2025-12-10 Nr. AB-22322-3-61-3-03191-2025-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2625-442/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03191-2025-6

Procesinio sprendimo kategorija: 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. 24S160099 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjui 2023 m. lapkričio 6 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatas dėl to, kad pareiškėjas ketino dirbti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas pagamintą leidimo gyventi Lietuvoje kortelę atsiėmė 2023 m. gruodžio 11 d. per Jungtinių Arabų Emyratų išorės paslaugų teikėją. Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 22 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kadangi buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi asmuo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, neatvyko dirbti ir darbo sutartis su juo nesudaryta).

2.2. Ginčijamu Sprendimu atsakovas pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus ir įtraukė į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi.

2.3. Priimant Sprendimą nebuvo tenkintos 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos.

2.4. Pažymėtina, kad atsiėmęs leidimą gyventi Lietuvoje, pareiškėjas nesulaukė jokios žinutės ar skambučio iš darbdavio apie darbo sutarties pasirašymą ir kada pareiškėjas galės pradėti dirbti. Kadangi pareiškėjas Lietuvoje neturi jokių giminaičių ar draugų, o dirbti galėjo tik įmonėje, kuri tarpininkavo išduodant leidimą gyventi, nesulaukęs darbo sutarties pasirašymo su Lietuvos darbdaviu, pareiškėjas gavo darbo pasiūlymą Portugalijoje. Nuo 2024 m. gegužės 1 d. pareiškėjas teisėtai dirba kitoje valstybėje (Portugalijoje veikiančioje įmonėje), todėl toks atsakovo priimtas Sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises, nes dėl galiojančio perspėjimo SIS jis negali gauti leidimo gyventi Portugalijoje, kad ir toliau galėtų tęsti ten darbo santykius.

2.5. Sutikina, kad darbo sutartis su jį ketinusiu įdarbinti Lietuvos darbdaviu nebuvo sudaryta, tačiau ji nebuvo sudaryta ne dėl pareiškėjo kaltės ar dėl to, kad jis siekė elgtis nesąžiningai. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad pareiškėjas, siekdamas pradėti dirbti Lietuvoje, pateikė klaidingus duomenis ar dokumentus, neteisėtai buvo Lietuvoje ar pan. Pareiškėjo manymu vien dėl to, kad gavęs leidimą dirbti Lietuvoje, jis nesudarė darbo sutarties su ketinusiu įdarbinti Lietuvos darbdaviu ir nepradėjo dirbti, yra visiškai neproporcinga uždrausi pareiškėjui atvykti į Europos Sąjungą (toliau – ir ES).

2.6. Atsakovas Sprendime nenurodė, kad pareiškėjas būtų atlikęs Lietuvoje kokius nors neteisėtus veiksmus, klastojęs dokumentus, pateikęs neteisingą informaciją ar pan. Pareiškėjo vienintelis pažeidimas yra tik tai, kad jis nepradėjo dirbti Lietuvoje. Taip pat atsakovas neturi jokių duomenų, kad Lietuvoje ar kitoje Šengeno valstybėje pareiškėjui būtų atsisakyta išduoti leidimą gyventi, jis būtų panaikintas ar pan. Įvestas draudimas nepagrįstai ir tiesiogiai pažeidžia pareiškėjo teisę dirbti Šengeno erdvėje, yra nepagrįstas ir neproporcingas bei nebūtinas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tokio pobūdžio sprendimai turi būti motyvuoti, atsižvelgiant į individualias aplinkybes.

2.7. Sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas savo atsiliepimą grindė šiais argumentais:

4.1. Atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi konstatavęs, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, į Lietuvos Respubliką neatvyko ir įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, neįsidarbino), Migracijos departamentas vertino, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, ir todėl, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, priėmė ginčijamą Sprendimą.

4.2. Ginčijamame Sprendime yra nurodyta, jog pareiškėjo atžvilgiu sprendimas priimtas įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi.

4.3. Pareiškėjas, pažeisdamas migracijos procedūras, išvyko į Portugaliją (kitą Šengeno erdvės valstybę) neteisėtai naudodamasis jam išduotu leidimu laikinai gyventi darbo Lietuvoje pagrindu, taigi, apėjo ES ir Lietuvos Respublikos teisę. Todėl Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą Sprendimą pagrįstai vertino, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu ir darbo sutarties nesudaręs, į Lietuvos Respubliką neatvykęs, gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Kaip matyti iš pareiškėjo nurodomų aplinkybių, pareiškėjas siekė ne dirbti Lietuvoje, bet tik išvykti iš savo kilmės valstybės į Šengeno zoną, t. y. apėjo ES ir Lietuvos Respublikos teisę.

4.4. Pareiškėjui 2023 m. lapkričio 6 d. išduotas leidimas laikinai gyventi turėjo galioti iki 2025 m. lapkričio 6 d. ir, nors dokumentas yra paskelbtas negaliojančiu, pareiškėjas Migracijos departamentui panaikinto leidimo laikinai gyventi negrąžino, taigi, yra pagrindas vertinti, kad vykdamas į Portugaliją pareiškėjas naudojosi būtent Lietuvoje jam išduotu leidimu laikinai gyventi.

4.5. Nors pareiškėjas teigia, kad teisėtai gyvena ir dirba Portugalijoje, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių duomenų.

4.6. Prašant leidimo laikinai gyventi ir esant įvestam perspėjimui į SIS, valstybės narės vykdo konsultavimosi procedūrą. SIS Reglamento 27 straipsnio a punktas nustato, jog prieš išduodama leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą arba pratęsdama to leidimo ar vizos galiojimą, išduodančioji valstybė narė konsultuojasi su perspėjimą pateikusia valstybe nare, ir kai išduodančioji valstybė narė perspėjimą pateikusiai valstybei narei praneša apie ketinimą išduoti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą arba pratęsti to leidimo ar vizos galiojimą arba, kad ji nusprendė tai padaryti, perspėjimą pateikusi valstybė narė ištrina atitinkamą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (SIS Reglamento 27 str. f p.). Taigi, priėmus Portugalijai sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą gyventi ar vizą, Portugalija būtu informavusi Lietuvą apie priimtą sprendimą. Tokiu atveju Lietuva turėtų pareigą panaikinti įvestą perspėjimą į SIS, bet galėtų palikti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvą. Kadangi Lietuva nėra gavusi iš kitos valstybės narės informacijos apie išduotą leidimą laikinai gyventi, pareiškėjo teiginiai apie teisėtą gyvenimą Portugalijoje yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

4.7. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Sprendimas iš esmės riboja galimybę asmeniui patekti į Šengeno erdvę, o tai susiję su kitų asmens teisių, pavyzdžiui, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, ribojimu. Pareiškėjas yra ne Europos Sąjungos ar kurios nors kitos valstybės, kurioje taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) pilietis, todėl nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas turi teisę laisvai atvykti į Šengeno zoną, jei nėra gavęs leidimo gyventi ar vizos, o perspėjimo įvedimas į SIS iš pareiškėjo teisės gauti vizą arba leidimą neatima, todėl ginčijamas Sprendimas pareiškėjo teisių nepažeidžia.

4.8. Sprendimas nėra priimtas dėl grėsmės valstybės saugumui, todėl nebūtina nustatyti, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Pareiškėjas, teigdamas, kad turi būti nustatyta pareiškėjo keliama grėsmė, kad būtų galima priimti sprendimą dėl perspėjimo įvedimo į SIS, nepagrįstai susiaurina SIS reglamentu siekiamus tikslus, ignoruodamas SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punkte numatytus atvejus, kai užsienietis apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ar buvimo joje.

4.9. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublika yra Šengeno zonos dalis, o kiekviena Šengeno zonos valstybė yra atsakinga už Šengeno zoną, t. y. kiekviena valstybė turi užtikrinti saugumą, užkirsti kelią nelegaliai migracijai ir piktnaudžiavimui migracinėmis procedūromis visoje zonoje, taip pat į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtais sprendimais nustatyta, jog pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras, dėl galimos nelegalios migracijos grėsmės buvo pagrindas pareiškėjui uždrausti atvykti, įtraukiant perspėjimą į SIS.

4.10. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką institutas yra specifinis, kuriam taikomos specialios teisės normos. Įstatymų leidėjas numatė tai, kad gali susidaryti individualios aplinkybės, dėl kurių susidaro būtinybė išbraukti užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo. Užsienietis gali teikti motyvuotą prašymą (ir nurodyti svarbias aplinkybes) išbraukti jo duomenis iš minėto sąrašo ar SIS. Taigi, sprendimo dėl draudimo atvykti priėmimas nereiškia, kad draudimo atvykti terminas nebus peržiūrimas esant pagrindams.

4.11. Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad Sprendimas neatitinka VAĮ numatytų reikalavimų. Ginčijamame sprendime nurodyti pagrindiniai faktai ir argumentai, sprendimo priėmimo motyvai ir teisinis pagrindas. Pažymėtina, kad yra pakankamai aiškiai nurodyta, kad sprendimas priimtas įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi – tai, kad jis savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, bei tai, kad pareiškėjas ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, t. y. panaikino Sprendimą ir priteisė pareiškėjui 1 521,70 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. Pareiškėjas 2023m. spalio 2 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi jis ketino dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Trasis“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Prašyme buvo nurodyta, kad pragyvenimo lėšas Lietuvoje sudarys darbo užmokestis – 1 414,46 Eur.

6.2. Pareiškėjui 2023 m. lapkričio 6 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui įteiktas 2023 m. gruodžio 11 d. per Jungtinių Arabų Emyratų išorės paslaugų teikėją.

6.3. Darbdavys 2024 m. vasario 8 d. Migracijos departamentui pateikė pranešimą, kuriame nurodė, kad užsienietis neatvyko dirbti bei užsienietis atsisakė dirbti.

6.4. Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 24S105040 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindais. Sprendime dėl leidimo panaikinimo konstatuota, kad darbo sutarties pareiškėjas nesudarė, kadangi atsisakė dirbti, todėl, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

6.5. Byloje ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu ir Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 11 ir 14 punktais.

6.6. Sprendimas priimtas, nes pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Sprendime, nurodyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, į Lietuvos Respubliką neatvyko ir įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, neįsidarbino), kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Migracijos departamentas Sprendime padarė išvadą, kad pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą yra pagrindas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus. Sprendime nustatyta, jog užsienietis ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi. Taip pat Sprendime nurodyta, kad yra pagrindas įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Kadangi priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, su juo darbo sutartis nesudaryta, todėl laikyta, jog asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti gauti leidimą laikinai gyventi, atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

7. Vertindamas Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, analizavo Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkto nuostatas. Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 133 straipsnį atsakovui suteikta diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę, tačiau ji yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

8. Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas nurodė, kad atsakovas draudimą atvykti UTPĮ 133 straipsnio 1 dalies pagrindu pareiškėjui pritaikė iš esmės remdamasis tik 2024 m. balandžio 22 d. Sprendime, kurio pareiškėjas neskundė, nustatytomis aplinkybėmis. Atsižvelgdamas į teismų jurisprudenciją, teismas pabrėžė, kad vien tai, jog pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, apskritai nepradėjo dirbti įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo išdavimo, taip pat duomenys dėl pareiškėjui mokėto / nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Teismo vertinimu, vien faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su bendrove, vienareikšmiškai nepatvirtino pareiškėjo piktnaudžiavimo šiuo aspektu.

9. Teismas konstatavo, kad Sprendime Migracijos departamentas tik formaliai nurodė leidimo laikinai gyventi panaikinimo aplinkybes bei tai, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Tačiau Sprendime nebuvo pateikta pakankamai argumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nekonkretizuota, kaip pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Nenustatęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo, teismas darė išvadą, kad susiklosčiusios faktinės aplinkybės neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto taikymo sąlygų, kai asmeniui taikomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Vien aplinkybė, kad pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, teismui neleido daryti išvadą, jog pareiškėjas buvo nesąžiningas ir piktnaudžiavo migracijos procedūromis.

10. Buvo atkreiptas dėmesys, kad byloje nebuvo duomenų, jog per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priėmimo dienos pareiškėjui jau buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis, todėl sprendė, kad pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas proporcingu.

11. Pažymėjęs, kad atsakovas atsiliepime plačiau pasisakė dėl tam tikrų aplinkybių, tačiau jos nebuvo nurodytos skundžiamame Sprendime, todėl tai nekeitė teismo vertinimo, kad Sprendimas nemotyvuotas.

12. Teismas darė išvadą, kad Sprendime (dalyje dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką) nėra pateikta pakankamai argumentų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas kaip užsienietis elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Vien atsakovo nurodytos aplinkybės, konstatuotos 2024 m. balandžio 22 d. Sprendime nesuponavo išvados, kad pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis, o byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas, siekdamas įgyti leidimą laikinai gyventi (kuris buvo panaikintas), sąmoningai ir tikslingai siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis. Remdamasis bylos duomenimis ir pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis teismo posėdyje, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas gavęs leidimą buvo atvykęs į Lietuvą dirbti, tačiau jam nepavykus susisiekti su darbdaviu, išvyko iš Lietuvos ir vėliau pradėjo dirbti Portugalijoje už mažesnį atlyginimą. Teismas nurodė, kad atsakovas vadovavosi išimtinai darbdavio nurodyta aplinkybe, kad pareiškėjas atsisakė dirbti, tačiau nesiekė išsiaiškinti, kokia forma pareiškėjas pateikė atsisakymą darbdaviui, neprašė platesnių komentarų ir pan. Nors atsakovas nustatė, kad pareiškėjas neturi ryšių su Lietuva, tačiau, teismo įsitikinimu, šios aplinkybės nepatvirtino, kad asmuo piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Taigi, nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad būtų pagrįsta ir proporcinga nustatyti pareiškėjui draudimą atvykti 3 metus, nes užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis.

13. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad atsakovas, įgyvendindamas savo diskreciją, padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą. Priimtas Sprendimas dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nėra proporcingas, skundžiama Sprendimo dalis dėl uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina.

14. Pasisakydamas dėl Sprendimo dalies, kuria įvestas perspėjimas į SIS, teismas analizavo SIS reglamento 24 straipsnyje įvirtintą teisinį reguliavimą, nurodė, kad pagal Taisyklių 15 punktą duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nurodytus pagrindus.

15. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, teismas atkreipė dėmesį, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į SIS, o prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus.

16. Teismo įsitikinimu, byloje nebuvo duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje ar Sprendimo priėmimo metu būtų siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar padaręs kokių nors teisės pažeidimų, nėra konstatuota, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti ES ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Teismas nurodė, kad Sprendime taip pat nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas bei svarbus, kaip ir argumentų, kad siekis užkirsti nelegalią migraciją nebus pasiektas be šios papildomos ir pakankamai reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojančios priemonės.

17. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas dalyje dėl perspėjimo apie draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi įtraukimo į SIS negali būti laikomas motyvuotu ir proporcingu, iš esmės buvo priimtas formaliai (kaip išvestinis sprendinys iš Departamento sprendinio uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus), todėl jis taip pat neatitinka Įstatymo, VAĮ 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų ir yra naikintinas.

18. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, Sprendime Departamento padarytas pareiškėjo individualios situacijos vertinimas buvo neteisingas, Departamentas ne pagal teisės aktų reikalavimus įgyvendino savo diskrecijos teisę priimdamas ginčo Sprendimą, padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą, todėl pareiškėjo skundas tenkino ir Sprendimą panaikintino.

III. 19. Atsakovas Migracijos departamentas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

20. Migracijos departamentas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

20.1. Pirmosios instancijos teismas padarė aplinkybių vertinimo klaidą, spręsdamas, kad galiojančiu Migracijos departamento sprendimu dėl leidimo gyventi panaikinimo konstatuotos aplinkybės turėjo būti iš naujo nustatinėjamos, priimant ginčijamą sprendimą. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (kai užsieniečiui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nes buvo panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi dėl to, kad asmuo nesudarė darbo sutarties ir pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kurio asmuo taip pat neskundė).

20.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Kriterijų vertinimo tvarkos reikalavimus. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimą migracijos procedūromis pagrindžia ne Kriterijų vertinimo tvarkoje nustatyti reikalavimai, o faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas, kuriam buvo išduotas leidimas gyventi darbo pagrindu, darbo sutarties nesudarė, kaip nurodoma darbdavio pranešime, dirbti atsisakė; užsienietis nesikreipė į Migracijos departamentą, nors Įstatymo 36 straipsnyje nustatyta tvarka įpareigoja užsienietį pateikti Migracijos departamentui informaciją apie pasikeitusius duomenis. Pareiškėjas negrąžino leidimo laikinai gyventi, nors šis leidimas buvo jam išduotas konkrečiu tikslu (dirbti Lietuvos Respublikoje pas tarpininkavimo raštą teikusį darbdavį); leidimo dirbti pas kitą darbdavį neprašė. Šios aplinkybės lakoniškai, tačiau suprantamai ir aiškiai nurodytos sprendime panaikinti leidimą laikinai gyventi. Tuo tarpu Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatomis Migracijos departamentas vadovaujasi tik nustatydamas laikotarpį, kuriam uždraudžiama atvykti. Teismas nepagrįstai vertino, kad nesant duomenų, jog per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priėmimo dienos pareiškėjui jau buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko, nėra pakankamo ir objektyvaus pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Kriterijų vertinimo tvarka neskirta įvertinti, ar asmuo piktnaudžiavo migracijos procedūromis.

20.3. Šiuo konkrečiu atveju Migracijos departamentas, teikdamas atsiliepimą į skundą, išdėstė savo poziciją dėl pareiškėjo skundo argumentų, o ne taisė ginčijamą sprendimą ar nurodė sprendimo priėmimo pagrindus, kurių nėra ginčijamame sprendime. Teismo pareiga yra ne siaurai ir formaliai vertinti ginčijamą sprendimą, bet byloje nustatytų aplinkybių visetą, todėl vertintina visa byloje pateikta medžiaga ir įrodymai. Siaurai formaliai vertindamas ginčijamą sprendimą, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybes, kurių Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, negalėjo žinoti, nes neturėjo duomenų apie pareiškėjo judėjimą Šengeno erdvėje, ir taip pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr. 2025 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2135-624/2025), kurioje vertinama, kad tokiu atveju, kai pareiškėjas atvykęs į Lietuvą darbo sutarties nesudarė, nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad į Portugaliją nuvyko ne naudodamasis dėl darbo Lietuvos Respublikoje išduotu leidimu laikinai gyventi, kuris buvo panaikintas, taip pat, jog nėra duomenų apie jo išvykimą iš Šengeno erdvės, jau buvo pakankamas pagrindas spręsti, kad jis gali piktnaudžiauti migracijos procedūromis.

20.4. Tais atvejais, kai užsieniečių faktinės aplinkybės labiausiai panašios į Migracijos departamento konstatuotas faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo individualia situacija, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuomonės, kad Migracijos departamento sprendimai priimti pagrįstai.

20.5. Dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovas išimtinai vadovavosi darbdavio nurodyta aplinkybe, jog pareiškėjas atsisakė dirbti ir plačiau nesiaiškino situacijos, pastebėtina, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog darbdavio, teikusio tarpininkavimo raštą, nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Pareiškėjas nepateikė jokio susirašinėjimo su darbdaviu (laiškų, telefonu siųstų / gautų žinučių; kt.) įrodymų. Nesant kitų pareiškėjo pateiktų įrodymų, kurie paneigtų darbdavio rašytinius įrodymus, manytina, kad teismas vadovavosi vien žodiniu pareiškėjo paaiškinimu, kad pareiškėjas nesulaukė jokios žinutės ar skambučio iš darbdavio apie darbo sutarties pasirašymą ir kada pareiškėjas galės pradėti dirbti.

Kadangi pareiškėjas Lietuvoje neturi jokių giminaičių ar draugų, o dirbti galėjo tik įmonėje, kuri tarpininkavo išduodant leidimą gyventi, tai nesulaukęs darbo sutarties pasirašymo su Lietuvos darbdaviu, pareiškėjas gavo darbo pasiūlymą Portugalijoje. Bent kiek kritiškai vertinant pareiškėjo žodinius paaiškinimus, nėra suprantama, kodėl pareiškėjas laukė žinutės ar skambučio ir kur tai darė – vienintelis pareiškėjo pateiktas atvykimo įrodymas yra 2025 m. gruodžio 16 d. (šeštadienio) bilietas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas atvyko lėktuvu iš Varšuvos į Vilnių 2023 m. gruodžio 17 d., sekmadienį, 01.00 val., t. y. naktį iš šeštadienio į sekmadienį.

Ši aplinkybė svarbi vertinant pareiškėjo žodinius paaiškinimus, kad jis atvyko į Lietuvą, tačiau jam skambinant tarpininkavusio įdarbinimo klausimais agento nurodytu įmonės numeriu niekas neatsiliepė, todėl jis, kadangi turėjo mažai pinigų, po 24 valandų išvyko į Italiją, kur gyvena jo sužadėtinė. Tokiu metu paprastai nėra pagrindo tikėtis, kad kokioje nors įmonėje būtų budintis darbuotojas, kuris galėtų atsiliepti į telefono skambučius, net jei pareiškėjas šiuo trumpu buvimo Lietuvoje laikotarpiu ir būtų skambinęs darbdaviui.

Nors pareiškėjas teismui teigė, kad skambino darbdaviui į Lietuvą būdamas, tikėtina, Italijoje, tačiau negalėjo prisiskambinti, manytina, kad šiuos pareiškėjo paaiškinimus reikėtų vertinti itin kritiškai, nes jie niekuo nepagrįsti. Iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjo tikslas buvo ne įteisinti savo buvimą Lietuvoje (nes jis iš čia nedelsiant išvyko), bet teisėtai atvykti į Šengeno erdvę, pasinaudojus Lietuvoje išduotu leidimu laikinai gyventi.

20.6. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, esą, 2024 metų vasario mėnesį jis atvyko į Portugaliją ir ten pradėjo dirbti tolimųjų reisų vairuotoju, tačiau atlyginimas, kurį gavo Portugalijoje, buvo mažesnis negu tas, kurį jis turėjo gauti Lietuvoje, neįrodo, kad jis norėjo ir ketino dirbti Lietuvoje ir nesiekė piktnaudžiauti procedūromis, nes leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ketinant dirbti Lietuvoje, o ne vykti į Portugaliją.

20.7. Akcentuotina, kad kai kurios faktinės aplinkybės, patvirtinančios Sprendimo pagrįstumą, paaiškėjo tik vėliau – tai, kad pareiškėjas išvyko pradžioje į Italiją, o vėliau į Portugaliją, kur įsidarbino. Būtent šios aplinkybės papildomai patvirtina, kad Migracijos departamentas, siekdamas užkardyti nelegalią migraciją Šengeno erdvėje, pagrįstai pareiškėjui uždraudė atvykti. Pareiškėjas, vykdamas į Portugaliją, naudojosi Migracijos departamento išduotu leidimu laikinai gyventi Lietuvoje ir tokiu būdu apėjo Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisę. Teismas visiškai nevertino ir niekaip nepasisakė dėl aplinkybių, kad pareiškėjas, turėdamas Lietuvoje išduotą leidimą laikinai gyventi, išvyko dirbti į Portugaliją, taip pažeisdamas migracijos procedūras ir apeidamas ES teisę.

20.8. Nebuvo įvertinta bylos duomenų visuma ir paaiškėjusios aplinkybės, kad pareiškėjas neteisėtai yra Šengeno erdvėje nuo leidimo laikinai gyventi panaikinimo 2024 m. balandžio 22 d. ir visu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme laikotarpiu, nes pareiškėjui nėra išduotas nė vienos Šengeno valstybės leidimas gyventi ar viza. Pareiškėjas ir toliau piktnaudžiauja migracijos procedūromis ir neteisėtai naudojasi galimybe gyventi Šengeno erdvėje.

20.9. Nors pareiškėjas ir teigia, kad dėl galiojančio perspėjimo SIS sistemoje jis negali gauti leidimo gyventi Portugalijoje, pastebėtina, kad tuo atveju, jei valstybė narė nuspręstų išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ar vizą, vadovaujantis SIS reglamento nuostatomis, būtų vykdomos valstybės narės konsultacijos su Lietuva, o Portugalijai priėmus sprendimą išduoti leidimą gyventi arba vizą, Lietuva turėtų pareigą įvestą perspėjimą pašalinti.

20.10. Migracijos departamentas priėmė pagrįstą sprendimą, o pirmosios instancijos teismas, išskirtinę reikšmę teikdamas formaliam sprendimo vertinimui, o ne realiai egzistuojančioms bylos aplinkybėms, atsižvelgdamas vien į pareiškėjo žodinius paaiškinimus, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas.

21. Pareiškėjas atsiliepime į Migracijos departamento apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (865,15 Eur).

22. Pareiškėjo atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Pareiškėjas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Kaip teisingai sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vien tai, kad buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, neleidžia padaryti išvadą, jog pareiškėjas buvo nesąžiningas ir piktnaudžiavo migracijos procedūromis.

22.2. Dėl atsakovo teiginių, kad atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas neatvyko dirbti ir nesudarė darbo sutarties su darbdaviu, pažymėtina, jog tokiai savo pozicijai pagrįsti atsakovas remiasi vien tik pareiškėją ketinusio įdarbinti darbdavio pranešimu. Nepateikiama visiškai jokių įrodymų (darbdavio užsieniečiui rašyto laiško, žinutės ar pan.), kur būtų nurodyta, kada ir kur jis turi atvykti pasirašyti darbo sutartį, aptarti darbo sąlygas ir pan. Taigi darbdavio pozicija yra visiškai nepagrįsta jokiais įrodymais. Tuo tarpu pareiškėjas pateikė teismui 2024 m. gruodžio 16 d. skrydžio bilietą, kuris patvirtina, kad pareiškėjas ketindamas dirbti Lietuvoje, atvyko į Lietuvą, tačiau jam nepavyko susisiekti su darbdaviu, pareiškėjas neturi jokių artimųjų ar pažįstamų Lietuvoje, išvyko iš Lietuvos, tačiau kurį laiką vis dar bandė susisiekti su darbdaviu ir laukė jo pranešimo.

22.3. Tam, kad pareiškėjas pradėtų dirbti, buvo reikalinga ir darbdavio valia bei atitinkami jo veiksmai. Taigi šiuo atveju priimdamas sprendimą ir spręsdamas, kad neva pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir tuo piktnaudžiavo migracijos procedūromis, atsakovas rėmėsi tik darbdavio pateikta ir visiškai jokiais įrodymais nepagrįsta pozicija ir net nebandė išklausyti pareiškėjo pozicijos ar bent jau paprašyti darbdavio pateikti kokius nors įrodymus, kad kvietė užsienietį atvykti dirbti, o šis atsisakė, nustatytu terminu neatvyko ar pan.

22.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Sprendime nėra pateikta pakankamai argumentų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas, teikdamas prašymą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nekonkretizuota, kaip pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis, todėl pagrįstai tokį sprendimą panaikino.

22.5. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Kriterijų vertinimo tvarką, kadangi šiame akte nustatyti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar uždrausti atvykti užsieniečiui. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas niekaip nepagrindė nurodomo pagrindo, t. y. kad neva pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, o taip pat nesivadovavo ir nevertino Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nustatytų kriterijų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pakankamo ir objektyvaus pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Pareiškėjo įsitikinimu, šiuo atveju nebuvo jokio Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkte nurodyto pagrindo uždrausti pareiškėjui atvykti.

22.6. Nesutiktina ir su atsakovo išdėstytais teiginiais, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kurių atsakovas, priimdamas Sprendimą, negalėjo žinoti, nes neturėjo duomenų apie pareiškėjo judėjimą Šengeno erdvėje, kadangi pats atsakovas priimdamas skundžiamą aktą vadovavosi išimtinai darbdavio pateiktais duomenimis ir neprašė pareiškėjo paaiškinimo, kodėl jis nepradėjo dirbti Lietuvoje. Atsakovo argumentai apie pareiškėjo judėjimą Šengeno erdvėje nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

22.7. Akcentuotina, kad atsakovas visiškai nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas teikdamas prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, piktnaudžiavimo migracijos procedūromis, nes byloje nėra nei vieno įrodymo, pagrindžiančio tokius atsakovo teiginius. Priešingai, pareiškėjas pateikė paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, kad, gavęs leidimą gyventi ir siekdamas pradėti dirbti Lietuvoje, atvyko į Lietuvą, tačiau iš Lietuvoje jį ketinusio įdarbinti darbdavio nesulaukė jokios informacijos, todėl ir negalėjo pradėti dirbti Lietuvoje.

22.8. Be to, atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, savo sprendimą turėjo pagrįsti objektyviais įrodymais, t. y. ne tik darbdavio niekuo nepagrįstu be jokių įrodymų pateiktu pranešimu, bet ir pareikalauti darbdavį pateikti tokius jo nurodytus teiginius pagrindžiančius dokumentus, o ne apeliaciniame skunde teigti, kad pareiškėjas turi įrodinėti buvus kitokias aplinkybes. Pareiškėjas pateikė įrodymus (lėktuvo bilietą), kurie patvirtina, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti Lietuvoje, atvyko į Lietuvą, pareiškėjui turint galiojantį leidimą gyventi ir laukiant darbdavio žinutės, kada darbuotojas gali atvykti ir pradėti dirbti, nėra draudžiama nuvykti į kitą Šengeno šalį. Kaip bylos nagrinėjimo metu paaiškino pareiškėjas, iki tol, kol atvyko į Lietuvą, jis asmeniškai jokio kontakto su Lietuvos darbdaviu neturėjo, nes visas detales derino, prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, užpildė tarpininkas, į kurį jis kreipėsi Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kur tuo metu dirbo ir gyveno. Taip pat pareiškėjas paaiškino, kad jam gavus leidimą gyventi Lietuvoje, tarpininkas nurodė, kad jis suderino su darbdaviu, jog pareiškėjas atvyks į Lietuvą bei perdavė pareiškėjui darbdavio kontaktus. Atvykus į Lietuvą pareiškėjui tarpininko duotais kontaktais nepavyko susisiekti su darbdaviu, todėl, atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvoje neturėjo jokių pažįstamų, kur galėtų apsistoti, bei turėdamas ribotus finansinius išteklius, priėmė sprendimą, kad jam darbdavio atsakymo laukti pigiau Italijoje, kur gyveno jo sužadėtinė.

22.9. Jei pareiškėjas, kaip kad teigia atsakovas, neketino dirbti Lietuvoje (pildydamas prašymą teigė tikrovės neatitinkančią informaciją), piktnaudžiavo migracijos procedūromis, tuomet kodėl iš Jungtinių Arabų Emyratų, kur tuo metu gyveno, pareiškėjas apskritai vyko į Lietuvą, o ne iškart į Italiją ar Portugaliją – juk taip jam būtų žymiai pigiau ir paprasčiau.

22.10. Dėl atvykimo laiko (naktis iš šeštadienio į sekmadienį) atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas paaiškino, jog tarpininkas, kuris nurodė pareiškėjui nusipirkti bilietą ir vykti į Lietuvą, jam buvo pasakęs, kad jis viską suderino ir darbdavys (jo atstovai) pareiškėjo lauks. Tad pareiškėjas manė, kad darbdavio atstovai tarpininko buvo informuoti ir apie pareiškėjo atvykimo laiką, todėl pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad jam susisiekus telefonu tarpininko nurodytu numeriu, jis sulauks atsakymo. Nesulaukęs atsakymo (jokio elektroninio laiško, skambučio ar pan.) iš Lietuvos darbdavio ir dar turėdamas leidimą gyventi, vis dar tikėdamasis, kad Lietuvos darbdavys jį įdarbins, pareiškėjas 2024 m. vasario mėn. išvyko į Portugaliją pas savo giminaičius, kurie padėjo jam susirasti darbą Portugalijoje. Taigi, priešingai nei teigia atsakovas, pareiškėjo tikslas buvo dirbti Lietuvoje (tam jis ir atvyko į Lietuvą), o Lietuvos darbdaviui su pareiškėju nesusisiekus, jis, vis dar laukdamas Lietuvos darbdavio atsakymo, išvyko į Portugaliją pas savo artimuosius ir ten pradėjo tvarkytis dokumentus, siekdamas įteisinti savo buvimą Portugalijoje.

22.11. Atsakovas visiškai nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą dėl darbo sutarties sudarymo perkelia Lietuvos darbo ir migracijos teisės neišmanančiam, lietuvių kalbos nemokančiam užsieniečiui, o ne darbdaviui, kuris yra stipresnioji teisinių santykių pusė ir taip pat turėjo imtis veiksmų kviesti užsienietį atvykti į Lietuvą sudaryti darbo sutartį. Atsakovas, visiškai nieko nesiaiškinęs, kokių veiksmų ėmėsi darbdavys, siekdamas įdarbinti užsienietį, apsiribojo tik niekuo nepagrįstu pasakymu, kad darbuotojas atsisakė dirbti, nors jokio darbuotojo atsisakymo byloje nėra.

22.12. Atkreiptinas teismo dėmesys ir į tai, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktais. Net jei ir būtų taip, kaip kad teigia atsakovas, kad pareiškėjo tikslas buvo ne įteisinti savo buvimą Lietuvoje, bet teisėtai atvykti į Šengeno erdvę, pasinaudojus Lietuvoje išduotu leidimu laikinai gyventi, tuomet, priešingai nei teigia atsakovas, toks tikslas pareiškėjui būtų susiformavęs ne teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje gavimo, o jau vėliau, kai gavęs leidimą gyventi Lietuvoje jis atvyko į Lietuvą ir negavęs jokios informacijos iš Lietuvos darbdavio išvyko į Portugaliją, kur susirado darbą ir siekė įteisinti savo buvimą. Kaip matyti iš pareiškėjo į bylą pateiktų Portugalijos advokatų paaiškinimų apie pareiškėjo situaciją Portugalijoje, pagal Portugalijos teisę pareiškėjas nėra laikomas neteisėtai Portugalijoje esančiu asmeniu, šiuo metu, kol vyksta šios bylos nagrinėjimas, jis turi teisę būti Portugalijoje. Taigi tokia situacija neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto, nes akivaizdu, jog teikdamas prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje gavimo, pareiškėjas neteikė melagingos informacijos ir tuo metu neplanavo nei dirbti, nei gyventi Portugalijoje, Italijoje ar kitoje Šengeno šalyje. Taip pat pareiškėjas, išvykdamas į Italiją ir iš ten atvykdamas į Portugaliją, vis dar turėdamas Lietuvos išduotą leidimą gyventi ir dar nesant 2024 m. vasario 8 d. jo Lietuvos darbdavio pranešimo apie tai, kad užsienietis neatvyko ir atsisakė dirbti.

22.13. Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog pareiškėjas yra neteisėtai Portugalijoje nuo 2024 m. balandžio 22 d. bei toliau piktnaudžiauja migracijos procedūromis ir neteisėtai naudojasi galimybe gyventi Šengeno erdvėje. Pareiškėjas į bylą yra pateikęs Portugalijos advokatų paaiškinimą dėl pareiškėjo situacijos, tame paaiškinime nėra nieko nurodyta apie pareiškėjo neteisėtą buvimą minėtoje šalyje. Iš pateikto paaiškinimo akivaizdu, jog pareiškėjas minėtoje valstybėje nesislapsto, o priešingai – atsakingos Portugalijos institucijos žino apie jį, jis buvo pateikęs prašymą dėl leidimo gyventi Portugalijoje ir vienintelė priežastis, kodėl toks prašymas nebuvo tenkintas, yra Lietuvos įvestas SIS perspėjimas. Portugalijos institucijų pareiškėjas nėra išsiųstas ar įpareigotas išvykti, priešingai – jis turi teisę būti Portugalijoje iki bus išspręsti jo skundai ir Portugalijoje, ir Lietuvoje. Tad atsakovo teiginiai apie neva neteisėtą pareiškėjo buvimą Portugalijoje yra nepagrįsti ir paneigti į bylą pateiktais įrodymais.

22.14. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad Sprendime, dalyje dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, nėra pateikta pakankamai argumentų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Taip pat pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra priimtas administracinis sprendimas, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje.

22.15. Pasisakydamas dėl SIS perspėjimo, pirmosios instancijos teismas vadovavosi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiuo klausimu ir teisingai sprendė, jog Sprendimo dalis dėl perspėjimo įvedimo į SIS nemotyvuota ir formali.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento 2024 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 24S160099, kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius ir nuspręsta įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi ((uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.

25. Bylos duomenimis, 2023 m. lapkričio 6 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), kuris pareiškėjui įteiktas 2023 m. gruodžio 11 d. per Jungtinių Arabų Emyratų išorės paslaugų tiekėją. Pareiškėjas 2023 m. gruodžio 17 d. atvyko į Lietuvos Respubliką. UAB „Trasis“ 2024 m. vasario 8 d. pranešimu informavo Migracijos departamentą, kad pareiškėjas neatvyko dirbti (užsienietis atsisakė dirbti). Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, 2024 m. balandžio 22 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2025 m. lapkričio 6 d., nes nustatė, kad: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Pareiškėjas minėto sprendimo neskundė. Leidimas 2024 m. gegužės 28 d. buvo paskelbtas negaliojančiu.

26. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu bei 2 dalies c punktu, Taisyklių 15 punktu ir Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu, 2024 m. liepos 5 d. priėmė byloje ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), nes asmens leidimas gyventi buvo panaikintas. Toks Sprendimas priimtas motyvuojant tuo, kad: įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, užsienietis gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, į Lietuvos Respubliką neatvyko ir įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, neįsidarbino); tai, jog asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą asmeniui nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino ginčijamą Sprendimą konstatavęs, kad jis priimtas remiantis tik 2024 m. balandžio 22 d. Sprendime dėl leidimo panaikinimo nustatytomis aplinkybėmis, o bylos duomenys nepatvirtino, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo išdavimo teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, nesudarydamas darbo sutarties su darbdaviu, buvo nesąžiningas ir piktnaudžiavo migracijos procedūromis.

28. Įvertinusi byloje esančius įrodymus (ABTĮ 56 str. 7 d.), teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

29. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

30. Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktas nustato, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3 p.). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

31. Aiškindamas Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją šiuo klausimu (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. Nr. eA-2378-575/2024; 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2511-602/2024; kt.).

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012, 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014, 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024; kt.).

33. Nagrinėjamu atveju, vienas iš pagrindų, dėl ko užsieniečiui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje – tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas atsakovui prašant leidimo laikinai gyventi Lietuvoje darbo santykių pagrindu.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad vien aplinkybės, kad, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, užsienietis apskritai nepradėjo dirbti įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ir neatvyko į Lietuvos Respubliką, taip pat duomenys dėl pareiškėjui mokėto / nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina to, kad užsienietis, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024; 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025; kt.).

35. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į visas aplinkybes, be kita ko, ir į tas, kurios paaiškėjo po ginčijamo Sprendimo priėmimo. T. y. pareiškėjas, atvykęs į Lietuvą, tarpininkavusioje įmonėje neįsidarbino (darbo sutarties nesudarė), kaip jis pats teigė, po 24 val. išvyko į kitą ES valstybę (Italiją), o vėliau – į Portugaliją. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas, būdamas šiose ES valstybėse, bandė susisiekti su darbdaviu, siekti įsidarbinti net ir susiklosčius situacijai, kai atvykus į Lietuvą tokie bandymai buvo nesėkmingi. Be to, pareiškėjo skubus išvykimas iš Lietuvos (po 24 valandų atvykus į Vilniaus oro uostą 2023 m. gruodžio 17 d., sekmadienį 01.00 val.) pasinaudojus leidimu laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nesant jokių duomenų, kad pareiškėjas išvyko iš Šengeno erdvės, sudaro pagrindą daryti išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai vertino, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Atkreiptinas dėmesys, kad analogiškos pozicijos laikomasi ir kitose faktinėmis aplinkybėmis itin panašiose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2135-624/2025; 2025 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2620-556/2025).

36. Nors pareiškėjas byloje tvirtina, kad Migracijos departamentas visiškai netyrė ir nesiaiškino, kokiu pagrindu Lietuvos įmonė pranešime nurodė, kad pareiškėjas atsisakė dirbti, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad pareiškėjas Lietuvos įmonėje neįsidarbino išimtinai dėl darbdavio kaltės ar neveikimo. Taip pat byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad asmuo piktnaudžiavo migracijos procedūromis, nesant tam pagrindo naudojosi laisvo judėjimo Sąjungos teritorijoje teise, dėl ko kilo nelegalios migracijos rizika.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes, Migracijos departamentui buvo pakankamas pagrindas išvadai, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis, nesiekė deklaruoto tikslo įsidarbinti Lietuvoje, kas pagrįstai lėmė sprendimą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką apibrėžtu laikotarpiu. Konstatuotos faktinės aplinkybės atitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto taikymo sąlygas, kuomet asmeniui taikomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

38. Primintina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1319-822/2025 ir kt.).

39. Įstatymo 133 straipsnio 7 dalis nustato, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

40. Taisyklių 15 punktas įtvirtina, kad duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose ar SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

41. SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

42. SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktas nustato, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktas įtvirtina, situacijos, kurioms taikomas SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

43. Atsakovas ginčijamu Sprendimu įtraukė į SIS perspėjimą apie pareiškėjui nustatytą draudimą atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje, nes kyla rizika, jog asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti gauti leidimą laikinai gyventi, atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien aplinkybė, jog valstybė narė yra priėmusi sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti ir apsigyventi valstybėje narėje, savaime nesudaro pagrindo įvesti į SIS perspėjimą apie užsieniečiui nustatytą draudimą atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje. Valstybės narės pirma turi pareigą nustatyti, ar, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalies ir 24 straipsnio 2 dalies nuostatomis, individuali užsieniečio situacija sudaro adekvatų ir proporcingą pagrindą įtraukti į SIS perspėjimą apie užsieniečiui nustatytą draudimą atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023; kt.).

45. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir remdamasi administracinės bylos duomenimis, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai 3 (trijų) metų laikotarpiui įtraukė į SIS perspėjimą apie pareiškėjui nustatytą draudimą atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje. Atsakovas Sprendimu įvertino visas aktualias pareiškėjo individualios situacijos aplinkybes ir kylančią pareiškėjo neteisėtos migracijos riziką, taip pat atsižvelgė į sprendimo įtraukti į SIS perspėjimą apie pareiškėjui nustatytą draudimą atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje padarinius ir nurodė motyvus, pagrindžiančius minėtą atsakovo sprendimą. Nustatytas perspėjimo įtraukimo į SIS laikotarpis yra adekvatus ir proporcingas individualiai pareiškėjo situacijai.

46. Konstatavusi, kad Migracijos departamento 2024 m. liepos 5 d. Sprendimas yra priimtas nustačius reikšmingus faktus ir tinkamai taikius teisės normas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes ir taikė teisės aktų normas. Todėl yra pagrindas tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

47. Tenkinus atsakovo apeliacinį skundą ir panaikinus pareiškėjui palankų pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuotina, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo G. S. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys