dd9b561077bc11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P552-157/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01283-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012 pagal pareiškėjos B. M. skundą atsakovams Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai ir M. M. dėl įsakymo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja B. M. (toliau – ir pareiškėja) skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas, Valstybinio turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos) direktorės 2011 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. P-25 „Dėl B. M. atleidimo iš pareigų“, 2) grąžinti pareiškėją į valstybės tarnybą, įpareigojant Departamentą priimti pareiškėją į lygiavertes pareigas; 3) priteisti vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją nuo atleidimo iš pareigų dienos iki sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) visą priverstinės pravaikštos laiką įtraukti į valstybės tarnybos stažą; 5) panaikinti Departamento 2011 m. gegužės 9 d. įvykusio konkurso į Departamento Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis 13 kategorija) rezultatus; 6) priteisti 5 000 Lt neturtinę žalą ir turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad ji buvo atleista iš valstybės tarnybos nepagrįstai, nepasiūlius užimti kitų laisvų pareigų. Nurodė, kad Departamento Valstybinės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija (toliau – ir Vertinimo komisija) pareiškėją įvertino labai gerai, siūlė ją perkelti į aukštesnes pareigas toje pačioje įstaigoje ir palikti (suteikti) trečią kvalifikacinę klasę. Nusprendusi neįgyvendinti komisijos siūlymo, Departamento direktorė nepriėmė motyvuoto sprendimo. Aiškino, kad ji iš pareigų buvo atleista pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo priimtas motyvuotas sprendimas neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo, mano, kad jos atleidimas yra neteisėtas. Teigė, kad net ir be tokio siūlymo pareiškėjai turėjo būti suteikta galimybė eiti kitas pareigas. Pažymėjo, kad Departamente buvo paskelbtas konkursas laisvai valstybės tarnautojo pareigybei užimti. Pareiškėjos teigimu, tiek panaikinta pareiškėjos buvusi Turizmo rinkos priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė, tiek nauja Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė yra tapačios, reikalavimai beveik identiški, todėl pareiškėjai turėjo būti siūloma užimti šią ar kitą pareigybę. Nurodė, kad 2011 m. gegužės 10 d. į nurodytas pareigas buvo priimtas kitas asmuo. Pareiškėja dėl to patyrė didelių neigiamų išgyvenimų, buvo pažeminta, prarado darbą, teisę į karjerą ir pan., todėl jai atlygintina neturtinė žala. Pažymėjo, kad neteisėti Departamento veiksmai pasireiškė neveikimu, t. y. sprendimo neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo nepriėmimu, garantijos valstybės tarnautojui, naikinant pareigybę, būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, neįgyvendinimu (neužtikrinimu).

Atsakovas Departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jo netenkinti.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai sieja Vertinimo komisijos siūlymo neįgyvendinimą su atleidimu iš tarnybos, be to, sprendimas neįgyvendinti minėto siūlymo priimtas tinkamai ir laiku, pagal nustatytą formą, o ši procedūra neturėjo ir negalėjo turėti įtakos pareiškėjos teisėms ar pareigoms dėl jos atleidimo. Pažymėjo, kad 2011 m. sausio 7 d. Departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-3 buvo patvirtinta nauja Departamento struktūra, ji pasikeitė iš esmės, siekiant optimizuoti funkcijas, gerinti darbo efektyvumą. Atliekant pertvarkymus neliko pareigybės, kurią užėmė pareiškėja. Nesant pareigybės, į kurią pareiškėja galėtų būti perkelta, nebuvo galimybės perkelti ją į kitas to paties lygio ar žemesnes pareigas. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 patvirtinto Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 68 punktą, skundas dėl Departamento organizuoto konkurso laisvai pareigybei užimti gali būti paduodamas esant šio aprašo nuostatų pažeidimui, tačiau pareiškėja tokių pažeidimų nenurodė. Akcentavo, kad pareiškėja, manydama, jog yra tinkama eiti šias pareigas, konkurse nedalyvavo. Pažymėjo, kad naujai pareigybei priskirta gerokai daugiau funkcijų, keliami specialieji reikalavimai aukštesni, pareigybė yra aukštesnės kategorijos. Teigė, kad nesant pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, pareiškėjai neturtinė žala nepriteistina.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, 2 000 Lt; nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Departamento 2011 m. gegužės 9 d. įvykusio konkurso į Departamento Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas rezultatus; kitoje dalyje pareiškėjos B. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 351 (2010 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1477 redakcija) (toliau – ir Departamento nuostatai), 15 bei 16.6 punktais ir padarė išvadą, kad pareiškėja buvo atleista pagal kompetentingo valdymo organo sprendimą dėl pareiškėjos pareigybės panaikinimo.

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad Turizmo rinkos priežiūros skyrius buvo reorganizuotas į Teisinio reguliavimo skyrių, Apskaitos ir bendrųjų reikalų – į Administracinį, Turizmo projektų administravimo – į Projektų įgyvendinimo, Turizmo rinkodaros ir komunikacijos – į Tikslinių rinkų ir Rinkodaros skyrius. Teismas vertino, kad tokios aplinkybės paneigia, jog pareiškėjos eita pareigybė po reorganizacijos išliko. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad naujai įsteigta pareigybė nepasikeitė. Nurodė, kad iki struktūrinių pakeitimų buvusio Turizmo rinkos priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas ir po struktūrinių pakeitimų Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas patvirtina, kad naujai įsteigtai pareigybei papildomai yra priskirtos teisinio pobūdžio funkcijos, kurios nebuvo priskirtos buvusiai specialisto pareigybei. Įvertinęs visa tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta nustatyta tvarka, pareigybės panaikinimas nedaro atleidimo iš pareigų neteisėtu.

Teismas konstatavo, kad atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš valstybės tarnybos, nepažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies. Teismas nustatė, kad pareiškėjos atleidimo dieną Departamente buvo laisvos penkios pareigybės, kurių kategorijos yra aukštesnės nei 12. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai galėjo būti siūlomos užimti kitos A lygio 12 kategorijos ar žemesnės kategorijos pareigos. Dėl to atsakovas nurodytų laisvų pareigų pareiškėjai užimti nesiūlė pagrįstai. Teismas nurodė, kad pareiškėja galimybę užimti Teisinio reguliavimo skyriaus A lygio 13 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas iš esmės sieja su Vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimu. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nevertinamas Departamento direktorės sprendimo neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo, nes skundą šioje dalyje yra atsisakyta priimti.

Teismas nurodė, kad Departamente pareiškėjos atleidimo dieną buvo Teisinio reguliavimo skyriaus A lygio 12 kategorijos, Projektų įgyvendinimo skyriaus A lygio 12 kategorijos, Tikslinių rinkų skyriaus A lygio 12 kategorijos valstybės tarnautojo pareigybės, užimtos iki Departamento pertvarkymo pareigas ėjusių asmenų. Tačiau pareiškėja minėtoms pareigybėms užimti nebuvo įgijusi tinkamo išsilavinimo, todėl jos pareiškėjai nebuvo siūlomos pagrįstai.

Dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti 2011 m. gegužės 9 d. įvykusio konkurso į Departamento Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis 13 kategorija) rezultatus, teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja ginčijamame konkurse nedalyvavo, nėra duomenų, kad pareiškėja būtų pateikusi prašymą leisti dalyvauti šiame konkurse ir jai būtų atsisakyta leisti jame dalyvauti. Todėl konstatavo, kad byloje nenustatytas pareiškėjos materialinis teisinis suinteresuotumas dėl ginčijamo konkurso rezultatų panaikinimo ir toks reikalavimas turėtų būti atmetamas kaip pareikštas asmens, neturinčio reikalavimo teisės. Teismas nurodė, kad Aprašo 68 punkte nustatyta privaloma skundo nagrinėjimo ikiteisminė tvarka, kuria pareiškėja nepasinaudojo ir šia tvarka jau negalima pasinaudoti, nes yra pasibaigęs kreipimosi į įstaigos vadovą terminas, todėl nutarė bylą šioje dalyje nutraukti.

Iš dalies tenkindamas pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 26 dalimi ir nurodė, kad sprendimas neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo turi būti motyvuotas. Teismas konstatavo, kad atsakovas šį reikalavimą pažeidė, nes sprendime nenurodyti jo motyvai. Nurodė, kad atsakovas šio pažeidimo nepašalino ir pareiškėjai kreipiantis dėl tokios informacijos suteikimo. Teismas nurodytus atsakovo veiksmus laikė neteisėtais, todėl padarė išvadą, kad pareiškėja pagrįstai reikalauja žalos atlyginimo. Teismas nutarė pareiškėjai priteisti 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė į pareiškėjos paaiškinimus apie neigiamus išgyvenimus, į tai, kad pareiškėja ilgą laikotarpį dirbo valstybės tarnyboje, Departamente pareiškėjos darbas buvo įvertintas labai gerai, nėra duomenų apie pareiškėjai skirtas nuobaudas ar kitokias aplinkybes dėl pareiškėjos netinkamo darbo, ar blogai pareiškėją charakterizuojančios medžiagos.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepagrįstai savo atleidimą iš darbo sieja su jos, kaip valstybės tarnautojos, tarnybinės veiklos vertinimu Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio nustatyta tvarka bei su minėto konkurso organizavimu. Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, kad vertinimas nėra susijęs su valstybės tarnautojo atleidimu iš tarnybos procesu, Valstybės tarnybos įstatymas nenustato teisinio ryšio tarp šių procesų, todėl negali atsirasti ir atitinkamos teisinės pasekmės. Valstybės tarnybos įstatymas taip pat nenustato teisinio ryšio tarp atleidimo iš valstybės tarnybos 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu ir konkursų organizavimo.

III. Nesutikdami su priimtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu, pareiškėja ir atsakovas apeliaciniais skundas jį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jos skundas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas apeliaciniu skundu prašė panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas pareiškėjos skundas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies, o atsakovo Valstybinio turizmo departamento apeliacinį skundą atmetė; panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta atmesti pareiškėjos reikalavimus; panaikino atsakovo Valstybinio turizmo departamento direktorės 2011 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. P-25 „Dėl B. M. atleidimo iš pareigų“ ir grąžino pareiškėją B. M. į valstybės tarnybą Valstybiniame turizmo departamente į Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas; priteisė pareiškėjai iš atsakovo Valstybinio turizmo departamento už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos 30 703,6 Lt bei po 142,41 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną skaičiuojant nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo įvykdymo dienos; panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti pareiškėjai B. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio turizmo departamento, 2 000 Lt ir nurodė, kad ši suma priteisiama iš Valstybinio turizmo departamento.

Atsakovui pateikus prašymą dėl rašymo apsirikimo ištaisymo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 22 d. ištaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje esančią aritmetinę klaidą, t.y. pakeitė nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytą už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos pareiškėjai priteisiamą sumą – vietoje 30 703,6 Lt priteisė 27 698,75 Lt.

Teismas nurodė, kad teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis pareiškėja B. M. atleista iš valstybės tarnautojo pareigų, yra įtvirtintas Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte (byloje aktuali 2009 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-512 redakcija), numatančiame, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Todėl, sprendžiant dėl B. M. atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia turi būti įvertinta, ar yra realiai įvykęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas. Nurodė, kad palyginus Turizmo rinkos priežiūros skyriaus nuostatus, patvirtintus Departamento direktoriaus 2010 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-72 (I t., b. l. 122–124) ir Teisinio reguliavimo skyriaus nuostatus, patvirtintus Departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu V-36 (I t., b. l. 119–121) matyti, kad naujai įsteigtas Teisinio reguliavimo skyrius perėmė Turizmo rinkos priežiūros skyriaus funkcijas bei uždavinius, tačiau naujai įsteigtam skyriui buvo numatytos papildomos funkcijos ir uždaviniai, todėl Teisinio reguliavimo skyriaus mechaninis sutapatinimas su ankščiau egzistavusiu Turizmo rinkos priežiūros skyriumi negalimas. Aptartos aplinkybės patvirtina faktą, kad Departamento Turizmo rinkos priežiūros skyrius, kuriame dirbo pareiškėja, buvo faktiškai panaikintas.

Valstybinio turizmo departamento direktorius 2011 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. V-3 „Dėl Valstybės turizmo departamento prie ūkio ministerijos struktūros ir pareigybių sąrašo tvirtinimo ir pareigybių panaikinimo“ (I t., b. l. 32–33) patvirtino naują Departamento struktūrą ir pareigybes (It., b. l. 34) bei panaikino 22 iš 23 buvusių pareigybių (t. y. visas, išskyrus Departamento direktoriaus), taip pat ir pareiškėjos užimtą Turizmo rinkos priežiūros skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybę. Departamento direktoriaus teisė tvirtinti valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašus numatyta Valstybinio turizmo departamento nuostatų 16.5 punkte. Naujojoje Departamento administracijos struktūroje buvo patvirtintos 23 pareigybės (iš jų 22 naujai įsteigtos).

Teismas pažymėjo, kad tai, jog dalis pareiškėjos iki Departamento reorganizacijos vykdytų funkcijų išliko, nesudaro pagrindo išvadai, jog išliko ir pareiškėjos pareigybė. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad po Departamento reorganizavimo nebeliko jokių karjeros valstybės tarnautojų pareigybių, kurių funkcijos būtų identiškos pareiškėjos pareigybei iki 2011 m. gegužės 10 d. priskirtoms funkcijoms. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos teiginys, kad po Departamento reorganizavimo jos pareigybė ir jai priskirtos funkcijos išliko, yra nepagrįstas. Išdėstytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina faktą, kad ankščiau pareiškėjos užimta pareigybė po Departamento administracijos struktūros pertvarkymo nebuvo išlaikyta, o Departamento administracijos struktūros pakeitimai bei pareiškėjos pareigybės panaikinimas buvo realūs ir objektyviai pateisinami.

Teismas nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo taikymo požiūriu, siekiant nustatyti, ar B. M., kaip valstybės tarnautojos, interesai konkrečioje situacijoje nebuvo pažeisti, būtina išsiaiškinti, ar panaikinus B. M. pareigybę, pareiškėjos atžvilgiu buvo taikomos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos skundo argumentą, jog jai po jos pareigybės panaikinimo turėjo būti siūlomos Teisinio reguliavimo skyriaus A lygio 13 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigos, konstatavo, kad vertinimas nėra susijęs su valstybės tarnautojo atleidimu iš tarnybos. Įvertinusi bylos aplinkybes bei teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko. Nustatyta, kad Vertinimo komisija 2011 m. sausio 31 d. surašė išvadą, kurioje nutarė pritarti pareiškėjos tiesioginio vadovo siūlymui ir vertinti ją labai gerai bei siūlyti perkelti į aukštesnes pareigas toje pačioje įstaigoje ir palikti (suteikti) trečią kvalifikacinę klasę (I t., b. l. 8–9). Departamento direktorė šioje išvadoje 2011 m. vasario 4 d. įrašė sprendimą neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo (I t., b. l. 9). Taip pat nustatyta, kad šioje byloje pareiškėja buvo pareiškusi reikalavimą dėl 2011 m. vasario 4 d. sprendimo neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo panaikinimo, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi šį reikalavimą buvo atsisakyta priimti, pripažinus, kad skundas dėl šio akto paduotas praleidus nustatytą terminą ir teismui atsisakius šį terminą atnaujinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundo dalykas ir jo faktinis pagrindas paprastai nulemia nagrinėjamo ginčo ribas, jo teisinį pobūdį. Pareiškėjos skundas dėl 2011 m. vasario 4 d. sprendimo neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo nebuvo priimtas, todėl šioje byloje nenagrinėtinas šio administracinio teisės akto teisėtumas bei pagrįstumas. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutiko su pareiškėjos argumentais dėl šio akto reikšmės atsakovui įgyvendinant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas garantijas.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad 2011 m. vasario 4 d. sprendimas neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo ir jo įtaka pareiškėjos teisėms turi būti nagrinėjamas šioje administracinėje byloje Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų garantijų užtikrinimo aspektu kaip savarankiška reikalavimų pagrindą sudaranti aplinkybė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 26 dalies normą yra konstatavęs, kad vertinimo komisijos sprendimas suteikti karjeros valstybės tarnautojui atitinkamą kvalifikacinę klasę, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui, yra rekomendacinio pobūdžio ir neprivalomas, o valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo turi diskrecijos teisę motyvuotai nuspręsti dėl aukštesnės kvalifikacinės klasės valstybės tarnautojui nesuteikimo, paliekant jam turėtą kvalifikacinę klasę (2009 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1006/2009, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje Nr. 8 (18), P. 128–138). Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo sprendimą, kuriuo nusprendžia neįgyvendinti vertinimo komisijos siūlymo, privalo motyvuoti.

Kaip jau buvo pažymėta, 2011 m. vasario 4 d. sprendimas neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo buvo įrašytas Vertinimo komisijos išvadoje (I t., b. l. 9). Tokio sprendimo motyvai nei šiame dokumente, nei atskirame dokumente pateikti nebuvo. Motyvai nebuvo pareiškėjai nurodyti ir jai raštu to paprašius (I t., b. l. 10). 2011 m. gegužės 30 d. Departamentas rašte Nr. SD-599 „Dėl motyvuoto sprendimo pateikimo“ (I t., b. l. 11) pažymėjo, kad vertinamosios B. M. teisinė padėtis nesikeitė, todėl nebuvo pagrindo priimti kitokį sprendimą, nei žyma vertinimo išvadoje. Atsakovo atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdyje teigė, kad sprendimo neįgyvendinti Vertinimo komisijos pasiūlymą motyvai buvo, tačiau nenurodė nei kokiame dokumente jie pateikiami, nei šiuos argumentus paaiškino teismui žodžiu. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad sprendimas neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo pareiškėją perkelti į aukštesnes pareigas toje pačioje įstaigoje ir palikti (suteikti) trečią kvalifikacinę klasę, yra nemotyvuotas. Ši aplinkybė sudaro pagrindą atsižvelgti į Vertinimo komisijos pasiūlymą įgyvendinant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas garantijas ir pareiškėjai siūlyti ne tik tos pačios bei, jos sutikimu, žemesnės kategorijos pareigas, tačiau ir aukštesnės, šiuo atveju 13, kategorijos pareigas.

Pareiškėja Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų garantijų įgyvendinimą sieja su galimybe užimti Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigybę. Ši pareigybė pareiškėjos atleidimo dieną buvo laisva ir atsižvelgus į padarytas išvadas, galėjo būti siūloma pareiškėjai, jei būtų nustatyta, kad pareiškėja atitinka šiai pareigybei nustatytus specialiuosius reikalavimus. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja yra įgijusi Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei nustatytą išsilavinimą (jai yra suteiktas tiek bakalauro, tiek magistro kvalifikacinis laipsnis). Atsakovas objektyviai nepagrindė būtinumo Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigybei nustatyti specialųjį reikalavimą – turėti procesinių dokumentų rengimo ir atstovavimo teisme patirties. Teismas pažymėjo, kad bylos aplinkybės patvirtina priešingą išvadą – kad tai nėra esminis Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės specialusis reikalavimas.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja neatitinka kitų Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigybei nustatytų specialiųjų reikalavimų. Atsakovas, kuriam priklauso pareiga įrodyti, kad jis neturėjo pareigos ir galimybės siūlyti pareiškėjai kitų pareigų, neįrodė, kad pareiškėjai nurodyta pareigybė nebuvo siūlyta pagrįstai. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo pareigą pasiūlyti pareiškėjai užimti Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas, o to nedarydamas, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekė savo pažeistų teisių gynimo grąžinant ją į valstybės tarnybą, įpareigojant Departamentą priimti pareiškėją į lygiavertes pareigas. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai turėjo būti siūlomos Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigos. Šios pareigos pareiškėjos atleidimo dieną buvo laisvos, į jas, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi nebuvo perkelti kiti Departamento darbuotojai, kurių pareigybės reorganizacijos metu buvo panaikintos. Atsakovas buvo paskelbęs konkursą šiai pareigybei užimti. Pripažinus, jog pareiškėja buvo atleista neteisėtai, teismas panaikino 2011 m. gegužės 9 d. Departamento direktorės įsakymą Nr. P-25 ir pareiškėją grąžino į valstybės tarnybą – Departamento Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas, priteisiant pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 straipsnio 3 dalis).

B. M. vidutinis darbo užmokestis už vieną darbo dieną yra 142,41 Lt. Todėl iš viso pareiškėjai už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, įskaičius pareiškėjos gautą išeitinę išmoką 3 004,85 (I t., b. l. 48), priteisė 30 703,6 Lt (33 708,45 Lt (7 mėn. x 21,1 d. d. x 142,41 Lt + 3 mėn. x 21 d. d. x 142,41 Lt + 26 d. d. x 142,41 Lt) – 3 004,85 Lt) bei po 142,41 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos – 2012 m. balandžio 12 d. iki šio sprendimo įvykdymo dienos.

Atsakovo ir pareiškėjos apeliaciniuose skunduose taip pat keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo iš dalies patenkintas pareiškėjos skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo. Teismas pabrėžė, kad atsakovas nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėja patirtos neturtinės žalos nekildino iš Vertinimo komisijos pasiūlymo neįgyvendinimo. Kadangi šį argumentą pareiškėja buvo nurodžiusi skunde, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį nagrinėjo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pažeidė reikalavimą motyvuoti sprendimą neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo. Teismas nurodytus atsakovo veiksmus laikė neteisėtais ir nutarė pareiškėjai priteisti 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pareiškėjos paaiškinimus apie neigiamus išgyvenimus, į tai, kad pareiškėja ilgą laikotarpį dirbo valstybės tarnyboje, Departamente, pareiškėjos darbas buvo įvertintas labai gerai, nėra duomenų apie pareiškėjai skirtas nuobaudas ar kitokias aplinkybes dėl pareiškėjos netinkamo darbo ar blogai pareiškėją charakterizuojančios medžiagos.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismui procesinių prielaidų konstatuoti Departamento veiksmų neįgyvendinant Vertinimo komisijos išvados neteisėtais, nes pareiškėjos skundo reikalavimas dėl Departamento direktorės 2011 m. vasario 4 d. sprendimo neįgyvendinti Vertinimo komisijos išvados nebuvo priimtas. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad tai, kad asmuo teismine tvarka neginčijo jam neigiamas pasekmes sukeliančio akto ir šis aktas nėra panaikintas teismo, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tokio akto teisėtumo klausimas negali būti nagrinėjamas sprendžiant šiuo aktu padarytos žalos atlyginimo klausimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3221/2011). Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nagrinėdamas pareiškėjos skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino atsakovo sprendimo neįgyvendinti Vertinimo komisijos pasiūlymo, iš kurio pareiškėja kildina neturtinę žalą, teisėtumą.

Teismas pažymėjo, kad tarp šalių kilęs tarnybinis ginčas yra išspręstas iš esmės pareiškėjos naudai grąžinant ją į valstybės tarnybą bei priteisiant atitinkamas, su tarnybos santykiais susijusias, sumas. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priteista 2 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti (kurią pareiškėja kildina ir iš neteisėto atleidimo iš užimamų pareigų) yra pakankama ir įvertinus atsakovo neteisėtus veiksmus atleidžiant pareiškėją iš užimamų pareigų. Nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, neturtinė žala priteistina iš Valstybinio turizmo departamento, o ne iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas.

IV. Atsakovas Valstybinis turizmo departamento prie Ūkio ministerijos 2012 gegužės 21 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012, kuriuo prašė atnaujinti procesą ir sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012 vykdymą dalyje dėl pareiškėjai B. M. priteistų sumų išmokėjimo (III t., b. l. 15-21).

Atsakovas nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujintas remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, kadangi vadovaujantis VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatyta garantija valstybės tarnautojams, įstaigos restruktūrizacijos atveju, atleidimo teisėtumas ar neteisėtumas gali būti siejamas su tokiomis aplinkybėmis: pareigybės panaikinimu ir galimybe perkelti valstybės tarnautoją į tokios pačios kategorijos ar, tarnautojo sutikimu, į žemesnes pareigas. Nutartyje teismas aiškiai pasisakė, kad abi sąlygos teisėtam atleidimui buvo – pareigybė buvo panaikinta ir nebuvo tokio paties lygio ir tos pačios kategorijos pareigų, į kurias pareiškėją būtų galima perkelti. Tačiau nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas priėmė nutartį, kuria buvo pažeistas materialinių teisės normų taikymas ir pripažino atleidimą neteisėtu, nesant tam teisinio pagrindo.

Teismo nutartimi yra akivaizdžiai konstatuotas ne tik pareiškėjos eitų pareigų pareigybės kategorijos, bet ir turinio pasikeitimas: naujai įsteigtai pareigybei nustatyti nauji specialieji reikalavimai dėl išsilavinimo ir darbo patirties buvo priskirtos papildomos funkcijos, sąlygotos naujai įsteigtam skyriui nustatytų uždavinių bei funkcijų, po Departamento reorganizavimo nebeliko jokių karjeros valstybės tarnautojų pareigybių, kurių funkcijos būtų identiškos pareiškėjos pareigybei iki 2011 m. gegužės 10 d. priskirtoms funkcijoms, ankščiau pareiškėjos užimta pareigybė po Departamento administracijos struktūros pertvarkymo nebuvo išlaikyta, o Departamento administracijos struktūros pakeitimai bei pareiškėjos pareigybės panaikinimas buvo realūs ir objektyviai pateisinami. Todėl nutartimi konstatavus esminį iki tol pareiškėjos B. M. užimtos pareigybės funkcijų pasikeitimą, tačiau ją grąžinus į aukštesnes pareigas, nutartimi yra padarytas VTĮ 43 straipsnio 1 dalies reglamentuojamos normos taikymo pažeidimas, kadangi VTĮ aiškiai nurodo, kad kai valstybės tarnautojo pareigybė naikinama, šia paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Todėl teismas, pripažindamas pareigybės panaikinimą teisėtu ir aplinkybes, kuriomis remiantis buvo konstatuota, kad tokio paties lygio pareigybių arba žemesnių nebuvo, bet „grąžindamas“ į pareigas B. M., netinkamai taikė materialinės teisės normą ir tai turėjo esminės reikšmės priimant nutartį.

Pažymi, kad siekiant tinkamai vykdyti Nutartį, atsakovas turi neišvengiamai pažeisti kitas teisės aktų normas ir trečiųjų asmenų teises. Visiškai neaišku, kaip įgyvendinti teismo įpareigojimą „grąžinti į pareigas“, kadangi tokios pareigos, į kurias galima būtų „grąžinti“ pareiškėją jau nuo 2011 m. gegužės 10 d. neegzistuoja. Pareigos, kurios nurodytos nutartyje, yra ir aukštesnės kategorijos ir savo turiniu kitokios, be to, konkursas, kurį laimėjo šiuo metu jas einantis valstybės tarnautojas, pripažintas teisėtu.

Pažymi, kad nutarties įsiteisėjimo metu, visos Teisinio reguliavimo skyriaus pareigybės buvo užimtos. VTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindus, tarp jų 12 punktas nustato, jog į tas pareigas teismo sprendimu grąžinamas anksčiau jas ėjęs valstybės tarnautojas arba paaiškėja, kad priimant valstybės tarnautoją į pareigas buvo pažeisti VTĮ reikalavimai ir šių pažeidimų neįmanoma pašalinti. Ši VTĮ nuostata yra vienintelė logiška galimybė, vykdant teismo nutartį, grąžinti pareiškėją B. M. į pareigas. Nepaisant to, pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju, nėra nei vienos iš minėtų alternatyvų taikymo teisinių sąlygų, todėl šios normos taikymui pagrindo nebuvo.

Šiuo atveju taikant VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 12 punktą, kaip pagrindą atleisti vieną iš Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiųjų specialistų, kyla papildomi klausimai. Visų pirma, kaip minėta, nutarties įsiteisėjimo metu Teisinio reguliavimo skyriuje visi karjeros valstybės tarnautojai ėjo pareigas teisėtai, o grąžinama į pareigas tarnautoja B. M. iki atleidimo nėjo jokių pareigų Teisinio reguliavimo skyriuje. Nors teismas lygina anksčiau B. M. eitas pareigas su pareigybe, kurią šiuo metu užima byloje trečiuoju asmeniu dalyvavusi M. M., tačiau rezoliucine nutarties dalimi yra paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo dalyje dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti konkurso rezultatus byla nutraukta, pareiškėjai neturint teisinio subjektiškumo ginčyti konkurso rezultatus. Vykdant nutartį ir jos nuostatas aiškinant sistemiškai bei plečiamai (nes nėra konkretizuojamas vykdymo būdas), lieka neaišku, į kokias pareigas Teisinio reguliavimo skyriuje turi būti „grąžinta“ pareiškėja ir kokiu pagrindu atleisti vieną iš valstybės tarnautojų, teisėtai einančių pareigas Teisinio reguliavimo skyriuje (A lygis 13 kategorija). Nutartimi konstatavus esminį iki tol pareiškėjos B. M. užimtos pareigybės funkcijų pasikeitimą, kartu nustatyta, kad Teisinio reguliavimo skyriaus A lygio 13 kategorijos pareigybės konkursas, kurį laimėjo M. M., yra teisėtas.

Be to, pareiškėjos atleidimą teismas dar siejo su kasmetinių tarnautojų veiklos vertinimu, kam teisės aktuose nėra įtvirtintos sąlygos. Teismas tokiu būdu veikė pažeisdamas tarnautojų kasmetinės veiklos vertinimo teisės aktus (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; Žin., 2002, Nr. 45-1708) nuostatas bei reikalavimus, nustatytus Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarime Nr. 909 „Dėl Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų vertinimo tvarkos bei Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijų“ (Žin., 2002, Nr. 60-2470;

Žin., 2007, Nr. 110-4508). Iki nutarties Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuota teismų praktika išimtinai pasisako, kad priimti galutinį sprendimą valstybės tarnautojų kasmetinio veiklos vertinimo procedūroje turi tik į pareigas priimantis asmuo. Teismas, į tai neatsižvelgė ir nenagrinėjo pačios veiklos vertinimo turinio bei tos aplinkybės, kad įstaigos vadovui priėmus sprendimą neįgyvendinti vertinimo komisijos siūlymo teisinė tarnautojo padėtis nesikeitė, todėl nebuvo pagrindo ir priimti vidaus administravimo akto, o pagal tuo metu galiojusius teisės aktus vienintelis veiksmas, kurį įstaigos vadovas buvo įpareigotas atlikti ir atliko- tai padaryti žymą išvados formoje.

Nutartyje nurodyta, kad sprendimas neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo pareiškėją perkelti į aukštesnes pareigas toje pačioje įstaigoje ir palikti (suteikti) trečią kvalifikacinę klasę, yra nemotyvuotas ir ši aplinkybė sudaro pagrindą atsižvelgti į Vertinimo komisijos VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas garantijas ir pareiškėjai siūlyti ne tik tos pačios bei, jos sutikimu, žemesnės kategorijos pareigas, tačiau ir aukštesnės, šiuo atveju 13 kategorijos pareigas. Tuo tarpu, nors remiantis procesinėmis normomis teismas nepriėmė pareiškėjos skundo dėl kasmetinio tarnautojų vertinimo, jis tiesiogiai siejo vertinimo rezultatus su atleidimu iš darbo, kas yra iš esmės nesusiję procesai – pareiškėja buvo vertinama laikantis galiojančių teisės aktų, o buvo atleista atlikus darbovietės struktūrinius pertvarkymus, panaikinus pareigybę ir nesant galimybės jos perkelti į kitas pareigas, taigi atleidimas iš pareigų šiuo atveju atitiko teisės aktuose nustatytus teisėtumo reikalavimus.

Todėl teismas, nutartimi pakeisdamas tiesioginio vadovo sprendimą neįgyvendinti tarnautojų kasmetinio kvalifikacijos vertinimo komisijos siūlymo, taip pat pažeidė materialinės teisės normas.

Reikalavimas dėl Departamento direktorės R. B. (toliau – ir Direktorė) sprendimo neįgyvendinti vertinimo komisijos siūlymo nebuvo nagrinėjamo dalykas dėl to, kad šioje dalyje pareiškėjos skundas nebuvo priimtas. Taigi tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinė instancija konstatavo neteisėtus veiksmus nepagrįstai ir tuo pažeidė, ne tik materialinės, bet procesinės teisės normas, numatytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 79 ir 86 straipsniuose. Atsižvelgiant į tai, kad tarnybinės veiklos vertinimas nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas, atsakovas neturėjo procesinės galimybės išdėstyti savo pozicijos, klausimu, kuris nebuvo nagrinėjamas. Be to, teisės aktuose nėra numatyti apribojimai priimančiojo į pareigas asmens diskrecijai, atsižvelgus į vertinimo komisijos išvadas ir siūlymus, priimti visiškai nepriklausomą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo mėn. 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-483-11). Sprendimas neįgyvendinti vertinimo komisijos siūlymo buvo priimtas tinkamai ir laiku, pildant rekomendacinę formą, patvirtintą Taisyklėmis. Pažymi, kad Taisyklių 55 punktas numato, kad į pareigas priimantis asmuo nustatyta tvarka priėmęs sprendimą neįgyvendinti vertinimo komisijos siūlymo, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šio sprendimo priėmimo tai nurodo vertinimo komisijos išvadoje. VTĮ 22 straipsnio 26 dalis nurodo, kad jei valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo priima motyvuotą sprendimą neįgyvendinti vertinimo komisijos siūlymo, valstybės tarnautojo iki vertinimo buvusi teisinė padėtis nesikeičia, todėl nėra pagrindo priimti vidaus administravimo aktą, o apie tai tik pažymima išvadoje, kaip tai nurodo Taisyklių 55 punktas.

Pareiškėja B. M. atsiliepime į atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir šį klausimą išspręsti kaip įmanoma per trumpesnį laiką

Atsiliepime nurodo, kad atsakovas, pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, piktnaudžiauja procesu ir sąmoningai vilkina laiką. Mano, kad atsakovas net nesulaukęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties dėl klaidų ištaisymo, tuo pačiu pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, siekia visais įmanomais būdais atidėti sprendimo vykdymą dalyje dėl pareiškėjai priteistų sumų. Iš atsakovo pateikto prašymo, proceso atnaujinimas, kuris grindžiamas ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p., yra abstraktus, daugiau panašus į apeliacinį skundą, kuriuo siekiama pakartotinai išnagrinėti bylą, todėl, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl proceso atnaujinimo minimu pagrindu, negali būti laikoma, kad atsakovas pateikė akivaizdžius įrodymus dėl esminio materialinių teisės normų netinkamo taikymo.

Prašo atsižvelgti į tai, kad nuo 2011 m. gegužės 10 d., kai atsakovo įsakymu buvo atleista iš valstybės tarnybos, iki 2012 m. balandžio 17 d., t. y. galutinio teismo procesinio sprendimo įsiteisėjime dienos, buvo bedarbė, turimus įsipareigojimus dengė iš santaupų bei pasiskolintų lėšų. Įsiteisėjus nutarčiai ir pareiškėją grąžinus į tarnybą, ji atgavo prarastą darbą ir atlieka savo tarnybines funkcijas. Taigi, po beveik metų trukusio teisminio proceso pareiškėja vėl pajuto stabilumą, pradėjo gauti pajamas. Be to, jai už beveik metų priverstiną pravaikštą buvo priskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis bei neturtinė žala. Tačiau atsakovui ėmusis visų įmanomų veiksmų, kuriais prašomas atidėti (stabdomas) pareiškėjai priteistų piniginių lėšų sumokėjimas, stabdomas prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo sprendimas, didinamos bylinėjimosi išlaidos. Dėl to pareiškėja vėl patiria didelius emocinius išgyvenimus jai nesant garantuotai dėl savo ateities, t. y. darbo bei pajamų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas dėl proceso atnaujinimo tenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas griežtai laikantis ABTĮ 23 skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis) ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.

Nagrinėjamu atveju atsakovas siekia atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, numatančiu, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).

Atsakovo Valstybinio turizmo departamento vertinimu, teismo sprendime akivaizdžiai netinkamai taikyta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis.

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas; jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Ši teisės nuostata yra esminė valstybės tarnautojų teisių ir interesų apsaugos požiūriu, todėl ją pažeidus valstybės tarnautojo atleidimas pripažįstamas neteisėtu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1806/2012).

Lingvistinis VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimas bei jos sisteminė analizė su Darbo kodekso 135 straipsnio 1 ir 2 dalimi suponuoja išvadą, kad mažinant valstybės tarnautojų skaičių dėl viešojo administravimo subjekto struktūros pertvarkymo, valstybės tarnautojui, turinčiam pirmenybės teisę, garantijos dėl palikimo tarnyboje turi būti taikomos tokia tvarka: pirma, turi būti įvertinama galimybė palikti tarnautoją analogiškose pareigose; antra, sprendžiama dėl galimybės valstybės tarnautoją perkelti į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas; trečia, nesant galimybės to padaryti – valstybės tarnautojui siūlomos žemesnės kategorijos pareigos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–773/2011).

Atskirai pažymėtina, kad DK 297 straipsnio 3 dalyje (kuri pagal įstatymo analogiją taikoma ir valstybės tarnautojų atleidimo iš tarnybos bylose) nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Aiškindamas minėtą DK 297 straipsnio 3 dalies nuostatą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje yra pabrėžęs, kad darbuotojo grąžinimas į pirmesnį darbą visų pirma reiškia, kad teismas, nustatęs darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtumą, pašalina šį pažeidimą ir atkuria darbdavio neteisėtai nutrauktus iki tol tarp šalių egzistavusius darbo teisinius santykius. Kadangi šalių darbo teisinių santykių pagrindas yra darbuotojo ir darbdavio sudaryta darbo sutartis (DK 93 straipsnis), tai, teismui nustačius darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtumą, teismo sprendimo pagrindu tarp darbuotojo ir darbdavio vėl ima galioti anksčiau jų sudaryta ir darbdavio neteisėtai nutraukta darbo sutartis. Tik taip gali būti suprantama ir aiškinama įstatymo formuluotė „teismas grąžina jį į pirmesnį darbą“. Taigi, teismui grąžinant darbuotoją į darbą, teismo sprendimu negali būti modifikuojama, keičiama šalių sudaryta darbo sutartis, juolab nėra teisinio pagrindo grąžinti darbuotoją į darbą (pareigas), dėl kurio (kurių) šalys apskritai nebuvo sudariusios darbo sutarties. (žr. 2012 m. balandžio 27 d. Lietuvos aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2012)

Nagrinėjamu atveju nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Departamento administracijos struktūros pakeitimai bei pareiškėjos pareigybės panaikinimas buvo realūs ir objektyviai pateisinami, tačiau atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos atleidimo dieną buvo laisvos Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigos, skundžiamą 2011 m. gegužės 9 d. Departamento direktorės įsakymą Nr. P-25 panaikino ir pareiškėją grąžino į valstybės tarnybą – Departamento Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos, t. y. į aukštesnės kategorijos pareigas, nei pareiškėja užėmė iki atleidimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, minėta VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostata expressis verbis nenumato galimybės karjeros tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, būti paskirtam į aukštesnio lygio ir kategorijos pareigas. Atitinkamai darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas grąžinti pareiškėją į pareigas (t. y. Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos), kurių pareiškėja iki jos atleidimo iš valstybės tarnybos nėjo (pareiškėja užėmė Turizmo rinkos priežiūros skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas), galimai netinkamai aiškino ir taikė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimas nėra bylos nagrinėjimas iš esmės. Teismas tikrina, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, dėl kurių galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas. Išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi, 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012 pareiškėjos B. M. apeliacinį skundą tenkindamas iš dalies ir panaikindamas atsakovo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. P-25 „Dėl B. M. atleidimo iš pareigų“ bei grąžindamas pareiškėją į valstybės tarnybą Valstybiniame turizmo departamente prie Ūkio ministerijos į Teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas bei priteisdamas pareiškėjai už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos 27 698,75 Lt bei po 142,41 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną skaičiuojant nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo įvykdymo dienos ir 2 000 Lt neturtinę žalą, galėjo padaryti esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, pažymėtina, jog minėtos aplinkybės suponuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, todėl atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo prasme pripažintinas pagrįstu ir procesas atnaujintinas, o byla perduotina Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (ABTĮ 159 straipsnio 2 dalis).

Atsakovas prašyme procesui atnaujinti taip pat nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjos atleidimo neteisėtumą siedamas su atsakovo sprendimu neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo ir nepaisydamas to, kad skundą šioje dalyje pirmosios instancijos teismas nutartimi atsisakė priimti ir nenagrinėjo, pažeidė procesines teisės normas.

Remiantis bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismo 2011 m. birželio 13 d. nutarties, kuria teismas neatnaujino termino skundui dėl atsakovo 2011 m. vasario 4 d. sprendimo dėl Vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo panaikinimo paduoti ir atsisakė priimti skundą dėl atsakovo sprendimo dėl Vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo, pareiškėja neskundė, taigi nutartis laikytina įsiteisėjusia (I t., b. l. 22-23). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnis, kuriame įtvirtintas baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas, nenumato galimybės procesą atnaujinti remiantis tuo, kad byloje padarytas procesinių taisyklių pažeidimas, todėl tokiu pagrindu procesas negali būti atnaujintas.

Atskirai pažymėtina, kad atsakovas taip pat prašė sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012 dalies dėl pareiškėjai B. M. priteistų sumų išmokėjimo vykdymą.

ABTĮ 159 straipsnio 2 dalis numato, jog, atnaujinus procesą, kolegija gali sustabdyti skundžiamo sprendimo, nutarimo ar nutarties vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, jog priteisiant pareiškėjai 27 698,75 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei po 142,41 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną skaičiuojant nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo įvykdymo dienos ir 2 000 Lt neturtinę žalą (II t., b. l. 163-179; III t., b. l. 12-13), galėjo būti padarytas materialinės teisės normų pažeidimas, šios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutarties dalies vykdymas yra stabdytinas, kol bus iš naujo išnagrinėta byla.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos prašymą atnaujinti procesą patenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012 pagal pareiškėjos B. M. skundą atsakovams Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai ir M. M. dėl įsakymo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012 dalies, kuria pareiškėjai B. M. buvo priteista 27 698,75 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei po 142,41 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną skaičiuojant nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo įvykdymo dienos ir 2 000 Lt neturtinė žala, vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis