2015-09-29 Nr. AB-18734-3-61-3-06546-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-483-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06546-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.1; 9.1.1.2; 9.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI), atlikusi pareiškėjo A. V. (toliau – ir pareiškėjas) mokestinį patikrinimą, 2013 m. sausio 18 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)-480-1 (Mokestinės ginčų komisijos (toliau – ir MGK) byla t. I, b. l. 57–65). Šiuo patikrinimo aktu pareiškėjui papildomai buvo apskaičiuota 109 723, 46 Lt, iš kurių : 86 548 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 11 534 Lt – privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų už 2009 m., 1 629 Lt – PSD įmokų už 2010 m., 814,50 Lt – PSD įmokų bauda už 2010 m., 725,06 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų bazinei pensijai, 362,53 Lt – VSD įmokų bazinei pensijai baudos, 5 406,89 Lt VSD įmokų už 2009–2010 m., 2 703,45 Lt – VSD įmokų baudos už 2009–2010 m.

Vilniaus AVMI 2013 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-19) (MGK byla, t. I, b. 1. 52–54) patvirtino 2013 m. sausio 18 d. patikrinimo aktą Nr. Nr. (4.65)-480-1 ir juo apskaičiuotus mokesčius, įmokas ir baudas, už 2009 m. paskyrė 8 655 Lt GPM baudos ir 1 153 Lt PSD įmokų baudos bei apskaičiavo 37 240 Lt GPM delspinigių ir 3 602 Lt PSD įmokų delspinigių.

Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI, atsakovas), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl minėto sprendimo, 2013 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 68-125 patvirtino Vilniaus AVMI 2013 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-19 (MGK byla, t. I, b. l. 16–22).

MGK 2013 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. S-164 (7-166/2013) patvirtino VMI 2013 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 68-125, neatleido pareiškėjo nuo 37 240 GPM delspinigių ir 1 967,50 Lt PSD įmokų delspinigių mokėjimo, pareiškėjo prašymą atleisti nuo 8 655 GPM baudos, 1 967,50 Lt PSD įmokų baudos ir 3 065,98 Lt VSD įmokų baudos paliko nenagrinėtą (b. l. 26–45).

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Vilniaus AVMI 2013 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-19 dėl patikrinimo akto tvirtinimo; 2) VMI 2013 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 68-125; 3) MGK 2013 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. S-164 (7-166/2013).

Pareiškėjo nuomone, MGK nepagrįstai nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAI) 69 straipsnyje nustatyto turinio viršenybės prieš formą principo. Pareiškėjas, skunde teigdamas, kad jokios mokestinės naudos nepatyrė, nurodė, jog sudarytų sandorių grandine patyrė mokestinių nuostolių, o ne mokestinę naudą, kadangi formaliai sumažinus automobilio įsigijimo kainą ir pardavus jį už rinkos kainą, jo formalios apmokestinamosios pajamos tapo žymiai didesnės negu sandorius sudarant rinkos kainomis. Pareiškėjas pažymėjo, kad dovanojimo sandoriai tarp artimųjų giminaičių yra neapmokestinami, kas patvirtina, jog dovanojimo sutartyje numatyta kaina sudaromam sandoriui neturėjo jokios reikšmės. Skunde teigiama, kad mokesčių administratorius taikė turinio viršenybės prieš formą principą pareiškėjo turto pardavimo kainai, tačiau Vilniaus AVMI nurodyto principo netaikė pareiškėjo įsigijimo sandoriams, t. y. koregavo tik jo gautas pajamas, nekoreguodama patirtų išlaidų.

Pareiškėjas manė, kad Vilniaus AVMI neteisingai nustatė, o VMI bei MGK vėliau patvirtino, mokestinę bazę nuo pareiškėjo pajamų, gautų už parduotus automobilius. Mokesčių administratorius netinkamai aiškina įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kadangi MAĮ 40 straipsnyje tik nurodoma, kad mokesčių mokėtojas turi teisę, bet ne pareigą, teikti įrodymus dėl lėšų gavimo. Pareiškėjas nebuvo įregistravęs individualios veiklos, todėl reikalavimas pateikti dokumentus pažeistų jo teisėtus lūkesčius.

Skunde teigiama, kad automobilis „Opel Astra“ pagal pirkimo–pardavimo sutartį už 5 000 Lt buvo įsigytas iš G. V. (pareiškėjo tėvo), tačiau Vilniaus AVMI sprendė, kad faktiškai šis sandoris neįvyko, jo tikslas buvo automobilio nuosavybės teisės perleidimas, todėl mokesčių administratorius privalėjo taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalį ir pareiškėjo sąnaudomis pripažinti faktinę automobilio rinkos kainą. MGK tikrųjų nurodytos ūkinės operacijos tikslų nevertino ir nepagrįstai pareiškėjo išlaidas pripažino mažesnėmis, negu turėjo pripažinti. Pareiškėjas tvirtino, kad MGK neteisingai nustatė mokestinę bazę nuo automobilio „Honda Civic“ pardavimo pajamų, nes neatsižvelgė į pareiškėjo patirtas išlaidas automobilio remontui. MGK taip pat neteisingai nustatė mokestinę bazę nuo automobilio „Toyota Solara“ pardavimo pajamų, netinkamai interpretuodama pirkėjo R. G. duotus paaiškinimus. Jis nurodė, kad automobilis galėjo kainuoti iki 15 000 Lt, tačiau tai nereiškia, kad automobilis buvo įsigytas būtent už 15 000 Lt. Sutartyje automobilio kaina buvo nurodyta 11 300 Lt, pirkėjas jos nepaneigė ir MGK nebuvo jokio teisinio pagrindo nesivadovauti sutartyje nustatyta kaina. MGK nepagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalį tik automobilio „Toyota RAV4“ pardavimo pajamoms, tačiau nevertino pareiškėjo patirtų išlaidų automobilio įsigijimui. MGK neteisingai taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalį dėl pajamų, gautų už automobilį „Toyota Corolla“ apskaičiavimo, nesiaiškino automobilio kilmės aplinkybių, jo įregistravimo VĮ „Regitra“. Automobilis buvo su vairu dešinėje pusėje, todėl jo rinkos kaina buvo žymiai mažesnė už Vilniaus AVMI nurodytas kainas.

Pareiškėjo nuomone, 14 500 Lt įplaukos į jo sąskaitą nepatvirtina apmokestinamųjų pajamų gavimo, be to, atsakovas neįrodė šių lėšų priskyrimo apmokestinamosioms pagrindų buvimo. Iš D. J. gautos lėšos yra bendrovės UAB „Auksinis vairas“ lėšos, skirtos atsiskaitymui už pareiškėjo vardu įsigytas detales, kurios buvo būtinos D. J. automobilio remontui, ir nors pareiškėjas, kaip ataskaitingas asmuo, savo vardu pirkdavo bendrovės UAB „Auksinis vairas“ naudai automobilių remontui būtinas detales, D. J. jam pervestos lėšos už detales negali būti laikomos pareiškėjo pajamomis. Iš N. O. gautos lėšos taip pat buvo skirtos atsiskaityti už UAB „Auksinis vairas“ atliktus remonto darbus ir pareiškėjo sąskaita įmonei nupirktas automobilio dalis. Pareiškėjas akcentavo, kad MGK nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas patyrė 70 000 Lt pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos išlaidų, nes jis pastarąjį įsigijo jau pastatytą, tačiau neįregistruotą registre. Šį faktą, pareiškėjo nuomone, patvirtina sklypo, kuriame stovėjo namas, kaina. Pareiškėjo teigimu, MGK taip pat nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas iš savo asmeninių lėšų įmonės UAB „Auksinis vairas“ vardu nupirko prekių ir paslaugų už 349 264,30 Lt, kadangi prekės ir paslaugos UAB „Auksinis vairas“ naudai buvo perkamos iš automobilius UAB „Auksinis vairas“ remontavusių asmenų avansinių įnašų.

Pareiškėjas teigė, kad jam apskaičiuota baudų ir delspinigių suma (54 530 Lt) yra akivaizdžiai neproporcinga sankcija, kadangi iš esmės yra lygi papildomai apskaičiuotai mokesčių sumai.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą su jame išdėstytais argumentais nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad mokestinio tyrimo metu konstatuota, jog tikrinamu laikotarpiu pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas, įvertinus pareiškėjo 2007–2010 m. vykdytų automobilių įsigijimo ir perleidimo sandorius, nustatyta, kad jo veikla turi individualios veiklos požymių, tačiau pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka individualios veiklos nebuvo įregistravęs ir nedeklaravo individualios veiklos pajamų. Pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio deklaracijoje (forma GPM305T) už 2007 m. buvo deklaruotos vieno automobilio įsigijimo ir pardavimo pajamos, kitų 2007–2010 m. įsigytų ir parduotų automobilių pardavimų ir įsigijimų pareiškėjas nedeklaravo, negalėjo paaiškinti ir pateikti patvirtinančių dokumentų dėl vykdytų sandorių.

Nurodė, kad dėl automobilio „Opel Astra“ įkainojimo vadovautasi pareiškėjo tėvo G. V. 2012 m. balandžio 27 d. patikrinimo akte Nr. (4.65)-480-7 nustatytais duomenimis, kad G. V. padovanojo sūnui (pareiškėjui) automobilį „Opel Astra“, abi šalys (pareiškėjas ir G. V.) šį sandorį pripažino dovanojimo sandoriu, o dovanos vertę – 5 000 Lt. Minėto automobilio pardavimo pajamos buvo priskirtos 2007 m. individualios veiklos pajamoms, o mokestis apskaičiuotas įvertinus įsigijimo (dovanojimo) ir pardavimo kainas, t. y. nuo skirtumo tarp gautų pajamų (11 000 Lt) ir patirtų išlaidų (5 000 Lt).

Dėl automobilio „Honda Civic“ pareiškėjas nepateikė Inspekcijai dokumentų, pagrindžiančių patirtas išlaidas, todėl pagrįstai patikrinimo metu buvo konstatuota, kad faktinė šio automobilio pardavimo kaina atitinka 2009 m. rugpjūčio 12 d. sutartyje nurodytą kainą (14 000 Lt), o automobilio įsigijimo kaina laikoma 10 800 Lt. Dėl automobilio „Toyota Solara“ Vilniaus AVMI konstatavo, jog faktinė jo kaina yra 15 000 Lt, o ne 2010 m. sausio 23 d. pardavimo sutartyje nurodyta 11 300 Lt kaina. Vilniaus AVMI vadovavosi VšĮ „Emprekis“ duomenimis, pagal kuriuos šio automobilio vidutinė rinkos kaina pardavimo dieną buvo 23 700 Lt, ir Leidinio duomenimis, pagal kuriuos šio automobilio vidutinė rinkos kaina pardavimo dieną buvo 21 000 Lt.

Kadangi automobilio pirkėjas patvirtino, kad įsigyto automobilio būklė buvo gera, ir teigė, jog jo kaina galėjo būti iki 15 000 Lt, mokestinio patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėjo automobilių pardavimo sandoriai atitinka visus individualios veiklos požymius. Pareiškėjas automobilį įsigijo ir pardavė tą pačią dieną (2010 m. sausio 23 d.), todėl jo teiginiai, kad jis įsigijo automobilį už palankią kainą ir jį pardavė už tą pačią kainą, nes jo kaina nebūtų pakilusi, nepagrįsti ekonomine logika. Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, Vilniaus AVMI pagrįstai konstatavo, jog transporto priemonės „Toyota Solara“ įsigijimo išlaidos buvo 11 300 Lt, o pardavimo pajamos – 15 000 Lt.

Dėl automobilio „Toyota RAV4“ VMI paaiškino, jog faktinė jo kaina buvo 22 500 Lt, o ne 2010 m. balandžio 21 d. sutartyje nurodyta 1 000 Lt kaina. Atsakovas vadovavosi VšĮ „Emprekis“ duomenimis, pagal kuriuos tokio automobilio vidutinė rinkos kaina pardavimo dieną buvo 24 200 Lt, Leidinio duomenimis, automobilio vidutinė rinkos kaina pardavimo dieną buvo 19 300 Lt. Taip pat įvertino pirkėjos A. M. paaiškinimus, kad faktinė automobilio kaina buvo 22 500 Lt ir automobilis jai buvo parduotas techniškai tvarkingas. Be to, 2011 m. balandžio 21 d. atlikus UAB „Auksinis vairas“ operatyvų patikrinimą, nustatyta, kad pinigai už automobilio „Toyota RAV4“ pardavimą / remontą neapskaityti UAB „Auksinis vairas“ buhalterinėje apskaitoje, pareiškėjas nepateikė patvirtinančių dokumentų, kurie įrodytų automobilio „Toyota RAV4“ blogą būklę.

Tyrimo metu pareiškėjo pateikti paaiškinimai apie automobilio „Toyota RAV4“ įsigijimo aplinkybes – kainą ir stovį, buvo prieštaringi. Pareiškėjas nurodė, jog automobilį už 1 000 Lt įsigijo nevažiuojantį, tokios būklės ir pardavė, tačiau A. M. teigė, kad įsigijo techniškai tvarkingą automobilį. Pateiktame 2013 m. kovo 26 d. skunde ir 2013 m. balandžio 29 d. prašyme pareiškėjas pakeitė savo poziciją, nurodydamas, jog įsigijimo išlaidos turi būti ne mažesnės nei 22 000 Lt, t. y. teigdamas, jog transporto priemonė įsigyta už rinkos kainą.

Įvertinus prieštaringus pareiškėjo paaiškinimus, jam nepateikus dokumentų, paneigiančių mokesčio administratoriaus poziciją, atsakovas sprendė, jog transporto priemonė įsigyta už 1 000 Lt, o parduota pirkėjai už 22 500 Lt. Dėl automobilio „Toyota Corolla“ pareiškėjas pateiktuose paaiškinimuose tvirtino, jog 2010 m. rugsėjo 6 d. sutartyje yra nurodyta neteisinga 3 000 Lt kaina, nes šį automobilį faktiškai pardavė už 5 000–6 000 Lt. Vilniaus AVMI konstatavo, kad faktinė jo pardavimo kaina buvo 16 000 Lt. Atsakovas vadovavosi VšĮ „Emprekis“ duomenimis, pagal kuriuos tokio automobilio vidutinė rinkos kaina pardavimo dieną buvo 16 000 Lt, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų ar kitos informacijos įrodančios, jog automobilio būklė buvo bloga, transporto priemonė buvo daužta ir nevažiuojanti ir pan.

Darė išvadą, kad pareiškėjas, siekdamas gauti ekonominę naudą ir turėdamas pakankamai informacijos apie transporto priemonių rinką, nebuvo suinteresuotas parduoti automobilį už 5 000–6 000 Lt kainą, kuri yra mažesnė už automobilio įsigijimo ir atliktų darbų išlaidas (7 000 Lt), bei žymiai mažesnė už automobilio vidutinę rinkos vertę (16 000 Lt).

Atsakovas taip pat nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog 2008–2010 m. fiziniai asmenys pareiškėjui pervedė 72 900 Lt. Vilniaus AVMI, atsižvelgusi į pareiškėjo ir pinigines lėšas pervedusių fizinių asmenų pateiktus paaiškinimus, bei tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad D. J. ir N. O. pervestos piniginės lėšos yra suteiktų paskolų grąžinimas, konstatavo, jog 14 500 Lt yra pareiškėjo gautos kitos pajamos, kurios apmokestinamos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų moeksčio įstatymo nustatyta tvarka. Vilniaus AVMI O. M., J. E. U. ir S. B. pervestų piniginių lėšų nepripažino pareiškėjo pajamomis. Pareiškėjas nepateikė duomenų, apskaitos dokumentų, apmokėtų sąskaitų ar kt. leistinų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog gautos pajamos yra UAB „Auksinis vairas“ lėšos. Priešingai, iš 2011 m. balandžio 21 d. atlikto UAB „Auksinis vairas“ operatyvaus patikrinimo (buhalterinės apskaitos kasos ir atskaitingų asmenų registrų) nustatyta, kad D. J. sumokėti pinigai UAB „Auksinis vairas” buhalterinėje apskaitoje neapskaityti. Be to, pareiškėjo argumentai, susiję su šių pajamų gavimu, buvo prieštaringi, kas leido abejoti jo sąžiningumu.

Dėl patirtų išlaidų namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai atsakovas nustatė, kad ūkinis pastatas rekonstruotas į gyvenamąjį namą 2007–2008 m., kuomet turto savininkas buvo pareiškėjas. Be to, pats pareiškėjas, pasirašydamas 2008 m. gegužės 16 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą, pripažino, jog faktiška statybos kaina – 70 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas ne tik užbaigė neįregistruoto namo registraciją, bet patyrė 70 000 Lt išlaidų šio namo rekonstrukcijai, nes įrodymų, jog jam buvo padovanotas sklypas su jau pastatytu namu, nepateikė.

Dėl išlaidų, susijusių su UAB „Auksinis vairas“, atsakovas nurodė, kad 2008–2010 m. iš bendrovės kasos pareiškėjui išmokėta 122 778,29 Lt, o pareiškėjas bendrovės vardu nupirko prekių ir paslaugų už 441 278,29 Lt. Bendrovės buhalterinėje sąskaitoje 488 (atskaitingi asmenys) 2010 m. gruodžio 31 d. apskaityta 318 500 Lt skola pareiškėjui. Taigi, pareiškėjas tikrinamu laikotarpiu iš savo asmeninių lėšų įmonės vardu nupirko prekių ir paslaugų už 349 264,30 Lt. Pareiškėjas 2011 m. balandžio 26 d. paaiškinime teigė, kad 2007 m. spalio mėn. G. V. padovanojo jam 410 000 Lt, tačiau G. V. pasirašytame susitarime dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio Nr. (4.65)-257-11, pareiškėjo tėvas neginčijo 2012 m. balandžio 27 d. patikrinimo akte Nr. (4.65)-480-7 nustatyto fakto, jog dovana pareiškėjui nebuvo suteikta. 2013 m. kovo 26 d. pateiktame skunde pareiškėjas pakeitė parodymus, teigdamas, jog prekes ir paslaugas UAB „Auksinis vairas“ naudai pirko iš automobilius įmonėje remontavusių asmenų avansinių įnašų, tačiau atsakovo nuomone, ši pareiškėjo pozicija prieštarauja patikrinimo metu nustatytoms aplinkybėms, UAB „Auksinis vairas“ buhalterinės apskaitos dokumentams, todėl laikytina nepagrįsta.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su nustatytu delspinigių dydžiu, atsakovas pažymėjo, kad pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies ir VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 (nauja redakcija išdėstyta 2012 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. A-89) patvirtintų Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir / ar palūkanų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7 punkto nuostatas pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog yra atleistinas nuo įskaičiuotų delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio nustatytais pagrindais, patvirtinančių sunkią jo socialinę (ekonominę) padėtį. Dėl atsakovo prašymo atleisti nuo paskirtos baudos sumokėjimo atsiliepime teigiama, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas (MAĮ 141 str. 2 d.). Pareiškėjas įrodymų apie ginčo GPM ir PSD įmokų sumokėjimą (įskaitymą, sumokėjimo atidėjimą arba išdėstymą) nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad, kaip matyti iš skundžiamų Vilniaus AVMI 2013 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. (4.65)-256-19 bei VMI 2013 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 68-125, mokesčių administratorius, paskaičiuodamas pareiškėjui priklausančius mokėti mokesčius, MAĮ 69 straipsnyje įtvirtinto turinio viršenybės prieš formą principo netaikė, ir nevertino, ar pareiškėjas siekė mokestinės naudos. Iš skundžiamų mokesčių administratoriaus sprendimų matyti, jog buvo padaryta priešinga išvada, t. y. jog pareiškėjui vykdant automobilių įsigijimo ir perleidimo sandorius, jis užsiėmė individualia veikla, tai yra savarankiška veikla, kuria versdamasis nuo 2007 m. liepos 18 d. jis siekė kito tikslo – gauti pajamų ar kitokios ekonominės (o ne mokestinės) naudos, tačiau, pažeisdamas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostatas, individualios veiklos neįregistravo. Teismas pažymėjo, jog ir pats pareiškėjas nekėlė ginčo dėl to, jog jo veikla, susijusi su prekyba transporto priemonėmis tikrinamu laikotarpiu, negalėjo būti vertinama kaip individuali veikla. Nagrinėjamu atveju apskaičiuojant pareiškėjui priklausančias mokėti mokesčių sumas, buvo vadovautasi MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, kadangi mokesčių administratorius, paskaičiuodamas pareiškėjui priklausančius mokėti mokesčius, nesivadovavo MAĮ 69 straipsniu, todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl skundžiamų mokesčių administratoriaus sprendimų ir MGK sprendimo panaikinimo šiuo aspektu teismas atmetė.

Teismas nurodė, kad ginčijamuose mokesčių administratoriaus sprendimuose buvo detaliai aprašyti nustatyti pareiškėjo vykdytos individualios veiklos požymiai ir konstatuota, jog 2007–2010 m., būtent nuo 2007 m. liepos 18 d. (pirmosios transporto priemonės pardavimo sandorio) pareiškėjas vykdė individualią variklinių transporto priemonių pardavimo veiklą, tačiau individualios veiklos neįregistravo, šiuo laikotarpiu įsigytų ir parduotų automobilių (išskyrus vieną automobilį, įsigytą 2007 m.) nedeklaravo ir nesumokėjo privalomų mokėti mokesčių.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl jo veiklos pripažinimo individualia ar deklaracijų neteikimo, tačiau nesutinka su, jo nuomone, neteisingai nustatyta automobilių „Opel Astra“, „Honda Civic“, „Toyota Solara“, „Toyota RAV4“ ir „Toyota Corolla“ mokestine baze, nustatyta pritaikius MAĮ 70 straipsnį, todėl teismas vertino tik skundžiamas aplinkybes, nepasisakydamas dėl kitų transporto priemonių sandorių.

Vadovaudamasis byloje surinktais įrodymais dėl automobilio „Opel Astra“ įsigijimo ir perleidimo aplinkybių, teismas nurodė, kad mokesčių administratorius tinkamai įvertino paties pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 8 d. duotus paaiškinimus, jo tėvo G. V. 2012 m. vasario 17 d. duotus paaiškinimus apie tai, jog už perleistą automobilį, kuris sutartyje buvo įvertintas 5 000 Lt, buvęs jo savininkas G. V. pinigų negavo, pinigai jam nebuvo perduoti ir tuomet, kai, A. V. jį pardavė K. Z., dėl ko sandoris buvo įvertintas kaip dovanojimo sandoris, o dovanos vertė – 5 000 Lt.

Tai, kad automobilį perleidęs G. V. sutiko su padaryta išvada, jog automobilio „Opel Astra“ perleidimo sandoris pripažintinas dovanojimo sandoriu, o jo vertė yra 5 000 Lt, teismo vertinimu, patvirtina ir tai, jog šiuo klausimas ginčas nebuvo keliamas 2012 m. liepos 26 d. G. V. su Vilniaus AVMI sudarant susitarimą Nr. (4.65)-257-11 dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei MGK, nei bylą nagrinėjusiam teismui nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių galimai pareiškėjo patirtas išlaidas dėl automobilio „Honda Civic“, ar jo 2011 m. rugsėjo 8 d. paaiškinime nurodytas aplinkybes, jog jis savo lėšomis atliko bamperio, žibintų ir kapoto remontą.

Teismas sutiko su atsakovo padarytomis išvadomis dėl automobilio „Toyota Solara“ įsigijimo ir perleidimo aplinkybių bei pabrėžė, kad šio automobilio pirkėjas R. G. nurodė, jog už perkamą automobilį mokėjo daugiau nei nurodyta sutartyje, o tai tik dar kartą patvirtina, kad pardavimo kaina mokesčių administratoriaus yra nustatyta teisingai. Vertindamas aplinkybes, susijusias su automobilio „Toyota RAV4“ įsigijimu ir perleidimu, teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas nei skundą nagrinėjusiai MGK, nei bylą nagrinėjančiam teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių savo teiginius, kurie buvo prieštaringi, apie automobilio įsigijo kainą, laikytina, jog mokesčių administratorius ir MGK tinkamai įvertino pareiškėjo išlaidas automobilio įsigijimui ir pagrįstai pripažino jo pardavimo kainą 22 500 Lt, atsižvelgdamas į pirkėjos paaiškinimus ir vidutinę rinkos kainą, nes pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis vidutinė rinkos kaina įsigijimo dieną buvo 24 200 Lt, o pagal Leidinio duomenis – 19 300 Lt.

Teismo vertinimu, nustatytos automobilio „Toyota Corolla“ pirkimo ir pardavimo kainos yra nustatytos teisingai, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių automobilio remonto išlaidas, pats nurodė, jog sutartyje nurodyta kaina yra neatitinkanti faktiškai gautos sumos, bei nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog automobilio būklė buvo bloga, jis buvo neeksploatuojamas ir pan. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, teismas darė išvadą, jog mokestinė bazė nustatyta teisingai.

Dėl įplaukų į pareiškėjo banko sąskaitas teismas nurodė, kad pareiškėjo pateikti paaiškinimai vertintini kaip jo gynybos taktika, kadangi net pats pareiškėjas negalėjo nurodyti, dėl kokių aplinkybių jis visiškai kitaip ėmė interpretuoti tų pačių lėšų gavimą. Kadangi pagal mokesčių administratoriaus turimus duomenis atlikus UAB „Auksinis vairas“ operatyvų patikrinimą, buvo nustatyta, jog šios bendrovės apskaitoje D. J. pinigai nebuvo apskaityti, o pareiškėjas nepateikė jokių jo paaiškinimus patvirtinančių dokumentų, teismo vertinimu, tiek mokesčių administratorius, tiek MGK padarė teisingą išvadą, jog iš minėtų fizinių asmenų pareiškėjo gautos lėšos priskirtinos prie jo kitų gautų pajamų ir apmokestintinos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka.

Dėl patirtų išlaidų namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai teismas, atsižvelgęs į mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes bei tai jog pareiškėjas, pasirašydamas Pripažinimo tinkamu naudoti aktą, patvirtino, kad jis yra statytojas ir kad faktiška statybos kaina yra 70 000 Lt, sprendė, kad šie duomenys buvo pakankami mokesčių administratoriui ir MGK padaryti išvadą, jog neįregistruoto namo rekonstrukciją vykdė būtent pareiškėjas, šiems darbams atlikti patirdamas 70 000 Lt. išlaidų, nes pats pareiškėjas jo skundų nagrinėjimo bei bylos nagrinėjimo metu jokių įrodymų, jog dovanojimo sutartimi jam buvo perleistas sklypas su jame pastatytu namu, nepateikė, todėl pareiškėjo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl išlaidų, susijusių su UAB „Auksinis vairas“, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde teismui nesirėmė aplinkybe, jog lėšas jam padovanojo tėvas, nors vykdydamas 2011 m. balandžio 7 d. mokesčio administratoriaus nurodymą pateikti 2007–2010 m. patirtoms išlaidoms pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti juridinę galią patvirtinančiais dokumentais, 2011 m. balandžio 26 d. paaiškinime nurodė, kad jo tėvas G. V. 2007 m. spalio mėn. jam padovanojo 410 000 Lt, nors dovanojimo sutartis nebuvo sudaryta. Pareiškėjas savo poziciją ir paaiškinimus pakeitė tik 2013 m. kovo 23 d. teiktame skunde bei vėliau teiktuose skunduose. Nors pareiškėjas buvo nurodęs, jog pateiks papildomus įrodymus jo nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, tačiau jokių įrodymų nepateikė, todėl teismas neturėjo pagrindo kitaip vertinti mokesčių administratoriaus ir MGK padarytos išvados, kad prekės ir paslaugos už 349 264,30 Lt UAB „Auksinis vairas“ naudai buvo perkamos iš pareiškėjo asmeninių lėšų, kurių gavimo šaltinio jis nepagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais.

Dėl pareiškėjui apskaičiuotų baudų ir delspinigių teismas sutiko su MGK argumentais šiuo klausimu, todėl jų nekartojo ir sprendė, jog atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo nėra pagrindo. Kadangi pareiškėjas MGK duomenų apie GPM ir PSD įmokų sumokėjimą, jo atidėjimą ar išdėstymą nepateikė, nebuvo teisinio pagrindo nagrinėti šį pareiškėjo prašymą. Teismas taip pat neturėjo pagrindo spręsti dėl pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo GPM baudos ir PSD įmokų baudos, kadangi bylą nagrinėjančiam teismui jis nepateikė jokių duomenų apie priskaičiuoto mokesčio sumokėjimą, jo priverstinį išieškojimą, įskaitymą, atidėjimą ar išdėstymą. Teismas sutiko su MGK pozicija, kad atleisti pareiškėją nuo 3065,98 Lt VSD įmokos baudos gali ne mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Dėl kokių aplinkybių turėtų būti naikinama ši MGK sprendimo dalis, pareiškėjas nenurodė, teismas tokių pagrindų taip pat nenustatė, todėl pareiškėjo skundą dėl šios dalies atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 145–157).

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškomis aplinkybėmis, nurodytomis skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja:

1. Mokesčių administratorius šiuo atveju turėjo galimybių mokėtinų mokesčių dydį nustatyti tiesiogiai ir netaikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatų. Mokesčių administratorius negalėjo atsisakyti apklausti visų automobilių pardavėjų. Pareiškėjo įsitikimu, mokesčių administratorius nesiėmė visų įmanomų priemonių patikrinti ir neginčijamai nustatyti, už kokią kainą buvo įsigyti automobiliai.

2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nepanaikino mokesčių administratoriaus nustatytos mokestinės bazės. Teismas, nagrinėdamas ginčą, susijusį su automobilių įsigijimu ir perleidimu, turėjo pareigą įvertinti mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą, nustatyti, ar jis įvykdytas nepažeidžiant mokesčių mokėtojų teisių ir kitų esminių principų.

3. Visa įrodinėjimo našta neturėtų būti perkeliama pareiškėjui.

4. Vien informacijos, kad į pareiškėjo sąskaitą buvo pervesta atitinkama pinigų suma, nepakanka padaryti išvados, jog pareiškėjas turėjo apmokestinamųjų pajamų. Šiuo aspektu pareiškėjo pozicija yra neprieštaringa ir pastovi.

5. Dėl atleidimo nuo apskaičiuotų baudų ir delspinigių pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju turi būti atsižvelgiama į tai, kad mokestinis patikrinimas vyko ganėtinai ilgai, į pareiškėjo elgesį, bendradarbiavimą. Mano, kad delspinigiai šiuo atveju būtų neadekvatūs tam tikslui, kurio jais siekiama. Tvirtina, kad apskaičiuotų baudų ir delspinigių suma yra akivaizdžiai neproporcinga sankcija pareiškėjui.

Atsakovas VMI atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 165–181).

Atsakovas vadovaujasi analogiškais argumentais, pateiktais atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus AVMI 2013 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. (4.65)-256-19), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2013 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 68-125 ir Mokestinių ginčų komisijos 2013 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. S-164 (7-166/2013), kuriais pareiškėjui priskaičiavo sumokėti į biudžetą 86 548 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 37 240 Lt GPM delspinigius, 8 655 Lt GPM baudą, 13 163 Lt – privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų, 3602 Lt įmokų delspinigius, 1967,50 Lt – PSD įmokų baudą, 6131,95 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų bazinei pensijai, 3065,98 Lt – VSD įmokų bazinei pensijai baudą.

Šiuos mokesčius pareiškėjui mokesčių administratorius apskaičiavo remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatomis, kurios suteikia teisę mokesčių administratoriui mokėtiną atitinkamo mokesčio sumą apskaičiuoti ne pagal atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytą tvarką, o pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais mokesčių administratoriaus sprendimais, iš esmės ginčija tuos mokesčių administratoriaus veiksmus, kuriais buvo atliktas mokėtinų mokesčių dydžio apskaičiavimas bei nustatymas.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį „Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1. mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2. to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos - nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.

Tai, kad byloje nagrinėjamu laikotarpiu, nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., pareiškėjas, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies taikymo prasme, vykdė individualią veiklą (variklinių transporto priemonių pardavimą), patvirtina byloje surinkti įrodymai. Šios aplinkybės pareiškėjas ir neginčija. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo V skyriaus nuostatas pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, gavęs pajamų, privalėjo apskaičiuoti bei sumokėti į biudžetą gyventojų pajamų mokestį, apie tai deklaruodamas metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje, ją kiekvienais metais iki gegužės 1 d. pateikdamas mokesčių administratoriui.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas tokių deklaracijų mokesčių administratoriui neteikė. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas neturi ir visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, kuriais remiantis būtų galima mokesčių bazę nustatyti tiesiogiai, o būtent, neturi a/m „Toyota Corolla“ įsigijimo dokumentų; paskolų suteikimo D. J. ir N. O. sutarčių; dokumentų, kurie patvirtintų namo rekonstrukcijai išleistų lėšų dydį; dokumentų iš kurių būtų matyti pajamų gavimo šaltiniai pareiškėjui UAB „Auksinis vairas“ vardu perkant prekių ir paslaugų už 349 264,30 Lt.

Kadangi, byloje nagrinėjamu atveju, metinės pajamų mokesčio deklaracijos ir buhalterinės apskaitos dokumentai pagal teisės aktų nuostatas yra pirminiai ir leistini informacijos šaltiniai, kurių pagrindu yra galima nustatyta tvarka apskaičiuoti mokėtinus į biudžetą mokesčius, todėl tais atvejais, kai tokių duomenų mokesčio mokėtojas nerenka, juos iškraipo ar sunaikina, yra prarandama objektyvi galimybė įprasta tvarka (teisės aktų nustatyta tvarka) apskaičiuoti į biudžetą mokėtinų mokesčių sumas (dydžius).

Tai lemia, kad minėta pareiškėjo veikla – gyventojų pajamų mokesčio teisės aktų nustatyta tvarka neapskaitymas ir nemokėjimas į biudžetą, bei netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas, nesurinkus arba neišsaugojus visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, sudarė prielaidas mokesčių administratoriui taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas.

Dėl šių priežasčių priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai, teigiant, kad mokesčių administratorius neturėjo teisinio pagrindo mokėtinus į biudžetą mokesčius apskaičiuoti, remdamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatomis, yra nepagrįsti bei neteisingi.

Atmestini ir tie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais yra ginčijami mokesčių administratoriaus veiksmai, pritaikant atitinkamus metodus, kuriais remiantis jis nustatė konkrečius pareiškėjui mokėtinų mokesčių dydžius.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje, suteikiančiame mokesčių administratoriui teisę mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal jo įvertinimą, yra apibrėžtas ir šio mokesčių administratoriui leistino elgesio turinys, o būtent, šį apskaičiavimą jis turi atlikti „atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją“ , o jų nepakankant – „parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad mokesčių administratorius mokesčius šiuo būdu gali apskaičiuoti dvejopai: taikydamas savo nustatytus įvertinimo metodus (nustatytus Taisyklėse), arba jų netaikydamas. Metodų nustatytų Taisyklėse jis gali bei turi netaikyti tuomet, kai disponuoja pakankama informacija, kuria remiantis gali atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes bei pakankamai tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas. O kai turima informacija yra nepakankama tokio pobūdžio skaičiavimams atlikti, jis mokėtinų mokesčių sumas gali apskaičiuoti remdamasis, ekonomikos - finansų srityje taikomais teorinio pobūdžio skaičiavimo būdais, kuriuos parenka, atsižvelgdamas į turimos informacijos kiekį, pobūdį, šaltinius ir pan. (Taisyklių 6.2. –6.3.; 28-29 punktai).

Minėta, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, kuriais remiantis būtų galima atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes bei pakankamai tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas. Ši aplinkybė sudarė jam prielaidas mokėtinų mokesčių sumas apskaičiuoti remiantis, ekonomikos - finansų srityje taikomais teorinio pobūdžio skaičiavimo būdais, atsižvelgiant į turimos informacijos kiekį, pobūdį, šaltinius ir pan.

Toks šių metodų pobūdis savo ruožtu lemia, kad jų taikymas, o tuo pačiu ir mokesčių, remiantis jais apskaičiavimas, yra susijęs su specialių žinių panaudojimu bei pritaikymu.

Pagal įrodymų vertinimo taisykles, duomenys, kurie gauti panaudojus specialias žinias, kaip taisyklė, gali būti koreguojami, paneigiami ir pan., tik taip pat panaudojus bei pritaikius specialias žinias (ABTĮ 57 str. 2 d.; 61- 63 str.).

Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius, pareiškėjui mokėtinus mokesčius apskaičiavo, taikydamas išlaidų metodą nustatyt Taisyklių 4.1; 6.3.3 punktuose.

Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes – pareiškėjui priklausančias mokėti mokesčių sumas, panaudojo teisės aktais leistinus bei tinkamus tokių duomenų surinkimo ir nustatymo metodus.

Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas, teigia, jog šie metodai buvo pritaikyti netinkamai, neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių ir faktorių, dėl ko buvo gauti neteisingi išeities duomenys.

Tačiau, kaip minėta, duomenys, kurie gauti panaudojus bei pritaikius specialias žinias, paprastai turi būti paneigiami tokių pat žinių pagrindu. Kadangi pareiškėjas tokių įrodymų byloje neteikia, todėl įrodymų vertinimo prasme, darytina išvada, kad jis nustatyta tvarka nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių apie pareiškėjo nesumokėtų mokesčių apimtį ir jų dydį bei neįrodė savo teiginių teisingumo.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą šioje dalyje, jame nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Netenkintinas ir prašymas atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių ir baudų arba juos sumažinti.

Delspinigių ir baudų skyrimo bei atleidimo nuo jų klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas. Šio įstatymo 100 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: <...> yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams - fiziniams asmenims.“

Iš šios teisės normos konstrukcijos matyti, kad joje yra nustatyti du savarankiški atleidimo nuo delspinigių pagrindai, kurių pritaikymo sąlygos yra išdėstytos kitų teisės normų dispozicijose - Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą pripažįstama, kad mokestinę nepriemoką <...> „priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: <...> sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis“.

Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas duomenų patvirtinančių aplinkybes, jog jam reikia valstybės paramos ir/arba yra teikiama tokia parama, kaip ji suprantama pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą (yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą), nepateikė. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių šiuo pagrindu (kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu).

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1- 4 punktus mokesčio mokėtojas nuo paskirtos baudos gali būti atleistas <...> „jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį - mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.“

Minėta, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo V skirsnio nuostatas, pareiškėjas gautas iš individualios veiklos pajamas turėjo pats deklaruoti nustatyta tvarka bei apskaičiuoti ir sumokėti mokėtiną gyventojų pajamų mokestį bei kad pareiškėjas šių reikalavimų nevykdė. Byloje aplinkybių, kurios patvirtintų tai, jog pareiškėjas šios pareigos nevykdė ne dėl savo kaltės, o dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios ar kad šia veika nebuvo padaryta žala biudžetui, nenustatyta. Tokių aplinkybių iš esmės nenurodo ir pats pareiškėjas.

Visa tai apibendrinus, taip pat darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad delspinigiai nėra sankcija, kuri gali būti skiriama už padarytą mokesčių įstatymų pažeidimą, o tai yra biudžetui padarytos žalos kompensavimo priemonė už laiku nesumokėtus mokesčius ir negalėjimą jais biudžete disponuoti (MAĮ 96 str.).

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad „Nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.“ Tai lemia, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies nuostatų, dėl atleidimo nuo baudos, taikymas yra sąlygotas ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų – mokesčio mokėtojas turi būti sumokėjęs priskaičiuoto mokesčio sumą arba šio mokesčio sumokėjimo terminas nustatyta tvarka turi būti atidėtas ar išdėstytas.

Byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų sumokėjęs jam priskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį arba kad šio mokesčio sumokėjimo terminas jam nustatyta tvarka būtų atidėtas ar išdėstytas, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pats pareiškėjas. Tai lemia, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėją atleisti ir nuo jam priskaičiuotų baudų.

Šiuo atveju pažymėtina, kad pareiškėjui buvo priskaičiuota minimalaus dydžio bauda – 10 procentų, kas taip pat neduoda pagrindo išvadai, kad skiriant pareiškėjui baudą, buvo pažeisti baudų skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė