2022-05-18 Nr. AB-12765-3-61-3-00025-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2460-881/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00025-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, V. M. (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. A. A. A., N. S. I. B. ir jų atstovaujamų nepilnamečių vaikų V. A. A. A. ir M. A. A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. A. A. A., N. S. I. B. ir jų atstovaujamų nepilnamečių vaikų V. A. A. A. ir M. A. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai M. A. A. A., N. S. I. B. ir jų atstovaujami nepilnamečiai vaikai V. A. A. A. ir M. A. A. A. (toliau – ir pareiškėjai, prieglobsčio prašytojai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) provincijos (duomenys neskelbtini) miesto. Išvyko, nes (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, vyksta karas, smurtas, žudomi civiliniai gyventojai, klesti terorizmas, nėra užtikrinamos žmogaus teisės.

3. Migracijos departamentas 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką (išskyrus nepilnamečius vaikus). Pareiškėjai, nesutikdami su atsakovo sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka, tačiau Komisija skundą atmetė.

4. Pareiškėjai, ginčydami minėtus sprendimus, nurodė, kad jie negali likti kilmės šalyje, nes dėl karo veiksmų kyla grėsmė jų saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad prieglobsčio prašytojų gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini)vyksta karo veiksmai tarp (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų, kurios nuolat bombarduoja (duomenys neskelbtini)teritoriją. Dėl nuolatinių bombardavimų beatodairiško smurto lygis yra laikomas aukštesniu, yra sugriauta infrastruktūra, padaryta žala dirbamoms žemėms, gyventojų turtui, nėra darbo, yra nesaugu, todėl vyksta didelė gyventojų migracija. Pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini), todėl gali patirti (duomenys neskelbtini) karinės grupuotės spaudimą remti ją pinigais, prisijungti prie pajėgų ar kitais būdais remti grupuotę. Persekiojimas kelia realią grėsmę pareiškėjų gyvybei ir sveikatai, nes gresia būti įtrauktais į karo veiksmus, todėl tiesiogiai patirtų karo grėsmę.

5. Pareiškėjams grėsmė kyla ir dėl žemės konflikto su kita šeima. Pareiškėjų pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini) yra paplitę garbės nusikaltimai, kuriuos įvykdo šeimos nariai vyrai, siekdami apginti šeimos garbę. Pareiškėjams prieglobstis buvo nesuteiktas nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, naujausios ir susijusios informacijos apie kilmės valstybę. Skundžiami sprendimai turi būti panaikinti, nes yra neišsamūs ir nepagrįsti, turintis esminių prašymo tyrimo trūkumų.

6. Atsakovas netinkamai įvertino individualias pareiškėjų nurodytas aplinkybes, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą. Pareiškėjai bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, visą laikotarpį buvo Lietuvos Respublikoje, nepateikta duomenų apie jų padarytus kokius nors pažeidimus, todėl nėra objektyvių prielaidų išvadai, kad jie savanoriškai neišvyktų iš šalies ar kad gali pasislėpti. Be to, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas, nes pareiškėjai dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, laikėsi nustatytų tvarkų, o jų išvykimas iš kilmės valstybės buvo įtakotas siekiant suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo.

7. Pažymėjo, kad nagrinėjant skundą Komisijoje, pareiškėjai prašė užtikrinti jų tiesioginį ir betarpišką dalyvavimą, užtikrinti teisę būti išklausytiems, tačiau Komisija prašymo netenkino, tokiu būdu pažeidė fundamentalias asmens teises.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti.

9. Nurodė, kad įvertinus pareiškėjų pasakojimą buvo konstatuota, jog pareiškėjai prieglobsčio prašymą grindė grėsme jų saugumui ir gyvybei dėl kilusio konflikto su kaimo gyventojais dėl žemės nuosavybės, t. y. pareiškėjams tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl vien dėl to pareiškėjai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių padėties (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų pabėgėlio statuso suteikimo nuostatų. Be to, pareiškėjų istorija savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jiems suteikimo, kadangi pareiškėjų įvardijamas persekiotojas – kaimo gyventojai – nėra valstybinis subjektas. Pažymėjo, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar atsisakytų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjai nepateikė.

10. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjai nenurodė kitų jiems tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgiant į tai, jie neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

11. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Pareiškėjai, pasakodami apie savo gyvenimą (duomenys neskelbtini) mieste (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) provincijoje, teigė, kad pagrindinė ir vienintelė grėsmė jų saugumui ir gyvybei buvo kilęs konfliktas su kaimo gyventojais dėl žemės nuosavybės. Pareiškėjų teigimu, geresnis žemės plotas priklausė pareiškėjo tėvui, o kaime gyvenantys žmonės norėjo tą plotą užgrobti. Pareiškėjai nurodė, kad prieš palikdami kilmės šalį, jie pardavė visą turėtą nuosavybę.

12. Kaip papildomas išvykimo priežastis pareiškėjai nurodė saugesnio gyvenimo, geresnės ateities savo vaikams paieškas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, o bendra saugumo padėtis pareiškėjų kilmės valstybėje nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės pareiškėjams dėl jų asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėjus, t. y. neidentifikuotos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jiems kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

13. Atsakovas taip pat teigė, kad pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, jog jis gali pasislėpti. Migracijos departamento vertinimu, ginčijame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą). Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjai skunde nepateikė. Be to, pareiškėjai turi teisę pateikti Migracijos departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Teismas pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) 3 punktą ir uždraudė pareiškėjams M. A. A. A. ir N. S. I. B. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr(duomenys neskelbtini) 4 punktą ir nusprendė įvesti duomenis į C.SIS II apie perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams M. A. A. A. ir N. S. I. B. atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje 2 metus nuo išsiuntimo į kilmės šalį dienos; atitinkamai pakeitė ir Komisijos 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini)dalį; kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas M. A. A. A. 2021 m. rugpjūčio 10 d., o pareiškėja N. S. I. B. 2021 m. rugpjūčio 11 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Prieglobsčio prašymą pareiškėjai grindė tuo, kad kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) jiems (duomenys neskelbtini)metais nuolat grasino kaimo gyventojai, problemos kilo dėl vyro prižiūrimos žemės ploto kaime, esančiame (duomenys neskelbtini) gubernijoje. Pareiškėjai gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, šeimos žemę dirbo jų patikėti asmenys. Turimos žemės dalies savininkai pradėjo reikšti pretenzijas, grasino susidorojimu ir mirtimi pareiškėjų šeimai, jeigu šie geruoju neperrašys turimos žemės dalies. 2021 m. pradžioje pareiškėjas buvo 3 mėn. išvykęs iš namų į (duomenys neskelbtini) miestą, tačiau jam grįžus namo, grasinimai tęsėsi. Į policiją nesikreipė, nes bijojo, kad po skundo policijai jų situacija gali dar pablogėti. (duomenys neskelbtini) nėra saugi šalis gyventi, todėl pardavė visą turėtą turtą ir išvyko iš kilmės valstybės.

16. Teismas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimą, apklausos metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

17. Teismas pažymėjo, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjų kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjų padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjų pasakojime nurodytas aplinkybes. Kiekvienas prieglobsčio prašymas yra individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPPB) 2021 m. paskelbta atskaita, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo (duomenys neskelbtini) teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laivėje. Ataskaitoje nurodoma, jog įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (išskyrus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonus), (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Pareiškėjai Migracijos departamente apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) nesusidūrė su grėsmėmis nei dėl savo tautybės nei dėl išpažįstamos religijos. Taip pat pareiškėjai nurodė, kad nepriklauso jokiai politinei partijai. Taigi, teismas padarė išvadą, kad nors ir kilmės valstybėje tam tikri asmenys susiduria su grėsmėmis, tačiau pareiškėjų nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, kad (duomenys neskelbtini) jie yra persekiojami ir / ar jiems yra grasinama valstybiniu mastu.

18. Kadangi pareiškėjai kaip papildomas išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastis nurodė saugesnį gyvenimą, geresnės ateities paieškas savo vaikams, teismas sprendė, kad įvertinus surinktą informaciją, pareiškėjai nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPBB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jie taip pat nėra pažeidžiami asmenys. Pareiškėjai yra darbingo amžiaus, kilmės valstybėje likę jų giminaičių (tėvai, seserys, broliai). Kaip jau minėta, remiantis EPPB 2021m. paskelbta ataskaita, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo (duomenys neskelbtini) teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, šiuo atveju nenustatyta, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

19. Teismas akcentavo, kad pareiškėjų istorija apie tariamą jų persekiojimą, reikalavimą perduoti žemės sklypą, savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos jiems suteikimo, nes pareiškėjų nurodyti persekiotojai „kaimiečiai“ nėra valstybinis subjektas. Pareiškėjai nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių duomenų, kad kreipėsi į kilmės valstybės institucijas dėl diskriminacijos, dėl grasinimų, ir kad kilmės valstybės institucijos atsisakė suteikti jiems pagalbą. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo.

20. Teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad jų teisė į gynybą buvo suvaržyta Komisijai nesurengus žodinio posėdžio. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas) 222 punktas nustato, kad skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, teisės aktai numato skundo nagrinėjimą nekviečiant šalių. Šiuo atveju, pareiškėjai neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Be to, pareiškėjai žodžiu buvo išklausyti apklausų metu Migracijos departamente bei teismo posėdyje. Visų žodinių paaiškinimų metu pareiškėjų pozicija buvo atskleista ir įvertinta.

21. Teismas sprendė, kad Migracijos departamento sprendimu pagrįstai nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjų (išskyrus nepilnamečius vaikus) atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jų padarytam pažeidimui. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjai būtų išsiunčiamai jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti termino taikymą. Kadangi pareiškėjų atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jiems taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Atsižvelgdamas į tai, teismas Migracijos departamento sprendimą dalyje dėl uždraudimo pareiškėjams (išskyrus nepilnamečius vaikus) atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pakeitė, nustatydamas, kad pareiškėjams (išskyrus nepilnamečius vaikus) uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Nusprendęs pakeisti sprendimo dalyje dėl draudimo pareiškėjams (išskyrus nepilnamečius vaikus) atvykti į Lietuvos Respubliką ir sumažinus terminą iki 2 metų, atitinkamai, teismas pakeitė sprendimą dalyje dėl duomenų į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimo.

III. 22. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

23. Pareiškėjai nurodo, kad teismas netinkamai vertino nurodytas individualias aplinkybes ir jas patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

24. Pareiškėjai teigia, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamiems iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjų savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo. Teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo argumentais bei surinka informacija apie pareiškėjų kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Pareiškėjai sulaukė nuolatinių grasinimų iš žemės sklypo dalies savininkų, kurie norėjo, jog pareiškėjai jiems perrašytų savo turimą žemės sklypo dalį. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į tai, kokia situacija yra (duomenys neskelbtini) ir ar tokie asmenys gali terorizuoti pareiškėjus ir dėl to likti nenubausti. (duomenys neskelbtini) vykstančio vidinio karinio konflikto, ginkluotų užpuolimų, žmonių grobimų ir kitų nusikaltimų kontekste, kurių nekontroliuoja valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, visiškai tikėtina, jog pareiškėjai sulauks grasinimų ir jiems grįžus į kilmės valstybę, tiesiog bus atimta jų žemė.

25. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

28. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Ž. T. Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvuoja. Atsižvelgus į aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, bylos duomenis, taip pat aplinkybę, kad administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjai ir jų atstovė advokatė, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pareiškėjų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra motyvuojamas, konstatuojama, jog pareiškėjai nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių bylą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisme, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

30. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 31. Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini)4 panaikinimo ir įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjo, jog Migracijos departamentas nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjams atvykti (išskyrus jų nepilnamečius vaikus, kuriems draudimas netaikytas), todėl teismas minėtą terminą sutrumpino iki 2 metų.

33. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

34. Pareiškėjų teigimu, teismas rėmėsi išimtinai tik atsakovo argumentais bei surinka informacija apie pareiškėjų kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Pareiškėjai sulaukė nuolatinių grasinimų iš žemės sklypo dalies savininkų, kurie norėjo, jog pareiškėjai perrašytų savo turimą žemės sklypo dalį.

35. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

36. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis).

37. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

39. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta, remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, jog asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas (EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje H. L. R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94).

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

41. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio 3 dalį tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą.

42. Pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti. Tos pačios direktyvos 10 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad valstybės narės užtikrina, jog sprendžiančiosios institucijos sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami po tinkamo nagrinėjimo. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad būtų gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, iš ESPA ir Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias jie kirto tranzitu, ir tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams.

43. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į: tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; prieglobsčio prašytojo pateiktus pareiškimus ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, taip pat informaciją apie prieglobsčio prašytojo ankstesnius prašymus suteikti prieglobstį, kelionės maršrutus, kelionės dokumentus ir prašymo suteikti prieglobstį pateikimo priežastis; prieglobsčio prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip jo bei jo giminaičių biografijos faktai, lytis ir amžius, taip pat prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje panašioje situacijoje esančių asmenų padėtį, kad pagal prieglobsčio prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksmais.

44. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą atlikdamas šio aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

45. Pareiškėjai apeliaciniame skunde, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pareiškėjų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją. Teismas neįvertino, kad Migracijos departamentas neatsižvelgė į visus reikšmingus faktus, susijusius su prieglobsčio prašytojų asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos. Tačiau, nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti tai, kad prieglobsčio prašė ne tik pareiškėjai (sutuoktiniai) M. A. A. A. ir N. S. I. B., tačiau ir jų nepilnamečiai vaikai.

46. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties normose yra įgyvendintos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų ir 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB).

47. Direktyvos 2011/95/ES preambulės 18, 19 punktuose nurodyta, kad įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą. Būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams.

48. Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nustatyta, kad persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje.

49. Direktyvos 2011/95/ES 7 straipsnyje nurodyta, kad apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybės arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, be kita ko, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga.

50. Direktyvos 2008/115/EB preambulės 6 punkte nurodyta, kad valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų.

51. Direktyvos 2008/115/EB 5 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę ir laikosi negrąžinimo principo.

52. Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami, atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115/EB tikslus. Taikant Direktyvos 2008/115/EB 5 straipsnį valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimas Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431).

53. Tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1790-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1913-556/2022; 2022 m. balandžio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1978-502/2022).

54. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento ir Komisijos sprendimo turinį, sutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjų prašymas nebuvo išnagrinėtas išsamiai, t. y. skundžiamuosiuose atsakovo sprendimuose nebuvo įvertintos aplinkybės, susijusios su pareiškėjų nepilnamečių vaikų interesų apsauga ir interesais, šeimos gyvenimu, negrąžinimo principu. Atsakovas, nesuteikdamas pareiškėjams prieglobsčio ir papildomos apsaugos, tik abstrakčiai nurodė, kad nenustatytos individualios aplinkybės, didinančios riziką pareiškėjams patirti persekiojimą dėl savo individualių savybių, tačiau Migracijos departamento sprendime visiškai ignoruojamas faktas, jog sprendžiamas klausimas ir dėl nepilnamečių vaikų prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo, tik formaliai nurodant, kad asmenų saugesnio gyvenimo siekis ir noras yra suprantamas bei nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Departamentas atsižvelgė tik į pareiškėjų neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, tuo pažeisdamas Direktyvos 2008/115/EB preambulės 6 punkto nuostatas, pagal kurias sprendimai pagal prieglobsčio prašytojų prašymus dėl tarptautinės apsaugos suteikimo turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais.

55. Tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir (arba) atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3467-520/2021; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1790-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1913-556/2022; 2022 m. balandžio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1978-502/2022; 2022 m. balandžio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2000-520/2022).

56. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Migracijos departamentas neįvertino, kad prieglobsčio prašytojai yra ne tik sutuoktiniai M. A. A. A. ir N. S. I. B., bet ir jų du nepilnamečiai vaikai V. A. A. A. ir M. A. A. A.. Migracijos departamentas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjų nepilnamečių vaikų priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, nepasisakė ir nevertino, ar nesuteikus tarptautinės apsaugos (prieglobsčio ir papildomos apsaugos) bus tinkamai užtikrinti geriausi pareiškėjų nepilnamečių vaikų interesai. Migracijos departamentas, skundžiamame sprendime išanalizavo bendrą situaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) provincijoje, tačiau neanalizuota vaikų situacija individualiai. Kaip jau minėta, reikia individualiai atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti.

57. Atsižvelgdama į tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių, todėl Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai yra neteisėti ir naikintini (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė, kad Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas (ABTĮ 147 straipsnis), o atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjų M. A. A. A., N. S. I. B. ir jų atstovaujamų nepilnamečių vaikų V. A. A. A. ir M. A. A. A. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. v, panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų M. A. A. A., N. S. I. B. ir jų atstovaujamų nepilnamečių vaikų V. A. A. A. ir M. A. A. A. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vilija Mikuckienė

Skirgailė Žalimienė