dd23e693-4e7b-4dd1-9f30-ecec869d74fe · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-2783-392/2015Proceso Nr. 2-68-3-17531-2014-3Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.3.; 34.4. VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLietuvos Respublikos vardu 2015 m. lapkričio 3 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Tatjanos Žukauskienės ir Jelenos Å iÅ¡kinos, apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovo S. K. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-23 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1549-845/2015 pagal ieÅ¡kovo S. K. ieÅ¡kinį atsakovei V.

D. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo notarė A. R..Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė: IeÅ¡kovas S. K. pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu teismo prašė pripažinti negaliojančiu Kėdainių rajono notarų biure V. K. 2001-07-05 sudarytÄ testamentÄ (registro Nr. 1-5322), kaip sudarytÄ asmens, negalėjusio suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės, taip pat priteisti ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovės V. D. turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. IeÅ¡kovas nurodė, kad 2013-06-03 mirė jo motina V.

K.. Po motinos mirties ieÅ¡kovas sužinojo, kad ji 2001-07-05 Kėdainių rajono notarų biure surašė naujÄ testamentÄ , kuriuo visÄ savo turtÄ , kuris jai priklausys mirties dienÄ , paliko savo vaikaitei, atsakovei V. D.. Å i aplinkybė ieÅ¡kovui buvo netikėta, nes po tėvo B. K. mirties (1988-01-18) ieÅ¡kovo motina buvo suraÅ¡iusi testamentÄ , kuriuo piniginį indėlį paliko abiems savo vaikams: ieÅ¡kovui ir jo seseriai D. D. (atsakovės V. D. motinai). IeÅ¡kovui 2001-07-05 testamento suraÅ¡ymo faktas sukėlė daug abejonių.

PrieÅ¡ Å¡io testamento suraÅ¡ymÄ ieÅ¡kovo motinai buvo diagnozuotas miÅ¡rus nerimo ir depresijos sindromas, ji dėl Å¡ių ligų lankėsi gydymo įstaigose, buvo konsultuojama psichiatrų, vartojo vaistus. Po tėvo mirties į motinos namus persikėlė gyventi ieÅ¡kovo sesuo D. D., kuri pradėjo riboti motinos galimybes bendrauti su kaimynais, draugais, ieÅ¡kovu. IeÅ¡kovui buvo žinoma, kad motina bijojo savo dukters, jis yra matęs ant motinos kÅ«no kraujosruvas. Dėl netinkamo sesers elgesio su motina ieÅ¡kovas kreipėsi į Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių.

Ieškovo manymu, motinos sunki sveikatos būklė, visiškas priklausomumas nuo dukters valios turėjo įtakos jos sugebėjimui tinkamai suvokti savo veiksmų prasmę ir juos valdyti, ji negalėjo savarankiškai ir savo iniciatyva surašyti tokio turinio testamento, koks buvo surašytas 2001-07-05 (t. I, b.l. 1-4). Atsakovė V. D. atsiliepimu su ieškovo S. K. ieškiniu nesutiko. Atsakovės teigimu, ieškovas neįrodė, kad V. K., nors ir būdama veiksni, 2001-07-05 testamento sudarymo metu buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės. V.

K. sveikatos istorijoje nėra duomenų apie jos psichinę sveikatos bÅ«klę 2001-07-05 dienai. Savo valiÄ , iÅ¡reikÅ¡tÄ 2001-07-05 testamente, V. K. formavo nuosekliai, t. y. kažkokio netikėtumo ar neprotingumo testatorės veiksmuose, sprendžiant iÅ¡ visų sudarytų oficialių testamentų turinio, nebuvo. Atsakovės žiniomis, V. K. ir ieÅ¡kovas nesutarė. Tuo tarpu atsakovė su V. K. buvo artimos, jų emociniai ir socialiniai ryÅ¡iai buvo glaudžiausi, kas sÄ lygojo 2001-07-05 testamento sudarymÄ atsakovės naudai.

Tuo metu atsakovės motina D. D. su V. K. kartu negyveno. Ä®rodymų, kad D. D. su V. K. 2001-07-05 testamento sudarymo metu elgėsi netinkamai, nepateikta. Po vyro B. K. mirties iki 2001-07-05 testamento sudarymo V. K. gyveno viena, savarankiÅ¡kai, rÅ«pinosi namais, Å«kiu, prekiavo turguje, lankydavosi pas savo gimines ir kaimynus, t. y. buvo socialiai orientuota (t. I, b.l. 29-32).Trečiasis asmuo notarė A. R. atsiliepimu su ieÅ¡kovo S. K. ieÅ¡kiniu nesutiko. Nurodė, kad 2001-07-05 ji patvirtino V. K. testamentÄ , reg.

Nr. I-5322, kuriuo ji visÄ turtÄ po mirties paliko vaikaitei V. D.. Testamento sudarymo metu notarei nekėlė abejonių testatorės veiksnumas. Testamento tekstas V. K. buvo garsiai perskaitytas ir notaro akivaizdoje testatorės pasiraÅ¡ytas. IeÅ¡kovas nepateikė įrodymų, kad bÅ«tų pagrindas pripažinti V. K. neveiksnia 2001-07-05 testamento sudarymo metu dėl psichikos sutrikimo (t. I, b. l. 26 - 27).Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-04-23 sprendimu ieÅ¡kovo S. K. ieÅ¡kinį atmetė. Teismas nustatė, kad ekspertizės akte dėl V.

K. ekspertas prielaidos forma pateikė iÅ¡vadÄ , jog yra didelė tikimybė, kad V. K. 2001-07-05 testamento sudarymo metu dėl lėtinio, progresuojančio psichikos sutrikimo (kraujagyslinės demencijos) negalėjo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės ir jų valdyti. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nustatyta, kad testatorei 1999-10-26 buvo diagnozuotas miÅ¡rus nerimo ir depresijos sutrikimas. Ekspertas, pateikdamas iÅ¡vadÄ dėl Å¡ios diagnozės, nurodė, kad miÅ¡rus nerimo ir depresinis sutrikimas yra tik neurozinio spektro sutrikimas, kuris paprastai negali sÄ lygoti asmens negalėjimo suvokti savo veiksmų reikÅ¡mės ir jų valdyti sandorio sudarymo metu.

Taip pat iÅ¡ ekspertizės akto tiriamosios dalies nustatyta, kad V. K. pirmi atminties ir dėmesio sutrikimai buvo konstatuoti 1991 ir 1995 m., nuo 1999 m. buvo sumažėjęs pažinimo funkcijų produktyvumas, tačiau ekspertas, įvertinęs duomenis apie V. K. sveikatos bÅ«klę, padarė prielaidÄ , jog 2001-07-05 testamento pasiraÅ¡ymo metu protinės bÅ«klės maksimalus tyrimo rezultatas (MMSE) galėjo bÅ«ti 14-15 balų (vidutinis pažinimo sutrikimas). Ekspertas paaiÅ¡kino, kad vidutiniai pažinimo funkcijų sutrikimai pasireiÅ¡kia orientacijos sutrikimais, nepakankamu mÄ stymo produktyvumu, ilgalaikės, trumpalaikės, loginės bei vaizdinės atminties sutrikimais, vykdomųjų funkcijų, valios ir dėmesio nusilpimu.

Vidutinis pažinimo funkcijų sutrikimas atitinka demencijos sindromo klinikinius diagnostinius kriterijus. Asmenys su demencijos sindromu nebesugeba pilna apimtimi suvokti aplink juos vykstančių įvykių, nesugeba tinkamai savarankiÅ¡kai analizuoti situacijos, orientuojasi į kitų aplinkinių nuomonę, impulsyviai priima sprendimus. Tačiau, nepaisant ryÅ¡kių fiksacinės atminties sutrikimų, ligonio asmenybė ilgai nepraranda savitų socialinių ir moralinių normų, ilgai iÅ¡lieka profesinės žinios, kurį laikÄ gali iÅ¡likti gyvenimo eigoje įgyti elementarÅ«s buities ir higienos įgÅ«džiai, t. y. apsitarnavimas buityje, nuvažiavimas gerai žinomu marÅ¡rutu, pokalbiai bendromis, ankščiau mėgstamomis temomis, iÅ¡liekantys prisiminimai iÅ¡ jaunystės. Teismas pažymėjo, kad nurodytos eksperto iÅ¡vados iÅ¡samumas ir pakankamumas turi bÅ«ti įvertintas santykyje su visomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, liudytojų parodymais, Å¡alių paaiÅ¡kinimais.

Byloje apklausta liudytoja V. S. V., ieÅ¡kovo Å¡eimos draugė, teismo posėdyje parodė, kad testatorė 1998-1999 m. pasikeitė, buvo liÅ«dna, kartÄ nepažinojo ieÅ¡kovo, taip pat kartÄ ji palydėjo testatorę į namus, nes pastaroji nesiorientavo. Liudytoja D. Å ., kuri pažinojo ieÅ¡kovo Å¡eimÄ nuo 1997 m., prižiÅ«rėjo jo namus, teismo posėdyje parodė, jog testatorė buvo nebendraujanti, uždara, nepažinojo žmonių, nesiorientavo. Liudytoja K. K., kuri 1996-2000 m., lankydavosi pas ieÅ¡kovÄ , teismo posėdyje parodė, jog testatorė tuo metu buvo be orientacijos, nepažinojo žmonių.

Liudytoja N. J. K., testatorės marti, teismo posėdyje parodė, kad 1991-1993 m. testatorė turėjo problemų dėl atminties, 1999 m. nepažinojo sÅ«naus – ieÅ¡kovo, buvo be orientacijos. Liudytoja J. P., socialinė darbuotoja, teismo posėdyje parodė, jog buvo ieÅ¡kovo kaimynė, pažinojo testatorę. Patvirtino, jog 2000 m. testatorė lankydavosi bažnyčioje, 2001-2002 m. jos sveikata pablogėjo. Liudytoja D. D., testatorės duktė, teismo posėdyje parodė, jog testatorė 2002 m. susilaužė rankÄ ir nuo tada jos sveikata pablogėjo.

Taip pat parodė, jog motina pati lankydavosi pas gydytojus, 2003 m. ji atsikėlė gyventi pas motinÄ . Liudytoja V. J., ieÅ¡kovo pusseserė, teismo posėdyje parodė, jog 2001 m. Å¡ventė testatorės gimtadienį, patvirtino, jog testatorė pažinojo žmones. Liudytoja V. B., ieÅ¡kovo giminaitė, teismo posėdyje parodė, jog 2000 m. lankė testatorę, 2001 m. bendravo su ja, tačiau tik 2003 m. pastebėjo nukrypimus, atminties praradimus. Liudytoja D. J. S., testatorės kaimynė, teismo posėdyje parodė, jog testatorė iki 2002 m. lankydavosi pas jÄ , taip pat ateidavo ir 2004-2005 metais.

Teismas, iÅ¡analizavęs ir įvertinęs Å¡iuos liudytojų parodymus, neturėjo pagrindo spręsti, jog testatorė testamento sudarymo metu nesuvokė savo veiksmų reikÅ¡mės, buvo nesÄ moninga testamento pasiraÅ¡ymo metu. Liudytojų nurodyti vienkartiniai testatorės atminties praradimai, jos nuotaikos, nėra pakankami spręsti, jog V. K. testamento sudarymo metu sirgo psichikos sutrikimu, juolab, ekspertas tik prielaidos forma padarė tokio pobÅ«džio iÅ¡vadÄ . Tuo tarpu liudytojai – artimieji giminaičiai, kaimynai ir kt., kurie dažnai lankydavo testatorę, nepatvirtino, jog testamento sudarymo metu V.

K. buvo praradus gebėjimÄ orientuotis, valdyti savo veiksmus ir suvokti jų reikÅ¡mę. Teismas taip pat nurodė, kad sprendžiant dėl testatorės gebėjimo suvokti savo veiksmų reikÅ¡mę 2001-07-05 testamento sudarymo metu, svarbu įvertinti faktinius duomenis apie tai, jog testamentas buvo sudarytas notarinėje kontoroje ir notarės patvirtintas. Testamente nurodyta, kad testatorei testamento tekstas garsiai perskaitytas, testamentas yra patvirtintas V. K. paraÅ¡u. Taip pat iÅ¡ testamento turinio nustatyta, jog notarė, tvirtindama testamentÄ , įsitikino testatorės veiksnumu.

Teismo posėdyje buvo apklausta notarė A. R., kuri patvirtino ginčijamÄ testamentÄ . IÅ¡ jos parodymų, tiek iÅ¡ testamento turinio teismas sprendė, jog notarė kalbėjosi su testatore, siekdama įsitikinti jos veiksnumu ir tikrÄ ja valia, garsiai perskaitė testamentÄ , testatorė pasirašė testamentÄ , taip patvirtindama, jog sutinka su notarės garsiai perskaitytu testamento tekstu. Tokio pobÅ«džio duomenys patvirtina, jog nors testatorė ir sirgo, jautėsi blogai, tačiau abejonių dėl jos galėjimo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mę nekilo.

Taigi testatorė elgėsi sÄ moningai, pati iÅ¡reiÅ¡kė aiÅ¡kiai savo valiÄ palikti visÄ turtÄ atsakovei V. D., savo vaikaitei. Teismas nustatė, kad atsakovė nuo 1984 m. iki 1995 m. gyveno pas testatorę, nes mokėsi Å¡iuo laikotarpiui K. M. D. vidurinėje mokykloje. Pats ieÅ¡kovas neginčijo aplinkybės, kad atsakovė gyveno su testatore, daug laiko praleido su ja, lankė jÄ nuolat ir iÅ¡vykusi studijuoti į Vilnių. Tai tik sustiprino teismo įsitikinimÄ , jog testatorė pageidavo testamentu palikti savo turtÄ atsakovei, kuri jai buvo pakankamai artima.

Teismas, spręsdamas dėl ekspertizės akto pakankamumo, pažymėjo, kad testatorė, nepaisant jos sveikatos bÅ«klės, reguliariai nesilankė pas psichiatrus, be to, nėra pakankamai iÅ¡samių medicininių duomenų, leidžiančių konstatuoti testatorės bÅ«klę testamento sudarymo metu. Byloje buvo apklausti liudytojai, kurie patvirtino, kad testatorė gebėjo bendrauti buitine kalba, orientavosi aplinkoje, todėl galėjo iÅ¡reikÅ¡ti ir savo tikrÄ jÄ valiÄ dėl testamento turinio. Byloje nustatyta, kad ieÅ¡kovo santykiai su testatore nebuvo labai artimi, testatore rÅ«pinosi jos dukra D.

D., o atsakovė užaugo pas testatorę, daug laiko praleisdamos drauge, tarp jų buvo glaudus ryÅ¡ys, atsakovė rÅ«pinosi močiute. Taigi atsakovė su testatore buvo pakankamai artimos, dėl ko darytina iÅ¡vada, kad testatorė galbÅ«t norėjo palikti savo turtÄ atsakovei. Ta aplinkybė, kad testatorė, atsižvelgiant į jos senyvÄ amžių, turėjo sveikatos sutrikimų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, jog ji, 2001-07-05 pasiraÅ¡ydama testamentÄ , nesuprato savo veiksmų reikÅ¡mės, t. y. nesuvokė testamento sudarymo fakto, jo turinio ir teisinių pasekmių, o bÅ«tent, jog visÄ savo turimÄ turtÄ palieka vaikaitei, kuriÄ gerai pažinojo, augino ir rÅ«pinosi.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad testatorė prieÅ¡ ginčijamÄ testamentÄ buvo sudariusi dar du testamentus, t. y. 1991-05-31, kuriuo indėlį paliko lygiomis dalimis sÅ«nui, ieÅ¡kovui, ir dukrai D. D., ir 1996-02-29, kuriuo visÄ savo turtÄ paliko dukrai D. D.. Tokio pobÅ«džio faktiniai duomenys patvirtina, kad testatorė nei 1991 m., nei 1996 m. nebuvo iÅ¡reiÅ¡kusi savo valios palikti turtÄ ieÅ¡kovui (sÅ«nui). Tai teisiÅ¡kai reikÅ¡minga aplinkybė sprendžiant dėl testatorės valinio aspekto sudarant 2001-07-05 testamentÄ , kuri patvirtina, jog testatorė neturėjo tikslo palikti turto ieÅ¡kovui.

Teismas, iÅ¡analizavęs ir įvertinęs testatorės ambulatorinės sveikatos istorijos duomenis, nenustatė, jog V. K. gydę gydytojai, įvertinę jos sveikatos bÅ«klę, bÅ«tų nurodę, kad testatorė nesuprato savo veiksmų, buvo nesÄ moninga ar pan. PrieÅ¡ingai, iÅ¡ medicininių įrašų nustatyta, jog V. K. kankino nemiga, baimė, nerimas, ji buvo blogos nuotaikos, padidintas bendras jautrumas, jai nustatytas miÅ¡rus nerimo ir depresinis sutrikimas, suteiktos gydytojo neurologo, Å¡eimos gydytojo ir psichiatrės konsultacijos, tačiau nei vienas iÅ¡ specialistų nenurodė, kad testatorė nesiorientuoja aplinkoje, nesuvokia savo elgesio.

Teismas nustatė, kad testatorės pažinimo funkcijų sutrikimai iÅ¡samiai psichiatro apraÅ¡yti 2002-03-27, o protinės bÅ«klės testavimas (MMSE) atliktas 2003-01-30, t. y. jau po ginčijamo testamento sudarymo. Testatorė nuo 1999 m. iki 2001-07-05 lankėsi pas skirtingų specialybių gydytojus (Å¡eimos, neurologai, psichiatrai), tačiau nurodytu laikotarpiu nebuvo diagnozuota testatorei akivaizdÅ«s pažinimo funkcijų sutrikimai bei psichozinė simptomatika. Teismas, spręsdamas dėl testatorės gebėjimo suvokti sudaryto testamento esmę, jo turinį ir galėjimo sÄ moningai atlikti šį veiksmÄ , įvertino ekspertizės akto iÅ¡vadose nurodytas aplinkybes apie tai, jog tarp tipiÅ¡kų demencijai bÅ«dingų simptomų yra ir „mirksinti“ sÄ monė, kuomet ligonio sÄ monė gali kaitaliotis: vienu metu jis gali bÅ«ti geriau orientuotas, gali trumpam sukaupti dėmesį ties esminiais klausimais, bet vėliau vėl tampa dezorientuotas.

Atsižvelgiant į tokio pobÅ«džio medicininius duomenis, teismas neturėjo pagrindo pripažinti, jog V. K. 2011-07-05 testamento sudarymo metu buvo dezorientuota tokiu laipsniu, jog nesuvokė savo atliekamų veiksmų reikÅ¡mės. Teismas pažymėjo, kad siekiant nuginčyti testamentÄ , kaip sudarytÄ savo veiksmų reikÅ¡mės negalėjusio suprasti ir jų valdyti asmens, turi bÅ«ti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis. Tuo tarpu iÅ¡ testatorės ambulatorinės sveikatos istorijos nustatyta, jog V.

K. 2000-10-10 buvo diagnozuotas miÅ¡rus nerimo ir depresinis sutrikimas. Pomirtinės ekspertizės akto iÅ¡vadoje ekspertas nurodė, kad miÅ¡rus nerimo ir depresinis sutrikimas yra tik neurozinio spektro sutrikimas, kuris paprastai negali sÄ lygoti asmens negalėjimo suvokti savo veiksmų reikÅ¡mės ir jų valdyti sandorio sudarymo metu. IÅ¡analizavęs byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus – testatorės ambulatorinės sveikatos istorijos duomenis, liudytojų parodymus, Å¡alių paaiÅ¡kinimus santykyje su eksperto iÅ¡vada, teismas konstatavo, jog byloje nepakanka įrodymų iÅ¡vadai, kad V.

K. 2001-07-05 testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės ir jų valdyti. Tokiu bÅ«du darytina iÅ¡vada, kad testatorė, 2001-07-05 testamente iÅ¡reikÅ¡dama valiÄ palikti savo visÄ turtÄ atsakovei, suprato savo veiksmus ir ginčijamame testamente buvo iÅ¡reikÅ¡ta tikroji testatorės valia (t. II, b.l. 71-78).Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas S. K. teismo praÅ¡o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-23 sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį tenkinti, taip pat bylÄ apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka.

IeÅ¡kovo teigimu, teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovui, savo sÅ«nui, testatorė V. K. nenorėjo palikti turto. Teismas pats ėmė vertinti testatorės ambulatorinės sveikatos istorijos duomenis, gydytojų įraÅ¡us, kai tam atlikti reikėjo specialių žinių, siekiant iÅ¡siaiÅ¡kinti, dėl kokių aplinkybių buvo atlikti tokie gydytojų įraÅ¡ai. Be to, specialistai, gydytojas neurologas, psichiatras, negalėjo nurodyti tokios aplinkybės, kad testatorė buvo nesuvokiamo elgesio, nesiorientavo aplinkoje, apie tai galėjo atsakyti ekspertas.

Å eimos gydytojas iÅ¡ viso negalėjo vertinti testatorės bÅ«senos. IeÅ¡kovo teigimu, teismas nenurodė argumentų, kodėl nesutiko su atliktos teismo ekspertizės iÅ¡vada dėl V. K. psichinės bÅ«klės. Teismo sprendime paimti iÅ¡ ekspertizės akto iÅ¡vados apraÅ¡omosios dalies ligos diagnozei bÅ«dingi simptomai, kad neva pas testatorę buvo „mirksinti“ sÄ monė, ji galėjo suvokti savo veiksmus, tačiau dėl Å¡ios bÅ«senos eksperto iÅ¡vadoje yra pasisakyta visai kitaip. Teismas sprendime vadovavosi liudytojų parodymais, kurie neva patvirtinto testatorės tikrÄ jÄ valiÄ , sugebėjimÄ iÅ¡reikÅ¡ti savo valiÄ testamento sudarymo metu, bet tai buvo atsakovės pakviesti liudytojai.

Kiti liudytojai liudijo kitaip, jų liudijimai sutapo su eksperto išvadomis. Liudytojai nurodė gana aiškias aplinkybes dėl testatorės veiksmų, įrodančias, kad testatorė nesiorientavo aplinkoje, nepažino savo artimiausio žmogaus, sūnaus, neatsiminė jo vardo. Iš teismo ekspertizės akto aiškiai matyti, kad jau 1980 m. testatorei buvo diagnozuotas galvos smegenų kraujagyslių nepakankamas vystymasis, diagnostiškai kvalifikuojama kaip lėtinė išėminė smegenų liga arba encefalopatija.

Tai laipsniÅ¡kai progresuojanti galvos smegenų išėminė liga, ekspertizės iÅ¡vadoje konstatuotas ryÅ¡kus testatorės atminties, dėmesio, orientacijos, mÄ stymo ir emocijų sutrikimas. Tai atitiko ieÅ¡kovo pakviestų liudytojų Å ., K., V. parodymus. Tai asmenys, neturintys jokio suinteresuotumo, kurie patvirtino, kad testatorė nepažindavo žmonių, nepažindavo sÅ«naus, maišė jo vardÄ , pasiklysdavo. IÅ¡ to aiÅ¡ku, kad testatorė turėjo sveikatos, atminties, suvokimo problemų. Teismo iÅ¡vada, kad testatorė nedažnai lankėsi pas gydytojus, tik patvirtina, kad ji pati nesuvokė, jog reikia gydytis, lankytis pas gydytojus.

Teismo ekspertas aiÅ¡kiai nurodė, kad testatorė buvo gydoma nuo 1999 m. pas psichiatrÄ , detaliai iÅ¡vadoje nurodė apie ligos progresavimÄ , atkreipė dėmesį, kad encefalopatijos diagnozė pirmÄ kartÄ gydytojo neurologo nustatyta 1992 m. ir Å¡i liga progresavo. Ekspertas be jokių abejonių nurodė, kad 1999 m. buvo akivaizdus testatorės pažinimo funkcijų sutrikimas, tÄ aiÅ¡kiai pastebėjo namiÅ¡kiai, aplinkiniai, kaimynai, bendravę, matę testatorę, ir Å¡ias aplinkybes patvirtino teisme.

Vadinasi, atsakovės liudytojų parodymai turėjo bÅ«ti vertinami kritiÅ¡kai. Teismo ekspertas gana aiÅ¡kiai pasisakė dėl testatorės pažinimo funkcijų sutrikimo vertinimo ir nurodė, kad 2001-07-05 testatorei galėjo bÅ«ti vidutinis pažinimo funkcijų sutrikimas, orientacijos sutrikimas, nepakankamas mÄ stymas, valios, dėmesio sutrikimas. Tai atitinka demencijos sindromo klinikos diagnozavimo kriterijų. Teismo ekspertas iÅ¡vadoje gana moksliÅ¡kai nurodė, kad esant ryÅ¡kiems fiksaciniams atminties sutrikimams, ligonio asmenybė atsilieka gyvenimo eigoje, tam tikrus veiksmus jis gali atlikti, kaip važiuoti įprastu marÅ¡rutu ir pan., prisiminti jaunystės įvykius, tai neprieÅ¡tarauja demencijos diagnozei.

Tačiau Å¡iuo atveju teismas pradėjo prieÅ¡taringus liudytojų parodymus vertinti atsakovės naudai, vertinti, kad ligonio sÄ monė, kaita, bÅ«dinga demencijai, bÅ«na „mirksinti“, teismui tai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad tokia sÄ monė yra pakankama tikrosios valios iÅ¡reiÅ¡kimui ir buvo testamento sudarymo metu, nors nenurodė jokių įtikinamų argumentų. IeÅ¡kovas taip pat nurodo, kad apklausta notarė testamento sudarymo aplinkybių neprisiminė, tačiau nurodė, kad buvo bendrauta trumpai, taip galėjo įsitikinti testatorės valia, ji galėjo pasakyti savo pavardę, pasakyti, kad yra vasara, tačiau tikrai buvo be orientacijos, ypač, kai prieÅ¡ 5 dienas, testatorei lankantis pas gydytojÄ -psichiatrÄ , užfiksuota, kad „nėra atminties, neatsimena“.

Pas notarę testatorė atvyko su anÅ«ke, todėl svarbu iÅ¡siaiÅ¡kinti, kodėl buvo taip skubėta vykti pas notarę. AnÅ«kė žinojo apie gydytojo įraÅ¡Ä , ji iÅ¡silavinusi, suvokė, kad močiutės bÅ«klė toliau tik blogės, todėl testatorė buvo nuvesta pas notarÄ . IeÅ¡kovo teigimu, testatorė mylėjo abu savo vaikus, darbai nebuvo skirstomi, ieÅ¡kovas padėdavo tėvams, dirbo prie namo, todėl po tėvo mirties, kai motina pasiÅ«lė, atsisakė palikimo jos naudai, nes buvo aiÅ¡kiai iÅ¡sakyta motinos nuomonė, kad turtas liks abiems vaikams, ir ieÅ¡kovas turėjo gerbti motinos nuomonę.

IeÅ¡kovo santykiai su testatore buvo geri, ji nuolat ateidavo pas ieÅ¡kovÄ , mylėjo jo vaikus, sugyveno su marčia. Testatorė bÅ«tų pasakiusi apie savo sprendimÄ palikti testamentu visÄ savo turtÄ anÅ«kei. Atsakovė, bÅ«dama su ieÅ¡kovu geruose santykiuose, pati pripažino, kad nepasakė apie tai, jog jai yra sudarytas testamentas, nors ieÅ¡kovas, sužinojęs apie testamentÄ dar testatorei esant gyvai, bÅ«tų turėjęs gerbti jos valiÄ . Atsakovė turėjo aiÅ¡kius ketinimus dėl testatorės turto, todėl vedė testatorę pas notarÄ paslapčia, bandė įrodinėti, kad testatorė nepaliko ieÅ¡kovui turto dėl blogų santykių, turtinių ginčų, tačiau tai nepagrįsta jokiais įrodymais.

Testatorė ateidavo pas ieÅ¡kovÄ kas dienÄ , sėdėdavo, gerdavo kavÄ , todėl ieÅ¡kovas buvo įsitikinęs, kad jai abu vaikai, ieÅ¡kovas ir dukra D. D. (atsakovės motina), yra vienodi, nors su dukra buvo nesutarimų. Jeigu testatorė bÅ«tų suvokusi savo veiksmų esmę, ji bÅ«tų pasitarusi su ieÅ¡kovu dėl testamento turinio. Atsakovė teisme aiÅ¡kino nebÅ«tus faktus apie ieÅ¡kovui atiduotÄ turto dalį, lyginant su jos motinos dalimi, tačiau pati pripažino, kad tÄ Å¾ino iÅ¡ testatorės pasakojimų.

Tuo siekė įtikinti teismÄ , kad tokia buvo testatorės tikroji valia ieÅ¡kovui neduoti turto po jos mirties, nes jis jau turto gavęs. IeÅ¡kovas taip pat nurodo, kad teismo iÅ¡vada, jog giminaičiai buvo pastebėję vienkartinius testatorės atminties sutrikimus, neatitiko duotų parodymų. IeÅ¡kovo sutuoktinė nuosekliai tvirtino, kad buvo nuolatinis testatorės atminties sutrikimas, ji nerasdavo daiktų, pasiklysdavo, nežinojo ieÅ¡kovo vardo, tÄ patvirtino ir liudytojai V., K., nurodė laikotarpį nuo 1998-1999 m.

Liudytoja G. gana aiÅ¡kiais faktais apibÅ«dino testatorė nesusivokimÄ , jai buvo labai stebėtina, kad testatorė jos nepažindavo, nors jos buvo dirbę kartu, nežinojo kelio į savo namus, kai namas buvo gretimai. VisÄ tÄ ekspertas įvertino ekspertizės akte, nors psichiatrų įraÅ¡ai buvo neiÅ¡samÅ«s, kÄ nurodė ekspertas iÅ¡vadoje. Ekspertas aiÅ¡kiai nurodė, kad yra didelė tikimybė, jog testatorė testamento sudarymo metu 2001-07-05 dėl lėtinio psichikos sutrikimo, kraujagyslinės demencijos, negalėjo adekvačiai, visapusiÅ¡kai suvokti esminio sudaromo testamento tikslo, turėtų pasekmių ir Å¡iuo atveju „mirksinti sÄ monė“, kuriÄ teismas akcentavo sprendime, įtakos neturėjo.

Teismas sprendime interpretavo eksperto iÅ¡vadÄ dėl nustatytos diagnozės, miÅ¡raus nerimo ir depresijos sutrikimo vertinimo, nesuprasdamas, kÄ ekspertas norėjo tuo pasakyti. Ekspertas aiÅ¡kiai iÅ¡aiÅ¡kino iÅ¡vadÄ , Å¡ios ligos diagnozavimo požymius, klinikinę diagnostikÄ , nurodė, kad testatorė sirgo progresuojančia demencija. Teismas, nesutikdamas su eksperto iÅ¡vada, negalėjo nurodyti rimtų argumentų, motyvų, kodėl teismui ekspertizės iÅ¡vada yra neprivaloma, aiÅ¡kiai nesuprato, dėl kokių aplinkybių ekspertas aprašė miÅ¡raus nerimo ir depresijos sutrikimÄ , aiÅ¡kino Å¡io susirgimo klinikinę diagnozę.

Teismo sprendime nurodyta, kad testatorei paskutinis gydymas skirtas 2000-10-10, testamentas sudarytas praėjus devyniems mėnesiams, tačiau kokiÄ tai galėjo turėti reikÅ¡mę, jei diagnozuota demencija ir Å¡i liga yra progresuojanti, nepagydoma. Taip pat testatorės ligos istorijoje yra 2001-06-29 įraÅ¡as, kad jos savijauta nėra gera, nuotaika bloga, nėra atminties (gydytoja-psichiatrė Z.). Å is įraÅ¡as atliktas prieÅ¡ pat testamento sudarymÄ , tačiau teismas sprendimo jo nevertino. IeÅ¡kovas apeliacinės instancijos teismo praÅ¡o apeliacinį skundÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes jis buvo įsitikinęs, kad eksperto iÅ¡vada bus laikoma pagrindiniu įrodymu dėl testatorės bÅ«senos.

Vienų liudytojų parodymai, kad testatorės buvo geros bÅ«senos, prieÅ¡tarauja kitų liudytojų parodymams. Teismo eksperto iÅ¡vada nėra kategoriÅ¡ka, su didesne tikimybe, kad testatorė testamento sudarymo metu negalėjo suvokti savo veiksmų esmės. (t. II, b.l. 91-96).Atsakovė V. D. atsiliepimu teismo praÅ¡o ieÅ¡kovo S. K. apeliacinį skundÄ atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-23 sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsakovė nesutinka su ieÅ¡kovu, jog teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovui testatorė nenorėjo palikti turto.

Teismas turėjo pagrindÄ byloje spręsti, jog ieÅ¡kovo santykiai su testatore nebuvo labai artimi. Tokios aplinkybės atsakovės buvo įrodytos dalyvaujančių byloje asmenų paaiÅ¡kinimais, raÅ¡ytiniais įrodymais, liudytojų J. P., D. D., V. J., V. B. parodymais. Testatorė ir ieÅ¡kovas turėjo nesutarimų dėl žemės sklypų ribų, dėl gyvenamojo namo pajungimo prie artimiausios nuotekų sistemos, telekomunikacijų galinių įrenginių pajungimo. Testatorė jau 1996 m. sudarydama testamentÄ iÅ¡reiÅ¡kė valiÄ nepalikti turto ieÅ¡kovui (testatorė keitė 1991 m. testamentÄ Ä¯ jį neįtraukdama ieÅ¡kovo kaip įpėdinio).

Atsakovė nesutinka su ieškovo motyvais, jog teismas negalėjo byloje tirti ir vertinti ambulatorinės sveikatos istorijos duomenų. Medicininė dokumentacija yra vienas iš byloje esančių tiesioginių įrodymų, atitinkamai teismas tyrė ir įvertino jo faktinius duomenis. Sutiktina su teismo motyvais, jog medicininiuose įrašuose nėra aprašomi tokie sutrikimai kaip nesiorientavimas aplinkoje, savo elgesio nesuvokimas. Ieškovas tokių įrašų iš testatorės medicininės dokumentacijos nenurodo.

IeÅ¡kovas teigia, jog gydytojai negalėjo testatorės ligos istorijoje apraÅ¡yti, nurodyti, jog testatorė nesiorientavo aplinkoje, buvo nesuvokiamo elgesio, jei ir bÅ«tų buvus tokios bÅ«senos, tai pagal ieÅ¡kovÄ galėjo atlikti tik ekspertas. Tokie teiginiai prieÅ¡tarauja logikai, jei testatorė buvo nesÄ moninga, labiau tikėtina, kad jÄ gydę gydytojai tokiÄ jos bÅ«senÄ medicininiuose dokumentuose bÅ«tų aprašę. Atliekant pomirtinę psichiatrinę ekspertizę ekspertas neturi galimybės apžiÅ«rėti tiriamojo asmens, ekspertizė atliekama vadovaujantis tų pačių gydytojų medicininiais įraÅ¡ais.

Atsakovė nesutinka su ieÅ¡kovo teiginiu, jog teismas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nesutinkama su atliktos ekspertizės iÅ¡vada. Nagrinėjamoje byloje eksperto iÅ¡vada dėl testatorės gebėjimo suvokti savo veiksmų reikÅ¡mę ir juos valdyti nebuvo kategoriÅ¡ka, atitinkamai teismas eksperto prielaidos forma padarytÄ iÅ¡vadÄ apie testatorės negalėjimÄ suvokti savo veiksmų reikÅ¡mės ir jų valdyti vertino kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Teismas įvertino, kokie byloje esantys įrodymai (dalyvaujančių byloje asmenų paaiÅ¡kinimai, raÅ¡ytiniai įrodymai, liudytojų parodymai) patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir jo iÅ¡vadose nurodytas aplinkybes.

Teismo sprendime įvardintas mirksinčios sÄ monės turinys visiÅ¡kai atitinka ekspertizės akte nurodytÄ , nes jis teismo pacituotas neperfrazuojant. Atsakovė nesutinka su ieÅ¡kovo motyvais, jog teismas byloje nesivadovavo ieÅ¡kovo liudytojų parodymais. Teismo sprendime įvertinti kiekvieno teismo posėdyje apklausto liudytojo parodymai. Byloje apklaustų liudytojų parodymai vienareikÅ¡miÅ¡kai nepatvirtinto testatorės prarasto gebėjimo orientuotis, valdyti savo veiksmus ir suvokti jų reikÅ¡mę. IÅ¡ liudytojų duotų parodymų buvo galima spręsti, kad testatorė gebėjo bendrauti buitine kalba, orientavosi aplinkoje, pati apsitarnavo buityje, pažinojo žmones, todėl galėjo iÅ¡reikÅ¡ti ir savo tikrÄ jÄ valiÄ dėl testamento turinio.

Liudytojai – artimieji giminaičiai, kaimynai ir kt., kurie dažnai lankydavo testatorę, nepatvirtino, jog testamento sudarymo metu testatorė buvo praradus gebėjimÄ orientuotis, valdyti savo veiksmus ir suvokti jų reikÅ¡mę. Atsakovės teigimu, kritiÅ¡kai vertintini N. J. K. parodymai: ji yra suinteresuota bylos baigtimi, nes yra ieÅ¡kovo sutuoktinė bei buvo iÅ¡samiai susipažinusi su testatorės medicininiais dokumentais, bylos medžiaga ir faktiÅ¡kai jos parodymai buvo tokiais duomenimis paremti. Tarp ieÅ¡kovo liudytojų nėra nei vieno testatorės kaimyno.

Atsakovė nesutiko su ieÅ¡kovo motyvais, jog ekspertizės iÅ¡vada nagrinėjamoje byloje patvirtino ieÅ¡kovo byloje įrodinėjamas aplinkybes. Visų pirma, ekspertas prielaidos forma nurodė, jog testatorė galimai („didelė tikimybė“) testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės ir jų valdyti, t. y. ekspertas tokios aplinkybės nepatvirtino. Antra, pagal ekspertÄ iki 2002-03-27 testatorei nebuvo diagnozuoti pažinimo funkcijų sutrikimai bei psichozinė simptomatika, nors, kaip pažymi teismas, testatorė laikotarpiu nuo 1999 m. iki 2001-07-05 lankėsi pas skirtingų sričių gydytojus.

Tad, jei tokie sutrikimai buvo „akivaizdÅ«s“, turėjo bÅ«ti pastebimi ne vien psichiatrams. Trečia, ekspertas ekspertizės akto iÅ¡vadose patvirtino, jog „negalima teigti, kad V.K. pas psichiatrÄ lankėsi reguliariai“, atitinkamai esami medicininiai duomenys nėra pakankami konstatuoti testatorės psichinę bÅ«klę ginčijamo testamento sudarymo dienÄ . Bent jau daryti prieÅ¡ingas diagnozes nei buvo padaryta testatorę apžiÅ«rėjusių psichiatrų, neesant paties gyvo tiriamojo asmens.

Ketvirta, psichiatrų (Z., G.) daugkartinės diagnozės buvo vienareikÅ¡miÅ¡kos - miÅ¡rus nerimo ir depresijos sutrikimas (1999-10-26, 1999-11-17, 1999-11-25, 2000-10-10, 2001-06-29), kuris pagal ekspertÄ â€žyra tik neurozinio spektro sutrikimas, kuris paprastai negali sÄ lygoti asmens negalėjimo suvokti savo veiksmų reikÅ¡mės ir jų valdyti sandorio sudarymo metu“. Jokios kitos diagnozės testatorę gydę psichiatrai jos gydymo metu iki ginčijamo testamento sudarymo nebuvo konstatavę. Penkta, ekspertas ekspertizės akto tiriamojoje dalyje darydamas prielaidÄ apie maksimalų 14-15 balų (vidutinis pažinimo sutrikimas) testatorės protinės bÅ«klės tyrimo rezultatÄ (MMSE) nurodė, jog ir „[...] nepaisant ryÅ¡kių fiksacinės atminties sutrikimų, ligonio asmenybė ilgai nepraranda savitų socialinių ir moralinių normų, ilgai iÅ¡lieka profesinės žinios, kurį laikÄ gyvenimo eigoje įgyti elementarÅ«s buities ir higienos įgÅ«džiai, t.y. apsitarnavimas buityje, nuvažiavimas gerai žinomu marÅ¡rutu, pokalbiai bendromis, anksčiau mėgstamomis temomis, iÅ¡liekantys prisiminimai iÅ¡ jaunystės. Tai yra minimali įprastinė buitinė veikla, dalinai iÅ¡likę įprasto elgesio stereotipai bei iÅ¡saugota atmintis praeitiems įvykiams, neprieÅ¡tarauja demencijos diagnozei.

Tarp tipiÅ¡kų demencijai bÅ«dingų simptomų yra ir „mirksinti“ sÄ monė, kuomet ligonio sÄ monė gali kaitaliotis: vienu metu jis gali bÅ«ti labiau orientuotas, gali trumpam sukaupti dėmesį ties esminiais klausimais, bet vėliau vėl tampa dezorientuotas“. Tokios aplinkybės vėlgi patvirtina, jog vien ta aplinkybė, kad testatorė turėjo vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų nesudaro pagrindo daryti vienareikÅ¡miÅ¡kos iÅ¡vados, kad ji negalėjo turėti savo pagrįstos nuomonės dėl turto palikimo.

PrieÅ¡ingai nei teigia ieÅ¡kovas, testatorė aktualiu ginčijamo testamento sudarymo laikotarpiu lankėsi pas skirtingų specialybių gydytojus. Tokios aplinkybės vėlgi patvirtina, jog testatorė buvo sÄ moninga, kritiÅ¡kai vertino savo sveikatos bÅ«klę ir pati rÅ«pinosi savo sveikata. Atsakovė nesutinka su ieÅ¡kovo motyvais, jog teismas netyrė ir nevertino testatorės 2001-06-29 vizito pas psichiatrę Z. Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje toks vizitas paminėtas ir įvertintas: „[...] 2001-06-29 - suteikta psichiatrės konsultacija, tačiau nei vienas iÅ¡ specialistų nenurodė, kad testatorė nesiorientuoja aplinkoje, nesuvokia savo elgesio“.

Atsakovė taip pat nurodo, kad notarė A. R. byloje davė paaiÅ¡kinimus, jog 2001-07-05 testamento sudarymo metu buvo įsitikinusi testatorės veiksnumu, jos valia, nes su testatore bendravo. 2001-07-05 testamentas buvo garsiai perskaitytas ir asmeniÅ¡kai testatorės pasiraÅ¡ytas. Tokios aplinkybės nesudaro pagrindo ieÅ¡kovui teigti, jog testatorė „tikrai buvo be orientacijos“. IeÅ¡kovo teiginiai apie tai, kad atsakovė „žinojo apie gydytojo įraÅ¡Ä [...] suvokė, kad močiutės bÅ«klė toliau tik blogės, todėl testatorė buvo nuvesta pas notarÄ â€œ, „pasikonsultavo su specialistais ir suprato, kad delsiant sudaryti testamentÄ jis bus negaliojantis“ nėra patvirtinami jokiomis įrodinėjimo priemonėmis.

Atsakovė nesutinka su ieÅ¡kovo motyvais, jog ekspertizės aktas yra pakankamas byloje įrodinėtinoms aplinkybėms įrodyti. Pagal ekspertÄ â€žnegalima teigti, kad testatorė pas psichiatrÄ lankėsi reguliariai“, taip pat ekspertas pažymėjo, jog „[...]gyd. psichiatrai atminties, pažinimo funkcijų tyrimų faktiÅ¡kai neatlikinėjo ir neapraÅ¡inėjo, o apsiribodavo tik trumpais, bendrais sutrikimų apraÅ¡ymais [...]“, atitinkamai nėra pakankamai iÅ¡samių medicininių duomenų, leidžiančių konstatuoti testatorės bÅ«klę testamento sudarymo dienÄ , bent jau tokiÄ bÅ«klę, kuri prieÅ¡tarauja gydytojų psichiatrų daugkartinėms miÅ¡raus nerimo ir depresijos sutrikimo diagnozėms.

PrieÅ¡ pat testamento sudarymÄ testatorė lankėsi pas psichiatrÄ , t.y. 2001-06-29, diagnozė ta pati – miÅ¡rus nerimo ir depresijos sutrikimas. Testatorę gydęs psichiatras G., kuris 2000-10-10 diagnozavo miÅ¡rų nerimo ir depresijos sutrikimÄ , tik 2002-03-27 testatorei nustatė kraujagyslinę demencijÄ . Atitinkamai galima daryti iÅ¡vadas, jog testatorės sveikata, bÅ«sena, simptomai psichiatrams neleido daryti prieÅ¡ingų iÅ¡vadų, t. y. konstatuoti ieÅ¡kovo nurodomÄ demencijÄ . Testatorei prieÅ¡ pat testamento sudarymÄ 2001-06-29 buvo diagnozuotas miÅ¡rus nerimo ir depresijos sutrikimas, kraujagyslinė demencija diagnozuota tik 2002-03-27.

T. y. prieÅ¡taravimas tarp ekspertizės akte prielaidos forma padarytos iÅ¡vados ir testatorę gydžiusio psichiatro diagnozės. Byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai (testamentai, 1982-10-13 dovanojimo sutartis, testatorės ranka suraÅ¡ytas raÅ¡tas), liudytojų parodymai patvirtina, jog testatorė neturėjo valios palikti turto ieÅ¡kovui. Atsakovės paaiÅ¡kinimai, į bylÄ pateiktos atsakovės, testatorės bendros nuotraukos patvirtino artimÄ ryšį tarp atsakovės ir testatorės, dėl kurio testatorė savo turtÄ paliko atsakovei.

IeÅ¡kovas taip pat tvirtino, jog testatorę ir atsakovę siejo artimas ryÅ¡ys, ilgÄ laikÄ jos gyveno kartu, nuolat bendraudavo. Atsakovės ir testatorės artimÄ ryšį patvirtino ir liudytojos J. P., D. D., V. J., V. B.. Ta aplinkybė, jog testatorė nepaliko turto ieÅ¡kovui, savo sÅ«nui, o paliko atsakovei, savo vaikaitei, nesudaro pagrindo teigti, jog tai yra neprotinga, nenaudinga ar žalinga, tokių aplinkybių byloje ieÅ¡kovas ir neįrodinėjo. Ginčijamas testamentas neprieÅ¡tarauja testatorės interesams.

Atsakovė yra įpėdinė (antros eilės) ir pagal įstatymÄ . Testatorė jai priklausantį turtÄ paliko atsakovei laisva valia, prieÅ¡ingos aplinkybės byloje neįrodinėtos. Atsakovė byloje įrodė, kad testatorė ginčijamo testamento sudarymo metu suvokė savo veiksmų reikÅ¡mę ir galėjo juos valdyti, sÄ moningai suformavo savo valiÄ (atsakovę ir testatorę siejo artimas ryÅ¡ys, dėl kurio testatorė savo turtÄ paliko atsakovei, ieÅ¡kovo santykiai su testatore nebuvo artimi, atitinkamai testatorė neturėjo valios palikti turto ieÅ¡kovui) bei jÄ autentiÅ¡kai iÅ¡reiÅ¡kė įstatymo nustatyta forma.

Kadangi įstatymo reikalaujama forma iÅ¡reikÅ¡ta palikėjos valia atitinka jos tikrÄ jÄ valiÄ , sandoris turi bÅ«ti iÅ¡saugomas. Atsakovė nemato pagrindo bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinėje teismo instancijoje. Faktinės bylos aplinkybės yra aiÅ¡kios, dalyvaujančių byloje asmenų motyvai / argumentai iÅ¡samiai iÅ¡dėstyti procesiniuose dokumentuose. BÅ«tinybės, esant neabejotinÄ poreikį, bylÄ nagrinėti žodžiu ieÅ¡kovas neįrodė. Ekspertizės akto tiriamoji dalis ir iÅ¡vados yra aiÅ¡kaus turinio.

IeÅ¡kovas ieÅ¡kinio dalykÄ Ä¯rodinėjo tokiu ekspertizės aktu ir bylos nagrinėjimo metu pirmojoje instancijoje nematė poreikio kviesti eksperto ekspertizės akto iÅ¡aiÅ¡kinimui žodžiu. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu prašė teismÄ skirti pakartotinę ekspertizę, tačiau ieÅ¡kovas tokio praÅ¡ymo nepalaikė motyvuodamas tuo, jog ekspertizės akto turinys jam nekelia abejonių. Tiek ekspertas ekspertizės akte, tiek teismas įvertino psichiatrės Z. 2001-06-29 įraÅ¡us testatorės ligos istorijoje.

Atsakovės žiniomis, psichiatrė Z. yra mirusi, tad jos apklausa byloje objektyviai negalima (t. II, b.l. 104-109). IeÅ¡kovo S. K. apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarkaIeÅ¡kovas S. K. apeliaciniame skunde praÅ¡o bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydamas, kad bÅ«tina apklausti byloje teismo ekspertÄ K. D., pateikusį į bylÄ 2014-11-11 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktÄ , taip pat psichiatrę Z., kuri 2001-06-29 konsultavo testatorę V. K., ir iÅ¡aiÅ¡kinti byloje esančius prieÅ¡taravimus tarp ekspertizės akto ir kitų įrodymų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus CPK 322 straipsnyje numatytas iÅ¡imtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinės instancijos teismas bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į Å¡alių motyvuotus praÅ¡ymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra bÅ«tinas. Nagrinėti bylÄ apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos Å¡alies ar Å¡alių praÅ¡ymui, nėra teismo pareiga.

Å iuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad į bylÄ pateikti procesiniai dokumentai, tarp jų ir apeliacinis skundas, yra pakankamai aiÅ¡kÅ«s ir motyvuoti, pirmosios instancijos teismo procese buvo iÅ¡klausytos Å¡alys, jų argumentai buvo iÅ¡dėstyti ir užfiksuoti, taip pat apklausti liudytojai, surinkti kiti raÅ¡ytiniai įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančios medžiagos pakanka patikrinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumÄ ir teisėtumÄ , o asmeniÅ¡kai iÅ¡klausyti byloje teismo ekspertÄ K.

D. ir psichiatrę Z. nėra bÅ«tinybės. Atsižvelgiant į tai, ieÅ¡kovo S. K. praÅ¡ymas bylÄ apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.Dėl bylos esmėsApeliaciniu skundu ieÅ¡kovas S. K. praÅ¡o panaikinti skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , kuriuo buvo atmestas ieÅ¡kovo reikalavimas CK 1.89 straipsnio pagrindu pripažinti negaliojančiu jo motinos V. K., mirusios 2013-06-03, sudarytÄ testamentÄ , kurį 2001-07-05 patvirtino Kėdainių rajono notarų biuro notarė A.

R. (notarinio registro Nr. 1-5322) (t. I, b.l. 1-5, 33-44, t. II, b.l. 71-78). Savo reikalavimÄ ieÅ¡kovas grindžia tuo, kad testatorė V. K. 2001-07-05 testamento sudarymo metu nors ir buvo veiksni, tačiau buvo tokios bÅ«senos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės ar juos valdyti, todėl 2001-07-05 testamentu ji visÄ savo turtÄ paliko savo vaikaitei, atsakovei V. D., nors niekada tokių ketinimų neturėjo ir žadėjo visÄ savo turtÄ palikti savo vaikams – sÅ«nui (ieÅ¡kovui) ir dukrai D. D. (atsakovės motinai) (t.

II, b.l. 91-96).Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir visapusiÅ¡kai įvertino testatorės V. K. bÅ«senÄ sudarant ieÅ¡kovo ginčijamÄ 2001-07-05 testamentÄ , remdamasis visų byloje surinktų įrodymų – Å¡alių paaiÅ¡kinimų, liudytojų parodymų, raÅ¡ytinių įrodymų, eksperto iÅ¡vados – analize. Vien tai, kad ieÅ¡kovas byloje esančius įrodymus vertina kitaip nei teismas, nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuris priimtas teismui laikantis materialinės ir procesinės teisės normų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymo nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu jo turtu. Tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji sandoriams (CK pirmosios knygos II dalis ,,Sandoriai“) ir specialieji – paveldėjimo teisės normų (CK 5.15-5.18 straipsniai, 5.28, 5.30 straipsniai, 5.35 straipsnis, kt.) – nustatyti reikalavimai.

Testamento sudarymo metu testatorius turi bÅ«ti veiksnus, suprasti savo veiksmų reikÅ¡mę ir jų padarinius. Testamentas, sudarytas neveiksnaus asmens, negalioja (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad ginčijant testamentÄ galima remtis ir kitais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 5.16 straipsnio 2 dalis), tarp jų ir tuo, kuris nustato, jog teismas gali pripažinti negaliojančiu sandorį, sudarytÄ veiksnaus asmens, kuris sandorio sudarymo metu buvo tokios bÅ«senos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės ar jų valdyti (CK 1.89 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais yra konstatavęs, kad testamento atveju itin reikÅ¡mingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valiÄ . Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieÅ¡kinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma iÅ¡reikÅ¡ta palikėjo valia atitinka jo tikrÄ jÄ valiÄ , nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos iÅ¡reiÅ¡kimo negali bÅ«ti prieÅ¡taravimų.

Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikÅ¡minga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikÅ¡mę, ar pats sÄ moningai suformavo savo valiÄ ir jÄ autentiÅ¡kai iÅ¡reiÅ¡kė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010; 2012-10-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2012).Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikÅ¡mę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neiÅ¡klausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų iÅ¡vadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose iÅ¡likusiais įraÅ¡ais apie testatoriaus sveikatos bÅ«klę.

Savo praktikoje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valiÄ reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Å i moralinė nuostata taikant testamento sudarymo tvarkÄ reglamentuojančias normas įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigÄ Ä¯gyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) bei įstatyme nustatytÄ pareigÄ vadovautis Å¡iais principais ir teismui aiÅ¡kinant įstatymus bei taikant juos (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2010).

AnalogiÅ¡ka nuostata turi bÅ«ti taikoma ir įrodymų vertinimui, todėl teismo iÅ¡vada, kad testamento suraÅ¡ymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės ar jų padarinių, gali bÅ«ti padaryta tik tuo atveju, jei paÅ¡alinamos visos pagrįstos abejonės dėl iÅ¡reikÅ¡tos palikėjos valios atitikimo jos tikrajai valiai.Be to, pasisakydamas dėl CK 1.89 normos aiÅ¡kinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieÅ¡kinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės, turi atsižvelgti į duomenis apie Å¡io asmens bÅ«senÄ sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumÄ ar žalingumÄ , pagrįstumÄ ir kt.).

Asmens bÅ«senÄ , kaip juridinį faktÄ , gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrÄ asmens bÅ«senÄ sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009-06-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009; 2009-11-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009). Taigi ekspertizės aktÄ teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimÄ , kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto iÅ¡vados turi susiformuoti visapusiÅ¡kai, iÅ¡samiai ir objektyviai iÅ¡tyrus visus byloje esančius įrodymus.

Turi bÅ«ti įvertinami įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir iÅ¡vadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimÄ atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumÄ , detalumÄ , iÅ¡samumÄ , patikimumÄ , prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindÄ eksperto iÅ¡vadÄ vertinti patikimu įrodymu arba prieÅ¡ingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto iÅ¡vados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Taigi ekspertizės aktas turi bÅ«ti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrÄ sias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009; 2010-05-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010; 2013-04-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013).Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamÄ sprendimÄ priėmė laikydamasis aukščiau aptarto teisinio reglamentavimo, nors ieÅ¡kovas savo apeliaciniame skunde ir teigia prieÅ¡ingai.

IeÅ¡kovo teigimu, teismas, spręsdamas, ar testatorė V. K. 2001-07-05 testamento sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mę ir juos valdyti, netinkamai vertino byloje pateiktÄ teismo eksperto K. D. 2014-11-11 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktÄ , taip pat medicininius dokumentus apie buvusiÄ testatorės V. K. sveikatos bÅ«klę, ieÅ¡kovo, atsakovės ir jų pasikviestų liudytojų parodymus, kitus byloje esančius įrodymus. Nepaisant to, teisėjų kolegija, iÅ¡ naujo įvertinusi Å¡iuos byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo daryti prieÅ¡ingų iÅ¡vadų nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Teismo eksperto K. D. 2014-11-11 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad galima teigti, jog yra didelė tikimybė, kad testatorė V. K. 2001-07-05 testamento sudarymo metu dėl lėtinio, progresuojančio psichikos sutrikimo – kraujagyslinės demencijos – negalėjo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės ir jų valdyti (t. I, b.l. 116-122). Kadangi Å¡i teismo eksperto iÅ¡vada nebuvo kategoriÅ¡ka, o pateikta prielaidos forma, be to, ji teismui nėra privaloma ir įvertinama pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku, iÅ¡samiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų iÅ¡tyrimu (CPK 218 straipsnis), pirmosios instancijos teismas pagrįstai iÅ¡samiai tyrė ir vertino ne tik nurodyto ekspertizės akto turinį, bet ir kitus byloje esančius įrodymus, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti eksperto iÅ¡vadÄ .

Svarbu tai, kad byloje nėra pakankamai iÅ¡samių medicininių dokumentų, leidžiančių konstatuoti testatorės V. K. psichinę bÅ«klę 2001-07-05 testamento sudarymo metu. Tuo tarpu vien ieÅ¡kovo akcentuojamos aplinkybės, kad testatorė prieÅ¡ pat testamento sudarymÄ lankėsi pas psichiatrus, nesudaro pagrindo teigti, jog tuo metu ir testamento sudarymo metu ji buvo tokios bÅ«klės, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės ir jų valdyti. Tokių aplinkybių medicininiuose dokumentuose nėra konstatuota, jų nenurodė ir ieÅ¡kovas.

Teisėjų kolegija mano, kad esant tokiam duomenų trÅ«kumui nėra tikslinga byloje apklausti teismo ekspertÄ K. D. ar atlikti papildomÄ ekspertizę, nes tai nesuteiktų daugiau bylai teisiÅ¡kai reikÅ¡mingų duomenų. Todėl neiÅ¡vengiamai kyla poreikis be teismo eksperto iÅ¡vados ir medicininių dokumentų vertinti kitÄ byloje esančiÄ medžiagÄ sprendžiant dėl testatorės V. K. tikrosios valios ir jos gebėjimo Å¡iÄ valiÄ iÅ¡reikÅ¡ti 2001-07-05 testamento sudarymo metu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad, iÅ¡analizavus ir įvertinus byloje apklaustų liudytojų parodymus, nėra pagrindo spręsti, jog testatorė V.

K. 2001-07-05 testamento sudarymo metu nesuvokė savo veiksmų reikÅ¡mės ir buvo nesÄ moninga. Teismas teisingai pažymėjo, kad liudytojų nurodyti vienkartiniai testatorės atminties praradimai, jos nuotaikos, nėra pakankami spręsti, jog testatorė testamento sudarymo metu sirgo tokiu psichikos sutrikimu, kuris įtakojo jos galimybes suprasti savo veiksmų reikÅ¡mę, juolab, kad teismo ekspertas tik prielaidos forma padarė tokio pobÅ«džio iÅ¡vadÄ . Teismas taip pat pažymėjo, kad liudytojai, kurie buvo testatorės artimieji giminaičiai, kaimynai ir kiti, kurie dažnai lankydavo testatorę, nepatvirtino, jog testamento sudarymo metu ji buvo praradus gebėjimÄ orientuotis, valdyti savo veiksmus ir suvokti jų reikÅ¡mę, prieÅ¡ingai, jie patvirtino, kad testatorė gebėjo bendrauti buitine kalba, orientavosi aplinkoje, todėl galėjo iÅ¡reikÅ¡ti ir savo tikrÄ jÄ valiÄ dėl testamento turinio.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo konstatuotomis aplinkybėmis, nes jos atitinka byloje apklaustų liudytojų parodymų turinį (t. II, b.l. 37-39). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai teisiÅ¡kai reikÅ¡mingomis aplinkybėmis pripažino testatorės V. K. buvusius artimus santykius su savo vaikaite, atsakove V. D., kurios naudai testatorė sudarė ieÅ¡kovo ginčijamÄ 2001-07-05 testamentÄ . Byloje nekilo ginčo dėl aplinkybių, kad atsakovė nuo 1984 m. iki 1995 m. gyveno pas testatorę, nes mokėsi Å¡iuo laikotarpiu Kėdainių M.

D. vidurinėje mokykloje (t. I, b.l. 56). Net ir po mokyklos baigimo iÅ¡vykusi studijuoti į Vilnių atsakovė nuolat lankė testatorę, su jÄ palaikė Å¡iltus santykius, tarp jų buvo glaudus ryÅ¡ys. Byloje nėra duomenų, kad ieÅ¡kovo santykiai su testatore buvo artimesni nei atsakovės, kuri buvo testatorės vaikaitė ir kuriÄ testatorė gerai pažinojo, augino ir rÅ«pinosi. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai laikė teisiÅ¡kai reikÅ¡minga aplinkybe ir tai, kad testatorė V. K. prieÅ¡ ginčijamÄ 2001-07-05 testamentÄ buvo sudariusi dar du testamentus, t. y. 1991-05-31, kuriuo indėlį paliko lygiomis dalimis sÅ«nui (ieÅ¡kovui) ir dukrai D.

D. (atsakovės motinai) (t. I, b.l. 51), ir 1996-02-29, kuriuo visÄ savo turtÄ paliko dukrai D. D. (t. I, b.l. 52). Å ios aplinkybės patvirtina, kad testatorė nei 1991 m., nei 1996 m. nebuvo iÅ¡reiÅ¡kusi valios palikti visÄ savo turtÄ savo sÅ«nui (ieÅ¡kovui), prieÅ¡ingai, Å¡ios aplinkybės patvirtina, kad paskutinė testatorės valia buvo palikti visÄ savo turtÄ vaikaitei (atsakovei), kas vertintina kaip pagrįsta ir protinga bei atitinka testatorės interesus. Galiausiai pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieÅ¡kovo ginčijamas 2001-07-05 testamentas buvo sudarytas notarinėje kontoroje ir notarės A.

R. patvirtintas. Testatorei testamento tekstas garsiai perskaitytas, testamentas patvirtintas jos paraÅ¡u. Notarė, tvirtindama testamentÄ , įsitikino testatorės veiksnumu. Teismo posėdyje apklausta notarė patvirtino, jog kalbėjosi su testatore, siekdama įsitikinti jos veiksnumu ir tikrÄ ja valia, garsiai perskaitė testamentÄ , testatorė pasirašė testamentÄ , taip patvirtindama, jog sutinka su notarės garsiai perskaitytu testamento tekstu (t. II, b.l. 57-59). Apibendrinus visas aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog testatorė V.

K., nors ir sirgo tam tikromis psichikos ligomis, tačiau sudarydama 2001-07-05 testamentÄ suprato savo veiksmų reikÅ¡mę ir sÄ moningai iÅ¡reiÅ¡kė savo paskutinę valiÄ palikti visÄ savo turtÄ vaikaitei atsakovei V. D.. Tuo tarpu ieÅ¡kovo S. K. apeliacinio skundo motyvai nesuteikia pagrindo teisėjų kolegijai daryti prieÅ¡ingos iÅ¡vados nei darė pirmosios instancijos teismas ir negerbti paskutinės testatorės valios. Vadovaudamasi iÅ¡dėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, iÅ¡ esmės teisingai aiÅ¡kino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kurį ieÅ¡kovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl ieÅ¡kovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Kiti ginčo Å¡alių procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėstyti argumentai neturi esminės reikÅ¡mės teisingam ginčo iÅ¡sprendimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija atskirai nepasisako.Atmetus apeliacinį skundÄ , atsakovei iÅ¡ ieÅ¡kovo priteistinos jos turėtos bylinėjimosi iÅ¡laidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).

Atsakovė praÅ¡o teismo jai priteisti 949,03 Eur turėtų bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme. Teismas šį praÅ¡ymÄ , atsižvelgdamas į bylos apimtį ir sudėtingumÄ tenkina iÅ¡ dalies priteisdamas 300 eurų dydžio bylinėjimosi iÅ¡laidas.  Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija n u t a r i a : Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-23 sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo S. K., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovės V. D., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 300 eurų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme iÅ¡laidų.

                                                                              Teisėjai                                                                                           Virginijus Kairevičius                                                                                                                                  Jelena Šiškina                                                                                                         Tatjana Žukauskienė