2019-10-09 Nr. AB-19121-3-65-3-00349-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1803-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00349-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti 272 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. lapkričio 17 d. – 2017 m. balandžio 3 d. laikotarpiu Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Panevėžio AVPK areštinė, Areštinė), Panevėžio AVPK pareigūnai, išsiųsdami jo parengtą korespondenciją, aplaidžiai ir netinkamai atliko pavestas pareigas, netinkamai pildė pareiškėjo siunčiamų dokumentų registracijos korteles. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl to jis negalėjo sistemingai užsiimti savo veikla, susidėlioti grafikų, o esant reikalui, kortelę pateikti kaip kreipimosi įrodymą, susižinoti, ar jo laiškai būdavo išsiųsti, nes nebuvo nurodytas kortelę registravęs Panevėžio AVPK pareigūnas ar darbuotojas. Pareiškėjas teigė, kad toks policijos įstaigos darbuotojų elgesys sukėlė jam pasipiktinimą bei nepatogumus ir padarė neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjo buvimo Areštinėje 2014 m. lapkričio 17 d. – 2017 m. balandžio 3 d. laikotarpiu galiojusių Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Taisyklės) 16.3 punkte buvo nustatyta, kad asmenų išsiunčiamą korespondenciją policijos areštinės (policijos komisariato) raštinė išsiunčia ar pateikia adresatams, kiekvienu atveju asmeniui privaloma pateikti pasiūlymo, prašymo (pareiškimo), skundo ar laiško registracijos kortelę. Šių nuostatų Panevėžio AVPK laikėsi, pareiškėjui visuomet būdavo įteikiama pasiūlymo, prašymo (pareiškimo), skundo ar laiško registracijos kortelė. Kai kuriose registracijos kortelėse nenurodyta jas išdavusio pareigūno ar darbuotojo vardas ir pavardė, tačiau tai formalus pažeidimas, neturėjęs jokių teisinių pasekmių ir negalėjęs pareiškėjui sukelti neturtinės žalos. Pareiškėjas dėl registracijos kortelėse esančių trūkumų nė karto nesikreipė į pareigūną, įteikusį registracijos kortelę. Gavus tokių skundų, formalus trūkumas būtų nedelsiant ištaisytas. Panevėžio AVPK, atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl atsakymo į jo 2017 m. gegužės 11 d. skundą, nurodė, kad E. V. buvo pateiktas elektroninio dokumento nuorašas su detaliais metaduomenimis.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, būdamas 2014 m. lapkričio 17 d. – 2017 m. balandžio 3 d. laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje, rengė raštus į įvairias institucijas ir teikė juos išsiųsti.

7. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu areštinėje uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių ir pareigų užtikrinimo tvarką reglamentavo iki 2017 m. balandžio 3 d. galiojusios Taisyklės, kurių 16.3 punkte buvo nustatyta, kad teritorinės policijos įstaigos pareigūnas, atsakingas už policijos areštinės tarnybą, privalo užtikrinti, kad policijos areštinės (policijos komisariato) raštinės darbo laiku asmenų rašytiniai pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), skundai ir laiškai būtų registruojami policijos areštinės (policijos komisariato) raštinėje, areštinėje laikomų asmenų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų ir laiškų priėmimo, išsiuntimo ir rašytinių atsakymų į juos įteikimo žurnale, kuris pasibaigus raštinės darbo laikui perduodamas į policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojų padalinį. Policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas priimtus ir užregistruotus asmenų rašytinius pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), skundus ir laiškus perduoda policijos areštinės (policijos komisariato) raštinei. Šią asmenų išsiunčiamą korespondenciją policijos areštinės (policijos komisariato) raštinė išsiunčia ar pateikia adresatams. Kiekvienu atveju asmeniui privaloma pateikti pasiūlymo, prašymo (pareiškimo), skundo ar laiško registracijos kortelę.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas tvirtino, jog neturtinė žala jam buvo padaryta tuo, kad siunčiant jo korespondenciją, pareiškėjui būdavo įteikiamos netinkamai užpildytos registracijos kortelės: jose nebūdavo įrašoma kreipimosi gavimo data, registracijos kortelę įteikiančio asmens vardas ir pavardė, dėl ko, pasak pareiškėjo, jis nežinojo, ar laiškai apskritai būdavo išsiunčiami, negalėdavo teikti skundų, pasiteirauti apie jo kreipimųsi nagrinėjimo eigą ir pan. Pasiūlymo, prašymo (pareiškimo), skundo ar laiško registracijos kortelės forma, su nuorodomis, kas turi būti įrašoma į nustatytas grafas, nustatyta Taisyklių 1 priede. Nurodyto priedo pastabose nurodytas registracijos kortelės nukirptos šaknelės saugojimo teritorinėje policijos įstaigoje saugojimo terminas (1 p.) ir nustatyta, kokie policijos pareigūnai pildo registracijos kortelę (2 ir 3 p.). Teismas vertino, kad neteisingas ar nepilnas registracijos kortelės užpildymas kvalifikuojamas kaip Taisyklių nustatyto reikalavimo pažeidimas.

9. Teismas, išanalizavęs byloje pareiškėjo pateiktas registracijos korteles, darė išvadą, kad kai kuriose jų nėra nurodyta data, kada gautas pareiškėjo parengtas kreipimasis, o kai kuriose nenurodyta, koks pareigūnas jas išdavė. Teismas vertino, kad pareiškėjui, gavusiam netinkamai užpildytas registracijos korteles, galėjo kilti tam tikrų neigiamų išgyvenimų, tačiau pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, kad šie neigiami padariniai buvo tokio intensyvumo ir masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK 6.250) straipsnyje. Be to, byloje nėra nustatyta duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl to, jog Panevėžio AVPK nepilnai užpildė pasiūlymo, prašymo (pareiškimo), skundo ar laiško registracijos korteles, būtų patyręs kokių nors konkrečių žalingų padarinių. Tokią išvadą teismas darė atsižvelgęs į Panevėžio AVPK pateiktus duomenis apie pareiškėjo kreipimųsi priėmimą ir išsiuntimą jo nurodytiems adresatams. Teismui nekilo abejonių, kad E. V. parengti dokumentai pasiekė institucijas, kurioms buvo adresuoti. Įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus apie tai, kad dėl netinkamai užpildytų registracijos kortelių jis negalėjo išsiaiškinti skundų, adresuotų Lietuvos tarybai ir Advokatų garbės teismui bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, išnagrinėjimo baigties, teismas sprendė, kad jie nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėjui buvo padarytas gilus ir ilgalaikis žalingas poveikis. Teismas vertino, kad registracijos kortelių, iš kurių matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į minėtas institucijas, duomenys (nurodytos datos: 2016 m. sausio 25 d., 2016 m. kovo 8 d., 2016 m. birželio 7 d., 2016 m. gruodžio 9 d., 2016 m. gruodžio 12 d. ir kortelių numeriai – 264, 95, 559, 1035) iš esmės buvo pakankami, kreipiantis pareiškėjo nurodytu reikalu, todėl pareiškėjas galėjo rengti paklausimus Lietuvos advokatūrai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai apie savo skundų, teiktų šioms institucijoms, nagrinėjimą ir priimtus sprendimus. Teismas sprendė, kad nenustačius neturtinės žalos, t. y. vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

III. 10. Pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regiono apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo tenkinti pareiškėjo skundą visiškai.

11. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo skundo, kadangi esant nustatytam pažeidimui, netgi nepripažino pareiškėjo teisių pažeidimo gauti registracijos korteles, kurios būtų tinkamai užpildytos, kuriose esančia informacija pareiškėjas esant reikalui galėtų pasinaudoti.

12. Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas ir neargumentuotas, grindžiamas abstrakčiomis aplinkybėmis ir subjektyvia pareiškėjo nuomone. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir pareiškėjo argumentus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Byloje kilo ginčas dėl 272 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas E. V. kildino iš neteisėtų Panevėžio AVPK veiksmų nuo 2014 m. lapkričio 17 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. pareiškėjui būnant Panevėžio AVPK areštinėje Panevėžio AVPK pareigūnams netinkamai pildžius pareiškėjo siunčiamų dokumentų registracijos korteles, kuriose nebūdavo nurodoma kortelę užpildžiusio ir išdavusio pareigūno parašas, vardas ir pavardė, gavimo data.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Panevėžio AVPK pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, nes kai kuriose dokumentų registracijos kortelėse nėra nurodyta data, kada gautas pareiškėjo parengtas kreipimasis, o kai kuriose nenurodyta, koks pareigūnas jas išdavė; teismas vertino, kad pareiškėjui, gavusiam netinkamai užpildytas registracijos korteles, galėjo kilti tam tikrų neigiamų išgyvenimų, tačiau pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, kad šie neigiami padariniai buvo tokio intensyvumo ir masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala, t. y. teismas nenustatė neturtinės žalos padarymo fakto.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs Panevėžio AVPK neteisėtus veiksmus nepagrįstai netenkino jo skundo, nepagrįstai netaikė jo teisių pažeidimo pripažinimo, kaip neturtinės žalos atlyginimo būdo, ir prašo jo skundą tenkinti visiškai.

16. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydamas konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

18. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

19. Atsižvelgiant į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, būtina nustatyti, ar teismas pagrįstai sprendė, kad byloje pareiškėjas neįrodė būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – neturtinės žalos.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimo pagrindus, kriterijus nustato CK 6.250 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).

21. Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

22. Apibendrinant nurodytas CK 6.250 straipsnio nuostatas ir suformuotą teismų praktiką, konstatuotina, kad pareiškėjas šioje byloje turėjo pateikti ne tik bendro pobūdžio paaiškinimus apie neigiamus išgyvenimus ir pan., bet ir įrodymus, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog jis patyrė neturtinę žalą, kuri turėtų būti atlygintina pinigais (212 Eur). Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde iš esmės nenurodė jokių konkrečių neigiamų išgyvenimų, pasekmių, kuriuos sukėlė Panevėžio AVPK neteisėti veiksmai, kartu su skundu nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos atsiradimo faktą, byloje nėra duomenų apie tai, kad netinkamas registracijos kortelių užpildymas sukėlė pareiškėjui kokias nors teisines pasekmes, pvz., kad jo rengti prašymai, skundai ar kiti dokumentai nepasiekė adresatų būtent dėl to, kad juose nebuvo nurodyti prašymą užregistravusio pareigūno duomenys, ar, kad sukėlė pareiškėjui kitų asmeninio pobūdžio neigiamų pasekmių, kurios dėl jų intensyvumo galėtų būti vertinamos kaip patirta neturtinė žala.

23. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismai ne kartą yra pažymėję, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Tačiau, nagrinėjamu atveju, nenustačius neturtinės žalos padarymo fakto, nesant būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumos (žr. nutarties 18 p.), nėra pagrindo taikyti valstybei civilinę atsakomybę ir neturtinės žalos atlyginimo būdą – pažeidimo pripažinimą.

24. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė