P-492-192-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P492-192/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00721-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens A. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1564/2012 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas) dėl įsakymo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys sodininkų bendrija „Linas“, T. I., B. S. ir A. S.).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareiškimu (b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 6 d. įsakymą Nr. 2.3-4257-1301 „Dėl T. I. žemės sklypo Nr. 356, esančio sodininkų bendrijoje „Rūta“ (duomenys neskelbtini) kaime, Riešės seniūnijoje, Vilniaus rajone, kadastro duomenų patikslinimo“.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 21 d. sprendimu Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą patenkino – panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 6 d. įsakymą Nr. 2.3-4257-1301 „Dėl T. I. žemės sklypo Nr. 356, esančio sodininkų bendrijoje „Rūta“ (duomenys neskelbtini) kaime, Riešės seniūnijoje, Vilniaus rajone, kadastro duomenų patikslinimo“.

Teismas padarė išvadą, kad 1992 m. kovo 31 d. T. I. žemės sklypo schema yra tinkamas dokumentas jo privatizuoto sodo sklypo riboms, kokios jos buvo 1992–1993 metais, bei sklypo plotui nustatyti. Teismas pripažino, kad T. I. turėjo teisę atlikti savo sodo sklypo kadastrinius matavimus. Teismas nustatė, kad sodininkų bendrijos „Linas“ (toliau – ir SB „Linas) teritorijoje iki šiol galiojantys teritorijų planavimo dokumentai yra Sodininkų bendrijos 1992 m. liepos 29 d. generalinis planas, 2000 m. kovo 10 d. patvirtintas (duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos žemėtvarkos projektas bei 2000 m. rugsėjo 25 d.

Pikeliškių kadastro vietovės žemėtvarkos projektas. Teismas vertino, kad kiti planai, schemos ir panašūs dokumentai nėra patvirtinti nustatyta tvarka, todėl remtis juose užfiksuotais duomenis neturi pagrindo. Teismas nurodė, kad 1997 metais parengtas SB „Linas“ planas M 1:2000 skirtas tik išorinėms sodų bendrijai paskirto žemės sklypo riboms nustatyti. Teismas, sugretinęs duomenis, užfiksuotus žemės sklypo schemoje, ištraukoje iš Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio bei Sodininkų bendrijos 1992 m. liepos 29 d. generaliniame plane iš vienos pusės, ir 2003 m. spalio 4 d. sudarytoje T.

I. žemės sklypo schemoje, 2009 m. spalio 1 d. sudarytame žemės sklypo plane ir 1997 m. birželio 29 d. sudarytame SB „Linas“ žemės sklypo plane, iš kitos pusės, nustatė, jog vėlesniuose dokumentuose užfiksuotos ir ginčijamu administraciniu aktu patvirtintos žemės sklypo ribos neatitinka įregistruotų Nekilnojamojo turto registre ir suprojektuotų galiojančiuose teritorijų planavimo dokumentuose. Teismas pažymėjo, kad atlikus kadastrinius matavimus, pasikeitė tiek T. I. sklypo konfigūracija, tiek ir sklypo plotas. Sklypo šiaurės rytinėje pusėje dalis 1993 metais įsigytos žemės neįtraukta į sklypo ribas, o šiaurės vakarinėje pusėje papildomai įtraukta apie 46 kv. m žemės, kuri pagal teritorijų planavimo dokumentus buvo numatyta keliui tarp sklypų, sklypo plotas padidėjo iki 1 205 kv. m.

Teismas konstatavo, kad nustatęs tokius pasikeitimus, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus žemėtvarkos skyrius neturėjo derinti parengto žemės sklypo plano, o privalėjo grąžinti jį su nekilnojamojo turto kadastro duomenų byla vykdytojui, kad šis patikslintų žemės sklypo posūkio taškus bei riboženklių padėtis. Teismas nustatė, kad SB „Linas“ valstybinė žemė suteikta tik naudotis, bet ne disponuoti, bendrijos teritorijoje esanti bendro naudojimo žemė lieka valstybine žeme, kurios disponavimo teisę realizuoja valstybinės institucijos.

Teismas konstatavo, kad SB „Linas“ neturėjo teisės 2003 metais patikslinti privačių sodininkų sklypų ribų, nes tokiu būdu vykdė disponavimą valstybine žeme. Teismas pripažino, kad teisiškai nereikšminga aplinkybę, jog T. I. ir SB „Linas“ teigimu, pravažiavimo iki sodo tvoros šalia T. I. sklypo realiai nėra, ten auga medžiai ir krūmai, be to, už tvoros taip pat nėra jokio kelio. Pažymėjo, kad pagal teritorijų planavimo dokumentus šioje vietoje buvo numatytas bendro naudojimo pravažiavimas valstybinėje žemėje ir ši žemės paskirtis ir naudojimo pobūdis teisėtai pakeistas nebuvo.

SB „Linas“ ir kiti suinteresuoti asmenys, norėdami pakeisti naudojamų žemės sklypų konfigūraciją ar ribas, turėtų nustatyta tvarka parengti teritorijų planavimo dokumentus ar jų pataisymus, juos patvirtinti ir įregistruoti.

Tretieji suinteresuoti asmenys SB „Linas“, T. I. ir B. S. apeliaciniais skundais prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir administracinę bylą nutraukti arba pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu apeliacinius skundus patenkino ir panaikino Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimą bei priėmė naują sprendimą, kuriuo nusprendė atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad T. I. 1993 m. balandžio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotas 1 200 kv. m žemės sklypas Nr. 356, esantis sodininkų bendrijoje „Rūta“. Ginčijamu įsakymu, remiantis atliktais kadastriniais matavimais, buvo patikslintas žemės sklypo plotas ir nustatytas žemės sklypo Nr. 356 plotas 1 205 kv. m, tai yra 5 kv. m didesnis nei buvo įgytas. Teismas sprendė, kad tai atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 1 priede nustatytą maksimalią leistiną (ribinė) paklaidą tarp nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo ploto ir apskaičiuoto žemės sklypo ploto, atlikus kadastrinius matavimus.

Todėl sprendė, kad šie žemės sklypo duomenys patvirtina, kad T. I. įgijo teisės aktais leistino dydžio žemės sklypą ir neteisėtai valstybinės žemės neužvaldė. Vertindamas, ar kadastro duomenų tikslinimo metu teisingai buvo atliktos nustatytos procedūros, teismas nurodė, kad būtina vadovautis iki žemės sklypo kadastrinių matavimų buvusia situacija, nes Žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 11 punktu nustatyta, kad kadastriniai matavimai atliekami pagal teritorijų planavimo detaliuosius ir specialiuosius planus, institucijų, atsakingų už žemės sklypų formavimo valstybinėje žemėje organizavimą, patvirtintus žemės sklypų planus, naudojant topografinius planus bei kitą geodezinę ir topografinę medžiagą.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad po kadastrinių sklypo duomenų patikslinimo į T. I. valdomą žemės sklypą pateko bendro naudojimo kelias. Pažymėjo, kad Sodininkų bendrijos planas suderintas 1997 m. birželio 5 d. Vilniaus regioninio kadastro ir geodezijos centre patvirtina, kad kelias tarp sklypų Nr. 355 ir Nr. 356 nesiekia šių sklypų ir sodininkų bendrijos išorinės ribos, kuri šiuo metu ribojasi su A. S. sklypo riba, todėl padarė išvadą, kad kelias yra skirtas privažiuoti prie sklypų Nr. 355 ir Nr. 356. Teismas akcentavo, kad Sodininkų bendrijos 1997 m. birželio 5 d. planas nėra paneigtas ir šioje byloje nėra ginčijamas, todėl šio ginčo apimtyje nėra pagrindo remtis kitais planais kurie buvo parengti iki 1997 m. birželio 5 d. plano patvirtinimo.

Teismas taip pat padarė išvadą, kad kadastriniai matavimai turėjo būti atliekami pagal ribas, nustatytas 2007 m. balandžio 6 d. aktu Nr.

1. Teismas pažymėjo, kad parengtas kadastrinių matavimų žemės sklypo planas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl buvo faktinis ir teisinis pagrindas tikslinti žemės sklypo kadastro duomenis. Remdamasi šiais motyvais teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko įsakymas yra teisėtas bei pagrįstas ir pareiškime nurodyti argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti. Taip pat konstatavo, kad viešasis interesas šio ginčo atveju nebuvo pažeistas.

II. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. 2012 m. liepos 30 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje.

Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas tokiais argumentais:

1. Mano, kad apeliacinės instancijos teismas konstatuodamas, jog kadastrinių duomenų tikslinimo metu žemės sklypo ribos turi būti nustatomos remiantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 11 punktu bei faktinio naudojimo ribomis, padarė esminį materialinės teisės normų aiškinimo jas taikant pažeidimą, kuris turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Paaiškina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko įsakymo teisėtumo tik pagal 1997 m. birželio 5 d. Vilniaus regioninio kadastro ir geodezijos centro patvirtintą sodininkų bendrijos planą.

2. Pažymi, kad Sodininkų bendrijų teisė rengti ir tikslinti bendrijos sodo teritorijos ar jos dalies teritorijų planavimo dokumentus turi būti įgyvendinama teisės aktų, reglamentuojančių žemės teisinius santykius, nustatyta tvarka. Visuotiniame sodininkų bendrijos susirinkime nusprendus, kad dalis bendro naudojimo žemės gali būti privatizuota, sodininkų bendrija dėl leidimo rengti bendrijos sodo teritorijos ar jos dalies teritorijos planavimo dokumento pakeitimus turėjo kreiptis į valstybinę instituciją, kurios kompetencijai priskirta tokius leidimus ir planavimo sąlygas išduoti, dėl leidimo privatizuoti bendroms reikmėms nenaudojamą valstybinę žemę, skirtą sodininkų bendrijai. Atliekant teritorijų planavimo dokumento pakeitimo procedūrą trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. galėtų spręsti privažiavimo prie jam priklausančio žemės sklypo toje dalyje, kurioje jam išduotas statybos leidimas. Šioms aplinkybėms patvirtinti pateikė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartį ir priklausančio žemės sklypo toponuotrauką, kurioje matyti leidimo vykdyti statybos darbus vieta bei esamas privažiavimas prie jam priklausančio žemės sklypo per sodininkų bendrijos teritoriją. Paaiškina, kad šių dokumentų negalėjo pateikti ankščiau, nes Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-99-115/2012 priimta po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimo. Todėl mano, kad procesas turėtų būti atnaujintas ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

3. Nurodo, kad SB „Linas“ teritorija yra kaimiškoje vietovėje, todėl šios bendrijos teritorijos pertvarkymo projektai turi būti rengiami pagal Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513. Mano, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas pagrįstai šioje byloje sprendė, jog SB „Linas“ ir kiti suinteresuoti asmenys, norėdami pakeisti naudojamų žemės sklypų konfigūraciją ar ribas, turėtų nustatyta tvarka parengti teritorijų planavimo dokumentus ar jų pataisymus, juos patvirtinti ir įregistruoti. Teigia, kad SB „Linas“ neurėjo teisės 2003 m. patikslinti privačių sodininkų sklypų ribų, nes tokiu būdu vykdė disponavimą valstybine žeme. Teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą bei palikdamas galioti ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko įsakymą, sukūrė precedentą, kad bet koks privataus žemės sklypo ribų pakeitimas, atliekant kadastrinius matavimus, neviršijantis leistino matavimo tikslumo, galės būti įteisinamas nesilaikant žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatytų privačių žemės sklypų ribų keitimo procedūrų, o tai turės įtakos vienodos teismų praktikos formavimui.

Tretieji suinteresuoti asmenys B. S., SB „Linas“ ir T. I. atsiliepimuose į prašymą dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Paaiškina, kad A. S. nėra tinkamas subjektas prašymui atnaujinti procesą paduoti, nes jis nebėra žemės sklypo, besiribojančio su ginčo sklypu savininkas. Pažymi, kad žemės sklypą A. S. pardavė prieš pateikdamas prašymą atnaujinti procesą. Nurodo, kad byloje yra kilęs ginčas dėl valstybinės žemės, todėl A. S. neturi teisės ginti viešojo intereso. Nesutinka su A. S. prašymo argumentu, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės pažeidimas. Pažymi, kad nurodydamas šį proceso atnaujinimo pagrindą trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, jog teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, o tai, trečiųjų suinteresuotų asmenų vertinimu, nesudaro pagrindo atnaujinti proceso aptariamu pagrindu. Taip pat teigia, kad prašyme nurodyta Vilniaus apygardos teismo nagrinėta byla neturi jokio ryšio su šia administracine byla ir nesudaro pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Pažymi, kad A. S. nepateikia jokių argumentų, galinčių pagrįsti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Prašymas atnaujinti procesą atmestinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.

ABTĮ 154 straipsnyje nustatytas baigtinis subjektų, turinčių teisę paduoti prašymą (teikimą) atnaujinti procesą, sąrašas. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašymą atnaujinti procesą turi teisę paduoti bylos šalys, tretieji suinteresuoti asmenys bei jų atstovai, neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas, nutarimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus, taip pat prokuroras bei viešojo administravimo subjektai, kad būtų apgintas viešasis interesas ar apgintos valstybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Įstatymų leidėjas teisę paduoti prašymą atnaujinti procesą suteikė ir trečiajam suinteresuotam asmeniui, tačiau atsižvelgusi į proceso atnaujinimo instituto paskirtį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad prašymą paduodančio asmens suinteresuotumas byloje turi būti nustatomas prašymo atnaujinti procesą pateikimo momentu.

Tretieji suinteresuoti asmenys ABTĮ yra apibrėžiami kaip tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos (ABTĮ 48 str. 2 d.). A. S. į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu buvo įtrauktas 2011 m. balandžio 7 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi (I t., b. l. 56). Vertindamas A. S. suinteresuotumą, teismas nurodė, kad aplinkybė, jog ginčijamu įsakymu valstybinės žemės sklypo (kelio) dalis priskirta prie T. I. žemės sklypo Nr. 356, kuris ribojasi su A. S. žemės sklypu, suteikia pagrindą išvadai, kad priimtas teismo sprendimas gali turėti įtakos A. S. teisėms ir pareigoms. Vadinasi A. S. suinteresuotumas šioje byloje buvo susijęs su jam priklausančiu žemės sklypu, kuris ribojasi su T. I. žemės sklypu, dėl kurio ribų nustatymo teisėtumo byloje vyko ginčas. Nustatyta, kad A. S. šios administracinės bylos nagrinėjimo teismuose metu priklausė žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) k, Riešės sen., Vilniaus r. sav. (I t., b. l. 68). Šis žemės sklypas ribojasi su ginčo žemės sklypu (b. l. 29, 68). Trečiasis suinteresuotas asmuo T. I. kartu su atsiliepimu į A. S. prašymą atnaujinti procesą pateikė Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame nurodyta, kad žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) k, Riešės sen., Vilniaus r. sav., 2012 m. birželio 28 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu perleistas J. J. (2012 m. birželio 28 d. priėmimo–perdavimo aktas). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pardavęs nurodytą žemės sklypą, A. S. šioje byloje prarado teisinį suinteresuotumą ir priimtas teismo sprendimas nebegali daryti įtakos jo teisėms ar pareigoms.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. S. šioje byloje negali būti laikomas subjektu, turinčiu teisę paduoti prašymą atnaujinti procesą, todėl jo prašymas atmetamas nenagrinėjant jame nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsniu, 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens A. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Dainius Raižys Virginija Volskienė