2019-12-04 Nr. AB-22657-3-61-3-03732-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2132-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03732-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS REPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. T. (A. T.) ir S. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. T. ir S. T. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. T. ir S. T. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2016 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 49S-30 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. T.“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad yra A. T. vaikai, jos turto paveldėtojai, kaip pirmos eilės įpėdiniai. A. T. siekė atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės F. Z. buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime (dabar Vilniaus miestas, (duomenys neskelbtini) seniūnija) turėtą žemę ir pageidavo, kad žemė jai būtų grąžinta natūra, tačiau nuosavybės teisės niekada nebuvo atkurtos jos pageidautu būdu. Ginčijamu Sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,3565 ha žemės, už šį žemės plotą atlyginant pinigais – 2 451,47 Eur bei nurodant, kad į 0,12 ha žemės plotą nuosavybės teisės A. T. bus atkurtos vėliau.

3. Pareiškėjai teigė, kad Sprendimas priimtas neatsižvelgiant į A. T. išreikštą valią žemę Vilniaus miesto teritorijoje susigrąžinti natūra bei neturint informacijos apie žemės, į kurią pretenduojama atkurti nuosavybės teises, priskyrimą valstybės išperkamai žemei, todėl atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka), 1061 punkto nuostatas, taip pat teisėtą lūkestį ir teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko Vilniaus mieste turėtos žemės dalį (likusį plotą) natūra, viršijo teisės aktais suteiktus įgalinimus ir nesilaikė gero administravimo principo.

4. Atsakovas Tarnyba atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Vilniaus miesto skyriuje vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į buvusios savininkės F. Z. iki nacionalizacijos valdytą žemės plotą buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje. A. T. 2000 m. birželio 22 d. pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises, nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – naujas žemės sklypas. A. T. 2003 m. kovo 26 d. prašyme pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nurodė, kad pageidauja gauti naują žemės sklypą individualiai statybai, o už likusį negrąžintą žemės plotą – vertybinių popierių. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3889 A. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 0,0422 kv. m ploto žemės sklypo Nr. 1, 0,0118 ha ploto žemės sklypo Nr. 2 ir 0,0275 ha ploto žemės sklypo Nr. 3, esančių buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, dalis bei Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. 2.4-01-4435 atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 0,0100 ha ploto žemės sklypo, esančio buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, dalį.

6. Tarnyba pažymėjo, kad iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino pabaigos, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., A. T. neišreiškė valios nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurti natūra. Tokio pageidavimo nei pretendentė, nei jos įpėdiniai nepareiškė ir pasibaigus šiam terminui. Teigė, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinis procesas, grindžiamas, be kita ko, tarpinstituciniu bendradarbiavimu, šiam procesui užbaigti būtinas tinkamas visų jame dalyvaujančių subjektų teisių ir pareigų vykdymas. Tarnyba sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą. Tarnyba negali tęsti nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo natūra procedūrų, jeigu savivaldybės administracija pateikia informaciją, kad buvusi savininko žemė yra valstybės išperkama.

7. Šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Miesto plėtros departamentas 2014 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. A51-104624/14(2.14.2.12-MP8) Vilniaus miesto skyrių informavo, kad likusi buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemės dalis priskirta valstybės išperkamai ir nuosavybės teisių atkūrimas natūra šioje teritorijoje negalimas. Taigi Tarnyba, gavusi šį raštą, negalėjo tęsti nuosavybės teisių atkūrimo natūra procedūrų, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenustatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

8. Tarnyba nurodė, kad pretendentė yra įtraukta į Piliečių, pageidaujančių naujų sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, patvirtintą Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-550-(14.49.2) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ (toliau – ir Piliečių eilė). Taigi nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija tinkamai atliko savo pareigas nuosavybės teisių atkūrimo procese ir pagrįstai priėmė sprendimą už likusias neatkurtas pareiškėjams tenkančias buvusios savininkės valdytos žemės dalis atlyginti pinigais.

9. Tarnybos atstovė teismo posėdyje papildomai nurodė, kad parinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą nesant pretendentės valios pakeitimo ir gavusi Administracijos raštą, kad laisvos, neužstatytos žemės (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje nėra.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

11. Nurodė, kad Tarnyba 2014 m. birželio 10 d. kreipėsi į Administraciją, nurodydama, jog Tarnybos Vilniaus miesto skyriuje vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas buvusiame rėžiniame (duomenys neskelbtini) kaime Vilniaus mieste, ir prašė pateikti informaciją apie galimybę suprojektuoti laisvą / laisvus (neužstatytą / neužstatytus) žemės sklypą / sklypus, kurie pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3–6, 9, 12–14 punktų ir 13 straipsnio 1 dalies nuostatas nepriskirti valstybės išperkamai žemei, grąžinti natūra buvusiame rėžiniame (duomenys neskelbtini) kaime. Administracijos Miesto plėtros departamentas, atsakydamas į minėtą raštą, 2014 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. A51-104624/14(2.14.2.12-MP8) informavo, kad, vadovaujantis Atkūrimo įstatymu, Tvarka, atsižvelgiant į iki nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo kartografinę medžiagą, Administracijos direktoriaus 2005 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 30-938 „Dėl sklypų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 prie (duomenys neskelbtini) g. duomenų nustatymo bei planų tvirtinimo“ laisvoje (neužstatytoje) žemėje suformuotų grąžintinų natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypų dokumentai perduoti VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pagal kompetenciją spręsti nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės grąžinimo klausimus. Tame pačiame rašte nurodė, kad likusi iki nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo dalis, pagal Atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsnius, priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. Atlyginimo už žemę, priskirtą valstybės išperkamai, klausimus pagal kompetenciją buvo prašoma spręsti Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

13. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo A. T. atkurtos nuosavybės teisės į jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto dalį – 1,3565 ha žemės, atlyginant pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo. Nustatė, kad A. T. 2000 m. birželio 22 d. VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises, kuriame kaip pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą nurodė naują žemės sklypą. A. T. 2003 m. kovo 26 d. pateikė prašymą, kuriuo pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, jame nurodė, kad pageidauja gauti naują žemės sklypą individualiai statybai, o už likusį negrąžintą žemės plotą – vertybinių popierių.

14. Teismas taip pat nustatė, kad A. T. nuosavybės teise priklauso 1,57 ha žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus apskrityje. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3889 A. T. nuosavybės teisės atkurtos į 0,0442 ha žemės, esančios 1,8668 ha ploto žemės sklype Nr. 1, dalį, 0,0118 žemės, esančios 0,5000 ha ploto žemės sklype Nr. 2, dalį, 0,0275 ha žemės, esančios 1,1630 ha ploto žemės sklype Nr. 3, dalį buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje Vilniuje, grąžinant juos natūra. Liko neatkurtos nuosavybės teisės į 1,4865 ha žemės. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. 2.4-01-4435 nuosavybės teisės atkurtos į 0,0100 ha žemės, esančios 0,4796 ha ploto žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje Vilniuje, grąžinant natūra. Liko neatkurtos nuosavybės teisės į 1,4765 ha žemės. Ginčijamu Sprendimu jai nuosavybės teisės atkurtos į 1,3565 ha žemės dalį, atlyginant pinigais. Šio Sprendimo 4 punkte nurodyta, kad į 0,1200 ha žemės dalį nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Taigi, A. T. nuosavybės teise priklausiusios 1,5700 ha žemės į 0,0935 ha žemės dalį atkurtos grąžinant natūra, o į 1,3565 ha žemės dalį – atlyginant pinigais, liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,1200 ha žemės.

15. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, pažymėjo, kad piliečiai turėjo teisę pakeisti jau pareikštą valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, tik iki 2003 m. balandžio 1 d., todėl, praleidus šį terminą, vėlesnis piliečio valios pakeitimas negali būti įgyvendinamas. Jei piliečiai buvo pareiškę valią atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, tai dėl šio atkūrimo būdo turėjo teisę pakeisti savo valią iki 2013 m. liepos 1 d. Nagrinėjamu atveju A. T. 2000 m. birželio 22 d. prašyme nurodė atkūrimo būdą „naujas žemės sklypas“, o 2003 m. kovo 26 d. savo valią pakeitė ir prašyme pageidavo gauti naują žemės sklypą individualiai statybai, o už likusį negrąžintą žemės plotą – vertybinių popierių, t. y. savo pirminę valią pakeitė per įstatymo nustatytus terminus.

16. Teismas nustatė, kad Tarnyba kelis kartus informavo pretendentę A. T. apie Atkūrimo įstatyme nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus (Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2012 m. vasario 9 d. raštas Nr. 49SF-(14.49.104.)-2147 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“, Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. raštas Nr. 49SF-(14.49.104.)-3784 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“) ir siūlė per nustatytą terminą pateikti prašymą pakeisti valią – atlyginti pinigais, lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Pretendentė A. T. 2003 m. kovo 26 d. prašymo, kuriame nurodė, kad pageidauja gauti naują žemės sklypą individualiai statybai, o už likusį negrąžintą žemės plotą – vertybinius popierius, pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas per nurodytą terminą jo netikslino, t. y. kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepasirinko. Kadangi aktualioje Atkūrimo įstatymo redakcijoje nenustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkuriamos atlyginant vertybiniais popieriais, todėl šiuo atveju buvo pagrįstai pritaikytos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatos, t. y. piliečiams, nepareiškusiems valios dėl atkūrimo būdo vertybiniais popieriais pakeitimo nustatytais terminais, nuosavybės teisės pareiškėjai buvo atkurtos už išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. 1,3565 ha žemės, atlyginant pinigais.

17. Teismas nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad Tarnyba savo nuožiūra prieš jų valią parinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kadangi, nuosavybės teisė į A. T. tenkančią nekilnojamojo turto dalį (1,3565 ha žemės) atlyginta pinigais vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi.

18. Teismas nurodė, kad byloje nepateikta duomenų, jog buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje Vilniuje priimant ginčijamą Sprendimą buvo laisvos (neužstatytos) bei pagal Atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsnius nepriskirtos valstybės išperkamai, žemės, kurioje galėtų būti projektuojami grąžinti natūra skirti žemės sklypai. Administracijos Miesto plėtros departamentas 2014 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. A51-104624/14(2.14.2.12-MP8) informavo Tarnybos Vilniaus miesto skyrių, kad likusi iki nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemės dalis yra priskirta valstybės išperkamai ir natūra negrąžinama. Todėl teismas atmetė pareiškėjų argumentą, kad atsakovas neturėjo informacijos apie žemės, į kurią pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, priskyrimą valstybės išperkamai.

19. Teismas pažymėjo, kad atsakovo teigimu, pareiškėjai šių aplinkybių nagrinėjamoje byloje neginčija, A. T. yra įrašyta į Piliečių, kurie pageidauja naujų sklypų individualiai statybai, eilę. Taigi nuosavybės teisių atkūrimo procesas pagal A. T. pateiktą prašymą dar nėra pasibaigęs. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamo Sprendimo remiantis pareiškėjų skunde nurodytais ar kitais argumentais.

III. 20. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują spendimą pareiškėjų skundą tenkinti.

21. Pareiškėjai nurodo, kad šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad pretendentė A. T. per įstatymo nustatytus terminus pareiškė valią dėl būdo, t. y., kaip nurodyta teismo sprendime, abejuose pretendentės prašymuose yra pasirinktas būdas (pagrindinis būdas) - natūra (2000 m. birželio 22 d. pretendentės prašyme nurodyta - naujas žemės sklypas. Pretendentės 2003 m. kovo 26 d. prašyme nurodyta - naujas žemės sklypas individualiai statybai, ir kad tik už likusį negrąžintą žemės plotą - vertybiniai popieriai) ir šis nuosavybės teisių atkūrimo būdas numatytas Atkūrimo įstatyme. Taigi, šiuo atveju, priešingai nei nurodyta teismo sprendime, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatos net neturėjo būti taikomos. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad pretendentė įrašyta į Piliečių, kurie pageidauja naujų sklypų individualiai statybai, eilę bei, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas pagal pretendentės pateiktą prašymą dar nėra pasibaigęs.

22. Be to, tiek Tarnybos sprendimo priėmimo metu (2016 m.), tiek ir šiuo metu (2018 m.) pretendentei (pareiškėjams) vis dar nėra perduota nuosavybėn jokio žemės sklypo, t. y. sprendime nurodytais 2006 m. sprendimais grąžintos tik labai nedidelės žemės sklypų dalys, o jau vien ta aplinkybė, kad pretendentė vis dar yra įrašyta į eilę, akivaizdžiai patvirtina, jog žemės sklypą dar tik planuojama perduoti. Taigi vertybinių popierių klausimas Tarnybos sprendimo priėmimo metu apskritai net neturėjo būti sprendžiamas, kol nėra perduota jokio naujo sklypo individualiai statybai, kadangi apskritai dar net nėra aišku, ką laikyti likusiu negrąžintu žemės sklypo plotu. Taigi šios aplinkybės patvirtina, kad tiek teismo sprendimas, tiek Tarnybos sprendimas yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti tinkamai neišnagrinėjus visų su tuo susijusių aplinkybių.

23. Pareiškėjai pažymi, kad šiuo atveju pretendentei jokio žemės sklypo individualiai statybai bei kitai paskirčiai nebuvo pasiūlyta perduoti, todėl ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostata negalėjo būti taikoma. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, akivaizdžiai viršijo savo komeptenciją, tokiu būdu pažeisdamas galiojančias teisės aktų nuostatas. Šiuo atveju Pažyma (2005 m.) patvirtina, kad pretendentės prašymai jau tuomet buvo išnagrinėti ir nustatyta, kad jai priklauso 1,57 ha žemės, reikėjo tik juos įgyvendinti. Pretendentės prašymuose nurodyta, kad visų pirma pageidautinas atkūrimo būdas - natūra, suteikiant kad ir naują žemės sklypą individualiai statybai, todėl Tarnybos sprendimu 2016 m. visiškai neteisėtai ir nepagrįstai vienašališkai nuspręsta pakeisti pretendentės valią ir už 1,3565 ha žemės (iš 1,57 ha) atlyginti pinigais (2 451,47 Eur). Pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių tinkamai neįvertino ir dėl to priėmė neteisėtą, nepagrįstą ir naikintiną sprendimą.

24. Pareiškėjai akcentuoja, kad pretendentės prašymai pateikti jau daugiau kaip prieš 15 metų (atitinkamai 2001 m. ir 2003 m.), tačiau nuosavybė į žemę iki šios dienos nėra atkurta. Po daugiau nei 10 metų nuo Pažymos priėmimo, Tarnyba sprendimu vienašališkai nusprendžia, kad vis dėlto didelė dalis nuosavybės teisių (net 1,3565 ha iš 1,57 ha) nebus atkurta natūra, o bus atlyginama pinigais. Tokiu būdu pažeista pareiškėjų teisė naudotis nuosavybe ir jau vien tuo daroma didelė žala ne tik asmeniui (pareiškėjams), bet ir visai Lietuvos valstybei.

25. Teismas tinkamai neįvertino ir tos aplinkybės, kad savivaldybės pateikta informacija Tarnybai apie tai, jog nėra laisvos žemės, buvo pateikta beveik prieš 2 metus iki Tarnybos sprendimo priėmimo. Sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas pažeidžiant Atkūrimo įstatyme bei Tvarkoje nustatytus terminus, tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino.

26. Pareiškėjai teigia, kad skundžiamas Tarnybos sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Pareiškėjų nuomone, Tarnyba sprendimu, savo nuožiūra vienašališkai prieš jų valią parinkdama nuosavybės teisių atkūrimo būdą į žemę, pažeidė Atkūrimo įstatymo, Tvarkos ir kitų teisės aktų nuostatas, taip pat teisėtą lūkestį ir teisę atkurti nuosavybės teises natūra, be to, viršijo jai teisės aktais suteikus įgalinimus, nesilaikė gero administravimo principo. Pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių tinkamai neįvertino, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas, o pareiškėjų skundas patenkintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) nustatė piliečiams, įgyvendinantiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo arba pakeisti jau išreikštą valią. Jeigu iki 2003 m. balandžio 1 d. valia dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo nepareikšta, būdą dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki 2012 m. sausio 31 d. (naikinamasis terminas) parinkti turėjo teisę žemės reformą vykdžiusi institucija. To paties straipsnio 3 dalyje, galiojusioje ginčijamo sprendimo priėmimo metu, nustatyta, kad pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

28. Byloje nustatyta, kad pretendentė A. T. 2003 m. kovo 26 d. prašyme, kuriame nurodė, kad pageidauja gauti naują žemės sklypą individualiai statybai, o už likusį negrąžintą žemės plotą – vertybinius popierius, pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas per nurodytą terminą kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepasirinko, todėl atsakovas pagrįstai taikė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatas nuosavybės teises pareiškėjai atkurdamas už išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. 1,3565 ha žemės, atlyginant pinigais.

29. Ginčijamo Sprendimo 4 punkte nurodyta, kad į 0,1200 ha žemės dalį nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. A. T. yra įrašyta į Piliečių, kurie pageidauja naujų sklypų individualiai statybai, eilę. Taigi nuosavybės teisių atkūrimo procesas dėl likusios dalies neatkurtos nuosavybės teisės pagal A. T. pateiktą prašymą nėra pasibaigęs.

30. Dėl Nutarties 26 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų, kad skundžiamas Tarnybos sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtino priimamų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo formas. Ginčijamas sprendimas šią formą atitinka, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo nuostatas.

31. Nutarties 27 punkte nurodytas teisinis reglamentavimas ir 28 punkte paminėtos byloje nustatytos faktinės aplinkybės paneigia pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. T. (A. T.) ir S. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys