2017-03-06 Nr. AB-5137-3-61-3-04053-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1297-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04053-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. S. ir R. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. S., R. R., L. N., G. B., E. B. ir R. B. skundus atsakovams Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centrui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai V. S., R. R., L. N., G. B., E. B. ir R. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundais (Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartimis bylas pagal pareiškėjų skundus sujungė į vieną bylą), prašydami priteisti 2009–2013 metais neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: V. S. – 17 961,88 Lt; R. R. – 3 866,92 Lt; L. N. – 1 675,60 Lt; G. B. – 7 060,28 Lt; E. B. – 57 363,11 Lt ir R. B. – 17 594,44 Lt.

Pareiškėjai paaiškino, kad jie Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) / Departamento Gaisrinių tyrimų centre (toliau – ir Centras) ginčo laikotarpiu ėjo valstybės tarnautojų pareigas, jiems buvo suteikta kvalifikacinė kategorija / klasė. 2009 metais Lietuvoje susidarius itin sunkiai finansinei padėčiai, Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), be kita ko, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas, VTĮ) pakeitimus, kuriais buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai ir priedo už kvalifikacinę klasę dydžiai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino nurodytą teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjų darbo užmokestis, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjų teigimu, jų darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis jiems turi būti grąžinta.

Atsakovai Departamentas ir Centras (toliau – ir atsakovai) atsiliepimuose į skundus prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą.

Atsakovai pripažino, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams ginčo laikotarpiu nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjų V. S., R. R., L. N., G. B., E. B. ir R. B. skundus atmetė.

Teismo vertinimu, byloje nėra ginčo, kad atsakovai, vadovaudamiesi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį, tačiau ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016), nes šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai minėtose bylose. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Teismas pažymėjo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas konstatavo, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

Teismas darė išvadą, kad įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka, kaip nurodė Konstitucinis Teismas. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikė argumentų, jog Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

III. Pareiškėjai V. S. ir R. B. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniuose skunduose prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą ir apeliantų skundus tenkinti.

Apeliantai laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog analogiškose administracinėse bylose Nr. I-1587-142/2014, I-1581-789/2014, I-1969-789/2014 ir I-1573-142/2014 buvo priimti sprendimai priteisti pareiškėjams iki 2015 m. gruodžio mėnesio neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Nors teismų praktika nagrinėjant analogiškas administracines bylas buvo susiklosčiusi dar 2014 metais (priimami pareiškėjams palankūs sprendimai), tačiau buvo nukrypta nuo ankstesnėje teismų praktikoje suformuotų teisės aiškinimo taisyklių ir sukurtos naujos taisyklės. Atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidė lygiateisiškumo principą, apeliantų teisėtus lūkesčius gauti kompensaciją už neišmokėtą darbo užmokesčio (atlyginimo) dalį ir yra diskriminuojantis apeliantus, kaip Lietuvos piliečius.

Apeliantai pažymi, kad jų skundai dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pirmosios instancijos teismui buvo pateikti iki Grąžinimo įstatymo įsigaliojimo, administracinė byla buvo nepagrįstai stabdoma, kai tuo metu analogiškos administracinės bylos Nr. I-1587-142/2014, I-1581-789/2014, I-1969-789/2014, I-1573-142/2014 nebuvo stabdomos, o nagrinėjamos iš esmės ir jose priimami pareiškėjams palankūs sprendimai (priteisiama išmokėti visa neišmokėta darbo užmokesčio dalis), nors skundai teismui buvo pateikti vienu metu.

Apeliantai paaiškina, kad jie negalėjo teikti argumentų dėl netinkamų kompensavimo dydžių tol, kol administracinė byla nebuvo iki galo išnagrinėta ir teismas nepriėmė galutinio sprendimo administracinėje byloje. Apeliantams grąžintina suma yra tik apie 35 proc. neišmokėto darbo užmokesčio. Apeliantų teigimu, Gražinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, pažeidžia apeliantų teises, todėl kompensavimo mechanizmo negalima vertinti kaip teisingo.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į apelianto R. B. apeliacinį skundą prašo administracinę bylą Departamento atžvilgiu nutraukti ir išbraukti Departamentą, kaip atsakovą, iš bylos proceso.

Atsakovas nurodo, kad apeliantas R. B. dirba Centre, kuris yra savarankiškas juridinis asmuo ir moka šiam apeliantui darbo užmokestį. Kadangi Departamentas yra netinkamas atsakovas šioje byloje dėl Seimo priimtais įstatymais šiam apeliantui sumažinto darbo užmokesčio, atsakovu šioje byloje turėtų būti laikomas tik Centras.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į apelianto V. S. apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą.

Atsakovas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymo nuostatas, paaiškina, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto V. S. reikalavimu darbo užmokesčio nepriemoką priteisti teismo sprendimu, nes Departamentui Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti šio apelianto patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams V. S., R. R., L. N., G. B., E. B. ir R. B. (valstybės tarnautojams) 2009–2013 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus ir priedo už kvalifikacinę klasę / kategoriją dydžius, priteisimo.

Nustatyta, kad pareiškėjai V. S. (16 kategorijos statutinis valstybės tarnautojas, 1 kvalifikacinė kategorija), R. R. (iki 2009 m. spalio 1 d. – 13 kategorijos, o nuo 2009 m. spalio 1 d. – 14 kategorijos statutinis valstybės tarnautojas, iki 2011 m. gruodžio 21 d. – 2 kvalifikacinė kategorija, o nuo 2011 m. gruodžio 21 d. – 1 kvalifikacinė kategorija), L. N. (10 kategorijos karjeros valstybės tarnautoja, nuo 2012 m. vasario 23 d. suteikta trečia kvalifikacinė klasė), G. B. (iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 14 kategorijos, o nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 15 kategorijos statutinis valstybės tarnautojas, 1 kvalifikacinė kategorija) ir E. B. (16 kategorijos karjeros valstybės tarnautojas, pirma kvalifikacinė klasė) ginčo laikotarpiu dirbo Departamente, o pareiškėjas R. B. (16 kategorijos statutinis valstybės tarnautojas, 1 kvalifikacinė kategorija) – Centre. Pareiškėjai skunduose, prašydami priteisti jiems iš darbdavio darbo užmokesčio skirtumą, teigė, kad Departamentas / Centras ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjų teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Atsakovai neginčija aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu susidarė pareiškėjų prašytos priteisti darbo užmokesčio nepriemokos sumos. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skunduose nurodytus argumentus, pareiškėjų skundus atmetė. Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus pateikė tik pareiškėjai V. S. ir R. B..

Nors atsakovas Departamentas atsiliepime į apelianto R. B. apeliacinį skundą prašo administracinę bylą Departamento atžvilgiu nutraukti, tačiau teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog šis apeliantas nei skunde, nei apeliaciniame skunde Departamentui reikalavimų nėra pareiškęs, nes jis ginčo laikotarpiu pareigas ėjo Centre ir darbo užmokesčio nepriemoką prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Centro. Kadangi kiti pareiškėjai ginčo laikotarpiu pareigas ėjo Departamente, todėl su Departamentu tiesiogiai yra susiję tik kitų pareiškėjų skunduose, išskyrus R. B. skundą, išdėstyti reikalavimai ir argumentai. Šioje byloje Departamentas ir Centras yra atsakovais, nes pirmosios instancijos teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartimis bylas pagal pareiškėjų, kurie ginčo laikotarpiu pareigas ėjo šiose institucijose, skundus sujungė į vieną bylą. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, administracinę bylą Departamento atžvilgiu nutraukti nėra pagrindo, nes jis yra tinkamas atsakovas tiek, kiek tai susiję su kitų pareiškėjų, išskyrus R. B., skundais.

Pažymėtina, kad abu apeliantai yra vidaus reikalų sistemos pareigūnai, kurie ginčo laikotarpiu ėjo 16 kategorijos statutinių valstybės tarnautojų pareigas ir jiems buvo suteikta 1 kvalifikacinė kategorija, todėl jiems ginčo laikotarpiu darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis VTĮ ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu (toliau – ir Statutas). Pažymėtina, kad Statute nustatyti vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją valstybėje susidarius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebuvo mažinami. Tai reiškia, kad ginčo laikotarpiu apeliantų priedo už kvalifikacinę kategoriją dydis nebuvo mažintas ir jokia darbo užmokesčio nepriemoka dėl to nesusidarė. Tačiau iš apeliantų skundų argumentų matyti, kad jie nesutiko ir su pareiginės algos koeficientų mažinimu, dėl to yra pagrindas apeliacine tvarka nagrinėti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė apeliantams dėl pareiginės algos koeficiento sumažinimo susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos.

Iš Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį, Departamento / Centro statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas. Pagal Įstatymo 23 straipsnį valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Statuto (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.) 35 straipsnyje nustatyti pareigūnų pareiginės algos priedų už turimus laipsnius koeficientai, 36 straipsnyje – pareigūnų kvalifikacinės kategorijos ir priedai už jas, 37 straipsnyje – vidaus tarnybos stažas, 38 straipsnyje – priemokos ir apmokėjimas pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą.

Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami.

Pažymėtina, kad sumažinti pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Taigi nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažintas apeliantų darbo užmokestis, sumažinus 16 kategorijos pareiginės algos koeficientą.

Byloje nėra ginčo, kad Departamentas / Centras, vadovaudamasis tuo metu galiojusia Įstatymo redakcija, ginčo laikotarpiu apeliantams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliantai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jiems visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. apeliantai iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su apeliantų (statutinių valstybės tarnautojų) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, nustatė, jog apeliantų darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, apeliantų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad apeliantų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti apeliantų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl jų skundus atmetė.

Apeliantai apeliaciniuose skunduose laikosi pozicijos, kad jiems nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją, t. y. kad apeliantams darbo užmokesčio nepriemoka turi būti kompensuojama ne pagal nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu priteisiama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantų teisių negynė tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir nepriteisė jiems darbo užmokesčio nepriemokos.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

Vertindama apeliantų ir atsakovo Departamento išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

Dėl apeliantų argumento, kad analogiškose administracinėse bylose buvo priimti sprendimai priteisti pareiškėjams neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, t. y. buvo priimti pareiškėjams palankūs sprendimai, teisėjų kolegija primena, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d.). Apeliantai nenurodo jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo analogiškoje byloje, nuo kuriame suformuotos praktikos būtų nukrypęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą.

Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 1 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Įstatymo 1 priedo nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime išaiškino, jog asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad apeliantų skundų, kuriuos nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. apeliantai skunduose nereiškė reikalavimų vadovaudamiesi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Todėl Grąžinimo įstatymas šioje byloje tikrinant pirmosios instancijos teismo priimto skundžiamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą yra aktualus tuo aspektu, ar įstatymų leidėjas nustatė patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą be nepagrįsto delsimo.

Jau minėta, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniuose skunduose apeliantų akcentuojama aplinkybė, kad jiems grąžintina suma yra tik apie 35 proc. neišmokėto darbo užmokesčio, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatė neteisingą (kompensacijų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Taigi apeliantų teiginiai, kad jiems turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, iš esmės prieštarauja šioje nutartyje nurodytiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams. Atmestini abstraktūs apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidė lygiateisiškumo principą, apeliantų teisėtus lūkesčius gauti kompensaciją už neišmokėtą darbo užmokesčio (atlyginimo) dalį ir yra diskriminuojantis apeliantus, kaip Lietuvos piliečius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų deklaratyvūs teiginiai, jog Gražinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, pažeidžia apeliantų teises, todėl kompensavimo mechanizmo negalima vertinti kaip teisingo, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog nagrinėjamu atveju neturėtų būti remiamasi Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei tokiu būdu daroma išimtis sprendžiant neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo klausimą apeliantams. Apeliantų argumentai, kad administracinė byla buvo nepagrįstai stabdoma ir kad jų skundai dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pirmosios instancijos teismui buvo pateikti iki Grąžinimo įstatymo įsigaliojimo, nesudaro pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją.

Kaip jau minėta, Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti apeliantų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Departamentui / Centrui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliantų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.

Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantų skunduose nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė apeliantų prašomo jų pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2066-575/2016; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-323-552/2016; 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016; 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1133-552/2016; 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016; 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2852-575/2016; 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017; 2017 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1450-575/2017; kt.).

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių apeliantų apeliaciniai skundai nepripažįstami pagrįstais ir tenkintinais, todėl atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. S. ir R. B. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė