dd1d222b-9498-44f9-a09b-e507a25ea36d · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                                                     Baudžiamoji

byla Nr. 1A-398/2010

                                                                                   Procesinių

sprendimų kategorijos:

                                                                                                         1.1.3.2.;

1.2.4.1.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

           N U O S P R E N D I S

              LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

               2010 m. gruodžio 2 d.

           Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo), teisėjų: Elenos Vainienės, Jono Algimanto Venckaus,

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,

dalyvaujant prokurorui ArÅ«nui Vereniui,Â

gynėjui Gintarui Platūkiui,

nuteistajam A. Ž.,

nukentėjusiajam M. V.,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Vaclovui Kaminskiui, specialistui Antanui Urbonavičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo

A. Ž. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. Ž. priteista 311,83 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 60

000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam M. V..

Iš nuteistojo A. Ž. taip pat priteista 8497 Lt nukentėjusiojo M. V. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai ir 1000 Lt

valstybei už nukentėjusiajam suteiktÄ teisinę pagalbÄ .

IÅ¡nagrinėjusi bylÄ , teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

A. Ž. nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo 22 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini) esančiame bute, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas nužudyti M. V., tyčia įrėmė ir iÅ¡Å¡ovė nukentėjusiajam į gyvybiÅ¡kai pavojingÄ kÅ«no vietÄ â€“ kairę krÅ«tinės lÄ stos pusę ,,D“ kategorijos Å¡aunamuoju ginklu – 6 mm kalibro revolveriu, padarydamas M. V. kiauryminę Å¡autinę žaizdÄ kairėje krÅ«tinės lÄ stos pusėje su kraujosruva kairio plaučio srityje ir kairio plaučio sužalojimÄ su kraujo susikaupimu kairėje krÅ«tinplėvės ertmėje su svetimkÅ«niu kairėje krÅ«tinės lÄ stos sienoje ir kairio plaučio srityje, t. y. padarė sunkų, pavojingÄ gyvybei sveikatos sutrikdymÄ . Tokiu bÅ«du A. Ž. pasikėsino nužudyti M. V., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusiajam buvo suteikta skubi ir kvalifikuota medicininė pagalba.

Nuteistasis A. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , o nuosprendyje iÅ¡dėstytos teismo iÅ¡vados neatitinka bylos aplinkybių. Dėl padaryto nusikaltimo jis prisipažino kaltu iÅ¡ dalies, nes neneigė, kad sunkiai sutrikdė sveikatÄ M. V.. Tačiau tai jis padarė neatsargiai elgdamasis su ginklu, t. y. laikydamas revolverį rankoje, pirÅ¡tu bandė nuleisti muÅ¡tukÄ , pirÅ¡tas nusprÅ«do, muÅ¡tukas sudavė į kapsulę ir įvyko

Å¡Å«vis. Nuosprendyje nurodyta, jog įrodymų visetas rodo, kad jis nukentėjusįjį M. V. pasikėsino nužudyti. TokiÄ iÅ¡vadÄ teismas padarė

remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 p. išaiškinimu. Be to, teismas nurodė, kad apie kaltininko tyčios turinį sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo

bÅ«dÄ , įrankius, sužalojimų pobÅ«dį, kiekį, vietÄ , nusikalstamų veiksmų intensyvumÄ ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį

įvykio metu, taip pat prieÅ¡ nusikaltimÄ ir po jo padarymo. Nors teismas ir nurodė aplinkybes, pagal kurias sprendžiama apie tyčios turinį, tačiau nuosprendyje iÅ¡vadas apie kai kurias aplinkybes padarė nesiremdamas įrodymais, todėl tos iÅ¡vados arba neatitinka bylos aplinkybių, arba jos grindžiamos

įrodymais, kurie yra prieštaringi. Nuosprendyje nurodoma, kad jis (A. Ž.) sunkių pasekmių siekė kryptingai, nes elgėsi įžūliai,

parodydamas savo pranaÅ¡umÄ . Nukentėjusysis ir liudytojas E.

C. jį ramino, nes priešingu atveju būtų kilusios sunkesnės pasekmės. Teismas taip pat nurodo, jog nukentėjusiojo ir liudytojo E.

C. parodymais nustatyta, kad jis veikė kryptingai ir turėdamas iÅ¡ankstinę tyčiÄ nužudyti nukentėjusįjį, nes buvo piktas, elgėsi įžūliai, priekabiavo, buvo kelis kartus raminamas kol pasiekė savo tikslÄ . IÅ¡ to, kad iÅ¡dėstyta, matosi, kad teismas besÄ lygiÅ¡kai rėmėsi nukentėjusiojo M. V. bei liudytojo E. C. parodymais, kurie, teismo nuomone, atskleidžia jo tyčios turinį ir nulemia veikos kvalifikavimÄ . Tačiau įvertinant teismo iÅ¡vadas ir sugretinant jas su tų pačių asmenų parodymais, tos iÅ¡vados nepasitvirtina. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiojo ir

liudytojo E. C. parodymai nėra nuoseklÅ«s. Nukentėjusysis M. V. apklausų metu ne kartÄ yra parodęs, kad jam pretenzijų

neturi, jam atleidžia ir kad jis elgėsi neatsargiai (t. 1, b. l. 86, 88, 99). Tokius parodymus M. V. davė netrukus po įvykio, tada, kai viskÄ prisiminė geriausiai. Tuo tarpu jo vėlesni parodymai jau buvo įtakoti jo motinos R. V. po to, kai su ja nepavyko susitarti dėl žalos atlyginimo. Apklausiamas teisme M. V. be to ne kartÄ nurodė, kad dėl atliktų operacijų ir taikytos narkozės jam sunku prisiminti įvykio aplinkybes. Vertinant jo (A. Ž.) parodymus apie tai, kad įvykį nulėmė jo neatsargumas, Å¡ie parodymai visiÅ¡kai sutampa su pirminiais nukentėjusiojo parodymais. Kad vėlesni nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklÅ«s, matosi juos palyginus su liudytojo E.

C. parodymais. E. C. nuosekliai parodė, kad bute jokių konfliktų nebuvo (t. 1, b. l. 123, 124, 125), o paklaustas, dėl kokios priežasties jis (A. Ž.) šovė, liudytojas atsakė, kad to nežino. Teisme E. C. parodė, kad jis (A. Ž.) buvo ramus ir putos jam iš burnos, kaip nurodo nukentėjusysis, nebėgo. Šios aplinkybės iš esmės skiriasi nuo tų, kurias nustatė teismas. Teismas neįvertino ir kitų esminių M. V. ir E.

C. parodymų prieštaravimų. Kai kurie iš jų atskirai gal ir nėra svarbūs, bet jų visuma turėjo reikšmės jo veiklos kvalifikavimui. M.

V. ir E. C. kategoriÅ¡kai neigia, kad įvykio metu buvo neblaivÅ«s, nors tai paneigė ne tik jis (A. Ž.), bet ir liudytojas M. J. bei liudytojais apklausti policijos pareigÅ«nai. M. V. ir E. C. parodymuose taip pat yra prieÅ¡taravimų dėl jo turėtų ginklų skaičiaus ir dėl jo elgesio įvykio metu. Jo nuomone, nukentėjusiojo M. V. parodymų pakeitimÄ nulėmė jo motinos įtaka, ir tai iÅ¡ dalies pripažino pati R.

V., parodžiusi, kad buvo nesusitarta dėl žalos atlyginimo dydžio. R. V. parodė, kad jis vienintelis draugavo su jos sūnumi,

nors ji to nenorėjusi. Kai jos sÅ«nus jai pasakojo, kad jis (A. Ž.) jį netyčia perÅ¡ovė, ji liepė sÅ«nui sakyti teisybę, t. y. nurodyti aplinkybes, kurios kaltintų jį padarius sunkesnį nusikaltimÄ . Padarydamas iÅ¡vadÄ apie jo kaltės turinį teismas neįvertino tokių aplinkybių, kad nukentėjusysis buvo geras jo draugas ir kad tarp jų nebuvo jokių konfliktų nei prieÅ¡ šį įvykį, nei įvykio metu. Å ios aplinkybės svarbios nustatant nusikaltimo motyvus ir tikslus, tačiau jų neįvertinęs, teismas padarė bylos aplinkybėms prieÅ¡taraujančias iÅ¡vadas. Byloje nėra jokių duomenų, kad jis veikė kryptingai ir turėdamas tikslÄ M. V. nužudyti. PrieÅ¡ingai, bylos duomenys kaip tik leidžia padaryti iÅ¡vadÄ , kad jis nusikaltimÄ padarė dėl neatsargumo. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jis nuosekliai parodė, kad ginklas iÅ¡Å¡ovė jam nuleidinėjant muÅ¡tukÄ ir nuo jo nusprÅ«dus

pirštui. Nei nukentėjusysis M. V., nei liudytojas E. C. nepaneigė tokio šūvio mechanizmo. Jis pripažįsta, kad

Å¡Å«vio metu galėjo bÅ«ti netoli nukentėjusiojo ir kad ginklas nuo jo galėjo bÅ«ti apie 10 cm atstumu, tačiau tai nepaneigia jau nurodyto Å¡Å«vio mechanizmo. Kad ginklas galėjo iÅ¡Å¡auti tokiu bÅ«du, apklausos metu patvirtino ir specialistas A. Urbonavičius. Nesant jokių kitų įrodymų teismas negalėjo padaryti iÅ¡vados, kad jis iÅ¡Å¡ovė tyčia. Tuo tarpu jo neatsargiÄ kaltę patvirtina kiti įrodymai. Liudytojas M. J. parodė, jog po įvykio jam atvykus į butÄ , jis (A. Ž.) ir M. V. kalbėjo, kad viskas įvyko netyčia ir kad jis kažkÄ ne taip nuspaudė. Netiesiogiai tai patvirtino ir liudytojais apklausti policijos pareigÅ«nai M.

J. bei A. B., kurie parodė, kad jiems pagal iÅ¡kvietimÄ atvykus į butÄ , jis su nukentėjusiuoju buvo ramÅ«s, nieko nepasakojo nei apie Å¡audymÄ , nei apie sužeistus žmones. Å ių liudytojų parodymai irgi apibÅ«dina jo ir nukentėjusiojo elgesį po nusikaltimo padarymo. Itin svarbi ir ta aplinkybė, kad po įvykio M. V. ir toliau su juo buvo bute, vėliau išėjo, bet pasijutęs blogai vėl sugrįžo atgal į jo butÄ ir iÅ¡ ten buvo iÅ¡vežtas į gydymo įstaigÄ . BÅ«tų visiÅ¡kai nelogiÅ¡ka, kad nukentėjusysis bÅ«tų taip elgęsis su asmeniu, kuris kėsinosi jį nužudyti. Nustatydamas jo kaltės turinį, teismas neįvertino ir Å¡ių aplinkybių. Be to, nebuvo atsižvelgta į tai, kaip jis suprato savo veikos pasekmių atsiradimo galimybę. Jis parodė, kad įsigydamas ginklÄ , kuriuo buvo sužalotas M. V., klausė, ar tuo ginklu galima sužaloti žmogų. Jam buvo atsakyta neigiamai. Tuo įsitikino jis pats, iÅ¡ to ginklo Å¡audydamas į butelius ir matydamas, kad kulkos atÅ¡oka jų nesudaužiusios. Å ios aplinkybės patvirtina, kad jis veikÄ padarė nerÅ«pestingai elgdamasis su ginklu, nenumatė savo elgesio padarinių arba numatė tik abstrakčiÄ jų galimybę,

tačiau lengvabūdiškai pasitikėjo, kad tie padariniai nekils. Jis M. V. sužalojo dėl neatsargumo, todėl nusikalstama veika

turėjo bÅ«ti kvalifikuojama pagal BK 137 str. 1 d., o paskirtos bausmės vykdymas turėjo bÅ«ti atidėtas. PraÅ¡o nuosprendį pakeisti, jo nusikalstamÄ veikÄ perkvalifikuoti iÅ¡ BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 1 d. į BK 137 str. 1 d., paskirti jam negriežtÄ bausmę ir, taikant BK 75 str. 1 d., jos vykdymÄ atidėti.

Teismo posėdyje nuteistasis A. Ž. praÅ¡o jo apeliacinį skundÄ

patenkinti. Gynėjas praÅ¡o nuteistojo apeliacinį skundÄ patenkinti, nuteistojo A. Ž. nusikalstamÄ veikÄ perkvalifikuoti į BK 137 arba 135

straipsnius. Prokuroras, nukentėjusysis M. V. ir nukentėjusiojo atstovas praÅ¡o nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundÄ atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Nuteistasis A. Ž. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nusikalstamos veikos kvalifikavimu, nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nagrinėjant apeliaciniame skunde dėstomus argumentus kolegija pirmiausia pažymi, kad dalis teismo nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių jokių abejonių nekelia ir jų neginčija pats apeliantas. Iš bylos matosi, kad nusikaltimo įvykio vieta, butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo apžiūrėtas tik 2009 m. kovo 13 d., t. y. po įvykio praėjus beveik metams laiko, todėl jokių nusikaltimo pėdsakų šios apžiūros metu nebuvo surasta. Nebuvo surastas ir nusikaltimo įrankis - ,,D“ kategorijos šaunamasis ginklas, kurį, kaip parodė nuteistojo A. Ž. patėvis liudytojas M. J., jis sudaužė ir išmetė į upę. Tačiau paties nuteistojo A. Ž., nukentėjusiojo M.

V. ir liudytojų parodymais buvo nustatyta, kad M. V. buvo sužalotas būtent nurodytame bute ir kaltinime nurodytu laiku, t. y. 2008 m.

kovo 22 d. Taip pat nustatyta, kad nukentėjusysis buvo sužalotas į jį iÅ¡Å¡ovus iÅ¡ ,,D“ kategorijos Å¡aunamojo ginklo – 6 mm kalibro revolverio, kuris priklausė nuteistajam A. Ž.. Å Å«vio metu šį ginklÄ A. Ž. laikė

savo rankoje. Tai pripažįsta pats apeliantas. Teismo medicinos specialisto iÅ¡vada patvirtina, kad M. V. buvo padaryta kiauryminė Å¡autinė žaizda kairėje krÅ«tinės lÄ stos pusėje su kraujosruva kairio plaučio srityje, kairio plaučio sužalojimu, su kraujo susikaupimu kairėje krÅ«tinplėvės ertmėje, su svetimkÅ«niu kairėje krÅ«tinės lÄ stos sienoje ir kairio plaučio

srityje. Šie sužalojimai galėjo būti padaryti 2008 m. kovo 22 d. Sužalojimai M. V. padaryti šaunant iš šaunamojo ginklo į kairę krūtinės

lÄ stos pusę. Padaryti kÅ«no sužalojimai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymÄ . Papildomoje teismo medicinos specialisto iÅ¡vadoje nurodyta, kad dėl padarytų kÅ«no sužalojimų, atitinkančių sunkų sveikatos sutrikdymÄ , buvo pavojus nukentėjusiojo gyvybei, o laiku nesuteikus skubios ir kvalifikuotos pagalbos, nukentėjusysis M. V. galėjo mirti. Å iomis specialisto iÅ¡vadomis ir teisme apklausto eksperto J. Vėlavičiaus parodymais nustatyta, kad ligoninėje M. V. operuojant, jo kÅ«ne buvo rasta ir paimta kulka. Specialisto balisto iÅ¡vadoje nurodyta, kad Å¡i tirti pateikta kulka yra pramoninės gamybos 6 mm kalibro ,,Flobert“ tipo žiedinio įskėlimo Å¡ovinio kulka, kuri yra buvusio ,,D“ kategorijos ginklams skirto Å¡audmens sudėtinė dalis. Tokiomis kulkomis užtaisyti Å¡oviniai skirti daugelio modelių 6 mm

kalibro revolveriams (šaudantiems ,,Flobert“ tipo šoviniais). Nuteistasis A. Ž. pripažįsta, kad būtent tokį revolverį prieš kelis

metus iki įvykio įsigijo vienoje iÅ¡ Kaune esančių ginklų parduotuvių, įvykio dienÄ laikė šį ginklÄ savo bute ir kad M. V. buvo perÅ¡autas bÅ«tent Å¡iuo ginklu. Tai, kad jau buvo iÅ¡dėstyta, patvirtina, kad nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, nukentėjusiajam padaryti kÅ«no sužalojimai ir jų sunkumo laipsnis, o taip pat nusikaltimo įrankis, kuriuo nukentėjusysis buvo sužalotas, byloje nustatyti tiksliai ir Å¡ios aplinkybės jokių abejonių nekelia. Nuteistasis A. Ž. taip pat parodė ir to neneigia savo apeliaciniame skunde, kad Å¡Å«vio metu revolverį laikė savo rankoje.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka tik su teismo nustatytomis konkrečiomis nukentėjusiojo M. V. sužalojimo šaunamuoju ginklu

aplinkybėmis, nesutinka su teismo išvadomis apie tai, kad jis į M. V. šovė tyčia ir tai padarė siekdamas nukentėjusįjį

nužudyti. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusįjį sužalojo dėl neatsargumo. Teismo išvados dėl nuteistojo tyčios rūšies dar bus aptartos, tačiau apeliacinio skundo argumentus dėl šiame skunde nurodomų M. V. sužalojimo

aplinkybių ir dėl apelianto neatsargios kaltės kolegija atmeta. Kad A. Ž. iš revolverio iššovė ir sužalojo M.

V. tyčia, patvirtina visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų: nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, parodymų patikrinimo vietoje ir įvykio vietos apžiūros protokolai, specialistų išvados, o iš dalies ir paties nuteistojo parodymai.

Pats nuteistasis A. Ž. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su M. V. seniai pažįstamas, jie buvo draugai ir iki įvykio dienos tarp jų nebuvo kilę jokių konfliktų. Ä®vykio dienÄ Ä¯ butÄ Kaune sugrįžo iÅ¡ kaimo ir pasikvietė į svečius M. V.. Iki tol alkoholio nebuvo vartojęs, su nukentėjusiuoju nuėjo į parduotuvę, ten jis sau nusipirko du butelius vyno, o M. V. į jo butÄ atsinešė

butelį degtinės. Bute iš pradžių buvo tik dviese, o vėliau pasikvietė dar ir E. C., su juo jis irgi buvo seniai pažįstamas, nors artimai

ir nedraugavo. Bute jis gėrė vynÄ , o M. V. ir E. C. degtinę. PrieÅ¡ kelis metus Kaune, ginklų parduotuvėje

buvo nusipirkęs revolverį, tam tuo metu nereikėjo specialaus leidimo. Pirkdamas ginklÄ klausė pardavėjo, ar juo galima sužaloti žmogų, jam buvo paaiÅ¡kinta, kad ne, o vėliau jis įsitikino tuo pats, nes buvo Å¡audęs iÅ¡ to revolverio, užtaisyto Å¡oviniais, į butelius, bet jie nesuduždavo. Ä®vykio dienÄ jo bute vartojant alkoholį M. V. ar E. C., kuris iÅ¡ jų – neprisimena, paprašė jo parodyti tÄ revolverį. Jis parodė,

atidarė revolverio bÅ«gnÄ ir į delnÄ iÅ¡kratė Å¡ovinius. Rodydamas ginklÄ M. V. ir E. C., revolverį visÄ laikÄ

laikė savo rankoje. Jis pats tuo metu sėdėjo ant fotelio, o M.

V. ir E. C. – ant minkšto baldų kampo. M. V. sėdėjo tiesiai prieš jį. Laikydamas revolverį rankoje

nuspaudė muÅ¡tukÄ , laikė jį prispaudęs nykščiu ir bandė po truputį jį

nuleidinėti. Tačiau tuo metu pirÅ¡tas nuo muÅ¡tuko nuslydo ir įvyko Å¡Å«vis. M. V. sudejavo, atsirėmė į baldų kampo atloÅ¡Ä ir jis

suprato, kad kulka pataikė jam. Po Å¡Å«vio E. C. iÅ¡ karto iÅ¡ buto pabėgo, o jis pats paskambino pagalbos telefonu Nr. 112 ir pasakė, kad perÅ¡ovė žmogų. Telefonu apie tai pranešė ir savo patėviui M. J., jam pasakė, kad netyčia sužalojo M. V. ir kad ginklas iÅ¡Å¡ovė netyčia. M. V. atėmė iÅ¡ jo telefonÄ ir

liepė niekur neskambinti. Netrukus atvyko du policijos pareigūnai, bet pats M. V. jiems pasakė, kad nieko neįvyko ir kad jis (A. Ž.) būdamas išgėręs pajuokavo. Pareigūnai juos įspėjo,

pagrasino bauda už melagingÄ iÅ¡kvietimÄ ir iÅ¡vyko. Ä® butÄ atvyko jo patėvis M. J., apžiÅ«rėjo M. V. ir pamatė jo

krÅ«tinėje žaizdÄ , matėsi nedidelė skylutė. Tuo metu vėl atėjo policijos pareigÅ«nai, bet M. V. dar kartÄ pasakė, kad nieko neįvyko

ir pareigūnai vėl išvyko. M. J. ir jis pats įkalbinėjo M. V. važiuoti į ligoninę, bet šis atsisakė ir vienas išėjo

iÅ¡ buto. Dar po to į butÄ atvyko ir jo tėvas R. Ž..

Praėjus kažkiek laiko M. V. paskambino jo patėviui M. J. telefonu, pasakė, kad jam blogai, sugrįžo į butÄ ir M. J. su tėvu nuvežė M. V. į ligoninę,

ten jį operavo. Po kelių dienų jis aplankė M. V. ligoninėje,

su juo draugiÅ¡kai pasikalbėjo, bet kai jį aplankė dar kartÄ , ten sutiko M. V. motinÄ , kuri pasakė, kad jis ten yra nepageidaujamas.

Todėl daugiau M. V. jis nelankė, Å¡is jam leido suprasti, kad motina draudžia jiems bendrauti. Teisme A. Ž. taip pat parodė, kad ligoninėje M. V. negrasino, ant jokių popieriaus lapų pasiraÅ¡yti nereikalavo. To įvykio metu bute turėjo tik vienÄ

ginklÄ â€“ nurodytÄ revolverį, kurį, kaip po to paaiÅ¡kėjo, jo patėvis M. J. sudaužė ir iÅ¡metė. Jis dar turėjo įsigijęs ir dujinį

pistoletÄ , bet tuo metu buvo jį palikęs kaime. Ä®vykio metu niekam negrasino,

taburetės nemėtė, po šūvių į M. V. revolveriu E. C. negrasino. Kai sėdėjo ant fotelio, o priešais jį M. V. sėdėjo ant minkšto baldų kampo, buvo vienas į kito

pusę pasilenkę ir atstumas tarp jų buvo nedidelis. Pripažįsta, kad tuo metu buvo neblaivus ir su ginklu elgėsi neatsargiai. Kodėl nukentėjusysis M. V. ir liudytojas E. C. nurodo kitokias įvykio aplinkybes, jis nežino, tačiau mano, kad tai jie daro tik tikėdamiesi iš jo gauti pinigų. Vis dėlto iš A. Ž. parodymų teisme matosi, kad ir jis pats kai kurias įvykio aplinkybes nurodė prieštaringai. Teisme jis taip pat parodė, kad buvo išgėręs du butelius vyno, buvo apgirtęs ir įvykio aplinkybes dėl išgerto alkoholio prisimena miglotai.

Nors ir parodęs, kad šūvio metu sėdėjo priešais M. V. ant fotelio, atsakydamas į papildomai užduotus klausimus A. Ž. tos pačios apklausos metu jau parodė, jog to neprisimena. Parodęs, kad alkoholis jo veiksmams įtakos neturėjo, tos pačios apklausos metu jau pripažino, kad išgėręs du butelius vyno buvo gerokai apgirtęs ir alkoholis jam įtakos turėjo, per daug jį atpalaidavo. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nuteistasis nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes.

Vėl parodė, kad rodydamas ginklÄ sėdėjo ant fotelio, o M. V. sėdėjo ant minkÅ¡to baldų kampo tiesiai prieÅ¡ jį. Å Å«vis įvyko, kai jis neatsargiai nuleidinėjo revolverio muÅ¡tukÄ ir nuo jo nusprÅ«do pirÅ¡tas. Taip pat parodė, kad bute buvo kilęs mažas konfliktas tarp jo ir E. C., kuris jam priekaiÅ¡tavo dėl anksčiau nuviliotos M. V. merginos, tačiau Å¡is konfliktas greitai pasibaigė. Kai į butÄ antrÄ kartÄ atvyko policijos pareigÅ«nai, tuomet bute jau buvęs jo patėvis M.

J. nuėjo į tualetÄ . Tarp fotelio ir minkÅ¡to baldų kampo, ant kurių sėdėjo jis ir nukentėjusysis, stovėjo dar ir kėdė. Kaip ir pirmosios instancijos teisme, Å¡ios papildomos apklausos metu A. Ž. ir vėl nurodė aplinkybes, paneigiančias kÄ tik jo paties duotus parodymus. A. Ž. parodė, kad ginklÄ rodė, jį rakinėjo, spaudė ir laikė muÅ¡tukÄ norėdamas „pasirodyti“, pripažino, kad revolverio gaidukÄ tikrai paspaudė savo pirÅ¡tu. Nors ir nemano, jog galėtų neprisiminti, kad buvo atsistojęs ir įrėmęs ginklÄ Ä¯ nukentėjusįjį, tačiau pripažino, kad nuo alkoholio buvo apsvaigęs „kaip reikiant“.

Apklausos pabaigoje A. Ž. jau parodė, kad jis negali tiksliai pasakyti, ar jis Å¡Å«vio metu sėdėjo, ar stovėjo. IÅ¡ bylos matosi, kad nuteistojo parodymuose yra ne tik jau aptartų prieÅ¡taravimų. Ikiteisminio tyrimo pradžioje apklaustas įtariamuoju (t. 1, b. l. 155-156) A. Ž. buvo nurodęs kitokias įvykio aplinkybes. Jis buvo parodęs, kad laikė revolverį savo rankoje, atsisakius ginklÄ parodyti, E. C. griebė už

revolverio, traukė jį į save, tada įvyko šūvis ir buvo sužalotas M. V.. Teisme perskaičius šiuos ankstesnius parodymus,

nuteistasis pripažino, kad jie neteisingi ir kad tokiu būdu bandė sušvelninti savo padėtį.

Nuteistojo A. Ž. nurodytas įvykio aplinkybes paneigia pirmiausia nukentėjusiojo M. V. bei liudytojo E.

C. parodymai ir balisto-Å¡Å«vio pėdsakų tyrimo specialisto iÅ¡vada. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis M. V. parodė, kad su nuteistuoju A. Ž. pažįstamas nuo vaikystės ir jų santykiai buvo normalÅ«s. Ä®vykio dienÄ A. Ž. jam

paskambino ir pasiÅ«lė susitikti. Susitiko kieme, nuėjo į parduotuvę, ten A. Ž. nusipirko vyno ir abu nuėjo į A. Ž. butÄ .

PapraÅ¡ius A. Ž. jis paskambino jų bendram pažįstamam E. C. ir Å¡is taip pat atėjo į tÄ butÄ . Jis tÄ dienÄ jokio

alkoholio negėrė nė laÅ¡o, A. Ž. gėrė nusipirktÄ vynÄ , o degtinės nebuvo iÅ¡ viso. IÅ¡ pradžių trise normaliai kalbėjosi, klausė muzikos, jokių kalbų apie merginas ir konfliktų nebuvo. Jis sėdėjo ant minkÅ¡to baldų kampo, E. C. sėdėjo jam iÅ¡ kairės, o A. Ž. – prieÅ¡ais jį. Po to A. Ž. kažkas atsitiko, nes

jis pradėjo elgtis agresyviai, griebė kėdę ir ėmė ja mojuoti. Jis A. Ž. ėmė raminti ir šis kėdę pastatė atgal. Po to A. Ž., nors nei jis, nei E. C. to

neprašė, pradėjo jiems demonstruoti savo ginklus, vienÄ buvo užsikišęs už kelnių, o kitas buvo dėkle. Pirmiausia A. Ž. ėmė mojuoti tuo ginklu, kuris buvo dėkle, ant grindų pabiro Å¡oviniai, A. Ž. juos surinko ir sudėjo atgal į ginklo dėtuvę. Po to iÅ¡sitraukė kitÄ

ginklÄ , kuris buvo užkiÅ¡tas už kelnių. Jis paprašė ginklÄ paslėpti, A. Ž. pakluso ir tai padarė. Kurį laikÄ viskas buvo lyg ir

gerai. Tačiau po to A. Ž. vėl iÅ¡sitraukė ginklÄ ir priėjo

prie jo, sėdėjusio toje pačioje vietoje ant minkšto baldų kampo. Matė, kad A. Ž. atrodė keistai, buvo įsiutęs, akys atrodė

iÅ¡sprogusios, atrodė, kad iÅ¡ burnos jam veržiasi putos. Nieko nesakydamas A. Ž. priėjo prie jo, įrėmė į jį ginklÄ ir iÅ¡Å¡ovė į kairę

krÅ«tinės pusę. Nuo Å¡Å«vio jis atsirėmė į minkÅ¡to kampo atloÅ¡Ä . IÅ¡ pradžių patyrė

Å¡okÄ , bet sÄ monės nebuvo praradęs, viskÄ matė, bet negirdėjo. E.

C. ėmė jį gaivinti, bandė daryti jam dirbtinį kvėpavimÄ . O jis tuomet matė, kad A. Ž. ginklÄ ir toliau laikė rankoje ir to ginklo vamzdį vedžiojo aplink E. C. galvÄ . Po to jis prarado sÄ monę, o kai atsigavo, E. C. bute jau nebuvo. Jam svaigo galva, o krÅ«tinėje jautė deginantį skausmÄ . MarÅ¡kiniai Å¡Å«vio vietoje buvo

papilkėję, po jais krÅ«tinėje pamatė skylutę ir iÅ¡bėgusį kraujÄ . A. Ž. tuo metu kažkam skambino telefonu ir kalbėjo, antrÄ

kartÄ telefonu kalbėjo su savo patėviu, lygtai sakė jam, kad perÅ¡ovė žmogų. Po kažkiek laiko atvyko policijos pareigÅ«nai, klausė, kas nutiko. Jis pats pasakė, kad nieko neįvyko, tada policininkai liepė jiems netriukÅ¡mauti, pritildyti muzikÄ ir iÅ¡vyko. Po to atvyko A. Ž. patėvis, jį apžiÅ«rėjo ir pasakė, kad jis perÅ¡autas. Sakė, kad turi pažįstamų gydytojų, kad viskÄ sutvarkys ir niekas nieko nesužinos. Tuo metu dar kartÄ atvyko policijos pareigÅ«nai ir A.

Ž. patėvis pasislėpė vonioje. PareigÅ«nams jie vėl pasakė, kad bute viskas gerai, ir Å¡ie vėl iÅ¡vyko. IÅ¡ vonios išėjo A. Ž. patėvis, jį ramino, o kas vyko toliau, jis jau nelabai prisimena. Ligoninėje gulėjo apie mėnesį laiko, A. Ž. jam paskambino, o po to pas jį atvyko, jie kalbėjosi ir A. Ž. sakė, kad jo motina jam grasina. Po to paaiÅ¡kėjo, kad A. Ž. jam melavo. Dar kartÄ pas jį atvažiavęs A. Ž. prašė pasiraÅ¡yti kažkokius lapus. Jam atsisakius, A.

Ž. vėl atvyko kartu su savo patėviu, jis pradėjo jį gÄ sdinti, sakė, kad turi ryÅ¡ių su mafija. Jis jokių popierių vėl nepasirašė, tada atvyko jo motina ir juos iÅ¡varė. Nuteistasis A. Ž. jo neatsiprašė ir žalos neatlygino, jo gydymo ir kitas iÅ¡laidas apmokėjo tik jo paties motina ir brolis. Teisme nukentėjusysis M. V. dar parodė, kad jau neprisimena, ar po Å¡Å«vio jam į krÅ«tinę buvo išėjęs iÅ¡ buto į laukÄ . Tuo metu, kai buvo sužalotas, patyrė Å¡okÄ ir nemanė, kad A.

Ž. į jį Å¡ovė tyčia. Dabar mano, kad nuteistasis Å¡ovė tyčia, nes tai patvirtina jo veiksmai, A. Ž. iÅ¡sitraukė ginklÄ , priėjo prie jo, įrėmė ginklÄ ir Å¡ovė. IÅ¡ karto po to įvykio į butÄ atvykęs A. Ž. patėvis ne tik žadėjo, kad jam padės jo pažįstami gydytojai, bet ir nurodė, kÄ sakyti apie sužalojimo aplinkybes. Jis sakė jam pasakoti, kad jį perÅ¡ovė Dainavos parke. TokiÄ versijÄ iÅ¡ pradžių jis ir nurodė pareigÅ«nams. VisÄ tiesÄ tyrėjui papasakojo po to, kai nuteistasis su patėviu ligoninėje pradėjo jam grasinti.

TiesÄ sakyti jį taip pat ragino ir tyrėjas bei motina. Tada jis ir nurodė visas tikrÄ sias įvykio aplinkybes. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis nurodė iÅ¡ esmės tokias pačias įvykio aplinkybes. Dar parodė, kad A. Ž. buvo girtas jau jų susitikimo kieme metu, po to parduotuvėje nusipirko dar du butelius vyno, kurį vienas gėrė ir savo bute. Jis ir E. C. jokių alkoholinių gėrimų negėrė. Gerdamas vynÄ A. Ž. turėjo du ginklus – dėkle revolverį, o už kelnių užsikišęs dujinį pistoletÄ .

Jam „kažkas užėjo“ ir jis pradėjo mojuoti kėdute, kuri nufotografuota įvykio vietos apžiÅ«ros metu. Po to iÅ¡sitraukė dujinį pistoletÄ , bet jam liepus ginklÄ paslėpti, A. Ž. jį užsikiÅ¡o už kelnių. Tačiau po to iÅ¡sitraukė revolverį, žaidė su jo bÅ«gnu, iÅ¡ jo iÅ¡krito Å¡oviniai, bet jis juos sudėjo atgal. Dar po to jis ėjo į

jo pusę, tuo metu jo žvilgsnis buvo piktas, matėsi baltos seilės. Priėjęs A. Ž. į jį iššovė. Po šūvio E. C. darė

jam dirbtinį kvėpavimÄ , jis matė kaip tuo pačiu revolveriu A. Ž. „pervedė“ E. C. apie galvÄ . Dar po to įvykių aplinkybes jis jau prisimena miglotai. Tačiau atsimena, kad buvo atvažiavę policijos pareigÅ«nai ir jie su A. Ž. abu sakė, kad nieko neatsitiko. Ä® butÄ atvyko A. Ž. patėvis, kuris, dar kartÄ atvykus pareigÅ«nams, slėpėsi nuo jų tualete. Kad jį kažkas perÅ¡ovė parke, jam liepė sakyti A. Ž. patėvis ir tai jis iÅ¡ pradžių ir

aiškino pareigūnams. Policijai nesiskundė ir jiems melavo ne tik todėl, kad A. Ž. patėvis aiškino, jog turi pažįstamų gydytojų, bet ir

todėl, kad iš pradžių nenorėjo šio įvykio viešinti ir nenorėjo, kad jo draugas A. Ž. būtų patrauktas atsakomybėn. Teisybę sakyti nutarė po

to, kai A. Ž. liepė jam pasiraÅ¡yti ant tuščio popieriaus lapo. Jis pats jokiose derybose dėl žalos atlyginimo nedalyvavo. Jau išėjus iÅ¡ ligoninės motina jam papasakojo, kad buvo siÅ«loma 20 tÅ«kstančių litų už tai, kad jis pakeistų parodymus. Iki Å¡iol nuteistasis jo net neatsiprašė, atlygino tik 300-400 Lt žalos. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad įvykio metu jie nesipyko, jis nežino, dėl ko A. Ž. galėjo turėti tikslÄ jį nužudyti, mano, kad jam tikriausiai „kažkas užėjo“ nuo iÅ¡gerto alkoholio. IÅ¡ bylos matosi, kad pirmÄ kartÄ apklaustas tÄ pačiÄ Ä¯vykio dienÄ ligoninėje (t. 1, b. l. 86) M. V. atsisakė paaiÅ¡kinti jo sužalojimo aplinkybes, prašė įvykio netirti, pareiÅ¡kė, kad neraÅ¡ys skundo ir nesikreips į ekspertus. Apie tai, kad buvo perÅ¡autas „Draugystės“ parke, M.

V. buvo nurodęs tik ligoninės medikams, apie tai nurodoma policijos pareigūnų tarnybiniame pranešime ir dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Iš bylos matosi, kad visų kitų ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu M. V. jau nurodė tokias įvykių aplinkybes, apie kurias

nurodė ir teismo posėdžiuose. Savo parodymus jis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1 b. l. 91-93).

Liudytojas E. C. pirmosios instancijos teisme parodė, kad pažįsta ir nukentėjusįjį M. V., ir nuteistÄ jį A. Ž.. TÄ dienÄ pas A. Ž. SMS žinute jį pakvietė M. V.. Jis ten nuėjo, duris atidarė A. Ž.,

o viduje buvo ir M. V.. Nukentėjusysis buvo blaivus, o A. Ž. jam atėjus jau buvo girtas, jis vos pastovėjo ant kojų. Jie

trise klausėsi muzikos, jis su M. V. nieko negėrė, o kÄ gėrė A. Ž., jis nematė. Tarp jų jokių ginčų ir konfliktų nebuvo. Tačiau A. Ž. staiga griebė taburetę ir pradėjo jÄ mėtyti. Paskui jis iÅ¡sitraukė ginklÄ , ėmė juo mojuoti ir iÅ¡ jo pabiro Å¡oviniai.

A. Ž. susirinko Å¡ovinius ir sudėjo juos atgal į ginklo bÅ«gnÄ . Tada priėjo prie sėdinčio M. V. ir į jį iÅ¡Å¡ovė. Negali tvirtinti, kad jis į M. V. ginklÄ buvo įrėmęs, bet atstumas nuo ginklo iki nukentėjusiojo kÅ«no galėjo bÅ«ti iki 1 centimetro. Jis pradėjo M. V. daryti dirbtinį kvėpavimÄ , klausė A. Ž., kÄ jis daro. Tada A. Ž. priėjo prie jo ir pradėjo ginklo vamzdžiu vedžioti apie kaktÄ . M. V. atsigavus, jis iÅ¡sigandęs iÅ¡ to buto pabėgo. Liudytojas parodė, kad jis pasakoja teisybę, nieko apkalbėti neturi tikslo, nes ir M. V.,

ir A. Ž. buvo jo draugai. Tik jau po šio įvykio A. Ž. išvadino jį necenzūriniais žodžiais, jo nuomone, taip

elgėsi todėl, kad jis davė parodymus šioje byloje. Liudytojas E.

C. taip pat parodė, kad įvykio metu pas A. Ž. matė tik tÄ vienÄ ginklÄ . Kad A. Ž. bÅ«tų buvęs įsiutęs, jis nepastebėjo, tačiau buvo girtas ir jam du kartus pasikartojo pykčio proveržiai. PirmÄ kartÄ kai pradėjo mojuoti kėde ir jÄ daužyti, ir antrÄ kartÄ , kai iÅ¡sitraukė ginklÄ ir Å¡ovė į M. V.. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje E. C. nurodė iÅ¡ esmės tokias pačias įvykio aplinkybes. Parodė, kad jis pats A. Ž. bute iÅ¡buvo tik maždaug 5 min. laiko. A. Ž. buvo stipriai iÅ¡gėręs, tačiau kai jis (E. C.) atėjo, bute jau niekas negėrė, butelių jis nepastebėjo. A. Ž. iÅ¡ pradžių pradėjo mėtyti taburetę, paskui iÅ¡sitraukė ginklÄ , M. V. liepė jį įsidėti atgal ir A. Ž. pakluso. Tačiau po kelių minučių ginklÄ vėl iÅ¡sitraukė, iÅ¡ jo pabiro Å¡oviniai, jis juos susirinko ir sudėjo atgal į ginklÄ . Jis su M. V. tuo metu sėdėjo ant minkÅ¡to baldų kampo. A. Ž. priėjo prie M. V., įrėmė į jį ginklÄ ir iÅ¡Å¡ovė. Jis pradėjo A. Ž. Å¡aukti, kÄ jis daro, tačiau A. Ž. priėjo prie jo ir tuo pačiu ginklu „pravedė“ jam prie galvos. Jis darė M. V. dirbtinį kvėpavimÄ , o kai Å¡is atsigavo, iÅ¡sigandęs iÅ¡ to buto pabėgo. Liudytojas parodė, kad nėra visiÅ¡kai įsitikinęs, kad abu kartus A. Ž. buvo iÅ¡sitraukęs tÄ patį ginklÄ . PirmÄ kartÄ galėjo bÅ«ti iÅ¡sitraukęs ir kitÄ ginklÄ , tačiau gerai prisimena, kad antrÄ kartÄ ginklÄ iÅ¡siraukė iÅ¡ dėklo, tai buvo revolveris, iÅ¡ jo iÅ¡biro Å¡oviniai ir A. Ž. juos sudėjo

atgal į revolverio bÅ«gnÄ . Kodėl A. Ž. Å¡ovė į M. V., negali paaiÅ¡kinti. Abu kartus ginklÄ A.

Ž. išsitraukė stovėdamas. Liudytojas E. C. dar

parodė, kad tÄ patį vakarÄ sutiko M. V. išėjusį iÅ¡ A. Ž. buto, Å¡is jam sakė, kad A. Ž. tėvas

ar patėvis padės sutvarkyti reikalus. Tuo metu M. V. pasidarė bloga ir jie telefonu paskambino A. Ž. patėviui. IÅ¡ bylos matosi, kad tokias pačias įvykio aplinkybes liudytojas E. C. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose. Tų apklausų metu jis irgi parodė, kad A. Ž., laikydamas ginklÄ stovėjo, priėjo prie

sėdinčio M. V. ir į jį iššovė. Jo nuomone, A. Ž. taip pasielgė dėl to, kad buvo visiškai girtas. Savo

parodymus E. C. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 125-127).

Nukentėjusiojo

M. V. ir liudytojo E. C. parodymus apie tai, kad A. Ž. šovė į nukentėjusįjį revolverį įrėmęs

į M. V. kÅ«nÄ arba laikydamas ginklÄ visiÅ¡kai arti M. V. krÅ«tinės, patvirtina dar viena specialisto iÅ¡vada.

Balistinio-šūvio pėdsakų tyrimo specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 39-40) nurodyta, kad tirti pateiktų M. V. marškinių priekinio paviršiaus kairėje pusėje esanti kiaurymė yra šautinis pažeidimas, kurio

aplinkoje yra artimo šūvio pėdsakai – intensyvi ir vidutinio intensyvumo homogeninė šūvio metalizacija. Buvo šauta iš artimo, mažesnio negu 10 cm atstumo, matuojant

nuo ginklo vamzdžio laibgalio iki kliūties.

Teisiamajame posėdyje buvo apklausti taip pat liudytojai, patys nematę nusikaltimo įvykio, buvo apklausti taip pat ekspertas ir specialistas. Jų parodymai irgi turėjo

reikšmės bylai išspręsti teisingai. Nors A. Ž. ir M. V. giminaičių parodymai vieni kitiems prieštarauja, jų

parodymai nepaneigia nuosprendyje dėstomų teismo išvadų, o, pavyzdžiui A. Ž. patėvio liudytojo M. J. parodymai,

netgi paneigia kai kuriuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus. Pirmosios instancijos teisme M. J. parodė, kad jis yra A. Ž. patėvis. Jis parodė, kad 2008 m. kovo 22 d., apie 18 val., jam paskambino A. Ž. ir pasakė, kad atsitiko nelaimė. Nuvykęs į butÄ R. Kalantos g., ten rado A. Ž. ir nukentėjusįjį M. V.. Abu buvo neblaivÅ«s, tai suprato iÅ¡ nuo jų sklindančio alkoholio kvapo, jų judesių. A. Ž. pasakė, kad atsitiko nelaimė ir jis iÅ¡Å¡ovė į žmogų. M. V. jam parodė Å¡irdies plote žaizdÄ , ji nekraujavo. Jis įkalbinėjo M.

V. važiuoti į ligoninę, bet Å¡is atsisakė, aiÅ¡kino, kad nenori skaudinti savo motinos. A. Ž. ir M. V. jam abu pasakojo, kad A. Ž. apžiÅ«rinėjo ginklÄ ir netyčia nuspaudė mygtukÄ . Dar sakė, kad buvo atvykusi policija, bet nukentėjusysis juos „atkalbėjo“ ir pareigÅ«nai iÅ¡vyko. Jam bÅ«nant bute policija atvažiavo dar kartÄ , jis pats tuo metu buvo tualete. M. V. vėl atsiprašė pareigÅ«nų, Å¡ie pažadėjo nubausti bauda ir vėl iÅ¡vyko. Ir posÅ«nis, ir nukentėjusysis jam aiÅ¡kino, kad viskas įvyko netyčia, A. Ž. netyčia

atlaužė revolverio gaidukÄ , o po to jam nusprÅ«do pirÅ¡tas. Jis davė M. V. savo telefono numerį ir pasakė, jei bus blogai, kad

paskambintų. M. V. išėjo iš buto, bet po kiek laiko jam

paskambino ir pasakė, kad pasijuto blogai. Tada jis pats nuvežė M. V. į ligoninę. Ten nukentėjusiajam pasidarė dar blogiau,

todėl teko bėgti ieÅ¡koti „ratukų“. Ligoninėje jis pats laukė ilgai, nes norėjo sužinoti, kokia nukentėjusiojo bÅ«klė. Liudytojas M. J. taip pat parodė, kad atvykęs į butÄ ten rado nebaigtus gerti vyno ir degtinės butelius ir revolverį. Tuo metu jam pačiam buvo Å¡okas, todėl tÄ revolverį jis sudaužė, nuvežė prie hidroelektrinės ir iÅ¡metė į vandenį. Jokių dokumentų pasiraÅ¡yti M. V. jis neprašė. Pripažįsta, kad neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiojo motinai jis siÅ«lė 30000 Lt, bet Å¡i jį iÅ¡keikė ir imti pinigus nesutiko. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas M. J. iÅ¡ esmės pakartojo jau aptartus ankstesnius parodymus, tačiau nurodė ir kai kurias papildomas aplinkybes. Jis parodė, kad atvykus į butÄ , nors A. Ž. jam sakė, jog įvyko nelaimingas atsitikimas, tačiau pasakė, kad jis Å¡ovė į M. V.. Revolverį rado ant stalo ir jį pasiėmė dar iki policijos atvykimo. Nuėjo į tualetÄ ir iÅ¡ jo išėjo, kai policijos pareigÅ«nai iÅ¡vyko, nors nuo pareigÅ«nų nesislapstė. Kai nuvežė M. V. į ligoninę, po to nuvežė revolverį prie elektrinės, ten jį sudaužė akmenimis ir iÅ¡metė į vandenį.

Maždaug po savaitės laiko M. V. motina pasakė, kad A. Ž. vėl vaikÅ¡to su ginklu. Tada jis dar kartÄ apieÅ¡kojo tÄ

patį butÄ , raÅ¡omojo stalo stalčiuje rado pistoletÄ , kurį taip pat iÅ¡metė. To pistoleto iÅ¡ kaimo į butÄ R. Kalantos g. jis neparvežė. Kieno buvo mintis sakyti, kad M. V. buvo sužalotas ne bute, o parke, jis nežino. IÅ¡ teisme perskaitytų M. J. parodymų ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 131-132, 139) matosi, kad liudytojas buvo nurodęs iÅ¡

esmės tokias pačias aplinkybes. Jis tik neparodė, kad apie neatsargų A. Ž. elgesį su ginklu ir netyčinį sužalojimÄ jam bÅ«tų

pasakęs pats nukentėjusysis M. V.. Taip pat parodė, kad tame pačiame bute stalčiuje po kelių dienų rado pistoletÄ , jį iÅ¡sivežė į tÄ pačiÄ vietÄ prie elektrinės, ginklÄ irgi sudaužė ir iÅ¡metė į vandenį. Parodymų patikrinimo vietoje metu M. J. parodė vietÄ , kur į upę iÅ¡metė bute rastus ginklus (t. 1, b. l. 133-135). Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas R. Ž. parodė, kad yra nuteistojo tėvas. Su sÅ«numi negyvena kartu, bet palaiko su juo ryÅ¡ius. TÄ vakarÄ sÅ«nus jam paskambino ir pasakė, kad netyčia sužalojo draugÄ , prašė atvažiuoti. Kai nuvyko prie buto, pamatė į jį ateinantį M. V., bute jau buvo M. J.. M. V. nesutiko važiuoti į

ligoninę, sakė, kad nieko baisaus neatsitiko, bet jį pavyko įkalbėti ir M. J. išvežė M. V. į ligoninę.

Atsisakinėdamas vykti į ligoninę M. V. aiškino, kad kaip

atrodys, jei ten nuvažiuos išgėręs. Jis matė, kad M. V. neblaivus. Sūnus apie įvykį jam nieko konkretaus nepapasakojo, sakė, kad iššovė netyčia, kad

nuleidinėjo muÅ¡tukÄ ir ginklas iÅ¡Å¡ovė. Jam pačiam buvo Å¡okas ir jis iÅ¡ karto iÅ¡bėgo į laukÄ . Sakyti, kad buvo perÅ¡autas parke, jis M. V. nesiÅ«lė, jokių dokumentų pasiraÅ¡inėti jam į ligoninę nevežė. Žinojo, kad sÅ«nus turėjo dujinį pistoletÄ ir revolverį, kam jam buvo reikalingi tie ginklai, jis nežino.

Apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 130) liudytojas R. Ž. buvo parodęs, kad neblaivus buvo ne tik M. V., bet ir jo sūnus A. Ž.. Sūnus

jam pasakė, kad savo draugÄ perÅ¡ovė. Vėliau buvo nuvykęs į ligoninę, siÅ«lė M. V. pagalbÄ , bet Å¡is atsakė, kad jam nieko nereikia. Jis M. V. nežemino, jam negrasino, pasiraÅ¡inėti kokius nors

dokumentus neprašė. Apie tai, kad M. V. būtų

atsisakinėjęs vykti į ligoninę dėl savo girtumo, taip pat apie tai, kad A. Ž. būtų aiškinęs jam konkretesnes iššovimo į

nukentėjusįjį aplinkybes, jis nurodė tik teisiamajame posėdyje. Teisme perskaičius aptartus ankstesnius parodymus, R. Ž. tik dar kartÄ patvirtino, kad nukentėjusysis buvo neblaivus. Teisme apklausti liudytojais policijos pareigÅ«nai M. J. ir A.

B. parodė, kad 2008 m. kovo 22 d. buvo nuvykę į butÄ PetraÅ¡iÅ«nuose, buvo gautas praneÅ¡imas, kad ten triukÅ¡mas, girdėti Å¡Å«viai. Bute rado du jaunuolius,

abu buvo neblaivÅ«s, jautėsi alkoholio kvapas, be to, tai matėsi iÅ¡ jų judesių. A. B. parodė, kad jaunuoliai apie ginklÄ kažkÄ kalbėjo, jis

ieškojo sužeisto žmogaus, bet nerado, bute nesimatė kraujo, ginklo irgi nematė, detaliau butas nebuvo apžiūrėtas, nes jie neturėjo teisės daryti kratos.

Vaikinai buvo įspėti, kad netriukšmautų ir jie iš to buto išvyko. M. J. irgi parodė, kad abu bute buvę jaunuoliai buvo neblaivūs,

bendraujant jautėsi alkoholio kvapas, kaip jie buvo apsirengę, neprisimena. Bute nesimatė kraujo pėdsakų, nesijautė parako kvapo. Ant vaikinų smurto žymių

irgi nesimatė, jie elgėsi ramiai ir jokių pretenzijų neturėjo. Tada jis su A. B. iÅ¡ buto iÅ¡vyko, kas buvo iÅ¡kvietęs policijÄ , jis

nežino. Liudytojas A. B. teisme taip pat parodė, kad, jam atrodo, jog į tÄ butÄ buvo nuvykę tik vienÄ kartÄ , paros laiko irgi gerai neatsimena, jam atrodo, kad lygtai buvo rytas. Nukentėjusiojo M.

V. motina liudytoja R. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad tÄ dienÄ jos sÅ«nus M. V. išėjo į kiemÄ , apie 18 val. ji pradėjo nerimauti, sÅ«nui skambino, bet jo telefonas buvo iÅ¡jungtas. Apie 21 val. pas jÄ atvažiavo T. Ž. ir pasakė, kad jos sÅ«nus perÅ¡autas. Kartu nuvažiavo į ligoninę, ten rado nemažai jaunimo ir A. Ž. patėvį. Å is jai iÅ¡ karto pasakė, kad jos sÅ«nų kažkas perÅ¡ovė Dainavos parke ir jis jį atvežė į ligoninę. Kai jie atvyko į ligoninę, jos sÅ«nus tuo metu buvo operuojamas.

Po operacijos sÅ«naus bÅ«klė buvo bloga ir su juo susikalbėti jai pavyko tik po keleto dienų. Ji pasikvietė į ligoninę tyrėjÄ ir jam dalyvaujant pasakė sÅ«nui, kad Å¡is pasakytų visÄ teisybę. Tuomet sÅ«nus ir papasakojo, kad jį į namus pasikvietė A. Ž., ten buvo ir E. C.. A. Ž. buvo girtas, mosikavo taburete, po to iÅ¡sitraukė ginklÄ , Å¡ovė į jos sÅ«nų, o po to dar sukinėjo ginklÄ prieÅ¡ E. C. galvÄ . Vėliau ji pati klausė A. Ž., kodėl Å¡is taip padarė.

A. Ž. jai atsakė, kad buvo labai girtas ir kad jam buvo „balti arkliai“. Ji pati, atvykusi į ligoninę, buvo prie sÅ«naus, alkoholio kvapo nepajautė, kad sÅ«nus nebuvo girtas, jai pasakė ir ligoninės gydytojai. Liudytoja taip pat parodė, kad nuteistÄ jį A. Ž. pažinojo ir anksčiau, buvo pasakiusi, kad Å¡is jų namuose nesirodytų. Žinojo, kad A. Ž. girtauja ir turi ginklÄ . A. Ž. jos sÅ«numi naudojosi, lyg ir užstodavo jį prieÅ¡ kitus, todėl sÅ«nus laikė jį geriausiu draugu.

Tuo naudodamasis A. Ž. įsiÅ«lydavo jos sÅ«nui įvairių menkaverčių daiktų, rÅ«bų, o sÅ«nus visa tai iÅ¡ jo pirkdavo mokėdamas nemažus pinigus. SÅ«naus sveikata po sužalojimo bloga iki Å¡iol, nesiliauja vidinis kraujavimas, gydytojai sakė, kad buvo pažeistas nervas ir sÅ«nus skausmÄ kentės visÄ gyvenimÄ . Po įvykio bandė tartis dėl žalos atlyginimo su A. Ž. advokatais, bet jų pasiÅ«lymas jÄ Å¡okiravo ir ji bendrauti atsisakė. Žalos nuteistasis neatlygino. Papildomai apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja R.

V. nurodė iÅ¡ esmės tokias pačias aplinkybes. Taip pat papildomai parodė, kad tÄ dienÄ sÅ«nus iÅ¡ namų išėjo apie pietus, buvo blaivus, alkoholio jam iÅ¡ viso negalima vartoti dėl sveikatos. Apie 21 val. atvažiavo T. Ž. ir pasakė, kad jos sÅ«nus perÅ¡autas ir yra ligoninėje. Kaimynės vyras, dirbantis policijoje, jai patvirtino, jog buvo gautas praneÅ¡imas, kad PetraÅ¡iÅ«nuose perÅ¡autas žmogus. Nuvykus į ligoninę jos sÅ«nus buvo reanimacijoje, ligoninėje buvo sÅ«naus draugai ir A.

Ž. patėvis. Å is jai aiÅ¡kino, kad jos sÅ«nų perÅ¡ovė parke ir kad sÅ«nus pats paprašė jo pagalbos. Jai dėl to kilo įtarimas, o kitÄ dienÄ E. C. jai pasakė, kad viskas įvyko A. Ž. namuose. Papasakojo, kad A. Ž. girtas pradėjo kvailioti ir iÅ¡ ginklo perÅ¡ovė jos sÅ«nų. Vėliau pats A. Ž. jai sakė, kad jam tada buvo „balti arkliai“. Liudytoja taip pat parodė, jog ir anksčiau yra mačiusi kaip A. Ž. Å¡audė į kitÄ Å¾mogų. Ji parodė, kad po įvykio buvo susitikusi su A.

Ž. advokatais, jai buvo pasiÅ«lyta 20000 Lt, bet tik su ta sÄ lyga, jeigu A. Ž. „nesės į kalėjimÄ â€œ. Ji pasakė, kad tokiu atveju reiktų keisti parodymus, o advokatai jai atsakė, kad ji suprastų kaip nori. Su tokiu pasiÅ«lymu ji nesutiko, o gera valia žalos niekas neatlygino. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas T. Ž. parodė, kad nukentėjusysis yra jo pažįstamas. 2008 m. kovo 22 d. jam paskambino M. V., pasakė, kad yra sužeistas ir paprašė parvežti jį iÅ¡ ligoninės. Jis nuvyko į klinikas, bet M.

V. nepamatė, jis buvo apžiÅ«rimas gydytojų. Kad M. V. perÅ¡autas, pasakė ligoninėje buvę nukentėjusiojo draugai. Ligoninėje jis matė ir A. Ž. tėvÄ ar kitokį giminaitį. Buvo kalbama, kad M. V. ėjo parku, ten jį kažkas užpuolė ir perÅ¡ovė. Paskui jis atvežė į ligoninę M.

V. motinÄ . Pats M. V. apie jo sužalojimo aplinkybes

nieko nepapasakojo ir vėliau, tik po kelių mėnesių apie tai, kad jį peršovė A. Ž., jam pasakė M. V. motina.

Teisminio nagrinėjimo metu buvo apklausti ir ekspertas J. Vėlavičius bei specialistas A. Urbonavičius. Ekspertas J. Vėlavičius teisme patvirtino teismo medicinos specialisto iÅ¡vadÄ . Parodė, kad M. V. kÅ«ne kulka buvo

surasta besiskverbianti, ji buvo įstrigusi perėjime iš krūtinplėvės į raumenį. M. V. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, o tokio

sužalojimo pasekmės, jeigu nebūtų suteikta medicininė pagalba, galėjo būti įvairios. Nukentėjusiajam buvo pažeistas plautis, vyko savaime nestojantis kraujavimas. Plautis buvo spaudžiamas krauju, todėl savaiminio pasveikimo tokiu atveju tikėtis nebuvo galima. Ekspertas J. Vėlavičius taip pat parodė, jog

pasakyti, ar sužalojimo metu M. V. buvo neblaivus, pasakyti negali. Tačiau taip pat parodė, kad jeigu ligonio girtumas yra išoriškai matomas

arba nuo jo sklinda alkoholio kvapas, apie tai pažymima medicininiuose dokumentuose. Iš KMUK pažymos (t. 1, b. l. 72) matosi, kad M.

V. kraujas etilo alkoholio koncentracijos nustatymui nebuvo paimtas. Tuo tarpu teismo medicinos specialisto iÅ¡vadose (t. 1, b. l. 22, 25), kuriose apraÅ¡yta ir M. V. gydymo stacionare ligos istorija, M. V. apsvaigimas nuo alkoholio ar bent kokie nors tokio apsvaigimo požymiai taip pat nepaminėti. Specialistas balistas A. Urbonavičius pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino specialisto iÅ¡vadÄ apie tai, kad kulka, surasta M. V. kÅ«ne, buvo iÅ¡Å¡auta iÅ¡ „D“ kategorijos Å¡aunamojo ginklo. Ar iÅ¡Å¡ovus iÅ¡ tokio ginklo galima žmogų nužudyti, specialistas neatsakė paaiÅ¡kinęs, kad tai ne jo kompetencija. Specialistas paaiÅ¡kino, kad revolveris turi nuleistukÄ , o ginklo iÅ¡orėje yra gaidukas. GaidukÄ atlenkus ranka galima atleisti nuleistukÄ , o neatleidus iki galo, jeigu spyruoklė turi didelę jėgÄ , ginklas gali iÅ¡Å¡auti. Specialistas dar paaiÅ¡kino, kad tokio ginklo jėga priklauso nuo Å¡ovinio, nuo to, kiek jame yra parako. Butelį sudaužyti iÅ¡ tokio ginklo galima. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, specialistas papildomai parodė, kad ginklo rūšį, iÅ¡ kurio buvo Å¡auta, jis nustatė pagal tyrimui pateiktÄ kulkÄ . Tai turėjo bÅ«ti

6 mm kalibro Å¡oviniais Å¡audantis revolveris. Nors tai yra „D“ kategorijos Å¡aunamasis ginklas, tačiau anksčiau tokį revolverį buvo galima legaliai įsigyti be jokio leidimo, parduotuvėje bÅ«davo tik užraÅ¡omi pirkėjo duomenys. Norint Å¡audyti, tokio revolverio perdarinėti nereikia, o Å¡aunant iÅ¡ tokio ginklo sužaloti žmogų galima. Norint iÅ¡ revolverio iÅ¡Å¡auti, reikia atlaužti gaidukÄ (taip vadinamÄ â€žmuÅ¡tukÄ â€œ) ir nuspausti nuleistukÄ . Jeigu gaidukas neužfiksuojamas iki fiksavimo padėties ir staiga atleidžiamas, Å¡Å«vis gali įvykti. Komentuodamas teisme apklaustų asmenų parodymus apie įvykio aplinkybes, specialistas A. Urbonavičius taip pat paaiÅ¡kino, kad Å¡oviniai iÅ¡byrėjo todėl, kad tuo metu revolveris nebuvo užtaisytas, nebuvo kovinėje padėtyje. Norint Å¡audyti, iÅ¡byrėjusius Å¡ovinius reikia sudėti atgal, grÄ Å¾inti į vietÄ bÅ«gnelį, atlaužti gaidukÄ ir jį nuspausti. Nuteistojo A. Ž. parodymų teisme jis pakomentuoti negali. Jo nuomone, jei asmuo nemoka elgtis su ginklu, tai visko gali atsitikti, juo labiau, jeigu tas asmuo apsvaigęs nuo alkoholio.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. Ž. nurodo, kad iš revolverio iššovė netyčia, kai neatsargiai elgėsi su šiuo ginklu ir jo pirštas nusprūdo nuo

muÅ¡tuko. Nurodo, kad teismas besÄ lygiÅ¡kai rėmėsi tik nukentėjusiojo M. V. ir liudytojo E. C. parodymais,

tačiau neatsižvelgė į tai, kad tie parodymai nenuoseklÅ«s, juose yra esminių tarpusavio prieÅ¡taravimų. Apeliantas nurodo, kad jo nuoseklius parodymus apie tai, kaip buvo sužalotas nukentėjusysis, patvirtina ir liudytojų parodymai, taip pat specialisto balisto paaiÅ¡kinimai teisme. Å iuos argumentus kolegija atmeta. IÅ¡ bylos matosi, kad jau aptartus iÅ¡nagrinėtus įrodymus tinkamai įvertino ir nuteistojo versijÄ apie įvykio aplinkybes pagrįstai atmetė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai iÅ¡nagrinėti įrodymai nuosprendyje iÅ¡dėstytų teismo iÅ¡vadų ne tik nepaneigė, bet jas tik dar kartÄ patvirtino. Apeliaciniame skunde

nuteistasis išdėstė daug argumentų, tariamai patvirtinančių nukentėjusiojo M. V. bei jo liudytojo E. C. parodymų

nenuoseklumÄ ir tų parodymų prieÅ¡taravimus. Visus Å¡iuos apelianto argumentus kolegija atmeta, nes jie yra nepagrįsti, o daugelis jų akivaizdžiai neatitinka

bylos aplinkybių. Apeliantas nurodo, kad M. V. ir E. C. atkakliai neigia įvykio metu buvę neblaivūs, nors tai

patvirtina ne tik jo paties (A. Ž.), bet ir liudytojo M. J. bei policijos pareigūnų parodymai. Šie apelianto

argumentai nepagrįsti. M. V. ir E. C. visų apklausų metu iÅ¡ tikrųjų vienodai ir nuosekliai parodė, kad iki įvykio ir jo metu jokio alkoholio nevartojo ir jokių prieÅ¡taravimų dėl Å¡ios aplinkybės jų parodymuose nėra. Apie tai, kad pas jį į namus M. V. atsinešė degtinės ir tÄ degtinę gėrė kartu su E. C., parodė tik pats A. Ž., akivaizdžiai suinteresuotas palengvinti savo padėtį ir bet kokiu bÅ«du sumenkinti kitų asmenų jį apkaltinančius parodymus. Laiku neapžiÅ«rėjus įvykio vietos, nuteistojo bute nebuvo surasti ne tik ginklai, bet ir nerasti jokie alkoholinių gėrimų buteliai. Kad atvykęs į tÄ butÄ , ant stalo rado nebaigtus gerti degtinės ir vyno butelius, teisme parodė tik vienintelis liudytojas nuteistojo patėvis M. J.. Kad iÅ¡ karto po įvykio ir nuteistasis, ir nukentėjusysis buvo neblaivÅ«s, parodė ne tik M. J., bet ir nuteistojo tėvas R. Ž., o taip pat į butÄ atvykę policijos pareigÅ«nai M. J. ir

A. B.. Pažymėtina, kad visi šie asmenys nurodo du tuos

pačius A. Ž. ir M. V. neblaivumo požymius: nuo jų sklindantį alkoholio kvapÄ ir nekoordinuotus judesius. Liudytojo M. J. ir R. Ž. parodymų patikimumas

dėl Å¡ių aplinkybių kelia didelių abejonių. Vienas iÅ¡ jų yra nuteistojo patėvis, o kitas – jo tėvas, todėl natÅ«ralu, kad jie suinteresuoti bylos baigtimi ir duoda parodymus, kuo palankesnius nuteistajam A. Ž.. Jų parodymai kelia abejonių ne tik dėl Å¡ios priežasties. Byloje nustatyta, kad nuteistojo patėvis M. J., į butÄ atvykus policijos pareigÅ«nams, pasislėpė tualete (nors jis ir neigia slėpęsis ten specialiai), pats pripažino, kad į tualetÄ nusinešė ir prieÅ¡ tai bute rastÄ A. Ž. revolverį. Pats M. J. taip pat pripažino ir parodė, kad revolverį, o po kelių dienų ir tame pačiame bute surastÄ pistoletÄ jis nuvežė prie elektrinės, ten ginklus sudaužė ir iÅ¡metė į vandenį. Tokiu bÅ«du

M. J. specialiai sunaikino nusikaltimo įrankį ir dar vienÄ ginklÄ . M. J. ir nuteistojo tėvas ne tik nepranešė

apie įvykį policijai, bet ir nekvietė greitosios medicinos pagalbos, M. J. pats vežė M. V. į ligoninę,

aiškino nukentėjusiojo motinai, kad jos sūnus buvo peršautas nenustatytų asmenų ne A. Ž. bute, o kažkur parke. Įvertinant šias aplinkybes, tiek M. J., tiek R. Ž. parodymai negali būti laikomi patikimais ir objektyviais. Taip pat vertintini ir jų parodymai dėl tariamo nukentėjusiojo M. V. neblaivumo. Policijos pareigūnų M. J. ir A. B. parodymai

apie tai, kad jie pajautė ne tik nuo A. Ž., bet ir nuo M. V. sklindantį alkoholio kvapÄ , taip pat kelia abejonių,

tačiau dėl kitų priežasčių. Byloje nustatyta, kad gavę praneÅ¡imÄ apie bute galimai panaudotÄ Å¡aunamÄ jį ginklÄ ir sužalotÄ Å¾mogų, Å¡ie pareigÅ«nai faktiÅ¡kai buto neapžiÅ«rėjo, nepaėmė tuo metu bute buvusio nusikaltimo įrankio ir net nepastebėjo tuo metu buto tualete su revolveriu pasislėpusio A. Ž. patėvio. IÅ¡ bylos taip pat matosi, kad apie buto patikrinimo rezultatus Å¡ie pareigÅ«nai nieko neiÅ¡dėstė tarnybiniuose praneÅ¡imuose, o liudytojais pirmÄ kartÄ buvo apklausti tik praėjus metams laiko po įvykio. Kad po tiek laiko jie galėjo prisiminti, ar iÅ¡ kurio nors bute buvusio asmens, o jeigu taip, tai iÅ¡ kurio, sklido alkoholio kvapas, sunku patikėti, todėl tokie pareigÅ«nų parodymai irgi labai abejotini. Ne tik pareigÅ«nai, bet ir liudytojai M.

J. bei R. Ž. taip pat parodė, kad apie M. V. neblaivumÄ jie sprendė ir iÅ¡ tariamai nekoordinuotų nukentėjusiojo judesių, tačiau net ir tikint, kad tie judesiai buvo nekoordinuoti, tai galima paaiÅ¡kinti vien tuo, kad tuo metu M.

V. buvo kÄ tik sunkiai sužalotas, iÅ¡ Å¡aunamojo ginklo jam buvo iÅ¡Å¡auta į krÅ«tinę, sužalotas plautis, o jo kÅ«ne tuo metu buvo įstrigusi kulka. Kad nukentėjusysis negalėjo bÅ«ti girtas, patvirtino jo motina R. V., parodžiusi, kad sÅ«nus iÅ¡ namų išėjo blaivus, degtinės butelio neiÅ¡sinešė, be to, iÅ¡ viso negalėjo vartoti alkoholio dėl sveikatos bÅ«klės. Jau buvo nurodyta, kad ligoninėje M. V. kraujas alkoholio koncentracijos nustatymui nebuvo imamas, o jo ligos istorijoje, kuri apraÅ¡yta specialisto iÅ¡vadose, jokių duomenų apie nukentėjusiojo girtumÄ taip pat nėra. Jau buvo aptarti ir eksperto J. Vėlavičiaus parodymai apie tai, kad tais atvejais, kai yra matomi ligonio girtumo požymiai arba kai bent jaučiamas alkoholio kvapas, medicininiuose dokumentuose apie tai pažymima. Aptartos aplinkybės leidžia teigti, kad M. V. įvykio metu apsvaigęs nuo alkoholio nebuvo. Tas pats pasakytina ir apie E. C., apie kurio girtumÄ nurodo tik vienintelis A. Ž., pats tuo metu buvęs girtas ir pats pripažinęs, kad iÅ¡gėręs du butelius vyno, buvo ,,kaip reikiant“ apsvaigęs. Nustatyta, kad E. C. į butÄ atėjo paskutinis, prabuvo ten tik keletÄ minučių ir pabėgo, kai iÅ¡Å¡ovęs į M. V.,

A. Ž. pradėjo grasinti Å¡aunamuoju ginklu jam pačiam. Todėl teigti, kad apsvaigęs nuo alkoholio buvo ir E. C., taip pat nėra pagrindo. Kolegija Å¡ioje dalyje taip pat pažymi, jog net ir darant prielaidÄ , kad M. V. ir E. C. kažkiek vartojo alkoholinius gėrimus kartu su A. Ž., tai vis tiek neturėtų jokios reikÅ¡mės nei nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nei M. V. bei E. C. parodymų vertinimui. Pats A. Ž. parodė, kad įvykio metu jokių konfliktų nebuvo kilę, M. V. ir E. C. prieÅ¡ jį smurto nenaudojo, jam negrasino, prie jo turimo Å¡aunamojo ginklo nebuvo net prisilietę ir to ginklo panaudojimo jokiais veiksmais neiÅ¡provokavo. Tuo tarpu visas įvykio aplinkybes M. V. ir E. C. nurodė tiksliai ir aiÅ¡kiai. Nukentėjusysis apklausų metu tikrai buvo parodęs, kad dėl po Å¡Å«vio jam į krÅ«tinę patirto Å¡oko, dėl chirurginės operacijos ir taikytos narkozės kai kurias įvykio aplinkybes tikrai prisimena ,,miglotai“. Tačiau nukentėjusysis blogai prisimena tik įvykius jau po jo sužalojimo, pavyzdžiui, kÄ jis sakė į butÄ atvykusiems policijos pareigÅ«nams arba kaip buvo nuvežtas į ligoninę. Tuo tarpu visas įvykio aplinkybes apie tai, kaip įvykio dienÄ susitiko su A. Ž., kaip nuėjo pas jį į butÄ , kas vyko tame bute, kaip elgėsi A. Ž. ir kaip jį sužalojo Å¡aunamuoju ginklu, nukentėjusysis M. V. parodė tiksliai

ir aiÅ¡kiai. Apelianto argumentai apie tariamÄ M. V. ir E. C. parodymų nenuoseklumÄ taip pat nepagrįsti, be to,

apeliaciniame skunde kai kurie nukentėjusiojo ir nurodyto liudytojo parodymai tiesiog iÅ¡kraipomi. Skunde nurodoma, kad M. V. ne kartÄ parodė, kad jam neturi pretenzijų, jam atleidžia, nes jis elgėsi neatsargiai

(t. 1, b. l. 86, 88, 99). Iš tikrųjų pirmosios apklausos metu (t. 1, b. l. 86) M. V. nurodė, kad jis iš viso atsisako nurodyti jo

sužalojimo aplinkybes, antrosios apklausos metu (t. 1, b. l. 87-88) jau nurodė

tikrÄ sias įvykio aplinkybes, o apklausos pabaigoje iÅ¡ tikrųjų nurodė, kad A. Ž. atleidžia. Trečiosios apelianto nurodomos apklausos

metu (t. 1, b. l. 99) nukentėjusysis buvo parodęs, kad A. Ž. neatsargiai elgiantis su ginklu iš jo buvo išbirę šoviniai. Tačiau ir šios apklausos metu nukentėjusysis nurodė apie A. Ž. veiksmus dar iki nusikaltimo įvykio, o ne apie jo sužalojimo aplinkybes. Nukentėjusiojo

parodymai šiame nuosprendyje jau buvo išsamiai aptarti. Nuvežtas į ligoninę M. V. gydytojams nurodė, kad buvo peršautas parke, o

pirmosios ligoninėje vykusios apklausos metu atsisakė nurodyti jo sužalojimo aplinkybes. Vėliau nukentėjusysis paaiškino, kad iš pradžių nenorėjo, kad jo draugas A. Ž. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Visų kitų apklausų metu ir ikiteisminiame tyrime, ir nagrinėjant bylÄ teisme M. V. nurodė tokias pačias įvykių aplinkybes ir vienodai

parodė apie tai, kad iš šaunamojo ginklo į jį šovė nuteistasis A. Ž.. Nors vienos iš apelianto nurodytų apklausų metu nukentėjusysis ir nurodė, kad A. Ž. atleidžia, M. V. niekada

nepatvirtino nuteistojo versijos apie tai, kad ginklas netyčia iššovė A. Ž. sėdint fotelyje ir bandant pirštu nuleidinėti

revolverio muÅ¡tukÄ . Nukentėjusysis visų apklausų metu vienodai parodė, kad A. Ž. ginklÄ rankoje laikė stovėdamas, priėjo prie sėdinčio nukentėjusiojo

ir iššovė jam į kairę krūtinės pusę. Todėl apelianto argumentai dėl tariamo M. V. parodymų nenuoseklumo yra visiškai nepagrįsti.

Apelianto argumentai apie tai, kad pirminiai M. V. parodymai faktiškai atitinka jo paties (A. Ž.) parodymus, taip pat visiškai neatitinka tikrovės. Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo, kad nukentėjusiojo parodymus įtakojo jo motina R. V. po to,

kai jiems nepavyko susitarti dėl žalos atlyginimo. Taip pat nurodo, kad R. V. iš dalies pati tai pripažino duodama parodymus teisme.

Tokius apelianto argumentus kolegija taip pat atmeta. Byloje tikrai yra duomenų apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo giminių, dalyvaujant advokatams, buvo bandoma susitarti dėl A. Ž. nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Atlyginti nusikaltimu padarytÄ Å¾alÄ savo noru dar iki nuosprendžio priėmimo įstatymas nedraudžia, tačiau apie tai, kaip vyko derybos dėl tos žalos atlyginimo dydžio ir sÄ lygų,

byloje apklaustų asmenų parodymai prieštaringi. Nuteistojo patėvis liudytojas M. J. parodė, kad siūlė 30000 Lt, tačiau šios sumos buvo

atsisakyta nurodžius, kad ji per maža. Tuo tarpu nukentėjusiojo motina liudytoja R. V. parodė, kad A. Ž. advokatai siÅ«lė jai 20000 Lt, bet su sÄ lyga, kad A. Ž. ,,nesės į kalėjimÄ â€œ ir leido jai suprasti, kad dėl to jos sÅ«nus turi pakeisti parodymus. Su tokiomis sÄ lygomis ji nesutiko. Kaip Å¡ios derybos vyko iÅ¡ tikrųjų, tiksliai

nustatyti nėra galimybės, tačiau pažymėtina tai, kad nei pats nuteistasis A. Ž., nei jo giminės nukentėjusiajam žalos taip ir

neatlygino, nors turėjo galimybę nors ir dalį tos žalos atlyginti ne tik sumokant grynuosius pinigus nukentėjusiajam ar jo motinai, bet ir išsiunčiant juos paštu ar kitokiu būdu. Kad R. V. įtakojo savo sūnų

duoti neteisingus parodymus, byloje jokių duomenų taip pat nėra. Kad M. V. pirminiai aiÅ¡kinimai apie jo perÅ¡ovimÄ parke neatitiko

tikrovės, yra akivaizdu, ir tokio savo elgesio priežastį vėliau įtikinančiai

paaiškino pats nukentėjusysis, tai jau buvo aptarta. Tuo tarpu liudytoja R. V. parodė, kad ligoninėje sutikto M. J.

aiÅ¡kinimai, jog jos sÅ«nų kažkas perÅ¡ovė parke, jai iÅ¡ karto sukėlė įtarimų. KitÄ dienÄ apie tai, kad sÅ«nų perÅ¡ovė A. Ž. savo namuose, jai papasakojo E. C.. Liudytoja parodė, kad tada ji, pasikvietusi ir tyrėjÄ , ligoninėje sÅ«nui pasakė, kad Å¡is papasakotų visÄ teisybę. Tokias pačias aplinkybes nurodo ir pats nukentėjusysis, dar parodęs, kad tikrÄ sias įvykio aplinkybes nurodė dar ir dėl to, kad A. Ž. ir jo patėvis ligoninėje jam pradėjo grasinti ir reikalauti pasiraÅ¡yti

ant popieriaus lapų. Visos Å¡ios aplinkybės rodo, kad nukentėjusysis M. V. tikrÄ sias įvykio aplinkybes tyrėjams, o po to ir

teismui nurodė ne įtakojamas savo motinos ir ne dėl nepavykusių derybų dėl žalos atlyginimo. Nėra pagrindo netikėti nukentėjusiuoju, kad tikrÄ sias aplinkybes jis nurodė dėl paties A. Ž. ir jo giminaičių reikalavimų ir grasinimų, o visi M. V. vėlesni parodymai apie tai, kad jį Å¡aunamuoju ginklu sužalojo A. Ž., kaip jau buvo nurodyta, buvo vienodi ir nuoseklÅ«s. Tokie patys nuoseklÅ«s yra ir liudytojo E. C. parodymai, o apeliacinio skundo

argumentus apie tariamus esminius M. V. ir E. C. parodymų prieštaravimus kolegija taip pat atmeta. M. V. parodė, kad bute A. Ž. iš

pradžių iÅ¡sitraukė dujinį pistoletÄ , juo mojavo, bet nukentėjusiajam papraÅ¡ius nusiraminti, įsikiÅ¡o šį ginklÄ už kelnių. Jau po to A. Ž. iÅ¡ dėklo iÅ¡sitraukė kitÄ ginklÄ â€“ revolverį, kuriuo vėliau ir perÅ¡ovė nukentėjusįjį. Tuo tarpu liudytojas E. C. irgi parodė, kad A. Ž. ginklÄ buvo iÅ¡sitraukęs du kartus, tačiau, jo

nuomone, tai buvo tas pats ginklas. Kolegijos nuomone, esminio prieštaravimo M. V. ir E. C. parodymuose šiuo atveju

nėra. Pažymėtina dar ir tai, kad apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas E. C. jau pats neatmetė galimybės, kad A. Ž. įvykio metu du kartus iÅ¡sitraukė ne vienÄ tÄ patį, o du skirtingus ginklus. Jis parodė, kad pirmojo ginklo gerai neįsidėmėjo, tačiau gerai prisimena, kad antrasis ginklas tikrai buvo su bÅ«gneliu (revolveris), ir tuo ginklu A. Ž. Å¡ovė į M. V.. Pats nuteistasis A. Ž. parodė, kad įvykio metu bute turėjo tik revolverį, tačiau buvo įsigijęs ir dujinį pistoletÄ , kurį tuo metu buvo palikęs pas savo tėvus Užusalių kaime. Tokius nuteistojo parodymus paneigė liudytoju apklaustas paties A. Ž. patėvis M. J.. Jis parodė, kad iÅ¡ Užusalių kaimo į butÄ Kaune jokio pistoleto neatvežė, o praėjus kelioms dienoms po įvykio tÄ pistoletÄ rado tame pačiame bute stalčiuje. Kaip ir revolverį, šį pistoletÄ jis nuvežė į tÄ pačiÄ vietÄ prie elektrinės, ten jį sudaužė ir įmetė į vandenį. Taigi liudytojas M. J. paneigė nuteistojo versijÄ ,

liudytojas E. C. neatmetė galimybės, kad įvykio metu A. Ž. turėjo ir pistoletÄ , ir revolverį, todėl nėra jokio

pagrindo netikėti nukentėjusiojo M. V. nuosekliais parodymais, kad A. Ž. įvykio metu turėjo abu ginklus: dujinį pistoletÄ užsikišęs už kelnių, o revolverį laikė dėkle. Taip pat nėra jokių abejonių, kad į M. V. A. Ž. iÅ¡Å¡ovė

ir jį sužalojo revolveriu. Kitų apelianto nurodomų prieštaravimų tarp M. V. ir E. C. parodymų taip pat nėra.

Apie tai, kad bute A. Ž., M. V. ir E. C. iš pradžių ramiai kalbėjosi ir tarp jų nebuvo kilę

jokių konfliktų, parodė ne tik E. C., bet ir pats M. V.. Jie abu taip pat vienodai parodė, kad be jokios

priežasties A. Ž. iÅ¡ pradžių pradėjo mojuoti taburete, po to vienu, o dar vėliau kitu ginklu. E. C. neparodė apie tai, kad A. Ž. akys bÅ«tų atrodę iÅ¡sprogusios arba kad jam iÅ¡ lÅ«pų veržtųsi putos, apie tai parodė tik M. V.. Tai irgi nėra parodymų prieÅ¡taravimas, nes nuteistojo veido iÅ¡raiÅ¡kÄ prieÅ¡ pat iÅ¡Å¡aunant iÅ¡ revolverio daug geriau galėjo matyti ne E. C., o bÅ«tent pats M. V., prie kurio nuteistasis priėjo ir Å¡ovė jam į krÅ«tinę. Visas kitas įvykio aplinkybes M. V. ir

E. C. nurodė visiškai vienodai ir jokių esminių prieštaravimų jų parodymuose nėra.

Nuteistasis A. Ž. apklausų metu parodė, kad iÅ¡ revolverio iÅ¡Å¡ovė netyčia, kai sėdėdamas ant fotelio prieÅ¡ais M. V. pirÅ¡tu neatsargiai bandė nuleisti ginklo muÅ¡tukÄ . Apeliaciniame skunde nuteistasis

nurodo, kad teismas be pagrindo besÄ lygiÅ¡kai patikėjo nukentėjusiojo M. V. ir liudytojo E. C. parodymais, o

atmetė jo paties parodymus. Apeliantas taip pat nurodo, kad jo versijÄ apie M. V. sužalojimÄ dėl neatsargumo patvirtina jo patėvis M. J., o iÅ¡ dalies ir policijos pareigÅ«nai M.

J. ir A. B.. Kad ginklas galėjo iššauti jo nurodytu

būdu, patvirtino ir teisme apklaustas specialistas A. Urbonavičius. Tuo tarpu M. V. ir E. C. parodymai, apelianto

nuomone, nepaneigia jo nurodyto šūvio mechanizmo, be to jų parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Šie apelianto argumentai taip pat yra nepagrįsti. Liudytojų M. J., R. Ž., policijos pareigūnų M. J. ir A. B. parodymai

jau buvo aptarti. Nei vienas iš šių liudytojų įvykio metu bute nebuvo, kaip M. V. buvo sužalotas, nematė, todėl jie parodė tik apie tai,

kÄ vėliau sužinojo iÅ¡ pačių įvykio metu bute buvusių asmenų. Policijos pareigÅ«nai M. J. ir A. B. parodė tik

apie tai, kad atvykus į nurodytÄ butÄ , jame buvę du jaunuoliai (M. V. ir A. Ž.) niekam nereiÅ¡kė jokių

pretenzijų ir jie nepastebėjo jokių šaudymo ar kitokio fizinio smurto

panaudojimo pėdsakų. Tuo tarpu liudytojai M. J. ir R. Ž. parodė girdėję ir A. Ž. ir M. V. šnekant, kad šūvis įvyko netyčia, A.

Ž. neatsargiai elgiantis su ginklu. Šių liudytojų parodymai irgi ir nepatvirtina A. Ž. versijos, ir nepaneigia M. V. bei E. C. parodymų, nes, kaip jau buvo nurodyta, pats nukentėjusysis M. V. iš pradžių

slėpė tikrÄ sias jo sužalojimo aplinkybes nenorėdamas, kad jo draugas A. Ž. bÅ«tų patrauktas atsakomybėn. Pažymėtina, kad liudytojų

M. J. ir R. Ž. parodymai apie nukentėjusiojo sužalojimÄ dėl neatsargumo, labai nekonkretÅ«s. Abu liudytojai, kaip ir pats nuteistasis A. Ž., nieko neparodė apie tai, kokiu bÅ«du ant nukentėjusiojo marÅ¡kinių atsirado artimo Å¡Å«vio pėdsakai. Teisme apklaustas specialistas balistas A. Urbonavičius irgi nepaneigė, kad ginklas galėjo iÅ¡Å¡auti tokiomis aplinkybėmis, kurias nurodė A. Ž.. Specialistas nurodė, kad taip galėjo įvykti, kai žmogus nemoka elgtis su ginklu, o juo labiau, kai tas žmogus dar ir apsvaigęs nuo alkoholio. Tačiau Å¡iuo atveju specialistas, papildomai apklaustas dar ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, komentavo tik paties nuteistojo A. Ž. parodymus ir Å¡Å«vio galimybę paties nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis. Tuo tarpu teismas nustatė visai kitokias nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes, kurių nepaneigia nei specialisto paaiÅ¡kinimai, nei kiti įrodymai. Apie tai, kas iÅ¡ tikrųjų įvyko nuteistojo bute ir kaip buvo sužalotas nukentėjusysis, parodė tik nukentėjusysis M. V., liudytojas E. C. ir pats nuteistasis A. Ž., todėl jų parodymai iÅ¡ tikrųjų turi didžiausiÄ reikÅ¡mę. M. V. ir E. C. parodymai jau buvo aptarti, o dėl jų dėstomi apeliacinio skundo argumentai taip pat jau buvo aptarti ir atmesti. M. V. ir E. C. vienodai ir nuosekliai parodė, kad įvykio metu bute jie abu sėdėjo ant minkÅ¡tų baldų kampo, o A. Ž. sėdėjo ant fotelio, tiesiai prieÅ¡ais M. V.. Tarp jų dar stovėjo kėdutė. M. V. ir E. C. parodė, kad apsvaigęs nuo alkoholio A. Ž. be jokios priežasties iÅ¡ pradžių pradėjo mojuoti kėdute, trenkė jÄ Ä¯ grindis. Po kiek laiko iÅ¡sitraukė ginklÄ (dujinį pistoletÄ ), stovėdamas ėmė juo mojuoti, tačiau M.

V. nuramintas užsikiÅ¡o tÄ ginklÄ už kelnių ir kuriam laikui nurimo. Tačiau

po to iÅ¡sitraukė iÅ¡ dėklo revolverį, iÅ¡ jo pabiro Å¡oviniai, bet A. Ž. juos sudėjo atgal į revolverio bÅ«gnÄ . Po to su Å¡iuo

ginklu priėjo prie sėdinčio M. V., įrėmė jam revolverį į krÅ«tinę arba prikiÅ¡o šį ginklÄ prie pat nukentėjusiojo kÅ«no ir iÅ¡Å¡ovė. Dar po to, nukreipė tÄ patį ginklÄ Ä¯ E. C. ir vedžiojo ginklo vamzdžiu apie jo veidÄ . Tuo tarpu pats A. Ž. parodė, kad sėdėdamas fotelyje iÅ¡sitraukė revolverį, atlenkė muÅ¡tukÄ , po to jį pirÅ¡tu nuleidinėjo, pirÅ¡tas nusprÅ«do, įvyko Å¡Å«vis ir kulka pataikė į prieÅ¡ais jį sėdintį M. V.. Kolegijos nuomone, teismas pagrįstai patikėjo M. V. ir E. C. parodymais, o nuteistojo A. Ž. parodymus pagrįstai atmetė dėl keleto

priežasčių. Å iame nuosprendyje jau buvo paneigta nuteistojo versija apie M. V. ir E. C. girtumÄ , o juo labiau

apie tokį jų girtumÄ , dėl kurio jie negalėtų prisiminti įvykio aplinkybių. Å ias aplinkybes M. V. ir E. C. visų apklausų metu nurodė vienodai, jų parodymai buvo nuoseklÅ«s ir juose nėra jokių esminių prieÅ¡taravimų. Tai jau buvo aptarta. Pats A. Ž. pripažįsta, kad M. V. ir E. C. buvo jo draugai, negalėjo nurodyti jokių aplinkybių, dėl kurių tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas E. C. bÅ«tų galėję jį apkalbėti ir melagingai apkaltinti. Apelianto versija, kad tokius parodymus M. V. ir

E. C. davė tikėdamiesi pasipelnyti, jau buvo aptarta ir paneigta. Tuo tarpu M. V. atsisakymas paaiškinti jo sužalojimo aplinkybes pirmosios apklausos metu, taip pat ir melavimas gydytojams,

kad jį kažkas perÅ¡ovė parke, tik dar kartÄ patvirtina, kad specialiai pakenkti A. Ž. nukentėjusysis, o taip pat ir liudytojas E. C. neturėjo nei priežasties, nei tokio tikslo. Tuo tarpu

pats nuteistasis apeliaciniame skunde savo parodymus be pagrindo vadina nuosekliais, nes būtent jo parodymuose yra daugiausia prieštaravimų ir jie

tikrai esminiai. Jau buvo nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje A. Ž. kaltę iš viso bandė suversti liudytojui E. C., parodęs, kad šūvis įvyko tada, kai E.

C. pabandė iÅ¡traukti revolverį iÅ¡ jo rankos. Vėliau A. Ž. pripažino, kad pirmosios apklausos metu melavo ir tokiu bÅ«du siekė iÅ¡vengti atsakomybės. Kitų apklausų metu nuteistasis jau parodė, kad ginklas iÅ¡Å¡ovė, kai jis, sėdėdamas fotelyje, neatsargiai nuleidinėjo muÅ¡tukÄ ir nuo jo nusprÅ«do jo pirÅ¡tas. Tačiau jau aptarti skirtingų apklausų metu duoti A. Ž. parodymai rodo, kad nuteistasis ir pats neatmeta kitokių įvykio aplinkybių galimybės. Jau pirmosios instancijos teisme A. Ž. buvo pripažinęs, kad neatsimena, ar Å¡Å«vio metu sėdėjo, ar stovėjo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis vėl parodė, kad Å¡Å«vio metu sėdėjo fotelyje, tačiau tos pačios apklausos metu vėl neatmetė galimybės, kad Å¡ovė stovėdamas. Jau buvo nurodyta, jog nuteistasis pats pripažino, kad nuo iÅ¡gerto vyno buvo stipriai apsvaigęs. Kolegijos nuomone, jau vien dėl Å¡ių iÅ¡dėstytų aplinkybių teismas turėjo pakankamÄ pagrindÄ patikėti M. V. ir E. C. parodymais, o nuteistojo A. Ž. parodymus

atmesti. Tačiau byloje yra ir kitų įrodymų, kurie patvirtina būtent M. V. ir E. C. parodymus, o nuteistojo

versijÄ visiÅ¡kai paneigia. Nuteistasis nurodo, kad Å¡Å«vio metu M.

V. sėdėjo tiesiai prieÅ¡ jį, tuo tarpu teismo medicinos specialisto iÅ¡vadoje nurodyta, kad M. V. kiauryminė Å¡autinė žaizda buvo padaryta kairėje krÅ«tinės lÄ stos pusėje. Sužalojimai galėjo bÅ«ti padaryti nukentėjusiajam bÅ«nant įvairiose padėtyse, tačiau į Å¡aunamÄ jį ginklÄ atsisukus

kairiuoju šonu. Ši specialisto išvada paneigia nuteistojo parodymus, nes A. Ž. sėdint fotelyje tiesiai priešais M.

V. Å¡Å«vio metu kulka negalėjo pataikyti nukentėjusiajam į kairį Å¡onÄ . Be to, nuteistojo versijÄ visiÅ¡kai paneigia dar ir kita specialisto iÅ¡vada, kurioje nurodyta, kad ant M. V. marÅ¡kinių priekinio pavirÅ¡iaus kairėje pusėje esanti kiaurymė yra Å¡autinis pažeidimas, kurio aplinkoje yra artimo Å¡Å«vio pėdsakai – intensyvÅ«s ir vidutinio intensyvumo homogeninė Å¡vino metalizacija. Buvo Å¡auta iÅ¡ artimo ir mažesnio negu 10 cm atstumo matuojant nuo ginklo vamzdžio laibgalio iki kliÅ«ties. Nuteistasis A. Ž. aiÅ¡kina, kad Å¡Å«vio metu jis su M. V. buvo vienas į kito pusę pasilenkę, o ginklÄ jis laikė iÅ¡tiestoje rankoje. Tačiau net ir tokiomis apelianto nurodomomis aplinkybėmis sėdėdamas fotelyje A. Ž. negalėjo ginklo įremti ar beveik įremti į nukentėjusiojo kÅ«nÄ , juo labiau ne į krÅ«tinės priekį, o į kairįjį Å¡onÄ . TokiÄ galimybę paneigia ne tik jau nurodyta specialisto iÅ¡vada, bet ir įvykio vietos apžiÅ«ros protokolas bei prie jo pridėtos fotonuotraukos, iÅ¡ kurių matosi, kad tarp fotelio ir minkÅ¡to baldų kampo dar stovėjo ir staliukas ar kėdutė. TokiÄ Å¡Å«vio galimybę paneigia ir paties A. Ž. parodymai jo parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 172-175). IÅ¡ prie Å¡io protokolo pridėtų fotonuotraukų matosi, kad sėdėdamas fotelyje A. Ž. revolveriu netgi iÅ¡tiesta ranka beveik pasiekti prieÅ¡ais sėdinčio M. V. negalėjo. Aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad teismas faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes nustatė teisingai ir pagrįstai savo iÅ¡vadas pagrindė bÅ«tent nukentėjusiojo M. V. bei liudytojo E.

C. parodymais ir tuos parodymus patvirtinančiais kitais įrodymais. Byloje įrodyta, kad šūvio metu A. Ž. ne sėdėjo fotelyje, o šūvis

įvyko ne dėl nuteistojo neatsargaus elgesio su ginklu. Ä®rodyta, kad A. Ž. laikė rankoje užtaisytÄ ginklÄ stovėdamas, priėjo prie

sėdinčio M. V. ir įrėmęs revolverį į nukentėjusiojo krÅ«tinę arba prikišęs Å¡io ginklo vamzdį prie krÅ«tinės ne didesniu negu 10 cm atstumu iÅ¡ Å¡io ginklo iÅ¡Å¡ovė. Nukentėjusysis M. V. ir liudytojas E. C. parodė, kad nors prieÅ¡ tai iÅ¡ revolverio buvo iÅ¡byrėję Å¡oviniai, tačiau A. Ž. juos surinko ir sudėjo atgal į revolverio bÅ«gnÄ , todėl nuteistasis tikrai suprato, kad ginklas yra užtaisytas. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jokios M. V. ir E. C. nurodomos aplinkybės vis tiek nepaneigia jo nurodomo Å¡Å«vio mechanizmo, tačiau Å¡ie apelianto argumentai taip pat nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. Ž. parodė, kad ginklo gaidukÄ tikrai paspaudė savo pirÅ¡tu, norėjo pasirodyti, todėl rodė revolverį, jį rakinėjo, spaudė, laikė pirÅ¡tu muÅ¡tukÄ . Tačiau jau aptarti įrodymai paneigia ir Å¡iuos nuteistojo parodymus bei jo skundo argumentus. Ä®rodyta, kad A. Ž. priėjo prie sėdinčio M. V. ir nieko nesakydamas iÅ¡ karto iÅ¡ revolverio į jį iÅ¡Å¡ovė. Tai patvirtina, kad nuteistasis negalėjo to ginklo nei rakinėti, nei užlenkinėti, o po to pirÅ¡tu iÅ¡ lėto nuleidinėti muÅ¡tukÄ . Tokiomis aplinkybėmis jis galėjo tik iÅ¡ karto iÅ¡ užtaisyto ginklo iÅ¡Å¡auti. TokiÄ iÅ¡vadÄ patvirtina ir kitos bylos aplinkybės. M. V. parodė, kad prieÅ¡ iÅ¡Å¡aunant į jį iÅ¡ revolverio, A. Ž. akys atrodė lyg iÅ¡sprogusios, ant lÅ«pų matėsi putos. Be to, ne tik M. V.,

bet ir E. C. parodė, kad jau po šūvio į nukentėjusįjį A. Ž. nepuolė padėti sužalotam M. V.,

o tuo pačiu ginklu pradėjo vedžioti apie galvÄ ir E. C., kuris dėl to iÅ¡sigandęs ir buto pabėgo. Visos Å¡ios aplinkybės patvirtina, kad nors vėliau A. Ž. pats skambino pagalbos telefonu Nr. 112, kvietė į pagalbÄ savo patėvį M. J., tačiau prieÅ¡ tai priėjęs prie sėdinčio M. V. revolverio nuleistukÄ pirÅ¡tu paspaudė tyčia.

Visi jau aptarti įrodymai paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir patvirtina, kad teismas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė teisingai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad sužalojo nukentėjusįjį dėl neatsargumo ir praÅ¡o jo nusikalstamÄ veikÄ perkvalifikuoti į BK 137 str. 1 d. Apeliantas nurodo, kad nerÅ«pestingai elgdamasis su ginklu nenumatė savo veiksmų padarinių arba numatė tik abstrakčiÄ tokių padarinių galimybę, tačiau lengvabÅ«diÅ¡kai pasitikėjo, kad tie padariniai nekils. Visus apelianto argumentus dėl jo neatsargios kaltės kolegija atmeta, nes juos paneigia visuma jau aptartų įrodymų. Nusikalstama veika laikoma padaryta esant neatsargiai kaltės formai tada, kai kaltininkas nesuvokia savo veiksmų pavojingumo, nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti, arba suvokia tik rizikingÄ savo veiksmų pobÅ«dį, bet lengvabÅ«diÅ¡kai tikisi iÅ¡vengti galinčių kilti padarinių (BK 16 str. 2, 3 d.).

Jau aptartų įrodymų Å¡ioje byloje visuma patvirtina, kad tyčia paspausdamas užtaisyto Å¡aunamojo ginklo nuleistukÄ ir iÅ¡Å¡audamas iÅ¡ revolverio nukentėjusiajam į krÅ«tinę nuteistasis veikė suvokdamas savo veiksmų pavojingumÄ kito žmogaus sveikatai ir net jo gyvybei. SÄ moningas iÅ¡Å¡ovimas Å¡aunamuoju ginklu kitam žmogui į gyvybiÅ¡kai svarbiÄ kÅ«no vietÄ â€“ krÅ«tinę patvirtina ir tai, kad nuteistasis numatė ir galinčius kilti padarinius – sunkų sveikatos sutrikdymÄ ar net nukentėjusiojo mirtį.

Apeliantas nurodo, kad jis lengvabÅ«diÅ¡kai tikėjo, kad BK numatyti padariniai (Å¡iuo atveju – sunkus sveikatos sutrikdymas arba nukentėjusiojo mirtis) nekils, tačiau esant nusikalstamam pasitikėjimui, kaltininko tikėjimas turi bÅ«ti paremtas aplinkybėmis, kurios, jo manymu,   turi užkirsti keliÄ konkrečių padarinių kilimui. Be to, tos aplinkybės turi bÅ«ti objektyvaus pobÅ«džio. Tikėjimas abstrakčiomis aplinkybėmis – sėkme ir pan., kurios neturi objektyvaus pagrindo ir iÅ¡ esmės negali užkirsti kelio žalingiems padariniams atsirasti, nelaikomos tikėjimu, kaip nusikalstamo pasitikėjimo kaltės elementu.

Pats nuteistasis jokių objektyvaus pobÅ«džio aplinkybių, dėl kurių jis tikėjosi iÅ¡vengti kilsiančių padarinių, nenurodė, o iÅ¡nagrinėti įrodymai patvirtina, kad tokių aplinkybių iÅ¡ viso nebuvo. Tai reiÅ¡kia, kad A. Ž. sunkiai sutrikdė M. V. sveikatÄ ne dėl neatsargumo (nei dėl nusikalstamo pasitikėjimo, nei dėl nusikalstamo nerÅ«pestingumo), o tai padarė veikdamas tyčia. Todėl perkvalifikuoti jo nusikalstamÄ veikÄ Ä¯ BK 137 str. 1 d. nėra pagrindo.

Apeliacinis

skundas tenkinamas iÅ¡ dalies, nes nors ir padaręs teisingÄ iÅ¡vadÄ , kad A. Ž. sunkiai sužalojo M. V. tyčia,

pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, neteisingai nustatė kaltininko tyčios rūšį, o dėl to ir netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamÄ veikÄ . Nuosprendžio nustatomojoje dalyje

nurodyta, kad A. Ž. tyčia įrėmė ir Å¡ovė nukentėjusiajam M. V. į gyvybiÅ¡kai pavojingÄ kÅ«no vietÄ â€“ kairę krÅ«tinės

lÄ stos pusę „D“ kategorijos Å¡aunamuoju ginklu siekdamas M. V. nužudyti, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusiajam buvo suteikta skubi ir kvalifikuota medicininė pagalba. Padaręs tokiÄ iÅ¡vadÄ , teismas A. Ž. nusikalstamÄ veikÄ kvalifikavo pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 1 d. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , o teismo iÅ¡vada, kad jis veikė kryptingai ir turėdamas iÅ¡ankstinę tyčiÄ nukentėjusįjį nužudyti, yra nepagrįsta įrodymais. Tokia teismo iÅ¡vada neatitinka bylos aplinkybių. Kolegijos nuomone, apelianto argumentai dėl teismo iÅ¡vadų nustatant nuteistojo tyčios rūšį iÅ¡ dalies yra pagrįsti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ iÅ¡aiÅ¡kinta, kad nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo jÄ atimti. Tais atvejais, kai kaltininkas veikia suvokdamas, kad žmogui gyvybė bus atimta neiÅ¡vengiamai, tai toks asmuo veikia tiesiogine tyčia. Nužudymas gali bÅ«ti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant ar sutrikdyti žmogaus sveikatÄ , ar atimti gyvybę. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sÄ monėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iÅ¡ jų atsiradimo. Å ių tyčios rÅ«Å¡ių nustatymas ypač svarbus atribojant pasikėsinimÄ nužudyti nuo tyčinio sveikatos sutrikdymo kaip panaudoto smurto padarinių. Veika gali bÅ«ti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Taip pat pagal atsiradusius padarinius kvalifikuojama veika ir tada, kai nustatoma, kad kaltininkas veikė netiesiogine tyčia. Tame pačiame nutarime taip pat iÅ¡aiÅ¡kinta, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, bÅ«dÄ , sužalojimų kiekį, jų pobÅ«dį, vietÄ (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbÅ«s organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumÄ ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieÅ¡ nusikaltimÄ ir po jo padarymo ir kt.

IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, spręsdamas A. Ž. tyčios turinio klausimÄ , vadovavosi tais pačiais jau iÅ¡dėstytais AT senato nutarimo iÅ¡aiÅ¡kinimais, tačiau nuosprendžio motyvuose Å¡iuos iÅ¡aiÅ¡kinimus klaidingai interpretavo. Nuosprendyje nurodoma, jog svarbiausiu apibrėžtos tyčios elementu yra tai, kad kaltininkas turi galimybę iÅ¡ anksto numatyti savo nusikalstamos veikos pasekmes. Jas numatyti žmogus gali tiesiog iÅ¡ gyvenimo patirties. IÅ¡ tikrųjų tiesioginės apibrėžtos tyčios atveju kaltininkas ne tik numato savo veikos pasekmes, bet ir tų pasekmių siekia.

Toliau nuosprendyje nurodoma, kad neapibrėžtos tyčios atveju priežastinis ryÅ¡ys tarp veikos ir padarinių nėra dėsningas, todėl jis negali bÅ«ti ir iÅ¡ anksto numatomas. Toks teismo tiesioginės neapibrėžtos tyčios sÄ vokos interpretavimas irgi klaidingas, nes tiesioginės neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems pavojingos veikos padariniams taip pat numato, tačiau juos numato bendrai, tų padarinių savo sÄ monėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iÅ¡ jų atsiradimo.

Galima teigti, kad toks klaidingas tiesioginės apibrėžtos ir neapibrėžtos tyčios sÄ vokų interpretavimas turėjo reikÅ¡mės ir teismo iÅ¡vadoms apie nuteistojo A. Ž. tyčios rūšį. Nuosprendyje teismas, vadovaujantis tuo pačiu AT senato nutarimu, iÅ¡vardino ir visas jau nurodytas aplinkybes, į kurias atsižvelgiama sprendžiant apie kaltininko tyčios turinį. Tačiau nuteistojo apeliaciniame skunde iÅ¡ dalies pagrįstai nurodoma, kad teismas Å¡iuo atveju nors ir iÅ¡vardino visas nutarime nurodytas aplinkybes, tačiau kai kurių Å¡ios konkrečios bylos aplinkybių neįvertino arba į jas neatsižvelgė.IÅ¡ nuosprendžio matosi, kad nuteistojo A.

Ž. nusikalstamos veikos motyvai išdėstyti nors ir plačiai, tačiau painiai ir nenuosekliai. Tuose motyvuose yra prieštaravimų, o kai kurie teismo teiginiai tiesiog neatitinka bylos aplinkybių. Nuosprendyje nurodoma, kad į nukentėjusįjį buvo šauta iš artimo atstumo, nusikaltimo įrankis – pistoletas yra pavojingas žmogaus gyvybei. Nusikaltimas padarytas mažoje patalpoje, kur be kaltinamojo buvo dar du vaikinai ir jų gyvybei grėsė pavojus. Kaltinamasis sunkių pasekmių siekė

kryptingai, nes elgėsi įžūliai, parodydamas savo pranaÅ¡umÄ . Nukentėjusysis ir E. C. ramino kaltinamÄ jį, nes prieÅ¡ingu atveju bÅ«tų sukeltos

dar sunkesnės pasekmės. Toliau nuosprendžio motyvuose teismas nurodė apie prieÅ¡taravimus nuteistojo A. Ž. parodymuose, o po to padarė iÅ¡vadÄ , kad kaltinamasis veikė kryptingai ir turėdamas iÅ¡ankstinę tyčiÄ nužudyti nukentėjusįjį, nes buvo piktas, elgėsi įžūliai, priekabiai, buvo kelis kartus raminamas, kol pasiekė savo tikslÄ . Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad keisdamas parodymus kaltinamasis nenorėjo atskleisti nusikaltimo motyvų ir tikslų. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad nuteistasis numatė galimas savo veikos pasekmes ir veikė suvokdamas, jog nukentėjusiajam gyvybė bus atimta neiÅ¡vengiamai.

IÅ¡ to, kas iÅ¡dėstyta jau nurodytuose motyvuose, matosi, kad teismas taip konkrečiai ir neįvardijo, kokiÄ nuteistojo tyčios rūšį nustatė – tiesioginę apibrėžtÄ ar neapibrėžtÄ . NeiÅ¡dėstyta ir pati iÅ¡vada, kad A. Ž. norėjo bÅ«tent atimti A. V. gyvybę ir kad siekė bÅ«tent tokių padarinių. Nuosprendžio motyvuose neteisingai nurodyta, kad į nukentėjusįjį buvo Å¡auta pistoletu, nes byloje ir pačioje nuosprendžio nustatomojoje dalyje nustatyta, kad A. Ž. į M. V. Å¡ovė iÅ¡ revolverio.

Tai, kad A. V. buvo sužalotas į jį Å¡aunant iÅ¡ Å¡aunamojo ginklo, be to, buvo Å¡auta iÅ¡ visiÅ¡kai artimo atstumo ir į gyvybiÅ¡kai svarbiÄ ir pavojingÄ kÅ«no vietÄ - krÅ«tinės sritį, sprendžiant klausimÄ apie kaltininko tyčios turinį tikrai turi labai svarbiÄ reikÅ¡mę. Tačiau teismas neatsižvelgė ir į kitas svarbias bylos aplinkybes. Byloje nustatyta, kad revolveris, iÅ¡ kurio buvo Å¡auta į nukentėjusįjį, buvo „D“ kategorijos Å¡aunamasis ginklas, kurį nuteistasis įsigijo parduotuvėje ir kurio galia buvo žymiai mažesnė negu kovinio Å¡aunamojo ginklo. Apelianto argumentus apie tai, kad Å¡audant iÅ¡ Å¡io ginklo netgi nesuduždavo stikliniai buteliai ir kad nuteistasis tariamai nežinojo, kad tokiu ginklu galima nužudyti žmogų, kolegija atmeta. Vis dėlto į Å¡aunamojo ginklo, kaip nusikaltimo įrankio, rūšį, kategorijÄ ir Å¡io ginklo galiÄ teismas turėjo atsižvelgti. Teismo iÅ¡vada, kad nuteistasis veikė kryptingai ir netgi turėjo iÅ¡ankstinę tyčiÄ nužudyti M. V., kolegijos nuomone, taip pat nepagrįsta, be to, teismas neiÅ¡dėstė ir jokių įtikinančių tokiÄ iÅ¡vadÄ pagrindžiančių argumentų. Nuosprendyje nurodoma, kad keisdamas parodymus A. Ž. nenorėjo atskleisti savo padaryto nusikaltimo motyvų ir tikslų. Nuteistasis to iÅ¡ tikrųjų nenurodė, nes neigė savo tyčiÄ , aiÅ¡kino, kad sužalojo nukentėjusįjį dėl neatsargumo ir tai buvo jo pasirinktas gynybos bÅ«das. Tačiau pažymėtina tai, kad A. Ž. nusikalstamos veikos motyvų nenustatė ir pats teismas. Jokie nusikaltimo motyvai nenurodyti nei nuosprendžio nustatomojoje, nei apraÅ¡omojoje dalyse. Nuosprendyje nurodoma apie įžūlų A. Ž. elgesį, jo siekį parodyti savo pranaÅ¡umÄ ir virÅ¡enybę prieÅ¡ kitus bute buvusius asmenis. Å ios aplinkybės galėtų reikÅ¡ti, kad nusikaltimas buvo padarytas dėl chuliganiÅ¡kų paskatų, tačiau tokio nusikalstamos veikos motyvo teismas nenustatė, be to, apie tai nebuvo nurodyta ir praneÅ¡imuose apie įtarimÄ bei kaltinamajame akte. Ikiteisminiam tyrimui ir pirmosios instancijos teismui nenustačius jokių

nusikaltimÄ kvalifikuojančių aplinkybių, Å¡iuo atveju daroma iÅ¡vada, kad A. Ž. M. V. sužalojo tik dėl asmeninių

paskatų, nes šovė į nukentėjusįjį iš įniršio ir staigaus pykčio proveržio, kurį

kaltininkui sukėlė stiprus apsvaigimas nuo alkoholio.Tuo tarpu apie tai, kad A. Ž. turėjo netgi iÅ¡ankstinę tyčiÄ atimti M.

V. gyvybę, kolegijos nuomone, byloje jokių duomenų nėra. Teismas šiuo

atveju neatsižvelgė į nuteistojo nusikalstamų veiksmų intensyvumÄ ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį

įvykio metu, taip pat prieÅ¡ nusikaltimÄ ir po jo padarymo. BÅ«tent apie Å¡ias aplinkybes pagrįstai nurodoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Byloje nustatyta, kad iki iÅ¡Å¡audamas į M. V. A. Ž. dar ir mojavo kėde ar taburete, demonstravo kitÄ ginklÄ , t. y. dujinį pistoletÄ , tačiau iÅ¡ revolverio jis į nukentėjusįjį iÅ¡Å¡ovė tik vienintelį kartÄ . Nors po to jis dar ir pagrasino tuo pačiu ginklu E. C., tačiau daugiau jokio fizinio smurto prieÅ¡ nukentėjusįjį nepanaudojo. Norėdamas atimti M. V. gyvybę, A. Ž. turėjo galimybę šį savo tikslÄ realizuoti, nes galėjo į nukentėjusįjį dar kartÄ Å¡auti

arba atimti jam gyvybę kitokiu būdu, ypač įvertinant tai, kad liudytojas E. C. iš buto netrukus pabėgo, o sunkiai sužalotas M. V. jau nebūtų galėjęs aktyviai pasipriešinti. Tačiau,

kaip jau buvo nurodyta, turėdamas galimybę nukentėjusiajam atimti gyvybę, nuteistasis Å¡ia galimybe nepasinaudojo, o savo nusikalstamus veiksmus nutraukė pats. Nuosprendyje nurodoma, kad A. Ž. nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusiajam buvo suteikta skubi ir kvalifikuota medicininė pagalba. Su tokia teismo iÅ¡vada irgi galima sutikti tik iÅ¡ dalies ne tik dėl jau nurodytų aplinkybių, bet ir dėl to, kad nukentėjusiajam medicininė pagalba skubiai nebuvo suteikta. Nustatyta, kad jau po M. V. sužalojimo nukentėjusysis kartu su nuteistuoju buvo tame pačiame bute, melavo atvykusiems policijos pareigÅ«nams, kad tame bute nieko neįvyko, o sužalotÄ M. V. į ligoninę nuvežė nuteistojo patėvis po sužalojimo padarymo praėjus jau nemažam laiko tarpui. Ne tik pats A. Ž., bet ir M.

V. vienodai parodė, kad nuteistasis ir nukentėjusysis buvo geri draugai, tai patvirtino liudytojas E. C. ir netgi nukentėjusiojo motina R. V., nors jai Å¡i draugystė ir nepatiko. Taip pat nustatyta, kad iki nusikaltimo įvykio ir netgi įvykių A. Ž. bute metu tarp A. Ž. ir M. V. nebuvo kilę jokių konfliktų. BÅ«tina įvertinti ir nuteistojo elgesį po nusikaltimo padarymo, nes sužalojęs nukentėjusįjį jis pats apie įvykį pranešė bendruoju pagalbos telefonu 112, pasikvietė į pagalbÄ savo patėvį ir Å¡is nugabeno nukentėjusįjį į ligoninę. Visos aptartos aplinkybės leidžia padaryti iÅ¡vadÄ , kad iÅ¡ankstinės tyčios nužudyti M. V. A. Ž. neturėjo ir specialiai bÅ«tent Å¡io tikslo nesiekė. BÅ«damas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, dėl girtumo kilusio pykčio proveržio metu nuteistasis Å¡ovė į krÅ«tinę savo draugui nukentėjusiajam, tačiau tai nepatvirtina jo veikimo tiesiogine apibrėžta tyčia. Kolegijos nuomone, jau aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad vienÄ kartÄ iÅ¡Å¡audamas iÅ¡ „D“ kategorijos Å¡aunamojo ginklo nukentėjusiajam į krÅ«tinę, A. Ž. galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numatė bendrai, tos veikos metu tų padarinių savo sÄ monėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iÅ¡ jų atsiradimo. Tai reiÅ¡kia, kad A. Ž. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl jo veika turėjo bÅ«ti kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius. Nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, todėl nuteistojo veika turėjo bÅ«ti įvertinta ir kvalifikuota kaip tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas. Dėl nurodytų aplinkybių nuosprendis keičiamas dėl netinkamai

pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.), o nuteistojo A. Ž. nusikalstama veika iš BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 1 d.

perkvalifikuojama į BK 135 str. 1 d.

Netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas kvalifikuojant nusikalstamÄ veikÄ nulėmė ir neteisingos bausmės paskyrimÄ , todėl Å¡i nuosprendžio dalis taip pat keičiama (BPK 328 str. 2 p.). Skiriant A. Ž. bausmę pagal BK 135 str. 1 d. pirmiausia atsižvelgiama į tai, kad Å¡is nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl atidėti už šį nusikaltimÄ paskirtos bausmės vykdymÄ taikant BK 75 str., kaip to praÅ¡oma apeliaciniame skunde, įstatymas galimybės nenumato. Nurodyto baudžiamojo įstatymo sankcija numato tik terminuoto laisvės atėmimo iki 10 metų bausmę, o skirti nuteistajam Å¡velnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę taikant BK 62 str. arba BK 54 str. 3 d. nuostatas, nėra nei įstatyme numatytų sÄ lygų, nei jokių iÅ¡skirtinių aplinkybių, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui. Skiriant A. Ž. bausmę baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose, kolegija vadovaujasi BK 41 str. 2 d. numatyta bausmės paskirtimi bei BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Taip pat vadovaujasi didžiÄ ja dalimi skundžiamame nuosprendyje jau iÅ¡dėstytų bausmės skyrimo motyvų. Teismas, vadovaujantis BK 59 str. 2 d., jau pripažino A. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis atlygino dalį žalos. Tačiau pagrįstai buvo nustatyta ir

nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tai, kad nusikalstamÄ veikÄ A. Ž. padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir Å¡i aplinkybė turėjo

įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Byloje nustatyta, kad nors po nusikaltimo padarymo praėjo jau keli metai, nukentėjusysis iki Å¡iol atlygino tik nežymiÄ dalį žalos, tuo tarpu A. Ž. girtumas ne tik turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bet ir, kaip rodo bylos aplinkybės, buvo pagrindine nusikaltimo padarymo priežastimi. Todėl skiriant bausmę atsakomybę sunkinanti aplinkybė lengvinančiÄ aplinkybę nusveria pagal savo reikÅ¡mę. IÅ¡ bylos matosi, kad A. Ž. nusikalto bÅ«damas jauno amžiaus, anksčiau neteistas, Å¡iuo metu dirba ir darbovietėje gerai charakterizuojamas (t. 2, b. l. 156). Tačiau skiriant bausmę atsižvelgiama ir į kitas BK 54 str. 2 d. iÅ¡vardintas aplinkybes: nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, nusikalstamos veikos stadijÄ ir kt. iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str.

1 d. teismas buvo paskyręs A. Ž. minimaliÄ BK 129 str. 1 d. sankcijoje numatytÄ bausmę. Tai teismas pirmiausia motyvavo tuo, kad nusikaltimas pasibaigė pasikėsinimo stadijoje ir Å¡iai aplinkybei skyrė ypač

didelę reikÅ¡mę. A. Ž. nusikalstamÄ veikÄ perkvalifikavus į BK 135 str. 1 d., Å¡io įstatymo sankcija numato Å¡velnesnę bausmę. Tačiau tyčinis sunkus

sveikatos sutrikdymas irgi yra sunkus nusikaltimas, o jo pavojingumo laipsnis, įvertinant konkrečias bylos aplinkybes ir M. V. sužalojimo bÅ«dÄ bei panaudotÄ Ä¯rankį – Å¡aunamÄ jį ginklÄ , taip pat yra didelis. Be to, Å¡is nusikaltimas yra pabaigtas, juo nukentėjusiajam yra padaryta turtinė ir neturtinė žala, o kÅ«no sužalojimo pasekmes nukentėjusysis jaučia iki Å¡iol. Ä®vertinusi visas jau aptartas bausmės skyrimui reikÅ¡mės turinčias aplinkybes, kolegija pagal BK 135 str. 1 d. nuteistajam A. Ž. skiria terminuoto laisvės atėmimo bausmę, atitinkančiÄ baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį.

Skundžiamu nuosprendžiu teismas taip pat priteisė iš nuteistojo 311,83 Lt turtinės žalos ir 60000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam M. V. bei 8497 Lt nukentėjusiojo gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai. Padarytos turtinės žalos ir gydymo išlaidų dydis pagrįstas bylos dokumentais,

todėl ši nuosprendžio dalis jokių abejonių nekelia. Nors nuteistojo A. Ž. nusikalstama veika perkvalifikuojama pagal švelnesnį

baudžiamÄ jį įstatymÄ , kolegijos nuomone, keisti nuosprendžio dalį dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio pagrindo taip pat nėra. IÅ¡ dalies patenkinęs M. V. civilinį ieÅ¡kinį ir priteisdamas jam

60000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, tokį sprendimÄ teismas motyvavo tuo, kad M. V. dėl sužalojimo neteko sveikatos, buvo operuotas ir

planuojama dar viena operacija, nukentėjusysis iki Å¡iol jaučia fizinį skausmÄ ,

nepasitiki savimi, sumažėjo jo bendravimo galimybės. Iš bylos matosi, kad M. V. buvo sužalotas dar būdamas moksleivis, teismas

atsižvelgė į tai, kad dėl A. Ž. padaryto nusikaltimo susitrukdė nukentėjusiojo mokslas, jis neteko galimybės studijuoti pasirinktoje aukÅ¡tojoje mokykloje. Kolegijos nuomone, Å¡ie teismo jau iÅ¡dėstyti motyvai yra pagrįsti, o nustatytas neturtinės žalos dydis atitinka CK 6.250 str. 2 d. nurodytus kriterijus. Kolegija taip pat pažymi, kad pagal jau įtvirtintÄ ir galiojančiÄ teismų praktikÄ vertinant neturtinės žalos dydį sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju žalÄ padariusio asmens turtinė padėtis nelaikoma lemiančiu kriterijumi. Be to, nustatant neturtinę žalÄ , įvertinamos ne tik aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimÄ ateityje (pvz., žalÄ padaręs jauno amžiaus asmuo gali įsidarbinti, įgyti turto

ir pan.). Tokios aplinkybės nustatytos ir šioje byloje. Nuteistasis A. Ž. yra jauno amžiaus, darbingas, todėl ateityje iš jo

priteistÄ neturtinę žalÄ atlyginti turės galimybę. Ä®vertinusi visas Å¡ias aplinkybes, kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad net ir perkvalifikavus A. Ž. nusikalstamÄ veikÄ pagal Å¡velnesnį baudžiamÄ jį įstatymÄ , jo padaryta nukentėjusiajam neturtinė žala dėl to nesumažėjo, teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma atitinka visus CK 6.250 str. 2 d. numatytus, taip pat ir sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl mažinti priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį pagrindo nėra. Å ios nuosprendžio dalies apeliaciniame skunde neginčija ir pats apeliantas.

Vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a :

Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 11 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistojo A. Ž. nusikalstamÄ veikÄ perkvalifikuoti iÅ¡ BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 1 d. į BK 135 str. 1 d. ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimÄ 5 (penkeriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas                                                          Â

Linas Šiukšta

Teisėjai                                                                                 Â

Elena Vainienė

                                                                                 Â

Jonas Algimantas Venckus

                     Â

                        Â

Â