2020-12-16 Nr. AB-23874-3-61-3-02834-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eAS-845-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02834-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos B. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. G. skundą atsakovui Lietuvos notarų rūmams (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja B. G. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Lietuvos notarų rūmų Notarų atestacijos komisijos (toliau – ir Komisija) 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutarimą Nr. 2 „Dėl (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarės B. G. neeilinės atestacijos“ (toliau – ir Nutarimas) bei pripažinti, kad (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarė B. G. netinka eiti notaro pareigų.

Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui priimti įsakymą dėl (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarės B. G. įgaliojimų pasibaigimo (atleidimo iš pareigų), remiantis Nutarimu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 19 d. nutartimi pareiškėjos skundą priėmė nagrinėti, o kita tos pačios dienos nutartimi jos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

II. Pareiškėja B. G. 2020 m. lapkričio 5 d. per atstovę elektroninių ryšių priemonėmis Vilniaus apygardos administraciniam teismui išsiuntė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sustabdyti Nutarimo, kuriame buvo nutarta, kad (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarė B. G. netinka eiti notaro pareigų, galiojimą.

Pareiškėja nurodė, kad iš Notarų garbės teismo 2020 m. birželio 2 d. sprendimo ir Komisijos 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo matyti, jog Nutarimas buvo priimtas tik dėl to paties vieno įvykio – įgaliojimo patvirtinimo, už kurį pareiškėjai jau buvo taikyta drausminė atsakomybė. Nutarime visiškai nebuvo analizuota B. G. darbinė veikla, nebuvo nustatyta jokių papildomų pažeidimų ar netinkamo elgesio ir dėl to paties įgaliojimo patvirtinimo buvo priimtas Nutarimas, jame nurodant, kad dėl šio įgaliojimo patvirtinimo, kuris niekam nėra sukėlęs jokių neigiamų teisinių pasekmių, pareiškėja netinka eiti notaro pareigų. B. G. pažymėjo, kad tai reiškia, jog ji atleidžiama iš darbo. Pareiškėjos teigimu, tokiu vertinimu faktiškai jai buvo taikyta drausminė atsakomybė, o tai aiškiai rodo Nutarimo nepagrįstumą ir prieštaravimą atestavimo apibrėžimui bei prasmei. B. G. pažymėjo, kad Komisija nėra drausminės atsakomybės taikymo institutas, todėl vertindama jos veiklą, negalėjo apsiriboti tik vieno įgaliojimo patvirtinimo faktu, kuris jau buvo nagrinėtas, sprendžiant klausimą dėl notarės drausminės atsakomybės. B. G. nuomone, dėl šios priežasties teismui neturi kilti abejonių, kad jos skundas tikėtinai yra pagrįstas.

Pareiškėja teigė, kad neįvertinus notaro kvalifikacijos, jo sugebėjimų, profesinės veiklos ir asmeninių savybių, nėra pagrindo daryti išvadą, jog notaras negali toliau eiti pareigų. Neatlikus išsamaus vertinimo, tokios išvados padarymas prilygsta drausminės nuobaudos skyrimui. Dėl šios aplinkybės, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės, yra visiškai pažeidžiamas proporcingumo principas.

B. G. pažymėjo, kad užsitęsus bylos nagrinėjimui, yra pažeidžiama asmens konstitucinė teisė į darbą, asmeniui užtikrinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi. Nepagrįstas šios teisės pažeidimas bylos nagrinėjimo metu aiškiai asmeniui daro nepataisomą žalą, kuri kompensacijomis vėliau negali būti visiškai atlyginta. Tai lemia, kad yra būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pareiškėja nurodė, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, kurio pareigos yra svarbios, ir uždraudimas vykdyti pareigas bylos nagrinėjimo metu, teigiamo sprendimo atveju bylos nagrinėjimo laikotarpis neabejotinai ne tik pažeidžia notaro teises, tačiau ir nepagrįstai menkina notaro institucijos įvaizdį bei sudaro sąlygas kilti nepamatuotai žalai ir nesudaro sąlygų bylos nagrinėjimo metu sureguliuoti teisinius santykius.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, jog teisingumo ministras yra sustabdęs jos įgaliojimus, kol bus išnagrinėta ši byla, negali sudaryti pagrindo atmesti jos prašymą. B. G. teigė, kad sustabdžius Nutarimo galiojimą, atsiranda pagrindas kreiptis į teisingumo ministrą, jog būtų išspręstas klausimas dėl sąlygų pareiškėjai eiti notaro pareigas, kol bus priimtas sprendimas šioje byloje, sudarymo.

Atsakovas Notarų rūmai prašė pareiškėjos pakartotinio prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkinti.

Atsakovo nuomone, B. G. prašymas yra nepagrįstas ir jis, remiantis tais pačiais argumentais, yra teikiamas antrą kartą. Notarų rūmai pažymėjo, kad pareiškėja prašyme apsiribojo tik analizuodama skirtumus tarp ankstesnės teismų praktikos bei šios bylos nagrinėjimo kontekste galiojusio notarų atestacijos teisiniame reguliavime. Su prašymu nebuvo teikiami jokie įrodymai, pagrindžiantys, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsakovo nuomone, pareiškėja nepagrįstai teigė, kad yra būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Notarų rūmai nurodė, kad pareiškėjos prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė – Nutarimo galiojimo sustabdymas, niekaip nepakeis B. G. teisinės padėties ir nesudarys sąlygų jai vykdyti notaro veiklą. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 221 straipsnio 1 dalies 3 punktas aiškiai nustato, kad notaras neturi galimybės vykdyti savo veiklą, kol nėra panaikintas Komisijos sprendimas dėl netinkamos jo kvalifikacijos (jei nėra ginčo – teisingumo ministras tik įformina notaro įgaliojimų pasibaigimą, o jei kyla ginčas dėl Komisijos nutarimo – notaro įgaliojimai stabdomi iki bus išnagrinėtas ginčas).

Notarų rūmai atkreipė dėmesį, kad B. G. prašyme yra visiškai ignoruojama suformuota teismų praktika dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teisme ginčijant Komisijos sprendimus. Nurodė, kad notarų atestaciją vykdo tik Notarų atestacijos komisija (Notarų rūmai). Teismas gali tik panaikinti nutarimą (jei konstatuotų jo nepagrįstumą ir / ar neteisėtumą), bet ne priimti kitokį su notaro atestacija susijusį sprendimą, nurodytą Notariato įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kol nėra panaikintas Nutarimas, galioja ir išvada, kad pareiškėja netinka eiti notarės pareigų. Teismas, neišnagrinėjęs byloje kilusio ginčo, neturi galimybės pareiškėjai sudaryti sąlygų toliau vykdyti notarės pareigas, t. y. konstatuoti, kad notarės kvalifikacija yra pakankama ir ji gali vykdyti notaro įgaliojimus. Atsakovas akcentavo, kad yra suformuota teisminė praktika, jog esant sprendimui dėl notaro netinkamumo eiti notaro pareigas, bet kokia tolesnė notaro veikla (kol nėra panaikintas pagrindas abejonei dėl notaro kvalifikacijos), pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, prieštarautų viešajam interesui ir nebūtų proporcinga reikalavimo užtikrinimo priemonė.

Notarų rūmai atkreipė dėmesį, kad pareiškėja savo reikalavimą iš esmės grindė nepagrįsta prielaida, jog Nutarimu už tą patį drausminį nusižengimą buvo taikyta antra teisinio poveikio priemonė; B. G. nepagrįstai jos atžvilgiu vykdytą neeilinę atestaciją laiko drausminės atsakomybės jai taikymu. Atsakovo nuomone, kitos pareiškėjos išvados taip pat nėra pagrįstos. Teigė, kad taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, nėra jokio teisinio pagrindo notaro veiklą prilyginti teismo pareigūno (teisėjo) veiklai, kadangi iš esmės skiriasi minėtų teisinių profesinių grupių asmenims priskirtos funkcijos ir atitinkamai teisiniu reguliavimu sudarytos sąlygos šioms funkcijoms vykdyti.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 18 d. nutartimi pareiškėjos B. G. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Pacitavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas bei aptaręs aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad procesiniame įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika.

Teismas pažymėjo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Vienos iš dviejų būtinų sąlygų konstatavimas nėra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Spręsdamas dėl antrosios sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų proporcingas siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso. Būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Teismas akcentavo, kad proporcingumo principas reikalauja įvertinti neigiamas pasekmes, kurios realiai gali atsirasti pareiškėjui, jeigu reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų taikyta, o teismas jo skundą patenkintų, ir pasekmes, kurios atsirastų atsakovui ir tretiesiems asmenims byloje, taip pat visuomenei, jeigu reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pritaikytos, o teismas pareiškėjo skundą byloje atmestų.

Teismas pažymėjo, kad Komisija 2020 m. rugpjūčio 7 d. priėmė nutarimą Nr. 2 „Dėl (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarės B. G. neeilinės atestacijos“ ir byloje yra kilęs ginčas dėl šio nutarimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Teismas atkreipė dėmesį, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, paisant proporcingumo principo, turi būti atsižvelgiama ne tik į pareiškėjo, bet ir į viešąjį interesą. Viešasis interesas pasireiškia tuo, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, jog civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Taigi, dėl tokio specifinio ypatingo notaro statuso Notariato įstatyme jam yra keliami aukšti kvalifikacijos reikalavimai (Notariato įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 4 straipsnis).

Teismas pažymėjo, kad siekiant apsaugoti valstybės ir visuomenės teisėtą interesą, jog notarinius veiksmus atliktų notarai, dėl kurių tinkamumo eiti šias pareigas nekyla jokių abejonių, negali būti taikoma pareiškėjos prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, kuria siekiama laikinai sustabdyti Nutarimo, kuriame buvo nutarta, jog ji netinka eiti notaro pareigų, galiojimą. Teismas padarė išvadą, kad B. G. prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nebūtų proporcingas siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą ir viešąjį interesą.

Teismo nuomone, pareiškėja nenurodė išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, B. G. gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad B. G., kuriai tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų tinkamas ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

IV. Pareiškėja B. G. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sustabdyti Nutarimo, kuriame buvo nutarta, kad (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarė B. G. netinka eiti notaro pareigų, galiojimą.

Pareiškėja paaiškina, kad 2020 m. spalio 12 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą dėl teisingumo ministro 2020 m. rugsėjo 16 d. įsakymo Nr. 9P-11 „Dėl (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarės B. G. įgaliojimų sustabdymo“, 2020 m. rugsėjo 18 d. rašto Nr. 1.16E) 7R-5727 „Dėl Jūsų prašymų ir teisingumo ministro įsakymo“ bei 2020 m. rugsėjo 18 d. įsakymo Nr. 1R- 3030 „Dėl (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarės B. G. veiklos teritorijos tolesnio aptarnavimo, neatliktų notarinių veiksmų tęsimo jos įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu“ panaikinimo. Pareiškėja pažymi, kad skundžiami teisingumo ministro įsakymai faktiškai yra tos pačios administracinės procedūros tęsinys. Nurodo, kad pagal jos skundus buvo pradėtos dvi administracinės bylos; nors atsakovai šiose bylose yra skirtingi, tačiau bylose sprendžiamas iš esmės tas pats klausimas – B. G. siekis tęsti darbą, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į visą susiklosčiusią situaciją. Pareiškėja teigia, kad sustabdžius Nutarimo galiojimą, teisingumo ministro įsakymas dėl notarės veiklos sustabdymo nebeturės pagrindo.

B. G. nurodo, kad Komisija Nutarimo motyvuojamojoje dalyje aprašė tą patį įvykį, dėl kurio notarei buvo pareikšta drausminė nuobauda, ir jokių kitų motyvų dėl jos veiklos vertinimo Nutarime nėra. Atsižvelgus į tai, atsiliepime nurodytas argumentas, kad notarė neginčija aplinkybių ir motyvų, prasilenkia su notarės skundo teismui argumentais. Priešingai, pareiškėja kaip tik nurodė, kad už tą patį veiksmą buvo baudžiama antrą kartą ir tie patys veiksmai buvo įvertinti netinkamai, neatsižvelgiant į visą jos vykdytą veiklą.

B. G. nuomone, aplinkybė, kad priimant Nutarimą buvo laikomasi nustatytų procedūrų, savaime nereiškia, jog Nutarimas yra pagrįstas. Remdamasi teismų praktika, pareiškėja teigia, kad aplinkybė, jog ji dėl vieno pažeidimo buvo atestuota neigiamai, nevertinant jos veiklos ir asmeninių savybių, rodo, kad Nutarimas yra nepagrįstas, o nepagrįstas Nutarimas viešojo intereso negali pažeisti.

B. G. akcentuoja, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalį, reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl visi principai, taip pat ir viešojo intereso užtikrinimas, turi būti nagrinėjami nagrinėjant šiuos du komponentus.

Remdamasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, B. G. teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turėjo vadovautis tokiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, kurie buvo priimti bylose pagal tapačias arba labai artimas faktines aplinkybes.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad administraciniu sprendimu siekiami tikslai turi būti pagrįsti, todėl nepagrįsto siekio sustabdymas negali pažeisti proporcingumo principo ir būti netinkama priemone. Teigia, kad proporcingumo principo taikymas, sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, negali būti formalus pasakymas, jog priėmus skundžiamą sprendimą notaro atžvilgiu, vien tai, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, yra neproporcinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – skundžiamo akto galiojimo sustabdymą. Toks teismo sprendimas yra ne tik formalus, tačiau ir aiškiai pažeidžia proporciją – nepagrįstas aktas, kol teismas priims sprendimą, neproporcingai varžo asmens teises. Taigi, nenurodžius, kad pagal faktines bylos aplinkybes skundas yra tikėtinai nepagrįstas, negalima teigti, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas bus neproporcingas ir faktinei situacijai netinkamas veiksmas. Pareiškėja nurodo, kad pateikdamas argumentus dėl proporcingumo principo taikymo, teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017, tačiau šioje byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl viešojo pirkimo procedūrų nutraukimo ir buvo padaryta išvada, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad iki viešojo pirkimo procedūrų nutraukimo buvo sudaręs sutartis su tiekėjais ir dėl to patiria nuostolių. B. G. teigia, kad nagrinėjamas klausimas nėra nei analogiškas, nei buvo spręstas panašiomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl teismas nepagrįstai vadovavosi šioje byloje suformuota praktika.

Pareiškėja pažymi, kad teismas padarė išvadą, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pažeistų viešąjį interesą, tačiau konkrečiai nenurodė, kaip jis būtų pažeidžiamas. Viešojo intereso pažeidimas, kaip galima daryti išvadą iš teismo motyvų, taip pat yra siejamas tik su tuo, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo. B. G. nuomone, sprendžiant klausimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pažeis viešąjį interesą, taip pat turėtų būtų nagrinėjama, ar Komisijos priimtas sprendimas atitinka įstatymo ir atestacijos prasmės keliamus reikalavimus, dėl ko galėtų būti teigiama, kad tokio nutarimo galiojimo sustabdymas pakenks viešajam interesui. Pareiškėja akcentuoja, kad Nutarimas yra paremtas tik vieno fakto nagrinėjimu, kuris jau buvo įvertintas Notarų garbės teismo. Notarės veiklos vertinimas, jos asmeninių savybių nagrinėjimas, pareigingumo klausimai, jos atlikta veikla po pažeidimo padarymo (notarė po pažeidimo padarymo 2019 m. gegužės 27 d. dirbo iki 2020 m. birželio 2 d., t. y. daugiau nei vienerius metus, buvo atestuota teigiamai, pažeidimų per visą darbo laiką nėra padariusi, išskyrus 2019 m. gegužės 27 d. įgaliojimo patvirtinimą), nebuvo atlikti. Teigia, kad nepagrįsto Nutarimo galiojimo sustabdymas, kaip ir jo panaikinimas, viešojo intereso negali pažeisti, kadangi viešasis interesas negali būti pažeistas nepagrįsto sprendimo galiojimo stabdymu. Priešingai, tokio sprendimo nestabdymas aiškiai iškreipia pusiausvyros tarp viešojo ir privataus intereso principą ir menkina visą notariato instituto reikšmę.

Pareiškėja pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje 2013 m. sausio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-143-132-13 ir 2013 m. vasario 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-143-132-2013 buvo nagrinėjami atvejai ne dėl Komisijos nutarimų panaikinimo, o dėl konkursų notarų pareigoms užimti sustabdymų. Taigi, išvados šiose bylose, kuriose buvo nurodyta, jog prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo buvo susiję su tuo, kad teismo buvo prašoma prevenciškai ginti teises ir apsaugoti nuo galimų būsimų teisių pažeidimų bei nurodyta, jog sustabdžius konkursų organizavimą, iš esmės būtų sutrikdyta notarų sistemos organizavimo veikla, o tai sukeltų neigiamų padarinių tiek viešajam interesui, tiek ir trečiųjų asmenų interesams. B. G. atkreipia dėmesį, kad jos atvejis yra visai kitoks – pareiškėja siekia ginti jos jau pažeistas teises ir tai jokiu būdu netrikdo notarų sistemos veiklos bei viešajam interesui neprieštarauja.

B. G. nurodo, kad teismas, darydamas išvadą, jog ji nenurodė išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2017 m. liepos 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017, tačiau šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl kitokio pobūdžio reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo – rengiamo konkurso pareigoms užimti sustabdymo. Taigi, faktinės aplinkybės šioje byloje ir pareiškėjos atveju yra visiškai skirtingos.

B. G. pažymi, kad jos teisės, garantuojamos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, yra akivaizdžiai pažeistos, pareiškėja nuo 2020 m. rugsėjo 20 d. nepagrįstai neturi galimybės dirbti savo darbą, o vien aplinkybė, kad skundo patenkinimo atveju ji turės galimybę prisiteisti žalos atlyginimą, ilgą laiką trunkančio B. G. teisių pažeidimo nepašalina. Be to, tai nepateisinamai prieštarauja ir viešajam interesui, nes žalos atlyginimo klausimas yra susijęs su visa notarų sistema, kuri yra išlaikoma iš notarų mokamų lėšų, bei valstybe. Pareiškėja pažymi, kad teismas nenurodė, kokius įrodymus apie jai daromą žalą reikia pateikti. B. G. pateikė įrodymus, kad ji turi įsiskolinimų bankui dėl paimto kredito notaro biurui įrengti, kad išlaiko nepilnamečius vaikus ir liko be pajamų, tačiau teismas net nenurodė, kad tokie įrodymai yra netinkami. Pareiškėja akcentuoja, kad galiojančio Notariato įstatymo 22 straipsnis notarui nesuteikia galimybės dirbti bet kokį kitą darbą, todėl iki bylos išnagrinėjimo B. G. liko be pajamų ne tik paskolai grąžinti, bet ir be pajamų gyventi, todėl ji patiria ne tik turtinę, tačiau ir moralinę žalą. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėja teigia, kad neatitaisoma didelė žala yra ir tas atvejis, kai nepagrįstai ribojama asmens teisė, garantuota Konstitucijos.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas neanalizavo jos prašyme nurodytų argumentų, jog išvada dėl viešojo intereso pažeidimo ar nepažeidimo gali būti daroma tik pagal faktines bylos aplinkybes ir ji negali būti paremta vien tik tuo, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo. Teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi teismų praktika skirtingo pobūdžio bylose, darydamas išvadą, jog pareiškėja neįrodė nepataisomai daromos žalos. Teismas nenagrinėjo argumento, kad sprendžiant klausimus dėl laikino situacijos sureguliavimo bylos nagrinėjimo metu, turi būti paisoma ir Europos Sąjungos teisminių institucijų praktikos panašaus pobūdžio bylose bei kad ankstesnė teismų praktika buvo formuojama nagrinėjant ginčus pagal iki 2018 m. spalio 30 d. galiojusius Notarų atestavimo nuostatus, kuriuose neeilinės atestacijos apimtis buvo reguliuojama kitaip, nei šiuo metu galiojančioje Notarų atestavimo nuostatų redakcijoje.

Atsakovas Notarų rūmai prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, išsamiai ištyrė, ar egzistuoja visos privalomos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį. Notarų rūmai pažymi, kad B. G. argumentas, jog teismas neįvardijo, kaip pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, būtų pažeistas viešasis interesas ir viešojo intereso pažeidimo siejo tik su tuo, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, yra neteisingas ir klaidinantis, kadangi teismas skundžiamoje nutartyje akcentavo, jog profesines pareigas gali eiti tik tie notarai, dėl kurių tinkamumo eiti šias pareigas nekyla jokių abejonių.

Atsakovas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aptardamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo galimybes, analogiško pobūdžio bylose yra konstatavęs, jog teisingumo ministro įsakymų dėl notaro įgaliojimų pasibaigimo laikinas sustabdymas – pagal nustatytas aplinkybes (ypač dėl to, kad pareiškėjas yra atleistas iš notaro pareigų dėl nepatenkinamų atestacijos rezultatų) nebūtų proporcingas siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą ir viešąjį interesą. Notarų rūmų nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį, nenukrypo nuo aukštesnės instancijos teismo formuojamos praktikos tapataus pobūdžio bylose. Atsakovas akcentuoja, kad vertinant susiklosčiusią situaciją ir teismų praktiką analogiškose arba pagal faktines aplinkybes panašiose bylose, matyti, jog siekiant apsaugoti valstybės ir visuomenės teisėtą interesą, kad notarinius veiksmus atliktų notarai, dėl kurių tinkamumo eiti šias pareigas nekyla jokių abejonių, negali būti taikomos pareiškėjos prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, kuria siekiama laikinai sustabdyti jos notaro įgaliojimų nutraukimą.

Notarų rūmai pažymi, kad B. G. teiginys, jog ji siekia ginti pažeistas teises ir tai jokiu būdu nesutrikdo notarų sistemos veiklos ir neprieštarauja viešajam interesui, negali būti vertintinas kaip pagrįstas ir teisingas. Nurodo, kad bet koks pareiškėjos notarinių paslaugų teikimas, nesant panaikintam Notarų atestacijos komisijos nutarimui dėl jos netinkamumo eiti profesines pareigas, iš esmės sukeltų pagrįstas abejones dėl B. G. atliktų notarinių veiksmų teisėtumo bei dėl tokio neatestuoto notaro tvirtinamų dokumentų ir sandorių. Jeigu pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėja bet kokia forma vykdytų notaro funkcijas, o teismas vėliau netenkintų jos skundo, atsirastų galimybė ginčyti visus B. G. atliktus notarinius veiksmus, kaip atliktus notaro, kurio įgaliojimai buvo pasibaigę. Šie pareiškėjos veiksmai sutrikdytų notarų sistemos veiklą, t. y. nebūtų garantuotas notaro funkcijų, užtikinančių, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, tinkamas vykdymas, kuris yra svarbus ne tik notariato sistemos, bet ir visiems civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantiems subjektams. Be to, tai diskredituotų notaro profesiją, menkintų jos prestižą ir pasitikėjimą visuomenėje.

Notarų rūmų nuomone, leidimas B. G. nors ir laikinai vykdyti veiklą, kai Komisija pateikė argumentus dėl jos netinkamumo eiti notaro profesines pareigas, teismo tvarka nekonstatavus Nutarimo neteisėtumo, pasėtų nepagrįstas abejones notarų savivaldos institucijų priimamais sprendimais ir jų privalomumu. Tai taip pat reikštų, kad būtent teismas, nors ir priimdamas tarpinį spendimą, gali nuspręsti dėl notaro tinkamumo eiti notaro pareigas. Sistemiškai vertinant Notariato įstatymo normas, yra akivaizdu, kad notarų atestaciją vykdo tik Komisija. Teismas gali tik panaikinti Nutarimą, tačiau negali priimti kitokio su notaro atestacija susijusio sprendimo, B. G. suteikiančio galimybę nors ir laikinai eiti notaro pareigas. Kol nėra panaikintas Nutarimas, galioja išvada, kad pareiškėja netinka eiti notarės pareigų, o teismas, neišnagrinėjęs byloje kilusio ginčo, neturi galimybės B. G. sudaryti sąlygas toliau vykdyti notarės pareigas.

Atsakovo nuomone, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių pagrįsti, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, nors jai tokia pareiga kilo, o teismas neprivalėjo nurodyti, kokius įrodymus B. G. turi pateikti. Pareiškėja apsiribojo tik bendrojo pobūdžio teiginiais apie Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies pažeidimus bei informacija apie finansinius įsipareigojimus, patiriamą turtinę ir moralinę žalą, galiausiai apibendrinant, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, yra nepagrįstai ribojama B. G. teisė į darbą, šiuo ribojimu darant neatitaisomai didelę žalą, tačiau teismų praktikoje yra aiškiai nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti ar naudotis ne pagal paskirtį.

Notarų rūmų nuomone, pirmosios instancijos teismas pakankamai motyvavo skundžiamą nutartį. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo atsižvelgti į kitą neišnagrinėtą administracinę bylą (Nr. eI2-5284-872/2020), jau vien dėl to, kad Notarų rūmai nėra įtraukti į šią bylą ir jiems nėra prieinama šios bylos medžiaga bei dokumentai.

Vadovaudamasis teisingumo ministro 2018 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 1R-226 patvirtintų Notarų atestavimo nuostatų 6, 7 ir 41 punktais, atsakovas pažymi, kad atestuojamo notaro kvalifikacijos ir profesinių žinių įvertinimas yra lemiamas ir yra ribojamas pagrindo, kuriuo remiantis vykdoma neeilinė atestacija, savo apimtimi bei procedūra negali sutapti su eilinės atestacijos metu atliekamu vertinimu, todėl pareiškėjos teiginys, jog jos veiksmai buvo įvertinti netinkamai, neatsižvelgiant į visą jos vykdytiną veiklą, negali būti laikomas teisingu ir pagrįstu.

Notarų rūmai akcentuoja, kad B. G. neeilinė atestacija buvo pradėta atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos prokuratūros 2020 m. balandžio 6 d. raštą Nr. IBPS-S-188908, kuriame buvo prašoma įvertinti ikiteisminiame tyrime Nr.01-1-39926-19 nustatytas aplinkybes ir, esant pagrindui, pareiškėjai iškelti drausmės bylą. Šiame ikiteisminiame tyrime nustatyti faktai leido pagrįstai suabejoti B. G. kvalifikacija ir asmeninėmis savybėmis, todėl buvo inicijuota neeilinė atestacija, kurios metu būtų galima patikrinti, ar pareiškėja, vykdanti notaro profesinę veiklą, neturi esminių kvalifikacijos trūkumų ir ar ji tinka eiti notaro pareigas.

Atsakovas nurodo, kad B. G. nepagrįstai būtinybę taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę motyvuoja tuo, kad Nutarimas yra nepagrįstas, kadangi tai galės būti konstatuojama tik teismui iš esmės išnagrinėjus bylą. Notarų rūmų nuomone, nėra jokio pagrindo teismo nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ar netaikymo laikyti administravimo subjekto priimtu administraciniu sprendimu ir taikyti tokiam sprendimui keliamus reikalavimus.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Notariato įstatymas aiškiai nustato teisingumo ministro pareigą sustabdyti notaro įgaliojimus, kol teisme vyksta ginčas dėl Komisijos nutarimo, jog notaras netinka eiti notaro pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo, ir teismas neturi diskrecijos teisės šį klausimą spręsti kitaip. Notarų rūmai pažymi, kad B. G. prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė jos teisinės padėties nepakeis ir nesudarys sąlygų vykdyti notaro veiklą. Nutarimo galiojimo sustabdymas negali būti pagrindu atnaujinti jau sustabdytus pareiškėjos, kaip notarės, įgaliojimus, nes sustabdymas galioja, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu bus panaikintas Nutarimas arba nebeliks abejonių dėl jo teisėtumo.

Atsakovas pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas taip pat neturi jokios įtakos bei neigiamų pasekmių klientams ir jų teisėtiems lūkesčiams, nes notarinių paslaugų teikimas (duomenys neskelbtini) yra tinkamai užtikrintas, t. y. profesinę veiklą šioje savivaldybėje vykdo dar du notarai, B. G. pradėti bet nepabaigti atlikti notariniai veiksmai, nesusiję su paveldėjimu, gali būti baigti atlikti pas bet kurį kitą notarą, o notariniai veiksmai, susiję su nebaigtomis paveldėjimo bylomis, buvo perduoti pabaigti atlikti kitiems notarams pagal teisingumo ministro 2020 m. rugsėjo 18 d. įsakymą Nr. 1R-3030 „Dėl (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarės B. G. veiklos teritorijos tolesnio aptarnavimo, neatliktų notarinių veiksmų tęsimo jos įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu“.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti.

Teisingumo ministerija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas B. G. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pagrįstai rėmėsi teismų formuojama praktika ir nurodė, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, paisant proporcingumo principo, turi būti atsižvelgiama ne tik į pareiškėjos, bet ir į viešąjį interesą. Teismas akcentavo, kad yra svarbu užtikrinti, jog nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, kurie turėtų įtakos trečiųjų asmenų subjektinei padėčiai – notariniai veiksmai galbūt būtų atliekami tinkamos kvalifikacijos neturinčio asmens.

Teisingumo ministerija atkreipia dėmesį, kad Notariato įstatymo 221 straipsnio nuostata siekiama pusiausvyros tarp viešo ir notaro intereso, tačiau Notariato įstatymas aiškiai nustato, kad notaras neturi galimybės vykdyti savo veiklą, kol nėra panaikintas Notarų atestacijos komisijos sprendimas dėl netinkamos jo kvalifikacijos. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, B. G., prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, siekia sudaryti sąlygas tolesnei veiklai – išspręsti ir materialinį teisinį reikalavimą. Prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėja reikalauja, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jos teises ir apsaugotų nuo galimų būsimų teisių pažeidimų. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, netenkindamas B. G. prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teismas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos nenukrypo. Teisingumo ministerija nurodo, kad teismas, iš esmės išnagrinėjęs bylą, gali tik panaikinti Nutarimą, bet ne priimti kitokį su notaro atestacija susijusį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kol nėra panaikintas Nutarimas, galioja ir išvada, jog pareiškėja, kaip notarė, netinka eiti notaro pareigų, o B. G. reikalavimas sustabdyti Nutarimo galiojimą prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai šios kategorijos bylose ir galiojančiam teisiniam reguliavimui.

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame 2020 m. gruodžio 9 d. prašyme pareiškėja B. G. prašo prie administracinės bylos pridėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-802-502/2020 ir ja vadovautis. Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartimi jos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo patenkino ir iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo sustabdė teisingumo ministro 2020 m. rugsėjo 16 įsakymo Nr. 9P-11 bei 2020 m. rugsėjo 18 d. įsakymo Nr. 1R-303 galiojimą ir Teisingumo ministeriją įpareigojo B. G. nesudaryti kliūčių tęsti notaro darbą visą administracinės bylos nagrinėjimo laikotarpį.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui sprendžiant klausimą dėl jos atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutarties pagrįstumo, ypatingai yra svarbu tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje iš esmės pateikė argumentus dėl B. G. profesinės veiklos tęstinumo ir draudimo (negalimumo) jai trukdyti tęsti profesinę veiklą, kol administracinėje byloje įsiteisės galutinis procesinis sprendimas. Pareiškėjos nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-802-502/2020 yra ypač svarbi ir administracinėje byloje Nr. eAS-845-629/2020.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutarties, kurioje buvo atmestas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir kol įsiteisės sprendimas šioje administracinėje byloje sustabdyti Nutarimo galiojimą, teisėtumas bei pagrįstumas.

Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą bei ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų būtinas siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjos reikalavimo patenkinimo, tačiau vienos iš dviejų būtinų sąlygų konstatavimas nėra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Padarius išvadą, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos B. G. nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti jos prašymą.

Nustatyta, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Notarų rūmų Notarų atestacijos komisijos 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. 2, kuriame buvo nutarta, jog (duomenys neskelbtini) notarė B. G. netinka eiti notaro pareigų.

Prašymą taikyti jos nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Nutarimo galiojimą, pareiškėja iš esmės motyvuoja tuo, kad Nutarimas buvo priimtas tik dėl vieno įvykio, už kurį jai jau buvo taikyta drausminė atsakomybė, neanalizuojant kitų aplinkybių, ir toks neteisėtas Nutarimas riboja jos teisę į darbą; toks nepagrįstas šios teisės pažeidimas bylos nagrinėjimo metu aiškiai daro jai nepataisomą žalą, kuri kompensacijomis vėliau negali būti visiškai atlyginta. Teigia, kad bylos nagrinėjimo metu uždraudimas notarui vykdyti pareigas nepagrįstai menkina notaro institucijos įvaizdį bei sudaro sąlygas kilti nepamatuotai žalai ir nesudaro sąlygų bylos nagrinėjimo metu sureguliuoti teisinius santykius. Pareiškėjos nuomone, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės, yra visiškai pažeidžiamas proporcingumo principas, o reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas viešajam interesui neprieštarautų.

Įvertinusi byloje pateiktus duomenis bei pareiškėjos procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nemano, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja reali grėsmė, jog netaikius B. G. nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prielaida, jog pareiškėja ar kiti asmenys gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėja neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Pažymėtina, kad Nutarimą pripažinus nepagrįstu, B. G. patirta žala jai galėtų būti atlyginta teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Notariato įstatymo 221 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra nustatyta, jog notaro įgaliojimai teisingumo ministro įsakymu sustabdomi, jeigu apskundžiamas Notarų atestacijos komisijos nutarimas, kad notaras netinka eiti notaro pareigų. Ši teisės akto nuostata įtvirtina imperatyvų notaro įgaliojimo sustabdymą, kol vyksta ginčas dėl Komisijos nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje administracinėje byloje skundžiamo Nutarimo sustabdymas, kaip reikalavimo užtikrinimo priemonė, nepašalins / nesuspenduos teisingumo ministro įsakymo, kuriuo buvo sustabdyti notarės įgaliojimai. Pareiškėjos teiginys, kad sustabdžius Nutarimo galiojimą, teisingumo ministro įsakymas dėl jos veiklos sustabdymo nebeturės pagrindo, nėra niekuo pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad laikinas Nutarimo galiojimo sustabdymas niekaip nepakeistų pareiškėjos teisinės padėties ir nesudarytų sąlygų jai vykdyti notarės veiklą, todėl pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų iš esmės beprasmis. Teismas, neišnagrinėjęs byloje kilusio ginčo, neturi galimybės B. G. sudaryti sąlygas toliau vykdyti notarės veiklą, kol nebus išnagrinėtas kilęs ginčas. Kol galioja Nutarimas, galioja ir išvada, jog pareiškėja netinka eiti notarės pareigų. Atkreiptinas dėmesys, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-498-520/2018).

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, tačiau pareiškėja nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. B. G. skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo nepagrindė. Ji, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti.

Pažymėtina, kad taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, negalima asmenų teisių riboti daugiau negu tai yra būtina. Teisingumo principas reikalauja, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, asmenų teisės nebūtų ribojamos labiau negu reikia, taip pat turi būti atsižvelgta į atsakovo interesus bei viešąjį interesą. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju laikinai sustabdžius Nutarimo galiojimą, būtų neproporcingai pažeisti atsakovo, kurio Komisija vykdo notarų atestaciją, interesai. Atkreiptinas dėmesys, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų ir dėl tokio notaro statuso Notariato įstatyme jam yra keliami aukšti kvalifikacijos reikalavimai. Vykstant ginčui dėl notaro tinkamumo eiti pareigas, jo įgaliojimus ribojančių aktų galiojimo sustabdymas nebūtų proporcingas siekiamam tikslui ir pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Teismui iki ginčo išnagrinėjimo sudarius sąlygas B. G., kaip notarei, vykdyti savo pareigas, galėtų būti pažeistos trečiųjų asmenų bei valstybės interesai, kadangi notariniai veiksmai galbūt būtų atliekami tinkamos kvalifikacijos neturinčio asmens. Siekiant apsaugoti valstybės ir visuomenės teisėtą interesą, kad notarinius veiksmus atliktų notarai, dėl kurių tinkamumo eiti šias pareigas nekyla jokių abejonių, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje negali būti taikoma pareiškėjos prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju, priešingai nei teigia pareiškėja, būtų neproporcingas siekiamam tikslui ir pažeistų proceso šalių interesų pusiausvyrą, o taip pat ir viešąjį interesą.

Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-802-502-2020 nebuvo vertinta aplinkybė, jog pareiškėjos teisės į darbą ribojimas negali nusverti viešojo intereso, kad notarinius veiksmus atliktų tik tie notarai, dėl kurių tinkamumo eiti šias pareigas nekyla jokių abejonių, todėl atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nesivadovauja minėta nutartimi bei joje padarytomis išvadomis.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo taikyti pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Įvertinus B. G. nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kurioje buvo atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, iš esmės yra pagrįsta ir teisėta. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos B. G. atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos B. G. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė