2026-01-21 Nr. AB-1484-3-61-3-04505-2025-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1351-821/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04505-2025-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja B. O. kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi (toliau – ir Leidimas). Pareiškėja taip pat prašė priteisti jai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. 2025 m. rugpjūčio 1 d. gavo Migracijos departamento Sprendimą. Sprendimas grindžiamas aplinkybe, kad pareiškėja per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą (2025 m. gegužės 27 d., 2025 m. birželio 22 d., 2025 m. liepos 19 d. ir 2025 m. liepos 27 d.) vyko į Rusijos Federaciją ir Baltarusijos Respubliką, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – Ribojamųjų priemonių įstatymas) 3 straipsnio 9 dalimi ir 10 dalimi panaikino pareiškėjai išduotą Leidimą, galiojantį iki 2026 m. gruodžio 13 d.

2.2. Priežastys, dėl kurių pareiškėja vyko į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją yra objektyvios, nepriklausančios nuo jos valios, todėl jai turėjo būti taikoma Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 punkto 2 papunktyje numatyta išimtis.

2.3. Tris kartus (2025 m. gegužės 27 d., 2025 m. birželio 22 d., 2025 m. liepos 19 d.) vyko į Baltarusijos Respubliką lankyti jos (duomenys neskelbtini) sergančio brolio, kuriam numatytomis dienomis buvo būklės pablogėjimas. Pareiškėjos brolis (duomenys neskelbtini) nuo 2025 m. liepos 17 d. iki 2025 m. liepos 29 d. buvo hospitalizuotas dėl apsunkinto kvėpavimo, jam atlikti tyrimai, paskirtas (duomenys neskelbtini) gydymas. Pareiškėjos brolio būklė buvo labai sunki, buvo neaišku, ar jis išgyvens, todėl pareiškėja negalėjo nevykti į Baltarusijos Respubliką. Pareiškėjos manymu, visi vykimai į Baltarusijos Respubliką buvo nulemti objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo pareiškėjos valios.

2.4. Migracijos departamentas paskelbė, kad nuo 2025 m. birželio 1 d. nepripažins Rusijos nebiometrinių pasų. Remiantis teisiniu reguliavimu, užsieniečiams, turintiems leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba turintiems kitos Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės ar Šengeno valstybės narės išduotą leidimą gyventi, tokios nuostatos turėjo įsigalioti nuo 2025 m. gruodžio 1 d., suteikiant laiko pasikeisti Rusijos Federacijos nebiometrinius pasus į biometrinius. Pareiškėja 2025 m. liepos 27 d. vyko į Kaliningradą pasikeisti turimo nebiometrinio tipo paso į biometrinį. Nors pareiškėja buvo suderinusi su darbdaviu, kad jos 2025 m. liepos 28 d. nebus darbe, ji buvo skubiai iškviesta į darbą, todėl turėjo grįžti į Lietuvą ir nespėjo užsisakyti biometrinio paso. Pareiškėja bandė pasą pasikeisti ir Lietuvoje, tačiau laukimo eilė yra labai ilga ir tik sėkmingo atsitiktinumo dėka 2025 m. rugpjūčio 6 d. jai pavyko pateikti dokumentus pasui Klaipėdoje.

2.5. Pareiškėja Lietuvoje gyvena su sutuoktiniu Lietuvos Respublikos piliečiu L. O., tačiau naikinant Leidimą nebuvo vertinami jos šeiminiai ryšiai bei nebuvo vertinamas tarp jos ir vyro esantis ryšys, kaip to reikalauja teismų praktika. Sutuoktinis yra 65 metų amžiaus, turi sveikatos problemų, susijusių su širdies veikla. Pareiškėja padeda savo sutuoktiniui bei turi būti pasirengusi, sutrikus širdies ritmui suteikti, sutuoktiniui pagalbą, paduoti vaistus, iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 20 straipsnį draudžiamos nacionalinės priemonės, dėl kurių iš Europos Sąjungos piliečių atimama galimybė veiksmingai naudotis jų, kaip Europos Sąjungos piliečių, teisėmis. Šiuo atveju turi būti suteikta teisė gyventi šalyje, nes kitaip būtų pakenkta Europos Sąjungos pilietybės veiksmingumui.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 10 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas šeimos sujungimo pagrindu), kuris galioja iki 2026 m. gruodžio 13 d. Buvo nustatyta, jog pareiškėja nuo 2025 m. gegužės 3 d., t. y. įsigaliojus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytai ribojamajai priemonei, buvo išvykusi į Rusiją ir Baltarusiją 4 kartus (2025 m. gegužės 27 d., 2025 m. birželio 22 d., 2025 m. liepos 19 d., 2025 m. liepos 27 d.), pareiškėja vyko per Šalčininkų ir Kybartų pasienio kontrolės punktus. Migracijos departamentas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, kitas su pareiškėja susijusias individualias aplinkybes ir jos pateiktus paaiškinimus, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti Leidimą, galiojantį iki 2026 m. gruodžio 13 d.

3.2. 2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojo papildoma Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostata, pasak atsakovo, numatanti galimybę panaikinti Rusijos piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jei paaiškėja, kad toks užsienietis per pastaruosius tris kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją. Ši nuostata netaikoma tik ekipažų ar įgulų nariams, dirbantiems tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse, kai tokie vežimai vykdomi į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvą, ir galintiems tai įrodyti – pavyzdžiui, pateikiant darbo pažymėjimą. Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostata yra imperatyvi, o Migracijos departamentas neturi diskrecijos teisės jos netaikyti, jeigu asmuo neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų išimčių. Pareiškėja tiek Migracijos departamentui, tiek skunde nurodo, kad jos vykimo į Baltarusijos Respubliką priežastis yra brolio pablogėjusi sveikata, šiuo atveju pareiškėja galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Baltarusijos Respubliką. Pareiškėja taip pat galėjo pasirinkti, ar vykti į Rusijos Federaciją, siekiant pasikeisti turimą nebiometrinio tipo pasą į biometrinį.

3.3. Pareiškėjos paaiškinimai dėl išvykų į Rusijos Federaciją ir Baltarusijos Respubliką yra abstraktūs ir vertinami kaip bendro pobūdžio, kurie nėra patvirtinti objektyviais įrodymais. Pareiškėjos vykimas į Rusijos Federaciją 2025 m. liepos 27 d. nebuvo būtinas, nes pateikti dokumentus biometriniam pasui ji sėkmingai galėjo ir Lietuvoje. Pareiškėja turėjo galimybę pasirinkti, ar vykti į Baltarusijos Respubliką 2025 m. gegužės 27 d., 2025 m. birželio 22 d., 2025 m. liepos 19 d. dėl savo brolio lankymo ir priežiūros. Remiantis informacinės sistemos MIGRIS duomenimis pareiškėja atsiėmė leidimą laikinai gyventi 2024 m. gruodžio 27 d., kai, pagal medicininius duomenis, jau buvo žinoma apie brolio ligą (2024 m. gruodžio 8 d.), tačiau pareiškėja pasirinko gyventi ir dirbti Lietuvoje, todėl jos vykimai į Baltarusijos Respubliką buvo visiškai priklausantys nuo pareiškėjos valios.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 30 d. sprendimu patenkino pareiškėjos B. O. skundą.

5. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias ginčui aktualias faktines aplinkybes:

5.1. Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimu nusprendė išduoti B. O. leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu (Lietuvos Respublikoje gyvena asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis). 2024 m. gruodžio 13 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760409502, galiojantis iki 2026 m. gruodžio 13 d.

5.2. Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio 1 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nusprendė panaikinti B. O. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2026 m. gruodžio13 d., nes ji, nuo 2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytai ribojamajai priemonei, buvo išvykusi į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją 4 kartus: 2025 m. gegužės 27 d., 2025 m. birželio 22 d., 2025 m. liepos 19 d. ir 2025 m. liepos 27 d.

5.3. Sprendime nurodyta, kad Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 10 d. priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu (Lietuvos Respublikoje gyvena asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis). 2024 m. gruodžio 13 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026 m. gruodžio 13 d. 2025 m. rugpjūčio 1 d. patikrinus asmens duomenis Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje (toliau – ir VSATIS), nustatyta, kad asmuo po 2025 m. gegužės 3 d. buvo išvykęs į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją 4 kartus: 2025 m. gegužės 27 d., 2025 m. birželio 22 d., 2025 m. liepos 19 d. ir 2025 m. liepos 27 d. (vyko per Kybartų ir Šalčininkų pasienio kontrolės punktus).

5.4. Migracijos departamentas, įvertinęs asmens paaiškinimą dėl vykimo į Rusijos Federaciją priežasčių (vyko pasikeisti pasą, prižiūrėti nekilnojamo turto, lankyti brolio) nustatė, kad yra pagrindas daryti išvadą, jog į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją asmuo vyko ne dėl nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių – asmuo galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją.

6. Teismas nurodė, kad byloje papildomai pateikti įrodymai:

6.1. Dokumentai, patvirtinantys, kad J. I. yra B. O. brolis (B. I. gimimo liudijimas, (duomenys neskelbtini); J.I. D. gimimo liudijimas).

6.2. Dokumentai, patvirtinantys J. I. D. sveikatos būklę: (i) sveikatos priežiūros įstaigos „Gardino universiteto klinika“ Onkologijos skyriaus Nr. 4 Stacionaraus paciento medicinos kontrolės Nr. (duomenys neskelbtini) epikrizė, iš kurios, be kita ko, matyti, kad asmuo į ligoninę paguldytas 2025 m. liepos 17 d., jam nustačius (duomenys neskelbtini), pacientas serga nuo 2024 m. rugsėjo mėn., jį paguldžius į ligoninę atlikti tyrimai, nustatytas (duomenys neskelbtini), pacientui rekomenduota 2025 m. rugpjūčio 18 d. atvykti į sveikatos priežiūros įstaigos „Gardino universiteto klinika“ (duomenys neskelbtini) skyrių guldymui; (ii) sveikatos priežiūros įstaigos „Gardino universiteto klinika“ 2025 m. gegužės 28 d. medicininė pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinanti, kad asmeniui atlikti tyrimai diagnozei patvirtinti; (iii) 2025 m. birželio 20 d. medicininė pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinanti, kad pacientui atlikti tyrimai diagnozei patvirtinti.

6.3. Dokumentai, patvirtinantys L. O. sveikatos būklę: duomenys, kad pacientui 2025 m. sausio 28 d. buvo atliktas holterio tyrimas, be kita ko, nustatyti širdies ritmo sutrikimai.

6.4. Dokumentai, patvirtinantys pareiškėjos sienos kirtimus, vykstant į Rusijos Federaciją ir Baltarusijos Respubliką. Pareiškėja į Baltarusijos Respubliką vyko 2025 m. gegužės 27 d. (grįžimas – 2025 m. gegužės 31 d.), 2025 m. birželio 22 d. (grįžimas – birželio 26 d.), 2025 m. liepos 19 d. (grįžimas – liepos 21 d.), į Rusijos Federaciją – 2025 m. liepos 27 d. (grįžimas – tą pačią dieną).

6.5. B. O. Migracijos departamentui pateiktas paaiškinimas dėl aplinkybių, lėmusių būtinybę jai vykti į Rusijos Federaciją ir Baltarusijos Respubliką. Paaiškinime nurodytos šios pagrindinės aplinkybės: į Rusijos Federaciją teko vykti, nes baigėsi jos Rusijos Federacijos piliečio vidaus paso galiojimo terminas, taip pat ji turi kuo skubiau pasikeisti įprastinį pasą į biometrinį, o Vilniuje esančiame Rusijos Federacijos konsulate didelė eilė; Baltarusijos Respublikoje ji turėjo įsipareigojimų, dėl kurių privalėjo vykti – namą, kurį reikia prižiūrėti, mokėti už komunalines paslaugas, mokesčius ir apmokėti kreditą (priešingu atveju, jai gali būti skirta bauda, nustatytas administracinis teisės pažeidimas ir panaikintas nuolatinis leidimas gyventi Baltarusijos Respublikoje), taip pat vyko teisminiai procesai, susiję su turto padalijimu, be to, šioje šalyje gyvena jos brolis, kuris sunkiai serga ir jam reikalinga pagalba, jo būklė nestabili, sunki.

6.6. UAB „Baltec CNC Technologies“ 2025 m. rugpjūčio 7 d. pažyma, kuria patvirtinama, kad įmonė 2025 m. liepos 27 d. informavo darbuotoją B. O. dėl gamybinės būtinybės 2025 m. liepos 28 d. grįžti į darbą.

6.7. 2025 m. rugpjūčio 29 d. Kauno Šventosios Dvasios bažnyčios išduotas santuokos sakramento pažymėjimas Nr. 3, patvirtinantis, kad B. D. (O.) ir L. O. priėmė santuokos sakramentą.

7. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, Sprendime vertindamas pareiškėjos paaiškinime nurodytas priežastis, dėl kurių ji vyko į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją, nurodė „Įvertinus asmens paaiškinimą dėl vykimo į Rusiją priežasčių (vyko pasikeisti pasą, prižiūrėti nekilnojamo turto, lankyti brolio) yra pagrindas daryti išvadą, kad į Rusiją ir Baltarusiją asmuo vyko ne dėl nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių – asmuo galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Rusiją ir Baltarusiją“. Teismas vertino, šiuo atveju minėtos pareiškėjos nurodytos priežastys, dėl kurių ji buvo išvykusi į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją, iš esmės įvertintos išimtinai formaliai, nepateikiant tokio vertinimo argumentų. Nors Migracijos departamentas Sprendime paminėjo pareiškėjos nurodytas priežastis, kurias pareiškėja laikė objektyviai pateisinančiomis jos vykimą į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją (reikalai, susiję su nekilnojamuoju turtu, dalyvavimu teismo procesuose, pagalba sunkiai sergančiam broliui, taip pat būtinybe pasikeisti pasą į biometrinį, nesant tokių galimybių Vilniuje), Migracijos departamentas nepateikė konkrečių argumentų, kodėl tokios priežastys nelaikytinos objektyviomis.

8. Teismas paaiškino, kad ta aplinkybė, jog teisės aktuose nėra nustatyti jokie kriterijai, remiantis kuriais, sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagal Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalį, vertinamas asmens nurodytų išvykimo į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją priežasčių objektyvumas, suponuoja Migracijos departamento pareigą ypatingai išsamiai motyvuoti sprendimą nelaikyti tokių asmens nurodytų priežasčių objektyviomis. Šiuo atveju Migracijos departamento Sprendime iš esmės nepateiktas tokių pareiškėjos nurodytų priežasčių vertinimas, taigi, jame nepagrįsta, kad pareiškėjos nurodytos priežastys iš tikrųjų nelaikytinos objektyviomis Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies prasme. Teismas priėjo išvadą, kad Sprendimas nėra motyvuotas, jame nėra pagrįstas Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje numatytos priemonės – Rusijos Federacijos piliečiui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas – taikymas.

9. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad net ir tuo atveju, jeigu Migracijos departamentas motyvuotai pagrįstų, kad yra pagrindas vertinti, jog pareiškėjos atžvilgiu taikytina Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalis ir konkreti situacija nepatenka į tos dalies 1–2 punktuose nustatytas išimtis, kartu egzistuotų prielaidos įgyvendinti Migracijos departamento diskreciją vertinti ir egzistuojančius pareiškėjos šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje. Teismas taip pat pažymėjo, kad ir pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Teismo sprendime nurodyta, jog šiuo atveju taip pat ypatingą reikšmę turėtų šeimos neišskyrimo, t. y. pareiškėjos neatskyrimo nuo sutuoktinio, aspektas, taip pat šeimos teisių ir teisėtų interesų tinkama gynyba viešosios tvarkos užtikrinimo (deramo subalansavimo) kontekste. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju esminę svarbą taip pat turi ne tik pareiškėjos, bet ir jos šeimos narių specifinės padėties individualizavimo bei proporcingo kvalifikavimo aspektai.

10. Teismas taip pat tenkino pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jai iš atsakovo Migracijos departamento priteisė 1 222,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 11. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalį, kaip normos turinys aiškinamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teismų praktikoje. Sprendime buvo nurodyti pagrindiniai faktai (pareiškėjos leidimo laikinai gyventi išdavimas, vykimo į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją kiekis/vykimo datos, kreipimosi į pareiškėją faktas, pareiškėjos nurodyti vykimo motyvai, pareiškėjai išduoti dokumentai, pareiškėjos ekonominiai/socialiniai/šeimyniniai ryšiai siejantys su Lietuvos Respublika), argumentai ir įrodymai (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) duomenys, MIGRIS komunikacija, MIGRIS duomenys), pateiktas teisinis pagrindas (Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 ir 10 dalys bei UTPĮ 28 straipsnio 4 dalis), kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Migracijos departamentas pateikė aiškius ir pakankamus sprendimo priėmimo motyvus, nes patikrino visas įstatyme nurodomas išimtis ir apie jas pasisakė.

11.2. Migracijos departamentas išnagrinėjo, jog: 1) pareiškėja nedirba jokiose įmonėse Lietuvos Respublikoje, nepateikė duomenų apie darbą tarptautinių krovinių/keleivių gabenimo įmonėse, todėl nėra ekipažo ir įgulos narys, dirbantis tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančioje įmonėje ar vykdantis tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką, dėl ko pareiškėjos atžvilgiu netaikoma pirmoji Ribojamųjų priemonių įstatymo išimtis; 2) Migracijos departamentas gavęs pareiškėjos paaiškinimus dėl pareiškėjos vykimo (4 kartus) į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją, nustatė, jog pareiškėja vyko į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją, nes nežinojo apie Ribojamųjų priemonių įstatymą, vyko keistis paso (nors pasą iš tikrųjų pasikeitė Klaipėdoje), vykimas pas sergantį brolį (globą pagrindžiančių dokumentų nepateikė), nekilnojamojo turto priežiūra. Teisiniu požiūriu pareiškėjos teiginiai yra reikšmingi tik tuo atveju, jeigu jie įrodomi objektyviais duomenimis, neginčijamais dokumentais ar kitais patikimais šaltiniais, įrodant, jog kelionės buvo neišvengiamos ir nepriklausė nuo jos valios. Visos pareiškėjos vykimo į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją priežastys yra nuo pareiškėjos priklausančios ir neobjektyvios, pareiškėja galėjo pasirinkti nevykti į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją. Konstatavus, kad pareiškėja į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją vyko savo valia, nustatyta, jog nėra pagrindo taikyti ir antrąją išimtį.

11.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimo šios kategorijos bylose (Migracijos departamento sprendimo priėmimo dienai) nebuvo, Migracijos departamentas negalėjo spręsti, jog egzistuoja aukštesnis nei VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškintas) motyvavimo standartas, t. y. teismo sprendime nurodytas „ypatingai išsamus motyvavimas“. Kadangi Migracijos departamentas laikėsi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyto motyvavimo standarto, todėl šie motyvai yra pakankami, kad sprendimas būtų teisėtas.

11.4. Įstatymo leidėjo pozicija Ribojamųjų priemonių įstatyme yra nurodyta nedviprasmiškai, t. y. vienintelės išimtys nenaikinti Rusijos Federacijos piliečiams leidimų laikinai gyventi (į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją nuvykus daugiau nei kartą per 3 mėnesius) yra užsieniečių darbas tarptautinių krovinių/keleivių gabenimo įmonėse bei objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios, vykimo aplinkybės. Šios priemonės yra skirtos ginti svarbiausią vertybę – Lietuvos Respublikos, jos piliečių ir Šengeno erdvės saugumą.

12. Pareiškėja B. O. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Migracijos departamentas iš esmės vertino, jog pareiškėja galėjo nuspręsti nevykti į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją, todėl jos vykimas nėra pateisinamas objektyviomis priežastimis. Sprendime išvada, jog pareiškėja vyko į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją ne dėl objektyvių priežasčių, padaryta išimtinai konstatavus, kad ji apskritai turėjo galimybę nuspręsti nevykti į minėtas valstybes. Šiuo atveju Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytos išimties, pagal kurią Rusijos Federacijos piliečiai gali, minėtose valstybėse lankytis dažniau nei kartą per paskutinius 3 mėnesius, jeigu tai daroma dėl objektyvių priežasčių, taikymas iš esmės susietas su konstatavimu, ar asmuo, nevertinant konkrečių aplinkybių, galėjo nuspręsti vykti į tokias valstybes ar ne. Nors šiuo atveju Migracijos departamentas Sprendime paminėjo pareiškėjos nurodytas priežastis, kurias pareiškėja laikė objektyviai pateisinančiomis jos vykimą į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją (reikalai, susiję su nekilnojamuoju turtu, dalyvavimu teismo procesuose, pagalba sunkiai sergančiam broliui, taip pat būtinybe pasikeisti pasą į biometrinį), Migracijos departamentas nepateikė konkrečių argumentų, kodėl tokios priežastys nelaikytinos objektyviomis.

12.2. Pareiškėja Lietuvoje gyvena su sutuoktiniu Lietuvos Respublikos piliečiu, tačiau naikinant pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nebuvo vertinami jos šeiminiai ryšiai, kaip to reikalauja teismų praktika. Pagrįsta yra teismo sprendime pateikta išvada, kad šiuo atveju taip pat ypatingą reikšmę turėtų šeimos neišskyrimo, t. y. pareiškėjos neatskyrimo nuo sutuoktinio, aspektas, taip pat šeimos teisių ir teisėtų interesų tinkama gynyba. Nagrinėjamu atveju esminę svarbą taip pat turi ne tik pareiškėjos, bet ir jos šeimos narių specifinės padėties individualizavimo bei proporcingo kvalifikavimo aspektai.

12.3. Šiuo atveju nebuvo atliktas tyrimas ir vertinimas SEVS 20 straipsnio nuostatų taikymo aspektu, t. y. ar pareiškėjos ir jos sutuoktinio, Sąjungos piliečio, egzistuoja toks priklausomumo ryšys, dėl kurio pareiškėjos sutuoktinis būtų priverstas lydėti pareiškėją ir išvykti iš Sąjungos teritorijos, nėra atliktas. Byloje nėra duomenų, jog Migracijos departamentas būtų apklausęs / pasiūlęs pateikti pareiškėjai ir / ar jos sutuoktiniui duomenis dėl juos siejančių ryšių pobūdžio. Sprendimu nebuvo vertinami pareiškėjos sutuoktinio interesai, neatsižvelgta į jo amžių – 65 metai, jo sveikatos bėdas (skilvelinės aritmija), į tai, kad pareiškėja padeda savo sutuoktiniui buityje bei turi būti pasirengusi sutuoktiniui, sutrikus širdies ritmui, suteikti jam skubią pagalbą, paduoti vaistus, iškviesti greitąją med. pagalbą. Šios aplinkybės parodo ne tik tai, kad tarp pareiškėjos ir jos sutuoktinio yra didelis priklausomumo ryšys, bet ir kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje yra gyvybiškai būtinas jos sutuoktiniui – Lietuvos Respublikos piliečiui. Teisinga ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju turi būti atsižvelgiama ir į šeimos neišskyrimo principą, kas nebuvo padaryta.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Nagrinėjamos bylos dalykas – Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas.

14. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja, Rusijos Federacijos pilietė, kuriai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, buvo išvykusi į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją 4 kartus: 2025 m. gegužės 27 d., 2025 m. birželio 22 d., 2025 m. liepos 19 d. ir 2025 m. liepos 27 d. (vyko per Kybartų ir Šalčininkų pasienio kontrolės punktus). Atsakovas, remdamasis Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi, panaikino pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatavęs, kad į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją pareiškėja vyko ne dėl nuo jos nepriklausančių objektyvių priežasčių – pareiškėja galėjo pasirinkti, vykti ar ne į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją.

15. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovo Sprendimas yra nemotyvuotas, pareiškėjos nurodytos priežastys, dėl kurių ji buvo išvykusi į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją, iš esmės įvertintos išimtinai formaliai, nepateikiant tokio vertinimo argumentų.

16. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei mano, kad Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalį, kaip normos turinys aiškinamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teismų praktikoje. Sprendime buvo nurodyti pagrindiniai faktai (pareiškėjos leidimo laikinai gyventi išdavimas, vykimo į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją kiekis/vykimo datos, kreipimosi į pareiškėją faktas, pareiškėjos nurodyti vykimo motyvai, pareiškėjai išduoti dokumentai, pareiškėjos ekonominiai/socialiniai/šeimyniniai ryšiai siejantys su Lietuvos Respublika), argumentai ir įrodymai (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) duomenys, MIGRIS komunikacija, MIGRIS duomenys), pateiktas teisinis pagrindas (Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 ir 10 dalys bei UTPĮ 28 straipsnio 4 dalis), kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Migracijos departamentas pateikė aiškius ir pakankamus sprendimo priėmimo motyvus, nes patikrino visas įstatyme nurodomas išimtis ir apie jas pasisakė.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nustatyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuo 2023 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymas, kuriuo nustatytos tam tikros ribojamosios priemonės Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečiams. Ribojamųjų priemonių įstatymo (ginčui aktualios redakcijos) 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (toliau – ir ribojamosios priemonės).

19. Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 3, 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymu (2025 m. balandžio 17 d. įstatymas Nr. XV-170) Ribojamųjų priemonių įstatymas, be kita ko, buvo papildytas 3 straipsnio 9 dalimi, kurioje nurodyta, kad panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių. Ribojamųjų priemonių įstatymas Pakeitimo įstatymu taip pat buvo papildytas 3 straipsnio 10 dalimi, kurioje nurodyta, kad šio straipsnio 9 dalyje nurodytu atveju sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priimami ir skundžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatyta tvarka. Pagal Pakeitimo įstatymo 5 straipsnį, šis įstatymas įsigalioja 2025 m. gegužės 3 d.

20. Konkrečiai – Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje reglamentuota, kad Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinamas, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių.

21. Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 9 dalyje nurodytu atveju sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priimami ir skundžiami UTPĮ nustatyta tvarka.

22. Išdėstytas teisinis reguliavimas patvirtina, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas Rusijos Federacijos piliečiams susietas su jų vykimu į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Federaciją ir nustatyta bendroji taisyklė, kad minėti asmenys į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei vieną kartą per tris mėnesius. Ribojamųjų priemonių įstatymo nustatytos šios taisyklės išimtys, be kita ko, kai minėti asmenys vyko į Rusiją ar Baltarusiją dėl nuo jų nepriklausančių objektyvių priežasčių.

23. Pastebėtina, kad teisės aktai neįtvirtina, kokios konkrečiai priežastys, pagal Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatą, gali būti laikomos objektyviomis, t. y. pateisinančiomis nukrypimą nuo bendrosios taisyklės, pagal kurią Rusijos Federacijos pilietis į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei kartą per tris kalendorinius mėnesius. Taigi jokie kriterijai, sudarantys prielaidas vieningai vertinti užsieniečio nurodytas vykimo į Rusijos Federacijos ar Baltarusijos Respublikos priežastis, nors šio vertinimo rezultatas daro lemiamą įtaką užsieniečio teisinei padėčiai, nėra nustatyti.

24. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, privalo vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013; 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015 ir kt.). Teisėjų kolegija kartu pabrėžia, kad Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas proporcingumo principas.

25. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad aplinkybė, jog teisės aktuose nėra nustatyti jokie kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama dėl asmens nurodytų priežasčių objektyvumo, lemia, jog Migracijos departamento sprendimas nelaikyti asmens nurodytų priežasčių objektyviomis turi būti ypatingai išsamiai motyvuojamas.

26. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atskleisdamas Užsieniečių teisinės padėties kitame kontekste įtvirtinto įpareigojimo Departamentui vertinti, ar priežastys, dėl kurių buvo nesilaikoma šiame įstatyme nustatytos bendrosios taisyklės, yra objektyvios, turinį, yra iš esmės konstatavęs, kad tai, ar aplinkybės yra objektyvios, yra vertinamojo pobūdžio klausimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju užsieniečiui nurodžius šias aplinkybes (kartu pateikus įrodymus), jos turi būti įvertintos ir nuspręsta, ar tai yra objektyvios priežastys. Tokiu atveju viešojo administravimo institucija turi individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai įvertinti užsieniečio nurodomas aplinkybes bei nurodyti argumentus, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrina teismai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2159-1047/2025; kt.).

27. Akcentuotina ir tai, kad Departamentas veikia kaip viešojo administravimo institucija, todėl jo priimtas sprendimas turi atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus VAĮ 10 straipsnyje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio (be kita ko, reikalavimą administraciniame sprendime nurodyto jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes ir administracinio sprendimo motyvus) taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1518-968/2025; kt.).

28. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėja po aptartų Ribojamųjų priemonių įstatymo pakeitimų įsigaliojimo, t. y. po 2025 m. gegužės 3 d., keturis kartus buvo išvykusi į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją: 2025 m. gegužės 27 d., 2025 m. birželio 22 d., 2025 m. liepos 19 d. ir 2025 m. liepos 27 d. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad Sprendimas, kuriuo panaikintas jai išduotas leidimas laikinai gyventi, yra nepagrįstas ir neproporcingas, prieštaraujantis teisės aktų reikalavimams, nes pareiškėja vyko į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją dėl priežasčių, susijusių su paso keitimu, nekilnojamo turto reikalais, bei dėl sergančio brolio.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, bylos medžiagą, ginčo šalių argumentus ir jų pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad šiuo atveju Migracijos departamentas neišsiaiškino visų faktinių aplinkybių, kurios reikšmingos sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo.

30. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad Sprendimas, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes tiek pareiškėjai, tiek jos šeimos nariui, teisėjų kolegijos vertinimu, yra itin formalus, neišsamus. Sprendime pareiškėjos nurodytos priežastys, dėl kurių ji buvo išvykusi į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją, iš esmės įvertintos išimtinai formaliai, nepateikiant tokio vertinimo argumentų. Šiuo atveju Migracijos departamentas nurodė, kad tuo atveju, jeigu pareiškėja galėjo nuspręsti nevykti į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją, jos vykimas nėra pateisinamas objektyviomis priežastimis. Tačiau Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte nustatyta bendrosios taisyklės išimtis siejama būtent su objektyviomis, nuo Rusijos Federacijos piliečio valios nepriklausiusiomis priežastimis, dėl kurių jis turėjo vykti, be kita ko, į Rusijos Federaciją. Vadinasi, pagal Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui negali būti panaikintas išimtinai dėl to, kad jis nustatytais terminais vyko į Rusijos Federaciją, nors galėjo nuspręsti į ją nevykti, visiškai nevertinant konkrečių priežasčių, nulėmusių tokį vykimą. Nors šiuo atveju Migracijos departamentas Sprendime paminėjo pareiškėjos nurodytas priežastis, kurias ji laikė objektyviai pateisinančiomis jos vykimą į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją, Migracijos departamentas nepateikė konkrečių argumentų, kodėl tokios priežastys nelaikytinos objektyviomis. Sprendime šiuo aspektu apsiribota konstatavimu, kad tokios priežastys nėra objektyvios, nepateikiant išsamaus, visapusiško bei pagrįsto tokios išvados pagrindimo.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją vyko dėl konkrečių, dokumentais pagrįstų aplinkybių, kurias atsakovas Sprendime išvardijo, tačiau jų realaus turinio ir neišvengiamumo (alternatyvų egzistavimo) neįvertino. Pirma, dėl vykimų į Baltarusijos Respubliką: byloje pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad pareiškėjos brolis sirgo (duomenys neskelbtini) liga, jo sveikatos būklė buvo sunki, nestabili, o 2025 m. liepos 17–29 d. jis buvo hospitalizuotas dėl apsunkinto kvėpavimo ir jam taikytas aktyvus gydymas.

Tokios aplinkybės, vertinant jų pobūdį ir intensyvumą, objektyviai sukuria poreikį artimo šeimos nario pagalbai ir buvimui šalia, ypač kai būklės pablogėjimas yra staigus. Atsakovo argumentas, kad pareiškėja „galėjo pasirinkti vykti ar nevykti“, savaime nėra pakankamas paneigti objektyvumą, nes praktiškai bet kuris išvykimas turi valinį elementą. Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkto prasme lemiama yra tai, ar konkrečioje situacijoje buvo realiai pagrįstas ir protingai neišvengiamas poreikis vykti (t. y. ar egzistavo realios alternatyvos, leidžiančios užtikrinti tikslą nekeliaujant).

Atsakovo Sprendime tokio vertinimo nėra. Antra, dėl vykimo į Rusijos Federaciją: pareiškėja nurodė vykusi dėl pasibaigusio Rusijos Federacijos vidaus paso galiojimo ir būtinybės gauti biometrinį pasą. Nors atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pareiškėja vėliau dokumentus pateikė Klaipėdoje, ši aplinkybė pati savaime nepaneigia pareiškėjos nurodytų vykimo priežasčių objektyvumo Sprendimo priėmimo metu, juolab kad byloje yra duomenų apie pareiškėjos organizuotą, su darbdaviu suderintą kelionę ir jos priverstinį sutrumpinimą dėl darbdavio reikalavimo skubiai grįžti į darbą, kas paaiškina, kodėl pareiškėja nespėjo atlikti visų numatytų veiksmų.

Atsakovas nepagrindė, kad pareiškėjai realiai buvo prieinama lygiavertė alternatyva (laiko, prieinamumo, eilių, terminų prasme), kuri leistų išspręsti dokumentų galiojimo klausimą nekeliaujant, taip pat neįvertino, kad galiojančio tapatybės / kelionės dokumento turėjimas yra fundamentali teisinės padėties (įskaitant teisėtą buvimą ir administracinių procedūrų vykdymą) prielaida. Trečia, dėl pareiškėjos nurodytų priežasčių, susijusių su nekilnojamuoju turtu, kredito ir mokestinių įsipareigojimų vykdymu bei teisiniais procesais Baltarusijos Respublikoje: atsakovas Sprendime neidentifikavo, kurios konkrečiai šių aplinkybių dalys laikytinos „visiškai priklausančiomis nuo valios“, ir nepasisakė, ar jos galėjo būti realiai įgyvendintos nuotoliniu būdu ar per atstovą, bei kokios būtų teisinės pasekmės jų neįvykdžius.

Tokios analizės nebuvimas reiškia, kad atsakovas iš esmės apsiribojo išvada, o ne vertinimu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas nepagrindė, jog pareiškėjos nurodytos ir byloje dokumentais patvirtintos priežastys nelaikytinos objektyviomis Ribojamųjų priemonių įstatymo įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkto prasme, todėl nepritaria atsakovo argumentams, kad šiuo konkrečiu atveju nenustatyta jokių objektyvių pareiškėjos vykimo į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją priežasčių.

32. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje nebuvo ginčo, jog pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu, kadangi Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis, Lietuvos Respublikos pilietis.

33. Šiuo aspektu primintina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos ir saugomos bei ginamos įvairios pamatinės teisinės vertybės, tarp jų – apsauga nuo savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą (22 straipsnio 4 dalis); viešoji tvarka ir valstybės saugumas (94 straipsnio 1 dalis); teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimas (135 straipsnio 1 dalis); visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų ir normų laikymasis (135 straipsnio 1 dalis); šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsauga (38 straipsnio 1, 2 dalys); Konstitucijos vientisumas (6 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje, be kita ko, 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, yra išplėtota šeimos samprata, taip pat išaiškinta iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga ginti šeimos narių teises ir teisėtus interesus. Tokia oficialioji konstitucinė doktrina atitinkamai taikoma Lietuvos teismų praktikoje, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-1713-1188/2023) ir 2025 m. vasario 19 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-1190-1188/2025).

34. Vadinasi, nagrinėjamu atveju esminę svarbą turi šeimos neišskyrimo, t. y. pareiškėjos neatskyrimo nuo sutuoktinio, aspektas, taip pat šeimos teisių ir teisėtų interesų tinkama gynyba viešosios tvarkos užtikrinimo kontekste. Šiuo atveju esminę svarbą taip pat turi ne pareiškėjos, bet ir jos šeimos nario, specifinės padėties individualizavimo bei proporcingo kvalifikavimo aspektai.

35. Vertinant ginčijamų Sprendimų teisėtumą, yra svarbios ir su proporcingumo principo įgyvendinimu siejamos viešojo administravimo subjektų pareigos, ne kartą akcentuotos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024; kt.). Šiame kontekste primintina, kad konstitucinis proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. spalio 31 d. nutarimus). Europos Žmogaus Teisių Teismas, taikydamas ir aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, taip pat vertina, ar yra išlaikomas proporcingas pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto tikslo santykis, t. y. ar egzistuoja protinga pusiausvyra tarp siekiamo tikslo ir taikomų priemonių (pvz., 2006 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Z. A. prieš Maltą (pareiškimo Nr. 17209/02); 2010 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34044/02)). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, valstybėms paprastai suteikiama nuožiūros laisvė nustatant tam tikras priemones, tačiau valstybių veiksmai neturi daryti tokio poveikio konkrečiai teisei, kad paneigtų šios teisės veiksmingumą ir pačią jos esmę (pvz., 2002 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Podkolzina prieš Latviją (pareiškimo Nr. 46726/99); 2010 m. kovo 23 d. sprendimas byloje Cudak prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 15869/02)).

36. Šiuo aspektu pastebėtina, kad su proporcingumo principo įgyvendinimu siejama kompetentingų institucijų pareiga ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys atsakovo sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024; kt.).

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas Sprendime įvardijo pareiškėjos ryšį su Lietuva, be kita ko, tai, kad pareiškėja yra sudariusi santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu. Sprendimuose visiškai neatsižvelgta dėl teisės į šeimos susijungimą apribojimo proporcingumo siekiamiems įstatyme nustatytiems tikslams.

38. Šiame kontekste akcentuotinas bylai neabejotinai reikšmingas pareiškėjos sutuoktinio turimos Europos Sąjungos pilietybės veiksmingumas. Šiuo aspektu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje pabrėžiama, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad išvestinė teisė gyventi šalyje, kurią pagal šią nuostatą turi trečiosios šalies pilietis, Sąjungos piliečio šeimos narys, jam turi būti pripažinta nuo momento, kai atsiranda priklausomumo santykis tarp jo ir šio Sąjungos piliečio. Nors iš SESV 20 straipsnio kylanti išvestinė teisė gyventi šalyje nėra absoliuti ir valstybės narės gali atsisakyti ją suteikti tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis, vis dėlto pagal šią nuostatą valstybėms narėms neleidžiama nustatyti šios išvestinės teisės gyventi šalyje išimčių, kuriomis būtų trukdoma veiksmingai naudotis esminėmis iš Sąjungos piliečio statuso kylančiomis teisėmis, o tai būtų neproporcinga tokiomis išimtimis siekiamam tikslui (žr., pvz., ESTT 2022 m. vasario 27 d. sprendimo Subdelegación del Gobierno en C.

R., C-836/18, 47–48 p.; 2022 m. gegužės 5 d. sprendimo Subdelegación del Gobierno en Toledo, C-451/19 ir C-532/19, 49 p.). Sąlyga, pagal kurią trečiosios šalies piliečiui nustatyta prievolė išvykti iš Sąjungos teritorijos prieš nagrinėjant, ar tarp šio piliečio ir jo šeimos nario, Sąjungos piliečio, egzistuoja priklausomumo santykis, kad būtų galima prašyti panaikinti arba sustabdyti jam taikomą draudimą atvykti į šalį, gali tiesiogiai paveikti pačią išvestinės teisės gyventi šalyje, kuri pagal Sąjungos teisę pripažįstama trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui, esmę labai specifinėmis situacijomis, nes tokios teisės įgyvendinimas neišvengiamai reiškia, kad šis trečiosios šalies pilietis gali atvykti į atitinkamos valstybės narės teritoriją, ir atitinkamai gali lemti tai, kad iš šio Sąjungos piliečio bus atimta galimybė veiksmingai naudotis tuo, kas sudaro jo statuso suteikiamų teisių esmę, jeigu, atsižvelgiant į tarp šių asmenų egzistuojantį priklausomumo santykį, dėl šios sąlygos tas pilietis faktiškai būtų priverstas apskritai išvykti iš Sąjungos teritorijos, kad lydėtų savo šeimos narį – trečiosios šalies pilietį, kuriam taikoma ta sąlyga (žr., pvz., ESTT 2023 m. balandžio 27 d. sprendimo M.

D., C-528/21, 60 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2023 m. birželio 22 d. sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid C-459/20, 27 ir 31 p.). Dėl tokios sąlygos trečiosios šalies pilietis gali būti priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos apskritai, net jei kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos nustatė, kad tarp šio piliečio ir Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, egzistuoja toks priklausomumo santykis, kad pastarasis būtų priverstas lydėti minėtą pilietį į šią trečiąją šalį, taip atimant iš šio piliečio galimybę veiksmingai naudotis tuo, kas sudaro dėl jo Sąjungos piliečio statuso suteikiamų teisių esmę, nors būtent dėl šio priklausomumo santykio šiam piliečiui iš esmės turi būti pripažinta išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį (žr., pvz., ESTT 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo K.

A. ir kt., C-82/16, 57 ir 58 punktus).

39. Byloje nepaneigtas Lietuvos Respublikos pilietybę turinčio sutuoktinio šeimyninis gyvenimas, jo gerbimas ir apsauga neabejotinai sudaro vieną iš esminių nagrinėjamo ginčo aspektų. Tačiau Migracijos departamentas neįvertino, ar Sprendimas, kuriuo panaikinamas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi, kuris (Sprendimas) tapo pagrindu sprendimui dėl pareiškėjos grąžinimo į kilmės šalį, nėra neproporcingas pareiškėjos individualios situacijos kontekste; taip pat atsakovas išsamiai neištyrė pareiškėjos nurodytų vykimo į Rusijos Federaciją priežasčių, objektyvumo aspektu, ir šiuo aspektu priėjo prie nepagrįstų išvadų.

40. Apibendrindama tai, kad išdėstyta pirmiau, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas Sprendimuose neatliko pakankamai išsamaus pareiškėjų individualios situacijos vertinimo ir nepateikė motyvų, pagrindžiančių taikomų ribojamųjų priemonių tinkamumą ir proporcingumą šioje konkrečioje situacijoje. Taigi, Sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 straipsnis), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

41. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra palankus pareiškėjai, ji įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėja sumokėjo 700 Eur už teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai iš atsakovo priteistina 700 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai B. O. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 700 Eur (septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė