2016-11-02 Nr. AB-20736-3-61-3-05445-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1746-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05445-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. 1. 1–6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija, apeliantas) 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 1D-8463(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir priteisti iš atsakovo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2007 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 11SP-1365 nuo 2007 m. gegužės 3 d. jam paskirta 2 385,33 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuris įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo kiekvieną mėnesį jam buvo neišmokama įvairaus dydžio paskirtos valstybinės pensijos dalis.

Tai 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. 1D-8463(11) konstatavo ir Vidaus reikalų ministerija. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad išmokėti susidariusią nepriemoką neturi teisinio pagrindo. Pareiškėjas nesutiko su tokiu sprendimu. Nurodė, kad, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, vadovaujantis 1 priedu, apskaičiuojant bei mokant paskirtą pareigūno pensiją jo apskaičiuotai pensijai buvo pritaikytas mažinimo koeficientas 0,8. 2010–2011 m. šis mažinimo koeficientas buvo taikomas ne tik pareigūnų ir karių valstybinėms pensijoms, tačiau lygiais pagrindais ir visoms kitoms pensijoms (ir pagrindinei pensininkų grupei – senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų gavėjams).

Neatsižvelgdamas į tai, kad 2012 m. ekonominė situacija šalyje stabilizavosi ir metų pabaigoje neviršijo nustatytos konvergencijos kriterijaus ribos – 60 proc. bendrojo vidaus produkto, Lietuvos Respublikos Seimas, akivaizdžiai pažeisdamas konstitucinius teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principus, kurie ne kartą buvo išnagrinėti ir aptarti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose ir neturėtų būti vėl iš naujo keliami teisinėje valstybėje, 2011 m. gruodžio 20 d.

įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-92 redakcija pratęsė sumažintų pareigūnų pensijų išmokas 2012–2013 m. pareigūnams ir kariams. 2014 m. gegužės 15 d. Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymu Lietuvos Respublikos Seimas reglamentavo kompensavimo tvarką senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų gavėjams, kuriems pensijos buvo sumažintos 2010–2011 m. Tačiau įstatyme nėra numatytas senatvės pensijų kompensavimas dirbusiems asmenims ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas, tik pasiūlyta Lietuvos Respublikos Vyriausybei kasmet, pradedant 2015 m., atsižvelgiant į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir valstybės biudžeto galimybes, įvertinti šių pensijų kompensavimo galimybes.

Pareiškėjas pabrėžė, jog jam pareigūno valstybinė pensija per sunkmetį buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsniu, t. y. taikant koeficientą 0,8. Vadovaujantis nurodytu pagrindu, per visą mažinimo laikotarpį jam buvo neišmokėta 14 758,49 Lt.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 45) nesutiko su skundu.

Atsakovai nurodė, kad pareiškėjo pensija 2012–2013 m. buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Šiai normai atitikus Konstituciją (preziumuojama), Vidaus reikalų ministerijos sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas, o pareiškėjo skundas nepagrįstas. Pareiškėjas prašė priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią ginčijamu laikotarpiu ribojant pensiją pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Vidaus reikalų ministerija sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Pareiškėjo pensijos perskaičiavimas jau yra įvykdytas. Vidaus reikalų ministerija veikia pagal įstatymus, ir nėra teisės normos, pagal kurią ji galėtų ir turėtų kompensuoti pareiškėjui šį perskaičiavimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 1 d. sprendimu (b. l. 61–65) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 1D-8463 (11) dalį, kuria buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas; priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, sumažintą taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. – 650,85 Eur; atmetė kitą skundo dalį kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės į pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, sumažintą laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, skundžiamo akto teisėtumo.

Teismas, remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) pažyma apie 2010–2013 m. pensijos dydį, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui pensija buvo ribojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos taikytos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos taikytos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos taikytos tik nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d.

Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo pirminės redakcijos 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., neprieštaravo Konstitucijai. Teismas taip pat vadovavosi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi. Teismo nuomone, kadangi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., kuriais buvo pratęstas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas, neprieštaravo Konstitucijai, sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymus, priimtus 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., galėjo būti mokama, todėl nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo skundo dalies dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, priteisimo.

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijai. Šiuo pagrindu valstybinės pensijos buvo ribojamos iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad tenkinama pareiškėjo skundo dalis dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. priteisimo. Teismas priteisė pareiškėjui 650,85 Eur (2 247,25 Lt).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 1D-8463(11). Teismas, įvertinęs skundžiamo akto turinį, padarė išvadą, kad turėtų būti naikintina skundžiamo akto dalis, kuria atsisakyta išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, motyvuojant tuo, kad praleistas Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje numatytas 6 mėnesių terminas nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktais išaiškinimais, ginčo atveju taikytinos ne Viešojo administravimo įstatymo, o pensijos mokėjimo metu galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcijos nuostatos, pagal kurias suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo ginti per 3 metus nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Įvertinęs šią ginčijamo sprendimo dalį, teismas nurodė, kad ji nėra grindžiama argumentais dėl to, kad buvo praleisti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio skundo padavimo terminai. Tuo pagrindu teismas nusprendė šią skundžiamo akto dalį panaikinti. Teismas paliko galioti likusią akto dalį kaip teisėtą, nes Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., kuriais buvo pratęstas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas, neprieštaravo Konstitucijai.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 84–85) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimą – sumažinti pareiškėjui priteistą sumą iki 520,81 Eur.

Atsakovas nurodo, kad priteista suma neatitinka teismo nustatyto skundo patenkinimo pagrindo. Sprendimu pareiškėjui priteista 650,85 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka, kuri susidarė dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo. Sprendimu priteista per didelė suma, t. y. susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo yra 520,81 Eur, o ne 650,85 Eur. Kadangi tokio skaičiaus (650,85 Eur) bylos dokumentuose nėra, teismas jį gavo atlikęs skaičiavimus. 2012 m. sausio–rugpjūčio mėn. pensijos nepriemoką teismas suskaičiavo aritmetiškai neteisingai. Turėjo būti sudėtos Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 25 d. pažymos Nr. 11DP(P)-5677 vienuolikto stulpelio 2012 m. sausio–rugpjūčio mėn. reikšmės ir gauta 1 798,24 Lt (520,81 Eur) suma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Iš pareiškėjo teismui paduoto skundo matyti, kad jo siekiama atgauti jam paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies tiesioginio taikymo, kurį vykdė šią pensiją paskyrusi ir ją administravusi įstaiga - Vidaus reikalų ministerija. Todėl, nagrinėjant šį administracinį ginčą, yra būtina atskirai pasisakyti dėl abiejų nurodytų teisės normų (Laikinojo įstatymo 4 str. ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d.) taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Pasisakydama dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, kolegija pažymi, kad šios materialinės teisės normos taikymas pareiškėjui prasidėjo nuo 2010 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo pats Laikinasis įstatymas. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį (2009-10-09 įstatymo Nr. XI-537 ir 2010-07-02 įstatymo Nr. XI-983 redakcijos), jos galiojimo laikas buvo nustatytas iki 2011 m. gruodžio 31 d. Tačiau šio (15) straipsnio vėliau priimtomis redakcijomis (2011-12-20 įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012-12-31 įstatymas Nr. XII-92) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimo laikas buvo pratęstas atitinkamai iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo, sietino su Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymu, pagrįstumą, yra būtina aptarti paties Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir šio įstatymo 15 straipsnio (2011-12-20 įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012-12-31 įstatymo Nr. XII-92 redakcijos) teisėtumo klausimą.

Tai darydama, kolegija pažymi, kad išvardytų teisės normų konstitucingumo klausimas buvo ištirtas Konstitucinio Teismo (kuris yra vienintelė institucija, kompetentinga spręsti Konstitucijos aiškinimo klausimus). Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime buvo konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos neprieštaravo Konstitucijai, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime buvo konstatuota, kad abiejų paminėtų redakcijų Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatos taip pat neprieštaravo Konstitucijai. Kolegija, suponuodama tai, kad Konstitucija yra vientisas teisės aktas, o Konstitucinis Teismas, spręsdamas paminėtas bylas (bylas, kuriose buvo priimti paminėti Konstitucinio Teismo nutarimai), taikė ir aiškino Konstitucijos nuostatas (tarp jų ir Konstitucijoje įtvirtintus teisės taikymo principus) kaip visumą, daro išvadą ir konstatuoja, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio prieštaravimo jo nurodytiems teisės taikymo principams bei pačiai Konstitucijai negali būti pripažinti pagrįstais ir yra atmestini.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo aptariamu klausimu nurodytiems argumentams (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimo, sietino su Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymu, nepagrįstumo.

Pasisakydama dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, kolegija pažymi, kad šios materialinės teisės normos taikymas, sumažinant paskirtos pensijos dydį, pareiškėjui prasidėjo nuo 2010 m. sausio 1 d. ir buvo tęsiamas iki 2012 m. rugsėjo 1 d. (kai ši materialinės teisės norma buvo pakeista 2012-06-30 įstatymu Nr. XI-2196 ir nustojo būti taikoma pareiškėjui). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo teismui paduoto skundo priėmimo klausimą termino jį paduoti atnaujinimo aspektu, 2015 m. vasario 23 d. nutartimi, be kita ko, priėmė šią (su Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. taikymu per laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2012-09-01 sietiną) skundo dalį, laikydamas ją tinkama nagrinėti iš esmės (b. l. 29-31). Atsakovas šios pirmosios instancijos teismo priimtos skundo dalies nekvestionavo nei bylos nagrinėjimo metu, nei paduotame apeliaciniame skunde. Todėl kolegija, laikydamasi ginčo šalių susiformavusių teisėtų lūkesčių, kurie susidarė ir dėl paminėtos pirmosios instancijos teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties dalies, šioje konkrečioje situacijoje pripažįsta būtina nagrinėti šią apeliacinę bylą tik tokios apimties, dėl kurios yra paduotas atsakovo apeliacinis skundas.

Iš atsakovo apeliacinio skundo matyti, kad jame yra kvestionuojamas tik pareiškėjui priteistinos pensijos nepriemokos dydis ta prasme, jog, apelianto manymu, apskaičiuodamas šį dydį teismas padarė skaičiavimo klaidą. Patikrinusi šių apelianto argumentų pagrįstumą, kolegija pirmiausia pažymi, kad, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, teismas, nustatydamas pareiškėjui priteistinos sumos dydį (650,85 Eur), rėmėsi byloje esančios Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 25 d. pažymos Nr. 11DP(P)-5677 duomenimis, tačiau šių duomenų nedetalizavo, t. y. nenurodė paminėtos sumos (650,85 Eur) apskaičiavimo mechanizmo. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija, viena vertus, neturi pagrindo abejoti šioje pažymoje pateiktų duomenų tikslumu ir teisingumu, antra vertus, patikrindama pirmosios instancijos teismo nurodytos sumos teisingumą, taip pat remiasi šios pažymos duomenimis. Atlikdama pareiškėjui priklausančios pensijos nepriemokos dalies apskaičiavimus apeliaciniame skunde nurodytu būdu (toks būdas, kolegijos manymu, yra tinkamas ir turi būti taikomas nagrinėjamu atveju), kolegija pripažįsta apelianto nurodytus argumentus pagrįstais ir nustato, kad pareiškėjui teismo priteista suma turi būti sumažinta iki 520,81 Eur. Tai turi būti padaryta patikslinus pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti šį teismo sprendimą, sumažinant pareiškėjui A. Z. priteistą sumą nuo 650,85 Eur iki 520,81 Eur (penkių šimtų dvidešimt eurų ir 81 cento).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas