2017-04-26 Nr. AB-9046-3-61-3-03492-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3366-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03492-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija: 30.4, 59.1.3, 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RR invest“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RR invest“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „RR invest“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „RR invest“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Energetikos ministerija) 2014 m. birželio 13 d. sprendimą rašte Nr. (8.6-10)3-1880 (dėl rašymo apsirikimo pareiškėjas nurodo Nr. (8.6-10)3-1881) „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – 2014 m. birželio 13 d. sprendimas), kuriuo Energetikos ministerija atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus (toliau – ir leidimas).

2. Nurodė, kad 2013 m. birželio 26 d. raštu kreipėsi į Energetikos ministeriją, prašydamas išduoti leidimą. Energetikos ministerija 2014 m. birželio 13 d. sprendimu atsisakė išduoti prašomą leidimą, motyvuodama tuo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, kad planuojama vykdyti veikla neturės neigiamo poveikio žmonių sveikatai, jų turtui ir gyvenamajai aplinkai, ar nesudarys prielaidų tokiam neigiamam poveikiui atsirasti, t. y. visuomenės sveikatos centro sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių (toliau – ir sprendimas). Pareiškėjo manymu, toks Energetikos ministerijos sprendimas yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, t. y. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas) 1 straipsnio 2 ir 4 dalims bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnyje nustatytiems principams. Pareiškėjo teigimu, šios teisės aktų nuostatos buvo pažeistos Energetikos ministerijos pernelyg dideliu formalumu, lėmusiu ilgą susirašinėjimą ir galiausiai formalaus sprendimo priėmimą. Pareiškėjo manymu, Energetikos ministerija skundžiamame 2014 m. birželio 13 d. sprendime nenurodė, kaip konkrečiai visuomenės sveikatos centro sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių nepateikimas lemia būtinybę pareiškėjui neišduoti leidimo. Taip pat nurodė, kad Energetikos ministerija nemotyvavo, kodėl leidimo išdavimas gali pakenkti visuomenės sveikatai. Atkreipė dėmesį, kad kitam elektros energijos gamintojui UAB „Area energy“ Energetikos ministerija išdavė leidimus, nereikalaudama poveikio visuomenės sveikatai vertinimo. Energetikos ministerija ginčijamo sprendimo priėmimo metu žinojo, kad planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaita yra paruošta ir pateikta Marijampolės visuomenės sveikatos centrui ir, kad pareiškėjas tikisi 2014 m. III-iame ketvirtyje reikalaujamą dokumentą (sprendimą) turėti. Pareiškėjas apie tai informavo Energetikos ministeriją 2014 m. birželio 9 d. raštu.

3. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas pateikė Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. birželio 25 d. sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių Nr. PVS-3 (toliau – ir MVSC sprendimas) (b. l. 159–162), paaiškindamas, kad šis dokumentas yra pateiktas ir Energetikos ministerijai. Paaiškino, kad 2015 m. sausio mėn. pareiškėjas kreipėsi į Energetikos ministeriją, siekdamas nagrinėjamoje byloje sudaryti taikos sutartį, tačiau Energetikos ministerija su tuo nesutiko.

4. Atsakovas Lietuvos Respublikos energetikos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 137–140) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad susirašinėjimo metu Energetikos ministerija prašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus, siekdama įvertinti galimybę išduoti leidimą. Iš susirašinėjimo paaiškėjo, kad sprendimas gali būti pateiktas tik 2014 m. III ketvirtį.

5. Paaiškino, kad Energetikos ministerija niekada pareiškėjui nedavė pagrindo tikėtis, kad nepateikus sprendimo, Energetikos ministerija galėtų išduoti leidimą. Nurodė, kad pareiškėjas yra verslo subjektas ir turi elgtis apdairiai bei rūpestingai, įvertinti verslo riziką, taip pat ir galimybes laiku gauti visus leidimui išduoti reikalingus dokumentus bei juos pateikti Energetikos ministerijai.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu (b. l. 168-172) pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Energetikos ministerijai pateikė 2013 m. birželio 26 d. prašymą Nr. 1 gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje – plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, Gražiškių miestelyje, Vilkaviškio rajone statant vėjo elektrinę, kurios pajėgumai 0,35 MW. Energetikos ministerija 2013 m. liepos 18 d. raštu atsakė pareiškėjui, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 5 dalimi, leidimas išduodamas, pateikus inter alia poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą (išskyrus atvejus, kai elektrinės pajėgumai neviršija 0,3 MW).

Šiuo raštu Energetikos ministerija pareiškėjui nenustatė termino, per kurį turi būti pateikti trūkstami dokumentai, įskaitant ir minėtą sprendimą. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. 2 pateikė papildomus dokumentus, tačiau poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo nepateikė bei nenurodė to priežasčių. Energetikos ministerija 2013 m. rugsėjo 12 d. raštu pakartotinai nurodė pareiškėjui, kokių dokumentų trūksta, pakartotinai paprašė pateikti sprendimą. Šiuo raštu taip pat pareiškėjui nebuvo nurodytas terminas iki kada reikia pateikti trūkstamus dokumentus.

Atsakydamas į šį raštą, pareiškėjas 2013 m. spalio 10 d. raštu Nr. 1 informavo Energetikos ministeriją, kad planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo procedūros yra atliekamos ir sprendimas bus pateiktas iš karto, kai tik pareiškėjas jį gaus. Papildomai nurodė, kad tikisi, jog sprendimas bus gautas 2014 m. I ketvirtyje, t. y. 2014 m. sausio–kovo mėnesiais. Energetikos ministerija 2013 m. gruodžio 18 d. raštu informavo pareiškėją, kad trūkstamus dokumentus jis turi pateikti ne vėliau kaip iki 2014 m. sausio 17 d.

Paskutinę Energetikos ministerijos nustatyto termino dieną, t. y. 2014 m. sausio 17 d., pareiškėjas Energetikos ministerijai pateikė 2013 m. liepos 22 d. sudarytos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo paslaugų sutarties kopiją, kurioje buvo numatyta, kad poveikio visuomenės sveikatai vertinimo paslaugos turi būti suteiktos ir vertinimo ataskaita su visuomenės sveikatos centru turi būti suderinta tik 2014 m. I-II ketvirtį, t. y. 2014 m. sausio–birželio mėnesiais. Pateikdamas minėtos sutarties kopiją Energetikos ministerijai, pareiškėjas jokios papildomos informacijos nenurodė, neprašė pratęsti trūkstamų dokumentų pateikimo terminą.

Energetikos ministerija 2014 m. gegužės 27 d. raštu dar kartą kreipėsi į pareiškėją, be kita ko, prašydama pateikti trūkstamą sprendimą. Minėtu raštu pareiškėjui buvo suteiktas galutinis terminas dokumentams pateikti, t. y. buvo nurodyta, kad iki 2014 m. birželio 10 d. nepateikus privalomų dokumentų, dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą bus priimtas neigiamas sprendimas. 2014 m. birželio 9 d. raštu pareiškėjas informavo Energetikos ministeriją, kad planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaita yra pakartotinai pateikta Marijampolės visuomenės sveikatos centrui.

Minėtu raštu pareiškėjas taip pat nurodė, kad reikiamą sprendimą tikisi gauti jau tik 2014 m. III ketvirtį, t. y. 2014 m. liepos–rugsėjo mėnesiais. Energetikos ministerija 2014 m. birželio 13 d. sprendimu nurodė pareiškėjui, kad priėmė sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo, kaip neatitinkančiam Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir Elektros energetikos įstatymas) 21 straipsnio 2 dalies ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

7. Teismas, remdamasis Elektros energetikos įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu) 21 straipsnio 2 dalimi, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 5 dalimi, padarė išvadą, kad leidimų išdavimas yra siejamas su tam tikrų (privalomų) dokumentų pateikimu leidimus išduodančiai institucijai. Vienas šių dokumentų yra poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas taip pat numato išimtis, kada minėto dokumento pateikti nereikia, tačiau šiuo atveju pareiškėjas į nurodytas išimtis nepatenka, t. y. jo atveju, elektrinės pajėgumai viršija 30 kW. Toks pat teisinis reguliavimas galiojo ir pareiškėjui teikiant prašymą, t. y. 2013 m. birželio 26 d., todėl jau tada pareiškėjui turėjo ir galėjo būti žinoma, kad minėtas sprendimas yra reikalingas, siekiant gauti leidimą. Atsižvelgus į nurodytų teisės normų imperatyvų pobūdį, pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodo, kad Energetikos ministerija pareiškėjui kėlė formalius reikalavimus.

8. Vadovaudamasi Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies norma, Energetikos ministerija, gavusi pareiškėjo prašymą išduoti leidimą ir, nustačiusi, kad pateikti ne visi įstatyme nurodyti privalomi dokumentai, galėjo iš karto priimti sprendimą dėl atsisakymo išduoti leidimą. Pagal tuo metu galiojusių Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380, 30 punktą, Energetikos ministerija turėjo teisę per 15 dienų nuo dokumentų pateikimo dienos paprašyti papildomų duomenų ar dokumentų. Energetikos ministerija šia savo teise pasinaudojo ir 2013 m. liepos 18 d. raštu paprašė pareiškėjo pateikti trūkstamus dokumentus. Kaip minėta, termino dokumentams pateikti šiuo raštu Energetikos ministerija pareiškėjui nenurodė. Pagal nuo 2013 m. spalio 27 d. galiojančių Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 1-212, 33 punktą pareiškėjas trūkstamus dokumentus su lydraščiu privalėjo pateikti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo Energetikos ministerijos rašto gavimo. Atsižvelgiant į tai, Energetikos ministerija 2013 m. gruodžio 18 d. rašte pagrįstai pareiškėjo paprašė trūkstamus dokumentus pateikti iki 2014 m. sausio 17 d. Kaip minėta, pareiškėjas iki šios datos trūkstamų dokumentų (visuomenės sveikatos centro sprendimo) nepateikė.

9. Taigi, byloje nustatyta, kad Energetikos ministerija net keletą kartų informavo pareiškėją, kad šis pateiktų trūkstamus dokumentus, nurodė trūkstamų dokumentų nepateikimo pasekmes. Nors toks Energetikos ministerijos elgesys (dėl pakartotinių raginimų pateikti trūkstamus dokumentus) ir nebuvo numatytas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme bei minėtose taisyklėse, tačiau, teismo vertinimu, atitinka gero viešo administravimo principą ir yra leistinas pagal Viešojo administravimo įstatymą. Būtent toks Energetikos ministerijos elgesys įrodo, kad Energetikos ministerija situacijos nevertino formaliai, todėl pareiškėjas nepagrįstai skunde tvirtina, kad Energetikos ministerija priėmė formalų sprendimą, pažeidė viešo administravimo principus. Pareiškėjui Energetikos ministerija suteikė gana ilgą laikotarpį (nuo 2013 m. birželio 26 d. iki 2014 m. birželio 10 d.) pateikti dokumentus, tačiau pareiškėjas reikiamų dokumentų (sprendimo) nepateikė. Byloje nėra duomenų, kada konkrečiai Marijampolės visuomenės sveikatos centro sprendimas buvo pateiktas Energetikos ministerijai. Iš į bylą teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovo pateikto Marijampolės visuomenės sveikatos centro sprendimo turinio matyti, kad jis buvo priimtas 2014 m. birželio 25 d., t. y. jau po ginčijamo Energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimo priėmimo. Pareiškėjas neginčija fakto dėl minėto dokumento nepateikimo Energetikos ministerijai iki skundžiamo sprendimo priėmimo. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pareiškėjas nesilaikė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 5 dalies 5 punkto reikalavimo, todėl Energetikos ministerija teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą. Teismas sutiko su Energetikos ministerijos teiginiu, kad pareiškėjas yra juridinis asmuo, kuris, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, galimybes laiku gauti visus reikiamus leidimui dokumentus bei juos pateikti Energetikos ministerijai.

10. Pareiškėjo argumentas, kad ginčijamu 2014 m. birželio 13 d. sprendimu Energetikos ministerija pažeidė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo tikslus ir uždavinius, t. y., atsisakiusi suteikti pareiškėjo prašomą leidimą, užkirto kelią pareiškėjui prisidėti prie Lietuvos valstybės energetikos politikos prioriteto – atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros, yra nepagrįstas, nes, vadovaujantis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 11 dalimi, statyti vėjo elektrines pareiškėjui galimybė išliko. Energetikos ministerija tai patvirtino, atsiliepime nurodydama, kad pareiškėjas gali iš naujo siekti leidimo išdavimo, pateikiant naują prašymą ir visus teisės aktais nustatytus dokumentus. Tai, kad vėjo elektrinėms nebūtų taikomos skatinimo priemonės, numatytos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, savaime nereiškia, kad nebėra galimybės vėjo elektrinių statyti ir tokiu būdu prisidėti prie minėto Lietuvos valstybės energetikos politikos prioriteto. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A143-2834/2013) išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo siektinas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus. Visuomenės sveikatos centro išduodamu sprendimu nurodoma, kokius visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus planuojamos ūkinės veiklos sąlygos atitinka arba neatitinka, ir priimamas sprendimas, ar planuojama ūkinė veikla yra leistina pasirinktoje vietoje. Taigi, šiuo sprendimu iš esmės gali būti nurodoma taip pat ir tai, kad planuojama veikla pasirinktoje vietoje yra neleistina, atsižvelgiant į visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus. Padaryta išvada, kad šio viešojo intereso (visuomenės sveikatos saugos) užtikrinimas nėra formalus reikalavimas, todėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas imperatyviai nustato, kad minėto sprendimo pateikimas Energetikos ministerijai yra būtinas. Teismas turiningojo teisinio teksto aiškinimo požiūriu, neturėdamas pagrindo manyti, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo reguliavimas nedera su teisės principais, neturėjo pagrindo nukrypti nuo teisinio teksto.

11. Teismas sprendė, kad Energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimas yra tinkamai motyvuotas, pagrįstas tiek objektyviais duomenimis (faktinėmis aplinkybėmis), tiek ir tinkamomis taikytų teisės aktų nuostatomis. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodo, kad Energetikos ministerija skundžiamame sprendime turėjo nurodyti, kaip pareiškėjo prašomo leidimo išdavimas galėtų pakenkti visuomenės sveikatai. Energetikos ministerija, neturėdama minėto visuomenės sveikatos centro sprendimo tokio vertinimo negalėjo atlikti, atitinkamai, negalėdama įvertinti šios aplinkybės, negalėjo išduoti ir prašomo leidimo.

III. 12. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „RR invest“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 175–180), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą ir panaikinti šiuos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos sprendimus, kuriais atsisakyta išduoti pareiškėjui UAB „RR invest“ leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus: 1) 2014 m. birželio 13 d. sprendimą rašte „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (8.6-10)3-1881; 2) priteisti pareiškėjui UAB „RR invest“ iš atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos proceso išlaidų atlyginimą (šių išlaidų dydį patvirtinantys dokumentai bus pateikti teismui iki bylos nagrinėjimo pabaigos).

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad dalyvaudamas atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriaus plėtroje, prisideda prie Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyto tikslo – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei įsipareigojimus, aplinkos apsaugos, iškastinių energijos išteklių tausojimo, priklausomybės nuo iškastinių energijos išteklių ir energijos importo mažinimo bei kitus valstybės energetikos politikos tikslus, įvertinus energijos tiekimo saugumo ir patikimumo reikalavimus, taip pat į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą, apsaugos užtikrinimo principus.

Todėl yra būtina, kad visos Lietuvos Respublikos institucijos užtikrintų tolesnį atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros procesą, įskaitant ir pareiškėjo vykdomo projekto – vėjo jėgainės statybos – įgyvendinimą. Todėl teisės aktų aiškinimas, numatant papildomus ribojimus atsinaujinančius energetikos išteklius naudojantiems energijos gamybos objektams, prieštarauja šiems įstatymuose numatytiems tikslams. 2013 m. kovo 27 d. Europos Komisijos ataskaitoje Europos Parlamentui, Tarybai, Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Atsinaujinančių išteklių energijos vartojimo pažangos ataskaita“ COM (2013) 175 (final) kaip viena iš didžiausių atsinaujinančių išteklių energetikos rėmimo problemų nurodomos nepagrįstos administracinės kliūtys, trukdančios efektyviai ir sklandžiai įgyvendinti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros projektus.

Dėl šios priežasties yra svarbu, kad tiek atsakovas, tiek kiti už energetikos sektoriaus planavimą atsakingi viešojo administravimo subjektai maksimaliai sumažintų administracinę naštą potencialiems investuotojams ir tokiu būdu, viena vertus, užtikrintų Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatytų tikslų įgyvendinimą, kita vertus, skatintų investicijas į atsinaujinančių išteklių energetikos sektorių. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nuomone, visiškai formaliai įvertino Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nurodytą reglamentavimą, neįvertindamas to, jog leidimo išdavimas pareiškėjui prisidėtų prie Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nurodytų tikslų įgyvendinimo.

Negana to, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas de facto (faktiškai) (nors ir vėliau pateikdamas atitinkamus dokumentus) atitiko Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo ir EĮ nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nuomone, privalėjo įvertinti šį faktą ir, siekdamas viešojo intereso užtikrinimo, patenkinti pareiškėjo reikalavimus. Nors pareiškėjo skunde buvo pažymėta, jog šioje byloje ginčijami atsakovo sprendimai pažeidžia ne tik Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatytus tikslus, tačiau taip pat ir privataus ūkio subjekto interesus, kadangi jis patirtų reikšmingus nuostolius, tačiau pirmosios instancijos teismas to visiškai nevertino ir sprendime dėl to nieko nenurodė.

Nors pareiškėjas šiuo atžvilgiu kurį laiką ir neturėjo poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo, tačiau šiuo metu ji yra gauta, buvo pateikta pirmosios instancijos teismui, todėl atsakovo priimti sprendimai pareiškėjo atžvilgiu laikytini neteisėtais, o pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas.

14. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad atsakovas, daugiau nei metus vykusio susirašinėjimo su pareiškėju metu, patvirtino galimybę de facto vykdyti veiklą be poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo. Pats atsakovas keletą kartų atidėjo terminą, nustatytą dokumentams pateikti, nors Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad atsakovas per 30 kalendorinių dienų nuo reikiamų dokumentų gavimo dienos privalo išduoti gamintojui leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus arba pateikti motyvuotą rašytinį atsisakymą išduoti leidimą. Tokie veiksmai aiškiai patvirtina atsakovo poziciją, jog poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas nėra ta esminė dalis, dėl kurios leidimas negalėtų būti išduotas. Priešingu atveju, atsakovas per nurodytą 30 dienų terminą būtų aiškiai informavęs pareiškėją, kad jo prašymas dėl leidimo išdavimo netenkinamas. Pareiškėjas, pats siekdamas kuo operatyvesnio leidimo išdavimo, informavo atsakovą apie tai, jog poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas turėtų būti netrukus pateiktas (2014 m. III ketvirtį), o tai tik patvirtina pareiškėjo siekį tinkamai įgyvendinti vystomus vėjo jėgainių projektus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo priimti sprendimai pareiškėjo atžvilgiu yra nepagrįsti ir neteisėti, lemiantys poreikį juos panaikinti ir tokiu būdu, viena vertus, užtikrinti viešojo intereso (atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros) gynimą, kita vertus, privataus ūkio subjekto atliekamų investicijų ir verslo modelio įgyvendinimo sėkmę.

15. Atsižvelgiant tiek į Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodytus objektyvus, efektyvumo, proporcingumo bei naujovių ir atvirumo permainoms principus, tiek ir į Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nurodytą atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros siekį, atsakovas, neišdavęs pareiškėjui leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus dėl vienintelio dokumento (sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių) nepateikimo, ne tik neatsižvelgė į Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nurodytus tikslus (vis labiau skatinti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą), tačiau pažeidė ir minėtus viešojo administravimo principus.

Atsakovas, tik formaliai vadovaudamasis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies norma, visiškai nenurodė savo sprendimų priėmimą pagrindžiančių argumentų bei motyvų, t. y. kaip konkrečiai sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių nepateikimas lemia būtinybę pareiškėjui neišduoti leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir todėl priėmė nepagrįstai formalų sprendimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad tokie pažeidimai nėra esminiai, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pagal kurią viešojo administravimo subjektas privalo nurodyti aiškius argumentus dėl priimamo sprendimo (2014 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-706/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2014 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-563/2014) bei teisės doktrina (Lastauskienė G., Turiningasis teisinio teksto aiškinimas: panacėja ar pavojus? Jurisprudencija, 2006, Nr. 8 (86), p. 63-70) patvirtina, kad esminis dėmesys vertinant viešojo administravimo subjektų veiksmus tenka ne formaliam, tačiau į pasekmes nukreiptam teisės akto aiškinimui. Šiuo atveju akivaizdu, kad atsakovas, įvertindamas ilgą laiką trunkantį susirašinėjimą su pareiškėju, atsižvelgdamas į jo atliktus veiksmus (dalyvavimą ir laimėjimą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) organizuotame skatinimo kvotų paskirstymo aukcione, sudarytą ketinimų protokolą, atliktas investicijas ir kitus veiksmus), taip pat į tai, kad pareiškėjas patikino atsakovą, jog artimiausiu metu bus priimtas sprendimas dėl pareiškėjo planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai, turėjo priimti kitokį sprendimą.

Šiuo atveju ginčijami sprendimai laikytini pernelyg formaliais ir nepagrįstais.

16. Atkreiptinas dėmesys į netinkamus ir neteisėtus atsakovo veiksmus, diskriminuojant atskirus energijos gamintojus. Skunde pareiškėjas nurodė apie du kitai bendrovei – UAB „Area energy“ – išduotus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus (Skundo priedas Nr. 9, eilutės Nr. 17769, 17770). Pareiškėjo žiniomis, šie leidimai minėtai bendrovei buvo išduoti nesilaikant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 5 dalies 5 punkte nurodyto reikalavimo, t. y. negavus poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo.

Skunde pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė iš atsakovo išreikalauti dokumentus, kurie pagrįstų tokias pareiškėjo prielaidas. Taip pat ir teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas prašė atsakovo paaiškinti, kokia yra situacija aptariamu klausimu. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. liepos 5 d. atrankos išvada dėl vėjo elektrinių (duomenys neskelbtini), statybos poveikio aplinkai vertinimo Nr. (4)SR-S-1746.

Joje aiškiai nurodoma, kad UAB „Area energy“ turi „kreiptis į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą dėl poveikio visuomenės sveikatai vertinimo tikslingumo.“ Tačiau atsakovas posėdžio pirmosios instancijos teisme metu negalėjo pateikti tokias pareiškėjo prielaidas paneigiančios informacijos, o pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime apskritai to neįvertino. Pareiškėjo nuomone, tokie veiksmai (kai tam tikriems ūkio subjektams netaikomi Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nustatyti reikalavimai, o kitiems subjektams (kaip pareiškėjui) tokie reikalavimai taikomi ir leidimą atsisakoma išduoti, nors poveikio sveikatai vertinimas yra atliktas) pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą nediskriminavimo principą, taip pat ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas, įpareigojančias viešojo administravimo subjektus neprivilegijuoti atskirų ūkio subjektų ar jų grupių.

Kartu su skundu pareiškėjas pateikė ir kitus dokumentus (Skundo priedas Nr. 10), kurie patvirtina, jog kitai bendrovei – UAB „Alimera” – tokioje pačioje situacijoje, kurioje buvo ir UAB „Area energy“, buvo taikomi kitokie standartai, t. y. nebuvo išduotas leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus be poveikio visuomenės sveikatai vertinimo.

17. Atsakovas Lietuvos Respublikos energetikos ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas buvo grindžiamas argumentu, kad pagal Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 1-212 „Dėl Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“, nuostatas bei Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatas, laikytina, kad leidimas išduodamas tik esant visų aplinkybių visumai, t. y.: 1) turi būti pateiktas prašymas; 2) kartu su prašymu turi būti pateikti visi reikalingi dokumentai; 3) tie dokumentai turi būti tinkamai įforminti; 4) dokumentai turi būti pateikti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė visų reikiamų ir tinkamai įformintų dokumentų, konkrečiai – sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių (atsakingos institucijos priimto sprendimo, kad planuojamos ūkinės veiklos sąlygos atitinka visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus, kai teisės aktų nustatyta tvarka atliekamas planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimas, jei planuojamai ūkinei veiklai netaikomos poveikio aplinkai vertinimo procedūros Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme nustatyta tvarka), todėl leidimas jam nebuvo išduotas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog skundo pirmosios instancijos teismui dalyje „Faktinė situacija“ nurodoma svarbi aplinkybė, jog pareiškėjas pats pripažįsta, kad iki ginčijamo 2014 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. (8.6-10)3-1880 gavimo taip ir nepateikė Energetikos ministerijos kelis kartus reikalaujamo dokumento, t. y. sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių. Tokį sprendimą pareiškėjas pateikė tik 2015 m. gegužės 27 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, t. y. praėjus beveik 2 metams nuo prašymo pateikimo dienos ir beveik metams po administracinės procedūros išnagrinėjimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą, privalėjo pateikti ir poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą, kaip tai numato Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 5 dalies 5 punktas.

18. Energetikos ministerija, įgyvendindama vieną iš valstybės energetikos politikos prioritetų – atsinaujinančių išteklių plėtros – visada siekia sudaryti visas įmanomas galimybes pareiškėjams pateikti, pataisyti ar papildyti dokumentus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas netinkamai aiškina, kad Energetikos ministerija savo veiksmais patvirtino pareiškėjo galimybę de facto vykdyti veiklą be sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių. Vykusio susirašinėjimo metu Energetikos ministerija prašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus, siekiant įvertinti galimybę pareiškėjui išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Energetikos ministerija savo raštuose pareiškėjui nustatė galutinius terminus, iki kada turi būti pateikti reikalaujami dokumentai, tačiau pareiškėjas reikiamų dokumentų nustatytais terminais nepateikė. Energetikos ministerija kiekviename rašte, taip pat ir ginčijamame 2014 m. birželio 13 d. sprendime Nr. (8.6-10)3-1880, pareiškėjui pateikė išsamius argumentus ir motyvus, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis (nustatyti principai) ir 8 straipsnis. Pažymėtina, kad Energetikos ministerijos ir pareiškėjo vykdytas susirašinėjimas tik patvirtina, kad Energetikos ministerija niekada nedavė pagrindo pareiškėjui tikėtis, kad nepateikus sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių, Energetikos ministerija galėtų išduoti leidimą. Be to, pareiškėjas, įgyvendindamas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nurodytus tikslus, privalo laikytis visiems subjektams nustatytų taisyklių ir jų nepažeisti. Teismas pagrįstai konstatavo, kad jau tada pareiškėjui turėjo ir galėjo būti žinoma, kad minėtas sprendimas yra reikalingas, siekiant gauti leidimą, todėl pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodo, kad Energetikos ministerija pareiškėjai kėlė formalius reikalavimus.

19. Pareiškėjas savo skunde cituodamas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, nustatančią minėto įstatymo tikslą, nepamini šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 1 punkto, kuris nustato, kad šio įstatymo uždaviniu elektros energetikos sektoriuje iki 2020 m. yra vėjo elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 500 MW. Pasiekus 500 MW vėjo elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė parengia ir patvirtina tolesnės vėjo elektrinių, perdavimo ir skirstomųjų tinklų, pažangiųjų tinklų ir elektros energijos akumuliavimo infrastruktūros plėtros tvarkos aprašą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos įsipareigojimus dėl aplinkos taršos mažinimo, energijos tiekimo saugumo ir patikimumo užtikrinimo bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos reikalavimus.

Atkreiptinas dėmesys, kad šis uždavinys, perkeltas iš 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL 2009 L 140, p. 16), yra beveik pasiektas. Todėl pareiškėjas neteisus tvirtindamas, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo tikslai yra pažeisti. Pabrėžtina, kad Elektros energetikos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose yra įtvirtinta, jog leidimai išduodami asmenims. pateikusiems Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytos formos prašymą ir reikalaujamus dokumentus. išskyrus atvejus, kai leidimus išduodanti institucija, įvertinusi asmens pateiktus dokumentus, nustato, kad asmens planuojama vykdyti veikla neatitiks šių reikalavimų, tai yra <... > turės neigiamą poveikį žmonių sveikatai, jų turtui ir gyvenamajai aplinkai ar sudarys prielaidas tokiam neigiamam poveikiui atsirasti, neatitiks aplinkos apsaugos reikalavimų.

Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo, kuris yra lex specialis Elektros energetikos įstatymo atžvilgiu, 16 straipsnio 5 dalies 5 punkte numatyta, kad asmuo, siekiantis gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, be kitų dokumentų, privalo pateikti ir poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą, patvirtinantį, kad nebus neigiamo poveikio žmonių sveikatai, jų turtui ir gyvenamajai aplinkai ar nebus sudarytos prielaidos tokiam neigiamam poveikiui atsirasti ir tokiu būdu užtikrinama pusiausvyra taip ūkio subjektų ir visuomenės interesų.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad „visuomenės sveikatos centro išduodamu sprendimu nurodoma, kokius visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus planuojamos ūkinės veikos sąlygos atitinka arba neatitinka, ir priimamas sprendimas, ar planuojama ūkinė veikla yra leistina pasirinktoje vietoje. Taigi, šiuo sprendimu iš esmės gali būti nurodoma taip pat ir tai, kad planuojama veikla pasirinktoje vietoje yra neleistina, atsižvelgiant į visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus. Darytina išvada, kad šio viešojo intereso (visuomenės sveikatos saugos) užtikrinimas nėra formalus reikalavimas, todėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas imperatyviai nustato, kad minėto sprendimo pateikimas Energetikos ministerijai yra būtinas.“.

20. Pareiškėjas savo skunde mini dalyvavimą ir laimėjimą VKEKK organizuotame skatinimo kvotų paskirstymo aukcione. Pažymėtina, kad dėl specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A143-2834/2013): „Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės.“. Teisės doktrinoje numatyta, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos (atliktos investicijos) tenka pačiai įmonei, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti įstatymo ginamas papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Pareiškėjas yra juridinis asmuo, kuris, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir galimybes laiku gauti visus leidimui plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus reikalingus dokumentus bei juos pateikti Energetikos ministerijai.

21. Nepagrįsti ir pareiškėjo argumentai, kad kitiems subjektams išduodant leidimus gaminti elektros energiją ar leidimą didinti pajėgumus, buvo taikomi kitokie standartai ir priimami kitokie sprendimai. Atsakovas pagal savo kompetenciją objektyviai vertina visų subjektų pateikiamus prašymus ir dokumentus. Energetikos ministerija, vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais ir laikydamasi lygiateisiškumo bei nediskriminavimo principų, kiekvieną prašymą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus nagrinėja atskirai: vertinamas prašymas ir kartu su juo pateiktų dokumentų visuma, dėl kiekvieno prašymo priimamas atskiras sprendimas. Pareiškėjo minimu atveju kitas ūkio subjektas buvo pateikęs visus dokumentus, pagrindžiančius reikalavimus, keliamus teisės aktuose, siekiant gauti leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus. Kita vertus, paminėtina, kad administracinio sprendimo, priimto dėl kito ūkio subjekto, nagrinėjimas nėra šios bylos dalykas. Atsakovas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su UAB „Area energy“ ir UAB „Alimera“, nepasisako, nes tai atskiri subjektai, nesusiję su šia byla. Taip pat paminėtina, kad įmonė, siekdama vykdyti energetikos veiklą, teisės aktų nustatyta tvarka Energetikos ministerijai turi teisę pateikti naują prašymą išduoti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje ir visus teisės aktais nustatytus dokumentus.

22. Pareiškėjo argumentai dėl Energetikos ministerijos per didelio formalumo, kuris, anot pareiškėjo, prieštarauja viešojo administravimo principams ir gero valdymo imperatyvui, yra nepagrįsti. Remiantis nuostata, kad viešojo administravimo subjektui leidžiama tik tai, kas numatyta jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, darytina išvada, kad Energetikos ministerija negali pasielgti kitaip, nei nustatyta teisės aktuose. Energetikos ministerija, priimdama 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1880, tiksliai vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytais principais, 8 straipsniu, Energetikos įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi ir Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, bei veikdama savo kompetencijos ir įgaliojimų ribose, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

IV. 23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 4 d. nutartimi pareiškėjo UAB „RR invest“ apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad administracinio akto teisminės kontrolės turinys nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas) 3 straipsniu. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, spręsdamas ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Ši nuostata glaudžiai siejasi su valdžių padalijimo principu ir jį iš esmės išreiškia – teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 1 d.) ir nesprendžia išimtinai politinių ar ekonominių klausimų bei vykdydamas teisminę kontrolę, neatlieka administravimo subjektui priskirtų funkcijų.

25. Administravimo subjektas privalo veikti teisės aktų nustatytos kompetencijos ribose ir savo veiklą grįsti teisėtumo principu ir veiksmingai jį užtikrinti. Priimti aktai turi būti pagrįsti teisės normomis, o aktų turinys turi atitikti teisės normų reikalavimus. Bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovo sprendimas atitinka teisėtumo reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai, kad atsakovas, veikdamas formaliai, pažeidė viešojo administravimo principus bei Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatytus tikslus bei privataus ūkio subjekto interesus yra nepagrįstas.

26. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Todėl teismas, tikrindamas sprendimo priėmimo teisėtumą, patikrina ir sprendimo priėmimo faktinį pagrindą, t. y. sprendimo metu buvusias faktines aplinkybes. Užbaigus administracinę procedūrą sprendimo priėmimu, po jo atsiradusios naujos aplinkybės nėra reikšmingos ir gali būti pagrindu pradėti kitą administracinę procedūrą (Viešojo administravimo įstatymo 22 str.), kurios metu administravimo subjektas privalo įvertinti naujus dokumentus ir priimti sprendimą, kuris kilus ginčui gali būti nauju teisminės kontrolės dalyku. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nevertino Marijampolės visuomenės sveikatos centro sprendimo reikšmės šiam ginčui, kadangi jis buvo priimtas 2014 m. birželio 25 d., t. y. jau po atsakovo 2014 m. birželio 13 d. sprendimo, kurį šioje byloje ginčija pareiškėjas.

27. Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 5 dalies 5 punktą (akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d.), kuris taikytinas pareiškėjo prašymo nagrinėjimui, poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas yra privalomas prieš priimant sprendimą išduoti leidimą, todėl atsakovas, nesant minėto dokumento, negalėjo patenkinti pareiškėjo prašymo ir išduoti leidimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir su tuo sutiktina, kad atsakovas veikė savo kompetencijos ribose ir teisėto lūkesčio, kad minėto sprendimo nereikia, pareiškėjui nesuteikė, tačiau, priešingai, nuosekliai informuodamas pareiškėją, kad pasirinktai jo ūkinei veiklai poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas yra privalomas.

28. Todėl atsakovo veiksmai negali būti pripažinti ultra vires, kaip viršijantys įgaliojimus ir pažeidžiantys pareiškėjo teises. Teismas, nustatęs, kad atsakovas veikė teisėtai ir pareiškėjo teisės aktais garantuotų teisių neapribojo, neturėjo pagrindo vertinti pareiškėjo nurodytų atvejų, kai, jo manymu, leidimai buvo išduoti kitiems ūkio subjektams, nepaisant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 5 dalies 5 punkte nurodyto reikalavimo, t. y. negavus poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo.

29. Teismas pažymėjo, kad lygybės įstatymui principas įpareigoja administravimo subjektą objektyviai tapačius atvejus vertinti vienodai, todėl jei, pareiškėjo manymu, kažkuriuo atveju buvo pažeistas įstatymas, tai pagal minėtą principą tokiais atvejais negali būti remiamasi siekiant dar plačiau taikyti neteisėtą praktiką. Dėl ko apeliacinio skundo argumentai dėl pareiškėjo diskriminacijos yra nepagrįsti.

30. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose.

V. 31. Pareiškėjas UAB „RR invest“ 2016 m. spalio 13 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo Administracinių bylų teisenos įstatymo (prašymo nagrinėjimui aktuali įstatymo Nr. XII-2399 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

32. Pareiškėjas prašyme pažymėjo, kad teismas, priimdamas nutartį akivaizdžiai nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, t. y. teismas analogiškoje byloje priėmė skirtingą sprendimą, kuriame tos pačios teisės normos yra aiškinamos skirtingai, prieštaringai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išnagrinėjęs ir priėmęs sprendimus dviejose analogiškose bylose – 2016 m. sausio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016 pagal pareiškėjo UAB „PPR Investicijos“ skundą dėl Energetikos ministerijos priimto sprendimo atsisakyti išduoti leidimą plėtrai ir 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016 pagal pareiškėjo UAB „KJ 220“ skundą dėl Energetikos ministerijos priimto sprendimo atsisakyti išduoti leidimą plėtrai (šią bylą nagrinėjo išplėstinė teisėjų kolegija). Minėtų bylų ir administracinės bylos Nr. A-1100-261/2016, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ratio decidendi (lot. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) visiškai sutampa.

33. Ginčas visose trijose administracinėse bylose kilo su Energetikos ministerija dėl to, kad Energetikos ministerija atsisakė išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus pareiškėjams motyvuodama tuo, kad pareiškėjai nepateikė visuomenės sveikatos centro sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių. Pažymėtina, kad visų šių bylų pareiškėjai trys pareiškėjai (UAB „PPR Investicijos“, UAB „KJ 220“, UAB „RR invest“) į Energetikos ministeriją su išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus kreipėsi tą pačią dieną. Visas susirašinėjimas su Energetikos ministerija, pareiškėjų ir Energetikos ministerijos veiksmai yra analogiški visose trijose bylose. Energetikos ministerijos sprendimai visose nurodytose bylose (įskaitant administracinę bylą Nr. A-1100-261/2016, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimti tą pačią dieną – 2014 m. birželio 13 d. Be to, 2014 m. birželio 25 d. sprendimas dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių Nr. PVS-3 yra priimtas visų aukščiau nurodytų pareiškėjų (UAB „PPR Investicijos“, UAB „KJ 220“, UAB „RR invest“) atžvilgiu. Šis 2014 m. birželio 25 d. sprendimas dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių Nr. PVS-3 yra pateiktas kiekvienoje iš nurodytų administracinių bylų.

34. Tiek administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016, tiek administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendė, kad Energetikos ministerija nepagrįstai atsisakė išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus pareiškėjams motyvuodama tuo, kad pareiškėjai nepateikė visuomenės sveikatos centro sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių ir šiuos Energetikos ministerijos sprendimus panaikino.

35. Pasak pareiškėjo, teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016 susiklosčiusių faktinių aplinkybių kontekste, t. y. pareiškėjui pateikus įrodymus, kad jis yra sudaręs sutartį dėl poveikio visuomenės sveikatai vertinimo sprendimo gavimo, bei nurodžius kada tai bus atlikta bei pateikta energetikos ministerijai, pripažino, jog atsakovas savo veiksmais iš esmės leido suprasti, jog jis vadovaudamasis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi, nepriims galutinio sprendimo dėl leidimo išdavimo iki pareiškėjas pateiks poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą. Kolegijos vertinimu atsakovas tokios pozicijos turėjo laikytis ir toliau, t. y. laukti iki pareiškėjas pateiks aptariamą dokumentą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016, konstatavo, jog Energetikos ministerija sprendimą neišduoti leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus motyvuodama tuo, kad pareiškėjas nepateikė visuomenės sveikatos centro sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių, priėmė pažeisdama Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatas, todėl toks sprendimas naikintinas.

36. Tokios pačios pozicijos laikėsi ir išplėstinė penkių teisėjų kolegija, priimdama 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą, administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016. Šioje byloje buvo konstatuota, kad iš esmės analogiškas Energetikos ministerijos sprendimo priėmimas negali būti laikomas suderinamas su teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Energetikos ministerijos veiksmai, kuriais ji keletą kartų pratęsė dokumentų pateikimo terminą, susiklostęs faktinis ir teisinis kontekstas sudarė prielaidas pareiškėjui pagrįstai tikėtis, kad jis galės pateikti poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą iki 2014 m. II ketvirčio pabaigos. Energetikos ministerija tokį lūkestį sukūrė keletą kartų pratęsusi terminą pateikti papildomus dokumentus ir turėdama duomenis, patvirtinančius, kad pareiškėjas poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą galės pateikti 2014 m. II ketvirtį arba III ketvirčio pradžioje. Išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad priimdama skundžiamus sprendimus Energetikos ministerija nepagrįstai nepaisė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio teisėtų lūkesčių apsaugos principo, taip pat gero viešojo administravimo principo. Šis pažeidimas turėjo esminę reikšmę pareiškėjo prašymų nagrinėjimo baigčiai, todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p.).

37. Teismas 2016 m. spalio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1100-261/2016, nepaisant analogiškų bylos aplinkybių, nusprendė priešingai, t. y. nurodė, kad Energetikos ministerija veikė savo kompetencijos ribose ir teisėto lūkesčio, kad visuomenės sveikatos centro sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių nereikia, pareiškėjui nesuteikė. Teismas konstatavo, kad Energetikos ministerija pagrįstai neišdavė leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus motyvuodama tuo, kad pareiškėjas nepateikė visuomenės sveikatos centro sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių.

38. Pareiškėjo įsitikimu, teismas skirtingai aiškino Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių bei Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatas dėl ko neteisingai išsprendė bylą ir nukrypo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pažymi, kad pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Tačiau teismas, priimdamas nutartį byloje Nr. A-1100-261/2016, nesivadovavo savo paties praktika, suformuota analogiškose byloje, todėl tokia teisinė situacija turi būti ištaisyta atnaujinus procesą.

39. Atsakovas Energetikos ministerija pateikė atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

40. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo prašyme nurodytais teiginiais. Atsakovo teigimu, prašymas neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų proceso atnaujinimui, kadangi teismas priėmė skirtingus sprendimus kaip tik pabrėždamas pareiškėjo nurodomų bylų skirtumus. Būtent šioje byloje teismas tinkamai įvertino santykį, kai teisinius santykius, dėl kurių kilo ginčas, reglamentuoja ne tik Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatos, bet ir Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 1-212 „Dėl Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“, todėl teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

41. Pareiškėjas netinkamai traktuoja minėtų panašių bylų teismo sprendimus ir ignoruoja faktą, kad pirmosios instancijos teismai (t. y. Vilniaus apygardos administracinis teismas) visose prašyme dėl proceso atnaujinimo minimose administracinėse bylose (pagal UAB „PPR investicijos“, UAB „KJ 220“, UAB „RR invest“ pareiškimus) priėmė vienodus sprendimus atmesti pareiškimus kaip nepagrįstus ir taip pradėjo formuoti vienodą praktiką šiuo klausimu. Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimas pratęsia vienodos praktikos formavimą, atitinka teismų praktikos kaip teismo precedento esmę ir yra teisėtas.

42. Be to, viename iš minėtų kitų teismo sprendimų pateikta nuoroda į Viešojo administravimo įstatymo nuostatas apie viešojo administravimo principus – įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, taip pat ir gero administravimo principą, kurie galioja Energetikos ministerijai, tačiau visiškai netinkamai aiškinamas jų turinys. Gero administravimo principas reikalauja, kad valdžios institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Būtent taip ir elgėsi atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo pateiktus dokumentus dėl leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo – tikrino, ar jie atitinka visus reikalavimus (kurie vienodai taikomi visiems pareiškėjams, laikantis teisės aktų reikalavimų), nustačius, kad trūksta dokumentų – užklausė pareiškėjo apie tai su prašymu juos pateikti ir kurį laiką laukėjų pateikimo. Ministerija elgėsi rūpestingai ir atidžiai, siekdama suteikti galimybes visiems galimiems pareiškėjams vienodas teises ir negalėdama kažkuriam suteikti privilegijų ar kitaip diskriminuoti. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo imperatyvo ir atvirkščiai. Teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus. Todėl Energetikos ministerija privalo užtikrinti teisingą ir teisėtą savo vykdomų administracinių procedūrų vykdymą.

43. Atsakovas pažymėjo, kad yra viešojo administravimo subjektas, todėl privalo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, reglamentuojančiais viešojo administravimo institucijų darbą: Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymu, Viešojo administravimo įstatymu, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais įstatymais ir teisės aktais, Europos Sąjungos teisės aktais, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, taip pat savo nuostatais. Ministerijai viršijus savo kompetenciją bei atlikus kitokius veiksmus negu imperatyviai reikalauja jos kompetencijos ribas nustatantys įstatymai, būtų pažeisti bendrieji viešojoje teisėje veikiantys teisinio reglamentavimo principai (pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos nuostatų patvirtinimo“, 2 punktą). Remiantis nuostata, kad viešojo administravimo subjektui leidžiama tik tai, kas numatyta jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, darytina išvada, kad atsakovas negalėjo pasielgti kitaip, nei nustatyta teisės aktuose.

44. Pareiškėjas turėjo pakankamai informacijos ir turėjo galimybę tinkamai įvertinti tiek teisės aktų reikalavimus, tiek atsakovo vaidmenį administracinėje procedūroje dėl leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo. Teisės doktrinoje numatyta, kad bet kuris verslininkas veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui. Taigi pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (susijusį su elektros energijos gamyba), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei tinkamai įvertinti verslo riziką bei atlikti visus privalomus veiksmus. Pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad atsakovas lauks, kol susiklostys jam palankios aplinkybės, taip pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, todėl tai konstatavęs 2015 m. birželio 16 d. teismo sprendimas yra visiškai teisėtas. Teisėtų lūkesčių principas, įtvirtintas Europos Teisingumo Teismo ES teisėje, gali būti taikomas daugelyje situacijų, todėl Europos Teisingumo Teismas nustatė griežtus standartus tiems, kurie kreipiasi dėl šio principo pažeidimo. Pareiškėjas gali skųstis dėl tam tikrų administracijos veiksmų, nesutampančių su jo lūkesčiais, kurie, jo nuomone, yra pagrįsti. Europos Teisingumo Teismas yra pareiškęs, kad gins tik tuos lūkesčius, kai administracijos veiksmų pokyčiai negalėjo būti pagrįstai numatyti. Net jei pareiškėjo lūkesčiai pagrįsti, administracija gali argumentuoti, jog viešieji interesai yra viršesni. Teismas sprendžia, kiek tie konkretūs lūkesčiai verti apsaugos, atsižvelgiant į politikos pokyčius. Pretenzija bus patenkinta tik tuomet, jei administracijos įgyvendintos naujovės yra neabejotinai neracionalios, ir ji akivaizdžiai neatsižvelgė į individo lūkesčius (B. Pranevičienė. Teisėtų lūkesčių principo samprata ir teisėtų lūkesčių apsaugos modeliai Europos Sąjungos administracinėje erdvėje. Jurisprudencija: mokslo darbai. Vilnius: Mykolo Romėrio Universitetas 6 (96) tomas, Vilnius, 2007, p. 46). Šiuo atžvilgiu pareiškėjo teiginiai yra visiškai nepagrįsti, nes jis ir negalėjo turėti teisėtų lūkesčių.

45. Todėl teismas savo 2016 m. spalio 4 d. nutartyje teisingai įvertino 2015 m. birželio 16 d. sprendimo teiginius bei teisingai nurodė, kad Energetikos ministerija veikė savo kompetencijos ribose ir teisėto lūkesčio, kad visuomenės sveikatos centro sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių nereikia, pareiškėjui nesuteikė. Priešingai, viena svarbiausių vertybių šiuolaikinėje visuomenėje yra sveikata, nes tik sveikas žmogus gali siekti savo tikslų, tinkamai dalyvauti visuomenės ir valstybės gyvenime. Siekiant apsaugoti žmonių sveikatą, verslo subjektams, tokiems kaip pareiškėjas, teisės užsiimti tam tikra ūkine-komercine veikla išduodamos tik su pažyma, kad žmonių sveikatai pavojaus nėra ir vykdoma ūkinė-komercinė veikla jų gyvenimo sąlygoms nepakenks ir tų sąlygų nepablogins. Visuomenės sveikatos centro išvada yra būtina, siekiant užtikrinti teisinės valstybės, kuri gina ir saugo žmogų bei jo teises, statusą. Todėl atsakovo sprendimas nutraukti tą neapibrėžtą situaciją ir neišduoti leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp gyventojų (kaip silpnesnės šalies tiek valstybės, tiek verslo subjektų atžvilgiu) sveikatos apsaugos ir ūkio subjekto (pareiškėjo) finansiškai interesų vykdyti ūkinę veiklą. Apskritai reguliuojant ūkinę veiklą, yra būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (kaip numatoma Konstitucinio Teismo praktikoje, pvz„ Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimus).

46. Todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrindė savo prašymo svariais teisiniais argumentais ir neįrodė proceso atnaujinimo pagrindų. Byla buvo išnagrinėta tinkamai, teismas priėmė teisėtą, argumentuotą ir pagrįstą sprendimą, kurio nepakeitė ir kompetentingas apeliacinis teismas, todėl atnaujinti procesą nėra teisinių galimybių. Proceso atnaujinimas pažeistų teismų praktika pagrįstą sistemą ir prieštarautų teisinio aiškumo principui.

VI. 47. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 14 d. nutartimi pareiškėjų prašymą tenkino ir atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A-1100-261/2016 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RR invest“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RR invest“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo bei perdavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui šią bylą apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.

48. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja vienodą administracinių teismų praktiką. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu atnaujinti procesą galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai.

49. Nagrinėjamoje byloje ir anksčiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016 išspręstose bylose teismas nagrinėjo uždarųjų akcinių bendrovių, užsiimančių atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra skundus dėl atsakovo Energetikos ministerijos atsisakymo išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Atsisakymo pagrindas – pareiškėjas nepateikė dokumentų, reikalingų leidimui išduoti. Konkrečiai, visais atvejais pareiškėjai atsakovui nepateikė poveikio visuomenės sveikatai atrankos sprendimo. Pažymėtina, kad visose bylose tuo pat metu (2013 m. birželio 26 d.) buvo pateikti iš esmės analogiški prašymai išduoti leidimą ir gaunami tapatūs atsakovo atsakymai, iš pradžių nurodant pateikti trūkstamą dokumentą (2013 m. rugsėjo 12 d. raštai), vėliau nustatant (2013 m. gruodžio 18 d.) ir pratęsiant (2013 m. gegužės 27 d.) terminą jo pateikimui. Pažymėtina, kad visais lyginamais atvejais pareiškėjai atsakovui 2014 m. sausio 17 d., be kita ko, pateikė poveikio visuomenės sveikatai vertinimo paslaugų sutartį, kurioje nurodytas darbų atlikimo terminas – 2014 m. I–II ketvirtis, tačiau atsakovas 2014 m. gegužės 27 d. raštais nustatė pareiškėjams terminą pateikti trūkstamus dokumentus iki 2014 m. birželio 10 d., o jo nepateikus 2014 m. birželio 13 d. sprendimais nusprendė neišduoti pareiškėjams prašomų leidimų. Tačiau skirtingai nei šioje byloje, bylose Nr. A-299-525/2016 ir Nr. A-353-858/2016 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsprendė bylą pareiškėjų naudai ir panaikino skundžiamus Energetikos ministerijos sprendimus.

50. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šiose bylose nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės tapačios. Bylose, kuriose faktinės aplinkybės iš esmės tapačios, jas vertinant ir taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Teismo nukrypimas nuo formuojamos administracinių teismų praktikos nagrinėjamu atveju galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Kadangi administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu buvo nevienoda, siekiant jos unifikavimo bei konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos vienodai, užtikrinimo, teisėjų kolegija nutarė atnaujinti procesą.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

VII. 51. Šioje byloje, kuri apeliacine tvarka buvo perduota Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, ginčas kilo dėl Energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. (8.6-10)3-1880, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei “RR invest” leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus.

52. Išnagrinėjęs ginčą pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nesutikdamas su nepalankiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė apeliacinį skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 4 d. nutartimi šį apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.

53. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartimi procesas pareiškėjo byloje buvo atnaujintas nustačius, jog iškilo poreikis suvienodinti išsiskyrusią administracinių teismų praktiką.

54. Nagrinėjamoje byloje skundžiamas Energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimas grindžiamas aplinkybe, kad pareiškėjas su prašymu dėl leidimo vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje išdavimo nepateikė poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitos sprendimo. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas iki skundžiamo sprendimo priėmimo nepateikė minėto prašymo priedo, todėl vertinant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą atsižvelgtina į tai, ar atsakovas privalėjo pareiškėjui nustatyti ilgesnį arba pratęsti nustatytąjį terminą pateikti dokumentus, reikalingus leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimui.

55. Poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas yra privalomas prieš priimant sprendimą išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 5 dalies 5 punktą (akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d.), kuris taikytinas pareiškėjo prašymo nagrinėjimui. Pažymėtina, kad pagal to paties straipsnio 6 dalį, Energetikos ministerija per 30 kalendorinių dienų nuo reikiamų dokumentų gavimo dienos privalo išduoti gamintojui leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus arba pateikti motyvuotą rašytinį atsisakymą išduoti leidimą. Jeigu pateikti ne visi duomenys ar dokumentai, terminas skaičiuojamas nuo visų duomenų ar dokumentų pateikimo dienos.

56. Galimybė leisti papildyti reikalavimų neatitinkantį prašymą numatyta šią procedūrą detalizuojančiose Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintose Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėse (redakcija nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 2 d.) (toliau – ir Taisyklės), pagal kurias Energetikos ministerija, gavusi šiame skyriuje nurodytus dokumentus, patikrina, ar šie dokumentai bei juose esanti informacija atitinka leidimų išdavimo sąlygas, nurodytas 32 punkte, ir ne vėliau kaip per 34 punkte nustatytą laiką priima sprendimą išduoti leidimą arba atsisakyti išduoti leidimą (29 p.). Jeigu yra pagrindo įtarti, kad pateikti duomenys klaidingi, taip pat, jeigu jų nepakanka nustatyti, ar dokumentai atitinka leidimų išdavimo sąlygas, Energetikos ministerija turi teisę per 15 dienų nuo dokumentų pateikimo dienos paprašyti papildomų duomenų ar dokumentų. Šiuo atveju sprendimo dėl leidimo išdavimo priėmimo terminas nustatomas iš naujo – nuo papildomos informacijos ar dokumentų pateikimo datos (30 p.). Jeigu gauti leidimą siekianti įmonė Energetikos ministerijai papildomai pateikia duomenis ar dokumentus arba juos pakeičia, taip pašalindama aplinkybes, trukdančias išduoti leidimą, ministerija priima sprendimą išduoti leidimą ar atsisakyti išduoti leidimą, 34 punkte nustatytą terminą pradėdama skaičiuoti iš naujo nuo papildomo duomenų ar dokumentų pateikimo ar jų pakeitimo dienos (31 p.). Energetikos ministerija per 30 dienų nuo reikiamų dokumentų gavimo privalo išduoti įmonei pareiškėjai leidimą arba pateikti motyvuotą raštišką atsisakymą tai daryti. Jeigu pateikti ne visi duomenys ar dokumentai, terminas skaičiuojamas nuo visų duomenų ar dokumentų pateikimo dienos (34 p.).

57. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinė kolegija 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016 išaiškino, kad šis teisinis reguliavimas imperatyviai nenurodo, ar esant nagrinėjamoje byloje iš esmės analogiškoms faktinėms aplinkybėms Energetikos ministerija turi besąlyginę pareigą pratęsti terminą pateikti reikalingus dokumentus, ar gali atsisakyti tenkinti prašymą – aptartos teisės normos palieka tam tikrą diskreciją viešo administravimo subjektui sprendžiant, ar terminas pateikti papildomus dokumentus gali būti pratęsiamas pakartotinai. Įgyvendindama šią diskreciją Taisyklių 30, 34 punktų taikyme, Energetikos ministerija turi vadovautis bendraisiais teisės principais, be kita ko – gero viešojo administravimo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais.

58. Nagrinėjamoje byloje įgyvendindama savo diskreciją pratęsti arba atsisakyti pratęsti dokumentų pateikimo terminą, Energetikos ministerija pagal minėtus principus turėjo atsižvelgti į bendradarbiavimą su pareiškėju iki skundžiamo sprendimo priėmimo.

59. Pareiškėjas į Energetikos ministeriją su prašymu išduoti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje kreipėsi 2013 m. birželio 26 d. Energetikos ministerija į šį prašymą atsakė 2013 m. liepos 18 d. raštu nurodydama pareiškėjo prašymo trūkumus, be kita ko, kad nebuvo pateiktas poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 26 d. pateikė dalį reikalingų dokumentų ir Energetikos ministerija 2013 m. rugsėjo 12 d. raštu pakartotinai nurodė pareiškėjui, kad nėra pateikti visi pagal teisės aktus privalomi dokumentai. 2013 m. spalio 10 d. raštu pareiškėjas informavo Energetikos ministeriją, kad planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo procedūros yra atliekamos ir tikisi, kad sprendimas bus priimtas 2014 m. I ketvirtyje. Energetikos ministerija 2013 m. gruodžio 18 d. raštu informavo pareiškėją, kad trūkstamus dokumentus jis turi pateikti ne vėliau kaip iki 2014 m. sausio 17 d. Pareiškėjas 2014 m. sausio 17 d. Energetikos ministerijai pateikė 2013 m. liepos 22 d. sudarytos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo paslaugų sutarties kopiją, kurioje buvo numatyta, kad poveikio visuomenės sveikatai vertinimo paslaugos turi būti suteiktos ir vertinimo ataskaita su visuomenės sveikatos centru turi būti suderinta 2014 m. I-II ketvirtį. Energetikos ministerija 2014 m. gegužės 27 d. raštu pranešė pareiškėjui, kad nepateikus minėto sprendimo iki 2014 m. birželio 10 d. pareiškėjo prašymas išduoti leidimą vykdyti veiklą energetikos sektoriuje bus atmestas. 2014 m. birželio 9 d. raštu pareiškėjas informavo Energetikos ministeriją, kad planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaita yra pakartotinai pateikta Marijampolės visuomenės sveikatos centrui ir reikiamą sprendimą tikisi gauti 2014 m. III ketvirtį. Energetikos ministerija 2014 m. birželio 13 d. priėmė sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo, motyvuodama tuo, kad pareiškėjas nepateikė poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitos sprendimo. Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. birželio 25 d. priėmė sprendimą Nr. PVS-3 dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių.

60. Pažymėtina, kad pareiškėjas byloje vertinamu atveju po 2012 m. lapkričio 23 d. ketinimų protokolo dėl elektros gamybos įrenginių prijungimo prie elektros tinklų su AB „Lesto“ sudarymo turėjo pareigą operatyviai kreiptis dėl leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo, kadangi šio protokolo 2.16.7. punkte nustatyta, jog elektros tinklų galios ir pralaidumų rezervavimas netenka galios, jei, be kita ko, gamintojas per 3 mėnesius nuo skatinimo kvotų aukciono laimėjimo nesikreipia dėl leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo. Ši sąlyga yra numatyta VKEKK 2012 m. liepos 27 d. nutarimu Nr. O3-203 įgyvendinant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 14 straipsnio 12 dalyje nustatytus įgaliojimus patvirtintame Elektros gamybos įrenginių prijungimo prie elektros tinklų ketinimų protokolo pavyzdinės formos 2.15 punkte. Pažymėtina, kad poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo priėmimas yra pakankamai ilgas ir sudėtingas, laikui ir žmogiškiesiems ištekliams imlus procesas. Šios procedūros metu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-491 patvirtintuose Planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo metodiniuose nurodymuose (redakcija nuo 2004 m. liepos 9 d. iki 2016 m. gegužės 1 d.) numatytų duomenų surinkimas ir pateikimas visuomenės sveikatos centrui gali užtrukti ilgiau negu 3 mėnesius, net ir jei ūkio subjektas veikia apdairiai bei rūpestingai.

61. Prieš priimdama skundžiamą sprendimą Energetikos ministerija ne kartą pratęsė pareiškėjui terminą pateikti leidimui gauti reikalingus dokumentus. Pratęsdama terminą Energetikos ministerija galėjo numatyti poveikio visuomenės sveikatai vertinimo proceso trukmę po to, kai pareiškėjas jai pateikė su UAB „Infraplanas“ sudarytą sutartį dėl poveikio vertinimo ataskaitos parengimo, kurioje nurodytas darbų atlikimo terminas – 2014 m. I-II ketvirtis. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu Energetikos ministerija galėjo tikėtis, kad netrukus, t. y. iki 2014 m. II ketvirčio pabaigos Marijampolės visuomenės sveikatos centras priims trūkstamą poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą, tačiau priėmė skundžiamą sprendimą nesulaukusi šio termino pabaigos.

62. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išnagrinėjęs iš esmės analogiškas administracines bylas Nr. A-1100-261/2016 ir Nr. A-299-525/2016, pagal bendrovių, užsiimančių atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra skundus dėl atsakovo Energetikos ministerijos atsisakymo išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Šiose bylose ginčytų sprendimų pagrindas taip pat buvo tai, kad pareiškėjai nepateikė dokumentų, reikalingų leidimui išduoti – poveikio visuomenės sveikatai atrankos sprendimų. Visose šiose bylose tuo pat metu (2013 m. birželio 26 d.) buvo pateikti iš esmės analogiški prašymai išduoti leidimą ir gaunami tapatūs atsakovo atsakymai, iš pradžių nurodant pateikti trūkstamą dokumentą (2013 m. rugsėjo 12 d. raštai), vėliau nustatant (2013 m. gruodžio 18 d.) ir pratęsiant (2013 m. gegužės 27 d.) terminą jo pateikimui. Visais lyginamais atvejais pareiškėjai atsakovui 2014 m. sausio 17 d., be kita ko, pateikė poveikio visuomenės sveikatai vertinimo paslaugų sutartį, kurioje nurodytas darbų atlikimo terminas – 2014 m. I–II ketvirtis, tačiau atsakovas 2014 m. gegužės 27 d. raštais nustatė pareiškėjams terminą pateikti trūkstamus dokumentus iki 2014 m. birželio 10 d., o jo nepateikus 2014 m. birželio 13 d. sprendimais nusprendė neišduoti pareiškėjams prašomų leidimų. Šiose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino pareiškėjų skundus pagrįstais ir panaikino kaip neteisėtus Energetikos ministerijos sprendimus, kuriais atsisakyta išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016). Nagrinėjamoje byloje šios ir kitos reikšmingos faktinės aplinkybės yra analogiškos, bylose turi būti taikoma ta pati teisė, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo minėtose administracinėse bylose suformuotos teismo praktikos.

63. Įvertinus šias faktines aplinkybes darytina išvada, kad, vadovaudamasi gero viešojo administravimo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, Energetikos ministerija turėjo taikyti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalies ir Taisyklių 30, 34 punktų nuostatas pratęsdama pareiškėjui terminą pateikti poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą. Pažymėtina, kad tuo nebūtų pažeidžiamas viešasis interesas – priešingai, jis užtikrinamas prisidedant prie Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 1 straipsnyje išdėstytų tikslų įgyvendinimo, kadangi pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. birželio 25 d. sprendimas Nr. PVS-3 patvirtina, jog planuojamos ūkinės veiklos sąlygos atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus ir jomis nebus keliamas neigiamas poveikis gyventojų sveikatai.

64. Atsižvelgiant į išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė ginčo santykių teisinį reguliavimą ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Priimdama skundžiamą sprendimą Energetikos ministerija nesilaikė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio teisėtų lūkesčių apsaugos principo, taip pat gero viešojo administravimo principo, pažeidė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalies ir Taisyklių 30, 34 punktų nuostatas. Šis pažeidimas turėjo esminę reikšmę pareiškėjo prašymų nagrinėjimo baigčiai, todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas kadangi jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 3 p.).

65. Nagrinėjama byla išplėstinei teisėjų kolegijai nagrinėti buvo perduota iš naujo, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. spalio 4 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetus. Remiantis tuo, kas išdėstyta, byloje yra pagrindas šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį naikinti priimant naują sprendimą – pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinant ir priimant naują sprendimą panaikinti Energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1880 (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 2 p.).

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas išplėstinė teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nėra nurodęs, kokias konkrečiai bylinėjimosi išlaidas jis prašo priteisti, nepateikė išlaidų apskaičiavimo. Atsižvelgusi į tai ir į šios bylos baigtį, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas nesprendžia ir išaiškina pareiškėjui, jog jis turi teisę turi teisę teismui paduoti įstatymų reikalavimus atitinkantį prašymą dėl patirtų teismo išlaidų priteisimo ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 165 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RR invest“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1880.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė