2015-12-29 Nr. AB-25341-3-64-3-00764-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3618-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00764-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 12 844 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. buvo laikomas Šiaulių TI nežmoniškomis, kankinančiomis, antisanitarinėmis, žeminančiomis žmogaus orumą ir teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pažymėjo, kad Šiaulių TI kameros, kuriose jis buvo laikomas, nuolat buvo perpildytos, be to, dalį kamerų ploto užėmė baldai, todėl vienam asmeniui teko tik apie 1 kv. m arba dar mažiau laisvo kameros ploto. Be to, pareiškėjas teigė, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusios gyvenamosios patalpos, todėl kameroje buvo nemalonus kvapas, o atliekant gamtinius reikalus jį galėjo matyti kiti asmenys, kadangi tualetas buvo įrengtas prie kameros durų. Sanitariniame mazge taip pat nebuvo veidrodžio, spintelės ar lentynos, atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos.

Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI kamerose nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, kadangi 8–18 kv. m ploto kamerose langai buvo mažesni nei 1 kv. m ploto, o dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas, nebuvo galimybės vėdinti patalpas per langus, nes tai padaryti trukdė prie langų įrengtos grotos, o mechaninės vėdinimo ar kondicionavimo sistemos nebuvo. Pareiškėjas kartu atkreipė dėmesį, kad žiemos metu kamerose buvo šalta ir drėgna, o kameroje Nr. 53 esant lietingam orui nuo lubų lašėjo vanduo, išorinė siena buvo nuolat šlapia, kamerų grindų, lubų bei sienų tinkas buvo ištrupėjęs, patalpos neremontuotos, apleistos, ant sienų buvo pelėsis.

Naujai atvykę asmenys nebuvo apžiūrimi medikų, netikrinama jų švara, utėlėmis ir niežais apsikrėtę asmenys patalpinami kartu su kitais asmenimis, taip sąmoningai sukeliant grėsmę pareiškėjo sveikatai. Papildomai nurodė, jog Šiaulių TI kameros buvo nevalomos ir nedezinfekuojamos, priemonės patalpų valymui ir dezinfekavimui neišduodamos, patalpose veisėsi tarakonai. Tvirtino, kad lovų čiužiniai ir antklodės buvo blogos būklės, patalynė ir rankšluosčiai neišduodami, pareiškėjas neturėjo galimybės nemokamai naudotis skalbykla, o kamerose skalbti ir džiovinti rūbus nebuvo sąlygų.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų pablogėjo jo sveikata, jam prasidėjo depresija, paranoja, irzlumas, sutriko normalus bendravimas su aplinkiniais, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 23–30) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Šiame kontekste akcentavo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto reikšmės skaičiuojant kameros plotą. Taip pat paaiškino, jog iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus pažymos Nr. 60/09-10994 matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2014 m. birželio 20 d. ir įstaigoje periodiškai buvo laikomas iki 2014 m. gruodžio 11 d. bei jam periodiškai teko nuo 2,06 kv. m iki 18,50 kv. m gyvenamojo ploto. Tačiau Šiaulių TI pabrėžė, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje), o ši aplinkybė turi reikšmės vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Taip pat pažymėjo, kad Šiaulių TI negali lemti įstaigoje laikomų asmenų skaičiaus ir nėra atsakinga už nustatyto įstaigoje laikomų asmenų skaičiaus viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Taigi, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, įstaigos administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Kartu akcentavo, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Pasisakydamas dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams, Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjo laikymo įstaigoje metu sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas buvo atliktas jo laikymo kameroje Nr. 8, patikrinimo metu nustatyta, jog santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitinka reikalavimus, pelėsio nėra, tačiau reikia atlikti remontą. Šiame kontekste Šiaulių TI akcentavo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte. Atsižvelgęs į tai, Šiaulių TI pabrėžė, jog veikia 1911 m. pastatytame pastate ir dėl pastato statuso (įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą) jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Be to, nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl jose atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Šiaulių TI kartu akcentavo, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas reglamentuoja, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi, teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje, o kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę.

Kita vertus, dėl nepakankamo biudžeto finansavimo, Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, kuriuo pasinaudojus, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Tuo tarpu pareiškėjas ginčui aktualiais laikotarpiais nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge.

Atsižvelgęs į tai, Šiaulių TI tvirtino, kad negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Šiaulių TI kartu pažymėjo, kad niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų bei netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Papildomai paaiškino, kad patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui, patalpų (režiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) Šiaulių TI vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir jų nustatytais reikalavimais bei medicinos normomis.

Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius bei darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan., todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotiną remontą. Atitinkamai Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 konstatuota, jog kamerų paprastasis remontas atliekamas esant galimybėms, tikrinimo metu buvo remontuojamos kameros Nr. 21, 22 ir 98.

Nurodė, jog Šiaulių TI rėžiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais, jose yra būtinas teisės aktų numatytas inventorius, visose gyvenamosiose kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ir durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Šiaulių TI taip pat nurodė, kad vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, patvirtintu Šiaulių TI direktoriaus įsakymu Nr. 1/01-157, režiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1–9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas.

Tik atlikus švarinimą, t. y. tik po apžiūros, ar nėra užsikrėtę utelėmis ar niežais, asmenys yra skirstomi į gyvenamąsias kameras, suimtieji ir nuteistieji iš paskirstymo kamerų į gyvenamąsias kameras paskirstomi tą pačią dieną. Utėlėtų ir niežais sergančių asmenų daiktai bei drabužiai nukenksminami. Vadovaujantis Šiaulių TI dezinfekcijos planu, laikino sulaikymo kamerų švaros užtikrinimu rūpinasi Šiaulių TI Ūkio būryje gyvenantys nuteistieji (valytojai), o iš pažymos Nr. 62/08-396 matyti, kad vykdant higienos normos reikalavimus, trys Šiaulių TI Ūkio būrio nuteistieji kasdien surenka buitines atliekas ir išneša į buitinių atliekų konteinerius.

Buitinės atliekos iš įstaigos išvežamos vieną kartą per savaitę, o esant poreikiui ir dažniau, visos gyvenamosios patalpos yra aprūpintos talpomis buitinėms atliekoms. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktūs ir nepakankamai detalizuoti. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad įstaigoje išduodama patalynė yra pasibaisėtinos būklės, paaiškino, jog Šiaulių TI išduodama patalynė yra nuolat skalbiama ir dezinfekuojama pagal teisės aktų reikalavimus, susidėvėjusi patalynė pakeičiama nauja, o pareiškėjo teiginiai dėl pasibaisėtinos patalynės būklės yra abstraktūs ir neįrodyti, todėl negali būti laikomi pagrįstais. Kartu akcentavo, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis suteikia teisę suimtiesiems naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja.

Atsižvelgiant į tai, asmenys įstaigoje aprūpinami patalyne pagal jų poreikius. Dėl galimybės skalbtis pabrėžė, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų (virvių skalbiniams džiauti) įrengimo gyvenamosiose kamerose dėl pačių kalinamųjų saugumo, o nuo 2011 m. rugsėjo mėn. Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodama patalynė bei rankšluosčiai, taip pat suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai bei asmeniniai drabužiai ir asmeninė patalynė skalbiami ir džiovinami įstaigoje nemokamai, todėl sąlygos skalbtis laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose yra sudarytos.

Apibendrindamas, Šiaulių TI atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais, taip pat nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu (b. l. 90–97) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad iš byloje esančios pažymos matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d., pareiškėjas tam tikru metu buvo laikomas kameroje nepažeidžiant vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, nustatytos kameros ploto normos, tačiau iš pateiktos pažymos ne visais atvejais galima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant minėtos normos. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Todėl šiuo atveju pareiga įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, tenka atsakovui, todėl minėtos abejonės aiškintinos pareiškėjo naudai. Atitinkamai teismas, remdamasis bylos medžiaga, konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. pareiškėjas Šiaulių TI iš viso 80 dienų buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Taigi, Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių dėl patalpų, kuriose jis buvo laikomas, neatitikimo higienos normų reikalavimams teismas pažymėjo, kad iš byloje esančio Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-340 matyti, jog buvo patikrinta kamera Nr. 8, kurioje buvo laikomas pareiškėjas. Kitos kameros tikrintos nebuvo. Patikrinimo metu buvo nustatyti Higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimai (lubų dažų bei tinko danga atšokusi, vietomis byra, patalpose reikia atlikti remontą). Tuo tarpu kiti pažeidimai nenustatyti.

Be to, patikrinimo akte nurodyta, kad sanitarinių mazgų įrengimas atskirose patalpose nevertintas, nes Higienos normos HN 76:2010 2 punktas reglamentuoja, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. periodinio patikrinimo akte Nr. EP-406 nurodyta, kad dėl patalpų valymo, dezinfekcijos, valymo inventoriaus, skalbinių skalbimo pažeidimų nenustatyta, o iš byloje esančios pažymos matyti, kad gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo patalpa yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, taip pat nurodyta patalpų būklė, patalpose esantis inventorius ir kt.

Tačiau ši pažyma yra abstraktaus pobūdžio, joje nėra konkrečiai nurodyta, kurioje kameroje ir kokio aukščio sienelė, iš kokios medžiagos, koks konkrečioje kameroje yra inventorius. Teismas kartu akcentavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl sanitarinio mazgo, kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams. Atsižvelgęs į pareiškėjo ribotas galimybes rinkti įrodymus, ir į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju aiškiai bei pakankamai detalizuotai nurodė reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, t. y. pareiga įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, tenka atsakovui, tačiau atsakovas objektyviais įrodymais nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, teismas nurodytas aplinkybes aiškino pareiškėjo naudai.

Kita vertus, įvertinęs tai, kad Higienos normos HN 76:2010 2 punkte numatyta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl oro šalinimo ir kondicionavimo sistemų nebuvimo. Taip pat teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl naujai atvykusių asmenų apžiūros, apsikrėtusių niežais ir utėlėmis asmenų dezinfekavimo bei laikymo su kitais asmenimis, naudojimosi skalbykla, kadangi šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, nedetalizuoti, be to, pareiškėjas su prašymais ar skundais dėl to į Šiaulių TI administraciją nesikreipė.

Spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir asmens sveikatos istoriją, padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu. Tačiau teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, įvertino pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, t. y. pareiškėjas, kalėdamas byloje nustatytomis sąlygomis, patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą.

Kita vertus, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, be to, pabrėžė, jog tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu akcentavo, kad pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, o pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito.

Taigi, apskaičiuodamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, t. y. įvertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, teismas, be kita ko, atsižvelgė į pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpį, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas (minimalią mėnesinę algą, vidutinį darbo užmokestį), vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 600 Eur.

III. Pareiškėjas M. Š. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 101–103), nurodydamas, kad nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, ir prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 12 844 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo patirtus išgyvenimus bei psichologinius sukrėtimus, kuriuos jis patyrė kalėdamas Šiaulių TI. Pažymi, jog jam netinkamos kalinimo sąlygos buvo sudarytos tyčia ir sąmoningai, jo teisės buvo varžomos ilgą laiką ir nebuvo stengiamasi pašalinti šiuos trūkumus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 108–110) prašo jį atmesti. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, o pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, pabrėžtina, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekelia ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl jo laikymo sąlygų Šiaulių TI, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Tuo tarpu atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, apeliacinio skundo nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Taigi, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo patirtus išgyvenimus bei psichologinius sukrėtimus, kuriuos jis patyrė kalėdamas Šiaulių TI, t. y. pirmosios instancijos teismo jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra nepakankama, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tai, ar priteista suma laikytina pagrįsta, vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą byloje Dubjaková prieš Slovakiją). Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito ir daugiau nei pusę pažeidimo laikotarpio buvo tik gana nežymiai mažesnė, nei Įsakymu Nr. V-124 nustatyta minimali, o dalį ginčui aktualaus laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus (b. l. 32–36). Be to, nors EŽTT ne kartą yra nurodęs, kad nepaisant kalėjimų perpildymo priežasčių, valstybės privalo organizuoti savo kalinimo įstaigų sistemą taip, kad užtikrintų pagarbą kalinamų asmenų orumui, neatsižvelgiant į finansinius ir logistinius sunkumus (žr., pvz., EŽTT 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Mamadova prieš Rusiją, Nr. 7064/05; 2010 m. spalio 7 d. sprendimą byloje Skachkov prieš Rusiją, Nr. 25432/05 ir kt.), Šiaulių TI nurodytos aplinkybės, jog esant perpildytoms kameroms stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas.

Atitinkamai byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms būtent dėl jo laikymo sąlygų.

Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI direktorių su raštiškais skundas dėl laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 37). Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Šiaulių TI, įvertinus byloje esančią pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 11–21), nenustatyti, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Teisėjų kolegija, papildomai įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, dėl kurių, kaip minėta, šiuo atveju ginčo nėra, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Atitinkamai atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius (pvz., ginčui aktualiu laikotarpiu minimalioji mėnesinė alga neatskaičius mokesčių iki 2014 m. spalio 1 d. buvo 1 000 Lt (289,62 Eur), o nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. – 1 035 Lt (299,76 Eur), pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skelbiamus pagrindinius socialinius rodiklius vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, turint būtinąjį socialinio draudimo stažą, 2014 m. liepos mėn. sudarė 861,59 Lt (249,53 Eur), 2014 m. rugsėjo mėn. – 862,42 Lt (249,77 Eur), 2014 m. lapkričio mėn. – 863,30 Lt (250,03 Eur), valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija iki 2015 m. sausio 1 d. buvo – 360 Lt (104,26 Eur), bazinė socialinė išmoka iki 2015 m. sausio 1 d. buvo 130 Lt (37,65 Eur) ir kt.), valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan., įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius