dd4944d3-d29a-4237-9520-75ccd8968d64 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr

                                                        Â

Civilinė byla Nr. 2A-341/2013                                                          Â

                                                                             Â

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.4;Â

                                                                 Â

21.4.2.1; 41; 44.2.4; 44.5.2.16; 44.8

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo

civilinę bylÄ pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės bei ieÅ¡kovių L. P. ir L. M. apeliacinius skundus

dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4877-656/2011 pagal ieškovių L. P. ir

L. M. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, R. G., G. G., bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „RAMUNĖ“ dėl neteisėtai nusavintų akcijų vertės atlyginimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, palūkanų ir negautos naudos priteisimo. Tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „DIDŽIOJI RAMUNĖ“, L. J., D. B., J. D., L. U., A. Z. ir K. J..

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

    IeÅ¡kovės L. P. ir L. M. ieÅ¡kiniu, kurį vėliau patikslino (t. 3, b. l. 169-184), prašė: priteisti iÅ¡ atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieÅ¡kovėms priklausiusių ir neteisėtai nusavintų 8,586 procentų UAB „RAMUNĖ“ akcijų vertę: L. P. – 268 351 Lt sumÄ , L. M. – 236 148,88 Lt sumÄ ; priteisti įstatymo nustatyto dydžio palÅ«kanas už naudojimÄ si turtu: L.

P. – 107 340,40 Lt sumÄ , L. M. – 94 459,52 Lt sumÄ ; pripažinti 1999 m. rugsėjo 24 d. tarp UAB „RAMUNĖ“ ir H.

G. sudarytÄ bendrovės pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir ateljė, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia ir taikyti restitucijÄ didžiausios vertės piniginiu ekvivalentu –

14 809 077,47 Lt; priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės, taip pat H. G. paveldėtojų R. G. ir G. G. negautas pajamas, kurias ieškovės pagrįstai galėjo

tikėtis gauti kaip dividendus: L. P. – 217 558,80 Lt sumÄ , L. M. – 195 328,80 Lt sumÄ ; priteisti ieÅ¡kovėms iÅ¡ atsakovo BUAB „RAMUNĖ“ pagal dalinės atsakomybės taisykles 10 procentų ieÅ¡kovių

negautų pajamų dalį: L. P. – 24 173,20 Lt sumÄ ; L. M. – 21 703 Lt sumÄ ; priteisti iÅ¡ atsakovų Vilniaus miesto

savivaldybės, R. G. ir G. G. 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei ieškovių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl darbuotojų pirmenybės teisės įsigyti privatizuojamų

įmonių akcijų“ nustatyta tvarka ieškovės įsigijo valstybės įmonės „Ramunė“

akcijų (L. P. – 3175 akcijas, L. M. – 2794 akcijas). Po valstybės įmonės „Ramunė“ skaidymo įsteigta UAB „RAMUNĖ“, kurios didžiausias akcininkas Vilniaus miesto savivaldybė, valdanti 90,5 proc. akcijų, 1998 m. spalio 9 d. visuotiniame akcininkų susirinkime priėmė sprendimÄ neįtraukti į UAB „RAMUNĖ“ akcijų apskaitÄ ieÅ¡kovėms priklausančių akcijų. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2004 m. lapkričio 3 d. sprendimu L. P., L. M., L. J.,

D. B., J. D., L. U.,

A. Z. ieÅ¡kinį patenkino: pripažino negaliojančia UAB „RAMUNĖ” 1998 m. spalio 9 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo dalį, kuria nuspręsta neįtraukti į UAB „RAMUNĖ” akcijų apskaitÄ L. P.,

L. M., L. J., D. B., J. D., L. U., A. Z. turimų akcijų ir visas UAB „RAMUNĖ” akcijas apskaityti kaip vienintelio akcininko Vilniaus miesto savivaldybės akcijas. Vilniaus miesto savivaldybė 1999 m. liepos 2 d. sutartimi visas turėtas UAB „RAMUNĖ” akcijas už 5 876 000 Lt pardavė H. G.. 1999 m. rugsėjo 24 d. pirkimo

- pardavimo sutartimi UAB „RAMUNĖ” pardavė H. G. patalpas,

esančias (duomenys neskelbtini). 2000 m. rugpjūčio 23 d. sutartimi H. G. vienas patalpas pardavė su atidėtu mokėjimu naujai

įsteigtai UAB „Didžioji Ramunė” už 13 500 000 Lt. Pasak ieÅ¡kovių, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, kaip vienintelio akcininko, dalyvavusio priimant sprendimÄ neįtraukti į UAB „RAMUNĖ” akcijų apskaitÄ L. P.,

L. M., L. J., D. B., J. D., L. U., A. Z. turimų akcijų, veiksmų neteisėtumas įrodytas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu. IeÅ¡kovių akcijos buvo nusavintos, todėl ieÅ¡kovės patyrė žalÄ . Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė privalo grÄ Å¾inti be pagrindo gautÄ akcijų kainos dalį. IeÅ¡kovių vertinimu, restitucija natÅ«ra negalima, nes akcijas įgijęs H.

G. buvo sÄ Å¾iningas. Todėl iÅ¡ Vilniaus miesto savivaldybės ieÅ¡kovei L. P. priteistina 268 351 Lt, o L. M. –

236 148,88 Lt turėtų akcijų vertės. IeÅ¡kovių manymu, už be pagrindo įgytÄ

pinigų sumÄ priteistinos ir 5 procentų dydžio metinės palÅ«kanos:  ieÅ¡kovei L. P. – 107 340,40 Lt, o ieÅ¡kovei L. M. –

94 459,52 Lt palÅ«kanų. Dėl neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų ieÅ¡kovės neteko pajamų negautų dividendų už turimas akcijas forma. 1999 m. rugsėjo 24 d. pirkimo - pardavimo sutartimi H. G. iÅ¡ UAB „RAMUNĖ” už 1 000 000 Lt įsigijo nekilnojamÄ jį turtÄ (dvejas patalpas). 2000 m. rugpjūčio 23 d. vienÄ iÅ¡ tų patalpų H. G. pardavė UAB „DIDŽIOJI RAMUNĖ“ už 13 500 000 Lt, todėl Å¡i kaina laikytina realia turto rinkos kaina. IeÅ¡kovių nuomone, pirmoji (1999 m. rugsėjo 24 d.) pirkimo - pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, nes, siekiant iÅ¡vengti mokesčių ir neteisėtai praturtėti, turtas buvo parduotas už keleriopai mažesnę kainÄ . Dėl Å¡ios priežasties minėtas sandoris pažeidė ieÅ¡kovių teises. Pagal 2000 m. rugpjūčio

23 d.  pirkimo - pardavimo sutarties metu mokėtÄ vieno kvadratinio metro kainÄ nustatytina reali 1999 m. rugsėjo 24 d.  pirkimo - pardavimo sutarties kaina –

14 809 708 Lt. 1999 m. rugsėjo 24 d. pirkimo - pardavimo sutartis prieštarauja juridinio asmens teisnumui, todėl pripažintina negaliojančia. H.

G. vienasmeniÅ¡kai priėmė sprendimÄ dėl sandorio sudarymo, todėl jo veiksmai vertintini kaip nesÄ Å¾iningi. Kadangi UAB „DIDŽIOJI RAMUNĖ“ ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo sÄ Å¾ininga, todėl restitucija natÅ«ra yra negalima. NesÄ Å¾iningas sandorio dalyvis H. G. (pastarajam mirus – jo įpėdiniai) privalo atlyginti dėl jo kaltės padarytÄ Å¾alÄ , kuri nustatoma atsižvelgiant į 2000 m. rugpjūčio 23 d.  pirkimo - pardavimo sutartimi mokėtÄ kainÄ . Dėl ginčijamo 1999 m. rugsėjo 24 d. sandorio sudarymo UAB „RAMUNĖ” negavo 12 480

000 Lt. IeÅ¡kovių vertinimu, tuo atveju, jei UAB „RAMUNĖ” bÅ«tų pardavusi patalpas už realiÄ rinkos kainÄ , tai, atmetus bendrovės patirtus nuotolius ir iÅ¡skaičiuotinÄ pelno mokestį, L. P. bÅ«tų gavusi 390 824 Lt dividendų, o L. M. – 352 712 Lt dividendų. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „RAMUNĖ” iÅ¡kelta bankroto byla ir turtinių reikalavimų patenkinimas yra mažai tikėtinas, L. P. mažina turtinį reikalavimÄ iki 241 732 Lt negautų dividendų, o L. M. – iki 217 032 Lt. Atsakovų veiksmų, nulėmusių žalos atsiradimÄ , pobÅ«dis yra skirtingas, todėl atsakovų atsakomybė yra dalinė. Atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir H. G. atsakomybės dalys yra po 45 procentus, o UAB „RAMUNĖ” atsakomybės dalis – 10 procentų, nes jos veiksmus nulėmė vienasmeniai H. G. sprendimai. Pasak ieÅ¡kovių, ieÅ¡kinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos ir palÅ«kanų priteisimo nepraleistas, nes ieÅ¡kinio senaties terminas skaičiuojamas nuo 2004 m. lapkričio 3 d., arba ieÅ¡kinio senaties terminas turi bÅ«ti atnaujintas, nes ieÅ¡kovių teisių pažeidimo faktas galutinai paaiÅ¡kėjo po to, kai įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu pripažinta, kad ieÅ¡kovių akcijų iÅ¡braukimas iÅ¡ apskaitos buvo neteisėtas.Â

          Atsakovės R. G. ir G. G. ieškinio reikalavimus jų atžvilgiu prašė atmesti. Nurodė, kad reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu grindžiamas sandorio sudarymo metu negaliojusiomis ir todėl netaikytinomis teisės normomis. Ieškovės iš esmės gina tariamai pažeistas UAB „RAMUNĖ” teises, t. y. reiškia ieškinį pačios

bendrovės vardu ir naudai. Tačiau ieškovės nėra įgaliotos veikti UAB „RAMUNĖ” vardu, be to, šiuo atveju

ieÅ¡kovės negali reikÅ¡ti ir netiesioginio ieÅ¡kinio, nes jos nėra Å¡ios bendrovės kreditorės. Nėra pagrindo ieÅ¡kovių ginčijamÄ sandorį pripažinti apsimestiniu, nes

ieÅ¡kovės neįrodė, kad sandoris buvo sudarytas siekiant pridengti kitÄ sandorį. Nėra pagrindo šį sandorį pripažinti negaliojančiu ir kaip

prieštaraujantį įmonės veiklos tikslams, nes įmonės veiklai tarnaujančio turto pardavimas neužkerta kelio tolimesnei jos veiklai. Ieškinio reikalavimas priteisti dividendus atmestinas, kadangi teisę į dividendus ieškovės prarado nuo to momento, kai neteko akcijų.

           Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė ieÅ¡kinį atmesti. Nurodė, kad UAB „RAMUNĖ”, kaip ir bet kuris kitas juridinis asmuo, įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie veikia jiems pagal įstatymus arba įstatus suteiktų teisių ribose. UAB „RAMUNĖ” yra ribotos civilinės atsakomybės asmuo, kuris pagal savo prievoles atsako tik savo turtu. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kuriÄ privalo įmokėti už akcijas. Vilniaus miesto savivaldybė, kaip bendrovės akcininkas, negali bÅ«ti atsakingas už bendrovės prievoles. Uždarosios akcinės bendrovės akcininkų susirinkime priimtas nutarimas yra akcininkų susirinkimo veiklos forma, kuriame yra fiksuojamas atitinkamas akcininkų sprendimas. Nekonstatavus neteisėtų atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų, negali bÅ«ti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatytos pasekmės,

siejamos su atsakovo nesÄ Å¾iningumu. IeÅ¡kovės nepagrįstai iÅ¡ atsakovo reikalauja negautų pajamų, nes savivaldybė

neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie lemtų tai, kad ieškovės negavo pajamų už parduotas bendrovės patalpas. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl senaties terminas pasibaigė 2001 m. spalio 9 d.

           Atsakovas BUAB „RAMUNĖ“ prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškovių ieškinį atmesti.

           Trečiasis asmuo K. J. prašė ieškinį atsakovių R.

G. ir G. G. atžvilgiu atmesti. Nurodė, kad 1999 m. rugsėjo 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties kainai įtakos turėjo bloga patalpų, kurios netiko eksploatacijai, būklė.

           Tretieji asmenys L. J., D. B., J. D., L. U. ir A. Z. prašė ieÅ¡kinį tenkinti. Nurodė, kad ieÅ¡kovės ir kiti smulkieji akcininkai galutinai apie jų pažeistas teises suvokė, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 12 d.  nutartimi paliko nepakeistÄ Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimÄ , todėl ieÅ¡kinio senaties terminas nepraleistas.

           Trečiasis asmuo UAB „DIDŽIOJI RAMUNĖ“ prašė ieÅ¡kinį atmesti ir taikyti ieÅ¡kinio senatį. Nurodė, jog dėl dividendų iÅ¡mokėjimo yra bÅ«tinas bendrovės akcininkų susirinkimo nutarimas, kuris nebuvo priimtas. UAB „RAMUNĖ“ neturėjo pelno, todėl akcininkų teisės į dividendų gavimÄ neatsirado.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį tenkino

iÅ¡ dalies. Teismas priteisė iÅ¡ atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės: ieÅ¡kovei L. P. 268 351 Lt nepagrįsto praturtėjimo sumÄ ,

107 340,40 Lt palÅ«kanų už naudojimÄ si turtu, 5 procentų dydžio metines procesines palÅ«kanas ir 970 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų; ieÅ¡kovei L.

M. – 236 148,88 Lt nepagrįsto praturtėjimo sumÄ , 94 148,88 Lt palÅ«kanų už naudojimÄ si turtu, 5 procentų dydžio metines procesines

palÅ«kanas bei 970 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų. Likusioje dalyje ieÅ¡kinį atmetė.           Â

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog aplinkybė apie tai, kad ieškovių akcijos buvo neteisėtai išbrauktos iš UAB „RAMUNĖ” akcininkų apskaitos, neįrodinėtina, kaip nustatyta Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo išnagrinėtoje byloje. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 3 d.  sprendime nepaneigta ieškovių nurodyta aplinkybė, kad ieškovių akcijos buvo pilnai apmokėtos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovės teisingai rėmėsi nepagrįsto praturtėjimo teisiniu institutu. Teismo vertinimu, ieškovės UAB „RAMUNĖ“ organo – visuotinio akcininkų susirinkimo – neteisėto sprendimo pagrindu neteko turėtų akcijų, o Vilniaus miesto savivaldybė iš dalies be teisėto pagrindo tapo 100 procentų akcijų paketo savininku. Teismo sprendimu nustačius, kad Vilniaus miesto savivaldybė teisėtai galėjo apskaityti tik 90,5 proc. UAB „RAMUNĖ” akcijų, Vilniaus miesto savivaldybė 100 procentų bendrovės akcijų paketo 5 876 000 Lt kainos dalį, kuri proporcinga ieškovių turėtų akcijų kainos daliai – 8,586 procentams, gavo be teisėto pagrindo. Kadangi ieškovės neginčijo Vilniaus miesto savivaldybės ir H. G. sudarytos sutarties dėl 100 procentų akcijų

paketo pardavimo, todėl restitucija natūra netaikoma ir turi būti atlyginama ieškovių turėtų akcijų

tikroji vertė pinigais, buvusi turto įgijimo metu. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas profesionalaus akcijų valdytojo standartÄ , sprendė, jog atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė negalėjo nežinoti, kad jis ieÅ¡kovių akcijoms tenkančio akcinio kapitalo bei atitinkamÄ parduoto akcijų paketo kainos dalį įgijo be teisinio pagrindo. Dėl minėtos priežasties pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad atsakovas apie nepagrįstÄ pinigų gavimÄ sužinojo 1999 m. rugpjūčio 22 d. Kadangi CK 6.240 straipsnio 1 dalies nuostata dėl palÅ«kanų skaičiavimo už nepagrįstai gautus pinigus įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d., todėl teismas sprendė, jog palÅ«kanos gali bÅ«ti skaičiuojamos nuo 2001 m. liepos 1 d. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog iÅ¡braukus ieÅ¡koves

iÅ¡ UAB „RAMUNĖ“ akcininkų sÄ raÅ¡o, Å¡ios neteko teisės reikÅ¡ti reikalavimus dėl bendrovės

turto perleidimo sandorių pripažinimo apsimestiniais ar prieÅ¡taraujančiais juridinio asmens tikslams, grindžiamus akcininkų statusu, bei dėl iÅ¡ UAB „RAMUNĖ“ negautų dividendų priteisimo. Vilniaus apygardos teismas taip pat pažymėjo, jog ieÅ¡kovės nėra Å¡ios bendrovės kreditorės, todėl neturi teisės reikÅ¡ti reikalavimus, grindžiamus kreditorių statusu, dėl UAB „RAMUNĖ“ sudarytų sandorių negaliojimo. Dėl Å¡ios priežasties teismas atmetė reikalavimus pripažinti 1999 m. rugsėjo 24 d.  pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia ir taikyti restitucijÄ bei priteisti negautas pajamas, kurias ieÅ¡kovės galėjo tikėtis gauti kaip dividendus.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė praÅ¡o panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria ieÅ¡kinys patenkintas iÅ¡ dalies ir iÅ¡ atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priteista: ieÅ¡kovei L. P. 268 351 Lt nepagrįsto praturtėjimo, 107 340,40 Lt palÅ«kanų už naudojimÄ si turtu, 5 procentų dydžio metinių procesinių palÅ«kanų ir 970 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų; ieÅ¡kovei L. M. – 236 148,88 Lt nepagrįsto praturtėjimo, 94 148,88 Lt palÅ«kanų už naudojimÄ si turtu, 5 procentų dydžio metinių procesinių palÅ«kanų bei 970 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų. Apeliantas praÅ¡o ieÅ¡kinį Å¡ioje dalyje atmesti. Atsakovo skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:

1. Byloje nėra įrodyta, jog ieÅ¡kovės apmokėjo akcijų vertę – įgijo jų nuosavybės teisę, todėl nėra pagrindo ginti menamai turimų ieÅ¡kovių teisių. Kitoje byloje nustatyta, kad 1998 m. spalio 9 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo pagrindu nuspręsdamas neįtraukti ieÅ¡kovių akcijų į UAB „RAMUNĖ“ akcijų apskaitÄ ir visas akcijas apskaityti kaip savivaldybės akcijas, atsakovas UAB „RAMUNĖ“ pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau - ABÄ®) nuostatas, tačiau tai nereiÅ¡kia, jog minėtoje byloje teismai nustatė aplinkybę, esÄ ieÅ¡kovės už akcijas buvo pilnai apmokėjusios. 1998 m. spalio 9 d. UAB „RAMUNĖ“ akcininkų nutarimas buvo priimtas motyvuojant tuo, kad akcijos nebuvo apmokėtos. Aplinkybę, kad akcijos buvo apmokėtos, turėjo įrodyti ieÅ¡kovės.

2. IeÅ¡kinys buvo pareikÅ¡tas netinkamam atsakovui, todėl ieÅ¡kovių reikalavimai patenkinti nepagrįstai. Nėra nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės, kaip juridinio asmens dalyvio, neteisėti veiksmai, kurie nulėmė ieÅ¡kovių teisių pažeidimÄ . PrieÅ¡ingai – nustatyta, kad bÅ«tent juridinis asmuo UAB „RAMUNĖ“, pažeisdamas teisės aktus apskaitė ieÅ¡kovių akcijas kaip Vilniaus miesto savivaldybės akcijas, todėl tinkamas atsakovas Å¡ioje byloje yra UAB „RAMUNĖ“. Â

3. Juridinio asmens dalyviai už juridinių asmenų prievoles atsako subsidiariai tik nustačius įstatyme įtvirtintų sÄ lygų egzistavimÄ . Tik tuo atveju, jeigu bÅ«tų nustatyta, jog UAB „RAMUNĖ“ negali vykdyti prievolės dėl dalyvio veiksmų, bÅ«tų galimas reikalavimo nukreipimas į UAB „RAMUNĖ“ dalyvį – Vilniaus miesto savivaldybę.  Â

4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo santykį, kadangi turto įgijimo be pagrindo ir nepagrįsto praturtėjimo institutus galima taikyti tik tuo atveju, jei yra iÅ¡naudotos kitos gynybos priemonės, pvz., taikant nuostolių atlyginimo institutÄ , restitucijÄ , įpareigojant vykdyti prievolę natÅ«ra ir pan.

5. Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovėms priteistų sumų pagrįstumo, o apsiribojo tik vertinimu, jog atsakovas neteikė atsikirtimų. Minėta teismo išvada paremta prielaidomis.

6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino reikalavimÄ priteisti 5 procentų metines palÅ«kanas. Be teisinio pagrindo nesÄ Å¾iningai praturtėjęs kito asmens sÄ skaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas, todėl taikant šį institutÄ , asmuo privalo grÄ Å¾inti tik tai, kas sudaro jo praturtėjimÄ ir atitinkamai kitos Å¡alies turto sumažėjimÄ . Atsakovas prašė teismo taikyti senatį ieÅ¡kinio dalyje dėl palÅ«kanų priteisimo, kadangi tokiam reikalavimui nustatytas sutrumpintas ieÅ¡kinio senaties terminas.

7. Pirmosios instancijos teismas padarė procesinės teisės pažeidimų, kurie nulėmė neteisėto sprendimo priėmimÄ . Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimas neįrodo, jog ieÅ¡kovės turi turtines ir neturtines akcininkų teises. Teismas nepagrįstai Å¡ios aplinkybės įrodinėjimo naÅ¡tÄ perkėlė atsakovui.

8. Pirmosios instancijos teismas, sutikęs su atsakovo pozicija dėl juridinio asmens ir jo dalyvio atskirumo principo, vėliau tokį savo aiÅ¡kinimÄ iÅ¡ esmės paneigė.

           Atsiliepimu į

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovės L. P. ir L. M. praÅ¡o apelianto skundÄ

atmesti. IeÅ¡kovės pažymėjo, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendime konstatuota, kad nėra įrodymų apie tai, jog ieÅ¡kovės bÅ«tų visiÅ¡kai arba iÅ¡ dalies neapmokėjusios akcijų. Vilniaus miesto savivaldybės skundo argumentas, esÄ ieÅ¡kovės nebuvo įgijusios UAB „RAMUNĖ“ akcijų nuosavybės teisės, yra nepagrįstas. IeÅ¡kovių teigimu, pajamas už neteisėtai nusavintas akcijas gavo apeliantas, todėl tinkamas atsakovas yra Vilniaus miesto savivaldybė. Apelianto teiginys, jog teismas nenagrinėjo visų jo atsiliepimo argumentų, nepagrįstas, kadangi teismo pareiga pagrįsti priimamÄ teismo sprendimÄ neturi bÅ«ti supranta kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ .

Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovės L. P. ir L. M. praÅ¡o panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmesti jų reikalavimai, ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ sprendimÄ : pripažinti 1999 m. rugsėjo 24 d. UAB „RAMUNĖ“ ir H. G. sudarytÄ bendrovei priklausančių patalpų pirkimo

- pardavimo sutartį negaliojančia ir taikyti restitucijÄ didžiausios vertės piniginiu ekvivalentu; priteisti ieÅ¡kovėms iÅ¡ atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės bei H. G. paveldėtojų R. G. ir G. G. negautas pajamas, kurias jos pagrįstai tikėjosi gauti kaip dividendus: L. P. 217 558,80 Lt,

L. M. 195 328,80 Lt; priteisti ieškovėms iš atsakovo BUAB „RAMUNĖ“ pagal dalinės atsakomybės taisykles 10 procentų ieškovių negautų pajamų dalį: L. P. – 21 173,20 Lt, L.

M. – 21 703 Lt bei priteisti ieškovių naudai 5 procentų metines procesines palūkanas.   Skundas grindžiamas šiais argumentais:

            1. Asmuo, net nebūdamas sandorio šalimi, turi teisę reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu, jeigu tas sandoris pažeidžia jo teises. Neteisėtai nusavinus ieškovių akcijas, ieškovėms taip pat buvo padaryta žala.

            2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieÅ¡kovių reikalavimÄ dėl dividendų priteisimo. Asmuo, investavęs į juridinį asmenį, pagrįstai tikisi ateityje gauti Å¡io juridinio asmens pelno dalį. Todėl neteisėtai nusavinus ieÅ¡kovių akcijas, jos prarado galimybę ateityje gauti dalį įmonės pelno. Akcininko statusas, kokį turėjo ieÅ¡kovės, iÅ¡ anksto suponuoja numatymÄ gauti pajamas.

            3. Teismas, atmesdamas ieÅ¡kovių reikalavimÄ dėl dividendų priteisimo, pažeidė visiÅ¡ko nuostolių atlyginimo principÄ . TeisiÅ¡kai nėra reikÅ¡mingi spėliojimai, ar konkretaus juridinio asmens visuotinis akcininkų susirinkimas bÅ«tų priėmęs sprendimÄ paskirstyti įmonės pelnÄ , ar ne. Svarbi aplinkybė, jog ieÅ¡kovės turėjo teisėtÄ ir pagrįstÄ pagrindÄ gauti konkretaus dydžio dividendus. Apeliančių nuomone, tokio pobÅ«džio bylose dėl vieÅ¡ojo intereso egzistavimo teismas turėtų bÅ«ti aktyvesnis.

            4.  Pirmosios instancijos teismas išsamių ieškovių motyvų, nurodytų ieškinyje, neaptarė, o apsiribojo tik trumpu konstatavimu, jog ieškovės neturi reikalavimo teisės ieškinio dalyje dėl negautų pajamų priteisimo.

           Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į ieÅ¡kovių apeliacinį skundÄ praÅ¡o jų skundÄ atmesti. Atsiliepime nurodyta, jog ieÅ¡kovės neturi materialinės reikalavimo teisės reikÅ¡ti reikalavimus dėl UAB „RAMUNĖ“ turto perleidimo sandorių nuginčijimo ir dividendų priteisimo. Nesant bÅ«tinųjų civilinės atsakomybės sÄ lygų (Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų), ieÅ¡kovių reikalavimas dėl negautų pajamų yra hipotetinis ir neįrodytas.

            Atsakovės R. G. ir G. G. atsiliepimu į ieÅ¡kovių apeliacinį skundÄ praÅ¡o skundo

netenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, jog, ieškovėms priteisus nusavintų akcijų vertę, jos prarado turėtas akcininkų teises ir pareigas. Dėl minėtos priežasties ieškovės neteko teisės reikšti reikalavimus dėl 1999 m. rugsėjo 24 d. sandorio nuginčijimo, kadangi tokio

reikalavimo tenkinimas sukeltų pasekmes sandorio šalims (UAB „RAMUNĖ“ ir H. G. paveldėtojoms), o ne ieškovėms. Ginčijamas sandoris

negalėjo pažeisti ieÅ¡kovių teisių, nes sandorio sudarymo metu ieÅ¡kovės nebuvo UAB „RAMUNĖ“ kreditorės. Pasak atsakovių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieÅ¡kovėms netekus akcininkų statuso, jos neteko teisės į dividendus. Be to, Å¡io ieÅ¡kovių reikalavimo nepagrįstumÄ Â patvirtina aplinkybė, jog nuo ginčijamo sandorio sudarymo dividendai akcininkams nebuvo nei paskirstyti, nei iÅ¡mokėti. Net ir bÅ«damos akcininkėmis ieÅ¡kovės negalėjo tikėtis gauti pajamų iÅ¡ įmonės veiklos dividendų pavidalu, kadangi įmonės veikla buvo nuostolinga. Atsakovių nuomone, ieÅ¡kovės yra praleidusios 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikÅ¡ti. Jų paskaičiavimu, minėtas senaties terminas baigėsi 2001 m. spalio 9 d.

           Atsakovas BUAB „RAMUNĖ“ atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo L. P. ir

L. M. apeliacinį skundÄ atmesti ir reikalavimui dėl žalos (negautų pajamų) priteisimo taikyti ieÅ¡kinio senatį bei priteisti atsakovo naudai jo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.  Atsakovas nurodė, jog negautos pajamos yra žala, todėl Å¡iuo atveju turėjo bÅ«ti taikomas sutrumpintas 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminas. Atsižvelgiant į tai, kad ieÅ¡kovės ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvo bei UAB „RAMUNĖ“ akcininkės, nei kreditorės, akivaizdu, kad Å¡is sandoris ieÅ¡kovių teisių negalėjo pažeisti. Atsakovas nesutinka su apelianto Vilniaus miesto savivaldybės skundu toje dalyje, kurioje nurodoma, kad byloje tinkamas atsakovas yra BUAB „RAMUNĖ“. Pasak atsakovo, ieÅ¡kinys Vilniaus miesto savivaldybei pareikÅ¡tas tuo pagrindu, jog ji tapo visų akcijų savininke, gi atsakovas UAB „RAMUNĖ“ Å¡ių akcijų nevaldė.

           Tretieji asmenys L. J., D. B., L. U. ir A.

Z. atsiliepimu į apeliacinius skundus prašė ieškovių L.

P. ir L. M. apeliacinį skundÄ tenkinti, o atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundÄ atmesti. Nurodė, jog tiek trečiųjų asmenų, tiek ieÅ¡kovių nuosavybės teisė į akcijas nėra nuginčyta. Nustačius, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė neteisėtai nusavintas akcijas pardavė kaip savas, jis privalo sugrÄ Å¾inti pagal sandorį iÅ¡ H. G. be pagrindo gautas lėšas. IeÅ¡kovių teisė į ieÅ¡kinį atsirado 2005 m. vasario 23 d., t.y. įsiteisėjus Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimui, todėl ieÅ¡kinio senaties terminas nėra praleistas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

           Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.           Ieškovių L. P. ir L.

M. apeliacinis skundas netenkintinas.Â

           Vadovaujantis

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės

instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo

negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos

nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Dėl praÅ¡ymo nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka

          IeÅ¡kovės L. P. ir L. M. apeliaciniame skunde pareiÅ¡kė pageidavimÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka. Remiantis bendrÄ ja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas bÅ«tinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundÄ arba pareiÅ¡kime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotÄ praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, tačiau Å¡is praÅ¡ymas teismui nėra privalomas.

         Teisėjų kolegija pareikÅ¡to praÅ¡ymo nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka netenkina, nes apeliantės (ieÅ¡kovės) pageidavimo nagrinėti bylÄ Å¾odine proceso tvarka nemotyvuoja. Be to, bylos faktinės aplinkybės yra aiÅ¡kios, apeliantai pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių neginčija, iÅ¡ esmės nesutariama dėl materialinės teisės normų aiÅ¡kinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Å¡alių pozicija grindžiama raÅ¡ytiniais įrodymais, Å¡alių nuostatos iÅ¡samiai iÅ¡dėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, Å¡alys turėjo galimybę detaliai iÅ¡sakyti savo nuomonę dėl ginčo pirmosios instancijos teismo posėdžių metu, todėl nėra pagrindo skirti bylos nagrinėjimÄ Å¾odinio proceso tvarka.

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo

        Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovės L.

P. ir L. M. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl darbuotojų pirmenybės teisės įsigyti privatizuojamų įmonių akcijų“ nustatyta tvarka įsigijo valstybės įmonės „Ramunė“ akcijų (L. P. – 3175 akcijas, L. M. – 2794 akcijas). Po valstybės įmonės „Ramunė“ skaidymo įsteigta UAB „RAMUNĖ“, kurios didžiausias akcininkas Vilniaus miesto savivaldybė, valdanti 90,5 proc. akcijų, 1998 m. spalio 9 d. visuotiniame akcininkų susirinkime priėmė sprendimÄ neįtraukti į UAB „RAMUNĖ“ akcijų apskaitÄ ieÅ¡kovių akcijų (civilinės bylos Nr. 2-601-14/04, t. 1, b. l. 5-8). Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2004 m. lapkričio 3 d. sprendimu L. P., L. M., L. J.,

D. B., J. D., L. U.,

A. Z. ieÅ¡kinį patenkino: pripažino negaliojančia UAB „RAMUNĖ” 1998 m. spalio 9 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo dalį, kuria nuspręsta neįtraukti į UAB „RAMUNĖ” akcijų apskaitÄ L. P., L. M., L. J.,

D. B., J. D., L. U.,

A. Z. turimų akcijų ir visas UAB „RAMUNĖ” akcijas apskaityti kaip vienintelio akcininko Vilniaus miesto savivaldybės akcijas (t. 1, b. l. 48-63). Vilniaus miesto savivaldybė 1999 m. liepos 2 d. sutartimi visas turėtas UAB „RAMUNĖ“ akcijas už 5 876 000 Lt pardavė H. G. (t. 1, b. l. 40-42). 1999 m. rugsėjo 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi UAB „RAMUNĖ” pardavė H. G. patalpas, esančias (duomenys neskelbtini, (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 44-45). 2000 m. rugpjūčio 23 d. sutartimi H. G. patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pardavė naujai įsteigtai UAB „DIDŽIOJI RAMUNĖ” už 13 500 000 Lt. Kaip

minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad aplinkybės, jog L. P. ir L. M. buvo UAB „RAMUNĖ“

akcininkės, jog 1998 m. spalio 9 d. UAB „RAMUNĖ“ akcininkų sprendimu jos neteisėtai iÅ¡brauktos iÅ¡ akcininkų apskaitos, Å¡ioje byloje neįrodinėtinos kaip nustatytos kitoje byloje (įsiteisėjęs Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 3 d. sprendimas). Visgi apeliantas Vilniaus miesto savivaldybė su tokia pirmosios instancijos teismo teisine pozicija nesutinka. Apelianto vertinimu, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu nėra nustatyta aplinkybė, jog ieÅ¡kovės už akcijas visiÅ¡kai atsiskaitė, todėl Å¡i aplinkybė turėjo bÅ«ti nustatinėjama Å¡ioje byloje. Apelianto teigimu, ieÅ¡kovėms minėtos aplinkybės neįrodžius, o pirmosios instancijos teismui neteisėtai Å¡ios aplinkybės įrodinėjimo naÅ¡tÄ perkėlus apeliantui, teismas negalėjo ginti teisių, kurių ieÅ¡kovės neįgijo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apelianto Vilniaus miesto savivaldybės pozicija. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (CPK 182 straipsnio

2 punktas). Teisėjų kolegija, susipažinusi su pridėtoje byloje Nr. 2-601-14/04 esančiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 3 d. sprendimu, nustatė, kad nurodytoje civilinėje byloje dalyvavo tie patys asmenys (skyrėsi tik jų procesinė padėtis), minėtas teismo sprendimas įsiteisėjęs. Be to, prieÅ¡ingai nei teigia apeliantas, nurodytoje byloje buvo sprendžiami klausimai, susiję su ieÅ¡kovėms priklausančių akcijų nuosavybe ir jų apmokėjimu. Ä®siteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad ieÅ¡kovės buvo pilnateisės UAB „RAMUNĖ“ akcininkės, o apeliantas aplinkybės, jog ieÅ¡kovių turimos akcijos buvo neapmokėtos, neįrodė. Tuo pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu esant nustatytai aplinkybei, jog ieÅ¡kovės buvo UAB „RAMUNĖ“ akcininkės, ieÅ¡kovių turėtų akcijų apmokėjimo klausimas Å¡ioje byloje nebenagrinėtinas. Remdamasis tuo pačiu teismo sprendimu, priimtu kitoje nurodytoje civilinėje byloje, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai atleido ieÅ¡koves nuo pareigos įrodyti jų iÅ¡braukimo iÅ¡ UAB „RAMUNĖ“ akcininkų apskaitos neteisėtumÄ . Teisėjų kolegija sprendžia, jog kiti Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo argumentai, susiję su ieÅ¡kovių kaip akcininkių teisiniu statusu, teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingi, todėl dėl jų plačiau nepasisako.Â

          Kaip minėta, apeliantas Vilniaus miesto savivaldybė nesutiko su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovės teisėtai rėmėsi nepagrįsto praturtėjimo institutu. Pasak apelianto, turto įgijimo be pagrindo ir nepagrįsto praturtėjimo institutus galima taikyti tik tuo atveju, jei yra iÅ¡naudotos kitos gynybos priemonės, pvz., taikant nuostolių atlyginimo institutÄ , restitucijÄ , įpareigojant vykdyti prievolę natÅ«ra ir pan. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apelianto pozicija. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – savarankiÅ¡ka teisinės prievolės rÅ«Å¡is. Å is turto iÅ¡reikalavimo institutas taikomas tada, kai konstatuojami specialÅ«s prievolės grÄ Å¾inti turtÄ atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, iÅ¡nyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), asmuo be teisinio pagrindo nesÄ Å¾iningai praturtėja (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos bÅ«dų atžvilgiu, t. y. pažeistos teisės ginamos Å¡iuo bÅ«du, kai jų negalima apginti kitais bÅ«dais. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti bÅ«tinos tokios sÄ lygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iÅ¡ kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtÄ , yra teisėti; 3) turto negalima iÅ¡reikalauti kitais civilinių teisių gynybos bÅ«dais (taikant restitucijÄ , vindikacijÄ ); 4) kreditorius atliko veiksmus iÅ¡imtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtÄ pagal įstatymÄ ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje

byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-593/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; kt.). Kaip minėta, byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 1998 m. spalio 9 d. UAB „RAMUNĖ“ visuotinio akcininkų susirinkimo metu buvo priimtas nutarimas neįtraukti į UAB „RAMUNĖ“ akcijų apskaitÄ L. P., L. M., L. J., D. B.,

J. D., L. U., A. Z. turėtų akcijų ir visas UAB „RAMUNĖ“ akcijas apskaityti Vilniaus miesto savivaldybės akcijomis. Minėto nutarimo neteisėtumas konstatuotas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 3 d.

sprendimu (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Vilniaus miesto savivaldybė ir H. G. 1999 m. liepos 2 d. sudarė visų UAB „RAMUNĖ“

akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pardavė ne tik jam, bet ir ieškovėms priklausiusias UAB „RAMUNĖ“ akcijas. Darytina išvada, jog atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė 1999 m. liepos

2 d. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu gaudamas ir ieÅ¡kovių turėtų akcijų dalies vertę, be pagrindo praturtėjo ieÅ¡kovių sÄ skaita. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieÅ¡kovės, nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, pagrįstai nurodė, jog iÅ¡reikalauti akcijų neturi galimybių, kadangi H.

G. laikytinas sÄ Å¾iningu UAB „RAMUNĖ“ akcijų įgijėju (CK 4.96 straipsnis). Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovės teisingai vadovavosi nepagrįsto praturtėjimo institutu, kadangi egzistavo visos Å¡io teisinio instituto taikymo sÄ lygos. Teisėjų kolegija įsitikinusi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį. Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde taip pat nurodė, esÄ ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas netinkamam atsakovui, kadangi už akcijų apskaitÄ buvo atsakingas pats juridinis asmuo UAB „RAMUNĖ“. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su Å¡iuo apeliacinio skundo argumentu, kadangi ieÅ¡kovėms priklausiusias akcijas be teisinio pagrindo įgijo ne bendrovė, o bendrovės dalyvis (akcininkas) Vilniaus miesto savivaldybė. Bendrovės akcijas pardavus H. G., iÅ¡ dalies nepagrįstai praturtėjo ne UAB „RAMUNĖ“, o atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė.  Kadangi įstatymas numato asmens, be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu bÅ«du tyčia ar dėl neatsargumo įgijusio tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, pareigÄ visa tai grÄ Å¾inti asmeniui, kurio sÄ skaita tai buvo įgyta, todėl nustačius, jog bÅ«tent apeliantas nepagrįstai praturtėjo ieÅ¡kovių sÄ skaita, Vilniaus miesto savivaldybė Å¡ioje ieÅ¡kinio dalyje (dėl nepagrįsto praturtėjimo) yra tinkamas atsakovas.

          Kaip minėta, Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovių reikalaujamų sumų (nepagrįsto praturtėjimo) dydžio pagrįstumo. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu nesutinka. Pažymėtina, jog civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai).

Rungimosi principo esmė yra ta, kad neÅ¡aliÅ¡kas teismas nagrinėja privačių Å¡alių privatų ginÄÄ , todėl bÅ«tent Å¡alims tenka įrodinėjimo pareiga. Ä®rodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių Å¡alių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai teisingai iÅ¡spręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnis).

Ä®rodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, jokie įrodymai teismui neturi iÅ¡ anksto nustatytos galios, iÅ¡skyrus CPK numatytas iÅ¡imtis (straipsnio 2 dalis).

Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinį dalyje dėl nepagrįsto praturtėjimo tenkino, nusprendęs, jog ieškovės šioje byloje įrodė išdėstytas aplinkybes, pagrindžiančias ieškinio dalies dėl nepagrįsto praturtėjimo reikalavimus.

TokiÄ iÅ¡vadÄ teismas pagrindė sprendimo motyvuojamojoje dalyje iÅ¡dėstytais argumentais. Taigi pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, sprendė, kad ieÅ¡kovės įrodė aplinkybę, jog apeliantas nepagrįstai praturtėjo ieÅ¡kovių turėtų akcijų dalies verte (L.

P. – 268 351 Lt, L. M. –

236 148,88 Lt). Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, neįrodinėjo jo nepagrįstÄ praturtėjimÄ sudarančios sumos (sumų) skaičiavimo ydingumo, nepateikė argumentų, kurių pagrindu bÅ«tų galima daryti iÅ¡vadÄ , esÄ ieÅ¡kovių pateiktas skaičiavimas yra netikslus, todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nepagrįsto praturtėjimo, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, taigi teismo sprendimas aptartoje dalyje yra teisėtas.

        Kaip pažymėta, pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovių ieškinį ir dalyje dėl CK 6.240 straipsnio

1 dalyje numatytų 5 procentų dydžio metinių palÅ«kanų už naudojimÄ si ieÅ¡kovių turtu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog apeliantas buvo profesionalus akcininkas, užsiimantis savivaldybės kontroliuojamų įmonių valdymu, todėl jis negalėjo nežinoti, kad ieÅ¡kovių akcijoms tenkančio akcinio kapitalo bei atitinkamÄ Â parduoto akcijų paketo kainos dalį įgijo be teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Vilniaus miesto savivaldybės sužinojimo apie nepagrįstÄ praturtėjimÄ data yra 1999 m. rugpjūčio 22 d.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog įstatymo nuostata (CK 6.240 straipsnio 1 dalis) dėl palÅ«kanų skaičiavimo įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d., todėl palÅ«kanas už be pagrindo įgytÄ pinigų sumÄ ieÅ¡kovėms priteisė nuo Å¡ios datos už aÅ¡tuonerius metus (ieÅ¡kovei L. P. - 107 340,40 Lt, ieÅ¡kovei L. M. – 94 459,52 Lt). Apelianto Vilniaus miesto savivaldybės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino šį ieÅ¡kinio reikalavimÄ . Apeliantas pažymėjo, jog be teisinio pagrindo nesÄ Å¾iningai praturtėjęs kito asmens sÄ skaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas, todėl taikant šį institutÄ , asmuo privalo grÄ Å¾inti tik tai, kas sudaro jo praturtėjimÄ ir atitinkamai kitos Å¡alies turto sumažėjimÄ .

Apeliantas prašė teismo taikyti senatį ieÅ¡kinio dalyje dėl palÅ«kanų priteisimo, kadangi tokiam reikalavimui nustatytas sutrumpintas 5 metų ieÅ¡kinio senaties terminas. IÅ¡ tokių skundo argumentų teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas laikosi pozicijos, jog asmenys, ginantys savo teises nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu, neturi teisės reikalauti palÅ«kanų. Tačiau teismui padarius prieÅ¡ingÄ iÅ¡vadÄ , apeliantas ginasi ieÅ¡kinio (dalyje dėl palÅ«kanų priteisimo) senatimi.

Pasak apelianto, pasibaigus Å¡iam terminui, ieÅ¡kovės neteko teisės reikalauti palÅ«kanų. Teisėjų kolegija nesutinka su Å¡iuo apeliacinio skundo argumentu. CK 6.240 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog be teisinio pagrindo įgijęs turto asmuo privalo grÄ Å¾inti visas pajamas, kurias jis gavo ar turėjo gauti iÅ¡ Å¡io turto, nuo to laiko, kai sužinojo apie turto įgijimo nepagrįstumÄ . Už be pagrindo įgytÄ pinigų sumÄ skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palÅ«kanos. Å ios palÅ«kanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstÄ pinigų gavimÄ ar sutaupymÄ .

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , jog atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nepagrįstai praturtėjo ieÅ¡kovėms priklausančio akcijų paketo kainos dalimi, todėl pagrįstai nagrinėjamu atveju Å¡iam atsakovui, kaip nepagrįstai praturtėjusiam asmeniui, kilo pareiga mokėti palÅ«kanas nuo to laiko, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstÄ piniginių lėšų gavimÄ . Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog apeliantas yra kvalifikuotas profesionalus akcininkas, užsiimantis savivaldybės kontroliuojamų įmonių valdymų, kas suponuoja iÅ¡vadÄ , jog nepagrįsto praturtėjimo faktas jam turėjo bÅ«ti žinomas akcijų kainos gavimo dienÄ (1999 m. rugpjūčio 22 d.).

Kadangi nepagrįsto praturtėjimo metu galiojęs Civilinis kodeksas (1964 metų redakcija) nenumatė pareigos mokėti palÅ«kanas už be pagrindo įgytÄ pinigų sumÄ , teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai palÅ«kanas skaičiavo nuo 2001 m. liepos 1 d., t. y. nuo 2000 metų redakcijos Civilinio kodekso įsigaliojimo.

       Įvertinusi atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės skundo argumentus, teisėjų kolegija iÅ¡ dalies sutinka su jo argumentu dėl ieÅ¡kinio senaties taikymo. IeÅ¡kinio senatis – įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį (CK 1.124 straipsnis). Per ieÅ¡kinio senaties terminÄ valstybė garantuoja asmeniui, kad pažeista jo teisė bus ginama teismo, ieÅ¡kinio senaties terminui pasibaigus, asmens subjektinė teisė neiÅ¡nyksta, jo reikalavimÄ skolininkas gali patenkinti gera valia, tačiau prieÅ¡ skolininko valiÄ valstybės prievartos priemonėmis tokia teisė nėra ginama. IeÅ¡kinio senaties nustatymas reiÅ¡kia, kad įstatymų leidėjas suteikia prioritetÄ ne pažeistos asmens teisės gynimui, o kitoms, visuomenės požiÅ«riu svarbesnėms, vertybėms. Teisės doktrinoje ir praktikoje pripažįstama, kad ieÅ¡kinio senaties institutu įstatymų leidėjas visų pirma siekia užtikrinti civilinių santykių stabilumÄ ir apibrėžtumÄ . Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės bÅ«ti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimÄ , per visÄ ieÅ¡kinio senaties

terminÄ nesikreipė į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kad apgintų pažeistÄ teisę arba įstatymo saugomÄ interesÄ , prieÅ¡inga

teisinio santykio Å¡alis gali pagrįstai tikėtis, jog jis arba atsisako savo teisės arba nemano, kad Å¡i yra pažeista. IeÅ¡kinio senaties nustatymu siekiama paskatinti civilinių santykių dalyvius kontroliuoti prievolių vykdymÄ ir operatyviau ginti pažeistas teises. Be to, ieÅ¡kinio senatis sudaro realias galimybes apginti pažeistas teises, nes užkerta keliÄ situacijoms, kai dėl pernelyg ilgo laiko nuo tikro ar tariamo teisės pažeidimo iki kreipimosi teisminės gynybos faktinių bylos aplinkybių nustatymas ir teisingas ginčo

išsprendimas tampa sunkiai įmanomas. Ieškinio senaties termino trukmė įstatyme yra diferencijuojama pagal

gintinos vertybės pobÅ«dį, reikÅ¡mę, civilinių santykių dinamiÅ¡kumo laipsnį ir kt. požymius nustatant atitinkamÄ vieÅ¡ojo intereso saugoti civilinės apyvartos stabilumÄ ir vieÅ¡ojo intereso suteikti efektyviÄ civilinių teisinių santykių dalyvių subjektinių teisių gynybÄ balansÄ . Bendrasis ieÅ¡kinio senaties

terminas, taikomas visais atvejais, kai įstatyme nenustatyta kitaip, yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Atskirų rūšių

reikalavimams įstatyme nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai (CK 1.125 straipsnio 2 dalis). Vienas iš

sutrumpintų ieškinio senaties terminų taikymo atvejų įtvirtintas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje, kurioje

nustatyta, kad sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Taigi šioje įstatymo normoje, kaip atskira reikalavimų rūšis, išskirti reikalavimai dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų. Palūkanoms (CK 6.37, 6.210,

6.240 ir kt. straipsniai) būdinga tai, kad prievolė jas mokėti atsiranda įstatyme ar sutartyje nustatytais

vienodais besikartojančiais laikotarpiais, kiekvienam tokiam laikotarpiui pasibaigus paaiÅ¡kėja skolininko prievolės dydis, atsiranda pareiga prievolę vykdyti ir atitinkama kreditoriaus reikalavimo teisė. Nustatydamas sutrumpintÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ periodinio pobÅ«džio iÅ¡mokoms (palÅ«kanoms, įmokoms, mokesčiams), įstatymų leidėjas siekė užkirsti keliÄ susikaupti skoloms, kurias skolininkas turi dengti iÅ¡ einamųjų pajamų, iÅ¡vengti beviltiÅ¡kų skolų atsiradimo ir neigiamo skolų susikaupimo poveikio tiek skolininko, tiek kreditoriaus interesams. Periodinės iÅ¡mokos dėl savo dydžio paprastai gali bÅ«ti mokamos iÅ¡ skolininko einamųjų pajamų ir daro mažesnę įtakÄ jo finansinei padėčiai ir Å«kinei veiklai negu vienkartinės didelės sumos, atitinkamai kreditoriui tenka mažesnė rizika, kad skolininkas neįvykdys prievolės dėl nemokumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nurodyto senaties termino aiÅ¡kinimas suponuoja iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovės nagrinėjamu atveju turi teisę reikalauti palÅ«kanų, tačiau už ne ilgesnį nei 5 metų terminÄ (laikotarpį). Å iuo pagrindu teisėjų kolegija laiko ydingu apelianto aiÅ¡kinimÄ , jog pasibaigus tokiam terminui ieÅ¡kovės apskritai neteko teisės į palÅ«kanas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kovių reikalavimÄ dėl palÅ«kanų tenkino visiÅ¡kai, t. y. priteisė palÅ«kanas už aÅ¡tuonerių metų laikotarpį.  Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog, esant pareikÅ¡tam atsakovo praÅ¡ymui yra pagrindas taikyti ieÅ¡kinio senatį ir sumažinti pirmosios instancijos teismo sprendimu ieÅ¡kovėms priteistų palÅ«kanų sumÄ , priteisiant reikalaujamo dydžio metines palÅ«kanas penkerių metų termino ribose (CK 1.125 straipsnio 9 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Todėl ieÅ¡kovei L.

P. priteistų palÅ«kanų suma mažintina iki 67 087,75 Lt (268 351 Lt x 0,05 x 5 metai), o ieÅ¡kovei L. M. – iki 59 037,22 Lt (236 148,88 Lt x 0,05 x 5 metai). Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas Å¡ioje byloje netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sutrumpintÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ reikalavimams dėl palÅ«kanų už be pagrindo įgytas lėšas priteisimo, todėl yra pagrindas atitinkamai pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl

L. P. ir L. M. apeliacinio skundo

Pirmosios

instancijos teismui pateiktu ieškiniu ieškovės L. P. ir L. M., be pirmosios instancijos teismo patenkintų

reikalavimų, prašė pripažinti 1999 m. rugsėjo 24 d. tarp UAB „RAMUNĖ“ ir H. G. sudarytÄ bendrovės pastato, esančio Didžioji g. 25,

Vilniuje, ir ateljė, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia ir taikyti restitucijÄ didžiausios vertės piniginiu ekvivalentu; priteisti iÅ¡ atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės, taip pat H. G. paveldėtojų R. G. ir G. G. negautas pajamas, kurias ieÅ¡kovės tikėjosi gauti kaip dividendus. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieÅ¡kovėms netekus UAB „RAMUNĖ“ akcininkių statuso, ieÅ¡kovės neteko teisės ginčyti UAB „RAMUNĖ“ sudarytų sandorių, kurie, ieÅ¡kovių nuomone, buvo apsimestiniai ir prieÅ¡taraujantys juridinio asmens tikslams, bei reikalauti dividendų iÅ¡mokėjimo. IeÅ¡kovės (apeliantės), nesutikdamos su Å¡ia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, skunde nurodė, jog jos, net nebÅ«damos ginčijamo sandorio Å¡alimi, turi teisę reikalauti sandorį pripažinti negaliojančiu, kadangi juo pažeistos ieÅ¡kovių teisės. IeÅ¡kovių nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieÅ¡kinio reikalavimÄ dėl dividendų priteisimo, kadangi jos, investavusios į UAB

„RAMUNĖ“ akcijas, pagrįstai tikėjosi ateityje gauti šios bendrovės pelno dalį. Apeliantės

skunde teigė, jog  neteisėtai nusavinus akcijas, ieÅ¡kovės prarado galimybę ateityje gauti dalį įmonės pelno. IeÅ¡kovių nuomone, teisiÅ¡kai nėra reikÅ¡mingi spėliojimai, ar bÅ«tų konkretaus juridinio asmens visuotinis akcininkų susirinkimas priėmęs sprendimÄ paskirstyti įmonės pelnÄ , ar ne. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su Å¡iais ieÅ¡kovių apeliacinio skundo argumentais. Pagal 1994 m. liepos 5 d. redakcijos Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (Nr. I-528) (toliau - ABÄ®) 4 straipsnį 1 dalį akcininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris įstatymo nustatyta tvarka turi įsigijęs bent vienÄ bendrovės akcijÄ . Akcijos yra investicijų vertybiniai popieriai, pažymintys jų savininkų-akcininkų dalyvavimÄ bendrovės kapitale ir suteikiantys jiems turtines bei neturtines teises (ABÄ® 32 straipsnio 1

dalis). ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra numatyta akcininko turtinė teisė gauti bendrovės pelno dalį. Dividendas yra akcininkui paskirta pelno

dalis, kuri proporcinga jo turimų akcijų nominaliai vertei (ABÄ® 49 straipsnio 1 dalis). Ä®vertinusi nurodytÄ teisinį reglamentavimÄ teisėjų kolegija sprendžia, jog teisė gauti dividendus priklauso iÅ¡imtinai tik bendrovės akcininkams. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog ieÅ¡kovės akcininkių statuso neteko po 1998 m. spalio 9 d. UAB „RAMUNĖ“ visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo, kurio pagrindu ieÅ¡kovių turėtos akcijos buvo iÅ¡brauktos iÅ¡ akcijų apskaitos bei apskaitytos Vilniaus miesto savivaldybės akcijomis, priėmimo. IeÅ¡kovės neginčijo 1999 m. liepos 2 d. sutarties dėl privatizavimo objekto

pirkimo - pardavimo, kurios pagrindu Vilniaus miesto savivaldybė pardavė H. G. visas UAB „RAMUNĖ“ akcijas (jų dalis priklausė ir

ieÅ¡kovėms). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieÅ¡kovės, neginčydamos sandorio, kurio metu buvo perleistos UAB „RAMUNĖ“ akcijos, nesinaudojo teisinės gynybos priemonėmis siekdamos susigrÄ Å¾inti prarastÄ akcininkių statusÄ , todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovės, nebÅ«damos UAB „RAMUNĖ“ akcininkėmis, neturi subjektinės teisės reikÅ¡ti reikalavimo dėl negautų pajamų dividendų forma priteisimo. Nustačius minėtÄ aplinkybę, kiti ieÅ¡kovių apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti argumentai, kuriais grindžiamas reikalavimas dėl negautų pajamų (dividendų forma) priteisimo, bei atsiliepimuose į ieÅ¡kovių apeliacinį skundÄ pateikti praÅ¡ymai Å¡iam reikalavimui taikyti ieÅ¡kinio senatį, laikytini teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingais, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

IeÅ¡kovių teigimu, UAB „RAMUNĖ“ ir H. G. 1999 m. rugsėjo 24 d. sudaryta patalpų pirkimo pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, jis taip pat prieÅ¡tarauja UAB „RAMUNĖ“ veiklos tikslams. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieÅ¡kinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio (juridinio asmens teisnumui prieÅ¡taraujančio sandorio negaliojimas) pagrindu turi teisę pareikÅ¡ti pats juridinis asmuo, jo steigėjas (steigėjai) arba juridinio asmens dalyvis (dalyviai). Nustačius ir konstatavus, kad ieÅ¡kovės neteko akcininkių statuso, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog jos neturi subjektinės teisės ginčyti nurodyto sandorio.

Kiti apeliaciniuose skunduose iÅ¡dėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ . Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį (atskirÄ jį) skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

          Nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme ieÅ¡kovės turėjo 3 000 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų, kurias sudarė advokato teisinės pagalbos apmokėjimo iÅ¡laidos (t. 4, b. l. 74). Pirmosios instancijos teismo sprendimu iÅ¡ atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieÅ¡kovių L. P. ir L. M. naudai priteista po 970 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies, sumažinant teismo sprendimu ieÅ¡kovėms priteistų palÅ«kanų sumÄ , teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas pakeisti ir pirmosios instancijos teismo sprendimÄ dalyje bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo iÅ¡ atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieÅ¡kovių naudai. Atsižvelgiant į sumažinamÄ ieÅ¡kovėms priteistų palÅ«kanų sumÄ ,

ieškovėms L. P. priteistina 860 Lt, o ieškovei L. M. – 760 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios

instancijos teisme.

Atsakovas BUAB

„RAMUNĖ“ atsiliepimu į apeliacinius skundus prašė priteisti iš apeliančių L. P. ir L. M. jo patirtas

bylinėjimosi iÅ¡laidas. Å io atsakovo praÅ¡ymas priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas nesprendžiamas, kadangi į bylÄ nepateikti tokias iÅ¡laidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalis).

IeÅ¡kovės L. P. ir L. M. atsiliepimu į Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundÄ prašė priteisti iÅ¡ atsakovų patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. IeÅ¡kovių praÅ¡ymas priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas nesprendžiamas, kadangi į bylÄ nepateikti tokias iÅ¡laidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalis).

Atsakovės RÅ«ta GruÅ¡nienė ir G. G. 2012 m. rugsėjo 3 d. pateiktame praÅ¡yme nurodė, jog bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė

3 267 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias prašo priteisti iš ieškovių (t. 4, b. l. 178-179), pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (t. 4, b. l. 180-181). Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų atsakovėms atlyginimo dydžio,

įvertina jų prašyme dėl šių išlaidų atlyginimo nurodytų teisinių paslaugų rūšį,

taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktas rekomendacijas (Rekomendacijų 8.11

punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, jog teisinga ir protinga atsakovėms R. G. ir G. G. iš ieškovių priteisti ne

didesnį kaip 2 100 Lt teisinės pagalbos iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimÄ (CPK 93 straipsnio 1 dalis)

          Trečiasis asmuo UAB „DIDŽIOJI RAMUNĖ“ 2012 m. rugsėjo 3 d. pateiktame praÅ¡yme nurodė, jog nagrinėjant bylÄ apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 178 Lt iÅ¡laidų, kurias praÅ¡o priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovių, pateikė Å¡ias iÅ¡laidas pagrindžiančius įrodymus. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl iÅ¡laidų trečiajam asmeniui atlyginimo dydžio, įvertina jo praÅ¡yme dėl Å¡ių iÅ¡laidų atlyginimo nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktas rekomendacijas (Rekomendacijų 8.11 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, jog teisinga ir protinga trečiajam asmeniui UAB „DIDŽIOJI RAMUNĖ“ iÅ¡ ieÅ¡kovių priteisti ne didesnį kaip 1 300 Lt teisinės pagalbos iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimÄ (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

         Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Â

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimÄ .Â

         Sumažinti iÅ¡ atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priteistas palÅ«kanų už naudojimÄ si turtu sumas: ieÅ¡kovei L. P. – iki 67 087,75 Lt, ieÅ¡kovei L. M. – iki 59 037,22 Lt.

         Sumažinti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priteistas bylinėjimosi išlaidų sumas: ieškovei L. P. – iki 860 Lt, ieškovei L. M. – iki 760 Lt.

          KitÄ teismo sprendimo dalį palikti nepakeistÄ .

          Priteisti iš ieškovių L. P. ir L. M. lygiomis dalimis 2 100 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atsakovių

R. G. ir G. G. naudai.

          Priteisti iš ieškovių L. P. ir L. M. lygiomis dalimis 1 300 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme trečiojo asmens UAB „NAUJOJI RAMUNĖ“ naudai.

Teisėjai                                                                                                            Kazys

KailiÅ«nas Â

                                               Gintaras Pečiulis

                                               Donatas

Å ernas