2013-02-21 Nr. ATPB-12-4-45-3-00001-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-28/2013

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00001-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovui Aleksandrui Kislovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. M. M. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimo N. M. M. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. (duomenys neskelbtini) pilietis N. M. M. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) į Lietuvos Respubliką pirmą kartą atvyko 2012 m. birželio 7 d. nelegaliai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną bei kreipėsi dėl prieglobsčio (b. l. 1-3). Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2012 m. liepos 5 d. priėmė sprendimą dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės ir laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo ((duomenys neskelbtini), b. l. 4).

2012 m. rugsėjo 28 d. užsienietis pasišalino iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro (toliau – Užsieniečių registracijos centras) ((duomenys neskelbtini), b. l. 13), todėl 2012 m. lapkričio 6 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo nutraukimo ((duomenys neskelbtini), b. l. 6).

2012 m. lapkričio 22 d. pagal II-ąjį Dublino reglamentą pareikėjas buvo grąžintas iš Helsinkio į Lietuvos Respubliką kaip J. G. ir pateikė naują prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje ((duomenys neskelbtini), b. l. 7, 8, 9, 10). Migracijos departamentas 2012 m. lapkričio 23 d. priėmė sprendimą dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės ir laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo ((duomenys neskelbtini), b. l. 11).

2012 m. lapkričio 26 d. Užsieniečių registracijos centro Operatyvinės veiklos grupės sprendimu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 113 straipsnio 2 dalies pagrindu, užsienietis buvo sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms ((duomenys neskelbtini), b. l. 13, 14).

Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl pareiškėjo sulaikymo Užsieniečių registracijos centre, 2012 m. lapkričio 26 d. sprendime ((duomenys neskelbtini), b. l. 16-17) nustatė, kad byloje nėra kompetentingų institucijų sprendimų išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, todėl nusprendė, kad N. M. M. negali būti sulaikytas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi ((duomenys neskelbtini), b. l. 18-22) panaikino Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir perdavė Užsieniečių registracijos centro teikimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

2012 m. gruodžio 31 d. Užsieniečių registracijos centro Operatyvinės grupės sprendimu, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas buvo sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms ((duomenys neskelbtini), b. l. 23-24).

2013 m. sausio 2 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas Užsieniečių registracijos centro teikimas (b. l. 1-3), kuriuo Užsieniečių registracijos centras, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, prašė sulaikyti pareiškėją Užsieniečių registracijos centre iki 2013 m. balandžio 2 d., bet ne ilgiau iki kol bus priimtas bei įvykdytas sprendimas dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo Lietuvos Respublikoje. Teikime nurodė, kad iš bylos medžiagos akivaizdu, jog pareiškėjo tikslas yra patekti į kitas Europos Sąjungos šalis – nesulaukęs galutinio sprendimo dėl pateikto prieglobsčio prašymo Lietuvos Respublikoje jis neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos, savo veiksmais tyčia, piktybiškai pažeisdamas Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 2 punkto, 135 straipsnio, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1V-340 patvirtinto „Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo“ (toliau – Aprašas) III skyriaus 18.4 punkto bei Užsieniečių registracijos centro vado 2009 m. sausio 19 d. įsakymu patvirtintų „Laikinai Užsieniečių registracijos centre apgyvendintų užsieniečių tvarkos taisyklių“ (toliau – Taisyklės) V skyriaus 8 punkto nuostatas. Pažymėjo, kad pareiškėjas piktybiškai naudojasi Lietuvos Respublikos įstatymų jam suteiktomis teisėmis, o prieglobsčio prašymas tėra būdas nevaržomai keliauti į kitas Europos Sąjungos šalis; užsienietis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymus bei nevykdydamas kompetentingų institucijų sprendimų, negerbia Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos įstatymų, piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra; užsieniečiui neturint galiojančio asmens tapatybę patvirtinančio dokumento nėra aišku, kuris yra jo tikrasis vardas – ar N. M. M., kuriuo jis pateikė prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje, ar J. G., kuriuo jis prisistatė Suomijos institucijoms. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, jog šiuo konkrečiu atveju yra didelė tikimybė, jog netaikant sulaikymo pareiškėjas, pasinaudojęs laisvu judėjimu Šengeno erdvėje, vėl išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip dar kartą pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus.

Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs Užsieniečių registracijos centro teikimą, 2013 m. sausio 2 d. sprendimu (b. l. 8-9), remdamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, nusprendė teikimą tenkinti ir sulaikyti pareiškėją Užsieniečių registracijos centre 3 mėnesių laikotarpiui – iki 2013 m. balandžio 2 d., arba kol jis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos.

Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į LVAT formuojamą praktiką bei tai, jog užsienietis, pažeisdamas Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 2 punkto, 135 straipsnio, Aprašo III skyriaus 18.4 punkto bei Taisyklių V skyriaus 8 punkto nuostatas, neteisėtai buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos į Suomiją, ten nuvykęs prisistatė kitu vardu ir pavarde nei Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnams, kas reiškia, jog jo asmens tapatumas nėra neabejotinai nustatytas, laikytina, kad užsienietis trukdo priimti sprendimą prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo procedūros stadijoje ir jo atžvilgiu yra taikytinos Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostatos. Pažymėjo, kad pareiškėjo sulaikymas yra reikalingas, siekiant nustatyti jo asmenybę bei tam, kad jis vėl savavališkai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos.

II. Pareiškėjas N. M. M. apeliaciniu skundu (b. l. 13-17) prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nurodytas taisyklių pažeidimas – neteisėtas išvykimas iš Lietuvos Respublikos, gali būti pagrindu administracinei atsakomybei kilti, nors byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų atitinkamai nubaustas už tokį Užsieniečių registracijos centro tvarkos pažeidimą, tačiau šis pažeidimas nėra ir negali būti pagrindu sulaikyti pareiškėją.

Nurodo, kad į Lietuvos Respubliką prašyti prieglobsčio atvykstantiems užsieniečiams nėra žinoma lietuvių kalba, kas lemia, jog jiems taip pat nėra žinoma kad juos sulaikė būtent Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai; dėl to, kad daugumos užsieniečių kilmės valstybėse valdžios institucijos piktnaudžiauja savo padėtimi, didžioji dalis užsieniečių, baimindamiesi dėl savo sveikatos ir saugumo, prisistato netikrais vardais ir pavardėmis, kurie būna išsiaiškinami kur kas vėliau. Atsižvelgiant į tai teigia, kad toks pareiškėjo poelgis – prisistatymas Lietuvos Respublikoje vienu vardu, o Suomijoje – kitu, yra veikiau pastangos apsaugoti save nuo galimo pavojaus negu nenuoširdumas, uždarumas ar piktnaudžiavimas prieglobsčio sistema.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nurodė, jog siekia prieglobsčio būtent Lietuvos Respublikoje, nes jo kilmės valstybėje vyksta karas; nemokėdamas lietuvių kalbos ir nesuprasdamas Lietuvos Respublikos įstatymų, gavęs laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje užsienietis nežinojo, kad negali išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, nes, pareiškėjo manymu, tokios pareigos jam nebuvo išaiškintos; užsienietis ne tik gailisi pažeidęs Lietuvos Respublikos įstatymus, tačiau juos pažeidė dėl tinkamai nesuprastų savo, kaip prieglobsčio prašytojo, teisių ir pareigų, o ne dėl piktnaudžiavimo prieglobsčio procedūra, noro patekti į kitas Europos Sąjungos šalis.

Nurodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies išaiškinimu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 113 straipsnio nuostatos, kurių pagrindu užsienietis yra sulaikytas, negali būti aiškinamos ir taikomos plečiamai. Taip pat nurodo, kad Migracijos departamento sprendimu pareiškėjui yra suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis Lietuvos Respublikoje, todėl šiuo metu nėra sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Pažymi, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir nurodo, kad ji buvo priimta perkeliant 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau - Direktyva 2008/115/EB) nuostatas, todėl, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, ji turi būti aiškinama taip, kad atitiktų Europos Sąjungos teisę, būtent - tą Europos Sąjungos teisės aktą, kurį konkreti nacionalinės teisės nuostata įgyvendina.

Atsižvelgiant į tai, teigia, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas nėra ir negali būti Direktyvos 2008/115/EB tikslu, nes jos paskirtis ir taikymo sritis Europos Sąjungos teisės sistemoje yra kitokia, būtent – užtikrinti valstybių narių teritorijoje neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimą. Nurodo, kad remiantis Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalimi bei preambulės 9 punktu, ši direktyva netaikoma prieglobsčio prašymą pateikusiems asmenims, iki tol, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo t. y. tol, kol prieglobsčio prašytojas naudojasi teise pasilikti valstybėje, jis nepatenka į Direktyvos 2008/115/EB taikymo sritį ratione personae.

Remiasi Įstatymo 76 straipsnio 1 dalimi bei 139 straipsniu, įgyvendinančiais 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2005/85/EB) 7 straipsnį bei 39 straipsnio 3 dalį, ir nurodo, kad prieglobsčio prašytojo skundas dėl prieglobsčio nesuteikimo turi suspensyvinį poveikį, sąlygojantį teisę prieglobsčio prašytojui likti šalyje, kaip prieglobsčio siekiančiam asmeniui tol, kol nėra priimtas galutinis sprendimas.

Pabrėžia, kad asmuo, kuris yra pateikęs prieglobsčio prašymą ir dėl kurio nėra priimtas galutinis sprendimas, nėra laikytinas neteisėtai valstybės narės teritorijoje esančiu asmeniu, todėl jam negali būti taikomos Direktyvos 2008/115/EB nuostatos bei perkeliant jas priimtos nacionalinės teisės nuostatos. Remiantis tuo, teigia, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą bei dėl kurių nėra priimtas galutinis sprendimas. Pažymi, kad remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Tesimo praktika, prieglobsčio prašytojai gali būti sulaikomi, tačiau jų sulaikymas turi būti vykdomas pagal 2003 m. sausio 27 d.

Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (toliau – Direktyva 2003/9/EB) ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatas bei atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas ir priešingai, tokių asmenų sulaikymas neturėtų būti vykdomas pagal Direktyvos 2008/115/EB nuostatas, t. y. išsiuntimo tikslu. Nurodo, kad Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatos dėl asmens sulaikymo pagal savo pobūdį yra neprivalomos, o Lietuvos valstybė pasirinko direktyvose numatytų sulaikymo pagrindų prieglobsčio prašytojams neperkelti į nacionalinę teisę, prieglobsčio prašytojai negali būti sulaikomi.

Nurodo, kad Direktyvos 2008/115/EB netaikymą prieglobsčio prašytojams patvirtina ir tai, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatos dėl neteisėtos imigracijos ir gyvenimo be leidimo bei nuostatos dėl bendros Europos prieglobsčio sistemos yra įtvirtintos skirtinguose straipsniuose, todėl asmenims, kurie šalyje yra neteisėtai, ir asmenims, kurie siekia tarptautinės apsaugos, neturėtų būti taikomas tas pats teisinis rėžimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigia, kad asmens pateikusio prieglobsčio prašymą sulaikymas pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies ratione personae yra nesuderinamas su Lietuvos įsipareigojimais pagal Europos Sąjungos teisę, todėl Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas negali būti taikomas asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje.

Pabrėžia, jog pareiškėjui yra suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, todėl šiuo metu klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini), jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos nėra sprendžiamas. Teigia, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išaiškinęs, kad užsienietis gali būti sulaikytas pradėjus procesą dėl sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos priėmimo.

Nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, kas paminėta, pareiškėjas turi prieglobsčio prašytojo Lietuvos Respublikoje teisinį statusą, Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas jam nėra taikomas, o kitų Įstatymo 113 straipsnyje numatytų užsieniečio sulaikymo pagrindų nėra, taigi, pareiškėjas turi būti nedelsiant paleistas iš sulaikymo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Užsieniečių registracijos centras su apeliacinio skundo argumentais ir motyvais nesutinka ir prašo apeliacinio skundo netenkinti, o Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą palikti galioti.

Nurodo tuos pačius argumentus kaip ir teikime dėl pareiškėjo sulaikymo. Papildomai nurodo, kad pareiškėjui buvo suteiktos teisės aktų garantuojamos vertėjų paslaugos bei išaiškintos visos jo teisės ir pareigos, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad užsienietis, nemokėdamas lietuvių kalbos, nesuprato savo pareigų ir nežinojo, jog negali išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis bei tai, kad netikrais vardais yra prisistatoma tariamai dėl užsieniečio sveikatos ir saugumo yra nepagrįsti ir atmestini. Pažymi, kad Įstatymo 113 straipsnis numato galimybę sulaikyti užsienietį neatsižvelgiant į tai, ar jis yra prieglobsčio prašytojas, ar neteisėtai esantis Lietuvos Respublikoje asmuo, jei yra šiame straipsnyje nurodyti sulaikymo pagrindai; Direktyvos 2005/85/EB 8 straipsnio 1 punktas numato, kad valstybės narės negali sulaikyti asmens tik dėl priežasties, kad jis yra prieglobsčio prašytojas, tačiau šiuo atveju pareiškėjas yra sulaikytas ne dėl buvimo prieglobsčio prašytoju, o dėl to, kad jis gali trukdyti sprendimo priėmimui, kadangi kelis kartus neteisėtai vyko iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu; sulaikymas reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, kad būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių.

Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje pareiškėjo byloje konstatavo, jog užsienietis trukdo priimti sprendimą dėl jo teisinio statuso ir gali pasislėpti; jog yra akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju yra didelė tikimybė, jog netaikant sulaikymo, pasinaudojęs laivu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, užsienietis bandys išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip dar kartą pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Lietuvos Respublikos teisėje su užsieniečių teisine padėtimi bei prieglobsčio suteikimu jiems susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šioje byloje aktualus šio Įstatymo 113 straipsnio, numatančio užsieniečių sulaikymo pagrindus, taikymas yra išaiškintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012 ir kituose teismo sprendimuose.

Šioje byloje, svarbu išsiaiškinti, ar N. M. M. Užsieniečių registracijos centre, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytu užsieniečio sulaikymo pagrindu, sulaikytas pagrįstai.

Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje byloje Nr. N575-1297/2012 ir susijusiose bylose, yra išaiškinęs, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatoms, todėl gali būti taikoma ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu. Taip pat minėtoje praktikoje yra nustatyta, jog trukdymu priimti ar vykdyti sprendimą bei galimybės pasislėpti buvimu yra pripažįstami, inter alia, tie atvejai, kai užsienietis jau yra neteisėtai išvykęs iš Lietuvos Respublikos, nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo teisinės padėties ar kitaip trukdo kompetentingoms institucijoms priimti galutinį sprendimą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjas, nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro ir išvyko iš Lietuvos Respublikos ((duomenys neskelbtini), b. l. 7, 8, 9, 10, 13, 14, 23, 24). Atsižvelgiant į tai jog yra didelė tikimybė, kad nebūdamas sulaikytas Užsieniečių registracijos centre, N. M. M. ir vėl bandytų išvykti į kitas Europos Sąjungos valstybes, tokiu būdu užkirsdamas kelią galutinio sprendimo dėl jo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo arba neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos priėmimui ir siekiant užtikrinti, kad būtų priimtas sprendimas minėtu klausimu, manytina, jog pareiškėjas Užsieniečių registracijos centre sulaikytas pagrįstai.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia prisistatymą svetimu vardu, nepateisina pareiškėjo padaryto Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimo. Toks užsieniečio elgesys, be kita ko, suponuoja ir jo nenorą bendradarbiauti su kompetentingomis Lietuvos Respublikos institucijomis, siekiant išspręsti jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir Įstatymo nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo N. M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas