2013-05-15 Nr. AB-1836-3-61-3-00806-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-390/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00806-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu išnagrinėjo pareiškėjų V. K. ir I. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. K. ir I. U. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims N. V. ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei dėl veiksmų teisėtumo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjai V. K. ir I. U. (toliau – ir pareiškėjai) 2013 m. kovo 14 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus 2013 m. kovo 1 d. raštą Nr. (1D-447)-2D-1245; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją padėti Lietuvos Respublikos Prezidentei atlikti jos kompetencijai priskirtas funkcijas, užtikrinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir konstitucinės santvarkos laikymąsi bei kreipimąsi į Konstitucinį Teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 19 d. nutartimi (b. l. 38 – 40) pareiškėjų skundą priimti atsisakė.

Teismas išdėstė, jog iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjų ginčijamu Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus 2013 m. kovo 1 d. raštu Nr. (1D-447)-2D-1245 buvo atsakyta į pareiškėjų 2013 m. vasario 4 d. skundą, kuriuo jie Lietuvos Respublikos Prezidentės prašė: 1) atsakyti, dėl kokios priežasties yra pažeista jų teisė į gerą viešą administravimą, teisė į informaciją, per du mėnesius neatsakius į 2012 m. lapkričio 28 d. skundą ir nepatvirtinus apie šio skundo gavimą; 2) atsakyti, ar Lietuvos Respublikos Prezidentė yra susipažinusi su 2012 m. gegužės 21 d. I. U. ir V. K. prašymu Nr. 1D-2427 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ištyrimui ar visuomenės ginčijamas teisės aktas – Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis Nr. 2-21-550/2011 neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) imtis veiksmų užtikrinti tinkamą užsienio politikos klausimų įgyvendinimą tarptautinių įsipareigojimų žmogaus teisių ir laisvių apsaugos įgyvendinimo klausimais; 4) kartu su Lietuvos Respublikos Vyriausybe imtis veiksmų užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir konstitucinės santvarkos apsaugą kreipiantis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės; 5) kokybiškai ir išsamiai išnagrinėti šį skundą, 2012 m. gegužės 21 d. prašymą Nr. 1D-2427 bei 2012 m. lapkričio 28 d. skundą Nr. 1D-4794.

Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsniu bei pažymėjo, jog jis išskiria tris kreipimosi į valstybės institucijas formas – prašymą (kai prašoma priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus teisės aktuose numatytus veiksmus, nesiejant to su asmens teisių pažeidimu), skundą (kai kreipiamasi nurodant pažeistas teises ir prašant jas apginti) bei pranešimą (kai kreipiamasi dėl kito asmens teisių apsaugos). Nurodė, jog priklausomai nuo kreipimosi klasifikacijos numatoma skirtinga prašymų nagrinėjimo forma. Detalizavo, jog skundai nagrinėjami taikant administracinę procedūrą ir laikantis Viešojo administravimo įstatymo 19–36 straipsnių tvarkos, o prašymai – pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Nagrinėjant asmenų prašymus, Vyriausybės patvirtintų taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja įstatymai ir įstatymų pagrindu priimti kiti teisės aktai (Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis). Pridūrė, jog Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 buvo patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės (toliau – ir Asmenų aptarnavimo taisyklės), kurios yra taikomos ir prašymų nagrinėjimui.

Teismas rėmėsi Asmenų aptarnavimo taisyklių 41 punktu bei pažymėjo, jog pareiškėjų Lietuvos Respublikos Prezidentei pateikto skundo turinys ir reikalavimai iš esmės rodo, kad jų pateiktas dokumentas turi būti vertinamas kaip prašymas, kadangi neprašoma priimti su pareiškėjų teisėmis susijusio administracinio sprendimo. Todėl teismas minėtąjį dokumentą vertino kaip prašymą, į kurį, remiantis Asmenų aptarnavimo taisyklių 41.4 punktu, turi būti atsakyta laisvos formos raštu. Konstatavo, jog laisvos formos raštas nėra administracinių teismų nagrinėjimo dalykas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis). Pridūrė, jog bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai, sąrašas yra pateiktas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnyje. Nurodė, jog tarp šių bylų galima ir administracinė byla dėl administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, tačiau tik tokių teisės aktų ir veiksmų, kurie sukelia teisines pasekmes atitinkamiems asmenims.

Akcentavo, jog pareiškėjų Lietuvos Respublikos Prezidentai teiktas 2013 m. vasario 4 d. skundas yra laisvos formos raštas, jame neprašoma priimti administracinį sprendimą, o atkreipiamas dėmesys į pažeistas jų teises į gerą viešąjį administravimą bei informaciją. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus 2013 m. kovo 1 d. raštu Nr. (1D-447)-2D-1245 pareiškėjams nesukuriamos jokios teisės ar pareigos, todėl byla dėl šio rašto negali būti nagrinėjama administraciniuose teismuose. Nurodė, jog tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A756-3035/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A822-1603/2012). Todėl teismas pareiškėjų reikalavimą panaikinti ginčijamą raštą atsisakė priimti, remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Pažymėjo ir tai, jog antruoju skundo reikalavimu pareiškėjai prašo įpareigoti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją padėti Lietuvos Respublikos Prezidentei atlikti jos kompetencijai priskirtas funkcijas, užtikrinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir konstitucinės santvarkos laikymąsi bei kreipimąsi į Konstitucinį Teismą. Šiuo aspektu nurodė, kad pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento veiklos, taigi, toks pareiškėjų reikalavimas nėra nagrinėtinas administraciniame teisme. Be to, šis pareiškėjų reikalavimas yra bendro pobūdžio ir jo patenkinimas neturės jokios įtakos pareiškėjų teisėms ir pareigoms. Teismas akcentavo, jog reikalavimas padėti Lietuvos Respublikos Prezidentei atlikti jos kompetencijai priskirtas funkcijas laikytinas išvestiniu iš reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus 2013 m. kovo 1 d. raštą Nr. (1D-447)-2D-1245, taigi, atsisakius priimti nagrinėti pagrindinį pareiškėjų skundo reikalavimą, antrąjį jų reikalavimą atsisakytina priimti nagrinėti ir dėl to, kad jis yra išvestinis.

III. Pareiškėjai, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 43 – 48), kuriuo prašo ginčijamą teismo nutartį panaikinti bei perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nes mano, jog akivaizdžiai įrodė, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais ir neveikimu pažeidė jų teisę į gerą viešą administravimą, teisę į informaciją. Mano, jog teismas netinkamai taikė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes skunde buvo įvardytas dalykas – netinkamas viešasis administravimas, būtent – atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnį, kuriame nustatyta, kad administracinė procedūra turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą administracinė procedūra negali būti baigta, administracinę procedūrą pradėjęs viešojo administravimo subjektas gali ją pratęsti, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų <...>. Mano, jog atsakovas padarė pažeidimą, nes neatsakė į jų 2012 m. lapkričio 28 d. skundą, kas užfiksuota ir jų 2013 m. vasario 4 d. skunde.

Taip pat nurodo, jog jie prašė apginti viešąjį interesą ir jų pažeistas subjektines teises, ką darydami įgyvendino ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus. Pabrėžia, jog skunde buvo aiškiai nurodyta, kuo pasireiškia viešo intereso pažeidimas ir kaip šį pažeistą interesą apginti, būtent – kreipiantis į Konstitucinį Teismą. Remiasi ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir 56 straipsnio 1 dalimi bei teigia, jog teismas nenagrinėdamas bylos, negynė viešo intereso, kuris yra bendras visuomenės narių interesas, nors galėjo viešąjį interesą ginti ir savo iniciatyva, bei laikytis plačiosios viešojo intereso koncepcijos. Detalizuoja, jog viešuoju interesu konkrečioje byloje turėjo būti laikoma teisingumas, teisinės valstybės principas, vaiko bei žmogaus teisės ir laisvės.

Pažymi ir tai, jog pirmosios instancijos teismo nutartis ir neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas neatsižvelgė į skundo argumentą, kad atsakovas pažeidė Konstitucijos 1 straipsnį, 2 straipsnį, 3 straipsnį, 4 straipsnį, 5 straipsnį, 6 straipsnį, 7 straipsnį, 8 straipsnį, 15 straipsnio 1 dalį, 18 straipsnį, 19 straipsnį, 20 straipsnio 1 dalį, 21 straipsnio 1 ir 2 dalis, 23 straipsnį, 24 straipsnį, 25 straipsnį, 28 straipsnį, 29 straipsnį, 30 straipsnį, 77 straipsnį, 91 straipsnį; Valstybės tarnybos įstatymo 1 straipsnį, 2 straipsnį, 3 straipsnį, 4 straipsnio 1 ir 3 dalis, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 15 straipsnio 1 dalies 9 punktą; Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnį, 3 straipsnį, 4 straipsnį, 5 straipsnį, 6 straipsnį, 7 straipsnį, 8 straipsnį, 9 straipsnį, 10 straipsnį, 11 straipsnį, 12 straipsnį, 14 straipsnį, 19 straipsnį, 20 straipsnį, 21 straipsnį, 22 straipsnį, 23 straipsnį, 28 straipsnį, 30 straipsnį, 31 straipsnį; Prezidento įstatymą; Civilinio kodekso 1.2 straipsnį, 1.3 straipsnį, 1.5 straipsnį, 1.7 straipsnį; Civilinio proceso kodekso 1 straipsnį, 2 straipsnį, 3 straipsnį, 4 straipsnį, 5 straipsnį, 6 straipsnį, 7 straipsnį, 8 straipsnį, 9 straipsnį, 10 straipsnį, 12 straipsnį, 13 straipsnį, 17 straipsnį, 64 straipsnį, 66 straipsnį, 71 straipsnį; Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnį, 4 straipsnį, 5 straipsnį, 14 straipsnį ir 17 straipsnį bei Asmenų aptarnavimo taisykles. Taip pat tikina, jog atsakovas nesiimdamas jokių korupcijos prevencijos priemonių, nevykdo 1999 m. lapkričio 4 d. Europos Tarybos civilinės teisės konvencijos dėl korupcijos; 1999 m. sausio 27 d. Europos Tarybos baudžiamosios teisės konvencijos dėl korupcijos bei Jungtinių Tautų konvencijos prieš korupciją, kuri ratifikuota nuo 2006 m. gruodžio 5 d. Priduria, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį, nes skunde buvo skundžiami Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos veiksmai, bet ne Lietuvos Respublikos Prezidento.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjai V. K. ir I. U. (toliau – ir pareiškėjai) atskiruoju skundu skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, jų skundą buvo atsisakyta priimti.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtina, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų.

Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų matyti, jog teismas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjų ginčytas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2013 m. kovo 1 d. raštas (b. l. 23 – 24) buvo atsakymas į pareiškėjų laisvos formos pateiktą skundą, todėl jis jiems nesukūrė jokių teisių ir pareigų bei negalėjo būti nagrinėjamas administraciniuose teismuose. Analogiškai teismas, kaip išvestinį, atsisakė priimti nagrinėti ir antrąjį pareiškėjų reikalavimą – padėti Lietuvos Respublikos Prezidentei atlikti jos kompetencijai priskirtas funkcijas, be kita ko, pažymėdamas ir tai, jog pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį administracinių teismų veiklai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento veiklos.

Pareiškėjai su minėtomis išvadomis nesutinka, be kita ko, argumentuodami, jog ginčijamos bylos dalykas buvo netinkamas viešasis administravimas, be to, jie pateikdami skundą gynė viešąjį interesą, todėl teismas jį priimti atsisakė nepagrįstai, neatsižvelgdamas į atsakovo veiksmų (neveikimo) prieštaringumą teisės aktams. Pareiškėjų manymu, teismas taip pat neteisingai interpretavo ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį, nes konkrečiu atveju jie skundė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, o ne Respublikos Prezidento veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, iš esmės pritaria apygardos administracinio teismo pozicijai bei vertina, jog jis teisingai pritaikė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Pirmiausia pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje pagrįstai pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymas numato tris kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas – prašymą, skundą ir pranešimą. Prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis). Pranešimas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 16 dalis). Asmenų skundai ir pranešimai dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ir administracinių sprendimų nagrinėjami Viešojo administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje, reglamentuojančio administracinę procedūrą, nustatyta tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalis). O asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-3035/2011).

Bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjai administracinį ginčą inter alia bandė inicijuoti dėl Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2013 m. kovo 1 d. rašto, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjų 2013 m. vasario 4 d. skundą. Kaip bebūtų, išanalizavusi pareiškėjų 2013 m. vasario 4 d. skundo turinį (b. l. 32 – 36) teisėjų kolegija stricto sensu (lot. – griežtąja prasme) jo negali vienareikšmiškai priskirti nė vienai iš trijų kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formų. Tokia išvada darytina, nes iš vienos pusės rašte yra skundžiamasi pareiškėjų atžvilgiu padarytais pažeidimais administravimo srityje (būtent – neatsakymu į jų 2012 m. lapkričio 28 d. Respublikos Prezidentui teiktą skundą), tačiau iš kitos pusės – išsamiai dėstomos aplinkybės, susijusios su, pareiškėjų nuomone, Konstitucijos bei konstitucinės santvarkos pažeidimais, kitų asmenų teisių ir laisvių pažeidimu, abejojama visuomenėje rezonanso sulaukusių įvykių teisėtumu bei keliamos teorijos, bandant paaiškinti tokio neteisėto veikimo priežastis, komentuojami valstybės valdymo pagrindai bei deklaratyviai prašoma apginti žmogaus teises ir laisves bei kreiptis į Konstitucinį Teismą su įvairiais prašymais.

Atsižvelgiant į neaiškų pareiškėjų pateikto dokumento turinį, darytina išvada, jog jis savo pobūdžiu yra artimiausias kreipimuisi, kuriame išdėstomos tam tikros asmenų nuostatos bei į kurį turi būti atsakoma laisvos formos raštu (Asmenų aptarnavimo taisyklių 41.4 punktas), ką teisingai konstatavo apygardos administracinis teismas.

Pabrėžtina, jog Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalis, be kita ko, numato, jog piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, ši nuostata iš esmės reiškia tai, jog piliečiams laiduojama teisė reikšti kritinę nuomonę ar požiūrį, skleisti kritinę informaciją apie valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą (žr. 1998 m. kovo 10 d. Konstitucinio Teismo Nutarimą). Konkrečiu atveju pareiškėjai išdėstė savo asmeninę poziciją apie visuomenėje didelį ažiotažą sukėlusius reiškinius bei valstybių institucijų veiksmus, atkreipė dėmesį į susiklosčiusią situaciją bei išreiškė savo kritinę nuomonę dėl jos. Į šį kreipimąsi pareiškėjams buvo atsakyta numatyta tvarka, tačiau jis, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, jiems jokių teisinių pasekmių iš esmės nesukėlė.

Pastaruoju aspektu yra pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Tuo tarpu, kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525–540/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146–391/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143–560/2010).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, prieita prie pagrįstos išvados, jog pareiškėjų ginčytas aktas pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie aktų, kurie nagrinėtini administraciniame teisme (ABTĮ 15 str. 1 d.). Minėta, jog toks aktas nenagrinėtinas dėl savo pobūdžio, kaip nesukeliantis asmeniui teisinių pasekmių bei verčiantis administracinį procesą beprasmiu, todėl pareiškėjai atskirajame skunde dėstomais motyvais bando nepagrįstai įteigti, kad jų skundas turėjo būti nagrinėtinas teisme, nes jis turėjo dalyką, kuris, jų vertinimu, konkrečiu atveju buvo netinkamas viešasis administravimas.

Papildomai akcentuotina, jog nors, kaip teisingai pažymi pareiškėjai, teisė kreiptis teisminės gynybos yra fundamentali, ji turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos. Asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų. Viena iš Administracinių bylų teisenos įstatymo numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas turi atsisakyti priimti skundą, kai byla nepriskirtina teismo kompetencijai. Analizuojamu atveju nenustatyta teigiamos prielaidos kreiptis į teismą – administracinių teismų žinybingumo ginčui, kurį prašoma išspręsti, todėl skundą priimti atsisakyta pagrįstai.

Pridurtina, jog pareiškėjai nepagrįstai nurodo, kad teismas jų skundą turėjo priimti nagrinėti, gindamas viešąjį interesą. Pirmiausia akcentuotina, jog, kaip išaiškinta aukščiau, pareiškėjų ginčijamas administracinis aktas apskritai negalėjo būti nagrinėjamas administracinių teismų, todėl šioje plotmėje nėra reikšminga, ar pareiškėjai į teismą kreipėsi gindami savo subjektinę teisę, ar – viešąjį interesą. ABTĮ 3 straipsnis įtvirtina, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Išsprendęs ginčą, teismas priima vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų. Konkrečiu atveju, kaip įrodyta pirmiau, nėra ginčo objekto, todėl administracinis teismas negali viešojo intereso ginti pasitelkęs procesinio įstatymo nenumatytus būdus, būtent – hipotetiškai nagrinėti, kaip užtikrinti teisingumą, korupcijos šalinimą ar nepiktnaudžiavimą valdžia pareiškėjų minimų visuomeninių įvykių plotmėje.

Papildomai pasisakytina ir tai, jog ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. To paties įstatymo 56 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Iš paminėto išplaukia, jog viešieji interesai yra ginami tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik įstatymuose numatytiems subjektams kreipiantis į teismą. Tokia išvada sietina su idėja, jog pareiškėjas, kuris kreipiasi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, gina ne jam pačiam priklausančią subjektinę teisę, o Konstitucijos saugomą interesą, priklausantį visuomenei ar jos daliai. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog viešojo intereso gynimu galimai daroma intervencija į susiformavusius teisinius santykius bei kitų asmenų subjektines teises, viešojo intereso gynimas pasižymi tam tikra specifika, inter alia – baigtiniu sąrašu subjektų galinčių kreiptis į teismą, kad būtų apgintas viešasis interesas. Tuo tarpu nustačius, jog įstatymai nesuteikia pareiškėjui teisės kreiptis į teismą dėl skunde (prašyme) nurodomo viešojo intereso gynimo, teisėjas privalo atsisakyti priimti tokį skundą (prašymą), vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-379/2007).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde apskritai neįrodinėjo turį locus standi ginti viešąjį interesą. Būtent – jie, nors ir išdėstydami savo poziciją apie valdžios institucijų veiksmų neteisėtumą plačiąja prasme, nekėlė jokių teisinių argumentų, susijusių su viešojo intereso gynimu, minėtus argumentus iškeldami tik atskirajame skunde. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjams, kaip fiziniams asmenims, specialus įstatymas suteiktų specialią teisę ginti viešąjį interesą, todėl nepaisant ginčo objekto trūkumo byloje, pareiškėjai neišpildo ir ratione personae kriterijaus kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, kas yra papildomas pagrindas atsisakyti priimti skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog reikšmingais nelaikytini ir pareiškėjų dėstomi argumentai dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) prieštaravimo Konstitucijos, Valstybės tarnybos įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatoms. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje nevertina, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos. Skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos (pvz., 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-140/2012). Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, savo ruožtu turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Pareiškėjų nurodyti argumentai šioje atskirojo skundo dalyje laikytini materialiaisiais teisiniais argumentais, kurie turėjo būti analizuoti bylos iškėlimo atveju, ko šiuo atveju neįvyko, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisakys.

Galiausiai pasisakytina dėl atsakovo keliamų abejonių, susijusių su neteisingu ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies interpretavimu. ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis, inter alia, numato, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento veiklos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog antrasis pareiškėjų keltas reikalavimas – įpareigoti atsakovą padėti Respublikos Prezidentui atlikti jo kompetencijai priskirtas funkcijas, užtikrinant Konstitucijos ir konstitucinės santvarkos apsaugą ir kreipimąsi į Konstitucinį Teismą – laikytinas išvestiniu iš pirminio pareiškėjų skundo reikalavimo, todėl – taip pat nenagrinėtu. Teisėjų kolegija sutinka ir su tais apygardos administracinio teismo motyvais, jog administraciniai teismai netiria Respublikos Prezidento veiklos, todėl minėtas pareiškėjo reikalavimas laikytinas nenagrinėtinu. Teismo nuomone, konkrečiu atveju nėra reikšminga, kad pareiškėjai skundė ne Respublikos Prezidento, bet Respublikos Prezidento kanceliarijos veiksmus, nes pareiškėjų skundo antrojo reikalavimo formuluotė savaime suponuoja, jog minėto klausimo išsprendimas reikalautų ir Respublikos Prezidento veiklos, įgyvendinant savo kompetenciją, revizavimo.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjų skundą teisingai taikė proceso teisės normas bei priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti ar grąžinti klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. K. ir I. U. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius