dd7fb502-afef-414d-bd37-3f7fa1734b5a · Vilniaus apygardos teismas

? VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. lapkričio 3 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Visvaldas KazakiÅ«nas teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo pareiÅ¡kėjų L. O. ir O. Å . apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-31 sprendimo civilinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjų L. O. ir O. Å . pareiÅ¡kimÄ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys:

Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Turto bankas, valstybės įmonė Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Å«kio ministerijos ir n u s t a t ė: I. Ginčo esmė 1. PareiÅ¡kėjai L. O. ir O. Å . kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydami nustatyti, kad pareiÅ¡kėja L. O. pagal įgyjamÄ jÄ senatį įgijo nuosavybės teisę į 614/1029 dalis, o pareiÅ¡kėjas O. Å . – į 415/1029 dalis, pagalbinio Å«kio pastato žemės sklype (duomenys neskelbtini).

2. PareiÅ¡kėjai nurodė, kad yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau– CK) 4.68–4.71 straipsniuose įtvirtintos sÄ lygos, bÅ«tinos įgyti nekilnojamÄ jį turtÄ Ä¯gyjamosios senaties pagrindu, t. y. pareiÅ¡kėjai daugiau nei deÅ¡imt metų sÄ Å¾iningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savo valdo minėtÄ Å«kinį pastatÄ . PareiÅ¡kėjams užvaldant pastato dalis, Å«kio pastatas savininkų neturėjo, be pareiÅ¡kėjų nebuvo niekieno naudojamas ir / ar valdomas.

Pastatas nėra savivaldybės ar valstybės nuosavybė. Iki nacionalizacijos Å«kio pastato priklausymas konkretiems savininkams buvo nustatytas ir pagrįstas pirminiais dokumentais, savininkų nuosavybės teisė buvo iÅ¡vieÅ¡inta, o po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkÅ«rimo niekas nesikreipė dėl nuosavybės teisės į Å«kio pastatÄ atkÅ«rimo ir / ar pastato privatizavimo, todėl iki Å¡ios dienos turtas nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamojo turto objektas. PareiÅ¡kėjų užsakymu buvo atlikti pastato kadastriniai matavimai, tačiau, nebÅ«dami turto savininkais ir nesant pripažinto pareiÅ¡kėjų nuosavybės teisės įgijimo fakto, pareiÅ¡kėjai negali Å¡io pastato įregistruoti.

3. Suinteresuotasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime prašė pareiÅ¡kimÄ atmesti. Teigė, kad pareiÅ¡kėjai neįrodė visų CK 4.68 – 4.71 straipsniuose numatytų sÄ lygų, kurios yra bÅ«tinos nuosavybės teisei pagal įgyjamÄ jÄ senatį įgyti. 1940 metais pastatai, buvę (duomenys neskelbtini), (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)), buvo nacionalizuoti, t. y. tapo valstybės nuosavybe ir, kaip neprivatizuotas nekilnojamas daiktas, Å«kio pastatas yra valstybės nuosavybė. PareiÅ¡kėjai nėra vieÅ¡ajame registre įregistravę valdymo fakto, todėl turto valdymas nėra atviras. Be to, prie pareiÅ¡kimo nėra pridėta dokumentų ir (ar) įrodymų, kurie patvirtintų Å«kio pastato priežiÅ«rÄ , eksploatacijÄ , remontÄ bei teisėtÄ , sÄ Å¾iningÄ ir nepertraukiamÄ valdymÄ . (duomenys neskelbtini), pareiÅ¡kėjui O. Å . nuosavybės teise nebepriklauso nuo 2014 m. kovo 25 d., t. y. jau beveik Å¡eÅ¡erius metus.

4. Suinteresuotasis asmuo VÄ® Turto bankas atsiliepime prašė pareiÅ¡kimÄ atmesti. Teigė, kad pareiÅ¡kime nurodyto turto valdymas neatitinka visų CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nustatytų įgyjamosios senaties taikymo sÄ lygų. 1992 m. rugsėjo 1 d. Å nipiÅ¡kių seniÅ«nijos gyvenamųjų namų, perduodamų Vietinio Å«kio skyriui, sÄ raÅ¡e nurodyta, kad yra perduodamas Å«kio pastatas, esantis (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina faktÄ , kad perduodamas valstybei turtas, t. y. ir Å«kio pastatas, buvo valdomas patikėjimo teise, nes nebuvo perduotas savivaldybės nuosavybėn, vadovaujantis Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis.

5. Suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Å«kio ministerijos atsiliepime prašė, nagrinėjant pareiÅ¡kimÄ , atsižvelgti į tai, kad žemės sklypas, kuriame yra nurodomas pastatas, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Tai, jog teisės į daiktÄ neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jis nebėra valstybės nuosavybė.

6. Suinteresuotasis asmuo VÄ® Registrų centras atsiliepime nurodė, jog jis nėra suinteresuotas bylos baigtimi, tačiau prašė pasiÅ«lyti pareiÅ¡kėjams patikslinti pareiÅ¡kimÄ ir nurodyti Å«kio pastato unikalų numerį, kuris bÅ«tų bÅ«tinas, prireikus pastatÄ registruoti registre. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 7.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-07-31sprendimu pareiÅ¡kimÄ atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas teigė, kad proceso dalyvių nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai leidžia nustatyti, kad ūkio pastatas buvo nacionalizuotas, t. y. buvo perimtas valstybės nuosavybėn. Duomenų apie tai, kad jis po to būtų privatizuotas, nėra. Nėra tiesioginių duomenų ir apie tai, kad jis būtų valdomas / administruojamas, kaip valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Juo ilgus metus naudojasi pareiškėjai.

9. SprendimÄ priėmęs teismas konstatavo, jog nors byloje nėra duomenų, kad Å«kio pastatu bÅ«tų rÅ«pinusios valstybės ar savivaldybės turtÄ administruojančios institucijos, tačiau Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad nuosavybės teisė įgyjamÄ ja senatimi negali bÅ«ti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgÄ laikÄ neįgyvendina, t. y. jais nesirÅ«pina, jų neprižiÅ«ri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo.

Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimÄ reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi bÅ«ti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatas draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamÄ ja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti esant bÅ«tinas sÄ lygas pareiÅ¡kėjams įgyti Å«kio pastatÄ Ä¯gyjamosios senaties pagrindu.

10. SprendimÄ priėmęs teismas nurodė, kad nėra pateikta turto sukÅ«rimo aplinkybes patvirtinančių įrodymų, kuriais remiantis bÅ«tų galima prieiti iÅ¡vadÄ , jog turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės objektas – prieÅ¡ingai, turtas sukurtas iki nacionalizacijos ir priklausė privatiems asmenims, o po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkÅ«rimo jokie asmenys nesikreipė dėl nuosavybės teisės į Å«kio pastatÄ atkÅ«rimo ir (ar) pastato privatizavimo. Laikytina, kad istorinėmis aplinkybėmis vykusios nacionalizacijos (nors ir neteisėtos) pagrindu valstybės perimtas turtas ir liko jos nuosavybe.

AtkÅ«rus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas Å¡alies Å«kis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) ir vieÅ¡oji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. VieÅ¡osios nuosavybės perleidimas į privačiÄ nuosavybę vykdytas įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu bÅ«du aiÅ¡kinant specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, teismas konstatavo, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas vieÅ¡ajai nuosavybei pertvarkyti į privačiÄ jÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Neteisėtai nacionalizuotas turtas yra grÄ Å¾inamas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymÄ tik asmenims, nurodytiems Å¡iame įstatyme, o ne asmenims, kurie naudojasi tuo turtu (Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-747-520/2009). III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai 11. Apeliantai (pareiÅ¡kėjai) apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-31 sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ patenkinti pareiÅ¡kėjų L.

O. ir O. Å . pareiÅ¡kimÄ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį fakto nustatymo.

12. Apeliantai teigia, jog iÅ¡vadÄ dėl Å«kio pastato priklausymo valstybei pirmosios instancijos teismas grindė tik įvykusiu turto nacionalizacijos faktu ir sprendė, jog nacionalizacijos (nors ir neteisėtos) pagrindu perimtas turtas tapo valstybės nuosavybe, o kadangi nėra duomenų, kad po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkÅ«rimo asmenys bÅ«tų kreipęsi dėl privačios nuosavybės teisės atstatymo įstatymų nustatyta tvarka, laikytina, kad Å«kio pastatas liko valstybės nuosavybė.

Apeliantai laikosi pozicijos, jog tam, kad daiktas bÅ«tų pripažintas valstybei priklausančiu turtu, reikalinga vertinti, ar daiktas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas. Atitinkamai kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog sprendžiant tokio pobÅ«džio bylas bÅ«tina aiÅ¡kintis turto kilmę, iÅ¡ kokių finansavimo Å¡altinių jis buvo sukurtas. Paneigdamas aukščiau iÅ¡dėstytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus, Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė pareiÅ¡kėjų argumentus, jog byloje nėra pateikta turto sukÅ«rimo aplinkybes patvirtinančių įrodymų, kuriais remiantis bÅ«tų galima daryti iÅ¡vadÄ , kad turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės objektas, bei akcentavo, kad nurodyto pobÅ«džio duomenų nebuvimas nepaneigia teismo skundžiamame sprendime padarytos iÅ¡vados dėl turto priklausymo valstybei nuosavybės teise.

Teigia, kad skundžiamame sprendime Vilniaus miesto apylinkės teismas, prieÅ¡ingai nei yra aiÅ¡kinama kasacinio teismo praktikoje, konstatavo, jog turto kilmė, sukÅ«rimo aplinkybės, turto sukÅ«rimo finansavimo Å¡altiniai nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos aplinkybės, sprendžiant turto nuosavybės rÅ«Å¡ies nustatymo klausimÄ . Pažymėjo, kad toks pirmosios instancijos teismo iÅ¡aiÅ¡kinimas yra teisiÅ¡kai ydingas, kadangi nepagrįstai ir neteisėtai siaurina įgyjamosios senaties instituto taikymo galimybę.

13. Pažymėjo, jog suinteresuotieji asmenys, siekdami įrodyti valstybės nuosavybės teisę, rėmėsi vieninteliu raÅ¡ytiniu įrodymu, t. y. Å nipiÅ¡kių seniÅ«nijos gyvenamųjų namų, perduodamų Vietinio Å«kio skyriui, sÄ raÅ¡u, kuriame buvo nurodyta, jog, kartu su kitais statiniais, Å nipiÅ¡kių seniÅ«nijos gyvenamųjų namų Vietinio Å«kio skyriui yra perduodamas ir Å«kio pastatas (duomenys neskelbtini). IÅ¡ minėto dokumento turinio neįmanoma nustatyti, ar tarp sÄ raÅ¡e iÅ¡vardintų nekilnojamojo turto objektų yra nurodytas konkretus Ūkio pastatas, juo labiau, kad byloje buvo nustatyta, jog Å«kio pastatų tame pačiame daugiabučių namų kieme(duomenys neskelbtini) , buvo ir daugiau (Skundžiamo sprendimo 20 p.).

Nors pareiÅ¡kėjai kėlė abejones teikiamo įrodymo sÄ sajumu su nagrinėjama byla ir (ar) įrodomÄ ja verte, suinteresuotieji asmenys Å¡ių abejonių nepaÅ¡alino ir neįrodė, jog turtas yra bÅ«tent tas pats Å«kio pastatas, kuris buvo įtrauktas į byloje pateiktÄ Å nipiÅ¡kių seniÅ«nijos gyvenamųjų namų, perduodamų Vietinio Å«kio skyriui, sÄ raÅ¡Ä (CPK 178 str.). Apeliantai laikosi pozicijos, jog nebuvo pateikta konkrečių įrodymų, kad atkÅ«rus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę turtas perėjo valstybės nuosavybėn. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylos esmės, rėmėsi prielaida, kad, nesant duomenų apie turto privatizavimÄ , laikytina, jog nuosavybės teisė priklauso valstybei.

Turto priklausymo nuosavybės teise neįregistravimo faktas bei kitos reikÅ¡mingos aplinkybės, patvirtinančios, jog Å«kio pastato nėra valstybės valdomo turto apskaitoje, nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme buvo ignoruotos, nevertintos ir neanalizuotos.

14. Suinteresuotasis asmuo VÄ® Turto bankas atsiliepime nurodė, kad kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo vieÅ¡osios nuosavybės teisės objektais, turi bÅ«ti atsižvelgiama į nuosavybės rÅ«Å¡ies pertvarkymo iÅ¡ vieÅ¡osios į privačiÄ teisinį reguliavimÄ . AtkÅ«rus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas Å¡alies Å«kis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir vieÅ¡oji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams.

VieÅ¡osios nuosavybės perleidimas į privačiÄ nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, o kolÅ«kio, kaip žemės Å«kio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m.liepos 30 d. priimto Žemės Å«kio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu bÅ«du aiÅ¡kinant Å¡ių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas vieÅ¡ajai nuosavybei pertvarkyti į privačiÄ jÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriausteisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-41/2011).

Iškilus klausimui dėl tam tikro turto įgijimo galimumo įgyjamosios senaties būdu, kai kyla ginčas dėl to, ar tas turtas priklauso valstybės nuosavybei, teismas turi nustatyti šio turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas; jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m.vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

15. VÄ® Turto bankas paaiÅ¡kina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip bÅ«tų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Nuosavybės teisė įgyjamÄ ja senatimi negali bÅ«ti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgÄ laikÄ neįgyvendina, t. y. nesirÅ«pina, neprižiÅ«ri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo.

Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali bÅ«ti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamÄ jÄ senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimÄ reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi bÅ«ti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatas draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamÄ ja senatimidėl jų ilgalaikio valdymo.

16. VÄ® Turto bankas taip pat nurodo, kad apeliantai teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog turtas buvo privatizuotas įstatymų nustatyta tvarka. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus (Butų privatizavimo įstatymÄ ir kt.), viena iÅ¡ sÄ lygų nekilnojamojo turto privatizavimui buvo ta, kad už jį turėjo bÅ«ti sumokėti pinigai. Nagrinėjamu atveju apeliantai nepateikė įrodymų (CPK 178 str.), kad jie ar ankstesni gyvenamojo namo savininkai bÅ«tų privatizavę pagalbinį Å«kinį pastatÄ , esantį žemės sklype (duomenys neskelbtini).

Pažymėjo, jog pagal 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punkto 12 pastraipos nuostatas, privatizuojamo gyvenamojo namo, buto priklausiniai – pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai – turėjo būti įkainojami atskirai, vadovaujantis Lietuvos ministrų tarybos 1982-03-25 nutarimu Nr. 89 patvirtintomis gyventojų pastatų Lietuvos kaimo ir miesto vietovėse įkainojimo normomis. Duomenų, kad patalpos būtų įkainotos ir kad už jas butus privatizavę asmenys būtų sumokėję, apeliantai nepateikė.

Taip pat pareiškėjai nepateikė duomenų apie tai, kas statė statinį bei iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo pastatytas. Suinteresuotasis asmuo VĮ Turto bankas laikosi pozicijos, jog nesant tokių duomenų, darytina išvada, kad pareiškėjų minimas pastatas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu. Turtas nebuvo privati asmenų nuosavybė, o galėjo būti valstybės arba savivaldybės nuosavybė.

17. Suinteresuotasis asmuo VÄ® Turto bankas atsiliepime taip pat nurodo, jog bylos duomenys leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog buvęs Å«kinis pastatas, pastatytas apie 1911 m., buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas iki privatizavimo skirtas naudoti buvusių butų nuomininkų poreikiams tenkinti. Tuo atveju, kai valstybės turto privatizavimÄ reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka objektai nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi bÅ«ti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise.

Pagal CK 95 straipsnio redakcijÄ , galiojusiÄ iki 1994 m. gegužės 17 d., Lietuvoje buvo pripažįstama tik viena vieÅ¡osios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Valstybės turtas galėjo bÅ«ti perleistas kitų asmenų nuosavybėn tik įstatyme specialiai numatytais pagrindais ir įstatyme nustatyta tvarka. Taigi nustatytos aplinkybės suponuoja iÅ¡vadÄ , kad turtas nebuvo privati asmenų nuosavybė, o galėjo bÅ«ti valstybės arba savivaldybės nuosavybė.

18. Suinteresuotasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime nurodė, jog apeliantai yra pateikę Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto fondo 1940 – 1941 m. pastatų (duomenys neskelbtini), nacionalizavimo bylÄ , kurios duomenys patvirtina, jog pastatai (duomenys neskelbtini), buvo nacionalizuoti, t. y. tapo valstybės nuosavybe. Pateikti duomenys patvirtina, jog buvo nacionalizuoti aÅ¡tuoni objektai, tarp kurių buvo ir apeliantų minimas Å«kio pastatas. Taigi, Å«kio pastatas tapo Lietuvos Respublikos nuosavybe.

Byloje nėra pateikta duomenų ar įrodymų, kurie patvirtintų, jog po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo ūkinis pastatas būtų buvęs privatizuotas atitinkamų Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, ūkio pastatas turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise. Administracija norėtų papildomai pastebėti, kad remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo Nr. 44/2122991 duomenimis Ūkio pastatas yra žemės sklype (unikalus Nr. 4400-4554-7099), kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai.

19. PaaiÅ¡kina, jog Å«kio pastatas yra valstybės nuosavybė. Taigi, susidarė situacija, kai valstybės turtas – Ūkio pastatas nebuvo privatizuotas, ir nebuvo perleistas / įtrauktas / apskaitytas Vilniaus miesto savivaldybės buhalterinėje apskaitoje. Kasacinio teismo praktikoje yra aiÅ¡kiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimÄ reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi bÅ«ti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatas draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamÄ ja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

20. Suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Å«kio ministerijos atsiliepime nurodė tapačius argumentus, kaip ir kiti suinteresuotieji asmenys atsiliepimuose į apeliacinį skundÄ . IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados PareiÅ¡kėjų apeliacinis skundas atmestinas.

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , analizuodamas skunde iÅ¡dėstytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme nurodytas iÅ¡imtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali bÅ«ti peržengtos tada, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs apeliacinį skundÄ , absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

22. Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo, sprendžiant dėl daiktinių teisių į pagalbinio ūkio pastato dalis, kurias pareiškėjai siekia įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu.

23. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiÅ¡kimÄ tuo pagrindu, kad Å«kinis pastatas priklauso valstybei, nors nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į Å«kinį pastatÄ nėra įregistruotos. Su Å¡ia iÅ¡vada apeliantai nesutinka.

24. CK 4.69 straipsnio, nustatančio, kokie daiktai gali bÅ«ti įgyjami nuosavybėn įgyjamÄ ja senatimi, 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamÄ ja senatimi negali bÅ«ti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinis teismas ne kartÄ yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali bÅ«ti aiÅ¡kinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties bÅ«du įgyti nuosavybės teisę į daiktÄ , kuris priklauso valstybei ar savivaldybei.

Å is draudimas užkerta keliÄ Ä¯gyti daiktÄ nuosavybėn įgyjamÄ ja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sÄ lygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamÄ ja senatimi įgyti nuosavybės teisę į vieÅ¡osios nuosavybės teise priklausantį turtÄ reiÅ¡kia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 22 punktas). Imperatyvus CK 4.69 straipsnio 3 dalies pobÅ«dis yra susijęs su vieÅ¡ojo intereso gynimu.

Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas vieÅ¡Ä jÄ nuosavybę pertvarkyti į privačiÄ jÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

25. Pirmosios instancijos teismas nurodė iÅ¡samius motyvus, kurių pagrindu priėjo iÅ¡vadÄ , jog nėra pateikta Å«kinio pastato sukÅ«rimo aplinkybes patvirtinančių įrodymų, kuriais remiantis bÅ«tų galima daryti iÅ¡vadÄ , jog turtas buvo sukurtas kaip privačios nuosavybės objektas. Taip pat po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkÅ«rimo niekas nesikreipė dėl nuosavybės teisės į Å«kio pastatÄ atkÅ«rimo ir (ar) pastato privatizavimo. Teismas nurodė, jog laikytina, kad istorinėmis aplinkybėmis vykusios nacionalizacijos (nors ir neteisėtos) pagrindu valstybės perimtas turtas ir liko jos nuosavybe.

AtkÅ«rus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas Å¡alies Å«kis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) ir vieÅ¡oji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. VieÅ¡osios nuosavybės perleidimas į privačiÄ nuosavybę vykdytas įstatymų nustatyta tvarka. Neteisėtai nacionalizuotas turtas yra grÄ Å¾inamas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymÄ tik asmenims, nurodytiems Å¡iame įstatyme, o ne asmenims, kurie naudojasi tuo turtu (Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-747-520/2009).

Prieitina iÅ¡vada, jog nėra pateikta įrodymų pagrindžiančių, jog valstybė buvo perleidusi nuosavybės teisę kitiems asmenims ir tokiu bÅ«du praradusi nuosavybę, todėl tai pagrįstai leido sprendimÄ priėmusiam teismui spręsti, jog Å«kinis pastatas nuosavybės teise priklauso valstybei ir nėra beÅ¡eimininkis. Apeliantai nenurodė argumentų, paneigiančių Å¡ių teismo iÅ¡vadų pagrįstumÄ .

26. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnio nuostatas, Nekilnojamojo turto registro paskirtis – registruoti nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės teises bei kitas daiktines teises į Å¡iuos daiktus, Å¡ių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus bei teikti oficialiÄ informacijÄ apie registre sukauptus duomenis. Turto registracija vieÅ¡ajame registre atlieka visų pirma teisių iÅ¡vieÅ¡inimo, bet ne teises nustatančiÄ funkcijÄ . Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įraÅ¡ai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įraÅ¡yti.

CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įraÅ¡yti į vieÅ¡Ä jį registrÄ duomenys laikomi teisingais ir iÅ¡samiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. PanaÅ¡i nuostata įtvirtinta ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įraÅ¡ymo laikomi teisingais ir iÅ¡samiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka. Asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktÄ teisinė registracija yra iÅ¡vestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tÄ registruotinÄ daiktÄ atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukÅ«rimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010).

Taip pat kasacinės instancijos teismas išaiškino, jog valstybės nuosavybės teisės neįregistravimas registre nėra pagrindas vertinti, kad toks turtas nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-535/2008). Pažymėtina, kad šio ginčo dalykas – ūkio pastatas stovi valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje (žr.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepimo į ieÅ¡kinį priedÄ Nr. 4- 2020-02-25 Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės iÅ¡raÅ¡Ä apie žemės sklypÄ unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tad apie Å¡io pastato nuosavybę (nesant kitų patikimų duomenų) sprendžiama pagal CK 4.40 straipsnio 1 dalies nuostatas (žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso <...> ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai <...>.) 27. Atsižvelgus į Å¡iuos kasacinės instancijos teismo iÅ¡aiÅ¡kinamus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad tai, jog vieÅ¡ajame registre nėra įregistruota valstybės nuosavybės teisė į Å«kinį pastatÄ , nepaneigia valstybės nuosavybės teisės į minėtÄ Å«kinį pastatÄ buvimo, nes registracijos nebuvimas nelaikomas nuosavybės teisės praradimo pagrindu.

Pažymėtina, kad nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įraÅ¡ymo laikomi teisingais ir iÅ¡samiais, kol jie nėra nuginčyti, tačiau Å¡iuo atveju duomenų apie daiktines teises į Å«kinį pastatÄ nekilnojamojo turto registre nėra, kaip ir nėra duomenų, kad Å«kinis pastatas buvo įstatymų nustatyta tvarka pripažintas beÅ¡eimininkiu. Dėl to pirmosios instancijos teismo nurodyti motyvai bei registro duomenų iÅ¡vestinis pobÅ«dis leido prieiti iÅ¡vadÄ , kad Å«kinis pastatas nėra beÅ¡eimininkis ir priklauso valstybei nuosavybės teise.

28. Nuosavybės teisė įgyjamÄ ja senatimi negali bÅ«ti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgÄ laikÄ neįgyvendina, t. y. nesirÅ«pina, neprižiÅ«ri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali bÅ«ti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamÄ jÄ senatį.

Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimÄ reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi bÅ«ti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamÄ ja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Minėti iÅ¡aiÅ¡kinamai patvirtina, kad tuo atveju, jei valstybė, kaip turto savininkė, nerÅ«pestingai valdytų pareiÅ¡kėjų naudojamÄ turtÄ , tai nesuteiktų pagrindo pareiÅ¡kėjų teisėtiems lÅ«kesčiams įgyti turtÄ nuosavybės teise pagal įgyjamÄ jÄ senatį.

29. Pažymėtina, kad apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimÄ , bÅ«tų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs, t. y. iÅ¡ esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu bÅ«tų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Konstatuotina, kad kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visumos vertinimu.

30. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį skundÄ apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Sutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jie nekartojami, o pareiÅ¡kėjų apeliacinis skundas atmetamas dėl anksčiau nurodytų motyvų.

31. Apeliantai neįrodė visų bÅ«tinų sÄ lygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktui nustatyti (CK 4.68 – 4.71 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikÅ¡mingas Å¡iai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiÅ¡kino ir taikė prareiÅ¡kime nurodytus teisinius santykius reglamentuojančias materialines teisės normas, nepažeidė proceso normų, priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , todėl nėra pagrindo patenkinti pareiÅ¡kėjų apeliacinio skundo bei panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas n u t a r i a : Atmesti pareiÅ¡kėjų L. O. ir O. Å . apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-31 sprendimo civilinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjų L. O. ir O. Å . pareiÅ¡kimÄ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys: Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Turto bankas, valstybės įmonė Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Å«kio ministerijos.

Palikti nepakeistÄ Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-31 sprendimÄ . Å i Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjas Visvaldas KazakiÅ«nas