2020-08-26 Nr. AB-15483-3-61-3-00654-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4568-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00654-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. G. (S. G.), E. G. ir L. V. (L. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. G., E. G., L. V. ir E. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjai S. G., E. G., L. V. ir E. G. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundu į teismą, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2020 m. vasario 4 d. sprendimus Nr. (15/5-2)50U-568;569;570; Nr. (15/5‑2)50U-565;566/(15/4-6)7U-00008; Nr. (15/5-2)50U-567 (toliau – ir ginčijami sprendimai); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos E. G. prašymą išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai nurodė, kad jiems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos UAB „Puikus rezultatas“ (toliau – ir Bendrovė) pagrindu. Ginčijami sprendimai iš esmės yra tapatūs, priimti įvertinus Bendrovės veiklą jos akcininkų (pareiškėjų) atžvilgiu.

3. Ginčijamų sprendimų pagrindas – atsakovo nustatyta aplinkybė, jog nuo 2019 m. rugsėjo Bendrovėje visą darbo laiką dirbusiems Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos (toliau – ir ELPA) valstybės narės piliečiams ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems užsieniečiams buvo mokamas mėnesinis darbo užmokestis, kuris bendrai sudarė mažiau nei 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio (toliau – ir BDU) dydžius. Atsakovas konstatavo, jog Bendrovė neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

4. Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas prieš tai paminėtą išvadą padarė dėl neteisingai į Sodros informacinę sistemą suvestų duomenų. Bendrovės buhalterė pateikė neteisingus duomenis už 2019 m. gruodį, nors Bendrovės vadovas 2019 m. gruodžio 31 d. priėmė įsakymą dėl 1 100 Eur dydžio premijos darbuotojui skyrimo ir šį įsakymą perdavė buhalterei. Jeigu premija būtų deklaruota, atsakovas būtų nustatęs, jog Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, išmokėtas bendras atlyginimas buvo pusantro karto didesnis nei reikalaujama, t. y. 3 162,11 Eur, o ne 2 062,11 Eur.

5. Pareiškėjai pažymėjo, kad buhalterė padarė ir kitą klaidą, nes pamiršo apie Bendrovės vadovo 2019 m. gruodžio 16 d. įsakymą dėl apmokamų atostogų suteikimo, todėl Sodrai pateikė informaciją apie tai, kad Bendrovės darbuotojui šventiniu laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 16 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. buvo suteiktos neapmokamos atostogos. Dėl šios priežasties šiam darbuotojui išmokėtas atlyginimas nebuvo vertinamas nustatant, koks bendras atlyginimas buvo išmokėtas Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

6. Be to, priešingai nei teigė atsakovas, minėtas darbuotojas nedirbo didesnę laiko dalį kitoje darbovietėje, tačiau ši klaida neturi jokios reikšmės, nes tuo atveju, jei darbuotojui buvo suteikta daugiau nei 1 mėnuo neapmokamų atostogų, darbdavys nemoka už jį nei valstybinio socialinio draudimo, nei privalomo sveikatos draudimo įmokų. Šiuo atveju darbuotojas turėjo tik 2 savaites neapmokamų atostogų, todėl negalima daryti išvados, jog jis nedirbo Bendrovėje visą darbo dieną gruodžio mėn. kitomis dienomis.

7. Pareiškėjai pažymėjo, kad pastebėtos klaidos buvo ištaisytos, t. y. Sodrai buvo pateikta patikslinta deklaracija už 2019 m. gruodį, o nepriemoka likviduota.

8. Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas, priimdamas sprendimus, turi nustatyti, ar pažeidimai yra formalūs, ar realūs. Pareiškėjai yra patikimi, verslūs ir ekonominę naudą Lietuvai teikiantys užsieniečiai. Leidimų laikinai gyventi iš pareiškėjų atėmimas yra ne Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto vykdymas, bet jo pažeidimas. Ginčijami sprendimai buvo priimti nesuprantant tikrosios šios teisės normos esmės ir ignoruojant įstatymų leidėjo valią bei ketinimus. Be to, ginčijami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, taikomos administracinio poveikio priemonės yra neproporcingos, pareiškėjai nebuvo išklausyti prieš priimant sprendimus, buvo ignoruojamos pareiškėjams palankios aplinkybės, nebuvo suteikta galimybė ištaisyti nustatytus pažeidimus, neatsižvelgta į individualias aplinkybes.

9. Pareiškėjai 2020 m. gegužės 12 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė neneigiantys, kad 2019 m. spalį ir lapkritį Bendrovėje visą darbo laiką dirbusiems darbuotojams buvo mokamas mažesnis mėnesinis darbo užmokestis nei nustatyta teisės aktuose, tačiau tai lėmė objektyvios priežastys – iš darbo išėjo darbuotoja, o naujo darbuotojo nepavyko greitai surasti, taip pat buvo laikinai sumažėjęs darbo užmokesčio fondas. Susidariusi nepriemoka buvo vienkartinė, ją nulėmė darbuotojos išėjimas iš darbo ir buhalterės padaryta klaida.

10. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjų skundo netenkinti.

11. Atsakovas nurodė, jog 2020 m vasario 4 d. Sodros informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo S. G. valdomą UAB „Puikus rezultatas“ bei šios Bendrovės darbuotojus. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis už 2019 m. gruodžio mėn. sudarė 2 062,11 Eur, todėl buvo konstatuota, jog S. G. bei jo valdoma Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų. Darbuotojams bendrai mokamas 2 062,11 Eur mėnesinis darbo užmokestis sudaro mažiau nei 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius (2 717,2 Eur), o tai yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

12. Ginčijamų sprendimų priėmimo dieną buvo vertinama aktualiausia informacija – darbuotojų (R. C., L. M., U. S., G. V. Č. ir A. K.) darbo užmokesčio dydžiai bei tai, ar šie darbuotojai dirba visą darbo dieną.

13. G. V. Č. darbo užmokestis rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais buvo 250 Eur, U. S. už rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesius buvo išmokėtas 330 Eur darbo užmokestis, o už gruodžio mėn. – 214 Eur. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad tiek G. V. Č., tiek U. S. Bendrovėje nedirba visą darbo laiką, nes jiems yra mokamas žymiai mažesnis darbo užmokestis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga, kurią 2019 m. gruodžio mėn. sudarė 555 Eur. Taigi, minėti asmenys 2019 m. rugsėjo–gruodžio mėn. negali būti laikomi visą darbo laiką dirbančiais darbuotojais.

14. L. M. ir R. C. rugsėjo, spalio ir lapkričio mėn. mokėtas darbo užmokestis bendrai sudarė ne daugiau nei 1 540 Eur, o tai yra žymiai mažiau nei 2 BDU užmokesčiai (2 717,2 Eur). Gruodžio mėn. minėtoms darbuotojoms ir A. K., kuris buvo įdarbintas gruodžio mėn., bendrai mokamas darbo užmokestis už šį mėnesį taip pat nesiekė 2 BDU užmokesčių ir sudarė 2 062,11 Eur.

15. Taigi, Bendrovė jau nuo rugsėjo mėn. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte keliamų reikalavimų, todėl Departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi ir, atitinkamai, atsisakyti išduoti pareiškėjai E. G. ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

16. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjų argumentai apie tai, jog Bendrovės buhalterė pamiršo, jog L. M. buvo skirta 1 100 Eur premija, padaryto pažeidimo nepateisina. Įstatymo nuostata, kad įmonėje visą darbo dieną dirbtų Lietuvos Respublikos ar kitos ES valstybės narės ar ELPA valstybės narės ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 BDU dydžius, yra imperatyvi. Pareiškėjas S. G. privalėjo užtikrinti, kad ši sąlyga būtų įgyvendinama be pertraukų. Pareiškėjų teiginiai apie tariamai įvykusią klaidą ir kartu su skundu teismui pateikti duomenys nėra savalaikiai, t. y. buvo pateikti jau po ginčijamų sprendimų priėmimo. Aplinkybė, kad duomenys apie suteiktą premiją darbuotojai Sodrai perduoti pavėluotai, yra pagrindas abejoti jų patikimumu.

17. Migracijos departamentas, prieš priimdamas ginčijamus sprendimus, surinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti neginčijamą išvadą, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Teisės aktuose nėra nustatyta, kad įmonė kurį laiką gali neatitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo. Bendrovėje jau nuo rugsėjo mėn. nebuvo visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, ES ar ELPA piliečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 BDU dydžius. Pažeidimo laikotarpis siekia net 4 mėnesius, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pažeidimas yra neesminis ar trumpalaikis.

18. Teisės aktuose neįtvirtinta pareiga atsakovui, nustačius minėtas faktines aplinkybes, kreiptis į pareiškėjus, juos apklausti ar išklausyti. Departamento surinktų duomenų užteko konstatuoti, kad yra Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų neatitikimas, todėl papildomai apklausti pareiškėjus nebuvo tikslo.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

20. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2020 m. vasario 4 d. sprendimų Nr. (15/5-2)50U-568; 569; 570 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams S. G., E. G. ir A. G., panaikinimo“, Nr. (15/5-2)50U-565; 566 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos pilietėms E. G. ir A. G., panaikinimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo E. G.“, Nr. (15-5-2)50U-567 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos pilietei L. V., panaikinimo“ pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas nurodė, kad pareiškėjai kelia ir išvestinį reikalavimą – įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti E. G. prašymą išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

21. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, 2020 m. vasario 4 d. Sodros informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo S. G. valdomą UAB „Puikus rezultatas“ bei šios įmonės darbuotojus. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad įmonėje dirba 18 darbuotojų – 4 Lietuvos Respublikos piliečiai (R. C., G. V. Č., L. M. ir U. S.) ir 14 trečiųjų šalių piliečių, turinčių leidimus laikinai gyventi (tarp jų pareiškėjai E. G., L. V., S. G.), taip pat 2019 m. gruodžio 2–23 d. Bendrovėje buvo įdarbintas Lietuvos Respublikos pilietis A. K..

22. Iš Sodros informacinės sistemos duomenų buvo nustatyta, kad Bendrovės darbuotojos R. C. darbo užmokestis už 2019 m. gruodžio mėn. sudarė 650 Eur, darbuotojos L. M. darbo užmokestis – 890 Eur. Bendrovės darbuotojai G. V. Č. nuo pat įdarbinimo Bendrovėje mokamas 250 Eur darbo užmokestis, be to, šis asmuo tuo pačiu metu dirba ir dviejose kitose bendrovėse. Iš to Migracijos departamentas padarė išvadą, kad G. V. Č. Bendrovėje nedirba visą darbo laiką, nes jai yra mokamas žymiai mažesnis darbo užmokestis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga, kurią 2019 m. gruodžio mėn. sudarė 555 Eur. Iš Sodros informacinės sistemos duomenų taip pat buvo nustatyta, kad Bendrovės darbuotojo U. S. darbo užmokestis nuo 2019 m. rugsėjo mėn. svyravo nuo 214 iki 330 Eur (už 2019 m. rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesius buvo išmokėtas po 330 Eur darbo užmokesčio, o už 2019 m. gruodžio mėn. – 214 Eur). 2019 m. gruodžio 16–31 d. U. S. buvo suteiktos neapmokamos atostogos. Be to, U. S. tuo pačiu metu turi kitą darbovietę, taip pat jis yra registruotas kaip asmuo, vykdantis individualią veiklą. Iš to Migracijos departamentas padarė išvadą, kad darbuotojas U. S. nuo 2019 m. rugsėjo mėn. Bendrovėje nedirba visą darbo laiką, nes jam yra mokamas žymiai mažesnis darbo užmokestis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga. Bendrovėje 2019 m. gruodžio 2–23 d. dirbusiam A. K. buvo sumokėtas 522,11 Eur darbo užmokestis.

23. Teismas nustatė, kad Sodros Vilniaus skyrius 2020 m. sausio 29 d. rašte Nr. (7.2E) DV_S6387 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, jog Bendrovė laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 16 d. iki dabar per Elektroninę draudėjų aptarnavimo sistemą 2020 m. sausio 14 d. 2:21 pateikė 12-SD pranešimą apie apdraustųjų nedraudžiamuosius laikotarpius, pagal kurį U. S. Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazėje įrašytas nedraudžiamasis laikotarpis nuo 2019 m. gruodžio 16 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., priežastis – neapmokamos atostogos. Minėtame Sodros rašte taip pat nurodyta, kad Bendrovė neteikė pranešimų apie nedraudžiamuosius laikotarpius darbuotojams G. V. Č. ir L. M. (laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 16 d.) bei R. C. (laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 14 d.), taip pat minėtiems darbuotojams 2019 m. rugsėjo–gruodžio mėn. nebuvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai.

24. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas apibendrino, jog nuo pat įdarbinimo Bendrovėje darbuotoja G. V. Č. bendrovėje nedirbo visą darbo laiką, o darbuotojas U. S. nuo 2019 m. rugsėjo mėn. iki šiol nedirba visą darbo laiką, kaip to yra reikalaujama Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis už 2019 m. gruodžio mėn. sudarė 2 062,11 Eur. Atsakovas konstatavo, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes darbuotojams bendrai mokamas 2 062,11 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių (2 717,2 Eur), todėl egzistuoja leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

25. Teismas pripažino, kad prieš tai nurodyta Departamento padaryta išvada yra pagrįsta.

26. Teismas, vertindamas pareiškėjų skundo argumentus, nurodė, jog ginčo atveju paskirta vienkartinė premija negali būti laikoma mėnesiniu darbo užmokesčiu. Teismas pažymėjo, kad duomenys apie premiją į Sodros duomenų bazę buvo įtraukti tik po ginčijamų sprendimų priėmimo, todėl šią aplinkybę teismas įvertino kaip siekį formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus, siekiant išvengti pareiškėjams kylančių teisinių pasekmių. Juo labiau, kad ir patys pareiškėjai pripažino, jog ir spalio bei lapkričio mėnesiais Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra svarbios objektyvios priežastys, dėl kurių Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, o svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamų sprendimų priėmimo metu. Teismas apibendrino, kad Bendrovės darbuotojai L. M. išmokėta premija nepaneigia oficialių Sodros duomenų, jog Bendrovėje 2019 m. gruodžio mėn. nebuvo mokamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto dydžio mėnesinis atlyginimas.

27. Teismas, įvertinęs, jog Bendrovės darbuotojams G. V. Č. ir U. S. yra mokamas žymiai mažesnis atlyginimas už minimalų dydį, nurodė, kad Migracijos departamentas ginčijamuose sprendimuose pagrįstai konstatavo, jog jie negali būti laikomi darbuotojais, dirbančiais visą darbo dieną. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų argumentai, jog Sodros duomenų bazėje buvo klaidingai nurodyta, jog U. S. 2019 m. gruodžio mėn. buvo suteiktos neapmokamos atostogos, pažymint, kad minėta klaida buvo ištaisyta, nesudaro pagrindo konstatuoti sprendimų neteisėtumo.

28. Teismas apibendrino, kad nagrinėjamu atveju Departamentas, nustatęs, jog Bendrovė 2019 m. gruodžio mėn. neatitiko vieno iš būtinų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjams ir kartu su jais gyvenantiems šeimos nariams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Teismas pažymėjo, kad priežastys, dėl kurių užsieniečių įmonė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų (taigi, ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymui), neturi jokios teisinės reikšmės, nes vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotus leidimus laikinai gyventi.

29. Tai, kad Bendrovė sėkmingai Lietuvoje vykdo verslą bei kad jos darbuotojams bendrai paėmus yra mokamas didelis darbo užmokestis, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jai gali būti taikomos išimtys ir ji gali kurį laiką nesivadovauti imperatyvia Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata.

30. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjų teiginį, jog atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, pažeidė gero administravimo principą. Teismas pažymėjo, kad teisė gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje nėra užsieniečio prigimtinė teisė. Užsienietis, gyvenantis Lietuvos Respublikoje, pats turi elgtis atidžiai ir rūpestingai, įsitikinti, kad gyvenimas Lietuvoje būtų teisėtas, valdomos įmonės veikla neprieštarautų Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimams. Atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, nepažeidė procesinių procedūrų, sprendimai pagrįsti nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Teisinis pagrindas, kuriuo remdamasis atsakovas priėmė ginčijamus sprendimus, yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas; faktinės aplinkybės aptartos aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijami sprendimai atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

31. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjų argumentus, kad ginčijami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos migracijos politikos. Atsakovas, nustatęs Įstatymo pažeidimus, negalėjo netaikyti Įstatyme nustatytų pasekmių bei daryti išimtis vien todėl, kad pareiškėjų įmonė Lietuvoje pelningai veikia septynerius metus bei neša ekonominę naudą. Įstatymo reikalavimus privaloma įgyvendinti nuolat, nepertraukiamai bei neformaliai, tik tokiu atveju galima pripažinti, kad užsieniečiai yra patikimi. Įstatyme nenustatyta, kad dėl pareiškėjų nurodytų aplinkybių būtų draudžiama panaikinti užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi. Valstybė turi tarptautinių įsipareigojimų bei privalo kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jos teritoriją ir jų buvimą joje. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato sąlygas, kurioms esant užsieniečiui gali būti išduodamas (keičiamas) leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, siekiama neleisti piktnaudžiauti Lietuvos migracijos sistema, procedūromis ir sukčiauti, t. y. įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse (toliau – ir Gairės) įtvirtintą migracijos procesų valdymo tikslą (16.4 punktas) ir atsparumo principą (17.6 punktas).

32. Teismas nesutiko su pareiškėjų skundo argumentu, kad ginčijami sprendimai neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Teismo vertinimu, atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, taikė aktualią teismų praktiką, o tuo tarpu pareiškėjų nurodyta praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2394-552/2020 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3822-812/2018) nėra pagrindo remtis šioje byloje, nes nurodytų bylų aplinkybės nėra tapačios bei neturi esminių panašumų.

33. Teismas rėmėsi Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, jog pareiškėjai bei jų nepilnamečiai vaikai turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme numatytu teisiniu pagrindu.

34. Teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo panaikinti ginčijamus Migracijos departamento sprendimus, kaip ir tenkinti išvestinį pareiškėjų skundo reikalavimą – įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti E. G. prašymą išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

III. 35. Pareiškėjai S. G., E. G. ir L. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei atsakovo 2020 m. vasario 4 d. sprendimus Nr. (15/5-2)50U-568;569;570 ir Nr.(15/5-2)50U-567, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, perduoti bylą nagrinėti teismo plenarinei sesijai, taip pat prašo prijungti prie bylos A. G. charakteristiką.

36. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl beveik visų jų skundo argumentų ir pateiktų įrodymų, o skundžiamame sprendime faktiškai tik atkartojo atsakovo sprendimų argumentus. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas, jame nepaaiškinta, kodėl atmetami pareiškėjų argumentai dėl Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimo, t. y. kad minėtoje teisės normoje įtvirtintas reikalavimas realiai nebuvo pažeistas.

37. Pareiškėjai apeliaciniame skunde kartoja savo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, t. y. jog nuo 2019 m. spalio mėn. Bendrovėje susiformavo kelių procentų dydžio nepriemoka Sodrai (skaičiuojant procentinę išraišką nuo bendros Sodrai mokėtinos įmokos už visus darbuotojus); nepriemoką už 2019 m. spalį ir lapkritį lėmė tai, kad iš Bendrovės išėjo du Lietuvos Respublikos pilietybę turintys darbuotojai, iš kurių vieną pavyko pakeisti iš karto, o kitą, užimantį aukštesnes pareigas, tik po mėnesio (dirbti jis pradėjo nuo 2019 m. gruodžio mėn.); pareiškėjai iš karto ėmėsi veiksmų, ieškodami naujų darbuotojų: viena darbuotoja buvo surasta su Užimtumo tarnybos pagalba, dėl kitos buvo kreiptasi į įdarbinimo agentūrą; nepriemoką (tik pagal Sodros duomenis) už 2019 m. gruodį lėmė buhalterės klaidą, neuždeklaravus premijos darbuotojai L. M., kuri buvo paskirta ir išmokėta dar iki atsakovo sprendimų priėmimo; ginčijami sprendimai yra neteisėti, nes priimti neteisingai pritaikius Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą (minėtos nepriemokos nesudaro realaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo, kadangi reikalavimas dėl 2 vidutinių BDU dydžių tėra kriterijus, o tikrasis įstatymų leidėjo tikslas yra pritraukti į Lietuvos Respubliką patikimus, verslius ir ekonominę naudą Lietuvai teikiančius užsieniečius, kokiais pareiškėjus galima laikyti); ginčijami sprendimai neatitinka teismų praktikos, VAĮ įtvirtintų principų ir Gairių nuostatų; ginčijamais sprendimais grubiai pažeidžiami pareiškėjų nepilnamečio vaiko interesai ir teisės, kas net nebuvo vertinama.

38. Pareiškėjų teigimu, atsižvelgiant į šios bylos sudėtingumą, sprendimo šioje byloje įtaką atsakovo ir žemesnių instancijų teismų praktikai bei poreikį teisingai išaiškinti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tikslinga perduoti šią bylą nagrinėti teismo plenarinei sesijai.

39. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

40. Atsakovas nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjų pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Tiek Migracijos departamentas, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstus sprendimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 41. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimų, kuriais buvo panaikinti pareiškėjams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

42. Pažymėtina, kad apeliacinį skundą pateikė pareiškėjai S. G., E. G. ir L. V., skųsdami pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjų skundo reikalavimus panaikinti atsakovo 2020 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. (15/5-2)50U-568; 569; 570 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams S. G., E. G. ir A. G., panaikinimo“ ir sprendimą Nr. (15-5-2)50U-567 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos pilietei L. V., panaikinimo“.

43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjams S. G. ir L. V. leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo pakeisti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu – jie užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

44. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

45. Pareiškėjai E. G. ir pareiškėjų S. G. bei E. G. dukrai A. G. leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduoti šeimos susijungimo pagrindu, atitinkamai kaip S. G. sutuoktinei ir dukrai (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

46. Ginčijami Migracijos departamento sprendimai buvo priimti patikrinus Sodros informacinės sistemos duomenis ir nustačius, kad UAB „Puikus rezultatas“ darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (t. y. dirbantiems visą darbo laiką), bendrai mokamas darbo užmokestis už 2019 m. gruodžio mėn. sudarė 2 062,11 Eur (darbuotojos R. C. 2019 m. gruodžio mėn. darbo užmokestis buvo 650 Eur, darbuotojos L. M. – 890 Eur, o laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 23 d. įdarbintam A. K. buvo sumokėta 522,11 Eur darbo užmokesčio). Šis bendrai atitinkamiems darbuotojams sumokėtas 2 062,11 Eur mėnesinis darbo užmokestis sudarė mažiau nei 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius (2 717,2 Eur). Tai reiškia, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto imperatyvaus reikalavimo, kas sudarė leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad <...> įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 <...> punkte nustatytų reikalavimų <...>).

47. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad ginčijami Migracijos departamento sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra jokio teisinio pagrindo juos panaikinti.

48. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas neišnagrinėjus ir nepasisakius dėl esminių jų skundo argumentų, neišanalizavus ir neįvertinus jų pateiktų įrodymų, o tik iš esmės atkartojus Migracijos departamento sprendimuose ir jo atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodytus argumentus.

49. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

50. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė prieš tai nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, byloje esančius įrodymus ištyrė ir įvertino selektyviai, nesivadovavo teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, todėl nepagrįstai sprendė, jog ginčijami Migracijos departamento sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

51. Kaip jau buvo minėta prieš tai, ginčijami Migracijos departamento sprendimai buvo priimti remiantis tuo faktiniu pagrindu, kad UAB „Puikus rezultatas“ darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (t. y. dirbantiems visą darbo laiką), bendrai mokamas darbo užmokestis už 2019 m. gruodžio mėn. sudarė 2 062,11 Eur, kas yra mažiau nei 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžiai (2 717,2 Eur).

52. Tai reiškia, kad šios aplinkybės teisingumo ir jos pakankamumo priimant ginčijamus sprendimus jų sukeliamų teisinių pasekmių pareiškėjams proporcingumo aspektu nustatymas yra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

53. Ginčo aplinkybę atsakovas nustatė remdamasis Sodros informacinės sistemos duomenimis apie atitinkamiems UAB „Puikus rezultatas“ darbuotojams išmokėtus darbo užmokesčio dydžius už 2019 m. gruodžio mėn. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas ginčijamus sprendimus priėmė apie tai pareiškėjų neinformavęs, todėl pareiškėjai negalėjo teikti jam paaiškinimų ar duomenų dėl ginčijamuose sprendimuose nustatytos aplinkybės teisingumo. Pareiškėjai skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad darbuotojai L. M. UAB „Puikus rezultatas“ direktoriaus 2019 m. gruodžio 31 d. įsakymu už gerus darbo rezultatus buvo paskirta ir kartu su atlyginimu tą pačią dieną išmokėta 1 100 Eur dydžio premija, kurią Bendrovės buhalterė pamiršo deklaruoti teikdama deklaraciją Sodrai už ginčo laikotarpį. Pareiškėjai pateikė teismui minėtos darbuotojos darbo sutartį, kurioje nurodyta, jog darbo užmokestis mokamas paskutinę mėnesio dieną, 2019 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderį Nr. 19-12/3, iš kurio matyti, kad L. M. buvo išmokėtos atitinkamos grynųjų pinigų sumos, buhalterės paaiškinimą apie padarytą klaidą teikiant Sodrai deklaraciją už 2019 m. gruodžio mėn. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad Bendrovės darbuotojai L. M. išmokėta premija nepaneigia oficialių Sodros duomenų, jog Bendrovėje 2019 m. gruodžio mėn. nebuvo mokamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto dydžio mėnesinis atlyginimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ši teismo pateikta argumentacija yra nepakankama atsisakant remtis analizuojamais pareiškėjų pateiktais duomenimis, juo labiau, kad oficialūs Sodros duomenys buvo patikslinti. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas ginčijamuose sprendimuose nenurodė, kad pareiškėjai ar Bendrovė būtų piktnaudžiavę migracijos procedūromis; teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog Bendrovė sėkmingai Lietuvoje vykdo verslą bei kad jos darbuotojams bendrai paėmus yra mokamas didelis darbo užmokestis; todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo netikėti pareiškėjų dėstoma pozicija dėl 2019 m. gruodžio mėn. darbuotojai paskirtos ir išmokėtos premijos.

54. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 139 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinta, jog darbuotojo darbo užmokestį sudaro premijos, darbdavio iniciatyva skiriamos paskatinti darbuotoją už gerai atliktą darbą, jo ar įmonės, padalinio ar darbuotojų grupės veiklą ar veiklos rezultatus.

55. Nagrinėjamu atveju pridėjus UAB „Puikus rezultatas“ 2019 m. gruodžio mėn. darbuotojai L. M. išmokėtą 1 100 Eur premiją prie Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (t. y. dirbantiems visą darbo laiką), bendrai išmokėto darbo užmokesčio už tą patį laikotarpį (2 062,11 Eur), matyti, jog bendra išmokėta suma (3 162,11 Eur) yra daugiau nei 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžiai (2 717,2 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad ši ginčijamuose Migracijos departamento sprendimuose nustatyta aplinkybė iš esmės yra vienintelis jų priėmimo faktinis pagrindas, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą palikdamas minėtus sprendimus galioti.

56. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, tačiau, siekdama aiškumo, šiuo aspektu pateikia daugiau argumentų.

57. Kaip jau buvo minėta, apeliacinį skundą pateikė pareiškėjai S. G., E. G. ir L. V. dėl su jų teisėmis ir teisėtais interesais susijusių ginčijamų sprendimų panaikinimo. Apeliacinio skundo neteikė pareiškėja E. G., pirmosios instancijos teismo prašiusi panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2020 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. (15/5-2)50U-565; 566 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos pilietėms E. G. ir A. G., panaikinimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo E. G.“. Teisėjų kolegija iš prieš tai nurodyto sprendimo turinio nustatė, kad jis buvo priimtas (be jau įvertinto faktinio pagrindo) remiantis ir kitu faktiniu pagrindu – gyvenamosios vietos reikalavimų pažeidimu, kurio nustatymo pagrįstumo pareiškėjai skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, neginčijo ir jokių argumentų dėl to neteikė. Todėl likus nepaneigtam faktui dėl gyvenamosios vietos reikalavimų pažeidimo, net ir pašalinus iš sprendimo Nr. (15/5-2)50U-565; 566 aplinkybę apie UAB „Puikus rezultatas“ 2019 m. gruodžio mėn. atitinkamiems darbuotojams išmokėtą per mažą atlyginimą, tai neturėtų jokios įtakos minėto sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija neperžengia pateikto apeliacinio skundo ribų ir dėl minėto sprendimo teisėtumo nepasisako.

58. Todėl apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 10 d. sprendimo atitinkamą, šioje dalyje priima naują sprendimą – tenkina pareiškėjų S. G., E. G. ir L. V. skundą ir panaikina Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2020 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. (15/5-2)50U-568; 569; 570 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams S. G., E. G. ir A. G., panaikinimo“ ir sprendimą Nr. (15-5-2)50U-567 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos pilietei L. V., panaikinimo“, kaip neteisėtus iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujančius aukštesnės galios teisės aktams – VAĮ 8 straipsnio 1 daliai, reikalaujančiai, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais).

59. Teisėjų kolegija, priimdama apeliantams palankų teismo sprendimą, nurodo, kad kitų apeliacinio skundo argumentų analizė yra netikslinga, todėl dėl jų nepasisako.

60. Teisėjų kolegija netenkina apeliantų prašymo pridėti prie bylos papildomus dokumentus, atidėti posėdį siekiant gauti papildomus dokumentus dėl galimai pažeistų nepilnametės A. G. teisių. Teisėjų kolegijai padarius išvadą dėl ginčijamų sprendimų neteisėtumo pagal byloje esančius dokumentus ir šiuo teismo baigiamuoju aktu priėmus apeliantams palankų procesinį sprendimą, tenkinti apeliantų prašymus yra netikslinga.

61. Pareiškėjai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo prašė priteisti jiems iš atsakovo jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

62. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

63. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; <...>; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

64. Šis procesinis sprendimas priimamas apeliantų naudai, todėl jie turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

65. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjai L. V., E. G. ir S. G. sumokėjo po 23 Eur žyminio mokesčio už skundo pirmosios instancijos teismui pateikimą, byloje pateikti šių išlaidų patyrimą pagrindžiantys dokumentai, todėl minėtos išlaidos priteisiamos jiems iš atsakovo.

66. Pareiškėjas S. G. pirmosios instancijos teisme taip pat patyrė šias išlaidas advokato paslaugoms apmokėti: 2020 m. vasario 10 d. sumokėjo 1 573 Eur už teisines paslaugas prieš Migracijos departamentą; 2020 m. balandžio 6 d. – 786,5 Eur už paaiškinimų rengimą ir atstovavimą teismo posėdyje. Byloje pateikti šių išlaidų patyrimą pagrindžiantys dokumentai (PVM sąskaitos faktūros, mokėjimo pavedimų nurodymai).

67. Pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už skundo pirmosios instancijos teismui parengimą (1 573 Eur) sudaro apie pusę pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 2, 7, 8.2 punktus apskaičiuotos rekomenduojamos priteisti už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį sumos (3 294 Eur), ši suma nėra per didelė ar neproporcinga, todėl priteisiama pareiškėjui S. G. iš atsakovo.

68. Pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už paaiškinimų rengimą ir atstovavimą teismo posėdyje (teismo posėdis truko 2 val. 28 min.) (786,5 Eur) neviršija pagal Rekomendacijų 2, 7, 8.16, 8.19 ir 9 punktus apskaičiuotos rekomenduojamos priteisti sumos (iš viso 1 086,88 Eur), ši suma nėra per didelė ar neproporcinga, todėl priteisiama pareiškėjui S. G. iš atsakovo.

69. Pareiškėjas S. G. 2020 m. birželio 22 d. apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 573 Eur išlaidų advokato paslaugoms už apeliacinio skundo parengimą apmokėti. Byloje pateikti šių išlaidų patyrimą pagrindžiantys dokumentai (PVM sąskaita faktūra, mokėjimo pavedimo nurodymas).

70. Pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už apeliacinio skundo parengimą (1 573 Eur) neviršija pagal Rekomendacijų 2, 7, 8.10 punktus apskaičiuotos rekomenduojamos priteisti už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, surašymą sumos (2 309,62 Eur), ši suma nėra per didelė ar neproporcinga, todėl priteisiama pareiškėjui iš atsakovo.

71. Apibendrinant konstatuojama, kad iš viso pareiškėjui S. G. iš atsakovo priteisiama 3 955,5 Eur (23 + 1 573 + 786,5 + 1 573) bylinėjimosi išlaidų, o pareiškėjoms E. G. ir L. V. – po 23 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjų S. G. (S. G.), E. G. ir L. V. (L. V.) apeliacinį skundą tenkinti.

Dalį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 10 d. sprendimo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2020 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. (15/5-2)50U-568; 569; 570 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams S. G., E. G. ir A. G., panaikinimo“ ir sprendimą Nr. (15-5-2)50U-567 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos pilietei L. V., panaikinimo“.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos pareiškėjui S. G. 3 955,5 Eur (tris tūkstančius devynis šimtus penkiasdešimt penkis eurus 50 centų), pareiškėjai E. G. 23 Eur (dvidešimt tris eurus), o pareiškėjai L. V. – 23 Eur (dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan