2013-10-09 Nr. AB-6048-3-61-3-01175-2009-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-584/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01175-2009-8

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja V. G. (toliau – ir pareiškėja) teismui padavė skundą ir patikslintą skundą (b. l. 2–7, 24–33), kuriais prašo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, atsakovas) 2009 m. liepos 3 d. sprendimą dėl pensijų kaupimo įmokų tarifo Nr. (10.10)I-4082; 2) panaikinti VSDFV 2009 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. (10.10)I-6041 dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo; 3) įpareigoti VSDFV pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta už 2009 m. I ketvirtį, t. y., 200,79 Lt; 4) įpareigoti VSDFV pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta už 2009 m. II ketvirtį, t. y. 895,73 Lt; 5) įpareigoti VSDFV pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Be to, pareiškėja prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo (toliau – ir Pensijų sistemos reformos įstatymas), Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Pareiškėja paaiškino, kad ji 2007 m. kovo 9 d. sudarė su pensijų kaupimo bendrove YAB „Finasta investicijų valdymas“ pensijų kaupimo sutartį. Viena iš esminių sutarties sąlygų – pensijų įmokų, kurias perveda VSDFV į pensijų fondą, dydis. Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2003 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustatė, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 proc., 2005 metais – 3,5 proc., 2006 m. – 4,5 proc., nuo 2007 m.

– 5,5 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pareiškėja pensijų kaupimo sutartį sudarė anksčiau (2007 m. kovo 9 d.), nei įsigaliojo Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimai, nustatę mažesnių nei 5,5 proc. įmokų mokėjimą, todėl pareiškėjai tokie pakeitimai netaikytini. VSDFV į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą už 2009 m. I ketvirtį pervedė 240,94 Lt dydžio įmoką, t. y. 200,79 Lt mažiau, nei turėjo būti pervesta, o už 2009 m. II ketvirtį – 164,24 Lt, arba 895,73 Lt mažiau, nei turėjo būti pervesta.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.157 straipsnio 2 dalis nustato, kad imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Įstatymas atgal negalioja (CK 1.7 str. 2 d.), todėl Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimai neturi įtakos pensijų kaupimo sutartims, sudarytoms iki nurodytų pakeitimų priėmimo. Mažesnių pensijų įmokų pervedimas prieštarauja pensijų fondų dalyvių sudarytų pensijų kaupimo sutarčių nuostatoms bei teisės aktams, galiojusiems pensijų kaupimo sutarčių sudarymo metu.

VSDFV nepagrįstai Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimus taiko visų pensijų fondų dalyvių atžvilgiu. Pakeitimai paskelbti 2009 m. sausio 17 d., 2009 m. kovo 5 d., 2009 m. gegužės 12 d., todėl pensijų kaupimo įmokos mažintinos tik tiems asmenims, kurie pensijų kaupimo sutartis sudarė po šių pakeitimų įsigaliojimo. Pareiškėja rėmėsi teisėtų lūkesčių apsaugos, nuosavybės neliečiamumo, lygybės įstatymui principais, Konstitucijos 52 straipsnio nuostata, laiduojančia piliečiams teisę į socialinę apsaugą, bei principu, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios bei tvirtino, kad pensijų įmokų į pensijų fondus sumažinimas pažeidė šiuos principus įtvirtinančias Konstitucijos normas.

Atsakovas VSDFV prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 17–19, 43–44) paaiškino, kad teigti, jog VSDFV pažeidė pensijų kaupimo dalyvių teises ar teisėtus interesus negalima, nes jos veiksmai yra teisėti, pagrįsti galiojančiais teisės aktais, kadangi VSDFV, administruodama Pensijų kaupimo sutarčių registrą, pensijų įmokas į pensijų kaupimo bendrovių valdomas pensijų sąskaitas apskaičiuoja ir perveda tik tokio dydžio, koks yra nustatytas įstatyme, todėl VSDFV nėra ir negali būti laikoma pensijų kaupimo sutarčių, sudarytų tarp pensijų kaupimo dalyvių ir pensijų kaupimo bendrovių, šalimi.

Tokių sutarčių sudarymas VSDFV sukelia tik pareigas, nustatytas galiojančiais teisės aktais, t. y. užregistruoti sutartis, pervedinėti įstatymo nustatyto dydžio pensijų įmokas ir pan. Asmens „antrosios pakopos“ pensijos kaupimas finansuojamas valstybinio socialinio draudimo („socialinio solidarumo sistemos“) finansų sąskaita, o dalyvavimas šioje sistemoje atitinkamai sumažina valstybinio socialinio draudimo pensijos, į kurią asmuo galės pretenduoti, dydį (Pensijų sistemos reformos įstatymo 6 str. 1 d.). Todėl, jei asmens galimos valstybinio socialinio draudimo pensijos sumažėjimas dėl to, kad dalis įmokų pervedama pensijų kaupimo bendrovėms, įgyjant teisę į papildomas neapibrėžto dydžio pajamas ateityje, yra vertintinas kaip tinkamas ir teisingas susidarančių socialinio draudimo pensijos dydžio praradimų kompensavimas, analogiškai turėtų būti vertinamas pensijų kaupimo bendrovėms pervedamos pensijų įmokos dalies dydžio sumažinimas, nes tai atitinkamai (proporcingai) padidina asmens įgysimos valstybinio socialinio draudimo pensijos, laiduojamos valstybės, dydį (Pensijų sistemos reformos įstatymo 6 str. 1 d.).

Teigti, jog įstatymų leidėjui laikinai sumažinus pensijų įmokų dydžius, yra pažeistas pensijų kaupimo dalyvių teisėtų lūkesčių principas negalima, kadangi pensijų kaupimo dalyvis ir pensijų kaupimo bendrovė sudaromoje sutartyje negali nustatyti pensijų įmokų dydžio visam sutarties laikotarpiui. Išimtinę teisę tvirtinti pensijų įmokų dydžius turi tik Lietuvos Respublikos Seimas. Teigti, kad įstatymų leidėjui laikinai sumažinus pensijų įmokų dydžius, yra pažeidžiamas konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas taip pat negalima, kadangi pensijų įmokos (juo labiau – būsimos) nėra pensijų kaupimo dalyvių nuosavybės objektas.

Pažymėjo, kad tiek VSDFV 2009 m. liepos 3 d. sprendimas Nr. (10.10)I-4082, tiek 2009 m. spalio 2 d. sprendimas Nr. (10.10)I-6041 buvo priimti vadovaujantis galiojančiu Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsniu. Pareiškėja neteisingai nurodė, kad nuo jai išmokėtos motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį jai taip pat turėjo būti priskaičiuota ir pervesta pensijų kaupimo įmoka. Pensijų kaupimo įmokos yra skaičiuojamos nuo pensijų kaupimo dalyvio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Valstybinio socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo pajamų, išvardintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje. Nuo pajamų, apskaičiuotų už nėštumo ir gimdymo atostogas, tėvystės atostogas ir atostogas vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nuo sumažintas pensijų įmokos dydis 2009 ir 2010 metais, neprieštarauja Konstitucijai. Ta pačia nutartimi teismas bylą sustabdė kol Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą (b.l.50-53). Konstituciniam Teismui paskelbus 2012 m. birželio 29 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo, jo pakeitimo ir papildymo įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2012, Nr. 78-4063), Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 4 d. nutartimi atnaujino bylą (b.l.73).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą 2012 m. spalio 18 d. sprendimu (b. l. 86–90) pareiškėjos V. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2007 m. kovo 9 d. sudarė valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo sutartį. 2009 m. birželio 22 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV su skundu dėl to, kad 2009 m. I ketvirtį į jos pensijų fondo sąskaitą buvo pervedamos mažesnio dydžio įmokos, ir prašė pervesti trūkstamą pensijų įmokos dalį – 200,79 Lt (b. l. 77–78). VSDFV išnagrinėjusi pareiškėjos skundą 2009 m. liepos 3 d. rašte Nr. (10.10)I-4082 nurodė, kad pensijų kaupimo įmokos į fondą pervestos teisingai, t.y. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnyje nurodyto dydžio. Remiantis šiuo straipsniu, pensijų kaupimo įmokos tarifas bus sumažintas iki 2010 m. pabaigos, nuo 2011 m. galios 5,5 proc. pensijų kaupimo įmokos tarifas, o asmenims, tapusiems pensijų kaupimo dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d., nuo 2012 iki 2014 m. tarifas bus padidintas iki 6 proc. (b. l. 8).

2009 m. rugsėjo 29 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV su skundu dėl to, kad 2009 m. II ketvirtį į jos pensijų fondo sąskaitą buvo pervedamos mažesnio dydžio įmokos, ir prašė pervesti trūkstamą pensijų įmokos dalį – 895,73 Lt (b. l. 81–82). VSDFV 2009 m. spalio 2 d. rašte Nr. (101.10)I-6041 nurodė, kad pensijų įmokos dydžiai nustatyti Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsniu, todėl VSDFV juo vadovaujasi ir neturi teisės keisti įstatymu nustatyto įmokos tarifo, kaupiamosios pensijų įmokos į pensijų kaupimo fondą apskaičiuotos ir pervestos teisingai. Be to, nurodė, kad nuo pajamų, apskaičiuotų už nėštumo ir gimdymo atostogas, tėvystės atostogas ir atostogas vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos (b. l. 34–35).

Teismas vadovavosi 2003 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo Nr. IX-1691 4 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad dalyvavimas pensijų kaupime prasideda sudarius pensijų kaupimo sutartį ir ją įregistravus pensijų kaupimo sutarčių registre. Remiantis šio įstatymo 4 straipsnio 7 ir 8 dalimis, pensijų kaupimo sutartis registruoja VSDFV sutarčių registre. VSDFV, tvarkydama sutarčių registrą ir registruodama pensijų kaupimo sutartis ir jų pabaigą, privalo užtikrinti kiekvieno dalyvio dalyvavimo pensijų kaupime nepertraukiamumą. 2002 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo Nr. IX-1215 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalyvių įskaitą tvarko ir pensijų įmokas į dalyvių pasirinktas pensijų kaupimo bendroves Vyriausybės nustatyta tvarka perveda Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos.

Pagal Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija iki 2008 m. gruodžio 31 d.), pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, nuo 2007 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. 2009 m. sausio 15 d. priimtas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriuo pakeista Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir papildyta 3 ir 4 dalis. Nustatyta, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, 2009 ir 2010 metais – 3 procentai, nuo 2011 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Šis įstatymas įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d., nors oficialiai „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2009 m. sausio 17 d.

Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi (2009 m. sausio 15 d. įstatymo redakcija) buvo nustatytas sumažintas 3 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis (2,5 procento pajamų mažesnis nei nustatytasis iki 2009 metų). 2009 m. balandžio 28 d. priimtas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo pakeista Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, nustatant, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 metais – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), pensijų įmokos dydis 2011 metais yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Teismas nustatė, kad pareiškėja pensijų kaupimo sistemos dalyve tapo 2007 metais, t. y. galiojant Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio redakcijai, nustačiusiai pensijų įmokos, skaičiuojamos nuo 2007 m., dydį – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pareiškėja nurodė, kad 2009 m. I ketvirtį jos draudžiamosios pajamos sudarė 8 031,42 Lt, o II ketvirtį – 19 272,22 Lt (5 474,70 Lt darbo užmokestis ir 13 797,52 Lt motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogas), dėl to į pensijų fondo sąskaitą turėjo būti pervesta atitinkamai 441,73 Lt ir 1 059,97 Lt dydžio įmokos. Teismas nustatė, kad nėra ginčo dėl to, jog į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą 2009 m. birželio 15 d. pervesta 240,94 Lt, o 2009 m. rugsėjo 11 d. – 164,24 Lt dydžio įmokos.

Pensijų fondų dalyvių įskaitą tvarko ir pensijų įmokas perveda VSDFV fondo administravimo įstaigos. Teismas nustatė, kad minėto dydžio pensijų įmokos apskaičiuotos ir pervestos vadovaujantis nuo 2009 m. sausio 1 d. galiojančio Pensijų sistemos reformos įstatymo nuostatomis. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucijos 102 straipsnis ir Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui. Įstatymas ar jo dalis negali būti taikomas tik nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas atitinkamas Konstitucinio Teismo sprendimas.

Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo, jo pakeitimo ir papildymo įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodė, kad „į specialius pensijų fondus pervedamų lėšų, skirtų senatvės pensijai ar jos daliai sukaupti, dydis yra viena iš prielaidų pasiekti, kad šiuos fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatai būtų geri, todėl jeigu įstatymų leidėjas, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei), nusprendžia šį dydį sumažinti, jis ne tik negali paneigti tokios kaupiamosios pensijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo, atsižvelgdamas inter alia į valstybės finansines, ekonomines galimybes, nustatyti teisingą jų kompensavimą; gali būti pasirenkami įvairūs tokio kompensavimo būdai“. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nusprendęs iš esmės pertvarkyti senatvės pensijų sistemą (be kita ko, ir taip, kad senatvės pensijai ar jos daliai skirtos lėšos nebebūtų kaupiamos specialiuose pensijų fonduose), privalo siekti, kad pensijų sistemos dalyviai nepatirtų praradimų, o jeigu praradimai, ypač kai jie esminiai, būtų neišvengiami, įstatymų leidėjas turėtų nustatyti teisingą jų kompensavimą. Konstitucinio Teismo vertinimu, nuo 2009 m. sausio 1 d. nustatytu kaupiamųjų pensijų įmokų dydžio sumažinimu nuo 5,5 procento iki 3 procentų pajamų (atsižvelgiant į tai, kad pensijų sistemos reformos pradžioje buvo nustatytas netgi mažesnis šių įmokų dydis) nebuvo paneigta kaupiamosios pensijos esmė. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime nustatė, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimu nustatytas pensijų įmokų dydžio sumažinimas neprieštarauja Konstitucijai.

Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimas, įsigaliojęs nuo 2009 m. sausio 1 d., atskirai neišskyrė asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. sausio 1 d., ir nenustatė jiems atskiro pensijų įmokos tarifo, todėl taikyti jiems kitą tarifą, negu tas, kuris įsigaliojo nuo 2009 m. sausio 1 d., nebuvo jokio pagrindo.

Pareiškėjos teiginį, kad VSDFV privalo vadovautis ne Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, o pensijų kaupimo sutartimis, sudarytomis tarp pensijų kaupimo dalyvių ir pensijų kaupimo bendrovių, pripažino nepagrįstu. Nurodė, kad minėtos sutartys įstatymo galią turi tik jos šalims, tokių sutarčių sudarymas VSDFV sukelia tik tas pareigas, kurias ji privalo vykdyti pagal galiojančius įstatymus. Pensijų kaupimo sutarties šalys negali tarpusavyje susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visą sutarties laikotarpį, jos susitaria tik dėl tarpusavio bendradarbiavimo kaupiant pensijų įmokas. Šių įmokų dydžius tvirtina įstatymų leidėjas imperatyviomis teisės normomis – Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo (toliau – ir Fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymas) nuostatomis, o pagal CK 1.80, 6.156, 6.157 straipsnius šalys neturi teisės nustatyti ar taikyti sutarties sąlygas, prieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pensijų įmokos į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą buvo pervedamos vadovaujantis tuo laikotarpiu galiojusių teisės aktų nuostatomis, kurių konstitucingumas, be kita ko, patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimu.

Remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas veikė teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti papildomus veiksmus ar priimti sprendimus (ABTĮ 90 str.).

Nagrinėdamas pareiškėjos skundo reikalavimus dėl VSDFV administracinių sprendimų panaikinimo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ABTĮ nuostatas (2 str. 14 p., 8 str. 1, 2 d., 15 str., 22 str., 88 str.) pažymėjo, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Pareiškėjos prašomais panaikinti raštais pareiškėjai nėra nustatomos teisės ar pareigos, jais atsisakoma atlikti tam tikrus veiksmus. Teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką, ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius. Galimybė teismine tvarka nuginčyti administracinius aktus, juose nustatytus faktus ar pateikiamus teisinius vertinimus priklauso nuo teisminio nagrinėjimo dalyko administracinėje byloje, nuo to, ar skundžiamas dokumentas yra individualus administracinis aktas, kokio pobūdžio institucijų veiksmai ar neveikimas yra skundžiami. Bylos priskirtinumas administraciniam teismui sprendžiamas vadovaujantis administracinio sprendimo bei skundžiamų viešojo administravimo subjektų veiksmų ar atsisakymo atlikti tokius veiksmus priskyrimo nurodytoms kategorijoms pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 1999 m. sausio 14 d. įstatymą Nr. VIII-1029, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 1999 m. birželio 17 d. įstatymą Nr. VIII-1234, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles, atitinkamos srities specialius įstatymus bei juos įgyvendinančius teisės aktus. Pareiškėjos ginčijamuose raštuose buvo nurodyta informacija dėl atsisakymo atlikti veiksmus, todėl teisme turi būti reiškiamas reikalavimas tik dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str.1 p.).

III. Pareiškėja V. G. (toliau – ir apeliantė) padavė apeliacinį skundą (b. l. 93–97), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą, patiktą pirmosios instancijos teismui, tenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius (ABTĮ 143 straipsnis).

Teismas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimus nepagrįstai taiko visų pensijų fondų dalyvių atžvilgiu. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimai, kurie buvo paskelbti „Valstybės žiniose“ 2009 m. sausio 17 d. (Žin., 2009, Nr.6-160), 2009 m. kovo 5 d. (Žin., 2009, Nr.25-971), 2009 m. gegužės 12 d. (Žin., 2009, Nr.54-2136), 2010 m. liepos 13 d. (Žin., 2010, Nr.82-4308) bei 2011 m. gruodžio 28 d. (Žin., 2011, Nr.160-7574), keičiantys pensijų įmokų dydžius, galioja tik tiems asmenims, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis po nurodytų įstatymo pakeitimų paskelbimo. Apeliantė akcentuoja, kad ji sudarė pensijų kaupimo sutartį iki šių Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimų paskelbimo, todėl atsakovas privalo pervesti tokio dydžio įmokas, kurios galiojo sudarant pensijų kaupimo sutartis, t. y. nesumažintas įmokas.

Teismo teiginys, esą pensijų įmokų dydžius įstatymų leidėjas nustato vadovaudamasis Fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis, nepagrįstas. Pensijų įmokų dydžiai nustatyti Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnyje.

Teismas netinkamai taikė ir aiškino CK nuostatas dėl imperatyviųjų teisės normų pasikeitimo po sutarties sudarymo įtakos sutarties sąlygoms (CK 6.157 str. 2 d.). Teismas nepagrįstai netaikė CK 1.7 straipsnio 2 dalies, taip pat 6.157 straipsnio 2 dalies ir nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų šiais aspektais. Pensijų kaupimo sutartis yra civilinė sutartis (sudaroma tarp privačių asmenų privataus asmens turtiniams interesams patenkinti), o pensijų kaupimo institutas turi daug privataus draudimo požymių (savanoriškumas, įmokų dydžio siejimas su rizika ir išmokos dydžiu, palyginti didelė administravimo kaina, rizikos perskirstymas, valstybės garantijų, nepasiteisinus investavimo rizikai, nebuvimas ir kt.). Vien tai, kad pensijų lėšos pagal kaupimo sutartį yra kaupiamos, panaudojant valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį, nedaro sutarties socialinio draudimo sutartimi, kurios sąlygas valstybė gali nuolat keisti savo nuožiūra.

2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnis, kuriame nustatyta Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. įstatymo redakcija) įtvirtintų nuostatų grįžtamoji galia, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, priimtas 2009 m. sausio 15 d., įsigaliojo nuo šio įstatymo oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ dienos.

Taip pat nurodė, kad kaupiamosios pensijų įmokos (valstybinio socialinio draudimo įmokų dalys) buvo pervedamos (mokamos) pensijų fondams kas ketvirtį, per 60 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kai VSDFV nustatyta tvarka (iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio 15 dienos) buvo pateikiama informacija apie praėjusį ketvirtį pensijų kaupimo dalyvio gautų draudžiamų pajamų ir socialinio draudimo įmokų sumų apskaičiavimą; taigi minėto ginčijamo teisinio reguliavimo patvirtinimas buvo susijęs su ketvirtinių, t. y. jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio–kovo mėn.), įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu bei su tų įmokų dydžio nustatymu (keitimu).

Apeliantė, atsižvelgdama į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, teigia, kad sumažintas 3 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, tarifas turėjo būti pradėtas skaičiuoti ir pervedamas ne nuo 2009 m. sausio 1 d., bet galėjo būti pradėtas skaičiuoti ir pervedamas tik už 2009 m. II ketvirtį ir tik tiems asmenims, kurie pensijų kaupimo sutartis sudarė 2009 m. balandžio 1 d. ir vėliau. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi, be kita ko, teismams. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas nagrinėjamoje byloje apeliantės atžvilgiu Pensijų sistemos reformos įstatymo nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pažeidė minėtas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatas.

3. Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime pažymėjo, kad jeigu įstatymų leidėjas esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei) nusprendžia į specialius pensijų fondus pervedamų lėšų, skirtų senatvės pensijai ar jos daliai sukaupti, dydį sumažinti, jis ne tik negali paneigti tokios kaupiamosios pensijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo nustatyti teisingą jų kompensavimą. Tačiau iki šiol tokio kompensavimo įstatymų leidėjas nenustatė, todėl yra pažeidžiama teisė į nuosavybę, taip pat konstitucinis teisinės valstybės principas. Teisingumą vykdo teismas, todėl, apeliantės nuomone, kiekvienoje byloje teismas ad hoc pats gali išspręsti teisingo kompensavimo klausimą bei apginti pensijų fondų dalyvių nuosavybės teisę tenkindamas pareiškėjo skundą. Lėšos, skirtos pensijų įmokai, visą laiką išlieka pensijų fondų dalyvių nuosavybė (laikomos VSDFV patikėjimo teise). Pervestos į pensijų fondus pensijų įmokos tampa pensijų fondų dalyvių bendrąja daline nuosavybe (Pensijų kaupimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, 2008 m. birželio 5 d. įstatymo redakcija). Atsakovas, nepervesdamas dalies pensijų fondų dalyviams priklausančių pensijų įmokų į pensijų fondų sąskaitas, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtiną nuostatą, jog nuosavybė neliečiama.

4. Teismas netinkamai nustatė ir vertino faktines aplinkybes, priimdamas sprendimą pažeidė ir netinkamai taikė procesines teisės normas. Teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstė bylos faktines aplinkybes, pacitavo Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą bei teisės aktų, reguliuojančių ginčo santykius, nuostatas, tačiau nepateikė byloje taikytinų teisės normų aiškinimo, nepasisakė dėl kai kurių pareiškėjos argumentų, nepateikė jų analizės, nepateikė atitinkamų išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindė savo išvadas dėl galutinio sprendimo rezultato, nenurodė, kokiais teisės aktais teismas vadovavosi atmesdamas pareiškėjos skundą (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis).

Teismas netinkamai vertino pareiškėjos skundžiamus VSDF sprendimus. Apeliantė akcentuoja, kad ji apskundė teismui VSDF sprendimus, priimtus privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šiais sprendimais VSDFV atsisakė tenkinti pareiškėjos skundus dėl pensijos įmokų dalies pervedimo į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą. Tuo metu, kai pareiškėja su skundu kreipėsi į atsakovą, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintų „Kaupiamųjų pensijų įmokų apskaičiavimo ir pervedimo į pensijų fondus tvarkos aprašo“ 23 punktas, taip pat Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus įsakymu patvirtintų „Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių“ 1 punktas numatė, kad atsakovas yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, kuri nagrinėja prašymus, paklausimus ir ginčus dėl pensijų įmokų apskaičiavimo ir pervedimo pensijų fondams. Atsižvelgdama į nurodytas nuostatas ir siekdama apginti savo teisėtus interesus, pareiškėja pateikė skundus VSDFV. Atsakovui priėmus sprendimus, kuriais pareiškėjos skundai buvo atmesti, pareiškėja kreipėsi į teismą dėl šių sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 100–103), kuriuo prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas, nesutikdamas su apeliaciniu skundu, remiasi šiais argumentais:

1. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas (Žin., 2009, Nr.6-160) neišskyrė asmenų sudariusių pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. kovo 31 d., ir nenustatė jiem atskiro pensijų įmokos tarifo, todėl taikyti tokiems asmenims kitokį tarifą, nei tas, kuris buvo patvirtintas šiuo įstatymu, nebuvo pagrindo. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo (toliau – ir Biudžeto sandaros įstatymas) 2 straipsnio 17 dalyje nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai yra tvirtinami Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu kiekvieniems biudžetiniams metams (prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 dieną (Biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio 2 dalis).

Tai suponuoja, kad Fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu nustatyti socialinio draudimo įmokų tarifai įsigalioja (taikomi) nuo biudžetinių metų pradžios. Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 18 d. priėmė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymą, įsigaliojusį 2008 m. gruodžio 30 d., kurio 3 straipsnio 11 dalyje buvo patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 procentų dydžio tarifas.

Todėl su šio įstatymo nuostatomis ir Biudžeto sandaros įstatyme nustatyta Fondo biudžeto rodiklių tvirtinimo tvarka sietinas (buvo suderintas) po šio įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo priimto Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimas ir jame įtvirtintų teisės normų, susijusių su kaupiamųjų pensijų įmokų tarifų pakeitimu, taikymas. Pensijų kaupimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje (2009 metais galiojusi įstatymo redakcija) buvo įtvirtinta, kad kaupiamosios pensijų įmokos pervedamos per 60 kalendorinių dienų nuo tos dienos, iki kurios draudėjai Vyriausybės nustatyta tvarka privalo pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigoms informaciją apie kiekvienam apdraustajam apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir socialinio draudimo įmokų sumas.

Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 „Dėl Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro steigimo, jo nuostatų patvirtinimo ir veiklos pradžios nustatymo“ (toliau – ir Apdraustųjų registro nuostatai) 25.5 punktas (2009 metais galiojusi redakcija) nustatė, kad draudėjas pateikia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniams skyriams duomenis apie apdraustajam per kalendorinį ketvirtį apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas.

Duomenys pateikiami kiekvieną ketvirtį, ne vėliau kaip iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio 15 dienos (t. y. už I metų ketvirtį iki balandžio 15 d.). Atsižvelgiant į tai, VSDFV kaupiamąsias pensijų įmokas, už 2009 metų I ketvirtį, apskaičiavo ir pervedė pensijų fondams vadovaudamasi ne tik Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis, bet ir jau įsigaliojusiomis Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2009, Nr.6-160) nuostatomis.

2. Apeliantė nepagrįstai nesiremia CK 6.157 straipsnio 1 dalies, 1.80 straipsnio nuoštomis ir netinkamai interpretuoja CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostatas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2005 išaiškino, kad esant tęstiniam sutartinių santykių pobūdžiui, sutarties vykdymas ir (ar) jos pakeitimas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias vykdant ir (ar) keičiant sutartį (CK 6.157 straipsnio 2 dalis). Sutarties šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo. Taikyti pakeistą (negaliojančią) įstatymo nuostatą, numatančią didesnius pensijų įmokų dydžius, nėra teisinio pagrindo.

3. Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime išaiškino, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatydamas sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, nesumažino jau apskaičiuotų ir sumokėtų (pervestų) kaupiamųjų pensijų įmokų, už kaupiamųjų pensijų įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos, kuri bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kiekvienam pensijų kaupimo sistemos dalyviui ir yra paveldima, – jis tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, todėl nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų. Be to, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pensijų fonduose kaupiamos senatvės pensijoms skirtos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), todėl tik asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas yra sietina su jo nuosavybės teisių apsauga. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas nesutinka, kad asmens įgyta teisė gauti pensijų įmoką į pensijų fondo asmeninę sąskaitą sietina su šio asmens nuosavybės teisių apsauga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamą ginčą pareiškėja iškėlė dėl kaupiamųjų pensijų įmokų pervedimo į pensijų kaupimo bendrovių valdomus pensijų fondus nuo 2009 m. sausio 1 d. dydžio už 2009 m. I ir II ketvirčius.

Byloje nustatyta, kad apeliantė 2007 m. kovo 9 d. su UAB „Finasta investicijų valdymas“ sudarė Valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo sutartį. V. G. 2009 m. birželio 22 d. kreipėsi į VSDFV su skundu, prašydama į jos pensijų fondo sąskaitą pervesti pensijų įmokos dalį (200,79 Lt), kuri nebuvo pervesta už 2009 m. I ketvirtį. Išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, VSDFV 2009 m. liepos 3 d. priėmė sprendimą Nr. (10.10)I-4082, kuriuo pareiškėjos skundo netenkino. Sprendime nurodė, kad pensijų kaupimo įmokos į fondą pervestos teisingai, remiantis Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsniu, kuris numato pensijų kaupimo įmokų tarifo sumažinimą iki 2010 metų pabaigos. Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja 2009 m. liepos 17 d. padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Bylos rengimo nagrinėjimui stadijoje V. G. 2009 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į VSDFV su skundu, prašydama į jos pensijų fondo sąskaitą pervesti pensijų įmokos dalį (895,73 Lt), kuri nebuvo pervesta už 2009 m. II ketvirtį. VSDFV 2009 m. spalio 2 d. dėl šio pareiškėjos skundo priėmė sprendimą Nr. (101.10)I-6041, kuriuo netenkino pareiškėjos skundo. Nurodė, kad kaupiamosios pensijų įmokos į pensijų kaupimo fondą apskaičiuotos ir pervestos teisingai, vadovaujantis Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsniu, kuris numato pensijų įmokų tarifus atitinkamiems metams. Pareiškėja, nesutikdama su šiuo VSDFV sprendimu, pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2009 m. liepos 17 d. skundo papildymą. Pareiškėja skundu ir jo papildymu prašė panaikinti minėtus VSDFV sprendimus, įpareigoti atsakovą pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą nepervestas pensijų įmokos dalis už 2009 m. I ir II ketvirčius (atitinkamai 200,79 Lt ir 895,73 Lt), taip pat įpareigoti VSDFV pervesti į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.), neatsižvelgė į nagrinėjamam ginčui aktualius Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimo išaiškinimus bei Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatas, sprendimą priėmė pažeisdamas ir netinkamai taikydamas procesinės teisės normas (ABTĮ 87 str. 4 d.).

ABTĮ 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Minėta, kad pareiškėja socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo sutartį su UAB „Finasta investicijų valdymas“ sudarė 2007 m. kovo 9 d. Atsižvelgiant į tai, kad administracinis ginčas tarp pareiškėjos ir atsakovo kilo dėl VSDFV nepervestų pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą atitinkamų sumų už 2009 I ir II ketvirčius, nagrinėjamam ginčui yra aktuali ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų raida.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2002 m. gruodžio 3 d. Pensijų sistemos reformos įstatymas Nr. IX-1215 (ginčui aktuali šio įstatymo pakeitimų ir papildymų 2009 m. sausio 15 d. Nr. XI-149, 2009 m. balandžio 28 d. Nr. XI-238 redakcijos), 2003 m. liepos 4 d. Pensijų kaupimo įstatymas Nr. IX-1691 (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo 2008 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. X-1588 redakcija).

Nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Pensijų sistemos reformos įstatyme buvo numatyta galimybė Lietuvos Respublikos gyventojams, draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu, išskyrus asmenis, kurie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, nuo 2004 m. sausio 1 d. kaupti šio draudimo įmokos dalį pasirinktose pensijų kaupimo bendrovėse ir teisė iš jose sukauptų lėšų (sukaupto pensijų turto) įstatymų nustatytomis sąlygomis gauti tam tikras pensijų išmokas kartu su, atsižvelgiant į pensijų kaupimui skirtą valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį, proporcingai mažesne valstybine socialinio draudimo senatvės pensija (Įstatymo 1, 3, 4 str.). Šios redakcijos Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, nuo 2007 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pagal minėtos redakcijos Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio nuostatas 2004 metais buvo nustatytas pradinis 2,5 procento pajamų pensijų įmokos dydis, kuris kiekvienais metais iki 2007 metų buvo didinamas pridedant po 1 procentą pajamų, o nuo 2007 metų, t. y. pasiekus 5,5 procento pajamų šios įmokos dydį, buvo nustatytas neterminuotai. Pareiškėja 2007 m. kovo 9 d. kaupimo sutartį sudarė galiojant šiai Pensijų sistemos reformos įstatymo nuostatai, kuri nustatė, kad pensijų įmokos dydis nuo 2007 metų -5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo ir pensijų išmokų mokėjimo organizavimo sąlygas bei tvarką nustato 2003 m. liepos 4 d. Pensijų kaupimo įstatymas Nr. IX-1691.

Įstatymų leidėjas nuo 2009 metų keletą kartų keitė Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl kaupiamosios pensijų įmokos dydžio.

2009 m. sausio 15 d. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr.XI-146 1 straipsniu buvo pakeistas šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustatant, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, 2009 ir 2010 metais – 3 procentai, nuo 2011 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Šio įstatymo 2 straipsnis nustatė, kad šis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d. „Valstybės žiniose“ 2009 m. sausio 15 d. įstatymas Nr. XI-146 buvo paskelbtas 2009 m. sausio 17 d. (Žin., 2009, Nr. 6-160). Šio įstatymo 2 straipsniu buvo nustatytas įstatymo galiojimas atgal.

Įstatymų leidėjas 2009 m. balandžio 28 d. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-238 1 straipsniu dar kartą pakeitė šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir nustatė „Pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 metais – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), pensijų įmokos dydis 2011 metais yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos“. Šio įstatymo 2 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas įsigalioja nuo 2009 m. liepos 1 d. „Valstybės žiniose“ 2009 m. balandžio 28 d. įstatymas Nr. XI-238 buvo paskelbtas 2009 m. gegužės 12 d. (Žin., 2009, Nr. 54-2136).

Įstatymų leidėjas 2010 m. birželio 30 d. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-954 1 straipsniu (įsigaliojo 2010 m. liepos 13 d.) dar kartą pakeitė šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir nustatė, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, Lietuvos Respublikos Seimui pateikia įstatymų projektus dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo didinimo.

Pažymėtina, kad analogiškos nuostatos, kaip ir Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pakeitimuose, buvo įtvirtintos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatyme. Šio įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija Nr. XI-70) buvo patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 procentų dydžio tarifas ir apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, o 6 straipsnio 1 dalyje patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime ir šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka mokančių sumažinto tarifo valstybinio socialinio draudimo įmokas, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 1 procento dydžio tarifas. Vėlesnės redakcijos šio įstatymo 3 straipsnio 11 dalimi (2009 m. balandžio 28 d. redakcija Nr. XI-231) buvo patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentų dydžio tarifas, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. – 2 procentų dydžio tarifas.

Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad dėl nagrinėjamam ginčui aktualaus laikotarpio (nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d.) Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtintas sumažintas 3 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, t. y. 2,5 procento pajamų mažesnis nei nustatytasis iki 2009 metų sausio 1 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarimu inter alia pripažino, kad Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d. (Žin., 2009, Nr. 6-160), 2 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalys (2009 m. sausio 15 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 6-160; 2009 m. balandžio 28 d. redakcija; Žin., 2009, 54-2136; 2010 m. birželio 30 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 82-4308) tiek, kiek jose nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarimu nutraukė bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009, 2010, 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai pažymėdamas, kad kiekvienas valstybės ir savivaldybių biudžetų įstatymas – tai terminuotai galiojantis ir terminuotai taikomas įstatymas. Pažymėjo, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamos ir Pensijų sistemos reformos įstatymo nuostatos, kuriomis sumažinti kaupiamųjų pensijų įmokų dydžiai nustatyti tuo pačiu metu, tiems patiems asmenims ir tokie patys, kaip ir ginčijamomis valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009, 2010, 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymų nuostatomis. Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad jam ištyrus ginčijamų Pensijų sistemos reformos įstatymo nuostatų atitiktį konstitucijai, atitinkamus ginčus dėl kaupiamųjų pensijų įmokų dydžių sumažinimo sprendžiantis Vilniaus apygardos administracinis teismas galės įvykdyti teisingumą – išspręsti bylas, nepriklausomai nuo to, ar ginčijamos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009, 2010, 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymų nuostatos būtų pripažintos prieštaraujančiomis, ar neprieštaraujančiomis Konstitucijai.

Minėtoje konstitucinės justicijos byloje buvo išnagrinėtas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi šioje administracinėje byloje pateiktas prašymas ištirti, ar Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria sumažintas pensijų įmokos dydis 2009 ir 2010 metais, neprieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgdama į šiuos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat į tai, kad atsakovas, priimdamas apeliantės ginčijamus sprendimus (2009 m. liepos 3 d. Nr. (10.10)I-4082 ir 2009 m. spalio 2 d. Nr. (10.10)I-6041) rėmėsi tik Pensijų sistemos reformos įstatymu ir Pensijų kaupimo įstatymu, bei į šių įstatymų paskirtį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisingumo įvykdymui šioje byloje pakanka vadovautis minėtais specialiaisiais įstatymais kartu atsižvelgiant į šiai bylai aktualius Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarime pateiktus išaiškinimus bei Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą teisinį reguliavimą, į Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, taip pat į Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies, ABTĮ 4 straipsnio 1 dalies bei Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą visiškai, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia ir pareiškėjos skundą patenkina iš dalies.

Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime pabrėžė, jog asmens konstitucinė teisė įstatymų numatytais atvejais gauti senatvės pensiją yra viena svarbiausių socialinių teisių. Konstitucinis Teismas, remdamasis savo ankstesne praktika, pažymėjo, kad teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal jos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai; asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia, Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas); konstitucinė teisės į pensiją, kaip tam tikro dydžio periodinę išmoką, samprata negali būti tapatinama su nuosavybės teisės samprata ordinarinėje teisėje, inter alia, civilinėje teisėje (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jos nors pensijų fonduose kaupiamos senatvės pensijoms skirtos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), kurios dydis priklauso ir nuo pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia, investavimo) rezultatų, asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas yra sietina su jo nuosavybės teisių apsauga, šios teisės turtiniai aspektai ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Konstitucinis Teismas pripažino galimybę įstatymų leidėjui, nustačius, jog valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad, inter alia, nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, laikinai sumažinti į specialius pensijų fondus pervedamų pajamų dydį.

Tačiau, anot Konstitucinio Teismo, tai darydamas, įstatymų leidėjas privalo paisyti iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo reikalavimų. Taip pat Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, jog į specialius pensijų fondus pervedamų lėšų, skirtų senatvės pensijai ar jos daliai sukaupti, dydis yra viena iš prielaidų pasiekti, kad šiuos fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia, investavimo) rezultatai būtų geri, todėl jei įstatymų leidėjas, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei), nusprendžia šį dydį sumažinti, jis ne tik negali paneigti tokios kaupiamosios pensijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo, atsižvelgdamas, inter alia, į valstybės finansines, ekonomines galimybes, nustatyti teisingą jų kompensavimą; gali būti pasirenkami įvairūs tokio kompensavimo būdai.

Konstitucinis Teismas, plėtodamas ankstesnę konstitucinę doktriną, konstatavo, jog konkrečiu atveju įstatymų leidėjas, Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatydamas sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį ir tai, kad kaupiamosios pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskaičiuojamos ir nemokamos, nesumažino jau apskaičiuotų ir sumokėtų (pervestų) kaupiamųjų pensijų įmokų, už šių įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų) sumos – jis tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, todėl nepažeidė Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų.

Konstitucinis Teismas nenustatė minėtojo teisinio reguliavimo prieštaravimo ir Konstitucijos 52 straipsniui, laiduojančiam teisę į senatvės pensiją ar konstituciniam teisinės valstybės principui. Tapačių išvadų Konstitucinis Teismas priėjo ir dėl Įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2009 m. vasario 17 d. redakcija) konstitucingumo, spręsdamas, jog įtvirtinu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatytas sumažintas kaupiamosios pensijų įmokos dydis savarankiškai dirbantiems asmenims, iki 2009 m. sausio 1 d. sudariusiems pensijų kaupimo sutartis, nustačius sumažintą bendrą valstybinio socialinio draudimo įmokų dydį nepaneigta šių asmenų teisė į senatvės pensiją, nepažeisti iš Konstitucijos 52 straipsnio kylantys socialinės apsaugos ir iš 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, konstitucinis teisinės valstybės principas.

Analogiškos pozicijos Konstitucinis Teismas laikėsi ir spręsdamas dėl Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) tiek, kiek joje nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d. nustatytas sumažintas 2 procentų pajamų kaupiamųjų pensijų įmokų dydis, atitikties Konstitucijos 23, 52 straipsniams, teisinės valstybės principui, t. y. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog įtvirtinus sumažintą valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydį ir numačius sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimą nepažeisti iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys imperatyvai.

Prieštaringumo Konstitucijai Konstitucinis Teismas nenustatė ir tirdamas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2010 m. birželio 30 d. redakcija) teisinį reguliavimą, tiek, kiek jame nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis. Anot Konstitucinio Teismo, šis teisinis reguliavimas nepažeidė Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių bei konstitucinio teisinės valstybės principo.

Pagal minėtus Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus Pensijų sistemos reformos įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai aiškinimus, kaupiamųjų pensijų įmokų mažinimas įvairiomis Pensijų sistemos reformos įstatymo redakcijomis per se nepažeidė Konstitucijos, nes įstatymų leidėjas turėjo įgaliojimus nuspręsti laikinai sumažinti tokių įmokų dydį.

Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus, nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad sumažinus jai pervedamą kaupiamąją pensijos įmoką buvo pažeistas nuosavybės neliečiamumo imperatyvas, kadangi, vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, analizuojamu atveju nebuvo sumažintos jau apskaičiuotos ir sumokėtos (pervestos) kaupiamosios pensijų įmokos, būtent kurios laikytinos Konstitucijos saugotina nuosavybe, tačiau priešingai – įstatymų leidėjas tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį. Minėta, jog tokią diskreciją įstatymų leidėjas (paisydamas iš Konstitucijos kylančių teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo imperatyvų) turėjo, todėl kaupiamųjų pensijų įmokų sumažinimas nepažeidė pareiškėjos teisės į pensiją ar teisės į nuosavybę. Pažymėtina ir tai, kad dėl sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo nenustatymo Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) asmenų, kurie pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapo iki 2009 m. liepos 1 d. atžvilgiu, Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog vertinant šį teisinį reguliavimą kartu su Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., 2 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, įstatymų leidėjas, numatęs padidinti kaupiamosios įmokos tarifą konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, sudarė prielaidą kompensuoti sumažintas kaupiamąsias pensijų įmokas. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad teismas nagrinėjamo ginčo atveju ad hoc turėtų išspręsti teisingo kompensavimo pareiškėjai klausimą. Pažymėtina ir tai, kad ginčo laikotarpis patenka į ekonomikos krizės laikotarpį, per kurį, kaip išaiškino Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjas gali laikinai sumažinti kaupiamąsias pensijų įmokas, pervedamas į specialius fondus.

Apeliantė akcentavo, kad jos sudaryta sutartis yra civilinė, kad pensijų kaupimo sutartį ji sudarė iki pensijų įmokų dydžio sumažinimo, t.y. iki pirmiau aptartų Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimų, todėl mažesnio dydžio pensijų įmokos nei 5,5 procento nuo jos pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo išmokos, pervedimas į pensijų fondų sąskaitas yra neteisėtas ir negali pakeisti sutartinių nuostatų. Sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris. Civilinių teisinių santykių dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį, gali savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai nenumatyta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (CK 6.156 straipsnis). Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Šalys neturi teisės nustatyti ar taikyti sutarties sąlygas, prieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms, o tokioms sąlygoms taikomos niekinio sandorio pasekmės (CK 1.80 str., 6.156 str., 6.157 str.). Pareiškėja ir pensijų kaupimo bendrovė negalėjo susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visą sutarties laiką, nes ši sąlyga patenka į viešosios teisės reguliuojamą sritį (lot. ius publicum). Įmokų dydžiai įstatymų leidėjo buvo nustatyti Valstybinio socialinio draudimo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo (2009 m. gegužės 12 d.) 3 straipsnio 11 dalyje bei Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2009 m. birželio 30 d. redakcijos). Todėl nagrinėjamam atvejui netaikytina CK 6.157 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms, pareiškėjos argumentai šiuo aspektu atmestini, o reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo pervesti į pareiškėjos sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, negali būti tenkinamas. Šiuo aspektu teismo sprendimas nekeičiamas.

Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime nenustatė, jog kuri nors iš tikrintų Pensijų sistemos reformos normų materialiuoju aspektu prieštarautų Konstitucijai. Tačiau Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu pripažino, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d. (Žin., 2009, Nr. 6-160), 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui bei Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d. (Žin., 2009, Nr. 25-971), 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Prie šių išvadų Konstitucinis Teismas priėjo atsižvelgdamas į tai, kad pagal Konstituciją galioja tik paskelbti įstatymai (7 straipsnio 2 dalis), Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena (70 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., nors jis buvo priimtas 2009 m. sausio 15 d. ir oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d. įsiterpė į jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio–kovo mėn.) – su įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu susijusius teisinius santykius, juo nustatyta minėta teisinio reguliavimo grįžtamoji galia. Konstitucinis Teismas pabrėžė teisėkūros subjektui keliamą reikalavimą teisės aktų galią nukreipti tik į ateitį bei tai, jog teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit) (inter alia, Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas). Pažymėjo, jog teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, nes asmenys pagal įstatymą įsigiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

Minėtos Konstitucinio Teismo išvados teisėjų kolegijai yra pagrindas konstatuoti, kad minėtu teisiniu reguliavimu buvo neteisėtai įsiterpta ir į apeliantės bei jos pasirinkto pensijų fondo santykius dėl atitinkamo dydžio kaupiamosios pensijų įmokos pervedimo į pareiškėjos sąskaitą už 2009 metų I-ąjį ketvirtį. Todėl pareiškėjos skundas gali būti tenkinamas tik šia apimtimi. Toks įstatymų leidėjo įsiterpimas neabejotinai pažeidė teisėtus apeliantės lūkesčius, kad už jau prasidėjusį laikotarpį į jos pensijų fondo sąskaitą bus pervesta atitinkamo dydžio kaupiamoji pensijų įmoka. Apeliantė nurodė, kad už 2009 m. I-ąjį ketvirtį, į kurį antikonstituciniu reguliavimu buvo neleistinai įsiterpta, į jos sąskaitą iš viso nebuvo pervesti 200,79 Lt. Dėl šios sumos dydžio ginčo nėra. Remiantis išdėstytais argumentais atsakovas VSDFV įpareigotinas į apeliantės pensijų fondo sąskaitą pervesti trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri į jos pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta už 2009 metų I-ąjį ketvirtį, t. y. 200,79 Lt. Taip pat naikintinas atsakovo 2009 m. liepos 3 d. sprendimas Nr. (10.10) I-4082, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą dėl pensijų įmokos pervedimo už 2009 metų I-ąjį ketvirtį. Atsižvelgiant į tai, jog VSDFV 2009 m. liepos 3 d. sprendimu atsisakė į apeliantės pensijų fondo sąskaitą pervesti trūkstamą pensijų įmokų dalį už 2009 metų I-ąjį ketvirtį remdamasis įstatymo norma, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, šis sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir turi būti panaikintas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Priešingas situacijos aiškinimas prieštarautų teisėtumo principui ir leistų nepašalinti iš teisės sistemos aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujančio administracinio akto, ginčijamo jam teisines pasekmes sukėlusio asmens (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

VSDFV 2009 m. spalio 2 d. sprendimu buvo atsisakyta pervesti trūkstamą įmokų dalį už 2009 m. II ketvirtį. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip pagal minėtus Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus šis sumažinimas yra teisėtas, šioje dalyje keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimu, be kita ko, buvo išspręstas nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. G. skundą Vilniaus apygardos administracinio teismo pateiktas Konstituciniam Teismui prašymas ištirti Pensijų reformos įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai, kadangi pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl nagrinėjamoje individualioje byloje taikytinų įstatymo normų atitikimo Konstitucijai (Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis).

Minėta, kad vieną iš ginčo sprendimui taikytinų įstatymo nuostatų Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Šis konstitucinis imperatyvas perkeltas į Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime inter alia yra akcentavęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje įtvirtintu draudimu taikyti Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą, taip pat bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų būtų taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją; tokiu konstituciniu reguliavimu siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės. Minėtame Konstitucinio Teismo sprendime pateiktas išaiškinimas, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Į šią Konstitucinio Teismo doktriną atsižvelgiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynimo yra ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynimo pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinė byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A502-580/2013, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275).

Pirmosios instancijos teismas, taikydamas įstatymo normą, kuri Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, pažeidė Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus imperatyvus.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nustato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime inter alia pažymėjo, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme „sprendimų įvykdymu“ pripažįstamos situacijos, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentuojančios minėtus teisinius santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – sprendimas laikomas neįvykdytu, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negalima konstatuoti sprendimo įvykdymo Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-438/2005, Administracinių teismų praktika, Nr. 8, p. 316–326; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme sprendimas pareiškėjos atžvilgiu dėl 2009 metų I ketvirčio negali būti laikomas įvykdytu, nes pareiškėja kreipėsi į teismą ir tai šiuo atveju buvo padaryta iki Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimo priėmimo. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju kai kurias materialinė ir procesinės teisės normas taikė netinkamai, todėl skundžiamas sprendimas turi būti pakeistas (ABTĮ 142 str. 1 d., 143 str.).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų pareiškėjos apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl kaupiamosios pensijų įmokos dalies už 2009 metų I-ąjį ketvirtį. Likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos V. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2009 m. liepos 3 d. sprendimą dėl pensijų kaupimo įmokų tarifo Nr. (10.10)I-4082.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pervesti į V. G. pensijų fondo sąskaitą kaupiamosios pensijų įmokos dalį už 2009 metų I-ąjį ketvirtį – 200,79 Lt (du šimtai litų septyniasdešimt devyni centai).

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas