2015-11-10 Nr. BB-4516-1-86-1-01085-2013-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-438-222/2015

Teisminio proceso Nr. 1-86-1-01085-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.1;

1.2.3.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Eligijaus Gladučio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. nuosprendis – D. K. nusikalstama veika iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas septyneriems metams; vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta dalis Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė D. K. paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams vienam mėnesiui; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu D. K. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams; vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta dalis Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės ir subendrinta bausmė D. K. paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams vienam mėnesiui; vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. gegužės 19 d.; iš D. K. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei S. B. priteista 4039 Lt (1169,78 Eur) turtinei ir 10 000 Lt (2896,20 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. K. pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. gruodžio 18 d., apie 19.00 val., būdamas neblaivus, savo gyvenamo namo, esančio Telšių r., (duomenys neskelbtini), patalpose, gindamasis nuo A. N., kuris, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, išsakydamas žodinius grasinimus smurtauti, agresyviai elgdamasis ir nepaklusdamas nevienkartiniams D. K. reikalavimams pasišalinti iš jo gyvenamosios vietos, artinosi link jo, kilus realiai grėsmei jo sveikatai, peržengdamas būtinosios ginties ribas, tyčia vieną kartą peiliu dūrė A. N. į krūtinės kairiąją pusę ir padarė durtinį-pjautinį kiauryminį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą su IV šonkaulio kremzlinės dalies apatinio krašto pažeidimu ties krūtinkauliu, širdaplėvės kiauryminį pažeidimą, dešinio skilvelio, širdies pertvaros kiauryminius pažeidimus su kanalo atsivėrimu į aortą kylančios dalies (virš aortos vožtuvų) sritį, kraujosruvas tarpuplautyje, krūtinės ląstos minkštuose audiniuose; dėl kiauryminio krūtinės ląstos sužalojimo su širdies ir aortos kiauryminiu sužalojimu išsivysčius širdies tamponadai 2013 m. gruodžio 18 d. 20.05 val. A. N. mirė.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. K. buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tyčinį A. N. nužudymą, tačiau apeliacinės instancijos teismas šį nuosprendį pakeitė, padaręs išvadą, kad šiuos veiksmus D. K. atliko esant būtinajai ginčiai, tačiau peržengdamas jos ribas.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 19 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodamas jo nusikalstamą veiką bei paskirdamas neteisingą bausmę. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus, nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo, neaiškino abejonių jo naudai, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir padarė neišsamias bei neteisingas išvadas dėl jo tyčios nužudyti, būtinosios ginties ribų peržengimo. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinio skundo argumentai dėl tyčios liko neišnagrinėti (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas).

Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta besiginančiojo veika. Pasak kasatoriaus, bylos įrodymai patvirtinta, kad atsitiktinai ant stalo buvusį peilį jis paėmė ne siekdamas nužudyti, o tam, kad atgrasytų ir sustabdytų į būstą įsibrovusį agresyvų užpuoliką, ketinantį prieš jį smurtauti, be to, mirtinas smūgis peiliu buvo ne sąmoninga ir apgalvota, o refleksiška ir nevalinga jo fiziologinė reakcija į staigų ir netikėtą užpuolimą, realiai neturint galimybės pasirinkti tinkamo elgesio varianto bei suvokti galimų padarinių. Situacijos staigumą ir netikėtumą patvirtina ne tik kasatoriaus, bet ir liudytojų R. A., L. ir A. B., R. K. parodymai, tačiau teismas jų tinkamai neįvertino ir neatsižvelgė į pirmiau nurodytas aplinkybes.

Kasatorius teigia, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis norėjo ar siekė nukentėjusiojo mirties ar sąmoningai leido kilti tokiems padariniams, kad turėjo galimybę juos numatyti arba jų išvengti, todėl nesutinka su teismų išvadomis dėl kaltės formos – tyčios nužudyti. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tik objektyviais bylos duomenimis, t. y. tuo, kad peiliu buvo suduotas vienas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą – širdies sritį, tačiau nevertino, jog nukentėjusiajam gyvybė atimta vieninteliu smūgiu, ekstremalioje, t. y. būtinosios ginties, situacijoje, siekiant išgąsdinti, o ne nužudyti ar sužaloti kitą žmogų, kad viskas įvyko staiga, todėl nebuvo laiko ir galimybių apsispręsti dėl elgesio alternatyvų, be to, kaip minėta, į nukentėjusiojo puolamuosius veiksmus buvo sureaguota suduodant savigynai paimtu peiliu refleksiškai, o ne sąmoningai, t. y. suvokiant galimus padarinius ir pavojingumą nukentėjusiojo gyvybei. Kasatorius pažymi, kad šie argumentai buvo nurodyti apeliaciniame skunde, tačiau teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir nesivadovaudamas nekaltumo prezumpcijos principu, detaliai jų neištyrė bei neįvertino ir motyvuotai nesprendė (nors privalėjo) dėl neatsargaus nužudymo, kasatoriaus veiksmus kvalifikuojant pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip būtinosios ginties sąlygomis įvykdytą neatsargų gyvybės atėmimą.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl jam skirtinos bausmės, netinkamai ir formaliai vertino įrodymus, neteisingai aiškino BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, todėl paskyrė neteisingą, aiškiai per griežtą bausmę. Kasatoriaus manymu, byloje buvo nustatytos išimtinės aplinkybės, apibūdinančios padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir jo asmenybę, leidžiančios skirti švelnesnę bausmės rūšį nei numato įstatymas už padarytą nusikalstamą veiką (BK 129 straipsnio 1 dalis). Reikšminga išimtine aplinkybe kasatorius laiko tai, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, o tai sudaro teisinį pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šie argumentai buvo nurodyti apeliaciniame skunde, tačiau teismas atkartojo pirmosios instancijos teismo motyvus, kasatoriaus teistumus ir teigiamų duomenų nebuvimą išskyrė kaip itin neigiamai jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, kurios, tikėtina, ir nulėmė teismo apsisprendimą dėl bausmės, nors abiejų instancijų teismai šių aplinkybių nepripažino atsakomybę sunkinančiomis.

Kasatorius, nesutikdamas su teismų sprendimais neskirti jam švelnesnės, nei įstatyme numatyta, bausmės, teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, kodėl bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, dėl to apeliacinės instancijos teismo išvadą, padarytą šiuo klausimu, laiko nepagrįsta; atkreipia dėmesį į tai, kad teismas neatsižvelgė į jo elgesį prieš nusikaltimą, jo darymo metu bei po nusikaltimo, taip pat į jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta, kad jis neturi polinkio nusikalsti ir nėra susijęs su jokiomis nusikalstamomis struktūromis, dirba, gyvena su šeima ir senele, prižiūri ir rūpinasi šeimos nariais, todėl aplinka ir pragyvenimo lygis taip pat neskatina nusikalsti. Kasatorius teigia dabar suprantantis savo netinkamą elgesį ir nuoširdžiai dėl to gailisi, po nusikaltimo padarymo nepadarė jokio teisės pažeidimo. Kasatoriaus nuomone, nėra pakankamo pagrindo jo veiksmus ir asmenybę vertinti kaip padidinto pavojingumo, jam paskirta bausmė neindividualizuota ir aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas atsiliepimu į nuteistojo D. K. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl nuteistojo D. K. veikos kvalifikavimo pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargaus gyvybės atėmimo ir švelnesnės bausmės jam paskyrimo vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi.

Prokuroras nurodo, kad BK 129 straipsnyje numatyta veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnis), o BK 132 straipsnyje numatyta nusikalstama veika – neatsargia kaltės forma (BK 16 straipsnis), kuriai esant kaltininkas visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). Prokuroro nuomone, neatsargumo nuteistojo D. K. veikoje nenustatyta. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistojo D. K. ir nukentėjusiojo A. N. veiksmai buvo lygiaverčiai, atlikti gana greitai. A. N. grasino panaudoti prieš namų šeimininką D. K. smurtą ir savo ketinimą buvo pradėjęs įgyvendinti, t. y. agresyviai nusiteikęs po išsakytų grasinimų pradėjo prie jo artintis. Toks nukentėjusiojo elgesys privertė D. K. bijoti dėl savo sveikatos, todėl besigindamas jis pagriebė nuo stalo peilį, kuriuo sudavė smūgį artėjančiam nukentėjusiajam į kairę krūtinės pusę. Apeliacinės instancijos teismas padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad įvykio metu susiklosčiusi situacija sudarė pagrindą nuteistajam manyti, jog kilusi grėsmė yra reali, todėl jis turėjo teisę gintis. Nors nuteistasis nenorėjo atimti gyvybės nukentėjusiajam, tačiau pasirinktas veikimo būdas – smūgis peiliu į gyvybiškai svarbią kūno vietą – žmogaus krūtinę širdies plote – rodo, kad sunkių padarinių kilimo tikimybė buvo akivaizdi. Esant šioms aplinkybėms, teismas padarė motyvuotą išvadą, kad D. K. nužudė A. N. veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. nuteistasis suvokė, kad sunkūs padariniai (sveikatos sutrikdymai, iš jų – galimi sunkūs arba net mirtini) neabejotinai atsiras, ir norėjo tokius padarinius sukelti. Taip pat pagrįsta teismo išvada, kad nuteistojo nusikalstami veiksmai aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, nes tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis jo sveikatai nebuvo toks pavojingas, kad jį atremti būtų galima tik peiliu padarant mirtiną sužalojimą. Atsakomybė už tokią veiką numatyta BK 28 straipsnio 3 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje ir nėra jokio pagrindo D. K. veiką perkvalifikuoti kaip neatsargų gyvybės atėmimą.

Atsakydamas į kasacinio skundo argumentus dėl nuteistajam paskirtos bausmės, prokuroras visų pirma pažymi, kad kasacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra prieštaringi. Viena vertus, kasatorius nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu, manydamas, kad jie turi būti kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio l dalį, antra vertus – prašo švelninti, jo nuomone, paskirtą per griežtą bausmę ir pateikia argumentus dėl BK normų, susijusių su bausmės skyrimu, taikymu pagal apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytą jo veikos kvalifikavimą pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. Prokuroro nuomone, nėra pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo D. K. pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir jos dydžiu, nes teismas išsamiai įvertino visas, kartu – ir kasaciniame skunde nurodytas, bausmei skirti svarbias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). D. K. nuteistas už kito žmogaus nužudymą peržengiant būtinosios ginties ribas. Šios nusikalstamos veikos padariniai yra itin skaudūs ir neatitaisomi – atimta žmogaus gyvybė. D. K., kaip asmenybės, vertinimas yra daugiau neigiamas nei teigiamas, ypač dėl to, kad jis baustas administracine tvarka, praeityje teistas tris kartus, iš jų – du kartus už smurtinius nusikaltimus, turi vieną neišnykusį teistumą, naują nusikalstamą veiką padarė neatlikęs 2013 m. gegužės 28 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį jam paskirtos laisvės apribojimo bausmės. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nei nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, nei kaltininko asmenybė šiuo atveju nesudaro pagrindo skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Pagrindo teigti, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, taip pat nėra. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus.

Nuteistojo D. K. kasacinis skundas netenkintinas.

Nuteistasis D. K., prašydamas pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, teigia, kad šis teismas tinkamai neišnagrinėjo jo gynėjo apeliacinio skundo, nepateikė išsamių atsakymų į visus skundo argumentus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo D. K. gynėjas apeliaciniu skundu ginčijo pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kritikuodamas šio teismo atliktą įrodymų vertinimą, nustatant faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, ir prašė perkvalifikuoti nuteistojo D. K. veiksmus pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį kaip padarytus peržengiant būtinosios ginties ribas, nesutiko su tuo, kad teismas nustatė, jog nuteistasis sąmoningai leido žalingiems padariniams kilti, nes įvykio aplinkybes leidžia manyti, kad jis buvo afekto būsenos, be to, prašė paskirti D. K. švelnesnę bausmę ir teigė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo svarstyti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybę.

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nuosprendyje išdėstė išsamias ir motyvuotas išvadas dėl visų esminių nuteistojo D. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentų ir prašymų, t. y. dėl visų bylos įrodymų vertinimo, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, rodančių būtinosios ginties situacijos buvimą ir jos ribų peržengimą, dėl nuteistojo kaltės formos, rūšies bei turinio, jo padarytos veikos kvalifikavimo, taip pat dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su D. K. būsenos vertinimu, švelnesnės, nei įstatyme numatyta, bausmės, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskyrimu. Be to, atsižvelgdamas į BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas paskyrė D. K. bausmę. Tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados šiais klausimais kasatoriui nepriimtinos, savaime nereiškia baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimo. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas patenkino nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą ir perkvalifikavo D. K. veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, t. y. kvalifikavo jo neteisėtus veiksmus kaip tyčinį nužudymą, padarytą peržengiant būtinosios ginties ribas, be to, sumažino nuteistajam paskirtą bausmę.

Kasatorius, remdamasis BK 28 straipsnio 3 dalimi, kasaciniame skunde pateikia savą įvykio aplinkybių vertinimą ir teigia, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas fiziologinio afekto būsenos. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą išnagrinėję teismai nenustatė jokių aplinkybių, patvirtinančių tokią nuteistojo būseną, t. y. nenustatė, kad nukentėjusiojo A. N. elgesys įvykio metu galėjo sukelti nuteistajam staigų didelį susijaudinimą, dėl kurio įvyktų fiziologinis afektas, kai emocinis stresas stabdo intelektinę veiklą, smarkai susilpnėja asmens gebėjimas suvokti ir (arba) kontroliuoti savo veiksmus.

Kasaciniame skunde iš esmės tais pačiais teiginiais grindžiama pozicija tiek dėl D. K. veiksmų kvalifikavimo kaip neatsargaus gyvybės atėmimo, tiek dėl būtinosios ginties ribų peržengimo. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad neteisėtų veiksmų kvalifikavimas pagal BK 132 straipsnį (neatsargus gyvybės atėmimas) ir pagal BK 28 straipsnio 3 dalį – būtinosios ginties ribų peržengimas yra nesuderinamas, nes, esant būtinosios ginties situacijai, jos ribų peržengimas galimas tik tuo atveju, kai besiginantis asmuo įstatyme numatytus veiksmus atlieka tiesiogine tyčia (BK 28 straipsnio 3 dalis).

Taigi kaltininkui padarius nusikalstamą veiką – kitam žmogui atimant gyvybę, būtinosios ginties ribų peržengimo institutas netaikomas. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo D. K. veiksmus vertinti kaip neatsargų A. N. gyvybės atėmimą. Esant neatsargiai kaltės formai (BK 16 straipsnis), kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir numato, tačiau lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas).

Teismai konstatavo, kad abipusio konflikto metu D. K. vieną kartą peiliu dūrė A. N. į krūtinės kairiąją pusę, padarė jam kriauryminį krūtinės ląstos sužalojimą su širdies ir aortos kriauryminiu sužalojimu, nuo kurio A. N. mirė. Tokie D. K. veiksmai, pasirinktas įrankis, byloje nustatytos kitos įvykio eigos, konflikto dalyvių elgesio aplinkybės nesudaro jokio pagrindo daryti išvadą, kad jis veikė neatsargiai. Priešingai, pagal byloje nustatytus faktus D. K. veiksmai buvo aiškiai nusikalstamo, asmens gyvybei ir sveikatai pavojingo pobūdžio, o galimi padariniai akivaizdūs, todėl jis juos numatė.

Nuteistajam D. K. už jo padarytą nusikaltimą paskirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė yra minimali, numatyta baudžiamojo įstatymo (BK 129 straipsnio 1 dalis) sankcijoje. Nėra teisinio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas paskyrė D. K. aiškiai per griežtą bausmę. Teismas, vadovaudamasis BK 41, 54, 61 straipsnių nuostatomis, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai sprendė, kad byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę taikant BK 54 straipsnio 3 dalį. Tokia nelaikytina ir kasaciniame skunde akcentuojama aplinkybė – tai, kad D. K. nusikalstamą veiką padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino šią aplinkybę nuteistojo atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas), į ją atsižvelgė, kartu įvertino kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam paskirta bausmė adekvati jo padarytos nusikalstamos veikos bei asmenybės pavojingumui ir atitinka bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, todėl nėra pagrindo teigti, kad paskirtoji bausmė yra neteisinga. Netaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų keisti ar naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, tenkinti kasacinį skundą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Eligijus Gladutis

Dalia Bajerčiūtė