2017-10-31 Nr. AB-19959-3-61-3-05816-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1856-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05816-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. (A. Š.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. gruodžio 3 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad ji nuo 2005 m. gegužės 20 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis: kameros buvo perpildytos, nepakako baldų, apšvietimo, tualetinio popieriaus, buvo tarakonų, tualetas neatskirtas nuo bendros patalpos. Pareiškėjas turėjo pats skalbtis drabužius, nebuvo kur juos džiovinti. Pareiškėjas pažymėjo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nenumato senaties termino reikalavimams dėl žmogaus orumo pažeminimo. Be to, pareiškėjas buvo teisiškai neišprusęs, socialiai remtinas, bedarbis, todėl negalėjo tinkamai ginti savo teisėtų interesų.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2005 m. birželio 2 d. iki 2007 m. vasario 8 d. į teismą kreipėsi tik 2015 m. gruodžio 17 d., todėl praleido ieškinio senaties terminą. Atsakovas pripažino, kad asmenims ne visada užtikrinta minimali ploto norma. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus. Dėl mažo kamerų ploto kartais neįmanoma įrengti daugiau baldų. Tualetas nuo likusios kameros ploto atskirtas sienele. Patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai, viršutiniai drabužiai – susimokėjus. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems grąžinami sausi.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškėjo A. Š. skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas siekė gauti atlyginimą už neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, kilo dėl to, kad nuo 2005 m. gegužės 20 d. iki 2007 m. vasario 8 d. (periodiškai) Lukiškių TI-K kamerose jis buvo laikytas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) numatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (1.125 str. 8 d.). Pareiškėjas skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. gruodžio 3 d. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas per šį laikotarpį būtų veikęs protingai ir sąžiningai, ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų savo pažeistoms teisėms apginti. Teismo vertinimu, pareiškėjas suvokė galimą savo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą, nes jis 2006 m. dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K skundėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centrui. Atsižvelgiant į tai, abejotina ir tariamu pareiškėjo nežinojimu apie įstatymų turinį bei galimybę kreiptis į teismą. Be to, neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus. Pareiškėjo argumentai, kad jis buvo socialiai remtinas ir bedarbis, todėl negalėjo tinkamai ginti savo teisėtų interesų, taip pat nepripažinti pagrindu atnaujinti praleistą terminą. Teismas nenustatė objektyvių aplinkybių, pakankamų praleistam senaties terminui atnaujinti, todėl pareiškėjo skundas atmestas.

III. 7. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimą panaikinti, atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

8. Pareiškėjas teigia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas Lietuvai rekomenduoja netaikyti 3 metų ieškinio senaties termino, sprendžiant dėl sąlygų, prilygintinų kankinimui. Be to, pareiškėjas nuo 2005 m. gegužės 20 d. iki dabar dar vis atlieka tą pačią bausmę. Pareiškėjas visą tą laiką buvo laikytas netinkamose, nesuremontuotose kamerose ir tai galbūt buvo priežastis praleistam senaties terminui atnaujinti. Pareiškėjas pabrėžia, kad, jei būtų žinojęs apie galimybę kreiptis į teismą, būtų ja pasinaudojęs. Tai, kad jis 2006 m. kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją, laikytina dar viena priežastimi terminui atnaujinti. Pareiškėjas apie savo teisę kreiptis į teismą sužinojo tik 2015 m., apie ją jis nebuvo informuotas. Pareiškėjui draudžiama naudotis internetu, tačiau pasiteiravęs ji sužinojo, kad informacijos galima rasti bibliotekoje. Pareiškėjas pakartoja, kad jis yra teisiškai neišprusęs, rusakalbis, socialiai remtinas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovas net ir po tiek laiko pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas, teismas galėtų papildomai išsireikalauti liudytojų parodymų. Taip pat yra duomenų, kad pareiškėjas 2005 m. ir 2006 m. gruodžio 28 d. dėl psichinių sutrikimų kreipėsi į psichiatrą.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

10. Atsakovas nuomone, pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituoja tarptautinius ir nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai abstraktūs, nepagrįsti įrodymais. Teismas pareiškėjo reikalavimams pagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo įkalinimo įstaigoje.

12. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

13. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog senaties terminas negalėjo būti taikomas, kadangi jis nežinojo apie savo teisę kreiptis į teismą, be to jo manymu Europos Žmogaus Teisių Teismas nerekomenduoja taikyti senaties terminų.

14. Pasisakant dėl ieškinio senaties termino taikymo žalos atlyginimo bylose pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

15. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70).

16. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

17. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad Europos teisės aktai (Konvencijos 3 str.) ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) arba ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

19. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

20. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

21. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo į teismą kreipėsi 2015 m. gruodžio 3 d., prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą už laikotarpį nuo 2005 m. gegužės 20 d. iki 2007 m. vasario 8 d., t.y. pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį.

22. Pareiškėjo argumentai, kad senaties terminas negali būti taikomas, kadangi pareiškėjas nežinojo apie savo teises, yra nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė didelį diskomfortą, nepatogumus. Jei pareiškėjas jautė diskomfortą, emocinę depresiją, pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl nesikreipimo į teismą laiku nelaikytinos svarbiomis. Pareiškėjo motyvas dėl negalėjimo kreiptis į teismą laiku, kadangi tuo metu nežinojo apie savo teisių pažeidimą, atmestinas, kadangi būdamas apdairus ir rūpestingas pareiškėjas turėjo realias galimybes, domėtis teisės aktais, kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų nesuteiktos sąlygos domėtis įstatymais ir teisės aktais. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos.

23. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

24. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pagrįstai taikė ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmetė.

25. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius