skundo turinio turėjo suprasti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas yra neišvengiamas, ir išreikalauti iš Vilniaus aps. VPK visą ikiteisminių tyrimų Nr. 12-At-02722-15 ir Nr. 12-At-03383-15 medžiagą. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos skundą, turėjo tikslą dengti nusikaltimą ir diskriminuoti pareiškėją, nes pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties motyvai prieštarauja vieni kitiems ir ABTĮ straipsniams.

Pareiškėja paaiškina, kad jos šeimos diskriminacija prasidėjo prieš 15 metų, kai pareiškėjos šeima surinko dokumentus, įrodančius, kad sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ vyksta afera, susijusi ir su bendrijos bendru turtu. Pareiškėjos teigimu, kai tai suprato teisėjai, jie pradėjo tarnauti ne teisingumui, o nusikaltimui ir aferistams, t. y. sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkams ir valdininkams. Todėl nuo 2000 metų iki šiol yra diskriminuojama ne tik pareiškėjos šeima, bet ir kiti sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ nariai. Pareiškėja nurodo, kad ji dėl minėtos priežasties teismuose negali išspręsti klausimo dėl antstolio D. B. neteisėtų ir suklastotų pareiškėjos turto arešto aktų panaikinimo. Todėl pareiškėja 2015 m. birželio 17 d. pateikė policijai pareiškimą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl antstolio D. B. melagingų parodymų policijai, neteisėtų veiksmų ir dėl jo psichologinio ir ekonominio smurto prieš pareiškėją.

Pareiškėjos teigimu, tyrėja S. V. piktybiškai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, prokurorui S. B. (S. B.), kuris paliko galioti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, buvo padaryta įtaka, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 24 d. nutartimi atmetė pareiškėjos skundą dėl šio prokuroro nesavarankiškai priimto 2015 m. lapkričio 13 d. nutarimo. Nors Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba taip pat yra informuota apie sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ vykstančią aferą, tačiau paliko pareiškėją be teisinės pagalbos bylose, susijusiose su sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkų ir su antstolio D. B. neteisėtais veiksmais. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūnai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjos 2015 m. birželio 3 d. pareiškimą dėl akivaizdaus dokumento klastojimo fakto (ikiteisminio tyrimo Nr. 12-At-02722-15 medžiaga).

Pareiškėja laikosi pozicijos, kad skundo priėmimo klausimą sprendusi pirmosios instancijos teismo teisėja Milda Vainienė neturėjo galimybės sąžiningai išnagrinėti šią administracinę bylą, nes dirba kartu su administracinę bylą Nr. I-3798-171/2015 nagrinėjusia teisėja, kuri pati galėjo kreiptis į atitinkamas institucijas dėl dokumento klastojimo fakto, bet nesikreipė, nes sužinojusi, kad sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ vyksta nusikaltimas, irgi yra suinteresuota diskriminuoti pareiškėją, todėl savo sprendimu pareiškėjos skundą atmetė ir paliko ją (pareiškėją) be teisinės pagalbos. Pareiškėjos teigimu, skundo priėmimo klausimą sprendusi pirmosios instancijos teismo teisėja atsisakė priimti skundą, nes tokiais atvejais teisėjai dirba ne pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, o pagal aplinkybes. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties motyvo, kad pareiškėjos reikalavimų patikrinti policijos tyrėjų neveikimą ir panaikinti jų nepagrįstus nutarimus ignoravimas, nėra susijęs su pareiškėjos pažeistų teisių apgynimu, pareiškėja sprendžia, kad skundo priėmimo klausimą sprendusi pirmosios instancijos teismo teisėja taip pat patyrė įtaką.

Pareiškėja teigia, kad nagrinėti skundus dėl policijos pareigūnų neveikimo yra administracinio teismo kompetencija. Pareiškėja vadovaujasi ABTĮ 17 straipsniu, pagal kurį jeigu sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni priskirtini teismo kompetencijai, o kiti – ne teismo institucijų kompetencijai, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą (skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas (teisėja) privalėjo priimti pareiškėjos skundą, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtinta ir tai, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

Pagal ABTĮ administracinių teismų kompetencijai priskiriami visi ginčai, kilę iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 2 str. 16 d., 3 str. 1 d.). ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Taigi administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės, o viešasis administravimas suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d., 3 str. 1 d.).

Pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, vertindamas šios nuostatos atitiktį tam tikroms Konstitucijos nuostatoms, 2010 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalykas negali būti tokia veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Ši veikla negali būti tapatinama su tokia veikla, kurią apima ABTĮ vartojama sąvoka „viešasis administravimas“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.) arba inicijuotos teisenos nutraukimą, jei aplinkybė, jog skundas nepriskirtinas tam teismui, paaiškėja nagrinėjant bylą (ABTĮ 101 str. 1 p.). Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-550/2013), jog tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Kaip teisingai įvertinęs pareiškėjos skundą nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja pirmu ir antru skundo reikalavimais siekia, kad Vilniaus aps. VPK viršininkas būtų įpareigotas paaiškinti teismui tam tikras aplinkybes ir pateikti teismui vertinti tam tikrus sprendimus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad minėtų reikalavimų patenkinimas nesukurtų pareiškėjai jokių realių teisinių pasekmių, todėl nereikštų galbūt pažeistų pareiškėjos teisių ar teisėtų interesų apgynimo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad minėti reikalavimai negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ABTĮ administraciniams teismams nėra suteikti įgaliojimai pradėti ikiteisminį tyrimą, iškelti baudžiamąją bylą, todėl penktas skundo reikalavimas (iškelti baudžiamąją bylą dėl policijos neveikimo) taip pat yra nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka. Pareiškėja atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad administracinio teismo įgaliojimai iškelti baudžiamąjį bylą yra įtvirtinti ABTĮ 109 straipsnyje. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja be jokio pagrindo teigia, jog ABTĮ 109 straipsnis nustato, kad jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikaltimo požymių, tai iškelia baudžiamąją bylą. Pagal ABTĮ 109 straipsnio 1 dalį, jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Taigi administracinis teismas pagal ABTĮ 109 straipsnio 1 dalį gali apie proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nustatytus nusikalstamos veikos požymius pranešti prokurorui, o ne pats iškelti baudžiamąją bylą, kaip nurodo pareiškėja, nes prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 2 str.). Atsižvelgęs į tai, teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad reikalavimas iškelti baudžiamąją bylą nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka. O reikalavimai pranešti prokurorui apie proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymius (ABTĮ 109 str.) nėra priskirti prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinų administracinių ginčų ir nėra savarankiški reikalavimai, kuriuos privalo išnagrinėti administracinis teismas.

Pareiškėja skunde taip pat prašė įpareigoti Vilniaus aps. VPK viršininką patenkinti visus pareiškėjos 2015 m. liepos 9 d. ir 2015 m. rugsėjo 28 d. skundų reikalavimus ir užkirsti kelią antstoliui D. B. tęsti psichologinį ir ekonominį smurtą prieš pareiškėją, pradedant jam ikiteisminį tyrimą. Pažymėtina, kad nepriimdamas minėto (trečio) pareiškėjos skundo reikalavimo, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, nes nustatė, jog trečiu skundo reikalavimu pareiškėja iš esmės siekia, kad būtų panaikinti nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminius tyrimus pagal pareiškėjos prašymus.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, jog ikiteisminio tyrimo atlikimą, baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisme, nuosprendžio priėmimą ir kitus su asmens patraukimu baudžiamojon atsakomybėn susijusius veiksmus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja administracinis teismas nekompetentingas nagrinėti ginčą dėl tam tikro pareigūno įpareigojimo pradėti ikiteisminį tyrimą arba patenkinti pareiškėjos skundų reikalavimus, kuriais siekiama, kad būtų panaikinti nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminius tyrimus pagal pareiškėjos prašymus. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti trečią pareiškėjos skundo reikalavimą, kuris nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Pati pareiškėja atskirajame skunde patvirtina, kad ji kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą su skundu dėl, jos nuomone, neteisėto prokuroro nutarimo atmesti pareiškėjos skundą dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 24 d. nutartimi atmetė pareiškėjos skundą.

Ketvirtu skundo reikalavimu pareiškėja pirmosios instancijos teismo prašė priteisti jai padarytą ir daromą žalą dėl Vilniaus aps. VPK viršininko ir pareigūnų neveikimo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja žalą kildina iš nutarimų atsisakyti pradėti ikiteisminius tyrimus pagal pareiškėjos prašymus, sprendė, kad tokio pobūdžio ginčai nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme, ir išaiškino pareiškėjai, kad ji turi teisę kreiptis su ieškiniu dėl neturtinės žalos, patirtos dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, atlyginimo į bendrosios kompetencijos teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Pareiškėja atskirajame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėja žalą kildina iš nutarimų atsisakyti pradėti ikiteisminius tyrimus pagal pareiškėjos prašymus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja atskirajame skunde aprašo aplinkybes, susijusias su antstolio veiksmais, ikiteisminių tyrimų nepradėjimu, tačiau nei skunde, nei atskirajame skunde nenurodė konkrečių viešojo administravimo subjekto galbūt neteisėtų veiksmų viešojo administravimo srityje, dėl kurių pareiškėjai galbūt atsirado turtinė ar neturtinė žala.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.), o ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-124/2015). Taigi baudžiamajame procese atliktais procesiniais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas nepatenka į ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinių teismų nagrinėjamų bylų kategoriją. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti ketvirtą skundo reikalavimą.

Pareiškėja atskirąjį skundą taip pat grindžia ABTĮ 17 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni priskirtini teismo kompetencijai, o kiti – ne teismo institucijų kompetencijai, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju ABTĮ 17 straipsnio 1 dalis netaikytina, nes pareiškėja skunde nesuformulavo nė vieno administracinio teismo kompetencijai priskirtino reikalavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjai kreiptis į teismą su skundu, kuriame būtų suformuluoti administraciniame teisme nagrinėtini reikalavimai.

Nagrinėdama pareiškėjos atskirojo skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį priėmusi teisėja buvo šališka, teisėjų kolegija akcentuoja, jog ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjos atskirojo skundo argumentai apie teisėjos šališkumą, suinteresuotumą diskriminuoti pareiškėją ar jai padarytą įtaką yra deklaratyvaus pobūdžio ir abstraktūs. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėja atskirajame skunde nenurodo jokių objektyviais duomenimis pagrįstų abejonių teisėjos, nagrinėjusios skundo priėmimo klausimą, nešališkumu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį priėmė neteisėtos sudėties teismas. Teismo vertinimu, šią aplinkybę taip pat patvirtina tai, kad minėta nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai bei teisėtai 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos Ž. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė