2016-12-12 Nr. AB-23764-3-61-3-01905-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2320-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01905-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad jis tam tikrais laikotarpiais nuo 2009 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 20 d. buvo kalinamas Šiaulių TI kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kamerų plotas apytiksliai buvo apie 20 kv. m, jose buvo laikoma nuo 8–10 asmenų, be to, kamerose buvo 4 dviaukštės lovos. Kamerose buvo tamsu, todėl gulint apatiniame lovos aukšte buvo neįmanoma skaityti ir rašyti. Kamerų langų stiklai buvo nešvarūs, apnešti purvu, neskaidrūs, dėl grotų išvalyti juos galimybės nebuvo. Kamerose nebuvo šilto vandens, nusiprausti po šiltu vandeniu pareiškėjas galėjo tik kartą per savaitę 15 minučių, todėl negalėjo tinkamai pasirūpinti kūno higiena. Kamerų sanitarinis mazgas buvo neatitvertas nuo bendros kameros erdvės. Kalėdamas perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose, pareiškėjas patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Laikymo sąlygas Šiaulių TI pareiškėjas prilygino nežmoniškoms ir kankinančioms, todėl prašė atlyginti neturtinę žalą.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjo kalinimo metu teisės aktai nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose ir ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Šiaulių TI pripažino, kad ne visą pareiškėjo kalinimo laisvės atėmimo įstaigoje laiką šios normos buvo laikomasi. Pažymėjo, kad Šiaulių TI pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo laikomas netinkamomis, mažesnio ploto sąlygomis dėl objektyvių priežasčių. Pabrėžė, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroje. Šiaulių TI administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Šiaulių TI teigimu, kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, higienos normų reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Šiaulių TI negali būti atsakingas už tai, kad įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Šiaulių TI pabrėžė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Šiaulių TI nuomone, tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti. Šiaulių TI prašė taikyti 3 metų senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 450 Eur neturtinei žalai atlyginti. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas periodiškai buvo kalinamas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 20 d. iki 2011 m. rugpjūčio 4 d. ir nuo 2013 m. liepos 4 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d. Šiaulių TI prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį. Teismo vertinimu, pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo kalinimo Šiaulių TI pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl per mažo gyvenamojo ploto į Šiaulių TI administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Šiaulių TI administracijos. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Todėl pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 20 d. iki 2012 m. kovo 27 d. teismas taikė ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Remdamasis bylos duomenimis, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui kalint Šiaulių TI 3,6 kv. m ploto norma nebuvo užtikrinta 67 paras. Kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI administraciją nesikreipė, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Šiaulių visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas, įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, konstatavo, kad neįrodyta, jog patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Nors pareiškėjas skunde tvirtina, kad kamerų langai buvo nešvarūs, o juos išvalyti yra neįmanoma, nes jie yra grotuoti, šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl kamerų sanitarinių mazgų neatitikimo higienos normų reikalavimams, todėl pareiškėjo argumentus dėl neuždarų sanitarinių patalpų kamerose teismas vertino kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad kamerose įrengti karšto vandens tiekimą nėra privaloma. Taip pat pabrėžė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę.

Atsižvelgęs į tai, kad Šiaulių TI pareiškėjas, pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią ploto normą, kalėjo periodiškai 67 paras, tačiau kitų pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Tačiau įvertinęs nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę teismas pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokių senaties terminų. Teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis turėjo kalėti per mažo ploto sąlygomis, kadangi jis prašė teismo, skaičiuojant jam tekusį kalinimo plotą, taikyti „europietišką standartą“, t. y., kad vienam asmeniui turi tekti bent 4 kv. m ploto, atskaičius ir baldų užimamą plotą. Nesutinka su visais teismo argumentais, kurių pagrindu teismas netenkino pareiškėjo skundo. Pareiškėjas pabrėžia, kad už patį kalinimo faktą jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė priimdamas sprendimą vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių TI pažymi, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai buvo daromi, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Nurodo, kad vien tik asmens kalinimas mažo ploto sąlygomis ne visada suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Anot Šiaulių TI, pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Pareiškėjo dėstomi argumentai nepagrįsti įrodymais, o bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai susiję su laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų laisvės atėmimo įstaigoje laikomų asmenų. Jokių aplinkybių, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta. Todėl, Šiaulių TI teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai įvertinus visus bylos duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis. Todėl pareiškėjas patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus.

Pažymėtina, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 20 d. Šiaulių TI byloje pateikti duomenys (b. l. 32–35) patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2009 m. spalio 20 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Šiaulių TI pateiktu duomenų dėl pareiškėjo kalinimo laikotarpio teisingumu. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2015 m. kovo 27 d. (b. l. 3). Todėl nagrinėjamu atveju daliai pareiškėjo reikalavimo yra pasibaigęs 3 metų senaties terminas, numatytas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Šiaulių TI prašė taikyti.

Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo argumento, kad Konvencija nenustato senaties termino, pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą nustatymas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo priėmimo. EŽTT yra išaiškinęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose numatyta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties nustatymas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)). Taigi pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis ieškinio senatimi, nes Konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties terminų, yra nepagrįstas. Kaip matyti EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje numatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta tokios senaties nustatymo nacionalinėje teisėje galimumą.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas viso kalinimo Šiaulių TI metu žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas. Argumentų, kurių pagrindų būtų galima konstatuoti, kad senaties terminas nagrinėjamu atveju praleistas dėl svarbios priežasties, pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties terminą atnaujinti nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už galimai netinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 20 d. iki 2012 m. kovo 27 d. pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI metu vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriaus kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėtina, kad nacionaliniai teismai vadovaujasi būtent šiuo standartu, vertinant, ar kalinamam asmeniui tardymo izoliatoriuje teko pakankamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta Šiaulių TI informacija apie pareiškėjo kamerų plotą bei jose laikomų asmenų kartu su pareiškėju skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. liepos 4 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d. (b. l. 32–35), pažymi, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje iš 96 parų 67 paras buvo kalinamas vienam asmeniui tenkančio ploto sąlygomis, kurios neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytos 3,6 kv. m minimalios ploto normos.

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir išanalizavusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su minėto teismo išvada, kad konstatuoti kitus pažeidimus, padarytus pareiškėjo atžvilgiu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nepateikė byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes paneigiančių argumentų. Todėl teisėjų kolegija detaliau dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių nepasisako.

Taigi nustatyta, kad Šiaulių TI pažeidė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Todėl Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui nagrinėjamu atveju, būtina atsižvelgti į byloje nustatytas aplinkybes apie tai, kad pareiškėjas mažesnėmis nei 3,6 kv. m ploto sąlygomis Šiaulių TI buvo laikomas 67 paras. Kitų pažeidimų, padarytų pareiškėjo atžvilgiu, nenustatyta. Taip pat byloje nėra duomenų, kad būtent pareiškėjui tam tikru metu tekęs per mažas kalinimo plotas būtų pakenkęs jo sveikatai. Įvertinus minėto pažeidimo sunkumo pobūdį ir mastą, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priteisė pakankamą sumą pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos, tinkamai įvertinęs pareiškėjo patirtos neturtinės žalos pobūdį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė