2020-01-15 Nr. AB-965-3-62-3-00771-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-263-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00771-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas K. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Alytaus PN nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2015 m. liepos 29 d. laisvės atėmimo bausmę atliko 2-ame lokaliniame sektoriuje, o nuo 2016 m. birželio 7 d. iki 2016 m. liepos 8 d. 4-ame lokaliniame sektoriuje, kur jam nuolat trūko gyvenamojo ploto. Gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, grindys išpuvusios, sienos ir lubos apipelijusios, nėra ventiliacijos, laikydavosi didelė drėgmė, būdavo šalta, tamsu, veisėsi tarakonai, pastato konstrukcijose yra asbesto. Tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Dėl šių atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, sveikatos pablogėjimu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Šiuo metu galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų. Pareiškėjas nesikreipė į pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl netinkamų kalinimo sąlygų arba su prašymu perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas. Alytaus visuomenės sveikatos centras 2016 m. gruodžio 9 d. pateikė tikrinimo aktą, kuris apėmė visas Alytaus PN patalpas, akto išvadoje visuomenės sveikatos centras higienos normų pažeidimų nenustatė. Alytaus PN atskirame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą Alytaus PN visose patalpose palaikoma higienos normas atitinkanti temperatūra. Bendrabučio tipo miegamieji ir uždarosios zonos kameros ventiliuojami per langus. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nagrinėjamo ginčo kontekste akcentavo CK nuostatas, reglamentuojančias valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, Konvencijos 3 straipsnį bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, išaiškinančią Konvencijos 3 straipsnio taikymą.

7. Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl ploto normos, tenkančios pareiškėjui, pagrįstumą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktu, kuris nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2 – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui bei pažymėdamas, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 ir 111.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, darė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš gyvenamojoje patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje kameroje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą teismas skaičiavo gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalindamas iš miegamųjų vietų skaičiaus.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. buvo paskirtas į 16 būrio 2 miegamąjį, kurio plotas 45,15 kv. m, įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,76 kv. m; nuo 2016 m. birželio 7 d. iki 2016 m. liepos 8 d. buvo paskirtas į 20 būrio 3 miegamąjį, kurio plotas 31,56 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,94 kv. m. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo argumentą dėl jam tekusio per mažo gyvenamojo ploto atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas nurodė, jog buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų, tačiau nepateikė šiai aplinkybei pagrįsti jokių įrodymų. Teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais oficialiais duomenimis, kurių objektyvumas nėra paneigtas ir sprendė, kad pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus PN 16 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje ir 20 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

10. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 ir 39 punktuose įtvirtintus reikalavimus, pažymėjo, kad pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas ginčo laikotarpiu, netinkamos ventiliacijos, buvusio pelėsio, supuvusių grindų, parazitų ir graužikų buvimo. Byloje taip pat nepateikta Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų gyvenamųjų patalpų, kuriose bausmę atliko pareiškėjas. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, nurodė, jog negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų ventiliacijos, buvusio pelėsio, supuvusių grindų, parazitų ir graužikų buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginius dėl ventiliacijos, buvusio pelėsio, supuvusių grindų, parazitų ir graužikų buvimo ir jų neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų laikė nepagrįstais.

11. Teismas, įvertinęs Higienos normos HN 76:2010 22 punkte, Higienos normos HN 136:2015 14 punkte įtvirtintus apšvietimui keliamus reikalavimus, pažymėjo, kad pareiškėjas duomenų apie tai, jog dėl netinkamo apšvietimo kreipėsi į administraciją ar kitas institucijas, nepateikė. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo skundų dėl netinkamo apšvietimo nebuvo gauta. Nors pareiškėjas teigia, kad prastas apšvietimas kenkė regėjimui, tačiau byloje nėra šią aplinkybę patvirtinančių duomenų.

12. Teismas, įvertinęs Higienos normos HN 76:2010 26 punkte, Higienos normos HN 136:2015 16 punkte oro temperatūrai keliamus reikalavimus, atsižvelgęs į atsakovo atstovo paaiškinimus, kad pataisos įstaigoje patalpų šildymo sistema yra kompiuterizuota ir šilumos temperatūrą atitinka higienos normų reikalavimus bei nesant byloje duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamos temperatūros būtų teikęs skundus pataisos namų administracijai ar pareigūnams reiškęs prašymus dėl šildytuvo išdavimo, o tokie prašymai nebuvo patenkinti, pareiškėjo argumentus šioje skundo dalyje atmetė kaip nepagrįstus.

13. Teismas pažymėjo, kad Alytaus visuomenė sveikatos centro patikrinimo aktų duomenys patvirtina, jog 2015 m. gruodžio mėnesį ir 2016 m. gruodžio mėnesį buvo atliktos patalpų kompleksinės patikros ir jokių neatitikimų teisės aktų reikalavimams nebuvo nustatyta. Taip pat teismas manė, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios.

14. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas rašytiniai įrodymais nepaneigė pareiškėjo teiginį, jog jo gyvenamoje aplinkoje buvo asbesto. Tačiau teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, akcentavo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokias neigiamas pasekmes jam ar jo sveikatai kėlė gyvenamųjų patalpų konstrukcijoje buvęs asbestas. Byloje nėra duomenų, kad pataisos namuose būtų buvę vykdomi remonto darbai, kurių metu susidaro sveikatai kenksmingos asbesto dulkės. Į bylą nepateikti pareiškėjo skundai Alytaus PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl asbesto buvimo, todėl, nesant tokių duomenų, pareiškėjo deklaratyvūs argumentai dėl asbesto buvimo nepagrįsti.

15. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, grindys išpuvusios, sienos ir lubos apipelijusios, nėra ventiliacijos, laikydavosi didelė drėgmė, būdavo šalta, tamsu, veisėsi tarakonai, pastato konstrukcijose yra asbesto ir kt., bet nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas vertino, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto bei neteisėtų atsakovo veiksmų.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog būdamas Alytaus PN, jis kreipėsi į Sveikatos priežiūros įstaigą. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, todėl konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl laikymo netinkamomis sąlygomis būtų atsiradusios neigiamos pasekmės jo sveikatai. Teismas taip pat nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

17. Teismas pabrėžė, kad ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų pataisos namuose, yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Byloje esantys įrodymai taip pat nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.

18. Teismas konstatavo, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas neįrodė žalos fakto.

III. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir priteisti 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

20. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teisingumo, protingumo kriterijų. Taip pat teismas nepagrįstai vadovavosi tik atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl skundžiamas sprendimas negali būti vertinamas kaip tinkamai motyvuotas, pagrįstas ir teisėtas. Teismas nepagrįstai neišreikalavo iš atsakovo atstovo filmuotą medžiagą. Atsakovo atstovas teismui pateikė melagingus paaiškinimus, kad 16 būrio 2 miegamajame buvo įrengta tik 12 miegamųjų vietų. Pareiškėjo teigimu, jis teismui pateikė įrodymus apie jo perkėlimus, tačiau į šiuos įrodymus teismas neatsižvelgė ir ginčą išnagrinėjo atsakovo naudai. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į administracinę bylą Nr. I-2293-428/2017, kurioje pareiškėjas M. A. įrodė, kad atsakovo atstovas teikė teismui melagingą informaciją ir, kad Alytaus PN 16 būryje buvo daugiau miegamųjų vietų, nei teigė atsakovo atstovas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 21. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos pareiškėją kalinant teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Alytaus PN, atlyginimo.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje, taip pat koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (Taisyklių 111 p.) (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018 ir kt.). Nuo šios taisyklės gali būti nukrypstama tais atvejais, kai pareiškėjai skunde teismui ar teikdamas papildomus paaiškinimus ir (ar) įrodymus byloje pateikia duomenų, leidžiančių abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais dėl gyvenamosiose patalpose įrengtų lovų skaičiaus (pvz., pareiškėjo skundų pataisos namų administracijai kopijas, duomenis apie pareiškėjui priskirtos lovos numerį, duomenis apie gyvenamojoje patalpoje kartu kalėjusius asmenis bei jų paaiškinimus ir kt.).

24. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Be to, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.).

25. Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl lovų skaičiaus atitinkamuose gyvenamosiose patalpose ginčui aktualiu laikotarpiu. Pareiškėjas teigia, jog atsakovo atstovas pateikė teismui duomenis nuo 2018 m. vidurio, o už ginčo laikotarpį lovų skaičius buvo kitoks. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovo atstovas lovų skaičių pradėjo mažinti nuo 2017 m. vidurio (b. l. 46).

26. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsiliepime nurodytais atsakovo atstovo paaiškinimais ir kompiuterinės sistemos „Įskaita“ duomenimis (b. l. 8–9, 18, 19). Iš atsakovo atstovo paaiškinimų nėra aišku dėl lovų kiekio už visą ginčo periodą, ar pateikti duomenys atspindi situaciją būtent ginčui aktualiu laikotarpiu. Atsakovo atstovas į bylą pateikė duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių iš kompiuterinės sistemos „Įskaita“ bei nuteistojo perkėlimo lapus, kurie patvirtina, jog nuteistasis tam tikrais laikotarpiais buvo paskirtas į konkrečias patalpas bei patvirtina patalpų plotą ir lovų skaičių. Tačiau pateikti atsakovo atstovo duomenys iš kompiuterinės sistemos „Įskaita“ pilnai neatskleidžia, ar ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose, kuriuose buvo kalinamas pareiškėjas, buvo tiek lovų, kiek nurodo atsakovo atstovas.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šiuos pareiškėjo ir Alytaus PN pateiktos informacijos prieštaravimus pirmosios instancijos teismas privalėjo pašalinti, nes nuo to, su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas, tiesiogiai priklauso tai, kiek pareiškėjui teko gyvenamojo ploto. Šių aplinkybių neišsiaiškinus, neįmanoma nustatyti, ar Alytaus PN nepažeidė reikalavimo suteikti pareiškėjui minimalų gyvenamąjį plotą, įtvirtintą Taisyklių 111.1 punkte. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir siekiant pašalinti byloje kilusius neaiškumus, pirmosios instancijos teismas turėjo įpareigoti atsakovo atstovą pateikti tikslius duomenis apie miegamųjų vietų skaičių gyvenamosiose patalpose būtent ginčui aktualiu laikotarpiu, taip pat pateikti informaciją, ar per šį laikotarpį miegamųjų vietų skaičius keitėsi ir jei keitėsi, kada tiksliai tai įvyko. To nepadaręs ir vadovaudamasis tik atsakovo atstovo paaiškinimais, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir nenustatė esminių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios sudaro pareiškėjo skundo pagrindą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu ir yra naikinamas.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018).

29. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padarytas proceso normų pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, nes būtina rinkti papildomus įrodymus, jais remiantis nustatyti aplinkybes, susijusias su miegamųjų vietų skaičiumi ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė