dd6deaf6-e1cf-4437-8eae-177b5e093994 · Vilniaus apygardos teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-392-654/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-60996-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.1; 2.4.6.5.1. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. rugpjūčio 31 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aleno Piesliako, teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Gintaro Dzedulionio,sekretoriaujant Ingridai Janonytei,dalyvaujant prokurorui Linui Gružui,nuteistajam A.

N.jo gynėjui advokatui Vyteniui Dziegoraičiui,nukentėjusiajam G. B.,jo atstovui advokatui Girdučiui Vainiui,vertėjai Boženai Seniut,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 30 MGL (1129,8 eurų) dydžio bauda.A.

N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 68 straipsnyje, uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams.G. B. civilinis ieÅ¡kinys tenkintas iÅ¡ dalies. IÅ¡ AB „L“ G. B. naudai priteista 3 000 (tris tÅ«kstančiai) eurų neturtinės žalos atlyginimo.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė: Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė             A. N., vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo taisykles (toliau – KET), dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o bÅ«tent:jis, 2015 m. lapkričio 4 d., apie 06.55 val., Vilniuje, vairuojamu jam nuosavybės teise priklausančiu automobiliu „Citroen C5“, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) iÅ¡ Å altkalvių gatvės įvažiavęs į reguliuojamÄ sankryÅ¾Ä su Dariaus ir Girėno gatve ir sukdamas į kairę pažeidė Kelių eismo taisyklių 27 punkto reikalavimÄ , numatantį, kad sukdamas į kairę sankryžose vairuotojas privalo sustoti ir praleisti į jo važiavimo krypties bet kuriÄ eismo juostÄ Ä¯Ä—jusį pėsčiÄ jį, ir 128 punkto reikalavimÄ , numatantį, kad jeigu atsirado kliÅ«tis ar iÅ¡kilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiÅ¡kai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliÅ«tį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, tai yra, jo važiavimo krypties atžvilgiu degant eismÄ leidžiančiam žaliam Å¡viesoforo signalui, jis vairuojamu automobiliu reguliuojamoje Å altkalvių – Dariaus ir Girėno gatvių sankryžoje iÅ¡ Å altkalvių gatvės pasukęs į kairę, į Dariaus ir Girėno gatvę, ir tęsdamas važiavimÄ Dariaus ir Girėno gatvės eismo pusės, skirtos važiuoti nuo Žirnių gatvės pusės, antrÄ ja eismo juosta nesustabdė vairuojamo automobilio, kad praleisti jo kelyje kliÅ«tį sudariusį į jo važiavimo krypties eismo juostÄ Ä¯Å¾engusį ir už ties važiuojamųjų dalių sankirta esančios pėsčiųjų perėjos ribų degant žaliam Å¡viesoforo signalui iÅ¡ kairės pusės į deÅ¡inę per Dariaus ir Girėno gatvės važiuojamÄ jÄ dalį ėjusį pėsčiÄ jį G.

B. ir jį partrenkė, dėl ko G. B. dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Tokiais savo veiksmais A. N. padarė nusikaltimÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinio skundo argumentai Apeliaciniu skundu nuteistasis A. N. praÅ¡o panaikinti 2017 m. balandžio 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naujÄ â€“ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jį kaltinančius įrodymus, iÅ¡vadas grindė abejotinais, nepatikimais ir prieÅ¡taringais įrodymais, todėl nuosprendis naikintinas, nes jame iÅ¡dėstytos iÅ¡vados nepagrįstos.

Teismas neįsigilino į bylos aplinkybes ir atmetė nuteistojo parodymus. Byloje yra prieÅ¡taringų įrodymų, reikÅ¡mingų teismo iÅ¡vadoms, tačiau skundžiamame nuosprendyje nepilnai nurodyta, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas vienus iÅ¡ Å¡ių įrodymų priėmė, o kitus atmetė. Nuosprendyje iÅ¡dėstytose teismo iÅ¡vadose yra prieÅ¡taravimų, kurie neabejotinai paveikė A. N. kaltumo klausimo iÅ¡sprendimÄ . Nesant pakankamų įrodymų, jog pagrindine eismo įvykio kilimo priežastimi buvo apelianto veiksmai, apkaltinamasis nuosprendis turėtų bÅ«ti panaikintas.Teismų praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad nustačius KET pažeidimus abiejų eismo įvykio dalyvių veiksmuose, bet baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnio nuostatas traukiant tik vienÄ iÅ¡ jų, labai didelę reikÅ¡mę turi specialisto iÅ¡vada bei joje esantis iÅ¡aiÅ¡kinimas, kurio iÅ¡ eismo įvykio dalyvių veiksmai buvo pagrindinė sÄ lyga eismo įvykiui kilti.

Nesurinkus papildomų įrodymų visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Techninių ekspertizių skyriaus vyriausioji ekspertė L. L. pateikė 2016 m. liepos 13 d. specialisto iÅ¡vadÄ Nr. (duomenys neskelbtini). Užduotyje buvo užduotas klausimas Nr. 6: „Kurio iÅ¡ eismo įvykio dalyvių veiksmai buvo pagrindinė sÄ lyga eismo įvykiui kilti?“. Specialisto iÅ¡vadoje į šį klausimÄ neatsakyta nurodžius, jog tiek A. N. veiksmai techniniu požiÅ«riu buvo nepriimtini ir sÄ lygojo eismo įvykio kilimÄ , tiek pėsčiojo G.

B. veiksmai techniniu požiÅ«riu buvo nepriimtini ir turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu. Teismo posėdyje apklausta ekspertė patvirtino, kad vienareikÅ¡miÅ¡kai atsakyti į šį klausimÄ neįmanoma, nes nepateikta objektyvių duomenų apie važiavimo greitį.Nenustačius, kurio įvykio dalyvio veiksmai buvo pagrindinė sÄ lyga eismo įvykiui kilti, byloje buvo bÅ«tina kruopščiai ir iÅ¡samiai iÅ¡analizuoti abiejų eismo įvykio dalyvių elgesio atitikimÄ KET. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje to nepadarė, nes įvertino tik nuteistojo veiksmus.

Teismas pėsčiojo veiksmus aptarė lakoniÅ¡kai ir paminėjo, kad netinkami pėsčiojo veiksmai yra A. N. atsakomybę lengvinanti aplinkybė.Apeliantas teigia, kad nepažeidė KET 27 punkto reikalavimų, nes prieÅ¡ sukdamas į kairę, sankryžoje A. N. buvo sustojęs bei praleido prieÅ¡prieÅ¡inio eismo juosta važiuojančius automobilius bei per perėjÄ Ä—jusius pėsčiuosius. Nesutinka ir su KET 128 punkto pažeidimu, nes eismo įvykio vietos plane užfiksuota vairuoto automobilio dislokacija (sustojęs deÅ¡inės pusės ratais ant skiriamosios linijos) bei apgadinimai ties automobilio priekinės dalies kaire puse (kontakto vieta) aiÅ¡kiai iliustruoja mėginimÄ apvažiuoti staiga bei netikėtai neleistinoje vietoje įžengusį pėsčiÄ jį.

Konstatuodamas KET 128 pažeidimÄ apylinkės teismas vadovavosi tik specialisto iÅ¡vada, kuri Å¡ioje dalyje nėra pakankamai iÅ¡sami ir motyvuota. Apklausta teismo posėdyje ekspertė L. L. paaiÅ¡kino, kad tyrimo metu nevertino tamsaus paros laiko ir prieÅ¡prieÅ¡inėje eismo juostoje stovinčių automobilių įjungtų artimųjų žibintų poveikio reakcijos laiko skaičiavimui. Nors iÅ¡vadoje konstatuota, kad tikslaus judėjimo greičio nustatyti nebuvo galimybės, visi skaičiavimai pagrįsti konkrečiu 20 km/h greičiu, kurį apeliantas nurodė ikiteisminio tyrimo metu.

Kitoks nei 20 km/h greitis pakeistų iÅ¡vadoje pateiktus skaičiavimus, todėl negalima tvirtinti, kad 7,9 m. atstumas buvo mažesnis už atstumÄ , kuriuo grėsmės eismo saugumui kilimo momentu buvo automobilis nuo pėsčiojo partrenkimo vietos. Jei G. B. nebÅ«tų pažeidęs KET reikalavimų, ėjęs per pėsčiųjų perėjÄ , o ne pakankamai dideliu atstumu nuo jos pabaigos, apeliantas butų turėjęs galimybę pastebėti nukentėjusįjį ir tinkamai įvykdyti KET reikalavimus, o eismo įvykis nebÅ«tų kilęs.Prie bylos buvo pridėta dr. V.

M. parengta 2017 m. vasario 15 d. eksperto iÅ¡vada (t. 2, b. 1. 65-77). Apylinkės teismas Å¡iÄ iÅ¡vadÄ laikė konsultacine, o jos apibendrinimus įvertino kritiÅ¡kai. Å ioje eksperto iÅ¡vadoje įvertinus reikÅ¡mingus faktorius, kurie nebuvo tiriami 2016 m. liepos 13 d. specialisto iÅ¡vadoje, nurodytas beveik dvigubai didesnis A. N. reakcijos laikas (1 sekundė vietoje 0,6 sekundės). Apylinkės teismas, kritikuodamas tokiÄ pozicijÄ , nurodė, jog ekspertas nepagrįstai naudojo 2,3 m atstumÄ , kuriuo gulėjo pėsčiasis iki automobilio priekio, nes tokio duomens byloje nėra.

Liudytojų L. K. bei R. K. parodymai atskleidžia, kad nukentėjusysis gulėjo 1,5 m arba 1-2 m atstumu nuo automobilio priekio. Tačiau nuosprendyje nutylėta liudytojos Z. V. 2017 m. sausio 9 d. teismo posėdyje duotų parodymų dalis (teismo posėdžio garso įrašas) apie tai, kad partrenktas žmogus gulėjo 2-3 m. atstumu už automobilio priekio. Dr. V. M. naudotas 2,3 m atstumas buvo pasirinktas objektyviai paskaičiavus vidurkį pagal liudytojų nurodytus duomenis. Nuosprendyje taip pat neteisingai pateiktas teismo posėdyje apklausto dr. V.

M. parodymų turinys dėl nukentėjusiojo ėjimo tempo. Ekspertas nurodė, kad siekiant nustatyti galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo pastarajam einant normaliu tempu, būtina atlikti papildomus skaičiavimus.BK 67 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog uždraudimas naudotis specialia teise gali būti skiriamas kartu su bausme. Taigi ši norma nėra imperatyvi, o uždraudimo naudotis specialia teise skyrimas nėra privalomas. Baudžiamojo poveikio priemonė A. N. paskirta nesant tam pakankamo teisinio pagrindo.

Apeliantas motyvuoja, kad praeityje nebuvo teistas, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas nėra didelis, nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, administracine tvarka už panaÅ¡ias veikas nebaustas, todėl nėra pagrindo manyti, kad ateityje A. N. įvykdys analogiÅ¡kÄ nusikalstamÄ veikÄ , o baudžiamojo poveikio priemonių prevenciniai tikslai gali bÅ«ti pasiekti ir neuždraudus jam naudotis teise vairuoti. Apeliantas pažymi, kad jo dukra R. N. (gim. 1989 m.) pripažinta neveiksnia ir G. N. paskirta jos globėja.

Dukra yra neįgali nuo pat gimimo ir jai reikalinga pastovi priežiÅ«ra. Pastaraisiais metais pastoviai važinėja į Vilijampolės vaikų ir jaunimo pensionatÄ , kur gyvena R. N.. A. N. sutuoktinė nėra įgijusi teisės vairuoti transporto priemonę, todėl į pensionatÄ vykstama apelianto vairuojamu automobiliu. Taip pat apelianto Å¡eima gyvena Kaune, bet jis darbo dienomis gyvena Vilniuje nuomojame bute, iÅ¡ namų į Vilnių ir atgal jam tenka važiuoti 3-4 kartus per savaitę. Draudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones apelianto Å¡eimai sukeltų itin sunkias pasekmes, nes tai smarkiai apsunkintų ne tik darbinę veiklÄ , bet ir sumažintų galimybes tinkamai rÅ«pintis neįgalia dukra.Teismo posėdyje nuteistasis A.

N. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundÄ atmesti. Apeliacinės instancijos teismo argumentai A. N. apeliacinis skundas tenkintinas, 2017 m. balandžio 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas iÅ¡teisinamasis nuosprendis.Pirmosios instancijos teismas neskyrė pakankamo dėmesio A. N. inkriminuotų KET punktų analizei ir motyvavimui, neteisingai vertino Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – LTEC) specialistės iÅ¡vadÄ , neteisingai įvertino byloje esančių įrodymų visumÄ ir padarė neteisingÄ iÅ¡vadÄ dėl A.

N. veiksmų atitikties BK 281 straipsnio 1 dalies sudėčiai. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai paprastai turėtų prasidėti nuo veikos požymio motyvavimo ir tik nustačius, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuotus veiksmus, materialiose nusikalstamų veikų sudėtyse reikėtų pereiti prie pasekmių ir priežastinio ryšio motyvavimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai neišanalizavo, ar A. N. padarė KET pažeidimus ir įtikinamai savo išvadų nemotyvavo, nevertino prokuroro pateikto kaltinimo pakankamai kritiškai.

Pirmosios instancijos teismas tik nurodė A. N. inkriminuotų KET punktų turinį ir remdamasis specialisto išvada pripažino A. N. pažeidus KET 27 ir 128 punktų reikalavimus. Tačiau pirmosios instancijos teismo išvados dėl įvykio vietos ir inkriminuoti KET pažeidimai tarpusavyje nesiderina, o ekspertizės išvados yra nepakankamai motyvuotos pirmosios instancijos sprendimams pagrįsti.Kaltinamajame akte buvo inkriminuota ir pirmosios instancijos teismo pripažinta, kad A. N. pažeidė KET 27 ir 128 punktų reikalavimus.

KET 27 punkte nustatyta, kad įvažiuodamas į keliÄ iÅ¡ esančių Å¡alia jo teritorijų, iÅ¡važiuodamas iÅ¡ kelio, vairuotojas privalo sustoti ir praleisti pėsčiÄ jį, kurio judėjimo kryptį jis kerta, o sukdamas į deÅ¡inę ar į kairę sankryžose – į jo važiavimo krypties bet kuriÄ eismo juostÄ Ä¯Ä—jusį pėsčiÄ jį. Kai sukama į keliÄ su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuotojas privalo sustoti ir praleisti į bet kuriÄ eismo juostÄ Ä¯Ä—jusį pėsčiÄ jį.

Vairuotojas visais atvejais privalo duoti keliÄ pėsčiajam važiuodamas atbulas. A. N. inkriminuota Å¡io punkto dalis, kuri nustato, kad sukdamas į kairę sankryžoje vairuotojas privalo sustoti ir praleisti į jo važiavimo krypties bet kuriÄ eismo juostÄ Ä¯Ä—jusį pėsčiÄ jį. KET 128 punkte nustatyta, kad jeigu atsirado kliÅ«tis ar iÅ¡kilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiÅ¡kai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliÅ«tį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.Å ioje situacijoje prokuratÅ«ra neteisingai inkriminavo, o pirmosios instancijos teismas neteisingai pripažino, kad A.

N. pažeidė KET 27 punktÄ . Kaip jau minėta, A. N. inkriminuota, kad sukdamas sankryžoje į kairę jis privalėjo sustoti ir praleisti į jo važiavimo krypties bet kuriÄ eismo juostÄ Ä¯Ä—jusį pėsčiÄ jį. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 54 punkte nurodyta, kad sankryža – kelių kirtimosi, jungimosi arba atsiÅ¡akojimo viename lygyje vieta, įskaitant atvirus plotus, kuriuos sudaro kelių susikirtimai, susijungimai arba atsiÅ¡akojimai. KET 27 punkte nėra absoliutaus reikalavimo vairuotojams visais atvejais bet kurioje vietoje sustoti ir praleisti į jų važiavimo krypties bet kuriÄ eismo juostÄ Ä¯Ä—jusį pėsčiÄ jį.

Kitoks aiÅ¡kinimas, neapribojus vairuotojo pareigos tik sankryža, sudarytų situacijÄ , kuomet pėstieji galėtų kirsti važiuojamÄ jÄ dalį bet kurioje vietoje, o vairuotojai privalėtų visada sustoti ir juos praleisti. Kad taip nėra patvirtina ir KET nuostatos, reglamentuojančios pėsčiųjų pareigas, kuriose nustatyta, kad į kitÄ važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų perėjomis. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų (KET 42 punktas), o taip pat kitos KET VI skyriaus nuostatos, reglamentuojančios pėsčiųjų ėjimÄ per važiuojamÄ jÄ dalį.

Vertinant bendrai KET nuostatas, reglamentuojančias eismÄ sankryžoje ir pėsčiųjų veiksmus kertant važiuojamÄ jÄ kelio dalį kolegija mano, kad KET 27 punkte nustatyta pareiga vairuotojams yra apribota sankryža ir joje esančia pėsčiųjų perėja. Pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai pagrįstai pripažino, kad nukentėjusysis prieÅ¡ eismo įvykį ėjo ne per pėsčiųjų perėjÄ , pateikė iÅ¡samius tokio sprendimo motyvus ir kolegija visiÅ¡kai pritaria tokiai iÅ¡vadai.

Tačiau nesuprantama, kodėl, pripažinęs, kad pėsčiasis ėjo ne per pėsčiųjų perėjÄ , pirmosios instancijos teismas inkriminavo KET pažeidimÄ , reglamentuojantį vairuotojo veiksmus sankryžoje ir pėsčiųjų perėjoje. Toks sprendimas yra neteisingas ir kolegija konstatuoja, kad A. N. nepažeidė KET 27 punkto reikalavimų.Vertinant Å¡ių dviejų A. N. inkriminuotų KET pažeidimų tarpusavio santykį kolegija sprendžia, kad jie reglamentuoja skirtingas situacijas ir abu vienam atvejui negali bÅ«ti inkriminuoti.

Sukdamas sankryžoje į kairę vairuotojas privalo vykdyti KET 27 punkto reikalavimus ir praleisti jo važiavimo kryptį kertantį pėsčiÄ jį, o Å¡io punkto reikalavimai yra apriboti sankryža ir joje esančia pėsčiųjų perėja. Pravažiavus pėsčiųjų perėjÄ vairuotojui iÅ¡nyksta reikalavimas laikytis KET 27 punkto reikalavimų, tačiau galioja kiti reikalavimai, tame tarpe ir reikalavimas laikytis KET 128 punkto nuostatų. KET 27 punkte numatytas reikalavimas yra imperatyvus ir absoliutus, jis nenustato jokių sÄ lygų, kada galima bÅ«tų nesilaikyti Å¡ios taisyklės. Vairuotojas visais atvejais turi praleisti per pėsčiųjų perėjÄ einantį pėsčiÄ jį.

Tuo tarpu kitas A. N. inkriminuotas KET pažeidimas, numatytas KET 128 punkte, yra KET skyriuje, reglamentuojančiame važiavimo greitį. Jis yra bendresnio pobÅ«džio, sÄ lyginis, liepiantis vairuotojui sumažinti greitį ar visiÅ¡kai sustoti atsiradus kliūčiai ar iÅ¡kilus grėsmei eismo saugumui ir tik jei vairuotojas gali tai pastebėti. Abu inkriminuoti KET punktai negali bÅ«ti taikomi Å¡iam vienam įvykiui dėl jų loginio nesuderinamumo. Kaip jau minėta, KET 27 punkte nustatyta taisyklė yra absoliuti, ji įpareigoja vairuotojÄ visais atvejais praleisti jo važiavimo krypties eismo juostÄ kertantį pėsčiÄ jį, nenustatant jokių papildomų sÄ lygų, tuo tarpu KET 128 punktas liepia vairuotojui laikytis jame nustatytos taisyklės tik tuo atveju, jei jis gali pastebėti atsiradusiÄ kliÅ«tį ar iÅ¡kilusiÄ grėsmę.

Tačiau taip negali bÅ«ti, kad vairuotojas visais atvejais privalėtų praleisti jo važiavimo krypties eismo juostÄ kertantį pėsčiÄ jį, kuris tuo pačiu sudaro jam kliÅ«tį, kuriÄ jis turi apvažiuoti ar sulėtinti greitį tik jei gali tai pastebėti. Tokiu atveju absoliuti pareiga visiÅ¡kai nesiderina su sÄ lygine pareiga. Priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. liepos 13 d. specialisto iÅ¡vada. Didelį dėmesį Å¡iai iÅ¡vadai savo skunde skyrė ir apeliantas.

Toks jo dėmesys iÅ¡vadai yra motyvuotas, kadangi nustatant inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius Å¡ios kategorijos bylose, ypač konstatuojant priežastinį ryšį, specialistų iÅ¡vados bÅ«na labai reikÅ¡mingos. Maža to, A. N. inkriminuotas KET pažeidimas numato sÄ lyginę pareigÄ , o specialisto iÅ¡vada yra vienas iÅ¡ pagrindinių įrodymų nustatant, ar vairuotojas galėjo pastebėti iÅ¡kilusiÄ grėsmę eismo saugumui ar atsiradusiÄ kliÅ«tį. Tačiau specialisto iÅ¡vada yra tik vienas iÅ¡ įrodymų Å¡altinių, kuriais pasiremiant teismas daro iÅ¡vadas.

Teismas turi labai kruopščiai įvertinti specialisto iÅ¡vadÄ tiek atskirai, tiek kitų įrodymų kontekste bei patikrinti specialisto padarytų iÅ¡vadų pagrįstumÄ . Vien tai, kad specialistas yra reikiamų specialių žinių ir įgÅ«džių turintis asmuo, neįpareigoja teismo specialisto iÅ¡vados priimti kaip vienintelės tiesos ir neatsižvelgti į kitus įrodymus. Netgi tai, kad specialistas nustato vairuotojo veiksmų nepriimtinumÄ techniniu požiÅ«riu, nereiÅ¡kia, kad jo veiksmai yra neteisėti.Pirmosios instancijos teismas gausiai analizavo ir rėmėsi LTEC specialistės iÅ¡vada, taip pat detaliai ir preciziÅ¡kai iÅ¡analizavo eksperto V.

M. eksperto iÅ¡vadÄ . Analizės pasėkoje padarytose iÅ¡vadose pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai sutiko su LTEC ekspertės padarytomis iÅ¡vadomis, o su eksperto V. M. iÅ¡vadomis nesutiko jas įvertinęs kritiÅ¡kai ir kaip nepaneigiančias LTEC iÅ¡vadų. Tačiau, kolegijos nuomone, toks pirmosios instancijos teismo padarytas specialisto iÅ¡vados ir ekspertizės iÅ¡vados vertinimas yra vienpusis ir neobjektyvus. Teismas buvo labiau linkęs priimti LTEC specialisto iÅ¡vadÄ ir labiau linkęs atmesti privataus eksperto aktÄ , nes LTEC iÅ¡vadÄ priėmė be kritikos ir abejonių, kaip vienintelę teisingÄ , o eksperto V.

M. iÅ¡vadai skyrė daug kritinės analizės. Privataus eksperto iÅ¡vada buvo duodama ne tam, kad paneigtų kitÄ iÅ¡vadÄ , o siekiant atlikus tyrimÄ pateikti savo tyrimo rezultatus, pristatyti teismui savo tyrimo metodus, savo argumentus.Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje skyrė dėmesio V. M. kaip eksperto vertinimui. Teismas nurodė, kad V. M. yra technikos mokslų daktaras, turintis (transporto) trasologo teismo eksperto kvalifikacijÄ , teisiamojo posėdžio metu jis neturėjo eismo įvykių eksporto kvalifikacijos, tačiau LTEC kvalifikacijos komisijos sprendimo dalis, kuriÄ V.

M. buvo nepratęsta teismo eksperto kvalifikacija eismo įvykių tyrimo srityje, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo sprendimu buvo panaikinta. NežiÅ«rint į tai, taip pat nepaisant, kad ekspertizę atlikti užsakė ir klausimus formulavo advokatas, kad pagal teismų praktikÄ privataus eksperto iÅ¡vada yra konsultacinė, pirmosios instancijos teismas teisingai priėmė eksperto V. M. ekspertizės iÅ¡vadÄ ir jÄ vertino. Eksperto V. M. iÅ¡silavinimas, žinios ir patirtis kolegijai nekelia abejonių.

Be to, kaip privataus eksperto iÅ¡vada bebÅ«tų vadinama, svarbiausia yra ne jos pavadinimas, o jos turinys – tyrimų metodikos ir iÅ¡vadų pagrįstumas. Å ioje byloje yra dvi eismo įvykio tyrimo iÅ¡vados. Palyginus jas matyti, kad ekspertai savo tyrimuose naudojo tas pačias fizikines formules arba panaÅ¡ias metodikas, pvz. skaičiuojant automobilio stabdymo keliÄ tiek LTEC (specialisto iÅ¡vados 3 lapas), tiek ekspertas V. M. (ekspertizės akto 2.7 punktas) naudojo tÄ pačiÄ formulę automobilio stabdymo keliui nustatyti.

Skaičiuojant automobilio stabdymo keliÄ ekspertas V. M. nustatė nuo 10,1 m iki 13,4 m stabdymo keliÄ , o ekspertė L. L. nustatė 10 m stabdymo keliÄ . IÅ¡ skaičiavimų matyti, kad ekspertai naudoja tÄ pačia formulę, o gaunamas skirtingas rezultatas priklauso nuo skirtingų duomenų įvedimo į formulę. Techniniuose tyrimuose visos iÅ¡vados yra pagrįstos skaičiavimais, o į tÄ pačiÄ formulę įdėjus net mažiausia dalimi pasikeitusį skaičių, pasikeis ir rezultatas. Todėl techniniuose tyrimuose pradiniai duomenys turi bÅ«ti ypatingai tiksliai nustatyti, kitaip tyrimų rezultatai bus neteisingi.

Svarbu ir tai, kad eismas keliuose vyksta ne tikėtinais dydžiais, o eismo dalyvių veiksmai yra labai konkretūs, jų judėjimo trajektorija, laikas, kelias, greitis yra tam tikrų konkrečių dydžių ir jei byloje nėra patikimų duomenų apie eismo dalyvių judėjimo duomenis, kategoriškos išvados negalimos. Nepatikimų duomenų naudoti negalima ypatingai tais atvejais, kai, kaip nagrinėjamu atveju, vairuotojas yra teisiamas nustatant tikimybę, ar jis galėjo išvengti kliūties, o vairuotojo elgesio tikimybę teismas grindžia tikimybinėmis techninių ekspertizių išvadomis gautomis naudojant tikėtinus duomenis.

Tokiu atveju įrodymų ir iÅ¡vadų grandinėje susidaro per daug netikrumo, per daug nežinomų sÄ lygų, galinčių pakreipti iÅ¡vadas į vienÄ ar į kitÄ pusę, o teisinės iÅ¡vados tampa visiÅ¡kai nepatikimos, nepagrįstos, abejotinos. Tokiomis iÅ¡vadomis negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Pagrindinės skirtingų iÅ¡vadų gavimo priežastys yra mažas objektyvių duomenų kiekis ir abiejų ekspertų atliekant kai kuriuos tyrimus naudoti skirtingi, tikėtini ir laisvai pasirinkti duomenys.

Darydamas išvadas pirmosios instancijos teismas irgi atkreipė dėmesį į patikimų duomenų stygių, tačiau patikimų duomenų apylinkės teismui pristigo tik eksperto V. M. išvadoje, o į ekspertės L. L. išvadoje esantį patikimų duomenų stygių pirmosios instancijos teismas neatkreipė deramo dėmesio. Kolegija visiškai sutinka, kad kai kurie eksperto V. M. naudoti duomenys yra visiškai nepriimtini – pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kad nukentėjusiojo būvimo vieta po eismo įvykio yra objektyviai nenustatyta, todėl jos naudoti darant techninius tyrimus negalima; visiškai nepriimtinas nukentėjusiojo būvimo atstumo nuo automobilio nustatymas apskaičiuojant vidurkį pagal liudytojų nurodytus skirtingus duomenis, nes nukentėjusysis po įvykio gulėjo konkrečioje vietoje, kur nukrito, o ne tikėtiname vidurkyje.

Tačiau kiti eksperto V. M. naudoti duomenys kelia mažiau abejonių, o tuo pačiu jo pateikti tokių duomenų naudojimo motyvai kelia abejonių ekspertės L. L. naudotais duomenimis. Patys savaime ekspertės L. L. naudoti duomenys irgi kelia abejonių jų patikimumu. Kolegijai susipažinus su abejomis byloje esančiomis iÅ¡vadomis matyti, kad abu ekspertai savo tyrimuose naudojo nepatikimus duomenis ir jų pagalba padarė tikėtinas iÅ¡vadas. Skaičiuodama A. N. vairuoto automobilio stabdymo keliÄ ekspertė L.

L. naudojo 20 km/h greitį, kurį nurodė pats nuteistasis, tačiau jo vairuoto automobilio greitis nebuvo nustatytas jokiais tyrimas ar matavimais. Apklausos metu A. N. nurodė apytikrį savo važiavimo greitį, tačiau jis galėjo bÅ«ti tiek mažesnis už nurodytÄ , tiek didesnis, o pradinių duomenų pasikeitimas įtakotų ir rezultatÄ .Skaičiuodama atstumÄ , kuriuo nuo susidÅ«rimo vietos buvo automobilis pėsčiajam įžengus į važiuojamÄ jÄ kelio dalį, ekspertei L. L. reikėjo į formulę įraÅ¡yti Sp reikÅ¡mę, t. y. pėsčiojo įveiktas mažiausias atstumas keliant grėsmę eismo saugumui ir Å¡iÄ reikÅ¡mę ekspertė naudojo lygiÄ 2,5 m.

Tai yra atstumas nuo saugumo salelės, nuo kurios pėsčiasis įėjo į važiuojamÄ jÄ kelio dalį, iki po įvykio stovinčio automobilio. Tačiau toks duomuo kolegijai kelia abejonių. Kaip minėta, tai yra atstumas nuo saugumo salelės iki po įvykio stovinčio automobilio, tačiau specialisto iÅ¡vadoje ekspertė L. L. nurodė, kad pats įvykis įvyko ne ten, kur atvykę policijos pareigÅ«nai rado automobilį, o prieÅ¡ pat automobilio stabdymÄ ar pačioje stabdymo pradžioje, automobiliui bÅ«nant apie 4,7 m už pėsčiųjų perėjos ir 7,9 m iki automobilio sustojimo vietos.

Koks buvo atstumas nuo pėsčiojo iki automobilio jo įžengimo į važiuojamÄ jÄ dalį ir grėsmės eismo saugumui sudarymo vietoje, nėra aiÅ¡ku. Susipažinusi su įvykio vietos schema kolegija mano, kad A. N. važiavimo trajektorija nebuvo tokia, kokioje padėtyje automobilis stovi po įvykio, tai yra labai arti ar ant pat deÅ¡inėje pusėje esančios punktyrinės linijos, nes paprastai vairuotojai nevažiuoja Å¡alia eismo juostos kraÅ¡to, o važiuoja juostos viduriu. Labai tikėtina, kad tokioje galutinėje padėtyje automobilis atsidÅ«rė dėl to, kad A.

N. manevravo į deÅ¡inę pamatęs į važiuojamÄ jÄ dalį įėjusį pėsčiÄ jį ir siekdamas iÅ¡vengti kliÅ«ties. Apie tai paaiÅ¡kino duodamas parodymus A. N.. Kur ir kokioje padėtyje automobilis sustojo, tokioje padėtyje, vykdydamas KET reikalavimus, po eismo įvykio A. N. jį ir paliko. TokiÄ versijÄ patvirtina eksperto V. M. ekspertizės iÅ¡vadoje nurodytas A. N. automobilio judėjimo modelis (ekspertizės iÅ¡vados 2.4 punktas). Iki manevro į deÅ¡inę vengiant susidÅ«rimo su nukentėjusiuoju Å¡is modelis visiÅ¡kai atitinka standartinę vairuotojo judėjimo sankryžoje sukant į kairę trajektorijÄ (apklausta teisme ekspertė L.

L. paaiÅ¡kino, kad programa PC Crash nesinaudojo, nes neturėjo objektyvių duomenų, kokia trajektorija judėjo automobilis „Citroen“, tačiau kitais atvejais objektyvių duomenų neturėjimas nesutrukdė jai atlikti tyrimo). StandartiÅ¡kai judant savo eismo juostos viduriu, kurios plotis 3,7 m ir automobiliui esant 1,8 m. pločio, iÅ¡ kiekvienos pusės iki eismo juostos kraÅ¡tų lieka po 0,95 m atstumas. Be to, vertinant ekspertės L. L. tyrimo duomenis svarbu, kad pagal formulę skaičiuojant atstumÄ , kuriuo buvo automobilis nuo susidÅ«rimo vietos pėsčiajam įžengus į kelio važiuojamÄ jÄ dalį, Sp reikÅ¡mė yra pėsčiojo įveiktas mažiausias atstumas keliant grėsmę eismo saugumui.

Kolegija nesutinka, kad naudotas 2,5 m atstumas yra mažiausias, atvirkščiai, labiau tikėtina, kad tai yra didžiausias atstumas. Koks yra mažiausias atstumas objektyvių duomenų byloje nėra. TÄ patį dydį savo tyrime naudojo ir ekspertas V. M.. Ekspertų nuomonės buvo skirtingos taikant reakcijos laikÄ , reikÅ¡mingÄ skaičiuojant automobilio stabdymo keliÄ . Ekspertė L. L. savo skaičiavimuose naudojo 0,6 s reakcijos laiko reikÅ¡mę, o ekspertas V. M. taikė 1 s reakcijos laikÄ . Teismo posėdyje apklausiama dėl Å¡io duomens ekspertė L.

L. paaiÅ¡kino, kad toks vairuotojo reakcijos laikas naudojamas atsižvelgiant į ekspertinės praktikos standartinio tyrimo procedÅ«rÄ , kurioje yra apraÅ¡yti kelio infrastruktÅ«ros elementai – sankryža ir pėsčiųjų perėja. Å iuo atveju vairuotojas kirto pėsčiųjų perėjÄ , o vairuotojo reakcijos laikas ties pėsčiųjų perėja ir sankryža yra 0,6 s. Vairuotojo reakcijos laikas parenkamas atsižvelgiant į tai, kokioje vietoje tai įvyko. Tyrimo metu ekspertė nevertino, kad buvo tamsus paros metas, degė sankryžoje prieÅ¡ais stovinčių automobilių žibintai.

Savo eksperto iÅ¡vadoje V. M. nurodė, kad savo skaičiavimams jis naudojo 1 s reakcijos laikÄ , nes susidariusioje situacijoje nebuvo akivaizdžių jo kylimo požymių, nes pėsčiasis įžengė į važiuojamÄ jÄ dalį vietoje, kur eiti yra draudžiama; pėsčiasis įžengė į važiuojamÄ jÄ dalį vietoje, kur prieÅ¡ais atvažiuojančių automobilių žibintų Å¡viesa galėjo A. N. bloginti matomumÄ ; eismo įvykis buvo tamsiu paros metu. Automobilio vairuotojo reakcijos laikas yra 0,6 s, kai kelio eismo situacija prieÅ¡ eismo įvykį byloja apie labai didelę jo kylimo tikimybę, reikÅ¡mė yra 0,8 s, kai eismo situacija rodo didelę eismo kylimo tikimybę.

Å iuo atveju vairuotojas pravažiavo pėsčiųjų perėjÄ ir vadovaujantis KET pėsčiasis už jos neturėjo pasirodyti, todėl eismo įvykio kilimo tikimybė buvo maža, be to, buvo tamsus paros metas. IÅ¡analizavusi abiejų ekspertų iÅ¡vadas ir jų paaiÅ¡kinimus, kolegija mano, kad eksperto V. M. motyvai dėl jo tyrime taikyto reakcijos laiko yra labiau pagrįsti, paremti ne tik metodikos reikalavimais, bet ir realia įvykio metu buvusiÄ situacija. Eksperto V. M. iÅ¡vada yra pateikta gynybos, iÅ¡vados dalis dėl reakcijos laiko yra pagrįsta moksline literatÅ«ra, nepaneigta nei ekspertės L.

L., nei prokuroro, ir kolegijÄ labiau įtikina. Savo tyrimuose abu ekspertai naudojo skirtingus duomenis apie nukentėjusiojo judėjimo greitį. Ekspertė L. L. laikė, kad nukentėjusysis ėjo įprastai, o einančio vyresnio kaip 70 metų amžiaus vyro statistinės ribinės judėjimo greičio reikÅ¡mės yra 2,9 – 5 km/h. Ekspertas V. M. eksperto iÅ¡vadoje pateikė smulkesnę nukentėjusiojo judėjimo greičio gradacijÄ ir skaičiavo rezultatus nukentėjusiajam einant (įprasto ėjimo greitis ir greito ėjimo greitis V.

M. gradacijoje patenka į tas pačias ribas, kaip ekspertės L. L. ėjimo greitis), bėgant ir greitai bėgant. Savo pasirinkimÄ ekspertas V. M. motyvavo tuo, kad lėtai nukentėjusysis eiti negalėjo, nes ėjo neleistinoje vietoje prieÅ¡ais artėjantį automobilį, o tokioje situacijoje visi bėga. Apklaustas teisme nukentėjusysis paaiÅ¡kino, kad kadangi jis yra po insulto, tai per gatvę ėjo lėčiau nei kiti žmonės ir atsiliko. Apklaustos teisme liudytojos L. K., Z. V. nematė, kokiu greičiu per gatvę ėjo nukentėjusysis, o liudytoja R.

K. paaiÅ¡kino, kad nukentėjusysis per gatvę ėjo normaliu žingsniu. Taigi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis per gatvę bėgo ar greitai bėgo, kas turint omenyje jo amžių ir ligas, sunkiai tikėtina, net ir atsižvelgiant į eksperto V. M. motyvus. Tačiau ir patikimų duomenų apie nukentėjusiojo judėjimo greitį byloje nėra. Analizuodama tiek LTEC ekspertės L. L. specialisto iÅ¡vadÄ , tiek eksperto V. M. eksperto iÅ¡vadÄ , kolegija nustatė, kad tyrimai juose atlikti naudojant nepatikimus, abejotinus, nepatikrintus duomenis, todėl ir tyrimų rezultatai yra nepatikimi, o baudžiamojoje byloje jais remtis apkaltinant asmenį nusikaltimo padarymu negalima.

Kolegija neabejoja techninių ekspertizių ar tyrimų reikalingumu, tyrimų metodais ir galimybėmis, tačiau jas atliekant turi būti naudojami patikimi, aiškiai nustatyti duomenys ir tik tokiais atvejais ekspertizių išvados ar specialistų išvados gali būti priimtinos sprendimams baudžiamosiose bylose grįsti. Kolegija mano, kad papildomas tyrimas šioje byloje būtų bevertis, nes daugiau objektyvių duomenų neatsirado ir kolegija nemato būdų, kaip ir kokių patikimų duomenų galima būtų nustatyti.

Klausimai, kuriuos galima bÅ«tų papildomai užduoti ekspertams, bÅ«tų hipotetinio pobÅ«džio nukreipiantys į tokio pat pobÅ«džio atsakymus, kurie nepadėtų nustatyti tikrosios situacijos.Vadovaujantis aktualiausia teismų praktika kolegija pažymi, kad eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas) turi teisėtų lÅ«kesčių, jog kitas eismo dalyvis laikysis KET reikalavimų, elgsis taip, kad nekeltų pavojaus. Reguliuojamoje sankryžoje transporto priemonės, važiuojančios per sankryÅ¾Ä degant žaliam Å¡viesoforo signalui, vairuotojas turi pagrįstÄ teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo taisyklių ir savo veiksmais nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams.

Todėl transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonę vien tik dėl to, kad yra teorinė tikimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-222/2017). Å iuo atveju, kaip minėta, jei G. B. nebÅ«tų ėjęs ne per pėsčiųjų perėjÄ , eismo įvykis nebÅ«tų įvykęs. Tai, jog A. N. neva padarė nusikalstamÄ veikÄ valdydamas padidinto pavojaus Å¡altinį automatiÅ¡kai nesuponuoja, jog jis nebuvo pakankamai atidus ir yra kaltas dėl eismo įvykio.Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į paties suformuluoto kaltinimo nelogiÅ¡kumÄ .

Ä®vertinus byloje esančius įrodymus ir įvykio situacijÄ , kolegijai nekilo abejonių, kad įvykio metu A. N. bandė iÅ¡vengti kliÅ«tį jam sudariusio nukentėjusiojo ir jį apvažiuodamas, ir stabdydamas transporto priemonę. Tai, kad A. N. bandė apvažiuoti nukentėjusįjį rodo įvykio vietoje rasto automobilio padėtis, kuomet jis stovi prie pat ir ant deÅ¡inės punktyrinės juostos, o ne įprastai – per juostos vidurį. Tai, kad automobilis buvo sustabdytas iÅ¡ karto už įvykio vietos rodo, kad vairuotojas automobilį stabdė.

Be to, apklaustas tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu A. N. paaiÅ¡kino, kad pamatęs ant jo automobilio krentantį pėsčiÄ jį jis stabdė automobilį. Kitokių duomenų, kad A. N. automobilio nestabdė, byloje nėra. Vairuodamas transporto priemonę vairuotojas nesiekia pažeisti kelių eismo taisyklių, partrenkti pėsčiojo, sugadinti savo ir svetimÄ turtÄ . Atvirkščiai, vairuotojas daro viskÄ , kad nebÅ«tų sužaloti kiti eismo dalyviai ir jų turtas. A. N. inkriminuotas KET 128 punktas sako, kad jeigu atsirado kliÅ«tis ar iÅ¡kilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiÅ¡kai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliÅ«tį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.

Kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo remiamasi ekspertės L. L. iÅ¡vados 5 punktu, kad automobilio „Citroen C5“ vairuotojas, važiuodamas 20 km/h greičiu ir stabdydamas vairuojamÄ automobilį tuo momentu, kai pėsčiasis įžengė į kelio važiuojamÄ jÄ dalį, turėjo techninę galimybę iÅ¡vengti pėsčiojo partrenkimo. Tokia specialisto iÅ¡vada, kartu su inkriminuotu KET 128 punktu lyg ir reiÅ¡kia, kad įvykyje A. N. turėjo techninę galimybę iÅ¡vengti pėsčiojo partrenkimo, jis galėjo pastebėti jį iÅ¡einanti į A.

N. judėjimo juostÄ ir iÅ¡vengti partrenkimo, tačiau tokio savo elgesio varianto neiÅ¡sirinko, tokia galimybe nepasinaudojo ir partrenkė pėsčiÄ jį. Tačiau toks kaltinimas nelogiÅ¡kas. Kaltinimo A. N. tekste cituojant KET 128 punkto turinį yra nurodyta pareigos sÄ lyga, t. y. kad vairuotojas privalo sulėtinti greitį, net visiÅ¡kai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliÅ«tį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams tik jei jis gali pastebėti atsiradusiÄ kliÅ«tį ar iÅ¡kilusiÄ grėsmę eismo saugumui.

Tačiau nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nei kaltinime, nei ekspertės iÅ¡vadoje nenurodyta, kaip A. N. turėjo teisingai pasielgti susidariusioje situacijoje. Pirmosios instancijos teismui ekspertės L. L. iÅ¡vada buvo pagrindinis įrodymas pagrindžiant A. N. pažeidus KET 128 punkto reikalavimus. Tačiau Å¡iame nuosprendyje iÅ¡dėstyti motyvai daro ekspertės L. L. iÅ¡vadÄ nepatikimÄ ir neleidžia ja naudotis kaip pagrindiniu įrodymu byloje. Kitų įrodymų, pagrindžiančių A. N. pažeidus KET 128 punkto reikalavimus, byloje nėra, todėl teismas konstatuoja, kad A.

N. nepažeidė kelių eismo taisyklių ir jo veiksmuose nėra bÅ«tino nusikalstamos sudėties požymio – pavojingos veikos, todėl jis iÅ¡teisintinas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu n u s p r e n d ž i a: A. N. apeliacinį skundÄ tenkinti.Panaikinti 2017 m. balandžio 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį.A. N. iÅ¡teisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 1 dalyje, požymių.Nukentėjusiojo G.

B. civilinį ieÅ¡kinį palikti nenagrinėtÄ .G. B. nepriteisti patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų. Teisėjų kolegija:Jolanta Čepukėnienė Gintaras Dzedulionis Alenas Piesliakas NuoraÅ¡as tikras:Teisėjas Alenas Piesliakas