2020-04-15 Nr. AB-7315-3-61-3-04261-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-283-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04261-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ryanair DAC skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ryanair DAC (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) Pajėgų valdymo valdybos 2017 m. gruodžio 29 d. nutarimą byloje Nr. IN/8207/88/LT/17 (toliau – ir Nutarimas); netenkinus pirmojo prašymo, sumažinti paskirtą baudą iki minimalios Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme (toliau – ir Įstatymas) numatytos baudos ir priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų teikimo tvarką reglamentuoja Įstatymas, kuriuo įgyvendinama 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis (toliau – ir API direktyva). Direktyvos neturi tiesioginio veikimo valstybėse narėse, jų sukeliamos teisinės pasekmės nacionalinėje teisėje atsiranda tik tada, kai valstybė narė tinkamai įvykdo perkėlimo pareigą. Pareiškėjo nuomone, API direktyva į nacionalinę teisę perkelta netinkamai. API direktyvoje yra numatyta vežėjo pareiga nustatyta tvarka ir terminais pateikti šioje direktyvoje apibrėžtus keleivių duomenis. Įstatyme, įgyvendinančiame API direktyvą, nustatoma pareiga pateikti duomenis yra nepagrįstai išplečiama, vežėjas įpareigojamas pateikti ne tik API direktyvoje nurodytą informaciją, tačiau ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2016/681 dėl keleivio duomenų įrašo (toliau – ir PNR direktyva) nurodytus duomenis. Reikalavimas dėl duomenų pateikimo yra perteklinis, prieštaraujantis API direktyvai, kurioje numatyta daug mažesnė keleivių duomenų apimtis.

3. Pareiškėjo nuomone, Įstatymu nustatyta skrydžio duomenų saugojimo trukmė taip pat neatitinka API direktyvos nuostatų, nes Įstatymu numatytas daug ilgesnis duomenų saugojimo terminas. API direktyvos 6 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių įpareigoti vežėjus panaikinti šios direktyvos tikslais jų surinktus ir perduotus pasienio institucijoms duomenis per 24 valandas po transporto priemonės atvykimo pagal 3 straipsnio 1 dalį, o Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtoje informacinėje sistemoje ir saugomi 5 metus, be to, nurodyti duomenys po 6 mėn. nuo jų įrašymo į informacinę sistemą yra nuasmeninami ir užmaskuojami.

4. Pareiškėjo nuomone, atsakovas netinkamai įvykdė pareigą įteikti procesinius dokumentus. Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tinkamu pranešimu apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką laikomas pranešimas, išsiųstas registruotu paštu Juridinių asmenų registre nurodytu proceso šalies buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai proceso šalis nurodo kitą korespondencijos įteikimo adresą. Ryanair yra didelė, daugiau nei 14 000 darbuotojų turinti bendrovė, todėl pareiškėjo atstovė A. M. Pastor prašė visus dokumentus, susijusius su PNR duomenų teikimu, siųsti jos nurodytu skyriaus, atsakingo už skrydžių informaciją, adresu. Tačiau protokolai su nurodytomis nagrinėjimų datomis ir kita informacija buvo išsiųsti pareiškėjo oficialios buveinės adresu. Todėl priešingai, nei teigiama Nutarime, pareiškėjui nebuvo suteikta pakankamai laiko susipažinti su bylos medžiaga ir pateikti paaiškinimus bei užtikrinti atstovavimą.

5. Pareiškėjas teigia, kad Nutarimu paskirta 4 200 Eur bauda yra per didelė. Pareiškėjas bendradarbiavo su Departamentu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, pasitelkė atstovus bylos nagrinėjimui. Šie veiksmai laikytini vežėjo pagalba atliekant tyrimą, todėl atsakovas turėjo juos vertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei mažinti paskirtos baudos dydį.

6. Pareiškėjas pažymi, kad jam nebuvo suteikta galimybė pasiruošti teikti duomenis, jis nebuvo informuotas apie privalomumą teikti keleivių, atvyksiančių iš ne Europos Sąjungos (ES) valstybių, duomenis pagal API direktyvą, jam nebuvo suteikta pakankamai laiko duomenų bazėms pritaikyti ir atlikti kitus veiksmus, kad būtų užtikrintas saugus duomenų pateikimas. Prieš paskirdamas baudą, atsakovas turėjo suteikti pareiškėjui visą informaciją apie renkamus duomenis, suteikti laiko pritaikyti technines priemones duomenims pateikti, todėl Nutarimas naikintinas.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad Nutarimas priimtas vykdant Įstatymą, kuris įgyvendina ne tik API direktyvą. Įstatymu yra įgyvendinamos keturios susiję ES direktyvos, skirtos vežėjų veiklai reguliuoti. Pareiškėjas, vertindamas Įstatymo 1 priede nustatytus reikalavimus, nepagrįstai remiasi tik API direktyvos nuostatomis, ir nevertina kitomis direktyvomis nustatytų įpareigojimų. Tiek API direktyva, tiek ir PNR direktyva, kurios yra įgyvendinamos Įstatymu, nustato vežėjams pareigą teikti tuos pačius keleivių duomenis, kurie yra vadinami API duomenimis, ir kurie vežėjų yra saugomi ir tvarkomi tose pačiose keleivių išvykimo kontrolės sistemose. Tačiau PNR direktyva, be API duomenų, numato pareigą teikti papildomai dar daugiau duomenų kategorijų. Todėl įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo siekis nuginčyti nacionalinį reguliavimą remiantis API direktyva neatsižvelgiant į vėlesnes ES direktyvas, nevertinant Įstatymo bei kitų poįstatyminių teisės aktų nuostatų sistemiškai, yra nepagrįstas ir atmestinas. Pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2017 m. gruodžio 31 d., vežėjas buvo įpareigotas pateikti santykinai mažos apimties duomenis, kurių didžioji dalis turėjo būti teikiama ir pagal API direktyvos nuostatas. Tik dalis Įstatymo reikalaujamų pateikti duomenų laikytini papildomais palyginti su reikalaujamais pateikti pagal API direktyvą. Pareiškėjas nepateikė apskritai jokių duomenų, t. y. nepateikė nei pagal API direktyvą, nei pagal PNR direktyvą, nei pagal Įstatymą reikalaujamų duomenų. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad pagal API direktyvą informacijos saugojimo terminai yra reglamentuoti įsakmiai. API direktyva suteikė valstybėms narėms diskreciją nusprendžiant dėl duomenų saugojimo terminų, tai nurodyta jos 6 straipsnyje, tačiau pareiškėjas necituoja direktyvos nuostatų visa apimtimi, selektyviai pateikdamas tik dalį normų, kurios yra pakankamai įsakmios.

9. Atsakovo nuomone, procesiniai dokumentai pareiškėjui įteikti tinkamai. Pranešimas dėl bylos nagrinėjimo registruotu paštu išsiųstas 2017 m. lapkričio 22 d. pareiškėjo buveinės adresu. Įstatymo pažeidimo protokolo ir pranešimo dėl bylos nagrinėjimo kopijos taip pat išsiųstos elektroniniu paštu pareiškėjo įgaliotam asmeniui, pareiškėjo klientų aptarnavimo centrui, ir kitiems pareiškėjo atstovams. Siekdamas efektyvesnio proceso, atsakovas iš karto pateikė dokumentų vertimą į anglų kalbą. Taigi Departamentas elgėsi apdairiai, atsakingai ir rūpestingai. Pareiškėjo skunde nurodomas kitas adresas, kuriuo jis norėtų gauti korespondenciją dėl keleivių duomenų teikimo, iki 2017 m. lapkričio 21 d. pranešimo dėl bylos nagrinėjimo nebuvo pateiktas nei Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje numatyta rašytine forma, nei kitokiu būdu.

10. Atsakovas nurodo, kad nėra pagrindo pareiškėjui taikyti Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe galėtų būti aktyvūs vežėjo veiksmai ir aktyvi pagalba atliekant pažeidimo tyrimą. Jokių aktyvių pareiškėjo veiksmų, kuriais būtų siekiama padėti pažeidimo tyrimui, nustatyta nebuvo. Priešingai, pareiškėjas trukdė tyrimui ir procesui, teigdamas, kad negavo oficialių įspėjimų dėl atsakomybės taikymo ir procesinių dokumentų. Atstovo pasitelkimas bylos nagrinėjimui taip pat nelaikytinas pagalba tyrimui, kadangi atstovas nesiėmė jokių veiksmų ir nesuteikė jokios papildomos informacijos, kuri galėtų padėti tyrimui.

11. Atsakovas pažymėjo, kad API direktyva galioja visoje Europos Sąjungoje (toliau – ir ES) daugiau, nei 10 metų. Šios direktyvos nuostatas perkeliantis Įstatymas įsigaliojo nuo 2007 m. rugsėjo 1 d., priėmus naują jo redakciją, kuria papildomai perkeliamos ir PNR direktyvos nuostatos, pareiga teikti atvykstančių iš ne ES valstybių narių keleivių duomenis nebuvo nustatyta naujai, o išliko. Naujuoju reguliavimu buvo pakeistas tik būdas, kuriuo vežėjas privalėjo teikti šiuos duomenis. Atsižvelgęs į tai, kad vežėjams būtinas tam tikras laikas sistemų pritaikymui, atsakovas visais įmanomais būdais informavo vežėjus apie teisinio reguliavimo pasikeitimus, šiam tikslui buvo rengiami susitikimai ir pasitarimai, buvo išplatintos atmintinės, tačiau pareiškėjas nesiėmė veiksmų keleivių duomenų teikimo sistemoms derinti ir vengė atsakyti į raginimus pradėti realius darbus.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo Ryanair DAC skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad 2017 m. lapkričio 9 d. pranešimu dėl bylos Nr. IN/7913/88/LT/17 nagrinėjimo Departamentas informavo pareiškėją apie Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą ir bylos nagrinėjimą 2017 m. gruodžio 4 d. 15.00 val. Departamentas, 2017 m. gruodžio 4 d. posėdžio metu išnagrinėjęs Įstatymo pažeidimo bylą, ginčijamu nutarimu nustatė, kad 2017 m. lapkričio 5 d. 20.50 val. Ryanair į Kauno oro uostą Lietuvos Respublikoje, atskraidino 162 keleivius iš Tel Avivo oro uosto, Izraelio, bet nustatyta tvarka nepateikė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius ir tokiu būdu pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus, už ką Nutarimu pareiškėjui buvo paskirta 4 200 Eur bauda.

14. Teismas nurodė, kad Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vežėjas, kuris verčiasi keleivių vežimu oro keliais, ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki tvarkaraštyje numatyto skrydžio laiko ir iš karto po to, kai uždaromi keleivių įlaipinimo vartai, bet ne vėliau negu pradedamas skrydis, privalo šio straipsnio 2 dalyje nurodytam įgaliotam padaliniui neatlygintinai elektroninių ryšių priemonėmis pateikti šio Įstatymo 1 priede nurodytus bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją ar išvykstančius iš jos oro keliais keleivius. Įgaliotas padalinys yra Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu įgaliota policijos įstaiga ar jos struktūrinis padalinys, taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento deleguoti pareigūnai, įgalioti atlikti funkcijas, susijusias su Įstatymo 1 priede nurodytų duomenų tvarkymu (Įstatymo 191 straipsnio 2 d.).

15. Teismas nurodė kokie Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka teiktini duomenys yra išvardinti Įstatymo 1 priedo „Bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys“ 1 punkte bei aptarė API direktyvoje nustatytą keleivių duomenų teikimo tvarką ir teiktinus duomenis. Teismas įvertino bei aptarė ir PNR direktyvos pagrindu oro vežėjų renkamų keleivio duomenų įrašų duomenis ir padarė išvadą, kad Įstatymo pagrindu prašomi pateikti bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys atitinka API ir PNR direktyvose, kurios yra įgyvendinamos Įstatymu, nurodytus duomenis ir negali būti laikomi pertekliniais, kaip juos vertina pareiškėjas.

16. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas vykdė skrydį iš Izraelio ir nustatyta tvarka nepateikė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje numatytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, todėl pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalį.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl duomenų saugojimo termino, nes Įstatyme nustatyta duomenų saugojimo trukmė (5 metai) yra žymiai ilgesnė, nei numatyta API direktyvoje, nurodė, kad API direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje, nustatyta jog keleiviams įvažiavus į šalį institucijos panaikina duomenis per 24 valandas po perdavimo, nebent duomenų reikia vėlesniems už asmenų ties išorinėmis sienomis patikrinimą atsakingų institucijų teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal nacionalinius teisės aktus ir taikant Direktyvos 95/46/EB duomenų apsaugos nuostatas. Pagal savo nacionalinius teisės aktus ir Direktyvos 95/46/EB duomenų apsaugos nuostatas valstybės narės taip pat gali naudoti 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus asmens duomenis teisės aktų nustatyta tvarka. PNR direktyvos 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog PNR duomenys, kuriuos oro vežėjai pateikė informacijos apie keleivius skyriui, būtų saugomi informacijos apie keleivius skyriaus duomenų bazėje penkerių metų laikotarpį po jų perdavimo valstybės narės, į kurios teritoriją arba iš kurios teritorijos vykdomas skrydis, informacijos apie keleivius skyriui. Pasibaigus šešių mėnesių laikotarpiui po 1 dalyje nurodyto PNR duomenų perdavimo, visi PNR duomenys nuasmeninami užmaskuojant šioje straipsnio dalyje išvardytus duomenų elementus, pagal kuriuos būtų galima tiesiogiai nustatyti keleivį, su kuriuo PNR duomenys yra susiję. Todėl teismas sutiko su Departamento pozicija, kad API direktyvoje nėra nustatytas absoliutus įpareigojimas nustatyti nacionalinį reglamentavimą, pagal kurį surinkti duomenys būtų panaikinti per 24 valandas po perdavimo, API direktyvoje įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia diskrecijos teisę naudoti vežėjo pateiktus duomenis, jei tokia būtinybė kyla iš nacionalinių teisės aktų. PNR direktyvoje nurodytas reglamentavimas numato 5 metų duomenų saugojimo terminą ir pareigą juos nuasmeninti po 6 mėnesių nuo minėtų duomenų perdavimo. Teismas darė išvadą, kad Įstatyme nustatytas reglamentavimas dėl duomenų saugojimo terminų ir tvarkos yra analogiškas nustatytajam PNR direktyvoje ir neprieštarauja API direktyvai.

18. Teismas nustatė, kad Departamentas 2017 m. lapkričio 9 d. elektroninio paštu (customerqueries@ryanair.com, (duomenys neskelbtini), dalya@ryanair.com, szyfferk@ryanair.com, siwinskaa@ryanair.com) išsiuntė pareiškėjui pranešimą apie bylos nagrinėjimą. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ir A. M. P. (el. pašto adresu (duomenys neskelbtini)), kuri nurodo esanti pareiškėjo atstove, atsakinga už ryšius su institucijomis PNR ir API direktyvų pagrindu teikiamos informacijos klausimais, buvo informuota laiku ir tinkamai. Todėl teismas sprendė, kad nebuvo padaryti procedūriniai Įstatymo pažeidimai, kurie kokiu nors būdu būtų apriboję pareiškėjui tinkamai ir laiku ginti savo teises ir teisėtus interesus, ir galėję lemti Nutarimo neteisėtumą.

19. Teismas nurodė, kad Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytas vežėjas nepateikė arba pateikė ne visus ar neteisingus šio Įstatymo 1 priede nurodytus duomenis arba juos pateikė vėliau, negu nustatyta šio Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje, vežėjui skiriama nuo trijų tūkstančių šimto aštuoniasdešimt šešių iki penkių tūkstančių dviejų šimtų keturiolikos eurų bauda už kiekvieną skrydį, kuriuo buvo vežami keleiviai. Konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas pagal sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes (Įstatymo 26 str. 1 d.). Vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punktu, vežėjo atsakomybę lengvinančia aplinkybė laikytina vežėjo pagalba Valstybės sienos apsaugos tarnybai ar policijos įstaigai atliekant šio Įstatymo reikalavimų pažeidimo tyrimą. Nutarimu pareiškėjui skirta vidutinio dydžio – 4 200 Eur, bauda. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų padėjęs atskleisti pažeidimą, kas galėtų būti vertinama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Teismas pareiškėjo nurodomo bendradarbiavimo, t. y. paaiškinimų teikimo, nevertino kaip padėjimo atliekant pažeidimo tyrimą Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies taikymo prasme, todėl sprendė, kad mažinti Nutarimu paskirtos baudos nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Teismas padarė išvadą, kad Nutarimą naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

20. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą ES teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Teismas turi diskrecijos teisę kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kai iškyla ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas. Teismui byloje nekilo abejonių dėl ES teisės aiškinimo, todėl teismas pareiškėjo prašymo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo netenkino.

III. 21. Pareiškėjas Ryanair DAC apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; jei šis prašymas nebūtų tenkintas, sumažinti byloje paskirtą baudą pareiškėjui Ryanair DAC iki minimalios Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme numatytos baudos.

22. Pareiškėjas nurodo, kad API ir PNR direktyvos priimtos skirtingiems tikslams pasiekti ir skirtingu laiku, reikalavimo pagal vieną iš jų vežėjui pateikti keleivių duomenis nekyla. Į šias aplinkybes, taip pat į skirtingą direktyvų reguliavimą ir skirtingus jų tikslus pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino. API direktyva priimta daug anksčiau ir pagal ją vežėjai, vykdantys skrydžius iš trečiųjų, ne ES narių šalių, į ES valstybes, imasi būtinų priemonių nustatyti įpareigojimą vežėjams atsakingų už asmenų tikrinimą ties išorinėmis sienomis institucijų prašymu, iki registracijos pabaigos, perduoti informaciją apie keleivius, kuriuos jie pristatys į paskirtą sienos kirtimo punktą per kurį tie asmenys pateks į valstybės narės teritoriją. API direktyvoje yra pateiktas aiškus ir neišplėstinis sąrašas duomenų, kuriuos privalo perduoti oro vežėjai kontroliuojančiai institucijai. Siekiant tolygaus ir neperteklinio ES teisės aktų laikymosi, valstybės narės nereikalauja didesnio duomenų kiekio, nei nurodyta šioje direktyvoje, siekdamos direktyvos tikslų įgyvendinimo. Šis duomenų kiekis laikytinas pakankamu užtikrinti direktyvos tikslams.

23. Pareiškėjas teigia, kad Policijos generalinio komisaro 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 5-V-1091 patvirtinto Bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų ir informacijos apie oro vežėjus teikimo informacijos apie keleivius padaliniui tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2.3 punkte yra numatyta, kad keleivių duomenys (PNR) – į Lietuvos Respublikos teritoriją atvykstančių ir iš jos išvykstančių oro keliais keleivių bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys, kurie yra išvardyti Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 1 priede. Vežėjui kilo pagrįstų abejonių dėl duomenų teikimo ir jų saugumo, kadangi Įstatymo 191 straipsnyje numatyti keleivių duomenys yra apibrėžti šio Įstatymo 1 priede. Šio priedo 1.6, 1.7, 2.5, 2.6, 2.7 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys Lietuvos policijos generalinio komisaro įgaliotai policijos įstaigai teikiami nuo 2018 m. sausio 1 d.

24. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Įstatymo reguliavimą vežėjas privalėjo pateikti šiuos duomenis ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki tvarkaraštyje numatyto skrydžio laiko ir iš karto po to, kai uždaromi keleivių įlaipinimo vartai, bet ne vėliau negu pradedamas skrydis. Toks reikalavimas pateikti duomenis yra perteklinis, prieštaraujantis API direktyvai, kadangi joje dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis numatyta daug mažesnė keleivių duomenų apimtis. Informacijos rinkimas apie keleivius turi būti aiškiai apibrėžtas, neperteklinis ir užtikrinantis asmens duomenų apsaugą, kaip tai numatyta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (95/46/EB) 6 straipsnyje. Įstatyme nustatytas perteklinis duomenų kiekis ir jos saugojimo terminai yra prieštaraujantys API direktyvos tikslams.

25. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Europos Bendrijų steigimo sutarties 249 straipsnį direktyvos neturi tiesioginio veikimo valstybėse narėse. Direktyvų sukeliamos teisinės pasekmės nacionalinėje teisėje atsiranda tik tuomet, kai valstybė narė tinkamai įvykdo perkėlimo pareigą. Pareiškėjo nuomone, API direktyva į nacionalinę teisę perkelta neteisingai. Direktyvos nuostatos, kurių pagrindu priimtas nutarimas skirti baudą vežėjui, yra imperatyvaus pobūdžio, pakankamai aiškios ir tikslios. Direktyvos nuostatomis asmenims suteikiamos tam tikros teisės, t. y. teisė perduoti direktyvos reikalaujamą, bet ne platesnio pobūdžio informaciją direktyvoje nustatytais terminais ir tvarka, kuriai prieštarauja Lietuvos reguliavimas. PNR informaciją vežėjai privalės teikti įgaliotai institucijai Lietuvoje – Policijos departamentui nuo 2018 m. gegužės 25 d. Taigi reikalavimas vežėjams teikti daugiau informacijos apie keleivius, nei numatyta API direktyvoje, neegzistuoja. Didesnio kiekio duomenų, nei nurodyta API direktyvoje, reikalavimas pateikti vežėjams perteklinis, peržengia API direktyvos ribas. To pirmosios instancijos teismas neįvertino.

26. Pareiškėjas nurodo, kad nors rekomendacijos ir nuomonės yra neprivalomi teisės aktai, tačiau Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nutaręs, kad nacionaliniai teismai turi atsižvelgti į rekomendacijas, o ypač tada, kai jos gali nurodyti, kaip aiškinti šalies vidaus teisės nuostatas, priimtas įgyvendinant rekomendacijas, arba kai rekomendacijos papildo privalomus Bendrijos teisės aktus. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonę Nr. 9/2006 dėl Tarybos direktyvos 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis įgyvendinimo (toliau – ir Nuomonė).

27. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino „vieno langelio principą“ keleivių duomenims teikti, jį vertindamas kaip ES teisės aktais suteikiamą teisę įgaliotoms ES valstybių institucijoms rinkti didesnį kiekį duomenų, nei numatyta API ar PNR direktyvose, ir vėliau tuos duomenis naudoti tikslams, nebūtinai nustatytiems direktyvose, kurių įgyvendinimą šios institucijos privalo užtikrinti. Šis principas reiškia ne galimybę rinkti daugiau duomenų, bet technines priemones, naudojamas rinkti skirtingus duomenis. API direktyvos nuostatos pakankamai įsakmios ir nenumato ilgesnių informacijos apie keleivius saugojimo terminų, išskyrus atvejus, kai duomenų reikia vėlesniems už asmenų ties išorinėmis sienomis patikrinimą atsakingų institucijų teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti. Įstatymu nustatyta duomenų saugojimo trukmė yra gerokai ilgesnė, nei numatyta direktyvoje. Nei savo atsiliepime, nei bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme, atsakovas nenurodė, kokiems tikslams Lietuvos Respublikoje informacija saugoma ilgesnį laiką, nei nustatyta API direktyvoje.

28. Pareiškėjas teigia, kad vykstant dialogui tarp jo ir atsakovo buvo suklaidintas, nes pagrįstai (informacija teiktina per www.pnr.lt svetainę, taip pat visa vežėjui siųsta informacija buvo įvardinta kaip PNR duomenys – tai parodo ir byloje esantys įrodymai) manė, jog visa institucijos siunčiama informacija yra susijusi su PNR direktyvos įgyvendinimu ir atsiradus prievolei teikti informaciją pagal API direktyvą neturėjo pakankamai laiko ir resursų pritaikyti savo sistemų teikti institucijai keleivių duomenų pagal API direktyvą. Atsakovas aiškiai ir nedviprasmiškai nepaaiškino apie artėjančią pareigą teikti keleivių duomenis pagal API direktyvą. Vežėjas su institucija derinosi dėl PNR, ne API direktyva reikalaujamų perduoti duomenų pateikimo. Be to, pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad procesinius dokumentus atsakovas vežėjui Ryanair įteikė tinkamai. Tarp Departamento ir vežėjo vyko susitikimai, vaizdo konferencijos ir kitaip šalys bendravo iki tvarkos, pagal kurią būtų teikiami keleivių duomenys (PNR) pagal PNR direktyvą. Vežėjui buvo suteiktas laikotarpis, per kurį jis paruoš savo technines priemones ir personalą keleivių duomenims padaliniui teikti. Padalinys niekaip neinformavo vežėjo apie privalomumą teikti keleivių, atvykstančių iš ne ES valstybių duomenis pagal API direktyvą, nedavė pakankamo laiko jam pritaikyti duomenų bazių ir atlikti kitų būtinų veiksmų. Ryanair kitose ES valstybėse narėse teikia keleivių duomenis pagal API direktyvą naudodamas „Type B“ informacinę sistemą, kuri kol kas nėra suderinta su padalinio informacine sistema. Sistemoms suderinti reikalingas laikas, kurio vežėjui nebuvo suteikta. Pareiškėjas iš karto, be išankstinio pranešimo, buvo pradėtas bausti už Įstatymo 191 straipsnio pažeidimus, nebuvo duota pakankamai laiko techniškai išspręsti duomenų teikimo galimybės. Tik 2017 m. gruodžio 13 d. įvyko pirmasis techninis pokalbis dėl galimybės vežėjui teikti API keleivių duomenis pagal „Type B“ protokolą.

29. Pareiškėjas pažymi, kad už pažeidimą paskirta 4 200 Eur bauda yra per didelė, prieštaraujanti teisingumo ir proporcingumo principams. Vežėjas bendradarbiavo su Departamentu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, bendradarbiavo, pasitelkė atstovus bylos nagrinėjimui, todėl šie veiksmai laikytini vežėjo pagalba atliekant tyrimą.

30. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

31. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai ir teisingai įvertino apeliaciniame skunde pateiktas aplinkybes, ypač susijusias su skundžiamo sprendimo teisiniais pagrindais, API ir PNR direktyvų tinkamu perkėlimu į nacionalinę teisę, aiškiai dėl jų pasisakė. Atsakovas sutinka, kad API ir PNR direktyvų tikslai ir priėmimo laikas yra skirtingi, tačiau šios aplinkybės neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi šių abiejų direktyvų nuostatos ir iš jų kylančios pareigos vežėjams vadovaujantis teisės aktų reikalavimais buvo tinkamai ir laiku perkeltos į nacionalinę teisę ir sureguliuotos Įstatymu. API ir PNR direktyvos nustato pareigą vežėjams teikti tuos pačius keleivių duomenis ir kurie vežėjų yra saugomi ir tvarkomi tose pačiose keleivių išvykimo kontrolės sistemose. Skirtumas tas, kad PNR direktyva numato pareigą teikti papildomai, be API direktyvoje numatytų duomenų kategorijų, daugiau duomenų. Įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. API ir PNR direktyvų nustatomi skirtingi tikslai yra realizuojami techninėmis priemonėmis, t. y. Keleivių duomenų įrašų informacinės sistemos funkcionalumais atitinkamas prieigas prie skirtingų duomenų kategorijų suteikiant skirtingiems subjektams, atsižvelgiant į jiems nustatytus įgaliojimus tvarkyti duomenis.

32. Atsakovas pabrėžia, jog pareiškėjas klaidingai vertina pareigų, kylančių iš PNR direktyvos ir įtvirtintų Įstatyme, atsiradimo momentą, teigdamas, kad jos atsiras tik nuo 2018 m. gegužės 25 d. PNR direktyva buvo priimta 2016 m. balandžio 27 d., įsigaliojo 2016 m. gegužės 24 d. pagal PNR direktyvos 18 straipsnio 1 dalį valstybės narės privalo perkelti direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, t. y. užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo 2018 m. gegužės 25 d. Įstatymas, perkeliantis ir suderinantis abiejų direktyvų – API ir PNR – nuostatas, priimtas 2016 m. birželio 23 d., įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., nepažeidžiant PNR direktyvoje nustatyto galutinio jos perkėlimo į nacionalinę teisę termino.

33. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, ginčydamas renkamų keleivių duomenų apimtį, duomenų saugojimo ir pateikimo įgaliotam padaliniui terminus, remiasi vien API direktyvos nuostatomis ir neatsižvelgia į tiesiogiai taikytiną, abiejų direktyvų reikalavimus perkeliantį, nacionalinį teisinį reguliavimą. Vertinant Įstatymo reikalavimus bendrame abiejų direktyvų kontekste, apimtis nėra perteklinė, o šių duomenų saugojimo ir pateikimo įgaliotam padaliniui terminai ir duomenų tvarkymas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams.

34. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo cituojama 2006 m. rugsėjo 28 d. Nuomonė yra neaktuali, nes priimta dar 2006 metais, t. y. tuo metu, kai galiojo tik API direktyva, ir neatspindi teisinio reguliavimo pokyčių, įvykusių per pastaruosius 10–11 metų, ypač susijusių su pakeitimais, padarytais 2016 metais priimta PNR direktyva. Europos Komisijos internetiniame tinklalapyje, kuriame skelbiama ir minėtos darbo grupės nuomonė, taip pat yra nurodoma, kad skelbiamos nuomonės ir rekomendacijos neatspindi Europos Komisijos oficialios pozicijos.

35. Atsakovo teigimu, tiek API, tiek PNR direktyvose nurodyti duomenys renkami ir tvarkomi toje pačioje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje, šios sistemos funkcionalumais realizuojant skirtingą keleivių duomenų tvarkymo režimą, duomenų saugojimo terminus ir kt., suteikiant atitinkamas prieigas prie skirtingų duomenų kategorijų skirtingiems subjektams, atsižvelgiant į jiems teisės aktų nustatytus įgaliojimus tvarkyti duomenis. Toks Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje tvarkymas realizuojamas Įstatymo 191 straipsnio 4 dalies nuostata, kuria remiantis, siekiant kovoti su nelegalia migracija ir sugriežtinti pasienio kontrolę, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai tvarko tik šio Įstatymo 1 priedo 1.1, 1.2, 1.3, 1.4, 1.5, 2.3, 2.4 papunkčiuose nurodytus duomenis ir tik apie užsieniečius, atvykstančius į Lietuvos Respubliką iš ne Europos Sąjungos valstybių narių. Tokie duomenys yra tvarkomi ir saugomi API direktyvoje nustatytais tikslais ir tvarka, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams yra pasiekiami 24 val., t. y. tokį terminą, kurį apibrėžia API direktyva. Toks duomenų tvarkymo modelis, kai API ir PNR duomenys tvarkomi toje pačioje sistemoje techniškai užtikrinant skirtingą duomenų tvarkymo režimą, Europos Komisijos yra pripažintas gerąja praktika.

36. Atsakovas pažymi, kad pareiga pareiškėjui teikti nurodytus keleivių duomenis yra įtvirtinta API direktyvoje, kuri galioja visoje ES jau daugiau negu dešimtmetį, todėl jis negalėjo nežinoti apie tokio reikalavimo buvimą. Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę perkeliantis Įstatymas, numatantis pareigą vežėjams, vykdantiems skrydžius į Lietuvos Respubliką teikti keleivių duomenis (tokia apimtimi, kuria reikalavo API direktyva) įsigaliojo nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. Priėmus naująją Įstatymo redakciją (įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d.), kuria perkeliamos ne tik minėtos API direktyvos, bet ir PNR direktyvos nuostatos, pareiga teikti atvykstančių iš ne ES valstybių narių keleivių duomenis nebuvo nustatyta naujai, o išliko.

Naujuoju reguliavimu buvo pakeistas tik būdas, kuriuo vežėjais privalėjo teikti šiuos duomenis, t. y. keleivių duomenys nuo Įstatymo įsigaliojimo momento privalėjo būti teikiami elektroninių ryšių priemonėmis. Naująja Įstatymo redakcija buvo įtvirtinta vieninga keleivių duomenų sąvoka, neišskirianti atskirai API ir PNR duomenų sąvokų, nes savo pobūdžiu šie duomenys yra tapatūs. Pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų keleivių duomenų teikimo sistemoms derinti ir vengė atsakyti į raginimus pradėti realius darbus, todėl 2017 m. spalio 17 d.

Departamentas raštu Nr. 5-S-9821 vėl kreipėsi į pareiškėją bei įspėjo, kad pareiškėjui iki 2017 m. spalio 31 d. nesiėmus aktyvių veiksmų duomenų teikimui užtikrinti bus pradėta taikyti Įstatymo nustatyta atsakomybė. Konkretūs darbai dėl sistemų suderinimo ir duomenų teikimo buvo pradėti tik nuo to momento, kai pareiškėjui tapo žinoma apie jo atžvilgiu taikomą atsakomybę. 2017 m. gruodžio 13 d. vykusios vaizdo konferencijos metu su pareiškėjo atstovais buvo sutarta dėl abiem šalims tinkamo duomenų teikimo būdo bei tolesnių veiksmų sistemoms susiderinti.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir teisingai įvertino visas aplinkybes dėl procesinių dokumentų įteikimo vežėjui ir priėjo teisingos išvados, jog procesiniai dokumentai vežėjui Ryanair buvo įteikti tinkamai. Be to, atsakovas ėmėsi papildomų veiksmų, 2017 m. lapkričio 23 d. išsiųsdamas Įstatymo pažeidimo protokolo ir Pranešimo dėl bylos nagrinėjimo skenuotas kopijas su informacija. Pareiškėjo pateikiamos subjektyvios aplinkybės, kad įmonė yra didelė, joje dirba daug darbuotojų ir pan., laikytinos nereikšmingomis.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymu, ir pagrįstai sutiko su Departamento pozicija, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas bendradarbiavo pažeidimo tyrimo metu išaiškinant galimą pažeidimą. Pareiškėjui paskirta bauda atitinka jo padaryto pažeidimo pobūdį ir sunkumą, bei nesudaro pagrindo išvadai, jog ši bauda yra aiškiai per griežta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Ginčas byloje kilo dėl Departamento Pajėgų valdymo valdybos 2017 m. gruodžio 29 d. nutarimo byloje Nr. IN/8207/88/LT/17, kuriuo pareiškėjui Ryanair DAC skirta 4 200 Eur bauda už tai kad, vežėjas, nepateikdamas bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

38. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Taip pat administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019, nagrinėdama iš esmės analogišką bylą, pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą atmetė. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią administracinę bylą, nenustatė priežasčių, dėl kurių neturėtų vadovautis teismo išaiškinimais minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje.

41. Pareiškėjas, ginčydamas Nutarimą, nurodo, kad teikti duomenis pagal PNR direktyvą jis privalėjo tik nuo 2018 m. gegužės 25 d. Kadangi skrydis, dėl kurio buvo priimtas skundžiamas Nutarimas, vykdytas 2017 m. lapkričio 5 d., pareiga teikti duomenis pagal PNR direktyvą dar neegzistavo. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas pateikti didesnės apimties nei API duomenis, remiantis Įstatymo 191 straipsnio 1 dalimi, prieštarauja API direktyvai ir suponuoja netinkamą jos įgyvendinimą nacionalinėje teisėje.

42. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019 konstatavo, kad PNR direktyva numato terminą, kurio pabaigoje ją įgyvendinantys įstatymai ir kiti teisės aktai jau turi būti įsigalioję valstybėse narėse, o ne terminą, nuo kurio valstybės narės turi teisę pradėti taikyti minėtuosius aktus. Taigi, valstybės narės gali prieš direktyvos įgyvendinimo terminą ją perkelti į nacionalinės teisės sistemą, tačiau bet kokiu atveju jos tai turi padaryti tinkamai. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jo pareiga įgaliotai institucijai teikti duomenis galėjo atsirasti tik nuo 2018 m. gegužės 25 d., t. y. galutinio termino, iki kurio valstybės narės turi užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini garantuoti direktyvos laikymąsi.

43. API direktyva buvo priimta 2004 m. balandžio 29 d. ir į Lietuvos nacionalinę teisę perkelta 2006 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. X-747, įsigaliojusiu 2006 m. rugsėjo 1 d. Šios direktyvos tikslas – sugriežtinti pasienio kontrolę ir kovoti prieš nelegalią migraciją, kai vežėjai iš anksto perduoda keleivių duomenis kompetentingoms nacionalinėms institucijoms (API direktyvos 1 str.). API direktyva nurodo valstybėms narėms imtis būtinų priemonių nustatyti įpareigojimą vežėjams atsakingų už asmenų tikrinimą ties išorinėmis sienomis institucijų prašymu, iki registracijos pabaigos, perduoti informaciją apie keleivius, kuriuos jie pristatys į paskirtą sienos kirtimo punktą, per kurį tie asmenys pateks į valstybės narės teritoriją (API direktyvos 3 str. 1 d.), o teiktina informacija yra detalizuota API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje.

Minėtu Įstatymo pakeitimu, įsigaliojusiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d., Įstatymas buvo papildytas 191 straipsniu, kurio 2 dalyje buvo išvardyta Valstybės sienos apsaugos tarnybai teiktina informacija, atspindėjusi API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją. Lietuvos Respublikai ėmusis veiksmų įgyvendinti PNR direktyvą, be kita ko, buvo pakeistas Įstatymo 191 straipsnis, o Įstatymas – papildytas 1 priedu, kuriame išvardyta po Įstatymo pakeitimo teiktina informacija su išlygomis, turėjusiomis įsigalioti 2018 m. sausio 1 d.

Tokiu būdu įstatymų leidėjas siekė viename teisės akte įgyvendinti abi teikti informaciją įpareigojančias direktyvas. PNR direktyvos tikslai, skirtingai nuo API direktyvos, siekiančios gerinti sienų kontrolę ir kovoti su nelegalia imigracija, inter alia yra užtikrinti saugumą, ginti asmenų gyvybę bei saugą ir sukurti PNR duomenų apsaugos tuo atveju, kai juos tvarko kompetentingos valdžios institucijos, teisinę sistemą (PNR direktyvos preambulės 5 p.). Pagal PNR direktyvą renkami PNR duomenys gali būti tvarkomi tik teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais, kaip numatyta 6 straipsnio 2 dalies a, b ir c punktuose (PNR direktyvos 1 str. 2 d.).

Be to, pagal PNR direktyvą renkami duomenys yra didesnės apimties, nei nurodytieji API direktyvoje ir apima API duomenis (oro vežėjų renkami keleivio duomenų įrašo duomenys išvardyti PNR direktyvos 1 priede, kurio 18 punkte kaip vieni tokių duomenų nurodyti visi surinkti išankstinės informacijos apie keleivius (API) duomenys, t. y. teikiami PNR duomenys apima ir API duomenis). Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas pakeitė teisinį reguliavimą ir numatė duomenų rinkimą vienoje duomenų įrašų sistemoje, technologinėmis priemonėmis atskiriant prieigą prie konkrečių duomenų, ir nėra argumentuotų priežasčių sutikti su pareiškėjo teigimu, kad toks duomenų rinkimas bei tvarkymas vienoje sistemoje nėra galimas.

44. Pareiškėjas teigia, kad PNR bei API duomenų tvarkymo trukmė yra nevienoda, turi būti atsižvelgiama į 2006 m. rugsėjo 28 d. Nuomonę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019, sprendė, kad API duomenys, būdami PNR duomenų, informacinėje sistemoje saugomų 5 metus, sudėtine dalimi, negali būti ištrinami po 24 valandų ir yra nuasmeninami ir užmaskuojami Įstatyme numatytais terminais bei tvarka. Dėl Nuomonės išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagrindinis darbo grupės nuomonės nurodymas, jog PNR duomenys nereikalingi ir neturėtų būti naudojami vykdant pasienio kontrolę, atsispindi ir Įstatymo 191 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodyta, kuriuos konkrečiai duomenis (o ne visus 1 priede nurodytus PNR duomenis), nurodytu tikslu – siekdama kovoti su nelegalia imigracija ir sugriežtinti pasienio kontrolę, – tvarko Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Be to, minėta darbo grupės nuomonė priimta 2006 m. rugsėjo 28 d., t. y. dar iki atsirandant naujam ES teisiniam instrumentui (PNR direktyvai), o pareiškėjas niekaip nepagrindė, kaip atsakovo veika, susijusi su duomenų tvarkymu paminėtais aspektais pažeidžia ar galėtų pažeisti jo teises ar teisėtus interesus.

45. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, jog pareiškėjas buvo tinkamai informuotas keliais skirtingais elektroninio pašto adresais, inter alia pranešimas pareiškėjui išsiųstas jo registruotos buveinės adresu. Tokie atsakovo veiksmai atitiko Įstatymo 23 straipsnyje nurodytą pranešimo apie bylos nagrinėjimą tvarką, todėl ir šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

46. Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo pranešta apie pareigą teikti duomenis ir suteikta galimybė tinkamai tam pasiruošti. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjui, kaip ekonominę veiklą vykdančiam ūkio subjektui, kuriam, be kita ko, taikytini aukštesni atidumo, rūpestingumo standartai, yra taikomas ir aukštesnio lygmens – profesionalumo kriterijus, o tai inter alia reiškia, kad pareiškėjas, tiek prieš įžengdamas į atitinkamą rinką, tiek keisdamas savo vykdomos ekonominės veiklos pobūdį ar vystydamas veiklos kryptis (šiuo atveju ­– pradėdamas vykdyti skrydžius iš ne ES šalių), turi įvertinti su jo vykdoma veikla susijusius teisės aktų reikalavimus ir juos vykdyti. Be to, byloje įrodyta, kad atsakovas papildomai ėmėsi veiksmų informuoti pareiškėją apie pareigą teikti privalomus duomenis, todėl pareiškėjo argumentas, jog jis nežinojo arba buvo suklaidintas dėl pareigos teikti privalomus duomenis, yra nepagrįstas.

47. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam buvo skirta per didelė bauda, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kad paskirta akivaizdžiai per didelė bauda. Pareiškėjui nėra paskirta maksimali bauda, o galimos sankcijos vidurkis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakomybę lengvinančių aplinkybių taikymu ir pagrįstai konstatavo, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas realiai teikė pagalbą atsakovui atliekant pažeidimo tyrimą. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimui buvo pasitelkti atstovai, pati savaime nevertintina kaip pagalba tyrimui. Be to, atsižvelgtina į tai, kad buvo pažeistas Įstatymas, susijęs su itin svarbiu visuomenei tikslu, t. y. su teroristinių nusikaltimų ir su teroristine veikla susijusių nusikaltimų, taip pat sunkių ir labai sunkių nusikaltimų prevencija, nustatymu ir tyrimu. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju iš ne ES valstybės atskraidino 162 keleivius ir nepateikė nei vieno iš keleivio duomenų, tie duomenys nėra pateikti iki šios dienos.

48. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, jo prašymas atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Milda Vainienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė