2016-06-15 Nr. AB-12690-3-61-3-01831-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1376-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01831-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 1D-4996(11); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. sausio mėnesio jam buvo mokama pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatas sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija taikant.

Atsakovas VRM, kartu atstovaudama ir Lietuvos valstybę, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 16–17) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 29 d. sprendimu (b. l. 38–41) pareiškėjo A. A. skundą tenkino iš dalies: panaikino VRM 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 1D-4996(11); kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui VRM 2011 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 11SP-2797 nuo 2011 m. liepos 5 d. neterminuotai buvo paskirta 606,69 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 13). Pareiškėjas su 2013 m. balandžio 24 d. prašymu kreipėsi į VRM prašydamas kompensuoti sumažintą valstybinės pensijos dalį (b. l. 14). VRM, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2013 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 1D-4996(11) atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, kaip paduotą praleidus 6 mėnesius nuo paaiškėjimo apie pensijos nepriemokos neteisėtumą dienos. Pareiškėjas nesutikdamas su gautu atsakymu, su skundu kreipėsi į teismą.

Ginčas byloje kilo dėl valstybinės pensijos pareiškėjui perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Nors pareiškėjas reikalavimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo formuluoja už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tačiau, kaip tvirtina byloje pateiktas VRM 2011 m. liepos 12 d. sprendimas Nr. 11SP-2797 (b. l. 13) bei Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. birželio 25 d. pažyma (b. l. 18), pareiškėjui sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas buvo mokama tik nuo 2011 m. liepos mėn. Iš pateiktos pažymos matyti pareiškėjui mokėtos sumažintos pensijos dydis tik nuo 2011 m. liepos mėn. iki 2013 m. gegužės mėn. Gi pareiškėjas skundu teismo prašo priteisti neišmokėtos pensijos dalį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nors byloje nėra duomenų apie pareiškėjui mokėtą sumažintą pensiją ir laikotarpiu nuo 2013 m. birželio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn., tačiau iki bylos nagrinėjimo nepateikus priešingų duomenų, preziumuojama, kad pareiškėjui nuo 2013 m. birželio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. pareigūnų ir karių valstybinė pensija taip pat buvo mokama sumažinta, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis. Nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokama nesumažinta valstybinė karių ir pareigūnų pensija. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta (aptarus ginčo laikotarpį), nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pensijos nepriemokos pareiškėjui priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. liepos mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. Laikinasis įstatymas, kurio 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi, Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Seimas 2011 m. gruodžio 20 d. priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kurio 1 dalyje nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1) 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5-9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punkte nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai – iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Seimas 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92 priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2012 m. gruodžio 31 d., kuriuo pakeitė 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir nustatė, kad šis įstatymas jo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas, be kita ko, ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi, Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai;

Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, tame tarpe valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (tame tarpe senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Taigi, Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2009 m. gruodžio 9 d., 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai, o pareiškėjo valstybinė pensija ginčijamu laikotarpiu buvo perskaičiuojama būtent pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 15 straipsnio nuostatas, kurios pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, atitinkamai nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti jam susidariusios valstybinės pensijos nepriemoką nuo 2011 m. liepos mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn.

Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti VRM 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 1D-4996(11). Skundžiamu sprendimu VRM atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. balandžio 24 d. prašymą, kaip pateiktą praleidus 6 mėnesius nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje Nr. A552-519/2013 byloje nusprendė, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintas 3 metų terminas. Šis terminas pagal analogiją pritaikytas išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumui pagrįsti. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2014 taip pat nustatė, kad nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo XII-88 redakcija) nustatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį. Taigi, kaip ir nagrinėjamu atveju, nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Pareiškėjas į VRM kreipdamasis su 2013 m. balandžio 24 d. prašymu trejų metų termino nepraleido. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad VRM atsisakydama nagrinėti pareiškėjo prašymą netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą. Tuo pagrindu VRM 2013 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. 1D-4996(11) naikintinas.

III. Pareiškėjas A. A. apeliaciniu skundu (b. l. 46–48) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnio nuostatomis, taip pat Konstitucijos 23, 52 straipsniais bei šias nuostatas aiškinančia Konstitucinio Teismo praktika. Pareiškėjo teigimu, valstybinė pensija jam paskirta, todėl jis įgijo teisėtą lūkestį ją gauti viso dydžio.

Atsakovas VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 53–54) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo teigimu, pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. A. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo. Taip pat pareiškėjas teismo prašė panaikinti VRM 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 1D-4996(11) (b. l. 6), kuriuo atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. balandžio 24 d. prašymą dėl susidariusios nepriemokos priteisimo, kadangi pareiškėjas praleido Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino VRM 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 1D-4996(11), tačiau kitą skundo dalį atmetė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas apeliaciniu skundu skundžiamame sprendime konstatavo, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintas 3 metų terminas (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A444-2232/2014). Kadangi nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių objektyvių priežasčių nukrypti nuo suformuotos praktikos, atsakovas turėjo taikyti minėtą 3 metų terminą, kurio pareiškėjas (į VRM kreipęsis 2013 m. balandžio 24 d.) nepraleido. Apibendrinęs išdėstytą, Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad VRM, atsisakydama nagrinėti pareiškėjo prašymą, netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą, todėl VRM 2013 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. 1D-4996(11) naikintinas. Kiek tai susiję su pensijos nepriemoka nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., teismas šį reikalavimą atmetė remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais: tuo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nustatė, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pažymėjo, jog ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimas 2012–2013 metams Konstitucijai neprieštaravo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su minėtu teismo sprendimu bei teismo pateiktais argumentais sutinka. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011). Remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja ir papildomai pažymi tik tai, kad anksčiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią LVAT praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1099-520/2016; 2016 m. vasario 10 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1090-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-316-552/2016; 2016 m. balandžio 20 d. nutartį adm. byloje Nr. A-993-525/2016 ir kt.).

Kadangi pirmosios instancijos teismas nuosekliai laikėsi LVAT šios kategorijos bylose suformuotos praktikos, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo keisti ar naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. sprendimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė