2017-07-26 Nr. AB-14412-3-62-3-01834-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1403-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01834-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 18.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Z. prašymą suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai, valstybės įmonei Turto bankui dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. Z. (toliau – ir pareiškėjas) patikslintu prašymu (I t., b. l. 173–180, II t., b. l. 30–41, 52–56) kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises į buvusių savininkų K. Z., D. L. Z. turėtą turtą – administracinės paskirties pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 761/10000 dalį ir šio pastato priklausinio – kitų inžinerinių statinių (Kiemo statinių), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau kartu su pastatu – ir Pastatas), 761/10000 dalį, žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 761/10000 dalį (toliau – ir Žemės sklypas), pagal šį įstatymą įrodančius dokumentus.

Pareiškėjas patikslintame prašyme ir jo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog 1991 m. lapkričio 12 d. pareiškėjas Kauno miesto valdybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), bei nurodė, jog šis turtas iš buvusių savininkų buvo nacionalizuotas 1940 metų gruodžio 6 d. aktu Nr. 299. Kartu su prašymu pareiškėjas Kauno miesto valdybai pateikė jo pilietybę, dalį giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, Kauno valstybinio archyvo išduotą, kuriame buvo nurodyta, jog remiantis rastais Kauno miesto mokesčių inspekcijos, Kauno miesto savivaldybės finansų skyriaus Kauno miesto savivaldybės statybos skyriaus archyvinių fondų dokumentais Z. K., D.-L. ir M. 1938 m. rugpjūčio 1 d. įsigijo nekilnojamąjį turtą – 827,325 kv. m žemės sklypą ir mūrinį dviejų aukštų namą bei sandėlį, esančius (duomenys neskelbtini) (tuometinis adresas), kuris, remiantis tame pačiame pažymėjime nurodytais duomenimis, iš minėtų savininkų buvo nacionalizuotas 1940 metų gruodžio 6 d. aktu Nr. 299.

Pareiškėjas Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka bei terminais rinko bei kompetentingoms institucijoms pateikė duomenis apie jo giminystės ryšį su buvusiais šio nekilnojamojo turto savininkais K. (L.) Z., kuri yra M. Z. senelė ir D. L. Z. motina, žuvusi 1941 metų birželio mėnesį, ir D. L. Z., kuris yra pareiškėjo tėvas, miręs 1980 m. rugpjūčio 25 d. Pareiškėjas daug pastangų bei laiko skyrė taip pat ir dokumentų, susijusių su jo dėdės M. Z. (tėvo D. L. Z. brolio) mirties datos bei aplinkybių nustatymui, paieškoms, kad išsiaiškintų, ar visų šių savininkų turėtas turtas buvo iš jų nacionalizuotas, ar galimai buvo nacionalizuotas tik iš pareiškėjo tėvo bei senelės, nes buvo pagrindas manyti, jog M. Z. galimai mirė (žuvo) iki nacionalizacijos ir jo turėtą turto dalį galėjo paveldėti įpėdiniai, t. y. motina K. Z. ir/ar brolis D. L. Z.

Tokiu būdu, jei pareiškėjui nuosavybės teisių į išlikusį buvusių savininkų nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso metu kilo abejonių dėl aplinkybės, sietinos su tuo, kurie konkretūs savininkai betarpiškai prieš nacionalizaciją nuosavybės teise valdė minėtą nekilnojamąjį turtą, tai dėl šio turto įgijimo K. Z., D. L. Z. ir M. Z. nuosavybėn 1938 metais lygiomis dalimis faktiškai nekilo abejonių, nes visose pretendento iš archyvų gautose pažymose apie šių savininkų valdytą turtą bei su tuo susijusių pirminių dokumentų kopijose, kurie pareiškėjo buvo gauti iki 2002 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) sprendimo Nr. 54, kuriuo buvo nuspręsta M. Z. atkurti nuosavybės teises į 6739/10000 dalį Pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir neatkurti nuosavybės teisių į likusią, t. y. 3261/10000 dalį šio nekilnojamojo daikto, nebuvo nurodytos jokios konkrečios kiekvieno iš buvusių savininkų turėtos turto nuosavybės dalys, todėl buvo manoma, jog visi trys savininkai turtą nuosavybėn įgijo ir valdė lygiomis dalimis. Dėl tos pačios priežasties ir buvo nuspręsta pareiškėjui neatkurti nuosavybės teisių į 3261/10000 dalį (apytiksliai – 1/3 dalį) minėto nekilnojamojo daikto, kaip nuosavybės teise iki nacionalizacijos priklausiusią būtent M. Z. – M. Z. dėdei.

Pažymėjo, jog Vidaus reikalų ministerijos 2002 m. rugpjūčio 19 d. priimtu sprendimu Nr. 54 pareiškėjui ne tik buvo atkurtos nuosavybės teisės, tačiau ir nurodytos konkrečios Pastato patalpos bei jų bendras plotas. Šios patalpos 2002 m. rugsėjo 17 d. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Apsaugos skyriaus aktu Nr. 1 buvo perduotos pareiškėjo žinion, o pastarasis jas priėmė.

Likusi Pastato dalis 2005 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 557 valdyti, naudoti ir disponuoti patikėjimo teise buvo perduota Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (toliau – ir Teisingumo ministerija), o 2008 m. lapkričio 10 d. perdavimo ir priėmimo aktu Nr. 419533 šį valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą Teisingumo ministerija valdyti, naudoti ir disponuoti patikėjimo teise perdavė valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Valstybės turto fondui (šiuo metu – VĮ Turto bankas).

Pareiškėjas, įgyvendindamas nuosavybės teises į jam priklausančią Pastato dalį bei vykdydamas pareigą rūpintis statinio būkle bei jį prižiūrėti, savo veiksmais ar neveikimu nebloginti turto būklės, ne kartą kreipėsi į bendrosios dalinės nuosavybės savininko – valstybės – patikėtinį, informuodamas apie blogą Pastato būklę ir būtinumą jį remontuoti, priimti kitus neatidėliotinus sprendimus, siekiant išsaugoti bendrą nuosavybę arba pareiškėjui parduoti valstybei priklausančią šio namo dalį, kad pastarasis pats vienasmeniškai galėtų priimti sprendimus dėl rūpinimosi turtu, tačiau patikėtiniai jokių konkrečių sprendimų nepriėmė ir visu šiuo laikotarpiu turtu nesirūpino.

Pareiškėjas papildomai 2010, 2015 metais kreipėsi į Kauno apskrities archyvą dėl informacijos, susijusios su Pastato projektavimu, galimai atliktais istoriniais/inžineriniais tyrinėjimais, paieškos, taip pat ir domėdamasis savo giminės istorija, konkrečiai – dėdės M. Z. likimu, ieškojo kiek galima daugiau informacijos apie giminaičius, todėl į savo užklausas iš archyvo gavo ir jam jau žinomus duomenis ir naujus, pvz., Pastato projekto dalį. Į 2015 m. kovo 6 d. užklausą pareiškėjui, be kitų dokumentų, Kauno apskrities archyvas pateikė Lietuvos Respublikos Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1938 m. rugpjūčio 23 d. Kauno miesto Burmistrui adresuotą pranešimą (toliau – ir Pranešimas), kuriame nurodyta, jog patvirtinamuoju 1938 m. rugpjūčio 22 d. pirkimo aktu nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), įgijo K. Z., D. L. Z. ir M. Z., nurodant konkrečias kiekvieno jų nuosavybėn įgyto turto dalis.

Iš šio dokumento turinio akivaizdžiai matyti, jog pareiškėjo senelė K. Z., tėvas D. L. Z. ir dėdė M. Z. nurodytą nekilnojamąjį turtą nuosavybėn įgijo ne lygiomis dalimis, kaip buvo manoma nuosavybės teisių į šį turtą atkūrimo procese, o kitomis dalimis, t. y. K. Z. įgijo pusę viso turto (50 procentų), o D. L. Z. ir M. Z. – kitą pusę lygiomis dalimis, t. y. po 25 procentus.

Tokiu būdu, pareiškėjas turėjo teisę pretenduoti, jog jam būtų atkurtos nuosavybės teisės ne į 6739/10000 dalį Pastato, o į didesnę, t. y. 7500/10000 dalį šio Pastato. Kadangi Pastatas turi priklausinį – kitus inžinerinius statinius (Kiemo statiniai), tai nuosavybės teisės pareiškėjui turėtų būti atkurtos ir į 761/10000 dalį minėto priklausinio. Be to, pareiškėjas turėtų teisę pretenduoti ir į didesnę nei 437/813 dalys Žemės sklypo dalį.

Iš aukščiau nurodytų aplinkybių bei dokumentų matyti, jog pareiškėjas prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tuometinei Kauno miesto valdybai pateikė laiku bei šiai institucijai, o taip pat ir sprendimą dėl nuosavybės teisių M. Z. į 6739/10000 dalį Pastato atkūrimo priėmusiai Vidaus reikalų ministerijai pateikė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais visus jam prieinamus, iš archyvų gautus dokumentus apie buvusių savininkų šiuo adresu nuosavybės teise turėtą turtą. Pareiškėjo apie buvusių savininkų valdytą turtą gauti ir minėtoms institucijoms pateikti duomenys objektyviai leido manyti, jog K. Z., D. L. Z., M. Z. Pastatą ir Žemės sklypą nuosavybėn buvo įgiję lygiomis dalimis, nes kiekvieno jų nuosavybės dalys tuo metu pareiškėjo gautuose dokumentuose nebuvo nurodytos. Todėl pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo abejoti tokių išvadų apie buvusių savininkų dalis valdytoje nuosavybėje pagrįstumu, juo labiau, jog lygiai tokias pačias išvadas, remdamasi nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų turiniu, padarė ir Vidaus reikalų ministerija, nuspręsdama neatkurti nuosavybės teisių pareiškėjui į 3261/10000 dalį Pastato.

Pareiškėjas, 2015 m. kovo 6 d. kreipęsis į Kauno apskrities archyvą, atsitiktinai ir jam visiškai netikėtai gavo minėtą Pranešimą, kuriame buvo nurodytos kitokios, nei manyta anksčiau, buvusių savininkų nuosavybės teise valdyto nekilnojamojo turto dalys.

Manė, jog ši susiklosčiusi situacija, kuomet pareiškėjas iki sprendimo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą priėmimo dienos, o ir vėliau disponavo netikslia informacija apie buvusių savininkų turto dalis ir sąžiningai dėl to klydo, nuosavybės teisių atkūrimo procese Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais atliko visus būtinus Atkūrimo įstatyme pretendentui priskirtinus atlikti veiksmus, teikė visus reikalingus dokumentus, bendravo ir bendradarbiavo su šį procesą vykdžiusiomis institucijomis, vertintina kaip ypatinga aplinkybė, pareiškėjui sutrukdžiusi iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pateikti tikslius duomenis apie savininkų nuosavybės teise valdyto turto dalis, kas patvirtina, jog jis terminą pateikti minėtus duomenis praleido dėl svarbių priežasčių

Jei teismas nuspręstų tenkinti abu aukščiau aptartus pareiškėjo reikalavimus, tai galimai būtų revizuojama ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2014 m. rugsėjo 29 d. priimto sprendimo dalis, kadangi sumažėjus valstybei priklausančiai Pastato daliai, šiai daliai eksploatuoti būtų reikalinga mažesnė Žemės sklypo dalis. Dėl šios priežasties turėtų būti sprendžiama pareiškėjui atkurti nuosavybės teises grąžinant natūra ne 0,0437 ha, o didesnę Žemės sklypo dalį.

Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į patikslintą prašymą (II t., b. l. 13–14) nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija 2002 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. 54 atkūrė M. Z. nuosavybės teises į 6739/10000 (maždaug 2/3 dalys) dalį Pastato. Likusi (maždaug 1/3 dalis) dalis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 557 valdyti, naudoti ir disponuoti patikėjimo teise buvo perduota Teisingumo ministerijai, 2008 m. lapkričio 10 d. perdavimo–priėmimo aktu perduota VĮ „Turto bankui”.

Pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministerija pareiškėjui nuosavybės teises atkūrė vadovaudamasi tuo metu gauto prašymo ir prieinamos informacijos duomenimis, nekilnojamasis turtas grąžintas natūra, vadovaujantis Atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo“ numatyta tvarka ir sąlygomis. Apie galimybę pretenduoti į didesnę nekilnojamojo turto dalį nuosavybės teisių atkūrimo momentu nebuvo žinoma.

Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į pareiškėjo prašymą (I t., b. l. 117–119, II t. b. l. 19) nurodė, jog su pareiškėjo patikslintu prašymu nesutinka.

Pažymėjo, kad pareiškėjas savo nuosavybės teisių atkūrimą turėjo galimybę įgyvendinti per kiek trumpesnį laiką, kadangi nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojantys teisės norminiai aktai nustatė pakankamai ilgus terminus, kurių pagrindu pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, galėjo pasinaudoti galimybe įgyvendinti savo siekiamą teisę.

Paminėjo, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka 1991 m. lapkričio 12 d. kreipėsi su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į visą 1940 m. gruodžio 6 d. aktu nacionalizuotą Pastatą. Vidaus reikalų ministerijos Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo komisija 1999 m. spalio 21 d. svarstė piliečio M. Z. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į aukščiau nurodytą turtą ir nustatė, kad namą, į kurį pretenduoja pareiškėjas, valdė trys savininkai: K. L. Z., D. L. Z. ir M. Z.. Ši komisija 1999 m. spalio 21 d. įvykusiame posėdyje ir vėliau 2001 m. lapkričio 12 d. raštu įpareigojo pareiškėją pateikti papildomus dokumentus ir teismo sprendimą, kuriuo būtų patvirtinta, kad jis yra M. Z. giminaitis bei teisėtas vienintelis M. Z. priklausiusio nekilnojamojo turto (namo) dalies paveldėtojas. Tačiau pareiškėjas šio reikalavimo Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo komisijos nustatytais terminais ir vėliau neįvykdė. Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-401-587/2011 šis juridinis faktas nustatytas nebuvo.

Šiuo metu pareiškėjas taip pat nėra pateikęs minėtame įstatyme nurodytų dokumentų ar jų nuorašų, kurie patvirtintų jo paveldėjimo santykius dėl Pastato (3261/10000) dalies. Dėl to atsižvelgus į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytą piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą sąrašą, VĮ Turto banko nuomone, minėtas pareiškėjo prašymas, nagrinėjamas šioje byloje, neturėtų būti tenkinamas.

Kitos priežastys, nurodytos pareiškėjo pareiškime, dėl kurių jis prašo atnaujinti terminą dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises su savininku pateikti, VĮ Turto banko nuomone, nelaikytinos svarbiomis. Be to, M. Z. šiuo metu į bylą pateikti rašytiniai įrodymai neturėtų lemti jau išspręsto jo nuosavybės teisių į turtą atkūrimo klausimo.

Paminėjo ir tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė po nuosavybės teisių atkūrimo į M. Z. tenkančią nekilnojamojo turto dalį, esančią (duomenys neskelbtini), priėmė sprendimus ir šis nekilnojamojo turto objektas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 163 „Dėl viešame aukcione parduodamo valstybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašo patvirtinimo“ yra trauktas į Viešame aukcione parduodamo valstybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašą, kuris gali būti koreguojamas tik minėtos institucijos sprendimu.

Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į prašymą (I t. b. l. 83–87) su pareiškėjo prašymu nesutiko.

Atsiliepime ir atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad, taikant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, turi būti vertinama, ar dokumentas, kurio pateikimui prašoma atnaujinti terminą, gali patvirtinti nuosavybės teises su turto savininku turto nacionalizacijos ar kitokio nusavinimo metu. Be to, pagal Atkūrimo įstatymą, gali būti atnaujinami terminai pateikti tik teisiškai reikšmingus dokumentus, o ne tuos, kurie jokios teisinės reikšmės nuosavybės teisių atkūrimo procesui neturi ir turėti negali.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina faktines aplinkybes, kad tuometinei Kauno miesto valdybai 1991 m. lapkričio 12 d. paduotas ir nagrinėti pagal kompetenciją Vidaus reikalų ministerijai perduotas pareiškėjo prašymas atkurti nuosavybės teises buvo visiškai išnagrinėtas Vidaus reikalų ministerijai priėmus 2002 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 54. Pareiškėjo 1991 m. lapkričio 12 d. prašymą išnagrinėjusiai Vidaus reikalų ministerijai buvo pateikti dokumentai, įrodantys, kad Pastatą nuosavybės teise lygiomis dalimis, t. y. po 1/3 dalį, valdė trys savininkai: K. Z., D. L. Z. ir M. Z. iki šio turto nacionalizavimo pagal 1940 m. gruodžio 6 d. aktą. Kadangi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis nenumato galimybės atkurti mirusio turto savininko nuosavybės teisių šoninės giminės giminaičiams – sūnėnams (dukterėčioms), t. y. nenustato teisės atkurti nuosavybės teisių į dėdei (tetai) priklausiusį turtą, buvo nuspręsta neatkurti pareiškėjo nuosavybės teisių į M. Z. priklausiusią 1/3 dalį turto. Taigi pagal 1991 m. lapkričio 12 d. paduotą pareiškėjo prašymą buvo priimtas sprendimas dėl viso buvusiems savininkams K. Z., D. L. Z. ir M. Z. iki nacionalizacijos priklausiusio Pastato.

Pažymėjo ir tai, kad naujo prašymo dėl K. Z. ir D. L. Z. galimai nuosavybės teise priklausiusios didesnės Pastato dalies (kaip nurodyta M. Z. prašyme), nei kokia buvo nustatyta Vidaus reikalų ministerijos 2002 m. rugpjūčio 19 d. sprendime Nr. 54, pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.) nebuvo pateikęs.

Prašyme nurodyta, kad Pranešimas, kuriame buvo nurodytos kitokios, nei manyta anksčiau, buvusių savininkų nuosavybės teise valdyto nekilnojamojo turto dalys, Kauno apskrities archyve buvo rastas 2015 m. kovo 6 d., pareiškėjui pakartotinai kreipusis į archyvą dėl informacijos, susijusios su Pastato projektavimu, atliktais tyrinėjimais, besidomint savo giminės istorija. Manė, kad pareiškėjo nurodytos priežastys neturėtų būti laikomos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, dėl kurių praleistas terminas galėtų būti atnaujinamas. Pareiškėjo elgesys, kai jis per beveik 13 metų nebuvo pakankamai aktyvus ir rūpestingas, siekdamas įgyvendinti savo nuosavybės teises, negali būti vertinamas, kaip atitinkantis šiuos elgesio standartus. Juo labiau, kad Vidaus reikalų ministerijos 2002 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. 54 2 punkte buvo pasisakyta ir dėl pareiškėjui neatkurtos nuosavybės teisės dalies į Pastatą. Šios aplinkybės turėjo paskatinti pareiškėją imtis visų įmanomų pastangų, bandant gauti reikiamus jo nuosavybę patvirtinančius dokumentus, tačiau pareiškėjas tik po 13 metų, dėl kitos priežasties kreipęsis į Kauno apskrities archyvą, gavo nagrinėjamu atveju aktualius dokumentus. Manė, kad toks pareiškėjo elgesys nelaikytinas rūpestingo, sąžiningo ir atidaus asmens elgesiu, siekiančio savo galbūt pažeistų teisių gynimo, todėl manė, jog pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą neturėtų būti teismo tenkinamas.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į patikslintą prašymą (II t. b. l. 6–10) su pareiškėjo patikslintu prašymu nesutiko.

Atsiliepime ir atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad terminas papildomiems dokumentams pateikti gali būti atnaujintas tik jei prašymas atkurti nuosavybės teisės paduotas teisės aktų nustatytu laiku (iki 2001 m gruodžio 31 d.) arba jei teismas atnaujina prašymo padavimo terminą, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi.

Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti objektyvias termino pateikti reikalingus dokumentus praleidimo priežastis. NŽT nuomone, pareiškėjas taip pat nenurodė ir jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių terminas buvo praleistas ir kurios egzistavo iki termino pasibaigimo. Pareiškėjas beveik 13 metų praleido terminą pateikti papildomus dokumentus, todėl atsižvelgiant į tokį ilgą laiko tarpą, kurį pareiškėjas delsė įgyvendinti savo nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pareiškėjo patikslintame prašyme nurodomos aplinkybės dėl termino pateikti papildomus dokumentus praleidimo vertintinos griežtai. Manė, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės visiškai priklausė nuo pareiškėjo valios ir galiojo dar iki minėtam terminui pasibaigiant, t. y. iki 2003 m. gruodžio 31 d., todėl terminas pateikti papildomus dokumentus neatnaujintinas.

Dėl termino paduoti skundą/prašymą atnaujinimo pažymėjo, kad pareiškėjas, veikdamas per atstovą, advokatą, bei per įgaliotinį, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, turėjo imtis efektyvių priemonių savo galimai pažeistų teisių gynimui, t. y. iš karto, kai buvo priimtas Vidaus reikalų ministerijos 2002 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas Nr. 54, kreiptis teisminės gynybos dėl galimai pažeistų teisių ir interesų į teismą pagal teismingumą. Tačiau tokie veiksmai nebuvo atlikti, o byloje pateikti įrodymai ir nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad terminas pareiškimui/prašymui paduoti buvo praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių, priežasčių.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo M. Z. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje nagrinėjamas klausimas dėl termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo pagal pareiškėjo prašymą.

Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas laikantis Atkūrimo įstatyme įtvirtintų nuostatų. Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai (nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą bylos, nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla) patvirtina faktines aplinkybes, kad Kauno miesto valdybai 1991 m. lapkričio 12 d. paduotas ir nagrinėti pagal kompetenciją Vidaus reikalų ministerijai perduotas pareiškėjo M. Z. prašymas atkurti nuosavybės teises į Pastatą ir Žemės sklypą buvo visiškai išnagrinėtas Vidaus reikalų ministerijai priėmus 2002 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 54, kurio 1 punktu nuspręsta atkurti piliečio M. Z. nuosavybės teises į Pastato 6739/10000 dalį, kurią nuosavybės teise valdė D. L. Z. ir K. Z., o šio sprendimo 2 punktu nuspręsta neatkurti M. Z. nuosavybės teisių į M. Z. nuosavybės teise valdytą Pastato 3261/10000 dalį, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių jo teisę į M. Z. valdytą šią dalį Pastato. Pareiškėjo 1991 m. lapkričio 12 d. prašymą išnagrinėjusiai Vidaus reikalų ministerijai buvo pateikti dokumentai, įrodantys, kad Pastatą, buvusį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise lygiomis dalimis, t. y. po 1/3 dalį, valdė trys savininkai: K. Z., D. L. Z. ir M. Z., iki šio turto nacionalizavimo pagal 1940 m. gruodžio 6 d. aktą.

Kadangi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis nenumato galimybės atkurti mirusio turto savininko nuosavybės teisių šoninės giminės giminaičiams – sūnėnams (dukterėčioms), t. y. nenustato teisės atkurti nuosavybės teises į dėdei (tetai) priklausiusį turtą, buvo nuspręsta neatkurti pareiškėjo nuosavybės teisių į M. Z. priklausiusią 1/3 dalį turto.

Taigi pagal 1991 m. lapkričio 12 d. paduotą pareiškėjo prašymą buvo priimtas sprendimas dėl viso buvusiems savininkams K. Z., D. L. Z. ir M. Z. iki nacionalizacijos priklausiusio Pastato.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, Lietuvos Respublikos nuosavybės teise yra įregistruotas šis nekilnojamasis turtas: 3261/10000 dalis pastato lB2p, unikalus 1989-6001-2014 (įregistravimo pagrindas: 2002 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 557), turto patikėjimo teise perduotas valdyti VĮ Turto bankui pagal 2014 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 984 ir 2014 m. rugsėjo 30 d. perdavimo–priėmimo aktą Nr. 6R-119.

Prašymo dėl K. Z. ir D. L. Z. galimai nuosavybės teise priklausiusios didesnės Pastato dalies (kaip nurodyta M. Z. prašyme – 761/10000), nei tokia buvo nustatyta Vidaus reikalų ministerijos 2002 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. 54 1 punkte, pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo pateikęs (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Taip pat nebuvo patekęs ir nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis).

Iš trečiojo suinteresuoto asmens VĮ Turto banko pateikto atsiliepimo priedo – 1999 m. spalio 21 d. įvykusio Vidaus reikalų ministerijos Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo komisijos posėdžio protokolo matyti, jog ši institucija ne tik sprendė dėl turto, į kurį pretendentui bus atkuriamos nuosavybės teisės, apimties, tačiau buvo aktyvi rinkdama informaciją apie šį turtą, nes nusprendė kreiptis su prašymu į Kauno miesto valstybinį archyvą dėl 1938–1940 m. K., D. L., M. Z. nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), mokesčių mokėjimo bylos išdavimo. Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiagos matyti, jog ir ši institucija tuo metu negavo duomenų, jog minėto turto buvę savininkai jį valdė ne lygiomis dalimis, o kitomis proporcijomis, kurios nurodytos minėtame Pranešime. Kitaip tariant, šis dokumentas nebuvo prieinamas ne tik pareiškėjui, bet ir dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sprendusiai institucijai, kurios nebūtų pagrindo kaltinti aplaidumu ar netinkamu pareigų atlikimu.

Taigi pareiškėjas neneigia, kad iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyto termino pabaigos jis neatliko jokių aktyvių veiksmų – nesidomėjo senolės K. Z. ir tėvo D. L. Z. valdyta nuosavybe, neieškojo duomenų archyvuose iki 2003 m., ir atsitiktinai dėl vykdomos pastato priežiūros apie minėtų asmenų nuosavybę sužinojo 2015 m. kovo 6 d. gavęs tikslesnius duomenis (Lietuvos Respublikos Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1938 m. rugpjūčio 23 d. Kauno miesto Burmistrui adresuotas pranešimas T1076 Nr. 38). Teismas pareiškėjo elgesį realizuojant savo teises vertino jo atitikimo panašioje situacijoje vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartui aspektu. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas šalyje vyko nuo 1991 metų, visuomenėje buvo daug ir viešai diskutuojama, piliečiai aktyviai šiame procese dalyvavo, jis apėmė didžiąją visuomenės dalį, todėl teismas laikė, kad pareiškėjas, būdamas bent minimaliai rūpestingas ir apdairus, galėjo laiku pasidomėti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, taip pat ir galimybe atnaujinti praleistus terminus. Pareiškėjas elgėsi pasyviai, o tai, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertintina, kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios (2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-656/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2203/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-210/2013).

Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam buvo objektyvių kliūčių per laikotarpį nuo teisės atkurti nuosavybės teises įgijimo pagal Atkūrimo įstatymą (1991 m. lapkričio 12 d.) iki įstatymu nustatytų terminų (2001 m. gruodžio 31 d. ir 2003 m. gruodžio 31 d.) kreiptis į atitinkamas valstybės įstaigas informacijos apie savo senolės, tėvo iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą.

Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Ji yra susijusi su paties pareiškėjo subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis. Pareiškėjo elgesys, kai jis iki 2003 m. gruodžio 31 d. (beveik 13 metų) nebuvo pakankamai aktyvus ir rūpestingas, siekdamas įgyvendinti savo nuosavybės teises, negali būti vertinamas kaip atitinkantis šiuos elgesio standartus. Pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministerijai priėmus 2002 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 54, kurio 2 punktu buvo nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių M. Z. į 3261/10000 dalis ginčo nekilnojamojo turto, su kuo pareiškėjas, kaip galima spręsti iš jo prašymų, visą laiką nesutiko, šios aplinkybės turėjo paskatinti pareiškėją dėti visas įmanomas pastangas bandant gauti reikiamus jo nuosavybę patvirtinančius dokumentus (duomenų, jog pareiškėjas iki 2003 m. gruodžio 31 d. neturėjo objektyvios galimybės sužinoti apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą, byloje nėra), tačiau pareiškėjas tik po 13 metų ir dėl kitos priežasties kreipęsis į Kauno apskrities archyvą, 2015 m. kovo 6 d. gavo nagrinėjamu atveju aktualius dokumentus, t. y. Lietuvos Respublikos Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1938 m. rugpjūčio 23 d. Kauno miesto Burmistrui adresuotą pranešimą T1076 Nr. 38 (duomenų, jog iki 2003 m. gruodžio 31 d. minėto pranešimo Kauno apskrities archyve nebuvo ar nebuvo galimybės jį rasti, byloje nėra). Toks pareiškėjo elgesys nelaikytinas rūpestingo ir atidaus asmens elgesiu, siekiančio savo galbūt pažeistų teisių gynimo. Tokį nepagrįstą delsimą teismas laikė neapdairiu ir nerūpestingu paties pareiškėjo elgesiu, kurio pasekmės tenka pareiškėjui.

Esant šioms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų teismas pripažino, kad pareiškėjas terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams, numatytą Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje, praleido ne dėl svarbių priežasčių, todėl terminas neatnaujintas, o prašymas atmestas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.).

III. Pareiškėjas M. Z. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 77–81), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti. Savo poziciją grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjas Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais ir tvarka rinko ir pateikė dokumentus, kuriais remiantis patvirtinta tiek paties pareiškėjo teisė pretenduoti į jo giminaičių turtą, tiek ir identifikuotas pats turtas. Pareiškėjas buvusių savininkų nuosavybės teisę į jiems priklausiusius išlikusius nekilnojamuosius daiktus patvirtinančius dokumentus galėjo gauti tik iš valstybės archyvų, kas buvo ir padaryta. Nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas kokiu nors būdu galėjo kvestionuoti archyvų pateiktą informaciją. Todėl ir pats pareiškėjas manė, jog nekilnojamas turtas 1938 m. įgytas lygiomis dalimis. Minėtą išvadą patvirtino visi iki 2002 m. rugpjūčio 19 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimo priėmimo pareiškėjo iš archyvų gauti dokumentai, kuriose nebuvo nurodytos konkrečios nuosavybės dalys. Būtent dėl šios priežasties (neteisingo dalių nustatymo) ir buvo nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių į dalį Pastato.

2. Pareiškėjas, elgdamasis sąžiningai ir rūpestingai, t. y. spręsdamas dėl jam nuosavybės teise priklausančios turto dalies remonto ar rekonstrukcijos, papildomai 2010, 2015 metais kreipėsi į Kauno apskrities archyvą dėl informacijos, sietinos su Pastatu, paieškos, taip pat domėdamasis savo giminės istorija. Į 2015 m. kovo 6 d. užklausą pareiškėjui, be kitų dokumentų, Kauno apskrities archyvas pateikė Lietuvos Respublikos Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1938 m. rugpjūčio 23 d. Kauno miesto Burmistrui adresuotą pranešimą T1076 Nr. 38, kuriame nurodytos konkrečios K. Z., D. L. Z. ir M. Z. nuosavybėn įgytos nekilnojamojo turto dalys. Taigi tik tada pirmą kartą pareiškėjas sužinojo, jog nekilnojamasis turtas buvo įgytas ne lygiomis dalimis. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų, jog ne tik iki 2002 m. rugpjūčio 19 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimo, bet ir vėliau pareiškėjui renkant įvairius dokumentus, ne kartą kreipėsi į kitą Pastato savininką dėl Pastato priežiūros, buvo ne pasyvus, o aktyvus, sąžiningai klydo dėl turto dalių.

3. Vidaus reikalų ministerija, elgdamasi apdairiai ir rūpestingai pati tikrino informaciją apie buvusių savininkų turtą ir priėmė sprendimą, jog turto savininkų nuosavybės teisės dalys buvo lygios. Jeigu pačiai institucijai nekilo abejonių dėl buvusių savininkų turto dalių, tai ir pareiškėjui jų neturėjo kilti, nes jam nėra ir negali būti taikomi didesni apdairumo ir rūpestingumo standartai nei ministerijai.

4. Šiuo atveju pareiškėjas nepretenduoja į kokį nors kitą galimai buvusiems savininkams priklausiusį turtą, kuris nėra nurodytas 1991 m. pareiškėjo iš archyvų gautose pažymose. Pareiškėjas gavo reikiamą informaciją ir jam nebuvo jokio pagrindo ieškoti dar kokių nors duomenų apie tą patį turtą, nes visi suinteresuoti asmenys buvo tikri, jog duomenys yra surinkti, o svarbios aplinkybės nustatytos.

5. Neteisingas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. nėra pateikęs prašymo atkurti nuosavybės teises į didesnę dalį Pastato, nes iš 1991 m. lapkričio 12 d. prašymo matyti, jog jis pretendavo į visą buvusių savininkų išlikusį nekilnojamąjį turtą, todėl joks naujas prašymas neturėjo būti teikiamas.

Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 85–88), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytą termino praleidimo priežastį pagrįstai vertino kaip subjektyvią, nes tokios informacijos gavimas 2015 m. yra sietinas su paties pareiškėjo rūpestingu elgesiu ir aktyviais veiksmais, ieškant papildomų duomenų apie turtą ir jo valdytojus. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė duomenų, jog aktualaus dokumento negalėjo gauti anksčiau nei 2015 m. Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas pareiga kartu su prašymu pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus yra nustatyta pareiškėjui, o ne institucijai. Aplinkybės, kad Vidaus reikalų ministerijos 2002 m. rugpjūčio 19 d. sprendime buvo pasisakyta ir dėl pareiškėjui neatkurtos nuosavybės teisės dalies į Pastatą, turėjo paskatinti pareiškėją imtis visų įmanomų pastangų, bandant gauti reikiamus dokumentus, tačiau pareiškėjas nagrinėjamu atveju aktualų dokumentą gavo tik po 13 metų.

Suinteresuotas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 90–93), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyti terminai teismų praktikoje yra atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai yra nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems įgyvendinti savo teises įstatymo nustatytais terminais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad galėtų pagrįsti objektyvias termino pateikti reikalingus dokumentus praleidimo priežastis. Mano, jog reikia atsižvelgti į ilgą termino praleidimo trukmę (beveik 13 metų) ir aplinkybes dėl termino pateikti dokumentus praleidimo vertinti griežtai. Pažymi, jog, elgdamasis pakankamai atidžiai ir apdairiai, pareiškėjas galėjo gauti ginčo dokumentus ir juos pateikti nepraleidęs įstatymo nustatyto termino.

Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Turto bankas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 96–99), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas papildomai tik 2010, 2015 metais kreipėsi į Kauno apskrities archyvą dėl papildomos informacijos, sietinos su Pastato projektavimo, galimais atliktais istoriniais/inžineriniais tyrinėjimais ir dėdės M. Z. likimu. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog svarbių aplinkybių dėl termino atnaujinimo pareiškėjas neįrodė. Pareiškėjas nevykdė Vidaus reikalų ministerijos Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo komisijos prašymo pateikti papildomus dokumentus. Iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nustatyto termino pabaigos pareiškėjas neatliko jokių aktyvių veiksmų, t. y. nesidomėjo senelės K. Z. ir tėvo D. L. Z. valdyta nuosavybe, neieškojo duomenų archyvuose iki 2003 m. Atkreipia dėmesį, kad 3261/10000 dalis Pastato buvo perduota patikėjimo teise VĮ Valstybės turto fondui (šiuo metu valdoma VĮ Turto banko).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo pagal pareiškėjo prašymą.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad Kauno miesto valdybai 1991 m. lapkričio 12 d. paduotas ir nagrinėti pagal kompetenciją Vidaus reikalų ministerijai perduotas pareiškėjo M. Z. prašymas atkurti nuosavybės teises į Pastatą ir Žemės sklypą buvo išnagrinėtas Vidaus reikalų ministerijai priėmus 2002 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 54, kurio 1 punktu nuspręsta atkurti piliečio M. Z. nuosavybės teises į Pastato 6739/10000 dalį, kurią nuosavybės teise valdė D. L. Z. ir K. Z., o šio sprendimo 2 punktu nuspręsta neatkurti M. Z. nuosavybės teisių į M. Z. nuosavybės teise valdytą Pastato 3261/10000 dalį, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių jo teisę į M. Z. valdytą šią dalį Pastato. Pareiškėjo 1991 m. lapkričio 12 d. prašymą išnagrinėjusiai Vidaus reikalų ministerijai nebuvo pateikti dokumentai, įrodantys, kokiomis tiksliai dalimis minėtas turtas priklausė jo buvusiems savininkams, todėl nuspręsta, kad Pastatą nuosavybės teise lygiomis dalimis, t. y. po 1/3 dalį, valdė trys savininkai: K. Z., D. L. Z. ir M. Z. iki šio turto nacionalizavimo pagal 1940 m. gruodžio 6 d. aktą. Taigi pagal 1991 m. lapkričio 12 d. pareiškėjo paduotą prašymą buvo priimtas sprendimas dėl viso buvusiems savininkams K. Z., D. L. Z. ir M. Z. iki nacionalizacijos priklausiusio Pastato.

Pareiškėjui atsisakyta atkurti nuosavybės teises į Pastato 3261/10000 dalį, kadangi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis nenustato teisės atkurti nuosavybės teises į dėdei (tetai) priklausiusį turtą, todėl buvo nuspręsta neatkurti pareiškėjo nuosavybės teisių į M. Z. priklausiusią 1/3 dalį turto. Minėta 3261/10000 dalis Pastato turto patikėjimo teise perduota valdyti VĮ Valstybės turto fondui (šiuo metu VĮ Turto bankas) pagal 2014 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 984 ir 2014 m. rugsėjo 30 d. perdavimo–priėmimo aktą Nr. 6R-119.

NŽT 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjui atkūrė nuosavybės teises į buvusių savininkų K. Z. ir D. L. Z. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,0827 ha Žemės sklypą, grąžinant naudojamo turto dalį – 0,0437 ha dalį turėtoje vietoje.

NŽT 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu buvo nuspręsta M. Z. atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų K. Z. ir D. L. Z. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,0827 ha Žemės sklypą, tenkančius 0,0397 ha žemės negrąžinant natūra, o už šią dalį žemės atlyginant pinigais.

2015 metais pareiškėjas kreipėsi į Kauno apskrities archyvą dėl informacijos, sietinos su Pastatu, paieškos, taip pat domėdamasis savo giminės istorija. Į 2015 m. kovo 6 d. užklausą pareiškėjui, be kitų dokumentų, Kauno apskrities archyvas pateikė Lietuvos Respublikos Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1938 m. rugpjūčio 23 d. Kauno miesto Burmistrui adresuotą pranešimą T1076 Nr. 38, kuriame nurodytos konkrečios K. Z., D. L. Z. ir M. Z. nuosavybėn įgytos nekilnojamojo turto dalys. Iš minėto dokumento pareiškėjas sužinojo, jog pareiškėjo senelė K. Z., tėvas D. L. Z. ir dėdė M. Z. nurodytą nekilnojamąjį turtą nuosavybėn įgijo ne lygiomis dalimis, kaip buvo manoma nuosavybės teisių į šį turtą atkūrimo procese, o kitomis dalimis, t. y. K. Z. įgijo pusę viso turto (50 procentų), o D. L. Z. ir M. Z. – kitą pusę lygiomis dalimis, t. y. po 25 procentus.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti praleistą Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises į buvusių savininkų K. Z. ir D. L. Z. turėtą turtą įrodančius dokumentus.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalys bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 ir 11 punktai. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistą terminą atnaujina teismas. Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir Tvarkos 5 punkto 1 dalimi, terminas prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo teikti baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d. Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi ir Tvarkos 11 punkto 1 dalimi, terminas giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjamu atveju Atkūrimo įstatymas nenustato, kokios aplinkybės laikytinos svarbiomis sprendžiant minėtų terminų atnaujinimo klausimą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (2014 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-882/2014).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-246/2013); kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-353/2014); įrodžius, kad tikrai asmuo neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1876/2008).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nors asmenys, siekiantys, jog jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės, turi būti aktyvūs, tačiau pareiga tinkamai įgyvendinti nustatytą kompetenciją ir suteiktus įgaliojimus kyla ir nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujančioms institucijoms (pvz., 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-787/2010). Teismas taip pat yra nurodęs, kad atkuriant nuosavybes teises, buvo svarbus viešojo administravimo subjektų, įstatymu įpareigotų vykdyti žemės reformą, vaidmuo, kurių veiksmai įvertinant nuosavybės atkūrimo, kaip teisėtumo atstatymo proceso, svarbą ir reikšmę, apima ir priimto prašymo trūkumų šalinimo administracines procedūras, nors tiesiogiai tuometiniuose įstatymuose neformalizuotas, tačiau būtinas tikslams, kuriems pasiekti agrarinės reformos tarnybos veikė, bei konstituciniam gero administravimo principui įgyvendinti, todėl institucija, įgaliota atlikti veiksmus, numatytus Atkūrimo įstatyme, privalo būti aktyvi ir tinkamai įgyvendinti jos kompetencijai priskirtus veiksmus (pvz., 2010 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-995/2010, 2014 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-882/2014).

Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas prašymą atkurti nuosavybės teises į visą ginčo nekilnojamąjį turtą padavė 1991 m. lapkričio 12 d., t. y. nepraleidęs Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto tokio prašymo padavimo termino. Minėtas prašymas buvo išspręstas jį patenkinus iš dalies (Vidaus reikalų ministerijos 2002 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas dėl Pastato ir NŽT 2014 m. rugsėjo 11 d. ir 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimai dėl Žemės sklypo). Sprendžiant nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimą, buvo pateikti, be kita ko, Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyti dokumentai, iš kurių buvo galima daryti išvadą, jog nekilnojamasis turtas buvusiems savininkams K. Z., D. L. Z. ir M. Z. priklausė lygiomis dalimis. Tačiau 2015 m. iš Kauno apskrities archyvo pareiškėjas gavo Lietuvos Respublikos Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1938 m. rugpjūčio 23 d. Kauno miesto Burmistrui adresuotą pranešimą T1076 Nr. 38, pagal kurį paaiškėjo, jog atkuriant pareiškėjui nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, buvo vadovaujamasi neteisinga išvada apie buvusiems turto savininkams priklausiusias nekilnojamojo turto dalis. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje vertintina, ar yra pagrindas atnaujinti terminą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų (minėto Lietuvos Respublikos Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1938 m. rugpjūčio 23 d. Kauno miesto Burmistrui adresuotą pranešimo T1076 Nr. 38) pateikimo.

Byloje nustatyta, jog minėtas Pranešimas Kauno apskrities archyve buvo rastas 2015 m. kovo 6 d., pareiškėjui pakartotinai kreipusis į archyvą dėl informacijos, susijusios su Pastato projektavimu, atliktais tyrinėjimais, besidomint savo giminės istorija. Iki tol pareiškėjas sąžiningai klydo, manydamas, jog jam pagrįstai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 6739/10000 dalį Pastato, kadangi iš archyvų, į kuriuos buvo kreipęsis, gavo ir disponavo netikslia informacija apie buvusių savininkų turėtas šio turto dalis. Vidaus reikalų ministerijos Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo komisija, rinkdama informaciją apie ginčo nekilnojamąjį turtą, taip pat kreipėsi su prašymu į Kauno miesto valstybinį archyvą dėl 1938–1940 m. K., D. L. ir M. Z. nekilnojamojo turto, esančio Karaliaus Mindaugo g. 17/2, Kaune, mokesčių mokėjimo bylos išdavimo, tačiau tuo metu negavo jokių duomenų, jog minėto turto buvę savininkai jį valdė ne lygiomis dalimis, o kitomis proporcijomis. Taigi Lietuvos Respublikos Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1938 m. rugpjūčio 23 d. Kauno miesto Burmistrui adresuotas pranešimas T1076 Nr. 38 nebuvo prieinamas ir dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sprendusiai institucijai. Minėtos faktinės aplinkybės pagrindžia pareiškėjo poziciją, jog šio dokumento iki Vidaus reikalų ministerijos 2002 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo priėmimo pareiškėjas objektyviai negalėjo gauti, nes jo negalėjo gauti net valstybinė institucija, kuri su atitinkamu paklausimu kreipėsi į archyvą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pareiškėjas pagrįstai teigia, jog kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises Vidaus reikalų ministerijai pateikus reikalaujamus dokumentus, pareiškėjui neturėjo kilti abejonių dėl konkrečių kiekvienam iš buvusių savininkų priklausiusių turto dalių, nes nei viename pareiškėjo iš archyvų iki Vidaus reikalų ministerijos 2002 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo priėmimo gautame dokumente nebuvo nurodytos jokios konkrečios kiekvieno iš buvusių savininkų turėtos nekilnojamojo turto nuosavybės teisės dalys. Tokiu atveju tiek pareiškėjas, tiek Vidaus reikalų ministerija pagrįstai laikė, jog turtas priklausė minėtiems trims savininkams lygiomis dalimis.

Nagrinėjamoje byloje aktualų Pranešimą pareiškėjas iš archyvo gavo, nes siekė atlikti jam nuosavybės teise priklausančios Pastato dalies remontą ar rekonstrukciją ir dėl to papildomai kreipėsi į Kauno apskrities archyvą. Pareiškėjas taip pat siekė išsiaiškinti tam tikrus aspektus, susijusius su jo šeimos istorija. Manytina, jog toks elgesys laikytinas sąžiningu ir rūpestingu, todėl tai, kad pareiškėjas tik pateikęs 2015 m. kovo 6 d. užklausą, be kitų dokumentų, gavo ir minėtą Pranešimą, kuriame aptarti nuosavybės teisių atkūrimui aktualūs aspektai, vertintina kaip objektyvi, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusi aplinkybė. Pareiškėjas po Vidaus reikalų ministerijos 2002 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo priėmimo konkrečių dokumentų, įrodančių buvusiems savininkams priklausiusias dalis, neieškojo, nes nežinojo nei kad tokie dokumentai egzistuoja, nei to, kad nekilnojamasis turtas buvusiems savininkams priklausė ne lygiomis dalimis.

Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas visą laikotarpį tiek iki Vidaus reikalų ministerijos 2002 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo priėmimo, tiek ir po to buvo aktyvus ir kelis kartus kreipėsi į archyvą, siekdamas gauti su ginčo nekilnojamuoju turtu ir jo giminės istorija susijusius dokumentus, kad pareiškėjas sąžiningai klydo, nes iki 2015 m. nežinojo, jog nekilnojamasis turtas buvusiems savininkams priklausė ne lygiomis dalimis ir reikalingos ir teisingos informacijos negalėjo gauti dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, į tai, kad pareiga tinkamai įgyvendinti nustatytą kompetenciją ir suteiktus įgaliojimus kyla ir nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujančioms institucijoms, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju egzistuoja aplinkybės, kurios sudaro pagrindą atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatytą terminą pateikti nuosavybės teises į buvusių savininkų K. Z. ir D. L. Z. turėtą turtą įrodančius dokumentus.

Pažymėtina, kad termino atnaujinimas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti savaime nereiškia nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjo nurodytą nuosavybę. Dėl prašymo atkurti nuosavybės teises ir jas patvirtinančių duomenų pagrįstumo bus sprendžiama priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises, todėl šioje byloje nėra pagrindo pasisakyti dėl su tuo susijusių apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir dėl to byla buvo išspręsta neteisingai (ABTĮ 143 str.). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo prašymas atnaujinti nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo M. Z. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo M. Z. prašymą tenkinti. Atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises į buvusių savininkų K. Z., D. L. Z. turėtą turtą – administracinės paskirties pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 761/10000 dalį ir šio pastato priklausinio – kitų inžinerinių statinių (Kiemo statinių), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), 761/10000 dalį, žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 761/10000 dalį, pagal šį įstatymą įrodančius dokumentus.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Irmantas Jarukaitis Dalia Višinskienė