2015-11-26 Nr. AB-23110-3-65-3-00019-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1160-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00019-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.7; 9.5; 9.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viktus“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viktus“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Janvita“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Viktus“ kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Panevėžio RAAD) direktoriaus 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. (1)-V3-3211 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) arba, teismui nustačius, kad Sprendimas yra teisėtas, sumažinti mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių dydį.

Skunde (b. l. 2–4) pareiškėjas paaiškino, kad teikia pervežimo paslaugas ir turi aštuonias krovinines transporto priemones, kurios yra mobilūs taršos šaltiniai. Panevėžio RAAD 2013 m. lapkričio 7 d. patikrinimo akte Nr. V11-13/27 (toliau – ir Patikrinimo aktas) buvo nustatyta, kad pareiškėjas per 2012 m. mokestinį laikotarpį deklaravo mažesnį, nei buvo sunaudotas, degalų kiekį bei neteisingai taikė ir / ar visai netaikė privalomų taikyti mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių (toliau – ir mokestis už aplinkos teršimą) tarifų koregavimo koeficientų, nustatytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo įgyvendinimo“, todėl sumokėjo mažesnį mokestį už aplinkos teršimą. Atsižvelgiant į tai, Patikrinimo aktu pareiškėjo mokėtinas 17 037 Lt dydžio mokestis už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių buvo apskaičiuotas padidintu tarifu. Pareiškėjas pažymėjo, kad pateikiant duomenis už 2012 m. mokestinį laikotarpį, mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių deklaraciją (toliau – ir Deklaracija) užpildžiusios UAB „Janvita“, su kuria pareiškėjas buvo sudaręs sutartį dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo, buhalterė klaidingai vadovavosi lengviesiems automobiliams, o ne sunkvežimiams taikomu tarifu, todėl nurodė neteisingus duomenis. Iki šio įvykio pareiškėjas visada teisingai deklaruodavo mokestį už aplinkos teršimą. UAB „Viktus“ deklaravo mokestį už aplinkos teršimą ir jo neslėpė, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas tyčia pateikė neteisingus duomenis ar skaičiavimus. Pirmosios instancijos teismo posėdyje, vykusiame 2014 m. rugsėjo 24 d., pareiškėjo UAB „Viktus“ atstovas nurodė, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o prašo sumažinti Sprendimu patvirtinto mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių dydį dėl jo sunkios finansinės padėties.

Atsakovas Panevėžio RAAD su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 32–34) atsakovas paaiškino, kad UAB „Viktus“ per 2009–2011 metų laikotarpį deklaruodama mokestį už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių mokestį mažinančių koregavimo koeficientų netaikė, todėl tikėtina, jog 2013 m. pateikdama neteisingus duomenis ir neteisėtai taikydama mokesčio lengvatas, siekė sumažinti mokestinę prievolę. Patikrinimo metu bendrovė pateikė buhalterinės apskaitos degalų įsigijimo ir nurašymo dokumentus, už kurių teisingumą yra pati atsakinga. Pareiškėjas, neturėdamas pagrindžiančių dokumentų, transporto priemonėms, naudojančioms dyzeliną, neteisėtai pritaikė lengvatas, be to, deklaravo sunaudojęs daugiau degalų, negu faktiškai sunaudojo.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Viktus“ skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 77–83).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, Įstatymas), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas) nuostatomis, padarė išvadą, kad už tinkamą mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių deklaracijos užpildymą, šios deklaracijos pateikimą nustatytu laiku yra atsakinga UAB „Viktus“ kaip mokesčio už aplinkos teršimą mokėtoja. Mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas, vykdydamas pareigą teisingai deklaruoti mokestį, privalo būti atidus, rūpintis ir užtikrinti tinkamą apskaitos tvarkymą bei deklaracijų teikimą. Nustatyta, kad pareiškėjai UAB „Viktus“ Deklaraciją už 2012 m. parengė UAB „Janvita“. UAB „Janvita“ buhalterinės apskaitos vedimo, finansinės atskaitomybės sudarymo, atstovavimo mokesčių administravimo institucijose, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje paslaugas pareiškėjai teikia pagal 2013 m. vasario 1 d. apskaitos paslaugų teikimo sutartį Nr. 13-05. Remdamasis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir atsižvelgęs į 2013 m. vasario 1 d. apskaitos paslaugų teikimo sutartį Nr. 13-05, teismas padarė išvadą, kad Deklaraciją užpildė ir mokesčių administratoriui pateikė pareiškėjui atstovavęs įgaliotas subjektas, todėl pareiškėjui kyla teisės aktuose numatytos teisinės pasekmės už 2012 m. mokestiniu laikotarpiu nedeklaruotą sunaudotų degalų kiekį, neteisingai taikytus ir/ar visai netaikytus privalomus taikyti mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių tarifų koregavimo koeficientus. Taigi vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 5 dalimi ir 9 straipsnio 4 dalimi UAB „Viktus“, Deklaracijoje pateikusi neteisingus duomenis apie sunaudotus degalus ir neteisingai taikiusi mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių tarifų koregavimo koeficientus, laikytina subjektu, kuriam mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas taikant didesnį tarifą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, jog įstatymų įgaliotų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Konstitucinio Teismo aiškinimu, teismas, atsižvelgęs į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).

Įstatymų leidėjas Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme vartoja sąvokas – „mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą“, „didesnio tarifo mokestis“, t. y. nevartoja terminų „ekonominė sankcija“ ar „piniginė bauda“, turinčių baudžiamąjį pobūdį ir vertintinų kaip teisinė sankcija už ūkio subjekto padarytus teisės pažeidimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje formuojamas aiškinimas, pagal kurį nagrinėjamoje byloje nustačius ypatingas aplinkybes, Įstatymo nustatytas didesnio tarifo mokestis galėtų būti mažinamas (2011 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011, 2012 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1563-2012).

Pareiškėjas nurodė, kad nors formaliai turi 8 automobilius, tačiau važiuoja tik keturi automobiliai, kiti automobiliai yra sugedę ir laukia remonto, du iš jų yra nepataisomai sugadinti per eismo įvykius. 2013 m. turto balanso bei 2013 m. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, bendrovė 2013 m. IV ketvirtį dirbo nuostolingai, turėjo 39 270 Lt nuostolių, o jos turtas sumažėjo nuo 448 585 Lt iki 445 567 Lt, todėl 17 037 Lt apskaičiuoto mokesčio sumokėjimas jai yra nepakeliama našta. Be to, pareiškėjas nurodė, jog negalėjo numatyti, kad UAB „Janvita“ buhalterinės apskaitos paslaugas teiks netinkamai ir mokesčių administratoriui Deklaracijoje pateiks neteisingus duomenis.

UAB „Janvita“ direktorė V. Jankūnienė teismui pateiktame pranešime nurodė, kad ji, pildydama UAB „Viktus“ Deklaraciją, apsiriko ir padarė klaidą, dėl kurios buvo neteisingai apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą. Teismo posėdyje V. Jankūnienė papildomai paaiškino, kad ji, rengdama nurodytą Deklaraciją, naudojosi Bendrovės vadovo pateiktais duomenimis apie transporto priemonių sunaudotų benzino ir dyzelino kiekius, transporto priemones ir jų skaičių. Teigė, kad ji neturėjo ketinimų nuslėpti mokesčių už aplinkos teršimą, o lengviesiems automobiliams taikomą sumažintą tarifą sunkvežimiams pritaikė bei didesnį sunaudoto dyzelino kiekį nurodė per apsirikimą.

Teismas, atmesdamas šiuos paaiškinimus, pripažino, kad UAB „Viktus“ buhalterinę apskaitą tvarkančios bendrovės darbuotojos neatidumas ir suklydimas negali būti pripažintos ypatingomis ir išskirtinėmis aplinkybėmis, į kurias atsižvelgus gali būti mažinamas taikant didesnį tarifą apskaičiuotas mokestis. Mokestį už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių apskaičiavo ir deklaravo asmuo, dirbantis UAB „Janvita“, teikiančioje įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas. Specialių žinių buhalterinės apskaitos tvarkymo srityje turinčio asmens veikla sumažina galimą klaidų bei apsirikimų teikiant deklaracijas galimybę.

Be to, teismo posėdyje UAB „Janvita“ atstovė V. Jankūnienė nurodė, kad ji buhalterinės apskaitos paslaugas UAB „Viktus“ teikia nuo 2008 m. ir ne kartą pildė mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių deklaracijas. Tai leidžia teigti, jog pareiškėjo buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui buvo gerai žinoma pareiškėjo ūkinė veikla ir ją reguliuojantys teisės aktai. Sutartis su buhalterines paslaugas teikiančia įmone neatleidžia pareiškėjo nuo Įstatyme numatytos prievolės įvykdymo – mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo Įstatymo bei Aprašo nustatytais terminais ir tvarka, o klausimas dėl UAB „Janvita“ atsakomybės už apskaitos paslaugų teikimo sutartimi Nr. 13-05 prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą yra savarankiško ginčo dalykas ir gali būti sprendžiamas šios sutarties ir įstatymų nustatyta tvarka.

Be to, teismo įsitikinimu, nėra pagrindo pripažinti ypatingomis ar išskirtinėmis UAB „Viktus“ nurodytų aplinkybių apie jos finansinę padėtį ir vykdomos ūkinės veiklos sunkumus, į kurias atsižvelgus, galėtų būti mažinamas atsakovo apskaičiuotas didesnio tarifo mokestis už 2012 m. Įvertinus 2014 m. sausio 6 d. parengto 2013 m. IV ketvirčio balanso ir 2014 m. sausio 9 d. parengto 2013 m. IV ketvirčio pelno (nuostolių) ataskaitos duomenis, bendrovės turto sumažėjimas 3 018 Lt nelaikytinas žymiu, o per finansinius metus iš pardavimo gaunamos pajamos padidėjo 20 189 Lt.

Teismas atsižvelgė ir į tai, kad pagal Įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatas, šio įstatymo paskirtis yra ekonominėmis priemonėmis, kuriomis laikytinas ir mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą (didesnio tarifo mokestis), skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų. Taigi imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas negali būti vertinamas kaip mažareikšmis pažeidimas. Pareiškėjas neteisėtu veikimu padarė žalą teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms, todėl Įstatymo numatytos ekonominės pasekmės, kurias pajaus pareiškėjas, yra teisiškai pagrįstos.

III. Pareiškėjas UAB „Viktus“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą ir leisti pareiškėjui patikslinti Deklaraciją ištaisant padarytas klaidas.

Apeliacinis skundas (b. l. 85–87) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Padidinto tarifo mokestis daro tam tikrą materialinį poveikį juridiniam asmeniui, kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių neteisingai deklaruoja mokestį, t. y. turi neigiamą ekonominį poveikį, sukelia neigiamas ekonomines pasekmes, todėl daro tiek baudžiamąjį poveikį juridiniam asmeniui, tiek atlieka prevencinę funkciją siekiant užkirsti kelią tyčiniam neteisingų duomenų deklaracijose nurodymui.

Kadangi, kaip minėta, padidinto tarifo apskaičiuojant taršos mokestį pritaikymas turi ekonominės sankcijos požymių, nubaudimo atveju privaloma nustatyti juridinio asmens tyčinius ar neatsargius veiksmus, kuriais buvo padarytas teisės pažeidimas.

UAB „Viktus“ negalėjo ir neturėjo numatyti, kad UAB „Janvita“ gali netinkamai atlikti savo darbą, neprivalėjo tikrinti atlikto darbo, juolab, kad pats pareiškėjas yra transporto bendrovė, nesugebanti tvarkyti buhalterinės apskaitos savarankiškai, todėl sudarė sutartį su buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas teikiančia įmone.

Jei apeliacinės instancijos teismas manytų, kad neteisingos deklaracijos pateikimas dėl suklydimo nėra teisiškai reikšmingas faktas, tuomet turėtų atsižvelgti į pareiškėjo sunkią ekonominę padėtį.

Mokestį apskaičiavo ir deklaracijas pateikė ne pats pareiškėjas, o trečiasis suinteresuotas asmuo, kuris tai padarė ne tyčia, o dėl suklydimo, todėl taršos mokesčio apskaičiavimas pareiškėjui padidintu tarifu, kai jis nėra kaltas dėl klaidos, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams.

Sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai).

Atsakovas Panevėžio RAAD prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 94–95) pažymi, kad jeigu mokesčio mokėtojas nedeklaruoja mokesčio laiku, neteisingai jį apskaičiuoja ir mokesčio nesumoka, laikoma, kad jis mokestį nuslėpė.

IV. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi nutarė pradėti tyrimą dėl Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230, 6 punkto (aplinkos ministro ir finansų ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. D1-326/1K-117 redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 daliai (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 redakcija) ir 4 dalies 2 punktui (2002 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-720), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisės aktų hierarchijos reikalavimams; administracinę bylą sustabdė iki bus priimtas sprendimas byloje dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 17 d. priėmė sprendimą norminėje byloje Nr. I-12-143/2015, kuriuo pripažino, kad Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230, 6 punktas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. D1-326/1K-117 redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 daliai (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 redakcija) ir 4 dalies 2 punktui (2002 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-720) bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisės aktų hierarchijos reikalavimams.

Bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 21 d. nutarė atnaujinti administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viktus“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Janvita“ dėl sprendimo pakeitimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. (1)-V3-3211 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo buvo perskaičiuotas pareiškėjo mokėtinas mokestis už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių (toliau – ir mokestis už aplinkos teršimą) už 2012 metų mokestinį laikotarpį.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Panevėžio RAAD patikrino UAB „Viktus“ mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo ir deklaravimo už 2012 metų mokestinį laikotarpį teisingumą, vadovaudamasis Informacijos surinkimo akto Nr. 2013-25, Valstybinei mokesčių inspekcijai 2013-02-27 pateiktos Deklaracijos duomenimis, 2013 m. lapkričio 7 d. surašė patikrinimo aktą Nr. V11-13/27, kuriame nustatė, kad:

1) Bendrovė per 2012 metų mokestinį laikotarpį Lietuvos Respublikos teritorijoje faktiškai sunaudojo 1,257 t benzino, deklaruotas sunaudotas degalų kiekis 0,037 t mažesnis nei faktiškai sunaudotas. Deklaruotam sunaudotam 1,220 t benzino kiekiui neteisingai pritaikytas mokestį mažinantis tarifų koregavimo koeficientas 0,370, nes šis koeficientas taikomas tik M2, M3 ir N2, N3 kategorijų kelių transporto priemonėms, atitinkančioms EURO 2 reikalavimus, ir netaikomas M1 kategorijos kelių transporto priemonėms. Sunaudotam 1,220 t benzino kiekiui netaikytas tarifų koregavimo koeficientas 1,1, kuris privalomas taikyti motorinėms, geležinkelių ir vandens transporto priemonėms, pagamintoms daugiau kaip prieš 20 metų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl Lietuvos Respublikos Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo įgyvendinimo“ patvirtintais mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių koregavimo koeficientais;

2) Bendrovė per 2012 metų mokestinį laikotarpį Lietuvos Respublikos teritorijoje faktiškai sunaudojo 139,438 t dyzelino, deklaruotas sunaudotas degalų kiekis 0,024 t didesnis nei faktiškai sunaudotas. Deklaruotam sunaudotam 139,462 t dyzelino kiekiui neteisingai pritaikytas mokestį mažinantis tarifų koregavimo koeficientas 0,370, kuris taikomas M2, M3 ir N2, N3 kategorijų kelių transporto priemonėms, atitinkančioms EURO 2 reikalavimus ir turinčioms mokesčio lengvatą patvirtinančius dokumentus, nustatytus Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010 m. balandžio 22 įsakymu Nr. D1-326/1K-117 10 punkte.

Mokesčio lengvatą patvirtinantys dokumentai (patvirtinantys kelių transporto priemonių atitiktį EURO reikalavimams) nepateikti. Sunaudotam 26,362 t dyzelino kiekiui netaikytas tarifų koregavimo koeficientas 1,1, privalomas taikyti motorinėms, geležinkelių ir vandens transporto priemonėms, pagamintoms daugiau kaip prieš 20 metų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo įgyvendinimo“ patvirtintais mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių koregavimo koeficientais.

Panevėžio RAAD patikrinimo akte, vadovaudamasis Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213, 10 punktu, mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą sumas apskaičiavo vadovaudamasis Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 5 punktu (mokėtinas mokestis - 2 Lt) ir 6 punktu (mokėtinas mokestis - 17 035 Lt), iš viso apskaičiuota mokesčio taikant didesnį tarifą suma yra 17 037 Lt (b. l. 42-44).

Panevėžio RAAD direktorius 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. (1)-V3-3211 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino 2013 m. lapkričio 7 d. patikrinimo aktą Nr. V11-13/27 bei 17 037 Lt dydžio mokestį už aplinkos teršimą (b. l. 36-38).

Kaip matyti iš skundžiamo Panevėžio RAAD Sprendimo, kurio teisėtumą ir pagrįstumą patvirtino pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo mokėtino mokesčio suma iš esmės apskaičiuota pagal Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 (aplinkos ministro ir finansų ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. D1-326/1K-117 redakcija; toliau – ir Tvarkos aprašas), 5 ir 6 punktą.

Tvarkos aprašo 6 punkte nustatyta, kad mokėtinas mokestis taikant didesnį tarifą už nuslėptą taršą iš mobilių taršos šaltinių (išskyrus oro transporto priemones, t. y. lėktuvus, orlaivius ir pan.), kai apskaičiuodamas mokestį už mobiliuose taršos šaltiniuose sunaudotą degalų kiekį (t) mokesčio mokėtojas neteisingai taikė mokesčio už aplinkos teršimą tarifus, nustatytus Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme ir (ar) neteisingai taikė ar visai netaikė privalomų taikyti Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių tarifų koregavimo koeficientų nustatytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 53, dėl ko buvo sumokėtas mažesnis mokestis, dėl ko buvo sumokėtas mažesnis mokestis, apskaičiuojamas: Mp = (Qs × T × k × I – M (sumokėtas)) × K, čia: Qs – sunaudotas atitinkamos rūšies degalų kiekis (t); M(sumokėtas) – sumokėtas mokestis už aplinkos teršimą iš mobilaus taršos šaltinio, kuriam apskaičiuoti buvo neteisingai taikytas mokesčio už aplinkos teršimą tarifas, nustatytas Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme ir (ar) neteisingai taikytas ar iš viso netaikytas privalomas taikyti Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių tarifų koregavimo koeficientas nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 53. Kiti minėtoje formulėje nurodyti kintamieji yra apibrėžti Tvarkos aprašo 3 bei 5 punktuose ir reiškia: T – mokesčio tarifas (Lt/t), nustatytas Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 priedėlyje; k – mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių tarifų koregavimo koeficientas; I – mokestinio laikotarpio indeksavimo koeficientas; K – mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių tarifo koeficientas, nustatytas Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 6 priedėlyje.

Kaip jau minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230, 6 punktas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. D1-326/1K-117 redakcija) pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 daliai (2009 m. gegužės 12 d.

įstatymo Nr. XI-254 redakcija) ir 4 dalies 2 punktui (2002 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-720) bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisės aktų hierarchijos reikalavimams. Šis teismo sprendimas oficialiai paskelbtas 2015 m. spalio 15 d. Teisės aktų registre. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad įstatymo įgyvendinamuoju aktu (Tvarkos aprašo 6 punktas) nustatyta mokesčio už aplinkos teršimą, taikant didesnį tarifą, apskaičiavimo tvarka neatitinka Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme nustatytos (konkuruoja su įstatyme nustatyta).

Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas mokesčio apskaičiavimo, taikant didesnį tarifą, atvejų sąrašas yra baigtinis. Be to, akivaizdu, jog pagal turinį, taikymo pagrindus ir paskirtį aptariamas mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimas, taikant didesnį tarifą, yra ekonominė sankcija mokesčio mokėtojui, todėl plečiamasis šią sankciją numatančių įstatymo nuostatų aiškinimas yra negalimas. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, kad, kaip matyti iš Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 dalies (2009 m. gegužės 12 d.

įstatymo Nr. XI-254 redakcija), ją skaitant kartu su to paties straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktais (2002 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-720 redakcija), sąvoka „nuslėptas teršalų kiekis“ įstatymų leidėjo yra taikoma tik iš stacionarių taršos šaltinių išmestos taršos atveju, o sąvoka „nuslėptas sunaudotų degalų kiekis“ – taršos iš mobilių taršos šaltinių atveju. Kitaip tariant, aptariamų Mokesčio už aplinkos teršimą nuostatų taikymo aspektu minėtos sąvokos („nuslėptas teršalų kiekis“ ir „nuslėptas sunaudotų degalų kiekis“) identifikuoja skirtingas teisines kategorijas ir jų turinys negali būti aiškinamas identiškai.

Tuo tarpu Tvarkos aprašo 6 punktas (aplinkos ministro ir finansų ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. D1-326/1K-117 redakcija) iš esmės numato mokesčio už aplinkos teršimą, taikant didesnį tarifą, apskaičiavimo tvarką atvejais, kai apskaičiuodamas mokestį už mobiliuose taršos šaltiniuose sunaudotą degalų kiekį mokesčio mokėtojas neteisingai taikė mokesčio už aplinkos teršimą tarifus ir (ar) neteisingai taikė ar visai netaikė privalomų taikyti mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių tarifų koregavimo koeficientų.

Kitaip tariant, šia Tvarkos aprašo nuostata įtvirtintu reguliavimu taršos iš mobilių taršos šaltinių atveju mokestis už aplinkos teršimą, taikant didesnį tarifą, apskaičiuojamas atvejais, kai mokestiniu laikotarpiu mokesčių mokėtojas nenuslėpė sunaudotų degalų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 116 straipsnio 1 dalis nustato, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.

Remdamasi ABTĮ 116 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija, vertindama skundžiamo Sprendimo, kuriuo patvirtintas Panevėžio RAAD Patikrinimo akte pareiškėjui apskaičiuotas taršos mokestis, pagrįstumą, daro išvadą, kad jis yra neteisėtas, nes pagrįstas ir Tvarkos aprašo 6 punkto nuostatomis, kurios, kaip minėta, prieštarauja Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme nustatytai mokesčio apskaičiavimo tvarkai.

Atsižvelgiant į tai, jog skundžiamas Sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktams ir konstituciniams principams prieštaraujančia teisės norma, jame, be kita ko, nėra išskirtos apskaičiuoto taršos mokesčio sumos, o patvirtinta bendra apskaičiuota taršos mokesčio suma, jis vertintinas kaip neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, todėl naikintinas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viktus“ apeliacinį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viktus“ skundą patenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. (1)-V3-3211 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas