2013-02-25 Nr. AB-148-3-61-3-01264-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -407/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01264-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. V. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. V. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus (toliau – ir atsakovas, Socialinių išmokų skyrius) 2012 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. A740-1279-(2.11.4.1-SR) „Dėl teisės į būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijas“; 2) įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos prašymas būtų patenkintas. Taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuria nustatyta sąlyga, kad asmenims, kurie nėra sudarę teismo patvirtintos sutarties dėl vaiko (įvaikio) materialinio išlaikymo arba dėl išlaikymo ir (ar) tėvystės nustatymo nesikreipė į teismą arba kreipėsi, bet tėvystė nebuvo nustatyta ir (ar) išlaikymas nebuvo priteistas, arba pareiškimas paliktas nenagrinėtas, kompensacijos neskiriamos, o socialinę pašalpą turi teisę gauti tik vaikas (įvaikis) ar vaikai (įvaikiai), atitikties Konstitucijos 29 straipsniui.

Pareiškėja nurodė, kad atsakovas ginčijamu sprendimu netenkino jos prašymo skirti šildymo, geriamojo ir karšto vandens išlaidų kompensaciją, motyvuodamas, kad ji nesikreipė į teismą dėl tėvystės nustatymo ir materialinio išlaikymo nepilnametei dukrai, gimusiai 2002 m. gegužės 15 d. Pažymėjo, kad ji kreipėsi dėl tėvystės nustatymo į teismą, tačiau Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2004 m. spalio 4 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį, nes nebuvo nurodytas atsakovas. Vaiko tėvo ji negali nurodyti, nes jo nežino. Pareiškėjos nuomone, Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 3 dalies nuostata, kuria nustatyta, kad kompensacija neskiriama, jei asmuo nėra kreipęsis į teismą dėl tėvystės nustatymo arba kreipėsi, bet tėvystė nebuvo nustatyta ir (ar) išlaikymas nebuvo priteistas, arba pareiškimas paliktas nenagrinėtas ir ginčijamas sprendimas diskriminuoja ją ir vaiką, pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio nuostatas, numatančias piniginės socialinės paramos teikimo principus, bei prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam visų asmenų lygybės principą.

Atsakovas Socialinių išmokų skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 24-26) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2012 m. vasario 6 d. pateikė prašymą – paraišką piniginei socialinei paramai gauti: socialinei pašalpai nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. ir kompensacijai nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. bandžio 1 d. ir reikalingus dokumentus. Pareiškėjai kompensacija už buto šildymo ir geriamo bei karšto vandens išlaidas nuo 2011 m. gruodžio 1 d. neskirta teisėtai, nes pareiškėja nesikreipė į teismą dėl tėvystės nustatymo ir materialinio išlaikymo U. V., gimusiai 2002 m. gegužės 15 d., t. y. neatitiko Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų teisei į piniginę socialinę paramą. Pareiškėjai pakartotinai 2012 m. balandžio 30 d. pateikus prašymą dėl kompensacijos skyrimo, atsižvelgus, kad kartu su prašymu buvo pateiktas ieškinys Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo, remiantis Įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi pareiškėjai nustatyta teisė į kompensaciją nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu (b. l. 53-57) pareiškėjos A. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos ta apimtimi, kuria nustatyta sąlyga, kad asmenims, kurie nėra sudarę teismo patvirtintos sutarties dėl vaiko (įvaikio) materialinio išlaikymo arba dėl išlaikymo ir (ar) tėvystės nustatymo nesikreipė į teismą arba kreipėsi, bet tėvystė nebuvo nustatyta ir (ar) išlaikymas nebuvo priteistas, arba pareiškimas paliktas nenagrinėtas, kompensacijos neskiriamos, o socialinę pašalpą turi teisę gauti tik vaikas (įvaikis) ar vaikai (įvaikiai), atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas laikosi pozicijos, jog pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai, 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2008 m. spalio 30 d. nutarimai). Todėl teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad ginčo dalykas siejasi su nustatytomis kompensacijos už būsto šildymo, geriamo ir šalto vandens išlaidų sąlygomis, įtakojančiomis pašalpos neskyrimo pareiškėjai faktą. Šie santykiai reglamentuojami Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo. Viena iš sąlygų, suteikiančių auginantiems vaikus (įvaikius) iki 18 metų nesusituokusiems asmenims (įskaitant santuoką nutraukusius asmenis) ar teismo sprendimu gyvenantiems skyrium sutuoktiniams arba bendrai gyvenantiems asmenims, auginantiems vaikus (įvaikius) iš ankstesnio bendro gyvenimo, ir atitinkantiems šio įstatymo 6 straipsnio reikalavimus, teisę į socialinę paramą yra: 1) kai yra sudaryta teismo patvirtinta sutartis dėl vaiko (įvaikio) ar vaikų (įvaikių), kuriam (kuriems) yra pripažinta tėvystė, materialinio išlaikymo arba teismas priteisia šiam vaikui (įvaikiui) ar šiems vaikams (įvaikiams) išlaikymą, išskyrus atvejį, kai asmenys augina vaiką, kuris gimė po nusikalstamos veikos (kaip jos pasekmė), ir pateikia tai patvirtinantį ikiteisminio tyrimo įstaigos, prokuratūros ar teismo išduotą dokumentą; 2) tėvystės nustatymo, vaiko (įvaikio) ar vaikų (įvaikių) išlaikymo priteisimo bylos nagrinėjimo teisme ir prašymo dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nagrinėjimo laikotarpiu (8 straipsnio 2 dalis). Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ar asmenys, atitinkantys šio įstatymo 7 straipsnio reikalavimus, nėra sudarę teismo patvirtintos sutarties dėl vaiko (įvaikio) materialinio išlaikymo arba dėl išlaikymo ir (ar) tėvystės nustatymo nesikreipė į teismą arba kreipėsi, bet tėvystė nebuvo nustatyta ir (ar) išlaikymas nebuvo priteistas, arba pareiškimas paliktas nenagrinėtas, kompensacijos neskiriamos, o socialinę pašalpą turi teisę gauti tik vaikas (įvaikis) ar vaikai (įvaikiai), išskyrus atvejį, kai asmenys augina vaiką, kuris gimė po nusikalstamos veikos (kaip jos pasekmė), ir pateikia tai patvirtinantį ikiteisminio tyrimo įstaigos, prokuratūros ar teismo išduotą dokumentą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2012 m. vasario 6 d. Socialinių išmokų skyriui pateikė prašymą – paraišką piniginei socialinei paramai gauti: socialinei pašalpai nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 31 d. ir būsto šildymo išlaidų, geriamo ir karšto vandens kompensacijoms nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 31 d. Pareiškėja taip pat pateikė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartį, kuria A. V. ieškinys dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo, atsisakytas priimti, kadangi nenurodytas atsakovas. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą ir pateiktus dokumentus, 2012 m. kovo 1 d. raštu Nr. A740-1279-(2.11.41-SR7) informavo pareiškėją, kad vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, kompensacija nuo 2011 m. gruodžio 1 d. nepaskirta, nes ji nesikreipė į teismą dėl tėvystės nustatymo ir materialinio nustatymo U. V., gimusiai 2002 m. gegužės 15 d. Teismas padarė išvadą, kad šie byloje esantys duomenys patvirtina, kad prašymo gauti kompensaciją metu pareiškėjos dukrai nebuvo nustatyta tėvystė ir skirtas išlaikymas, Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi pareiškėjos ieškinys dėl tėvystės nustatymo buvo atsisakytas priimti, t. y. pareiškėja neatitiko Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nustatytų papildomų sąlygų asmenims, kuriems skiriama kompensacija. Todėl teismo vertinimu, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostata, pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai už prašomą laikotarpį kompensaciją ir priėmė teisėtą sprendimą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai 2012 m. balandžio 30 d. pateikus prašymą dėl kompensacijos skyrimo, bei duomenis, kad yra pateikusi ieškinį teismui dėl tėvystės nustatymo bei Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, patvirtinančią, kad pareiškėja kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl tėvystės nustatymo, pareiškėjai nustatyta teisė į kompensaciją laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo Socialinių išmokų skyriaus priimtas sprendimas teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatomis, todėl naikinti ir įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrių priimti naują sprendimą, nėra pagrindo.

III. Pareiškėja A. V. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 59-60), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjos skundą patenkinti. Iš esmės pakartojo skunde išdėstytą poziciją.

Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad dėl tėvystės nustatymo į teismą ji kreipėsi, todėl atsakovas nepagrįstai atsisakė tenkinti jos prašymą skirti kompensaciją už būsto šildymą, geriamąjį vandenį ir karštą vandenį. Be to, mano, kad ginčijamas 2012 m. kovo 1 d. sprendimas diskriminuoja ją ir vaiką, pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio ir Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas.

Atsakovas Socialinių išmokų skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 70-74) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Iš esmės pakartojo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus motyvus.

Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Skundžiamas Socialinių išmokų skyriaus sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, kurio aktuali redakcija įsigaliojo nuo 2011 m. gruodžio 1 d. Lietuvos Respublikos 2011 m. gruodžio 1 d. Įstatymo pakeitimo įstatyme (toliau – ir Įstatymo pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nurodoma, jog skiriant socialinę paramą, jau įsigaliojus Įstatymo nuostatoms, taikomos šio Įstatymo nuostatos. Taigi, Socialinių išmokų skyriaus specialistai spręsdami klausimą dėl kompensacijos paskyrimo pareiškėjai, vadovavosi jau tuo metu galiojusia naująja Įstatymo redakcija, o būtent - kompensacijos atsisakymo skirti pagrindą nurodė Įstatymo 8 straipsnio 3 dalį.

2. Apeliantė 2012 m. vasario 6 d. besikreipdama į Socialinių išmokų skyrių neužsiminė apie jos vaiko tėvystės nustatymo faktines aplinkybes ir nepateikė jokių kreipimąsi į teismą patvirtinančių dokumentų. Šios aplinkybės išaiškėjo tik po to, kai buvo pateiktas Socialinių išmokų skyriaus 2012 m. kovo 1 d. sprendimas dėl socialinės paramos skyrimo atsisakymo. Remiantis lingvistiniu teisės aktų aiškinimo metodu, Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti atsisakymo suteikti socialinę paramą pagrindai išdėstyti kaip alternatyvos: teisė į socialinę paramą asmeniui neatsiranda, kai asmuo nesikreipia į teismą dėl tėvystės nustatymo arba kreipėsi, bet tėvystė nebuvo nustatyta arba pareiškimas liko nenagrinėtas. Taigi, šiuo atveju apeliantė nors ir kreipėsi į teismą, tačiau teismas sprendimu jos ieškinį dėl tėvystės nustatymo paliko nenagrinėtą, todėl net ir tuo atveju, jeigu Socialinių išmokų skyrius iš anksto būtų gavęs duomenis apie apeliantės kreipimąsi į Klaipėdos miesto apylinkes teismą dėl tėvystės nustatymo 2002 m. gegužės 15 d. gimusiai dukrai, ši sąlyga vis tiek nesuteiktų teisės į kompensacijas.

3. Pateikdama prašymą apeliantė privalėjo įgyvendinti ir jai teisės aktų nustatytas pareigas, numatytas Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Minėto straipsnio 1 dalies 1 punktas nurodo, jog piniginę socialinę paramą gaunantys gyventojai privalo išnaudoti visas teisėtas kitų pajamų gavimo galimybes, o 25 straipsnio 1 dalies 2 punktas tiesiogiai įtvirtina dėl socialinės paramos besikreipiančių asmenų pareigą pateikti prašymui reikalingus visus ir teisingus duomenis, įrodančius asmenų teisę į socialinę paramą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų, numatytų Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme, skyrimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai A. V. tokios kompensacijos nebuvo skirtos, nes atsakovas laikė, jog pareiškėja neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų kompensacijoms gauti, o būtent – nėra nustačiusi tėvystės kartu gyvenančiai nepilnametei dukrai ir nėra kreipusis dėl to į teismą. Tokią atsakovo poziciją teisėta ir pagrįsta laikė ir pirmosios instancijos teismas.

Pareiškėjos apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad taikyta Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostata ją diskriminuoja ir pažeidžia konstitucinį asmenų lygybės prieš įstatymo principą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad aukščiau minėtos kompensacijos yra viena iš piniginės socialinės paramos rūšių. Šią piniginės socialinės paramos rūšį norintys gauti asmenys turi atitikti Įstatymo 7 ir 8 straipsniuose nustatytas sąlygas, susijusias su jų materialine ir šeimine padėtimi, užsiėmimu, sveikatos būkle ir pan. Kartu Įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 dalys išskiria auginančius vaikus nesusituokusius arba pavienius asmenis, kurie turi teisę gauti kompensacijas tik tuo atveju, kai yra sudaryta teismo patvirtinta sutartis dėl vaiko ar vaikų, kuriam (kuriems) yra pripažinta tėvystė, materialinio išlaikymo arba teismas priteisė šiam vaikui (įvaikiui) ar šiems vaikams (įvaikiams) išlaikymą. Jeigu tokie asmenys nėra sudarę teismo patvirtintos sutarties dėl vaiko (įvaikio) materialinio išlaikymo arba dėl išlaikymo ir (ar) tėvystės nustatymo nesikreipė į teismą arba kreipėsi, bet tėvystė nebuvo nustatyta ir (ar) išlaikymas nebuvo priteistas, arba pareiškimas paliktas nenagrinėtas, kompensacijos neskiriamos.

Taigi Įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi yra įtvirtinta išimtis iš bendros kompensacijų skyrimo tvarkos, kurios tikslas yra skatinti asmenis nepiktnaudžiauti pinigine socialine parama, stengtis imtis visų galimų priemonių vaiko išlaikymui, nustatyti vaiko tėvus bei elgtis socialiai atsakingiau.

Pareiškėja 2012 m. vasario 6 d. kreipdamasi į atsakovą nepateikė duomenų, kad jos dukrai yra nustatyta tėvystė, priteistas išlaikymas ar sudaryta sutartis dėl vaiko materialinio išlaikymo, kad ji kreipėsi į teismą šiais klausimais ir byla yra nagrinėjama. Priešingai, iš pateikto 2004 m. spalio 4 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarties nuorašo, buvo matyti, kad pareiškėjos ieškinys dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo yra atsisakytas priimti. Taigi atsakovas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju taikytina Įstatymo 8 straipsnio 3 dalis ir teisėtai atsisakė skirti kompensacijas pareiškėjai.

Apeliacinio skundo argumentai, susiję su nepagrįstu pareiškėjos diskriminavimu, atmestini, nes Konstitucinis teismas daugelyje savo nutarimų yra pabrėžęs , kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia galimybės įstatyme nustatyti nevienodą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, įstatymų leidėjas gali nustatyti tokias socialinės paramos sąlygas ir pagrindus, kad jie skatintų kiekvieno asmens pastangas pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove. Pareiškėja nėra diskriminuojama dėl jos lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, tačiau jai tenka asmeninė atsakomybė už moraliai ir socialiai atsakingą elgesį bei pareiga pasirūpinti, kad vaiko tėvas teiktų išlaikymą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos A. V. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius