2019-02-13 Nr. AB-4334-3-61-3-01681-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-608-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01681-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai ir BUAB „Freshtravel“ (bankroto administratorius UAB „Valdsita“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija), 649,07 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ (toliau – ir kelionių organizatorius, Bendrovė) sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Egiptą. Pagal šią sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 2 198 Lt sumą ir 160 Lt už vizas, iš viso 2 358 Lt (682,92 Eur), tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jos įsigyta kelionė neįvyko. Siekdama kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, 2014 m. lapkričio 18 d. prašymu kreipėsi į Valstybinio turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas). Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 8 d. jai buvo grąžinta 33,85 Lt suma, tačiau liko negrąžinto 649,07 Eur (2 241,11 Lt).

3. Pareiškėja teigė, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (t. y. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalis) neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus. Taigi valstybei kyla atsakomybė, nes neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), Lietuvos Respublikos teismų įstatymas ar kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė kaip Europos Sąjungos narė tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Pabrėžė, kad šiuo atveju neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga – valstybė nėra atlikusi neteisėtų veiksmų, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Pažymėjo, kad pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą ar garantiją, kurie esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, jog žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę. Šiuo atveju pareiškėja žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą ar garantiją.

6. Atsakovas teigė, kad pareiškėjai negali būti priteisiami vizų mokesčiai (33,85 Eur) kaip turtinės žalos atlyginimas, nes vizų įforminimas nepatenka į turizmo paslaugų apimtį ir nėra kelionių organizatoriaus prievolės dalis. Atkreipė dėmesį, kad tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 13 d. sudaryta paslaugų sutartis Nr. PT004606 (toliau – ir Paslaugų sutartis) yra šalių nepasirašyta, todėl negali būti laikoma, jog ši sutartis buvo pasirašyta. Iš mokėjimo nurodymų matyti, kad pinigų sumos buvo pervestos į Cherry Media LT banko sąskaitą, tačiau šis subjektas nėra paslaugų sutarties šalis, be to, pinigai buvo pervesti anksčiau, nei buvo sudaryta paslaugų sutartis. Iš mokėjimo paskirties taip pat nėra aišku, kad buvo mokėta už kelionę pagal paslaugų sutartį. Atsakovas vertino, kad pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl patirtos žalos atlyginimo, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, nes žala atsirado dėl privataus juridinio asmens veiksmų.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime prašė skundą atmesti.

8. Departamentas paaiškino, kad įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, jog ji turi būti ne mažesnė kaip 7 procentai, nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, jo nuomone, proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams. Pabrėžė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Departamentas teigė, kad pareiškėja pirmiausia turėtų siekti patirtos žalos atlyginimo, reikšdama kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjos V. J. skundą tenkino ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 649,07 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. gegužės 22 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

10. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjos teigimu, ji patyrė dėl netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

11. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, pagal kurią ji Bendrovei sumokėjo 682,92 Eur, tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) pareiškėjos įsigyta kelionė neįvyko. Pareiškėja su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 8 d. jai buvo grąžinti 33,85 Eur, tačiau liko negrąžinta 649,07 Eur suma, todėl ji patyrė nuostolių.

12. Teismas vadovavosi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio, Direktyvos 7 straipsnio, Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtinto Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 33 punktu. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

13. Teismas pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors Direktyvos 90/314 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino pareiškėjos kaip turistės teisių apsaugos, t. y. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Teismas, įvertinęs bylai aktualios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 4 dalį ir atsižvelgęs į įstatymo, kuriuo Turizmo įstatymas buvo išdėstytas nauja (aktualia bylai) redakcija projekto aiškinamąjį raštą, Aprašo 33 punkto nuostatas, konstatavo, nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su Direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą Sąjungos teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje, todėl antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta. Teismas taip pat nustatė trečiąją valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlygą, nes tarp minėto Europos Sąjungos teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos Europos Sąjungos teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teismas sprendė, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

14. Teismas, vertindamas atsakovo teiginius, kad paslaugų sutartis buvo nepasirašyta ir atsakovo atstovui nėra aiškus pinigų pervedimo pagrindas, sprendė, jog Ergo Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmoką pareiškėjai dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, buvo pripažinta, kad 2014 m. lapkričio 13 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004606 tarp V. J. ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į paslaugos užsakovės sąskaitą.

15. Teismas, vadovaudamasis Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad Lietuvos Respublikoje turizmo paslaugų teikimo sutartys dėl organizuotų turistinių kelionių tarp kelionių organizatoriaus, veikiančio tiesiogiai arba per kelionių pardavimo agentus, ir turisto sudaromos vadovaujantis standartinėmis turizmo paslaugų teikimo sutarčių sąlygomis. Taigi pagal minėtą įstatymą, Paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už kelionę galėjo būti atliekami ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas Paslaugų sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai. Teismas nurodė, kad jam nekilo abejonių, jog pareiškėja 2014 m. lapkričio 13 d. mokėjimo nurodymu Nr. 364 pervedė 2 198 Lt sumą į UAB „Chery Media LT“ banko sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale www.beta.lt užsakytą kelionę į Šarm El Šeichą.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjos prašymą priteisti patirtas išlaidas dėl Egipto vizų įforminimo, nustatė, kad pareiškėja 2014 m. lapkričio 13 d. mokėjimo nurodymu Nr. 365 pervedė UAB „Freshtravel“ 160 Lt. Teismas nurodė, kad viza yra neatskiriama kelionės į valstybę, kurioje nustatytas vizų režimas, išlaidų dalis; nėra ginčo dėl to, kad 160 Lt suma už vizas buvo pervesta į UAB „Freshtravel“ atsiskaitomąją sąskaitą, o neįvykus kelionei, sumokėta už vizų įforminimą suma pareiškėjai nebuvo grąžinta. Todėl teismas sprendė, kad yra teisinis pagrindas pareiškėjai priteisti ir šią sumą.

17. Teismas taip pat priteisė pareiškėjai 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (t. y. 2017 m. gegužės 22 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

III. 18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19. Atsakovas teigia, jog teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė ABTĮ įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą.

20. Atsakovas vertina, kad teismas pažeidė Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimą.

21. Atsakovas pažymi, kad teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovo teigimu, Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai.

22. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Ministerijos teigimu, byloje pateikta tarp pareiškėjos ir kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta. Pažymi, kad šios sutarties nepasirašė net UAB „Freshtravel“ įgaliotas atstovas. Be to, pareiškėja pinigus mokėjo ne UAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry Media LT“.

23. Atsakovas teigia, kad teismas visiškai nepagrįstai pareiškėjai priteisė vizų mokesčius kaip turtinęs žalos atlyginimą, nes Turizmo įstatymo 8 straipsnis neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių.

24. Atsakovo manymu, šiuo atveju pareiškėja įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje patvirtintus finansinius reikalavimus ir pagal šioje byloje priimtą teismo sprendimą.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

26. Departamentas nurodo, jog visiškai sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad ginčo teisiniam santykiui yra aktuali nuo 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusi Turizmo įstatymo redakcija, be to, teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjai išlaidas už vizą, nes tas pats teismas kitose bylose teisingai konstatavo, kad išlaidos už vizas turi būti atimamos iš kelionės kainos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

28. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 13 d. sudarė Paslaugų sutartį. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjai buvo grąžinta tik dalis už įsigytą kelionės paketą sumokėtos sumos (t. y. 33,85 Eur ir liko negrąžinti 649,07 Eur), todėl ji patyrė nuostolių.

29. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjai iš atsakovo jos nurodyto dydžio turtinę žalą. Teismas taip pat sprendė, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, pasiekimo, todėl yra pagrindas priteisti pareiškėjai negrąžintą 649,07 Eur sumą turtinei žalai atlyginti (įskaitant išlaidas už vizą). Teismas taip pat priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

30. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos Respublika neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises, taip pat atsakovas teigia, jog pareiškėjai suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą. Atsakovas nesutinka ir su byloje nustatyta faktine aplinkybe, t. y. kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi sudarė Paslaugų sutartį, taip pat teigia, kad teismas visiškai nepagrįstai pareiškėjai priteisė vizų mokesčius kaip turtinęs žalos atlyginimą.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

32. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. ESTT, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

33. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., 2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.). Minėta Direktyva įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-771-662/2019).

35. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., pvz., 2012 m. gegužės 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012) ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). ES direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (ES Sutarties 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr., pvz., 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi ES Sutarties 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr., pvz., ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Sabine von Colson ir E. K. prieš Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches R. K., Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę ES teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios ES sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

36. ES ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (žr., pvz., ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose B. ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

38. Pagal ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose A. F. ir D. B. ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. ESTT konstatavo, kad Europos Sąjungos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimą Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Taigi Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina pagrįstai nustatyta.

40. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (žr., pvz., ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutartį byloje I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Taigi antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

42. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto ESTT sprendimo byloje W. R., 75–77 p.).

43. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 7 straipsniu garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp D. B. ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du P?cheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

45. Taip pat nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėja sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Aplinkybė, kad 2014 m. lapkričio 13 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004606 nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, jog šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Egiptą), kadangi pareiškėja pervedė atitinkamas sumas pagal įsigytus kuponus internetinėje svetainėje beta.lt turizmo paslaugai gauti (UAB „Beta.lt“ ir UAB „Chery Media Lt“ yra tas pats juridinis asmuo). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog minėta suma buvo pervesta už UAB „Freshtravel“ pareiškėjai turėtą suorganizuoti kelionę, nors ši suma ir buvo pervesta ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry media LT“.

47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo Turizmo paslaugų teikimo sutartimi, sudaryta su UAB „Freshtravel“.

48. Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjos išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia atsakovas ir Departamentas, visiškai pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinės žalos atlyginimą už patirtas išlaidas vizoms į Egiptą.

46. Pažymėtina, jog nors atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde tvirtina, jog teismas įvertino Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, jis šio teiginio nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kaip būtent toks vertinimas pasireiškia. ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti viešojo administravimo srities ginčus, nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neviršijo šiame straipsnyje įtvirtintos administracinio teismo kompetencijos.

47. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė